d740d047-cd1b-4e2b-82cc-ae83d51a3ca4 · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla Nr Civilinė byla Nr. 2A-988-340/2014Teisminio proceso Nr. 2-01-3-17754-2012-5Procesinio sprendimo kategorijos: 44.5.2.4;121.14; 121.18; 121.21(S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. rugpjūčio 19 d.Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Tatjana Žukauskienė, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo ieÅ¡kovo UAB „Apsaugos komanda“ apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo UAB „Apsaugos komanda“ ieÅ¡kinį atsakovui „If P&C Insurance AS“, veikiančiam per „If P&C Insurance AS“ filialÄ , dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys A.

B., O. V..Teismas, iÅ¡nagrinėjęs civilinę bylÄ ,n u s t a t ė : I. Ginčo esmė IeÅ¡kovas kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydamas priteisti iÅ¡ atsakovo 1 939,65 Lt žalos atlyginimÄ , 6 proc. dydžio metines palÅ«kanas nuo priteistos sumos nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo bei 72,00 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų. Nurodė, kad 2011-12-12 Vilniuje, Liepkalnio gatvėje, ties 101 pastatu įvykusio eismo įvykio metu automobilis AUDI A4 AVANT, v/n (duomenys neskelbtini) vairuojamas A.

B., partrenkė ir sužalojo UAB „Apsaugos komanda“ dirbusį apsaugos darbuotojÄ O. V., kuris dėl įvykio metu patirtų sužalojimų, trukdžiusių toliau dirbti, pateikė ieÅ¡kovui praÅ¡ymÄ atleisti jį iÅ¡ darbo DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, todėl pastarajam buvo iÅ¡mokėta dviejų mėnesių darbo užmokesčio dydžio iÅ¡eitinė iÅ¡moka – 1 939,65 Lt, kuri vertintina kaip ieÅ¡kovo patirta žala ir pareigÄ jÄ atlyginti turi atsakovas, kadangi jis buvo apdraudęs automobilio valdytojos civilinę atsakomybę.

Nurodė, jog atsakovas atsisako atlyginti žalÄ , nes automobilio valdytoja nebuvo pripažinta eismo įvykio kaltininke. IeÅ¡kovo teigimu, tai, kad A. B. nebuvo pripažinta įvykio kaltininke, neeliminuoja jos civilinės atsakomybės, todėl žala priteistina iÅ¡ didesnio pavojaus Å¡altinio draudiko, t. y. atsakovo.Atsiliepimu į ieÅ¡kinį atsakovas prašė ieÅ¡kovo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus. Nurodė, kad pagal CK nuostatas didesnio pavojaus Å¡altinio valdytojas neturi pareigos visais atvejais atlyginti žalÄ , o bÅ«tent tuo atveju, kai konstatuojama pėsčiojo kaltė dėl eismo įvykio.

Pažymėjo, kad administruojant žalos bylÄ buvo gauta Vilniaus apskrities VPK 2012-08-30 pažyma apie eismo įvykį, kurioje vienareikÅ¡miÅ¡kai nurodyta, jog dėl eismo įvykio kaltas pėsčiasis O. V., todėl atsakovas neturi jokio teisinio pagrindo atlyginti ieÅ¡kovo praÅ¡omus nuostolius, kadangi A. B., vairavusi atsakovo draustÄ transporto priemonę, nebuvo pripažinta eismo įvykio kaltininke, ir tokiais atvejais, kai valstybės institucija, atlikusi tyrimÄ pripažįsta, jog dėl eismo įvykio kaltas pėsčiasis ir nėra transporto priemonės valdytojo kaltės, priimamas sprendimas nemokėti draudimo iÅ¡mokos nes yra preziumuojama, kad buvo pėsčiojo tyčia arba didelis neatsargumas, kas nesudaro pagrindo reikalauti žalos atlyginimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 21 d. sprendimu ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį atmetė; priteisė iÅ¡ ieÅ¡kovo 57, 76 Lt dokumentų siuntimo iÅ¡laidų valstybės naudai.Teismas nurodė, kad ieÅ¡kovas savo reikalavimÄ grindžia Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau - TPVCADÄ®) nuostatomis bei Civilinio kodekso (toliau – CK) normomis reglamentuojančiomis civilinę atsakomybę. Pažymėjo, kad ieÅ¡kovas nėra 2011-12-12 Liepkalnio g.

Viliniuje, ties 101 pastatu įvykusio eismo įvykio dalyvis, per šį eismo įvykį jam nebuvo padaryta žala. Taip pat nustatė, kad O. V. dėl eismo įvykio metu jo sveikatai kilusios žalos nei į A. B., nei į jos draudikÄ , nesikreipė ir tarp Å¡ių asmenų nebuvo keliamas civilinis ginčas dėl eismo įvykio dalyvių civilinės atsakomybės, draudiko pareigos buvimo (nebuvimo) atlyginti nukentėjusiam asmeniui žalÄ . Teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti ieÅ¡kovÄ nukentėjusiu trečiuoju asmeniu TPVCADÄ® įstatymo nuostatų prasme ir jis neturi teisinio pagrindo remiantis Å¡iuo įstatymu reikÅ¡ti reikalavimÄ atsakovui dėl žalos atlyginimo.

Vertindamas atsakovo civilinės atsakomybės sÄ lygas CK nuostatų pagrindu, teismas pažymėjo, jog ieÅ¡kovo, kaip darbdavio iÅ¡mokėta iÅ¡eitinė iÅ¡moka darbuotojui, jo atleidimo iÅ¡ darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį (darbuotojo pareiÅ¡kimu) atveju, negali bÅ«ti pripažįstama darbdaviui atsiradusi žala (nuostoliai) (CK 6.249 str. 1 d.). Nurodė, kad aiÅ¡kinant žalos (nuostolių) darbdaviui atsiradimÄ taip kaip aiÅ¡kina ieÅ¡kovas, galima bÅ«tų prieiti prie iÅ¡vados, kad pagal DK 127 straipsnio 2 dalį darbdaviui atsiradusi žala, pasireiÅ¡kianti iÅ¡eitinės iÅ¡mokos darbuotojui iÅ¡mokėjimu atleidimo iÅ¡ darbo atveju, yra paties darbdavio įsipareigojimų darbuotojui pagal darbo sutartį nevykdymo pasekmė ir tokiu atveju darbdavys turėtų pareigÄ atlyginti žalÄ pats sau.

III. Apeliacinio skundo argumentai Apeliaciniu skundu ieÅ¡kovas praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį tenkinti; priteisti iÅ¡ atsakovo 1 939, 65 Lt žalos atlyginimo, taip pat 6 proc. dydžio metines palÅ«kanas nuo priteistos sumos nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo ir bylinėjimosi iÅ¡laidas. Apeliacinį skundÄ grindžia Å¡iais argumentais:1.Pirmos instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieÅ¡kovas negali bÅ«ti laikomas nukentėjusiuoju trečiuoju asmeniu.

Nors ir nebuvo tiesioginis eismo įvykio dalyvis, tačiau žalÄ dėl eismo įvykio patyrė – iÅ¡mokėjo privalomÄ iÅ¡eitinės iÅ¡mokos mokėjimÄ trečiajam asmeniui O. V., kuris dėl įvykio metu patirtų sužalojimų pateikė praÅ¡ymÄ atleisti jį iÅ¡ darbo. Tuo tarpu TPVCADÄ® nėra nustatyta, kad žalos atlyginimo turi teisę reikalauti tik eismo įvykio dalyviai. PrieÅ¡ingai, draudikas, apdraudęs transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę, Å¡io veiksmais padarytÄ Å¾alÄ Ä¯sipareigoja atlyginti konkrečiai neindividualizuotam žalÄ , susietÄ su eismo įvykiu, patyrusiam asmeniui.

PrieÅ¡ingu atveju, eliminuojant galimybę kitiems asmenims, kurie nebÅ«dami tiesioginiai eismo įvykio dalyviai, tačiau patyrė žalÄ , kuri yra susieta su eismo įvykiu ar yra eismo įvykio pasekmė, reikÅ¡ti reikalavimÄ draudikui, iÅ¡ esmės valdytojas, jo transporto priemonei, esant apdraustai, netenka drausminės apsaugos dėl kitų ne eismo įvykio dalyvių asmenų reikalavimų;2. Pirmos instancijos teismo iÅ¡vada, kad ieÅ¡kovo darbuotojui iÅ¡mokėta iÅ¡eitinė iÅ¡moka negali bÅ«ti laikomÄ ieÅ¡kovo patirta žala, nepagrįsta.

Pažymi, jog iÅ¡eitinės iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimÄ nors ir pagal tÄ patį DK 127 str. 2 d. gali lemti visiÅ¡kai skirtingos sÄ lygos – vienu atveju darbuotojo liga ar neįgalumas, trukdantis tinkamai atlikti darbÄ , kitu atveju paties darbdavio veiksmais įtakota sÄ lyga – darbo sutarties nevykdymas. Sprendžiant, ar darbdavio iÅ¡mokėta iÅ¡eitinė iÅ¡moka yra jo patirta žala, turėtų bÅ«ti atsižvelgiama į konkrečias aplinkybes, o Å¡ios bylos kontekste, į tas aplinkybes, kurios lėmė trečiojo asmens O.

V., buvusio ieÅ¡kovo darbuotojo apsisprendimÄ nutraukti darbo sutartį su ieÅ¡kovu. Byloje neginčytinai nustatyta, kad trečiojo asmens apsisprendimÄ nutraukti darbo sutartį su apeliantu lėmė neįgalumas, atsiradęs dėl per eismo įvykį patirtų sužalojimų, trukdančių jam tinkamai atlikti darbÄ , todėl trečiajam asmeniui iÅ¡mokėta iÅ¡eitinė iÅ¡moka laikytina ieÅ¡kovo žala;3. Pažymi, jog pirmos instancijos teismas nevertino ir sprendime nepasisakė dėl reikÅ¡mingų Å¡ios bylos iÅ¡sprendimui aplinkybių: didesnio pavojaus Å¡altinio valdytojo atsakomybės; automobilio valdytojo civilinei atsakomybei esant privalomai apdraustai, pareigÄ atlyginti jos valdomu didesnio pavojaus Å¡altiniu padarytÄ Å¾alÄ , privalo draudikas; byloje nenustatyta nenugalimos jėgos ar nukentėjusiojo O.

V. tyčios ar didelio neatsargumo aplinkybių, tik kurioms esant automobilio valdytoja galėtų bÅ«ti atleista nuo atsakomybės.Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ atsakovas praÅ¡o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Nurodo Å¡iuos atsikirtimus apeliaciniam skundui:1.Vadovaujantis TRVCAPDÄ® įtvirtintomis sÄ vokomis, teismas pagrįstai nurodė, kad nėra pagrindo pripažinti apeliantÄ nukentėjusiuoju minėto įstatymo nuostatų prasme, kadangi jis nėra eismo įvykio dalyvis ir per šį eismo įvykį žala apeliantui nebuvo padaryta.

Pažymi, kad aplinkybę, jog apeliantas nėra laikytinas dėl eismo įvykio nukentėjusiuoju asmeniu, patvirtina ir 2008-02-12 LR Vyriausybės nutarimu patvirtintose Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo iÅ¡mokos mokėjimo taisyklėse (toliau – Taisyklės) 7 ir 8 p. įtvirtinti žalos nustatymo principai. Å ių punktų nuostatos patvirtina, kad visais atvejais kalbant apie nukentėjusiuosius trečiuosius asmenims, turima galvoje fiziniai asmenys, patyrę dėl atitinkamo eismo įvykio žalÄ sveikatai;2.

Apelianto darbuotojas O. V. pasinaudojo savo subjektine teise nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, savo reikalavimÄ pagrįsdamas neįgalumÄ patvirtinančiais dokumentais ir įgijo teisę į įstatyme įtvirtintÄ socialinę garantijÄ â€“ 2 mėnesių dydžio iÅ¡eitinę iÅ¡mokÄ , tuo tarpu apeliantui kilu pareiga Å¡iÄ iÅ¡mokÄ sumokėti. Mano, kad apeliantas nepagrįstai bando perkelti atsakovui jam pačiam priklausančiÄ iÅ¡ darbo teisinių santykių kylančiÄ pareigÄ sumokėti savo darbuotojui iÅ¡eitinę iÅ¡mokÄ ;3.

Pažymi, kad regreso teisę į žalÄ padariusį asmenį (ar jo draudikÄ ) dėl nukentėjusiajam trečiajam asmeniui iÅ¡mokėtų socialinio draudimo iÅ¡mokų turi socialinio draudimo įstaigos, kurioms Å¡i teisė suteikta vadovaujantis socialinį draudimÄ reglamentuojančiais teisės aktais. Tačiau Å¡iuo konkrečiu atveju A. B., apdraudusi savo transporto priemonės civilinę atsakomybę pas atsakovÄ , buvo pripažinta nekalta dėl eismo įvykio, todėl atsakovui nekyla pareiga iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokos dėl įvykio nei O.

V., nei apeliantui, kuris nėra socialinio draudimo įstaiga, turinti regreso teisę. IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai į motyvai. Apeliacinis skundas atmetamas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.). Teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, nepažeidė įrodinėjimÄ reglamentuojančių bei kitų civilinio proceso normų, absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 185, 263 str.).

Nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovas, kaip darbdavys, siekė žalos atlyginimo iÅ¡ atsakovo, kaip transporto priemonės valdytojos A. B. privalomosios civilinės atsakomybės draudiko, dėl eismo įvykio, kurio metu atsakovo draudėjos A. B. vairuojamas automobilis užvažiavo ant įžengusio į kelio važiuojamÄ jÄ dalį nepažymėtoje perėjimui vietoje pėsčiojo ieÅ¡kovo darbuotojo O. V.. Eismo įvykio metu pastarasis buvo sužeistas, dėl ko pateikė ieÅ¡kovui praÅ¡ymÄ atleisti jį iÅ¡ darbo DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu.

Dėl atleidimo iÅ¡ darbo ieÅ¡kovas iÅ¡mokėjo buvusiam darbuotojui dviejų mėnesių darbo užmokesčio dydžio iÅ¡eitinę iÅ¡mokÄ â€“ 1 939,65 Lt, kuriÄ ieÅ¡kovas vertintino kaip patirtÄ Å¾alÄ , todėl teigė, kad remiantis TRVCADÄ® bei CK nuostatomis, reglamentuojančiomis didesnio pavojaus Å¡altinio valdytojo atsakomybę, jÄ turi atlyginti atsakovas. IÅ¡analizavęs ginčo situacijos faktinius ir teisinius aspektus apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmos instancijos teismo iÅ¡vada, jog nagrinėjamu teisinio pagrindo taikyti specialųjį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykius reglamentuojantį įstatymÄ nėra.

Sutiktina, jog Å¡iuo atveju ieÅ¡kovas, kaip eismo įvykio metu nukentėjusio darbuotojo darbdavys, nėra dėl minėto eismo įvykio kilusių teisinių draudimo santykių dalyvis. TPVCADÄ® 16 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog atsakingas draudikas arba Biuras moka iÅ¡mokÄ , jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. Minėto įstatymo 2 straipsnio 22 punktas žalÄ nukentėjusiajam trečiajam asmeniui apibrėžia kaip žalÄ nukentėjusiojo trečiojo asmens sveikatai ir (ar) žalÄ , atsiradusiÄ dėl nukentėjusiojo trečiojo asmens gyvybės atėmimo bei nukentėjusiojo trečiojo asmens turtui padarytÄ Å¾alÄ .

Å iuo atveju ieÅ¡kovas nėra tiesioginis eismo įvykio dalyvis, tuo tarpu jo reikalaujama žala buvo patirta iÅ¡mokėjus pagal DK 127 straipsnio 2 dalį atleistam darbuotojui iÅ¡eitinę iÅ¡mokÄ , kuri neatitinka TPVCADÄ® nustatytų žalos sÄ vokos. Nors, kaip teigia ieÅ¡kovas, darbuotojas pareiÅ¡kė praÅ¡ymÄ atleisti jį iÅ¡ darbo dėl eismo įvykio metu sutrikdytos jo sveikatos, tačiau iÅ¡eitinė iÅ¡moka, kuriÄ remiantis DK 140 straipsnio 3 dalimis darbdavys turi pareigÄ iÅ¡mokėti nustatytais atvejais, kai dėl darbo sutarties nutraukimo nėra darbuotojo kaltės, negali bÅ«ti vertinama kaip žalos nukentėjusiajam asmeniui (ieÅ¡kovo darbuotojui) atlyginimas TPVCADÄ® prasme, dėl ko ieÅ¡kovas įgytų teisę reikÅ¡ti regresinio pobÅ«džio reikalavimus transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę apdraudusiam asmeniui.

Kita vertus, nurodyti argumentai nereiÅ¡kia, jog ieÅ¡kovas negali siekti žalos iÅ¡ atsakovo – draudiko atlyginimo, įrodęs eismo įvykio metu transporto priemonę, kaip didesnio pavojaus Å¡altinį, valdžiusios draudėjos A. B., civilinės atsakomybės sÄ lygas (CK 6.270 str.). Pirmos instancijos teismas apelianto iÅ¡mokėtos darbuotojui iÅ¡eitinės iÅ¡mokos nelaikė jo patirta žala. TokiÄ iÅ¡vadÄ teismas motyvavo tuo, jog Å¡iuo atveju darbo santykiai tarp apelianto ir darbuotojo pasibaigė pastarojo laisva valia, tuo tarpu įstatymas darbuotojui suteikia teisę, o darbdaviui nustato pareigÄ sumokėti iÅ¡eitinę iÅ¡mokÄ , kurios tikslas užtikrinti tam tikrÄ laikÄ minimalias gyvenimo lėšas darbuotojui, netekusiam darbo ne dėl jo priklausančių aplinkybių.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentais, jog sprendžiant, ar darbdavio sumokėta iÅ¡eitinė iÅ¡moka yra jo patirta žala, turėtų bÅ«ti atsižvelgiama į konkrečias aplinkybes, kurios lėmė darbuotojo apsisprendimÄ nutraukti darbo sutartį su darbdaviu, kadangi darbo sutarties nutraukimÄ darbuotojo pareiÅ¡kimu, dėl kurio darbuotojas įgyja teisę gauti nustatytÄ iÅ¡eitinę iÅ¡mokÄ , gali sÄ lygoti ne tik darbuotojo liga ar neįgalumas, trukdančios tinkamai atlikti darbÄ , bet ir kitos priežastys, nustatytos kolektyvinėje sutartyje, taip pat ir atvejai, kuomet darbdavys nevyko savo įsipareigojimų pagal darbo sutartį, pažeidžia įstatymus ar kolektyvinę sutartį (DK 127 str. 2 d.).

Tai, jog iÅ¡eitinė iÅ¡moka darbuotojui gali bÅ«ti iÅ¡mokėta ir tuo atveju, kuomet darbuotojas iÅ¡eina iÅ¡ darbo dėl darbdavio netinkamai vykdomų pareigų, nesudaro pagrindo iÅ¡vadai, jog iÅ¡eitinė iÅ¡moka negali bÅ«ti vertinama kaip darbdavio žala darbuotojui išėjus iÅ¡ darbo dėl sveikatos problemų, dėl kurių jis negali vykdyti savo darbinių funkcijų ar kitų priežasčių. Nors pirmos instancijos teismas nepagrįstai sprendė dėl darbdavio iÅ¡mokėtos iÅ¡eitinės iÅ¡mokos kaip netinkamo žalos objekto, tačiau byloje esantys įrodymai bei nustatytos faktinės aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo civilinės atsakomybės sÄ lygų neįrodo.

IeÅ¡kovas į bylÄ pateikė trečiojo asmens O. V. praÅ¡ymÄ atleisti iÅ¡ darbo, kuris grindžiamas dėl eismo įvykio padarytos žalos sveikatai sumažėjusiu darbingumu, taip pat pateikė pastarojo Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbingumo lygio pažymÄ dėl netekto darbingumo (b.l.7-8), tačiau minėti įrodymai neleidžia vienareikÅ¡miÅ¡kai spręsti, jog apelianto ir jo darbuotojo darbo santykių pabaigÄ sÄ lygojo bÅ«tent 2011-12-12 eismo įvykis.

Apeliantas į bylÄ nepateikė jokių duomenų apie tai, koks buvo jo buvusio darbuotojo O. V. darbingumo lygis iki eismo įvykio, apie pastarojo vykdytas darbines funkcijas, dėl eismo įvykio patirtus konkrečius sužalojimus ir jų įtakÄ darbinių funkcijų vykdymui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, į bylÄ pateikti aukščiau minėti apelianto įrodymai tiesioginio priežastinio ryÅ¡io tarp eismo įvykio ir kilusių neigiamų padarinių – apelianto darbuotojo išėjimo iÅ¡ darbo nepatvirtina.

Ir nors teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2005; 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007) pripažįstama, kad taikant deliktinę atsakomybę netiesioginis priežastinis ryÅ¡ys yra taip pat tinkama civilinės atsakomybės sÄ lyga, jeigu neteisėti veiksmai padėjo žalai (nuostoliams) atsirasti ar jai padidėti, tačiau nagrinėjamu atveju, vien galimas netiesioginis priežastinis ryÅ¡ys tarp eismo įvykio ir nurodytos žalos – apelianto darbuotojo išėjimo iÅ¡ darbo nepakankamas atsakovo atsakomybei kilti.

Vertinant atsakovo draudėjos, kaip didesnio pavojaus Å¡altinio valdytojos atsakomybę (CK 6.270 str. 1 d.), t.y. atsakomybę be kaltės, pažymėtina, jog CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimu, statybomis ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus Å¡altinio padarytÄ Å¾alÄ , jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo.

Byloje esanti KET pažeidimo bylos medžiaga patvirtina, jog dėl eismo įvykio kaltu buvo pripažintas pats apelianto darbuotojas, padaręs KET 48, 49, 51 punktų pažeidimus, t.y. tamsiu paros metu, bÅ«damas be atÅ¡vaitų įžengė į važiuojamÄ jÄ dalį prieÅ¡ais artėjantį automobilį, taip sudarydamas vairuotojui netikėtÄ ir neiÅ¡vengiamÄ kliÅ«tį, dėl ko buvo partrenktas ir sužalotas (b.l.94). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog minėtos aplinkybės vertintinos kaip paties nukentėjusiojo asmens didelis neatsargumas, dėl kurio  nei automobilio valdytojai, nei jos civilinę atsakomybę apdraudusiam atsakovui atsakomybė pagal CK 6.270 straipsnio 1 dalį nekyla.

Nors pirmos instancijos teismas iÅ¡ esmės nevertino ir nepasisakė dėl trečiojo asmens A. B. ir atsakovo atsakomybės pagal minėtÄ straipsnį, tačiau nenustatydamas dėl eismo įvykio apeliantui kilusios žalos, kaip vienos iÅ¡ atsakovo civilinės atsakomybės taikymo sÄ lygų, teismas pasisakė dėl pastarojo civilinės atsakomybės taikymo negalimumo, todėl iÅ¡ esmės priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ , kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Procesinių dokumentų siuntimo (paÅ¡to) iÅ¡laidos nagrinėjamoje byloje nevirÅ¡ija 10 Lt; sutinkamai su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi iÅ¡laidų sumos nustatymo“ jos nepriteisiamosTeismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,n u t a r ė: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .                                                    Teisėja                                                                 T.

Žukauskienė