2019-02-07 Nr. AB-3669-3-61-3-00551-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-158-756/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00551-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 7.3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Marijampolės skyrius) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir jo patikslinimu, prašė panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) 2017 m. sausio 31 d. sprendimą NR. (6.5)I-604 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Valdybą išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. lapkričio 7 d. prašymą dėl sumažintos kompensacijos dalies grąžinimo.

2. Skunde pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnį buvo sumažintas jam paskirtos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dydis. Prašydamas, kad būtų grąžinta sumažinta kompensacijos dalis, pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, tačiau Valdyba, neįsigilinusi į pareiškėjo skundo esmę, nusprendė, kad pareiškėjo prašymas yra paduotas praleidus terminą. Valdyba užkirto pareiškėjui kelią pasinaudoti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Pareiškėjo teigimu, jis neskundžia Valdybos Marijampolės skyriaus sprendimo mokėti sumažintą kompensaciją, o prašo grąžinti jam laikinai sumažintą kompensaciją.

3. Atsakovas Valdyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Valdyba atsiliepime nurodė, kad terminas skundui dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo negautos kompensacijos dalies išmokėjimo paduoti skaičiuotinas nuo pirmos sumažintos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas išmokėjimo. Pirmoji tokia sumažinta kompensacija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 metų sausį, o pareiškėjo prašymas grąžinti sumažintą kompensaciją gautas 2016 m. lapkričio 7 d., t. y. praleidus terminą tokiam prašymui paduoti, nors prašymą dėl sumažintos kompensacijos pareiškėjas galėjo paduoti nuo 2010 metų sausio iki 2013 metų sausio. Pareiškėjas nurodė, kad iki 2012 m. spalio 8 d. dirbo, o nuo 2010 m. kovo 18 d. iki 2010 m. kovo 31 d. (13 dienų) buvo laikinai nedarbingas. Kitų priežasčių, kurios sutrukdė laiku kreiptis į Valdybą, pareiškėjas nenurodė. Pareiškėjo nurodytos priežastys negalėjo sutrukdyti laiku kreiptis dėl kompensacijos grąžinimo.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdybos Marijampolės skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstė argumentus, iš esmės analogiškus nurodytiems Valdybos atsiliepime į pareiškėjo skundą, prašė skundą atmesti.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 29 d. kreipėsi į Valdybos Marijampolės skyrių, prašė nurodyti, kokio dydžio suma jam buvo sumažinta kompensacija už ypatingas darbo sąlygas; Valdybos Marijampolės skyrius 2016 m. spalio 10 d. raštu Nr. (10.7)S-18162 pareiškėją informavo apie jam paskirtos, pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas perskaičiuotos bei mokėtos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dydžius; pareiškėjas 2016 m. lapkričio 7 d. kreipėsi į Valdybos Marijampolės skyrių, prašė grąžinti jam nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. sumažintą kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas (1 789,07 Eur); Valdybos Marijampolės skyrius šį pareiškėjo prašymą persiuntė nagrinėti Valdybai, kuri 2016 m. gruodžio 7 d. raštu Nr. (6.5)I-6867 pareiškėją informavo, jog apie sprendimą mokėti ne viso dydžio paskirtą kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 metų sausio mėnesį, todėl nagrinėjamu atveju yra praleistas šio sprendimo apskundimo terminas, o pareiškėjas turėtų pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad jis terminą praleido dėl svarbių priežasčių; pareiškėjas 2016 m. gruodžio 28 d. pakartotinai kreipėsi į Valdybą prašė pripažinti, kad nurodytą terminą praleido dėl objektyvių aplinkybių ir išnagrinėti prašymą iš esmės, t. y. spręsti, ar grąžinti jam kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas; Valdyba 2017 m. sausio 31 d. Sprendime Nr. (6.5)I-604 nurodė, kad pareiškėjo pateiktos aplinkybės negalėjo objektyviai sutrukdyti jam per pakankamai ilgą trejų metų laikotarpį (nuo pirmosios sumažintos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas gavimo dienos) pateikti prašymą (skundą), todėl neatnaujino praleisto termino ir atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2016 m. lapkričio 7 d. ir 2016 m. gruodžio 28 d. prašymus grąžinti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. sumažintą kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas.

8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas siekia gauti 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo sumažintą kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dalį. Taigi pareiškėjo 2016 m. lapkričio 7 d. prašymo esmė – nesutikimas su pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas mokėjimu nuo 2010 m. sausio 1 d., t. y. su Valdybos Marijampolės skyriaus 2010 metų sausio mėnesį priimto sprendimo (kaip valinio akto, veiksmo) pradėti mokėti perskaičiuotą kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas teisinėmis pasekmėmis. Pareiškėjo Valdybos Marijampolės skyriui paduotą 2016 m. lapkričio 7 d. prašymą pirmosios instancijos teismas pripažino skundu Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamas minėtą prašymą (skundą) dėl nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 metų sausio mėnesio, kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį sumažinta kompensacija. Nagrinėjamu atveju aptariamo trejų metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 metų sausio pabaigos, kai pareiškėjas pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą kompensaciją. Pareiškėjas skunde teismui aiškiai neįvardijo priežasčių, kurios jam sutrukdė laiku kreiptis dėl kompensacijos nepriemokos, tačiau nurodė, kad Valdyba, atsisakydama atnaujinti terminą, užkirto jam kelią pasinaudoti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

9. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjo Valdybai nurodytos aplinkybės (pareiškėjas iki 2012 m. spalio 8 d. dirbo ir laikinai nedarbingas buvo nuo 2010 m. kovo 18 d. iki 2010 m. kovo 31 d.) skundžiamame Sprendime buvo išnagrinėtos, pagrįstai pripažįstant, kad jos negali būti laikomos pateisinančiomis termino praleidimą. Aplinkybės dėl pareiškėjo laikinojo nedarbingumo (nuo 2010 m. kovo 18 d. iki 2010 m. kovo 31 d.) nagrinėjamu atveju nėra svarbios, ekstraordinarios, objektyviai trukdžiusios anksčiau nei 2013 metų viduryje kreiptis dėl neišmokėtos kompensacijos dalies priteisimo. Pareiškėjas buvo darbingas iki 2012 m. spalio 8 d., todėl turėjo galimybę tuo laikotarpiu kreiptis į atsakovą. Pareiškėjas teismui nenurodė jokių priežasčių, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis dėl galbūt pažeistų teisių gynimo. Teismo vertinimu, pareiškėjas, gindamas savo pažeistas teises, nebuvo pakankamai aktyvus, nepagrįstai delsė pateikti procesinius dokumentus. Valdyba turėjo pagrindą atsisakyti atnaujinti terminą skundui dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas paduoti ir šis jos sprendimas yra teisėtas. Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas, praleidęs Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą trejų metų terminą, nepasinaudojo privaloma ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra. Neišsprendus termino atnaujinimo klausimo, pareiškėjo prašymas dėl kompensacijos grąžinimo negali būti nagrinėjamas iš esmės.

III. 10. Pareiškėjas R. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – įpareigoti Valdybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. lapkričio 7 d. prašymą dėl sumažintos kompensacijos dalies grąžinimo.

11. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad, priešingai nei skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, ginčas byloje kilo ne dėl sprendimo, kuriuo Valdyba atsisakė atnaujinti praleistą skundo pateikimo terminą. Patikslintame skunde pareiškėjas aiškiai nurodė, kad neginčija jam apskaičiuotos kompensacijos sumažinimo. Priešingai, jis solidarizavosi su valstybe ir ją ištikusia sunkia ekonomine padėtimi, tačiau jai akivaizdžiai gerėjant prašo laikytis pažado ir Laikinojo įstatymo, pagal kurį buvo sumažintos išmokos, bei kompensuoti sumažintus išmokų dydžius. Tai reiškia, kad pareiškėjo prašymo esmė nėra nepasitenkinimas atsakovo ar trečiojo asmens veiksmais, kuriais buvo sumažinta pareiškėjui mokėta kompensacija. Pareiškėjas atsakovo prašo po septynerių metų neveikimo pradėti tiesiogiai atstovauti paprastų asmenų interesus ir nagrinėti pareiškėjo prašymą iš esmės, t. y. svarstyti, ar grąžinti jam sumažintos kompensacijos skirtumą. Pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo prašymo prigimties, savavališkai sprendė dėl atsakovo ikiteismine tvarka priimto sprendimo teisėtumo, todėl pagrindinis pareiškėjo reikalavimas teisme liko neįvertintas.

12. Atsakovas Valdyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją, apeliacinį skundą prašo atmesti.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdybos Marijampolės skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Ginčas šioje byloje kilo dėl Valdybos Sprendimo, kuriuo Valdyba neatnaujino pareiškėjui termino Valdybos Marijampolės skyriaus veiksmams 2010–2011 metais pagal Laikinąjį įstatymą mokant sumažintą kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas apskųsti, taip pat nurodė, kad Laikinuoju įstatymu sumažintų kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas kompensavimas nėra nustatytas, teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo kreipimosi į Valdybą esmė – nesutikimas su pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas mokėjimu nuo 2010 m. sausio 1 d. ir, kad kreipdamasis dėl nepriemokos išmokėjimo pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą, kurį atnaujinti nėra pagrindo.

16. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, teigia, kad teismas neišsiaiškino pareiškėjo keliamo ginčo esmės, t. y. jog pareiškėjas tiek Valdybai, tiek skunde teismui aiškiai nurodė, kad jam skirtos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas sumažinimo pagal Laikinąjį įstatymą niekada neginčijo ir neginčija, o kreipdamasis į Valdybą siekė, kad jam, atsižvelgiant į pagerėjusią valstybės ekonominę būklę, būtų pradėtos kompensuoti Laikinuoju įstatymu sumažintos išmokos. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neįvertino ir dėl to sprendime nepasisakė, o pareiškėjo keliamo ginčo dalyką nepagrįstai susiaurino iki Valdybos Marijampolės skyriaus veiksmų 210–2011 metais mokant sumažintą kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas skundimo.

17. Įvertinusi byloje surinktą medžiagą teisėjų kolegija nesutinka su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis. Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo 2016 m. lapkričio 7 d. kreipimosi į Valdybos Marijampolės skyrių, kuris buvo persiųstas Valdybai, taip pat iš jo 2016 m. gruodžio 7 d. paaiškinimų Valdybai akivaizdžiai matyti, kad pareiškėjas į šią instituciją kreipėsi ne siekdamas apskųsti anksčiau pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas atliktą jam mokėtos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas sumažinimą, o prašydamas atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus bei gerėjančią ekonominę valstybės padėtį bei kompensuoti jo patirtus praradimus. Šią aplinkybę pareiškėjas dar kartą patvirtino skunde teismui nurodydamas, kad yra diskriminuojamas lyginant su kitais socialinių išmokų (valstybinių socialinio draudimo senatvės, netekto darbingumo ir valstybinių pensijų) gavėjais, kuriems kompensavimo mechanizmas jau yra nustatytas įstatymu. Pažymėtina, kad prašymas išmokėti nepagrįstai sumažintą išmokų sumą ir prašymas grąžinti (kompensuoti) dėl prastos ekonominės valstybės būklės patirtus praradimus akivaizdžiai skiriasi savo esme (siekiamų įgyvendinti teisių turiniu), todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos vertino kaip tapačius. Juo labiau, kad skundžiamame Sprendime pati Valdyba ne tik pasisakė dėl Marijampolės skyriaus veiksmų (sprendimų) apskundimo termino, bet ir, atsakydama į pareiškėjo argumentus dėl patirtų praradimų kompensavimo, atskirai nurodė, kad toks kompensavimo mechanizmas nėra nustatytas, t. y. pareiškėjo prašymą tenkinti atsisakė. Nesutikdamas būtent su šia Valdybos Sprendimo išvada pareiškėjas kreipėsi į teismą.

18. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, galima daryti išvadą, kad pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui dalykas – Valdybos Sprendimo išvada, kad pareiškėjo dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo patirtų praradimų kompensavimas teisės aktais nėra nustatytas. Taigi, siekdamas išspręsti tarp šalių kilusį ginčą, pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti, kokiais teisiniais pagrindais (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir (ar) kitais nutarimais) pareiškėjas grindžia reikalavimą kompensuoti minėtus praradimus, surinkti su tuo susijusius įrodymus ir nustatyti, ar toks pareiškėjo reikalavimas, ypač atsižvelgiant į pareiškėjo argumentus dėl lygiateisiškumo principo pažeidimų, yra pagrįstas, o ne vertinti, ar pareiškėjas nagrinėjamu atveju nepraleido Valdybos Marijampolės skyriaus sprendimo, kurio, kaip minėta, pareiškėjas šioje byloje net neginčija, apskundimo termino. Pirmosios instancijos teismui šių veiksmų neatlikus, t. y. neatskleidus bylos esmės ir neįvertinus pareiškėjo keliamų reikalavimų pagrįstumo, jo priimtas sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

19. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju nustatyti pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. sprendimą panaikinti ir bylą pirmosios instancijos teismui grąžinti nagrinėti iš naujo, o ne priimti naują sprendimą.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. sprendimą ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė