2016-02-24 Nr. AB-4415-3-65-3-00327-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-143-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-003279-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija: 76

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. Ž. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovui Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. Ž. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2), prašydamas: panaikinti Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-01671 „Dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą“.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 23 d. sprendimu (b. l. 83–87) pareiškėjo A. Ž. skundą tenkino – panaikino Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-01671 „Dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą“ ir įpareigojo atsakovą klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui spręsti iš naujo.

Panevėžio apygardos administraciniame teisme 2015 m. gruodžio 11 d. gautas pareiškėjo A. Ž. 2015 m. gruodžio 9 d. prašymas dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 23 d. sprendimo išaiškinimo (b. l. 107). Šiame prašyme pareiškėjas nurodė, jog Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 23 d. sprendimo pagrindu 2015 m. gruodžio 3 d. buvo išduotas vykdomasis raštas. Su vykdomuoju raštu pareiškėjas kreipėsi į antstolius, kurie atsisakė jį priimti, kadangi neaišku kaip jis turi būti vykdomas (Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba vėl priėmė sprendimą atsisakyti teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, tokiu būdu norima užvilkinti bylos iškėlimą Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorei A. B.).

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 4 d. nutartimi (b. l. 120–121) atsisakė aiškinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 23 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. 1-84-320/2015.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas 2015 m. gruodžio 9 d. prašymu, teisme gautu 2015 m. gruodžio 11 d. (b. l. 107) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas išaiškinti teismo 2015 m. sausio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-84-320/2015, nes neaiškus jo vykdymas. Minėtu teismo 2015 m. sausio 23 d. sprendimu pareiškėjo A. Ž. skundas buvo patenkintas, panaikintas Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas Nr. (1.2)-SP1-01671 „Dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą“ ir Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba įpareigota klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui spręsti iš naujo. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 23 d. sprendimas apeliacine tvarka apskųstas nebuvo, jis įsiteisėjo 2015 m. vasario 7 d. A. Ž. teismo posėdyje paaiškino, kad 2015 m. sausio 23 d. sprendimas yra dviprasmiškas, jame nesuformuluotas įpareigojimas Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai suteikti pareiškėjui teisinę pagalbą, ko pasėkoje Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pakartotinai neteisėtai atsisakė jam teikti antrinę teisinę pagalbą. Tuo jis yra diskriminuojamas, nes jam, neturinčiam teisinio išsilavinimo, užkertamas kelias ginti savo pažeistas teises teisme.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 94 straipsnio 3 dalį, teismas šalių prašymu turi teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeisdamas jo turinio, kol sprendimas nėra įvykdytas. Sprendimas gali būti aiškinamas tik tada, jeigu atskiros jo dalys ar formuluotės yra dviprasmiškos ar neaiškios. Teismo vertinimu, visos sprendimo dalys yra aiškios, sprendime nėra neaiškių ar dviprasmiškų formuluočių. Esant aiškiam teismo sprendimui, pagrindo jį aiškinti nėra.

Be to, teismo sprendimas gali būti aiškinamas, kol jis nėra įvykdytas. Iš pareiškėjo prašyme nurodytų duomenų bei prie prašymo pridėto Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. vasario 10 d. sprendimo Nr. (1.2)-SP1-14-1501-320 (b. l. 108) matyti, kad minėtu atsakovo sprendimu klausimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo A. Ž. yra išspręstas – atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, t. y. teismo sprendimas yra įvykdytas. Pareiškėjas savo prašymą išaiškinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 23 d. sprendimą grindžia iš esmės minėto Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. vasario 10 d. sprendimo neteisėtumu, tačiau šio sprendimo ABTĮ nustatytais terminais ir tvarka nėra apskundęs. Dėl nurodytų argumentų teismo sprendimą aiškinti atsisakytina.

Pareiškėjas teismo sprendimo neaiškumą sieja ir su, jo nuomone, neaiškiu teismo sprendimo vykdymu. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 589 straipsnio 1 dalies nuostatas, tuo atveju, jeigu yra neaiški teismo sprendimo vykdymo tvarka, teisę teikti prašymą procesinį sprendimą priėmusiam teismui, kad būtų išaiškinta sprendimo vykdymo tvarka, turi tik antstolis.

III. Pareiškėjas A. Ž. atskiruoju skundu (b. l. 125) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. nutartį. Taip pat pareiškėjas prašo:

1) atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka;

2) „įpareigoti Panevėžio apygardos administracinį teismą išaiškinti, kodėl jie atsisako išaiškinti 2015 m. sausio 23 d. savo dviprasmišką teismo sprendimą, nes tai paaiškintų, kodėl esu diskriminuojamas teisme arba grąžinti bylą į pirmos instancijos teismą nagrinėti iš naujo“;

3) priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas, 2016 m. sausio 4 d. kuro sąnaudas bei 1 000 Eur neturtinės žalos už patirtus išgyvenimus ir nepatogumus atlyginimą.

Atskirajame skunde pareiškėjas nurodo, kad teismo procesas Panevėžio apygardos administraciniame teisme buvo nesąžiningas, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pareiškėjo prašymas išnagrinėtas pažeidžiant jo teisę į sąžiningą teismą, kadangi pareiškėjas neturi teisinio išsilavinimo ir byloje jo neatstovavo advokatas. Pareiškėjo teigimu, nurodytus teiginius gali pagrįsti šios faktinės aplinkybės: 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba paskyrė jam advokatą G. A., kuris turėjo teikti jam antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje apskundžiant Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-01671. Advokatas skubos tvarka suruošė reikiamus dokumentus, kuriuos pareiškėjas išsiuntė į teismą. 2014 m. lapkričio 2 d. sprendimu Nr. SP-3570-(7.2379) Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba panaikino pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos teikimą. Tokiu būdu pareiškėjas dar neprasidėjus teismo procesui liko be teisinės pagalbos. Teismo proceso metu pareiškėjas neturėjo galimybės apklausti atsakovų ir gauti paaiškinimų, kodėl buvo nesilaikyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir žmogaus teisių. Neturėdamas teisinės pagalbos pareiškėjas negalėjo teismo tinkamai pareikalauti kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, todėl šis jo prašymas buvo netenkintas. Panevėžio apygardos administracinis teismas, nesikreipdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, veikė šališkai, dėl ko iš esmės nesprendė pareiškėjo skundo padavimo prasmės ir tikslingumo, priėmė dviprasmišką 2015 m. sausio 23 d. sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. ABTĮ 148 straipsnyje nustatyta, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skirsnyje numatytas išimtis. Pagal ABTĮ 137 straipsnio 1 dalį, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėjas A. Ž. atskirajame skunde išreiškė pageidavimą, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, tačiau svarių argumentų, pagrindžiančių šį prašymą, nepateikė (atskirajame skunde pareiškėjas nurodė, kad ši byla turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka tam, kad procesas būtų kiek įmanoma sąžiningesnis). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis, sprendžia, jog žodiniam bylos nagrinėjimui būtinumo nekyla. Byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas A. Ž. atskiruoju skundu skundžia Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. nutartį, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino jo prašymo išaiškinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-84-320/2015.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, pažymi, jog administracinio teismo teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą reglamentuoja ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis, kurioje numatyta, kad kol sprendimas neįvykdytas, bylos šalių prašymu teismas turi teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeisdamas jo turinio. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), aiškindamas šios proceso teisės normos prasmę, yra nurodęs, kad sprendimo išaiškinimas (nekeičiant jo turinio) yra būtinas, kai teismo priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N444-2663/2009; 2016 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-127-146/2016).

Todėl sprendžiant šalių (šalies) prašymo išaiškinti teismo sprendimą pagrįstumo klausimą, būtina atskirti atvejus, kai prašoma išaiškinti (papildyti ar patikslinti) teismo priimto sprendimo motyvaciją (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, motyvuojamąją sprendimo dalį) ir kai kilus abejonėms dėl sprendimo (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, rezoliucinės jo dalies aiškumo) prašoma išaiškinti, kaip jis turi būti vykdomas. Toks atskyrimas yra būtinas, nes pirmuoju atveju kalbama apie sprendimo turinio pakeitimą, o tai ABTĮ 94 straipsnio 3 dalies taikymo prasme yra neleistina; antruoju – apie priimto sprendimo neaiškumų jo vykdymo stadijoje pašalinimą, o tam ir yra skirta ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis.

Pažymėtina, kad priimto sprendimo išaiškinimo būtinumas (antrasis iš nurodytų atvejų) yra suponuojamas šio sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamo aiškumo, kalbant apie tiesioginį prašomo išaiškinti sprendimo taikymą, t. y. tokio išaiškinimo tikslas negali būti tolimesnės situacijos aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu. Nuostata, kad aiškinant neturi būti keičiamas sprendimo turinys, be kita ko, reiškia ir tai, jog aiškindamas savo sprendimą teismas negali jo turinio aiškinti taip, kad būtų pakeista sprendimo esmė, argumentai bei motyvai, kuriais priimtas sprendimas, taip pat jį priėmęs teismas negali išeiti už byloje, kurioje priimtas aiškinamas sprendimas, išspręstų klausimų ribų, t. y. aiškinti to, ko jis toje administracinėje byloje netyrė ir nekonstatavo (LVAT 2009 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-200/2009).

Šiuo atveju administracinės bylos nagrinėjimo dalykas buvo pareiškėjo A. Ž. skundas, kuriuo pareiškėjas prašė panaikinti Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-01671 „Dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą“. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šis skundas ABTĮ taikymo požiūriu pirmosios instancijos teismo įvertintas pakankamai aiškiai ir nedviprasmiškai, t. y. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – panaikino Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-01671 „Dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą“ ir įpareigojo atsakovą klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui spręsti iš naujo. Aplinkybę, kad pareiškėjas iš esmės siekia ne minėto teismo sprendimo neaiškumų jo vykdymo stadijoje pašalinimo, o bylos išnagrinėjimo iš naujo (sprendimo turinio pakeitimo) patvirtina tiek pareiškėjo prašyme dėl teismo sprendimo išaiškinimo (b. l. 107), tiek atskirajame skunde (b. l. 125) išdėstyti argumentai, kuriais pareiškėjas iš esmės išreiškė savo nesutikimą su Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. (1.2)-SP1-14-1501-320, priimtu atsakovui vykdant Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 23 d. sprendimą (iš naujo išnagrinėjus pareiškėjo A. Ž. 2014 m. liepos 10 d. prašymą Nr. (1.2) G2-1501 dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo).

Vadinasi, nagrinėjamu atveju, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 23 d. sprendimą atsisakytina aiškinti ne tik todėl, kad minėtas sprendimas, jo vykdymo požiūriu, yra aiškus ir nedviprasmiškas, bet ir todėl, kad teismo sprendimas, kurį pareiškėjas prašo išaiškinti, jau yra įvykdytas.

Nagrinėjamos bylos kontekste apeliacinio teismo teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad teismo sprendimo išaiškinimo instituto paskirtis – padėti administracinės bylos šalims (pareiškėjui ir atsakovui) tinkamai suvokti teismo sprendimą jo vykdymo aspektu, todėl teismo sprendimo išaiškinimas nėra skirtas papildomai pasisakyti dėl jau išnagrinėto ginčo esmės. Pareiškėjo A. Ž. prašymo tenkinimas jame nurodytose ribose galimai lemtų ne neaiškumų, susijusių su teismo nutarties vykdymu dėl nepakankamo teismo nutarties rezoliucinės dalies aiškumo, pašalinimą, o tolimesnės situacijos aiškinimą teismo nutarties galimų pasekmių atsiradimo aspektu, t. y. prieštarautų ABTĮ 94 straipsnio 3 dalies reikalavimams.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes ir suformuotą teismų praktiką, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą išaiškinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-84-320/2015.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas netenkintinas.

Be to, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo kartu su atskiruoju skundu pateiktų prašymų priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas bei išlaidas už 2016 m. sausio 4 d. kuro sąnaudas, taip pat 1 000 Eur neturtinės žalos už patirtus išgyvenimus ir nepatogumus atlyginimą, kadangi pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų (ABTĮ 44 str.), o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nebuvo šioje administracinėje byloje skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties nagrinėjimo dalykas, t. y. šio reikalavimo pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nereiškė, todėl dėl jo skundžiamoje nutartyje nepasisakyta.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. Ž. atskirąjį skundą atmesti, o Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė