2016-11-02 Nr. AB-20756-3-62-3-01867-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3340-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01867-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, (toliau – ir atsakovas) 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2013 m. gegužės 21 d. iki 2015 m. gruodžio 8 d. buvo kalinamas Alytaus pataisos namų bendrabučių tipo patalpose netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjas nurodė, kad jis kartu su 14–20 asmenų gyveno sekcijoje, kurios plotas – 34,4 kv. m, joje yra 10 dviaukščių lovų ir kiti baldai. Pareiškėjo teigimu, tokios gyvenimo sąlygos pažeidė jo teisę į 3,6 kv. m laisvo ploto. Lokalinio sektoriaus kiemas išbetonuotas, todėl nuolat teko kvėpuoti dulkėmis, nes teritorija nedrėkinama, o šioje teritorijoje yra įrengtos ir žaidimų aikštelės (krepšinio, tinklinio, futbolo). Atliekų konteineriai stovėjo per arti gyvenamųjų patalpų ir skalbinių džiovyklos, todėl nuolat jautėsi blogas kvapas. Gyvenamosiose sekcijose, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas, langų stiklai nebuvo skaidrūs, jie nuolat buvo purvini ir apdulkėję, į patalpas patekdavo mažai natūralios dienos šviesos ir todėl buvo sunku skaityti bei rašyti. Gyvenamosiose sekcijose grindys buvo medinės ir supuvę, todėl jų nebuvo įmanoma tinkamai išplauti, be to, po grindimis veisėsi pelės ir žiurkės. Prie sporto salės neįrengtos persirengimo, dušų, tualetų, valymo priemonių sandėliavimo patalpos.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad jis dėl netinkamų kalinimo sąlygų jautėsi žeminamas, kankinamas, bejėgis, sielvartavo, patyrė fizinius skausmus ir kančias. Pareiškėjas pažymėjo, kad nežmoniškos kalinimo sąlygos pakirto jo pasitikėjimą valstybe, kurios institucijos nesilaikė teisės aktų, patirti dideli neigiami dvasiniai išgyvenimai pakenkė jo sveikatai.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad nuo 2013 m. gegužės 24 d. bendrabučių tipo miegamuosiuose, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas, esant užimtoms visoms lovoms vienam nuteistajam teko nuo 2,228 iki 2,32 kv. m patalpos ploto, nors pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose. Jokie teisės aktai nereglamentuoja kamerų ploto skaičiavimo su baldais ar be jų. Atsakovas nurodė, kad pataisos namai nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučių tipo miegamosiose patalpose ir dienotvarkėje nustatytu laiku gali laisvai judėti įstaigos teritorijoje, t. y. santykinai mažą patalpų plotą kompensuoja suteikta judėjimo laisvė. Pareiškėjas su prašymu dėl perkėlimo į kitą būrį, kadangi jo netenkino gyvenimo sąlygos, į administraciją niekada nesikreipė, taip pat šiuo klausimu nėra pateikęs jokio skundo. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde gyvenimo sąlygų baudos izoliatoriaus kamerose neskundė.

Dėl gyvenamųjų patalpų atitikimo higienos normoms atsakovas atkreipė dėmesį, kad Alytaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimus, higienos normų reikalavimų pažeidimų nenustatė, o pats pareiškėjas į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų gyvenimo sąlygų nesikreipė. Atsakovo teigimu, Alytaus pataisos namai yra sudarę sutartį su įmone, kuri pagal poreikį atlieka dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos darbus, todėl pareiškėjo teiginiai dėl graužikų yra nepagrįsti. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad nors pareiškėjui buvo diagnozuotas adaptacijos sutrikimas ir nemiga, tačiau nėra įrodymų, jog pareiškėjas susirgo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų. Pareiškėjas skunde remiasi abstrakčiais teiginiais, nepagrindžia valstybės kaltės ir priežastinio ryšio, nenurodo, kaip yra apskaičiuotas žalos dydis, nors pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį ir tai, jog žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 29 d. sprendimu pareiškėjo A. K. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 600 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pagrindas vertinti pareiškėjo kalinimo sąlygas Alytaus pataisos namų bendrabučių tipo patalpose nuo 2013 m. gegužės 24 d., kai pareiškėjas buvo paskirtas į konkretų būrį, iki 2015 m. spalio 5 d., kai pareiškėjas papildė skundą, nes pareiškėjas neprašo priteisti žalos už laikotarpį, kurį praleido baudos izoliatoriuje arba kamerų tipo patalpose. Teismas, vadovaudamasis Taisyklių 111.1 punktu, atmetė pareiškėjo argumentus, jog jam turėjo būti užtikrintas 3,6 kv. m gyvenamasis plotas, nes vienam asmeniui tenkantis minimalus pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Teismas pažymėjo, kad apskaičiuojant minimalią gyvenamojo ploto normą teisės aktai nenustato atsakovui pareigos neįskaityti baldų užimamo ploto. Teismas konstatavo, kad byloje esantys duomenys patvirtina ir atsakovas neneigia aplinkybės, jog pareiškėjui nuo 2013 m. gegužės 24 d. iki 2015 m. spalio 5 d. periodiškai (kai jis nebūdavo patalpintas į baudos izoliatorių ar išvykęs) nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, nes gyvenamojo ploto norma svyravo nuo 2,13 iki 2,32 kv. m.

Teismas, įvertinęs kitas, išskyrus gyvenamųjų patalpų plotą, pareiškėjo kalinimo sąlygas (graužikų problemą, langų, grindų būklę ir kt.), atsakovo neteisėtų veiksmų nenustatė. Įvertinęs byloje esančius medicininių dokumentų duomenis, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas sistemingai buvo tikrinamas pataisos namuose dirbančio gydytojo ir pagal nustatytas diagnozes jam skiriamas gydymas. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamo gydymo, kadangi pareiškėjas šių savo argumentų iš esmės niekuo nepagrindė. Teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo nurodytus sutrikimus sukėlė netinkamos kalinimo sąlygos.

Teismas darė išvadą, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Vadovaudamasis vidiniu savo įsitikinimu, atsižvelgęs į nustatyto pažeidimo pobūdį, į jo trukmę, į tai, kad pažeidimas buvo periodiškai pertraukiamas, į tai, kad didesnę laiko dalį jam teko mažesnis negu teisės aktuose nustatytas plotas, į tai, kad nėra tiesioginių bei pakankamų duomenų apie netinkamų kalinimo sąlygų tiesioginę įtaką pareiškėjo sveikatos būklei, į tai, kad nėra informacijos, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų, į tai, kad nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertino 600 Eur.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui A. K. priteista 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovo teigimu, visa su skundu susijusi medžiaga, atsiliepimas į pareiškėjo skundą buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau nebuvo objektyviai įvertinta. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime akcentavo, kad pareiškėjui gyvenant bendrabučių tipo patalpose jam tekęs gyvenamasis plotas buvo mažesnis negu nustato teisės aktai, tačiau visiškai neatsižvelgė į aplinkybes, jog Alytaus pataisos namuose visos nuteistųjų gyvenamosios patalpos yra ne kamerų tipo, o bendrabučių tipo, todėl nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku gali laisvai judėti įstaigos teritorijoje ir užsiimti pataisos namuose leistina bei prasminga veikla, t. y. santykinai mažą patalpų plotą kompensuoja suteikta judėjimo laisvė. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, jog jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė, jo teiginiai apie neva padarytą žalą nėra paremti jokiai faktiniais įrodymais.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas siekė žalos atlyginimo, todėl privalėjo visas aplinkybes tinkamai įrodyti, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima laikyti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti jam padarytą tariamą neturtinę žalą. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai nenurodė valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą. Pareiškėjo nurodyti neturtinės žalos atsiradimą lemti galintys veiksniai neįrodė realaus neturtinės žalos atsiradimo ir egzistavimo fakto, nors tais atvejais, kai siekiama nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą, būtina tinkamai ir išsamiai įvertinti įrodymus, kurie leistų pagrįsti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, o ne prielaidas ir bendro pobūdžio pareiškimus apie galimą teisių pažeidimą.

Atsakovas nurodo, kad teismų praktikoje neturtine žala yra pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis; neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos; neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Atsakovo teigimu, teismų praktikoje pabrėžiama, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui; neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas; sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus.

Atsakovas akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog teismas kiekvienu konkrečiu atveju prieš nustatydamas civilinę atsakomybę privalo ištirti, ar yra ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kurio negalima vertinti abstrakčiai, nes priežastinis ryšys visada yra konkretus ir jo nustatymui reikia išanalizuoti visas atitinkamo įvykio aplinkybes. Žalos atlyginimo prievolei kilti būtinas tiesioginis priežastinis ryšys, t. y. žala turi būti neatsiejamai susijusi su neteisėtais veiksmais, o ne prielaida žalai atsirasti, todėl veiksmai, sudarę tik prielaidas žalai atsirasti, bet jos tiesiogiai nesukėlę, nėra žalos atlyginimo prievolės atsiradimo pagrindas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis teisės taikymo praktiką, yra konstatavęs, jog siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu ar keletu iš išvardintų elementų, buvo tęstinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-95/2009; 2012 m. liepos 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2692/2012). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A4-180/2007), bylose dėl valstybės institucijų ar pareigūnų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos, žalą (nuostolius) privalo įrodyti pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų; jis yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsakovas laikosi pozicijos, kad pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodant, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų.

Pareiškėjas A. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje nurodo, jog asmuo, kuris laikomas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui A. K. už kalinimą Alytaus pataisos namų bendrabučių tipo patalpose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Kaip teisingai pažymi atsakovas apeliaciniame skunde, neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjo skunde nurodytos laikymo Alytaus pataisos namų bendrabučių tipo patalpose sąlygos nuo 2013 m. gegužės 24 d. iki 2015 m. spalio 5 d. iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, išskyrus tai, kad pareiškėjas šiuo laikotarpiu periodiškai (kai jis nebūdavo patalpintas į baudos izoliatorių ar išvykęs) buvo kalinamas bendrabučių tipo patalpose, kuriose asmeniui teko mažesnis gyvenamųjų patalpų plotas, nei nustatyta Taisyklių 111.1 punkte, t. y. vietoj turėjusio tekti 3,1 kv. m pareiškėjui teko nuo 2,13 iki 2,32 kv. m. Dėl to pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.271 ir 6.250 straipsnių nuostatomis, pareiškėjui priteisė 600 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Akcentuotina, kad dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą pateikė tik atsakovas, kuris prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priteista 600 Eur neturtinei žalai atlyginti. Atsakovo teigimu, bylos medžiaga nebuvo objektyviai įvertinta, nes pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad santykinai mažą patalpų plotą kompensuoja suteikta judėjimo laisvė. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pareiškėjas, kuriam tenka pareiga įrodyti padarytą žalą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, to nepadarė, todėl nenustačius ir neįrodžius šių būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad atsakovas iš esmės neginčija tik vienos būtinosios valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos egzistavimo, kurią nustatė pirmosios instancijos teismas, t. y. neginčija Alytaus pataisos namų neteisėtų veiksmų, susijusių su per mažu gyvenamuoju plotu.

Teisėjų kolegija šiame kontekste atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra suformuluota pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma taisyklė, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008; A502-734/2009; Nr. A756-122/2010; Nr. A502-913/2011; Nr. A502-1235/2012; Nr. A143-2844/2012; Nr. A444-343/2013 ir kt.). Nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėjas šiuo atveju neįrodė žalos bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, teisėjų kolegija akcentuoja, jog nors tam tikras teisės aktų pažeidimas yra pripažintas, tačiau ši aplinkybė pati savaime nereiškia, kad dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri privalo būti atlyginta. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.). Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012; kt.).

Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Alytaus pataisos namų neteisėti veiksmai (neveikimas) pasireiškė tuo, jog pareiškėjas nuo 2013 m. gegužės 24 d. iki 2015 m. spalio 5 d. periodiškai (kai jis nebūdavo patalpintas į baudos izoliatorių ar išvykęs) buvo kalinamas bendrabučių tipo patalpose, kuriose jam teko mažesnis gyvenamųjų patalpų plotas, nei nustatyta Taisyklių 111.1 punkte, t. y. vietoj turėjusio tekti 3,1 kv. m pareiškėjui teko nuo 2,13 iki 2,32 kv. m. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nedetalizavo, kada pareiškėjas nebuvo laikomas Alytaus pataisos namų bendrabučių tipo patalpose, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas Alytaus pataisos namuose nebuvo nuo 2013 m. gruodžio 18 d. iki 2014 m. sausio 8 d., nuo 2014 m. sausio 29 d. iki 2014 m. vasario 5 d., nuo 2014 m. balandžio 2 d. iki 2014 m. balandžio 9 d., nuo 2014 m. gegužės 28 d. iki 2014 m. birželio 4 d. ir nuo 2014 m. birželio 18 d. iki 2014 m. birželio 25 d. (b. l. 29). Alytaus pataisos namai kitoje Kauno apygardos administraciniame teisme nagrinėjamoje byloje Nr. I-3248-422/2016, kurioje pareiškėjas ginčija kalinimo sąlygas Alytaus pataisos namų baudos izoliatoriaus kamerose, nurodė, kad pareiškėjas nuo 2014 m. kovo 21 d. iki 2014 m. balandžio 2 d., nuo 2014 m. balandžio 10 d. iki 2014 m. balandžio 24 d., nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2015 m. birželio 12 d., nuo 2015 m. birželio 15 d. iki 2015 m. birželio 26 d., nuo 2015 m. rugsėjo 9 d. iki 2015 m. rugsėjo 18 d. ir nuo 2015 m. rugsėjo 21 d. iki 2015 m. spalio 5 d. buvo paskirtas į baudos izoliatoriaus kameras. Taigi pareiškėjas nuo 2013 m. gegužės 24 d. iki 2015 m. spalio 5 d. periodiškai (kai jis nebūdavo patalpintas į baudos izoliatorių ar išvykęs) buvo kalinamas bendrabučių tipo patalpose, kuriose jam teko 0,78–0,97 kv. m mažesnis gyvenamųjų patalpų plotas, nei nustato teisės aktai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į gana ilgą pažeidimo laikotarpį, į tai, kiek pareiškėjui pažeidimo laikotarpiu teko gyvenamųjų patalpų ploto, ir į pareiškėjo skunde nurodytus patirtus neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta pinigais. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šio vertinimo nepaneigia atsakovo apeliaciniame skunde nurodomos teismų praktikoje dėl žalos atlyginimo suformuotos taisyklės, nes atsakovas jų nesusieja būtent su pareiškėjo situacija, t. y. atsakovo nurodoma teismų praktika nepaneigia fakto, jog pareiškėjas, kalėdamas perpildytose Alytaus pataisos namų bendrabučių tipo patalpose, patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra priežastinis ryšys tarp nustatytų atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos.

Dėl atsakovo apeliacinio skundo argumento, kad bylos medžiaga nebuvo objektyviai įvertinta, nes pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, jog santykinai mažą patalpų plotą kompensuoja suteikta judėjimo laisvė, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, be kita ko, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, atsižvelgė, be kita ko, ir į nustatyto pažeidimo pobūdį. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės atsižvelgė į tai, jog asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto norma buvo pažeista pareiškėjui kalint būtent bendrabučių tipo patalpose, todėl nėra pagrindo teigti, kad nebuvo objektyviai įvertinta bausmės atlikimo bendrabučių tipo patalpose specifika, t. y. nuteistiesiems suteikta judėjimo laisvė.

Akcentuotina, kad faktas, jog pareiškėjas bausmę atliko bendrabučių tipo patalpose, pats savaime nepaneigia žalos padarymo galimybės. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

Taigi nagrinėjamu atveju nustačius, kad yra visos būtinosios valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, teisėjų kolegijos vertinimu, svarbu atsižvelgti ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose pasirinktus pažeistų teisių gynimo būdus bei priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nevienodai yra vertinamas minimalaus ploto neužtikrinimas bendrabučių tipo patalpose ir kamerų tipo patalpose, nes kalinimo sąlygos šiose patalpose iš esmės skiriasi. Bendrabučių tipo patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendrojo naudojimo patalpų, nuteistieji turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti biblioteką, užsiimti kita leistina veikla. Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-231-858/2016 atmetė Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinį skundą ir paliko nepakeistą Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 3 d. sprendimą, kuriuo asmeniui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, buvo priteista 400 Eur neturtinei žalai, kurią asmuo patyrė nuo 2012 m. liepos 15 d. iki 2014 m. liepos 8 d., nes gyvenant bendrabučių tipo patalpose, be kita ko, buvo pažeista jo teisė į gyvenamąjį plotą, atlyginti. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad šiuo atveju atsakovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista suma (600 Eur) viršija teismų panašiose bei analogiškose bylose už kiekvieną kalinimo dieną, kurią buvo pažeista minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti bendrabučių tipo patalpos ploto norma, priteistų neturtinės žalos atlyginimo dydžius.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į gana ilgą kalinimo perpildytose patalpose trukmę, į vienam asmeniui tekusį patalpos plotą, kai buvo pažeista vienam asmeniui turinti tekti patalpos ploto norma, į pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, į ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad atsakovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 600 Eur suma nelaikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Akcentuotina, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir nepatvirtina jo neteisėtumo.

Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė