2021-02-03 Nr. AB-4251-3-64-3-03377-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-11-442/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03377-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. D. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. D. skundą atsakovui Šiaulių rajono savivaldybei, atstovaujamai Šiaulių rajono savivaldybės administracijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Teisme buvo priimtas pareiškėjo P. D. (toliau – ir pareiškėjas) skundas, kuriuo prašoma priteisti iš atsakovo Šiaulių rajono savivaldybės, atstovaujamos Šiaulių rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija), 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2018 m. gruodžio 4 d. buvo gautas raštas iš Administracijos (Nr. S-2548 (3.24)), kuriame paaiškinama dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą Šiaulių rajone. Rašte nurodoma, kad pareiškėjas turi mokėti mokesčius už komunalinius patarnavimus, šiukšlių išvežimą, nors pareiškėjas yra nuteistas ir yra įkalinimo vietoje nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2025 m. spalio 9 d. Šis raštas yra nepagrįstas, neteisėtas, todėl yra naikintinas.

3. Pareiškėjas akcentavo, jog iki 2018 m. sausio 1 d. jis pristatydavo pažymą, jog yra įkalinimo įstaigoje ir negyvena adresu (duomenys neskelbtini), todėl nuo minėtų mokesčių būdavo atleidžiamas, tačiau nuo 2018 m. sausio 1 d. sąskaitos yra siunčiamos į jo namus aukščiau nurodytu adresu ir reikalaujama sumokėti mokesčius iš tuo metu ten gyvenančios dukros R. L. su šeima (vyru ir sūnumi). Pareiškėjas pažymėjo, kad Administracija jo neinformavo apie kokius nors pasikeitimus, nors žinojo pareiškėjo buvimo vietą. Pareiškėjas kreipėsi į Administraciją su prašymu sąskaitas siųsti pareiškėjo vardu ir į pareiškėjo buvimo vietą; taip pat, tuo atveju, jei atsakovės atstovas mano, kad pareiškėjas būdamas įkalinimo vietoje gamina komunalines atliekas, prašė pristatyti konteinerius į pareiškėjo buvimo vietą Kybartų pataisos namuose. Atsakymo į šį prašymą pareiškėjas negavo.

4. Pareiškėjas yra nuteistas Lietuvos Respublikos vardu ir yra pilnai išlaikomas valstybės, darbo įkalinimo vietoje neturi ir niekada neturėjo, taip pat nuturi jokių pajamų. Pareiškėjas jaučiasi itin blogai, labai pablogėjo jo sveikata, kiekvieną dieną jaučia didžiulę įtampą, kadangi nežino, ar yra susidariusi kokia skola, ar už jį yra sumokama reikalaujama suma (jam gėda prieš dukrą, nes ji yra verčiama mokėti mokesčius už pareiškėją). Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad jo dukra R. L. šiuo metu taip pat negyvena minimu adresu, ji įsigijo butą Šiauliuose ir šiuo metu su šeima ten gyvena. Taigi nei šiukšlių, nei buitinių atliekų ji taip pat negamina.

5. Atsakovas Šiaulių rajono savivaldybė, atstovaujama Šiaulių rajono savivaldybės administracijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Administracija paaiškino, kad pareiškėjui nuo 2017 m. liepos 1 d. vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (toliau – ir vietinė rinkliava) Šiaulių rajone skaičiuojama, vadovaujantis Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2017 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. T-202 patvirtintais Šiaulių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir atliekų tvarkymą nuostatais (toliau – ir Nuostatai), Šiaulių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo metodika (toliau – ir Metodika) ir Nekilnojamojo turto objektų grupių vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą dydžiais.

7. Pareiškėjui nuosavybės teise, kaip ir dar dviem asmenims, priklauso nekilnojamas turtas, esantis (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo skola už vietinę rinkliavą nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. sudarė 27,35 Eur. Nuostatų 14 ir 16 punktuose nustatyta, kad pastoviąją dedamąją moka visi nekilnojamojo turto savininkai ar jų įgalioti asmenys, o rinkliavos kintamąją dedamąją moka nekilnojamojo turto objektų savininkai arba jų įgalioti asmenys, iš kurių nekilnojamojo turto objekto paimamos komunalinės atliekos. Individualių namų gyventojams nustatyta pastovioji dedamoji – 18,23 Eur/m gyventojui, kuri apskaičiuojama pagal gyventojų, deklaravusių savo gyvenamąją vietą, skaičių, kintamoji dedamoji apskaičiuojama pagal turimo konteinerio tūrį, konteinerių skaičių ir ištuštinimo (išvežimo) dažnumą. Nuostatų 50 punktas nurodo, kad nuo kintamosios dedamosios mokesčio dalies gali būti atleidžiama, kai gyventojas, be kita ko, yra suimtas ar atlieka laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis Nuostatų 39 punktu, vietinės rinkliavos įmokos dydis buvo perskaičiuotas pareiškėjui pateikus 2018 m. gruodžio 5 d. prašymą, kur vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimas už laikotarpį nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31d. pateiktas atskirai pareiškėjui, kaip už vieną gyventoją, deklaravusį savo gyvenamąją vietą pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame gyvenamosios (individualios valdos) paskirties nekilnojamojo turto objekte, be to, vadovaujantis Nuostatų 50 punktu už laikotarpį nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 pareiškėjas atleistas nuo rinkliavos kintamosios dedamosios mokesčio dalies, kadangi atlieka laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose.

8. Administracija atkreipė dėmesį, kad Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2017 m. gegužės 16 d. sprendimas Nr. T-202 priimtas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 patvirtintų Vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklių reikalavimus. Nuostatai ir minėtos taisyklės įpareigoja visus nekilnojamojo turto savininkus ar jų įgaliotus asmenis mokėti vietinės rinkliavos pastoviąją dedamąją. Atsižvelgdama į teismų praktiką, Administracija nurodė, jog kai yra objektyvūs duomenys, kurie patvirtina, jog fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pvz., valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro ir negali susidaryti, toks asmuo negali būti pripažintas „komunalinių atliekų turėtoju” ir, atitinkamai, savivaldybės teritorijoje nustatytos vietinės rinkliavos mokėtoju. Tokių duomenų atsakovas iš pareiškėjo negavo, tačiau, Administracijos įsitikinimu, pareiškėjas net ir būdamas Kybartų pataisos namuose turi visas galimybes raštu tokius duomenis surinkti (pvz., raštu pateikiant užklausą atitinkamai energetikos įmonei dėl suvartoto elektros energijos kiekio ir pan.) ir juos pateikti atsakovui.

9. Administracijos teigimu, savivaldybės civilinei atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšys. Pareiga įrodyti, jog tam tikra žala dėl valstybės institucijų ir / ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Kadangi atsakovas neatliko neteisėtų veiksmų, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui prašomą neturtinę žalą. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų dėl pablogėjusios sveikatos, įtampos ir pan. Pagrindas neturtinei žalai atsirasti yra tada, kai tokie rūpesčiai peržengia įprastas pastangas ir konstatuojamas dvasinių sukrėtimų, emocinės depresijos, asmens garbės, orumo pažeidimo faktas.

II. 10. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo P. D. teisės, susijusios su pareiškėjo 2018 m. lapkričio 6 d. prašymo Nr. (17-2)-D8-5240 ir 2018 m. gruodžio 5 d. prašymo nagrinėjimu Šiaulių rajono savivaldybės administracijoje buvo pažeistos, o reikalavimą priteisti 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą atmetė.

11. Teismas nurodė, kad valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

12. Apžvelgdamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą teisinį reguliavimą, teismas pažymėjo, kad pareiga mokėti vietinę rinkliavą nesiejama su atitinkamų paslaugų suteikimu; vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Teismas nurodė, jog Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnyje yra įtvirtintas solidarumo principas sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos kainodarą, t. y. asmuo, kuris yra vietinės rinkliavos mokėtojas, kartu su kitais vietinės rinkliavos mokėtojais turi kolektyviai padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra apskaičiuojamas vietinės rinkliavos dydis, tačiau akcentavo, kad teisę – mokėti minimalaus dydžio rinkliavą ar būti atleistam nuo jos mokėjimo – asmuo gali įgyti tik tais atvejais, kai jis nustatyta tvarka kompetentingos institucijos yra atleidžiamas nuo visos ar dalies rinkliavos mokėjimo.

13. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), t. y. jam priklauso nekilnojamasis turtas, esantis Šiaulių rajono savivaldybėje, pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose.

14. Teismas nustatė, kad Administracijos 2018 m. gruodžio 3 d. rašte Nr. S-2548 (3.24) „Dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą Šiaulių rajone“ (toliau – ir 2018 m. gruodžio 3 d. raštas) nurodoma, kad: Metodikoje nustatyta, jog apskaičiuojant vietinę rinkliavą yra taikoma dvinarė sistema, susidedanti iš pastoviosios dedamosios (rinkliavos dedamoji dalis, susijusi su komunalinių atliekų būtinųjų sąnaudų dalimi, kuri nepriklauso nuo atliekų kiekio) ir kintamos dedamosios (rinkliavos dedamoji dalis, padengianti būtinųjų sąnaudų dalį, susijusi su komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimu konkrečiam atliekų turėtojui); pagal Nuostatų 14 ir 16 punktus pastoviąją dedamąją moka visi nekilnojamojo turto savininkai ar jų įgalioti asmenys, o rinkliavos kintamąją dedamąją moka nekilnojamojo turto objektų savininkai arba jų įgalioti asmenys, iš kurių nekilnojamojo turto objekto paimamos komunalinės atliekos; rašte informuojama, kad Nuostatai nenumato atleisti nuo kintamosios dedamosios mokėjimo nekilnojamojo turto objekto (individualios valdos) savininkų, gyventojų (deklaravusių savo gyvenamąją vietą), jeigu iš jų nekilnojamojo turto objekto yra paimamos komunalinės atliekos; pažymima, kad pagal Nuostatų 50 punktą nuo kintamosios mokėjimo dedamosios atleidžiami gyventojai deklaravę nesinaudojimą nekilnojamojo turto objektu, kai gyventojas, už kurį skaičiuojama vietinė rinkliava, be kita ko, yra suimtas ar atlieka laisvės atėmimo bausmę.

15. Byloje taip pat buvo nustatyta, kad Administracija 2019 m. sausio 9 d. išrašė mokėjimo pranešimą Nr. 00153551 pareiškėjui, kuriame nurodyta sumokėti už pastoviąją dalį 4,55 Eur ir kintamąją dalį 2,28 Eur, iš viso už 2018 metus –27,35 Eur (už pastoviąją ir kintamąją dalį); Administracija 2019 m. sausio 10 d. rašte Nr. SG-23 (3.3) (toliau – ir 2019 m. sausio 10 d. raštas), t. y. kitą dieną po 2019 m. sausio 9 d. pranešimo surašymo, pareiškėją informavo, kad, vadovaujantis Nuostatų 50 punktu, už laikotarpį nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas yra atleistas nuo rinkliavos kintamosios dedamosios mokesčio dalies, kadangi pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose; už minėtą laikotarpį pareiškėjui priskaičiuotos rinkliavos pastoviosios dalies dedamoji sudaro 27,35 (už 2017 m. liepos–gruodžio mėn. – 9,12 Eur, už 2018 metus – 18,23 Eur); pareiškėjas minėtu raštu taip pat informuotas, kad vietinė rinkliava yra perskaičiuota (išminusuota) asmeniui, kurio vardu anksčiau buvo siunčiami mokėjimo pranešimai už pareiškėjui skaičiuojamą rinkliavą.

16. Pažymėjęs, jog pagal Nuostatų 52 punktą vietinės rinkliavos lengvatas nustato Savivaldybės taryba, įvertinęs tai, kad Administracijos raštuose pareiškėjui nebuvo pateikti išaiškinimai, kurie nurodyti atsakovo atstovo atsiliepime (kad tuo atveju, jei yra objektyvūs duomenys, kurie patvirtina, jog fizinio ar juridinio asmens veikloje jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro ir negali susidaryti, toks asmuo negali būti pripažintas „komunalinių atliekų turėtoju“ ir savivaldybės teritorijoje nustatytos vietinės rinkliavos mokėtoju; tokių duomenų atsakovui pareiškėjas nepateikė), teismas darė išvadą, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų buvęs informuotas apie nulinės metinės vietinės rinkliavos lengvatos taikymo galimybes. Teismas konstatavo, kad Administracijos raštuose nepaaiškinta lengvatų taikymo pagal Nuostatų 52 punktą tvarka (Nuostatų IX skyrius), nepaaiškinta, kokius (papildomus) rašytinius įrodymus (pvz., jog pareiškėjas nekilnojamuoju turtu ginčo laikotarpiu nesinaudojo ir neturėjo atliekų ir pan.) jis turėtų pateikti Šiaulių rajono savivaldybės administracijai, kokios formos prašymas turėtų būti pildomas, kokia tokių prašymų nagrinėjimų tvarka. Teismo vertinimu, pareiškėjas buvo supažindintas tik su atleidimo nuo kintamosios dedamosios rinkliavos mokėjimo pagrindais.

17. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad nagrinėjant pareiškėjo 2018 m. lapkričio 6 d. prašymą Nr. (17-2)-D8-5240, 2018 m. gruodžio 5 d. prašymą Administracijoje nebuvo laikomasi atsakingo valdymo (gero administravimo) principo, kuris įtvirtintas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme. Teismas konstatavo, kad Administracija pažeidė Administracijos direktoriaus 2012 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. A-442 (8.1) patvirtintų Asmenų aptarnavimo „vieno langelio“ principu ir informacijos teikimo Šiaulių rajono savivaldybės administracijoje taisyklių (toliau – ir Aptarnavimo taisyklės) 6 punktą. Teismas konstatavo, kad atsakovo atstovo neteisėti veiksmai nustatyti.

18. Teismui nekilo abejonių, kad dėl atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumo, susijusio su pareiškėjo prašymų nagrinėjimu pažeidžiant prašymo nagrinėjimo procedūras ir taisykles (Aptarnavimo taisyklių 6 punktas), pareiškėjas galėjo patirti nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, kurių jis nebūtų patyręs, jei pareiškėjo kreipimaisi būtų buvę išnagrinėti nepažeidžiant nagrinėjimo procedūrų bei taisyklių.

19. Spręsdamas dėl pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos formos, teismas nurodė, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu, o CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.), tačiau CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

20. Atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką, kurioje konstatuota, kad tam tikrais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama (teisinga) satisfakcija pareiškėjui ir reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pinigais atmetė.

III. 21. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti jo skundą visiškai arba panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti skundą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

22. Pareiškėjas tvirtina, kad teismas skundo dalies dėl turtinės žalos atlyginimo nenagrinėjo apskritai, o reikalavimą atlyginti neturinę žalą nepagrįstai atmetė. Pareiškėjas skundą teismui padavė 2018 m. gruodžio mėnesį (teisme buvo gautas 2018 m. gruodžio 20 d.), bet tuo pačiu metu jis kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau – ir Tarnyba) su prašymu atleisti pareiškėją nuo bylinėjimosi išlaidų ir skirti advokatą šioje byloje. Tarnyba pareiškėjo prašymą gavo 2018 m. gruodžio 28 d.

23. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai 2019 m. sausio 4 d. nutartimi nustatė skundo trūkumus, pareiškėjas, nesutikdamas su šia nutartimi ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtinta absoliučia teise ginti pažeistas teises teisme, pateikė prašymą teismui nagrinėti skundą tokį, koks jis yra. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. sausio 17 d. nutartimi nepagrįstai įpareigojo pareiškėją pašalinti neegzistuojančius skundo trūkumus, taigi teismas demonstravo nenorą nagrinėti pareiškėjo skundą ir pažeidė jo konstitucines teises, be to, 2019 m. sausio 29 d. nutartimi atmetė pareiškėjo pareikštą nušalinimą. Pareiškėjas nuo šio momento neteko teisės į teisingą ir nešališką teismą. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. vasario 11 d. nutartimi atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundo dalį dėl turtinės žalos atlyginimo, taip pažeisdamas pareiškėjo teises į teisminę gynybą.

24. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jį Tarnyba 2019 m. vasario 7 d. sprendimu atleido nuo bylinėjimosi išlaidų, apie šio sprendimo priėmimą jis nedelsiant informavo pirmosios instancijos teismą, taigi šis faktas, kad pirmosios instancijos teismas buvo informuotas apie Tarnybos 2019 m. vasario 7 d. sprendimą, yra nekvestionuotinas, kadangi pareiškėjo korespondencija registruojama įkalinimo įstaigos registre. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. balandžio 30 d. nutartimi atmetė pareiškėjo atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo 2019 m. vasario 11 d. nutarties, tačiau reikėjo tik pasisakyti dėl atskirojo skundo pagrindo išnykimo. Pareiškėjui turint absoliučią teisę į teisminę gynybą, o Tarnybai atleidus pareiškėją nuo bylinėjimosi išlaidų, pirmosios instancijos teismas turėjo pats pasinaikinti savo 2019 m. vasario 11 d. nutartį ir pareiškėjo skundą nagrinėti visa apimtimi. Pareiškėjas kelia klausimą, ar pirmosios instancijos teismas, gavęs pareiškėjo pranešimą apie Tarnybos 2019 m. vasario 7 d. sprendimą atleisti pareiškėją nuo bylinėjimosi išlaidų, informavo aukštesnės instancijos teismą, kurio žinioje buvo administracinė byla. Vėlesnis, Tarnybos 2019 m. balandžio 4 d. sprendimas, kuriuo nutrauktas teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui, nepaneigia ankstesnio sprendimo, t. y. aplinkybių, jog pareiškėjo turtinė padėtis sunki ir jis atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų. Neaišku, ar Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas nutartį atmesti pareiškėjo atskirąjį skundą, turėjo informaciją apie Tarnybos sprendimus.

25. Nenagrinėdamas skundo reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo, pirmosios instancijos teismas pažeidė Konstituciją, todėl sprendimas neteisėtas ir naikintinas. Be to, teismo sprendimas neatitinka įtvirtintų sprendimo kokybės, turinio reikalavimų, jis grindžiamas bendro pobūdžio frazėmis. Padarytą žalą atlyginti nukentėjusiam asmeniui yra konstitucinė pareiga, pareiškėjo patirta neturtinė žala privalo būti atlyginta pinigais (iš biudžeto), o alternatyvus žalos atlyginimo būdas nacionalinėje teisėje, t. y. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnyje, CK 1.138 straipsnyje, neįtvirtintas. Vien tik deklaratyvus teisės pažeidimo fakto konstatavimas, nesukuriantis jokių teisinių pasekmių, nėra jokia moralinė satisfakcija ir neužtikrina efektyvaus pažeistų teisių gynimo ir konstitucinio patirtos žalos atlyginimo imperatyvo.

26. Atsakovo Šiaulių rajono savivaldybės atstovas Šiaulių rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Administracija pažymi, kad pareiškėjo skundo reikalavimų apimtis buvo išspręsta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi. Atsakovo atstovas neprieštarauja dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo nagrinėjant pareiškėjo prašymus, tačiau dėl patirtų nepatogumų teisės pažeidimo pripažinimas pareiškėjui yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš Šiaulių rajono savivaldybės , atstovaujamos Šiaulių rajono savivaldybės administracijos, veiksmų, neišsamiai išnagrinėjus pareiškėjo kreipimusis dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą ir mokėjimo pranešimų apie apskaičiuotą mokėtiną vietinę rinkliavą siuntimo, atlyginimo.

28. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Administracija pareiškėjui teiktuose atsakymuose jo išsamiai nesupažindino su Nuostatuose įtvirtinta vietinės rinkliavos mokesčio lengvatų taikymo ir šios teisės įgyvendinimo tvarka, konstatavo, kad Administracija neveikė pagal teisės aktų reikalavimus, tačiau pareiškėjo reikalavimą atlyginti patirtą neturtinę žalą pinigais atmetė, konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas pakankama satisfakcija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

29. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, nurodydamas, jog teismas neišnagrinėjo skundo reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo, teismas neįvertino, kad pareiškėjas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų, kas lemia, kad jis turėjo pasinaikinti 2019 m. vasario 11 d. nutartį ir nagrinėti visus skunde reiškiamus reikalavimus. Pareiškėjo teigimu, teismas buvo šališkas, teismo sprendimas neatitinka jo turiniui keliamų reikalavimų. Kaip pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdo pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo taikyti pažeidimo pripažinimą, o privalėjo priteisti piniginę kompensaciją.

30. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

31. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

32. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne visus skundo reikalavimus, teisėjų kolegija akcentuoja, jog pareiškėjo skundo priėmimo klausimas išspręstas įsiteisėjusia Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. vasario 11 d. nutartimi, kurią, išnagrinėjęs pareiškėjo atskirąjį skundą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. balandžio 30 d. nutartimi paliko nepakeistą. Minėta pirmosios instancijos teismo 2019 m. vasario 11 d. nutartimi buvo priimtas pareiškėjo skundo reikalavimas atlyginti 50 000 Eur neturtinę žalą iš Šiaulių rajono savivaldybės, atstovaujamos Administracijos, tačiau skundo reikalavimas, kuriuo prašoma įpareigoti atsakovą Šiaulių rajono savivaldybės administraciją grąžinti pareiškėjui lėšas, laikytas nepaduotu. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. vasario 11 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundo reikalavimą, kuriuo prašoma pripažinti Šiaulių rajono savivaldybės administracijos veiksmus reikalauti mokėti mokesčius už paslaugas, kurios pareiškėjui nebuvo suteiktos ir kuriomis jis nesinaudojo, neteisėtais. Taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad teismas susiaurino keliamo ginčo ribas. Be to, pareiškėjas nei skunde, nei kituose pirmosios instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose reikalavimo atlyginti turtinę žalą nebuvo pareiškęs.

33. Pareiškėjo teiginiai, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2019 m. vasario 7 d. sprendimu jį atleido nuo bylinėjimosi išlaidų, ir apie šio sprendimo priėmimą jis nedelsiant informavo pirmosios instancijos teismą, neatitinka byloje esančių rašytinių įrodymų. Pareiškėjas teiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad pateikė prašymą Tarnybai ir, jeigu bus skirtas advokatas, byla bus vedama per jį. Pirmosios instancijos teisme taip pat buvo gautas pareiškėjo 2019 m. vasario 28 d. prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kartu nurodant, kad galimas ir rašytinis bylos nagrinėjimas, nes byloje dalyvaus advokatas. Byloje nėra jokių duomenų apie konkretų Tarnybos sprendimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo pareiškėjui ir atleidimo nuo bylinėjimosi išlaidų nagrinėjamoje byloje, tokios informacijos nekonkretizavo ir pareiškėjas iki bylos nagrinėjimo pabaigos. Minėtos aplinkybės patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo imtis procesinių priemonių, kad būtų patikslintas priimto nagrinėti pareiškėjo skundo dalykas ir pagrįstai vertino tik reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą.

34. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

35. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2017; 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-686-261/2016; 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2175-662/2015 ir kt.).

36. Priešingai nei teigia pareiškėjas, pirmosios instancijos teismo sprendimas, teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, įvertinti pareiškėjo argumentai dėl jam skaičiuojamos vietinės rinkliavos ir teisės būti atleistam (visiškai ar iš dalies) nuo šios rinkliavos mokėjimo, priimtas sprendimas yra aiškus ir motyvuotas.

37. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas.

38. Nepagrįstas jokiomis faktinėmis aplinkybėmis pareiškėjo argumentas, kad teismas buvo šališkas. Šiuo aspektu pažymėtina, jog visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui iš dalies nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Įvertinusi bylos medžiagą, išklausiusi teismo posėdžio garso įrašą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją. Pareiškėjui buvo užtikrinta teisė dalyvauti teismo posėdyje, teikti paaiškinimus, įrodymus, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas ar tendencingas.

39. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo ginti pareiškėjo teises pripažįstant, kad jos buvo pažeistos, teisėjų kolegija akcentuoja, jog žalos atlyginimas yra vienas iš civilinių teisių gynimo būdų (CK 1.138 str. 6 p.). Tai – civilinės teisės institutas, ir – pagal bendrąją taisyklę – ginčai dėl žalos atlyginimo yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 1 str. 1 d., 22 str. 1 d.). Išimtis iš šios bendrosios taisyklės yra tuomet, kai žala yra padaroma viešojo administravimo subjektų veikimu (neveikimu) viešojo administravimo srityje, t. y. kuomet ginčo teisiniams santykiams taikytinos CK 6.271 straipsnyje įtvirtintos nuostatos.

40. Šiuo aspektu pažymėtina, kad teisių pažeidimo konstatavimas kaip savarankiškas teisių gynimo būdas taip pat neįtvirtintas nei CK 1.138 straipsnyje, nei ABTĮ 88 straipsnyje, tačiau CK 1.138 straipsnio 8 punkto nuoroda į kitus įstatymus apima ir Lietuvos tarptautines sutartis, tarp jų ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija). Lietuvos teismai privalo taikyti Konvencijos nuostatas, taip pat vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl šio teisės akto taikymo. EŽTT gindamas Konvencijoje įvirtintas žmogaus teises, tam tikrais atvejais konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-358/2010). Dėl to nėra pagrindo išvadai, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, konstatavęs pareiškėjo teisės į išsamų prašymų išnagrinėjimą Administracijoje pažeidimą, peržengė savo kompetencijos ribas.

41. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad jam turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda yra atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6. 250 str. 1 d.). Siekiant jos (neturtinės žalos) atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; kt.).

42. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje A438-336/2012 ir kt.).

43. Jau minėta, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos teismai ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.).

44. Pareiškėjas patirtą neturinę žalą siejo su atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumu tuo aspektu, kad jam siunčiami mokėjimo pranešimai dėl susidariusios vietinės rinkliavos sumokėjimo, nepranešama apie pasikeitusį teisinį reguliavimą ir atleidimo nuo vietinės rinkliavos mokėjimo sąlygas, pareiškėjas jaučia įtampą, baimę dėl skolos susidarymo ir išieškojimo, pablogėjo pareiškėjo sveikata.

45. Vertinant, ar šios pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri jam turi būti atlyginta pinigais, pirmiausia pažymėtina, jog pareiškėjas nėra pateikęs jokių įrodymų apie neigiamo pobūdžio pasekmes, kurios pripažįstamos neturtine žala pagal CK 6.250 straipsnį, dėl neteisėtais pripažintų Šiaulių rajono savivaldybės, atstovaujamos Administracijos, veiksmų, nagrinėjant pareiškėjo kreipimusis (ABTĮ 56 str.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas tokio pobūdžio neigiamo poveikio nenurodė nei skunde, nei apeliaciniame skunde. Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo pablogėjusią sveikatos būklę, taip pat apie tai, kad Administracija ėmėsi veiksmų išieškoti iš pareiškėjo jam apskaičiuotą vietinę rinkliavą. Be to, Nuostatai, kiti Šiaulių rajono savivaldybės institucijų priimti teisės aktai, kuriuose nustatomos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą apskaičiavimo, mokėjimo, atleidimo nuo vietinės rinkliavos taisyklės bei lengvatos, yra norminiai teisės aktai, kurie viešai skelbiami, todėl pareiškėjui, nors ir atliekančiam laisvės atėmimo bausmę, teisė susipažinti su jais, sekti šių teisės aktų pakeitimus, nėra ribojama.

46. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju konstatavo, kad atsakovo atstovas neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjo kreipimusis, nepaaiškino apie galimybę kreiptis dėl vietinės rinkliavos lengvatos taikymo, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri jam turi būti atlyginta pinigais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad kreipimasis į viešojo administravimo subjektus su prašymais (skundais) asmenims paprastai sukelia tam tikrus nepatogumus, tačiau tai yra natūrali galbūt pažeistų teisių gynimo, naudojantis administracine procedūra, pasekmė. Tai, kad asmuo siekia ginti savo galbūt pažeistas teises ir jas gina, naudodamasis administracine procedūra, savaime nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad jis patiria neturtinę žalą. Neturtinės žalos atsiradimui pagrįsti tokiu atveju reikalingi papildomi įrodymai dėl sukelto streso, rūpesčių pasekmių, prarastų tam tikrų galimybių ir pan., kurie pagrįstų, kad asmuo, kuris kreipėsi gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

47. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo atstovo veiksmai, nagrinėjant pareiškėjo prašymus, galėjo pareiškėjui sukelti tam tikrų neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų, tačiau nustatyti nepatogumai nėra tokio lygmens, kad juos būtų galima įvertinti kaip pakankamai reikšmingas neigiamas pasekmes, lyginant su įprastais, nors galbūt ir neigiamais išgyvenimais.

48. Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. D. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė