2018-04-04 Nr. AB-6975-3-61-3-04926-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-447-602/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04926-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Seimo, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–17), prašydamas: 1) pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Seimas neįvykdydamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2014 m. kovo 20 d. sprendimo byloje Nr. C-61/12 Europos Komisija prieš Lietuvos Respubliką (toliau – ir ESTT sprendimas byloje Nr. C-61/12) ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2015 m. vasario 6 d. nutarimo Nr. KT6-N2/2015 (toliau – ir Konstitucinio Teismo nutarimas Nr. KT6-N2/2015), t. y. palikdamas 18 mėnesių Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatas, kurios pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos prisiimtiems įsipareigojimams pagal 1970 m. birželio 8 d. Tarybos direktyvos 70/311/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių ir jų priekabų vairavimo mechanizmu, suderinimo 2a straipsnį, 2007 m. rugsėjo 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/46/EB, nustatančios motorinių transporto priemonių ir jų priekabų bei tokioms transporto priemonėms skirtų sistemų, sudėtinių dalių ir atskirų techninių mazgų patvirtinimo pagrindus (Pagrindų direktyva), 4 straipsnio 3 dalį ir pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 34 straipsnį bei prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažeidė pareiškėjo teisę įregistruoti jo turimas motorines transporto priemones Lietuvos Respublikoje; 2) priteisti iš atsakovo 2 232 Eur neturtinei žalai atlyginti; 3) įpareigoti atsakovą viešai paaiškinti priežastis, dėl kurių ilgą laiką pažeidžiama asmenų, turinčių motorines transporto priemones, kurių vairas įrengtas dešinėje pusėje, teisė įregistruoti šias transporto priemones Lietuvos Respublikoje; 4) nustatyti protingą terminą, per kurį atsakovas nutrauktų daromą pareiškėjo teisių pažeidimą ir sudarytų galimybę naudotis piliečio ir konstitucinėmis teisėmis pagal ESTT sprendimą byloje Nr. C-61/12 ir Konstitucinio Teismo 2015-02-06 nutarimą Nr. KT6-N2/2015.

2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 20 d. nutartimi (b. l. 39–40) priėmė pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Seimo, 2 232 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atsisakyta priimti.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad valstybės įmonė (toliau – ir VĮ) „Regitra“ atsisakė įregistruoti keturias pareiškėjui priklausančias transporto priemones, kurių vairas įrengtas dešinėje pusėje, nurodydama, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 260 patvirtintų Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių 14.4 punkto nuostatos draudžia tokių transporto priemonių registravimą. VĮ „Regitra“ sprendimai, kuriais atsisakyta įregistruoti pareiškėjui priklausančias transporto priemones su vairu, įrengtu dešinėje pusėje, panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m gruodžio 16 d. sprendimu, tačiau iš naujo VĮ „Regitra“ priimtu sprendimu, nesant teisinio pagrindo vėl atsisakyta įregistruoti pareiškėjui priklausančias transporto priemones.

4. Pareiškėjas nurodė, kad tiek ESTT sprendime byloje Nr. C-61/12, tiek Konstitucinio Teismo nutarime Nr. KT6-N2/2015 konstatuota, jog teisinis reguliavimas, kuriuo Lietuvos Respublikoje draudžiama registruoti automobilius, kurių vairas įrengtas dešinėje pusėje, reikalaujant perkelti lengvųjų automobilių vairavimo mechanizmą iš dešinės pusės į kairę, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei Sutarčiai dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV), tačiau atsakovas nėra priėmęs jokių teisės aktų, kuriais šis ydingas teisinis reglamentavimas būtų pakeistas, nors skundo padavimo metu nuo ESTT sprendimo priėmimo buvo praėję aštuoniolika mėnesių, o nuo Konstitucinio Teismo nutarimo – daugiau nei septyni mėnesiai. Toks atsakovo elgesys pažeidžia teisėtų lūkesčių ir teisinio reglamentavimo stabilumo principus.

5. Pareiškėjas teigė, kad jis, negalėdamas įregistruoti jam priklausančių automobilių, patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią emocine depresija, išgyvenimu, miego sutrikimu, gyvenimo kokybės sumažėjimu, nes nusipirkęs naujus automobilius neturi galimybės jais naudotis ilgą laiką. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-1686/2014, kuria už vieną mėnesį priteistinas neturtinės žalos dydis siekė 109 litus (31 Eur), ir atsižvelgdamas į tai, kad šiuo atveju pareiškėjas neturi galimybės įregistruoti keturių automobilių aštuoniolika mėnesių, neturtinę žalą pareiškėjas įvertino 2 232 Eur.

6. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Seimo, atsiliepime į skundą (b. l. 43–51) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad nei Lietuvos Respublikos Konstitucija, nei Seimo statutas, nei kiti teisės aktai nenumato termino, per kurį Seimas turėtų priimti įstatymą, ir paaiškino, kad siekdama įgyvendinti Konstitucinio Teismo nutarimą Nr. KT6-N2/2015, Lietuvos Respublikos Vyriausybė Seime 2015 m. vasario 24 d. įregistravo Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo pakeitimo įstatymo projektą ir Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 123 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą, kuriais pašalinama Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 4 dalies neatitiktis Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

8. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas skunde nepateikė konkrečių įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą, apsiribojo tik žalingų sveikatai pasekmių teigimu, todėl jo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 10 d. sprendimu (b. l. 109–115) pareiškėjo skundą atmetė.

10. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. birželio 28 d. kreipėsi į VĮ „Regitra" Kauno filialą su prašymu įregistruoti jam priklausančias keturias transporto priemones, tačiau jas buvo atsisakyta registruoti, kadangi jos pritaikytos eismui kairiąja kelio puse ir turi vairą dešinėje pusėje. Po to, kai Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3294-402/2014 panaikino VĮ „Regitra" Kauno filialo sprendimus atsisakyti įregistruoti transporto priemones, pareiškėjas pakartotinai kreipėsi į VĮ „Regitra” Kauno filialą dėl transporto priemonių įregistravimo, tačiau vėl buvo atsisakyta jas registruoti motyvuojant tuo, kad neįvykdytos Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 27 straipsnio 8 dalies nuostatos.

11. Teismas nustatė, kad teisinis reglamentavimas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 str. 4 d., kuriame, su tam tikromis išimtinis, įtvirtintas draudimas registruoti transporto priemones, kuriose vairas įrengtas dešinėje jų pusėje, prieštarauja tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tiek 2007 m. rugsėjo 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/46/EB, nustatančios motorinių transporto priemonių ir jų priekabų bei tokioms transporto priemonėms skirtų sistemų, sudėtinių dalių ir atskirų techninių mazgų patvirtinimo pagrindus (Pagrindų direktyva), 4 straipsnio 3 daliai bei SESV 34 straipsniui. Šios aplinkybės konstatuotos ESTT sprendime byloje Nr. C-61/12 ir Konstitucinio Teismo nutarime Nr. KT6-N2/2015.

12. Teismas nurodė, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams, priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, teisės pažeidimu padarytai žalai.

13. Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje nustatyta, jog neturtinė žala dėl atsisakymo registruoti transporto priemones, kurių vairas įrengtas dešinėje automobilio pusėje, priteistina iš viešojo administravimo subjekto, kurio kompetencijai priklauso transporto priemonių registravimas Lietuvos Respublikoje (Lietuvos vyriausio administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1686/2014).

14. Įvertinęs byloje pateiktą medžiagą teismas nustatė, kad neteisėti viešojo administravimo subjekto, atsisakiusio registruoti transporto priemones, veiksmai jau konstatuoti įsiteisėjusiu Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-2344-414/2015, todėl, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausio administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1686/2014 pateiktą išaiškinimą bei į tai, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirtina vertinti Seimo veiklos ar neveikimo, teismas konstatavo, kad neturtinė žala dėl nesudarytos galimybės įregistruoti transporto priemones, kurių vairas įrengtas dešinėje pusėje, esant visoms kitoms civilinės atsakomybės sąlygoms, galėtų būti priteisiama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos viešojo administravimo subjekto atsisakiusio registruoti tokias transporto priemones, tačiau ne iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Seimo.

III. 15. Pareiškėjas D. G. apeliaciniame skunde (b. l. 118–129) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

16. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

16.1. Lietuvos Respublikos Seimas, kaip ir bet kuri valdžios institucija, neturi imuniteto dėl žalos atlyginimo pažeidus tiek nacionalinę, tiek Europos Sąjungos teisę. Įstatymų leidėjo atsakomybė pažeidus Europos Sąjungos teisę yra plačiai aptarta ESTT jurisprudencijoje, kuri paneigia Vilniaus apygardos administracinio teismo argumentus, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Seimo veiklos. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. lapkričio 11 d. nutartyje šioje byloje konstatavo, kad žalos atlyginimo klausimas dėl atsakovo padarytos žalos yra teismingas Vilniaus apygardos teismui.

16.2. Pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, kad neturtinė žala dėl nesudarytos galimybės įregistruoti transporto priemones, kurių vairas įrengtas dešinėje pusėje, esant visoms kitoms civilinės atsakomybės sąlygoms, galėtų būti priteisiama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos viešojo administravimo subjekto, atsisakiusio registruoti tokias transporto priemones, tačiau ne iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Seimo, teismas nepagrįstai perkelia įstatymų leidėjo pareigų atlikimą įstatymų vykdomajai valdžiai pavaldžioms institucijoms. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs negalimumą deleguoti įstatymų leidybos funkcijas, o tuo pačiu ir perkelti atsakomybę kitai institucijai.

16.3. Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausio administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-1686/2014, kadangi jos ir nagrinėjamos administracinės bylos faktinės aplinkybės visiškai nesutampa.

17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Seimo, atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 134–136) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

18. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nepateikia argumentų, per kokį laiką įstatymų leidėjas turėjo pakeisti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatas, ir paaiškina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė Seime 2015 m. vasario 24 d. įregistravo Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo pakeitimo įstatymo projektą ir Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 123 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą, įstatymų projektų pateikimas įvyko 2015 m. balandžio 9 d. Seimo posėdyje. 2015 m. liepos 1 d. Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas po svarstymo pagrindiniame komitete įregistravo nežymiai pataisytą įstatymo projektą. 2016 m. gruodžio 7 d. Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, atsižvelgiant ilgai užsitęsusį Europos Komisijos notifikavimo procedūros atlikimą bei į projekto iniciatorės Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos pasiūlymą, dar kartą svarstė šį projektą ir priėmė pagrindinio komiteto papildomą išvadą Nr. 102-P-44(5). Įgyvendinant šios išvados nuostatas, 2016 m. gruodžio 8 d. Seime įregistruotas Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10, 25, 27 ir 28 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas, kuriam Seimas po svarstymo pritarė. Šio įstatymo priėmimas buvo numatytas 2016 m. gruodžio 15 d. Seimo darbotvarkėje. Rengiant, teikiant ir svarstant minėtų įstatymų projektus nuosekliai buvo laikomasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Seimo statuto reglamentuotų įstatymų leidybos procedūrų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Pažymėtina, kad ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš Lietuvos Respublikos Seimo neveikimo, t. y. delsimo imtis priemonių pašalinti ESTT sprendimui Nr. C-61/12 bei Konstitucinio Teismo nutarimui Nr. KT6-N2/2015 prieštaraujančius teisės aktus, tuo neužtikrinant pareiškėjo teisėtų lūkesčių apsaugos, apribojant pareiškėjui galimybę įregistruoti jam priklausančius automobilius, kurių vairas įrengtas dešinėje automobilio pusėje.

21. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad administracinis teismas šiuo atveju turėtų vertinti procedūras, susijusias su Seimo veikla priimant įstatymo pataisas, tačiau nėra įgaliotas spręsti dėl Lietuvos Respublikos Seimo veiksmų, kuriais jis neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai ilgai, pažeisdamas bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų.

22. Pirmosios instancijos teismas sprendime rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje nustatyta, kad neturtinė žala dėl atsisakymo registruoti transporto priemones, kurių vairas įrengtas dešinėje automobilio pusėje, priteistina iš viešojo administravimo subjekto, kurio kompetencijai priklauso transporto priemonių registravimas Lietuvos Respublikoje (Lietuvos vyriausio administracinio teismo 2014 m rugpjūčio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1686/2014). Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad neteisėti viešojo administravimo subjekto, atsisakiusio registruoti transporto priemones, veiksmai jau konstatuoti įsiteisėjusiu Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-2344-414/2015. Todėl teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausio administracinio teismo 2014 m rugpjūčio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1686/2014 pateiktą išaiškinimą bei į tai, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirtina vertinti Seimo veiklos ar neveikimo, konstatavo, kad neturtinė žala dėl nesudarytos galimybės įregistruoti transporto priemones, kurių vairas įrengtas dešinėje pusėje, esant visoms kitoms civilinės atsakomybės sąlygoms, galėtų būti priteisiama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos viešojo administravimo subjekto, atsisakiusio registruoti tokias transporto priemones, tačiau ne iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Seimo.

23. Šio sprendimo 21 ir 22 punkte nurodytos pirmosios instancijos teismo padarytos išvados lėmė, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo klausimo dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Seimo. Žalos, atsiradusios dėl įstatymų leidžiamosios valdžios, atlyginimas, be kita ko, siejamas su Teisingumo Teismo sprendimo byloje Nr. C-61/12 neįvykdymu, būtent su nustatytu teisiniu reguliavimu, kuris pripažintas Teisingumo Teismo nesuderinamu su Europos Sąjungos teise dėl to, kad Tarybos direktyvos nebuvo tinkamai perkeltos į nacionalinę teisę. Teismas sprendė, kad byloje turėtų atsakyti kitas atsakovas – Lietuvos valstybė, atstovaujama subjekto, kurio kompetencijai priklauso transporto priemonių registravimas Lietuvos Respublikoje.

24. Pirmosios instancijos teismo išvados, jog administraciniuose teismuose nenagrinėjami ginčai dėl neturtinės žalos, siejamos su netinkamu teisiniu reglamentavimu, atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Seimo, yra neteisingos ir tai buvo aiškiai konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartyje (eAS-1322-662/2015), kuris spręsdamas, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai buvo atsisakęs priimti nagrinėti šį reikalavimą, pasisakė, jog tokia teismo nutartis buvo neteisėta.

25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartyje (eAS-1322-662/2015) konstatuota, kad remiantis ABTĮ 16 straipsnio 2 dalimi, administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus sprendimų (rekomendacijų).

Konstitucinis Teismas, vertindamas šios nuostatos atitiktį tam tikroms Konstitucijos nuostatoms, 2010 m. gegužės 13 d. nutarime konstatavo, kad administraciniame teisme sprendžiamo administracinio ginčo dalykas negali būti tokia veikla, kuria įgyvendinama valstybės valdžia. Ši veikla negali būti tapatinama su tokia veikla, kurią apima ABTĮ vartojama sąvoka „viešasis administravimas“. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės, Teismo konstitucinio statuso ypatumai, susiję su valstybės valdžios vykdymu ir valstybės valdžių padalijimu, inter alia suponuoja tai, kad šios institucijos negali perimti viena kitos konstitucinių įgaliojimų, taigi ir teismai, į kuriuos suinteresuoti asmenys kreipiasi su prašymais išnagrinėti Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės aktus arba kitaip pasireiškiančią šių institucijų veiklą, negali perimti Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės konstitucinių įgaliojimų, t. y. už šias valdžios institucijas priimti atitinkamų sprendimų arba įpareigoti minėtų valdžios institucijų išleisti aktus, susijusius su valstybės valdžios vykdymu.

Vis dėlto minėtame Konstitucinio Teismo nutarime atkreiptas dėmesys, kad, sprendžiant suinteresuoto asmens skundo priėmimo klausimą dėl ABTĮ 16 straipsnio 2 dalyje numatytų subjektų veiksmų ar neveikimo, kiekvienu atveju vertinamas šių subjektų veiklos (neveikimo) pobūdis ir pareikštų reikalavimų turinys. Šiuo aspektu Konstitucinis Teismas 2010 m. gegužės 13 d. nutarime pažymėjo, kad ABTĮ 15 straipsnio „Bylos, priskirtos administracinių teismų kompetencijai“ 1 dalies 1 punkto (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), 3 punkto (2007 m. birželio 7 d. redakcija), 5 punkto (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nuostatos suponuoja, kad administraciniai teismai gali nagrinėti inter alia bylas dėl Respublikos Prezidento ar Vyriausybės veiklos (neveikimo), kuria buvo (galėjo būti) pažeistos asmens teisės ar laisvės, rezultato ar jo padarinio, inter alia žalos atlyginimo.

Pažymėtina, jog šis išaiškinimas taikytinas ir Seimo veiklos (neveikimo) rezultatui ar jo padariniui.

26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartyje (eAS-1322-662/2015) konstatuota, kad įvertinus nurodytą teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, pareiškėjo nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog pareiškėjas šioje byloje paduotu skundu prašo priteisti jam neturtinės žalos, atsiradusios dėl Seimo neveikimo, nevykdant Teisingumo Teismo sprendimo byloje Nr. C-61/12 ir Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutarimo Nr. KT6-N2/2015 byloje Nr. 18/2012 bei 18 mėnesių nepašalinant Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatų, kurios pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos prisiimtiems atitinkamiems įsipareigojimams pagal atitinkamas Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas bei prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, atlyginimą, t. y. pareiškėjas į teismą kreipėsi dėl Seimo neveikimo, kuriuo galėjo būti pažeistos pareiškėjo teisės ar laisvės, rezultato ar jo padarinio – žalos, atlyginimo. Taigi dėl to administracinis teismas tokią bylą nagrinėti gali.

27. ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Apeliacinės instancijos teismo privalomumas įtvirtintas ir kitose ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) straipsniuose bei išplaukia iš teisės principų. Pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis minėtomis nuostatomis privalėjo išnagrinėti bylą, kai apeliacinės instancijos teismas aiškiai buvo konstatavęs, kad reikalavimas nagrinėtinas administraciniame teisme. Teismas neišnagrinėjęs bylos ir nepasisakęs dėl Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Seimo pareigos atlyginti žalą, nustatymo arba nenustatymo, pažeidė procesinės teisės normas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla yra perduodama nagrinėti iš naujo (ABTĮ 146 straipsnio 1 dalis, 144 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

28. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pagrįstai nurodo, kad teismas rėmėsi teismo precedentu, kuris nesusijęs su nagrinėjama byla, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl viešojo administravimo subjekto, kurio kompetencijai priklauso transporto priemonių registravimas Lietuvos Respublikoje, veiksmų neteisėtumo ir iš to buvo kildinama žala (Lietuvos vyriausio administracinio teismo 2014 m rugpjūčio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1686/2014). Minėta, kad nagrinėjamoje byloje reikalavimas priteisti žalos atlyginimą kildinamas iš įstatymų leidžiamosios valdžios neveikimo, be kita ko, siejamas su Teisingumo Teismo sprendimo byloje Nr. C-61/12 neįvykdymu, būtent su nustatytu teisiniu reguliavimu, kuris pripažintas Teisingumo Teismo nesuderinamu su Europos Sąjungos teise dėl to, kad Tarybos direktyvos nebuvo tinkamai perkeltos į nacionalinę teisę. Be to, žalos atlyginimas siejamas su Konstitucinio Teismo nutarimo nevykdymu.

29. Nepagrįsti yra apeliacinio skundo argumentai, kuriais keliamos abejonės dėl teismo sudėties teisėtumo, būtent dėl to, kad byla išnagrinėta ne teisėjų kolegijos, o vieno teisėjo vienasmeniškai. Pagal ABTĮ 46 straipsnio 1 dalį (2013 m. gegužės 30 d. įstatymo Nr. XII-348 redakcija) administraciniuose teismuose bylas, numatytas šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte (žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 str.)) nagrinėja vienas teisėjas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. G. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius