2018-05-23 Nr. AB-10255-3-64-3-02832-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1604-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02832-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas H. A. (toliau – ir pareiškėjas) skundu teismo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 5 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2015 m. spalio 14 d. iki 2016 m. birželio 28 d. netinkamomis sąlygomis, nes kamerose nepakako ploto (ypač atsižvelgiant į baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą), buvo didelė drėgmė, pelėsis, tamsu, nebuvo tinkamo vėdinimo, nuo sienų byrėjo tinkas, šaltuoju metų laiku buvo šalta; gultai buvo seni; sanitarinis mazgas neatitvertas, neturėjo vėdinimo sistemos; nusiprausti šiltu vandeniu jis galėjo vieną kartą per savaitę, tik 15 minučių; pasivaikščioti gryname ore galėjo tik valandą per dieną, kiemeliai buvo per maži; trūko privatumo, užimtumo, neužteko vietos prie stalo pavalgyti, buvo nepatogu sėdėti.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjui Šiaulių TI kamerose teko nuo 2,71 kv. m iki 9,36 kv. m ploto. Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu kamerose, kuriose jis laikytas, patikrinimai nebuvo atlikti. Atsakovas pabrėžė, kad Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju taikytini tik tie šių teisės aktų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Patalpos, kuriose laikytas pareiškėjas, įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus.

II. 5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 28 d. sprendimu pareiškėjo H. A. skundą tenkino iš dalies, t. y. jam priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 60 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktas nurodo, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Nustatyta, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2015 m. spalio 14 d. iki 2016 m. birželio 28 d.) pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, buvo pažeista 6 dienas.

7. Dėl sąlygų kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, atitikimo higienos normų reikalavimams teismas pabrėžė, kad laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, įsigaliojusi 2015 m. lapkričio 1 d. (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Iki 2015 m. spalio 31 d. galiojo Higienos norma HN 76:2010. Bylai aktualiu laikotarpiu, patalpose, kuriose laikytas pareiškėjas, nebuvo atlikti sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai. Pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų bylai aktualiu laikotarpiu į Šiaulių TI administraciją su skundais nesikreipė (skundėsi dėl kitų aplinkybių). Nenustatyta, kad pareiškėjas su skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas. Pažymoje „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodytas patalpų, kuriose laikytas pareiškėjas, aprašymas, iš kurio matyti, kad patalpos įrengtos pagal higienos normų reikalavimus, tačiau objektyvių duomenų, ar šios patalpos visiškai atitiko higienos normų reikalavimus, byloje nebuvo. Teismas konstatavo, jog neįrodyta, kad patalpos, kuriose laikytas pareiškėjas, neatitiko higienos normų reikalavimų.

8. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo teismas nurodė, kad Šiaulių TI pažymoje „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių TI kalinimo patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara. Teismo vertinimu, minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nebuvo tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Kadangi tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog iš tualeto sklido blogas kvapas, pripažinta pagrįsta.

9. Nustatyta, kad pareiškėjui buvo suteikta teisė kiekvieną dieną po valandą pasivaikščioti gryname ore, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kad jis turėjo teisę į ilgesnį nei valandos pasivaikščiojimą gryname ore. Pasivaikščiojimų kiemelių plane nurodyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo nuo 17,31 kv. m iki 23,43 kv. m ploto,o atsakovo atsiliepime, pažymoje teigiama, jog pasivaikščioti vienu metu vedami visi toje kameroje esantys asmenys. Jokie teisės aktai nereglamentavo pasivaikščiojimo kiemelių ploto bei koks plotas turėjo tekti vienam asmeniui, todėl atsakovo neteisėti veiksmai šiuo aspektu nenustatyti.

10. Dėl galimybės nusiprausti po šiltu dušu teismas akcentavo, jog pareiškėjas nesikreipė į Šiaulių TI direktorių su prašymais ar skundais dėl tinkamų sąlygų praustis po dušu bei galimybės praustis po dušu dažniau nei vieną kartą per savaitę. Nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po šiltu dušu, taip pat, kad pataisos įstaiga privalėjo sudaryti jam sąlygas daugiau nei vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po dušu, todėl šios pareiškėjo pretenzijos buvo nepagrįstos. Dėl galimybės pasinaudoti asmeniniu privatumu teismas konstatavo, kad šie pareiškėjo teiginiai abstraktūs. Suėmimo esmė buvo susijusi su laisvės, privatumo ribojimu.

11. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jo sveikatos istoriją, nustatė, kad nebuvo faktinio ir teisinio pagrindo išvadai, jog sveikata pareiškėjui pablogėjo būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu. Tačiau konstatuota, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Vertindamas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes, į tai, jog nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai buvo neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Nuspręsta, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 60 Eur.

III. 12. Pareiškėjas H. A. apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

13. Pareiškėjas pažymi, kad teismas, apskaičiuodamas jam tekusį plotą, neatsižvelgė į baldų ir sanitarinio mazgo užimtą plotą. Nėra galimybės apskaičiuoti, kurioje kameroje, kokiu laikotarpiu ir su keliais asmenimis pareiškėjas buvo kalinamas, nes pateikti duomenys apie kalinamųjų skaičių kamerose yra netikslūs (rytinio ir vakarinio patikrinimų duomenys nėra pakankami), todėl vienam asmeniui tekęs kameros plotas apskaičiuotinas pagal miegamųjų vietų skaičių. Visi priklausantys ir pertekliniai baldai neteisėtai užima plotą gyvenamojoje patalpoje, nes užstatytas plotas negali būti panaudotas kitiems veiksmams atlikti. Pareiškėjo teigimu, sąlygos kamerose, kuriose jis laikytas, negali būti pripažintos atitinkančiomis higienos normas, nes dėl patalpų perpildymo savaime atsiranda sąlygos antisanitarinei aplinkai, kyla didelė užkrečiamųjų ligų rizika. Kamerose labai didelė drėgmė (ją didino vandens šildymas patalpoje), nėra papildomos vėdinimo sistemos (vėdinimas per langus nepakankamas dėl pastato konstrukcijos ir didelio kameroje laikomų asmenų skaičiaus, kameroje įrengto sanitarinio mazgo be atskiros vėdinimo sistemos), žiemą šalta (ties langu būdavo šerkšnas, langai turėjo būti atidaryti vėdinimui), buvo pelėsis, sienos vietomis pažeistos (biro tinkas, ore buvo dulkių). Pareiškėjas nė karto nebuvo baustas dėl netinkamo elgesio su inventoriumi ar tvarkos kameroje nepalaikymo. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvadomis apie jam suteiktą miegamąją vietą, nes dėl dviaukščio gulto jis patyrė daug nepatogumų. Galimybė pasinaudoti dušu tik vieną kartą per savaitę, kai yra nustatytas labai didelis galimas ligų protrūkis ir antisanitarinės sąlygos, nėra pakankama. Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo pozicija, kad jam buvo tinkamai užtikrintas užimtumas už kameros ribų, kadangi pareiškėjas kameroje būdavo 23 valandas per parą. Pareiškėjui nesudaryta galimybė turėti privačią aplinką. Ginčai dėl analogiškų kalinimo sąlygų pagal kitų suimtųjų ir nuteistųjų skundus teismuose vyksta jau nuo 2009 metų, tačiau atsakovas nesiėmė veiksmų netinkamoms sąlygoms pakeisti. Atsakovas žinojo apie būsimas netinkamas sąlygas dar iki pareiškėją pirmą kartą perkeliant į Šiaulių TI.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

15. Atsakovo nuomone, apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundas. Pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir neturtinės žalos. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos, jo niekaip neišskyrė iš kitų įstaigoje laikomų asmenų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Byloje ginčas kilo dėl 5 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį pareiškėjui H. A. iš Lietuvos valstybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI nuo 2015 m. spalio 14 d. iki 2016 m. birželio 28 d.

17. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su netinkamomis kalinimo sąlygomis ir pareiškėjo patirta neturtine žala, skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 60 Eur neturtinei žalai atlyginti.

18. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

19. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

20. Pirmosios instancijos teismo nagrinėtame skunde pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildino iš atsakovo Šiaulių TI neteisėtų veiksmų, kurie pasireiškė minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto ir privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimu, higienos normų reikalavimų pažeidimu, galimybės pakankamai dažnai naudotis dušu ir pasivaikščioti gryname ore nesudarymu, per mažu baldų dydžiu. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo pretenzijas dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto ir privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, iš tualeto sklidusio blogo kvapo iš esmės pripažino pagrįstomis bei nustatė, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri jam turi būti atlyginta pinigais. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą (turėjo būti skaičiuojamas plotas be baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto, atsižvelgta į kalinamų asmenų skaičių tarp patikrinimų), nepagrįstai nenustatė pažeidimų dėl sąlygų kamerose neatitikimo higienos normų reikalavimams, dviaukščių gultų įrengimo ir užimtumo neužtikrinimo, netinkamai nustatė atlygintinos neturtinės žalos dydį. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jam iš atsakovo turi būti priteista 5 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

21. Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

22. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, iš esmės pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Šiaulių TI sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl pasivaikščiojimų trukmės ir pasivaikščiojimo kiemelių dydžio, galimybės nusiprausti po šiltu dušu, asmeninio privatumo neužtikrinimo buvo nepagrįstos. Akcentuotina, kad pareiškėjas skunde pretenzijų dėl dviaukščių gultų nekėlė, užimtumo už kameros ribų stoką siejo iš esmės tik su per trumpu laiku pasivaikščioti gryname ore, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai dėl šių aplinkybių nepasisakė. Kadangi apeliaciniame skunde dauguma šių aplinkybių nėra ginčijamos, apsiribota deklaratyvaus pobūdžio argumentais ir bendro pobūdžio teiginiais, nėra pagrindo šias aplinkybes nagrinėti plačiau ar vertinti kitaip.

23. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Taigi šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI buvo užtikrintos teisės aktais nustatytos laikymo sąlygos, tenka atsakovui.

24. Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nurodyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

25. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu (nuo 2015 m. spalio 14 d. iki 2016 m. birželio 28 d.) 6 dienas nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (Šiaulių TI 2016 m. gruodžio 19 d. pažyma Nr. 60/09-45488, I t., b. l. 73–78), su šia nustatyta aplinkybe sutinka. Pareiškėjas atsakovo pateiktų duomenų apie Šiaulių TI kamerų, kuriose jis laikytas, plotą ir kartu su juo laikytų asmenų skaičių neginčijo. Nors pareiškėjas teigia, kad laikotarpiu tarp rytinio ir vakarinio patikrinimų (ir atvirkščiai) kamerose gali būti daugiau asmenų, kurie vėlesnio patikrinimo metu nėra užfiksuojami, bet jis jokių konkrečių atvejų neįvardijo. Taigi ginčo laikotarpiu Šiaulių TI 6 dienas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.

26. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje nebuvo jokių objektyvių duomenų apie sąlygų gyvenamosiose kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu laikytas pareiškėjas, neatitikimą higienos normos reikalavimams, atmetė jo pretenzijas dėl sąlygų gyvenamosiose kamerose neatitikimo šiems reikalavimams. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Šiaulių TI 2016 m. gruodžio 22 d. pažymoje Nr. 62/08-838 (I t., b. l. 101–104) pripažino, jog įstaigoje nėra įrengtos ventiliacijos sistemos, negalima padidinti natūralų apšvietimą, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą. Šiaulių visuomenės sveikatos centras ginčo laikotarpiu atliktų patikrinimų metu (patikrinimo aktai, I t., b. l. 129–142) kamerose, kuriose pareiškėjas nebuvo laikytas, nustatė įvairius higienos normų pažeidimus, pavyzdžiui, kamerose Nr. 35 ir Nr. 57 nustatytas vizualiai matomas pelėsis, kamerose Nr. 35, Nr. 59 ir Nr. 77 dirbtinis apšvietimas nebuvo pakankamas; kamerose Nr. 7, Nr. 61, Nr. 70, Nr. 75, Nr. 87, Nr. 90, Nr. 94, Nr. 101 ir Nr. 104 buvo pelėsis, kamerose Nr. 2, Nr. 34, Nr. 46, Nr. 75 ir Nr. 101 dirbtinė apšvieta nebuvo pakankama. Nors byloje pateiktos kamerų, kuriose laikytas pareiškėjas, nuotraukos (I t., b. l. 111–118), tačiau nėra aišku, kada šios nuotraukos buvo padarytos, iš jų negalima spręsti apie temperatūros, drėgmės, apšvietimo, oro judėjimo parametrus kamerose. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir į tai, kad nagrinėjamoje byloje įrodinėjimo našta tenka būtent atsakovui, pripažintina, kad pareiškėjui tam tikrais laikotarpiais gyvenamosiose kamerose, kuriose jis laikytas, nebuvo užtikrintas sąlygų atitikimas higienos normos reikalavimams.

27. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). Minėtame 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

28. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 2016 m. kovo 25–30 d. (tik rytinio patikrinimo metu) teko mažiau nei 3 kv. m kameros ploto, t. y. 2,71 kv. m ploto (įskaitant sanitarinio mazgo užimamą plotą), tuo metu jis buvo laikomas kartu su 5 asmenimis. Byloje nėra duomenų apie sanitarinio mazgo plotą kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, todėl, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje A-768-520/2018; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-931-520/2018), laikytina, kad sanitarinio mazgo zona užėmė 1,5 kv. m plotą. Patikrinus duomenis Šiaulių TI 2016 m. gruodžio 19 d. pažymoje Nr. 60/09-45488, nėra pagrindo išvadai, jog, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, kitu metu pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m ploto. Darytina išvada, kad pareiškėjo galimybė laisvai judėti kameroje buvo suvaržyta minėtas 6 dienas. Taip pat nustatyta, kad sąlygos kamerose tam tikrais laikotarpiais galėjo neatitikti higienos normų reikalavimų, pareiškėjui neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Tačiau kitu metu pareiškėjui beveik visą laiką teko 4 kv. m ir daugiau kameros ploto. Iš byloje esančių duomenų (išrašas iš asmens sveikatos istorijos, I t., b. l. 143–194) nematyti, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala jo fizinei ar psichinei sveikatai. Be to, nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

29. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjui 6 dienas nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, ginčo laikotarpiu (apie 8 mėnesius) jam neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu, sąlygos kamerose tam tikrais laikotarpiais neatitiko higienos normų reikalavimų (be kita ko, iš tualeto sklido blogas kvapas). Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus.

30. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas tvirtino dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo patyręs didelį psichologinį stresą, išsekimą, atsirado fobijos, ilgą laiką kankino nemiga, dažnai skaudėdavo galvą, bijojo susirgti tuberkulioze, pablogėjo regėjimas, atsirado problemos su stuburu ir kt. Iš įrašų asmens sveikatos istorijoje matyti, kad pareiškėjas dar pirminės gydytojų apžiūros metu (2015 m. spalio 15 d.) skundėsi skausmu sprande ir juosmens srityje, jam nustatytos stuburo ligos ((duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), judesiai stubure buvo skausmingi.

Pirmieji nusiskundimai dėl skausmo stubure užfiksuoti 2010 m. lapkričio mėnesį. Analogiškų nusiskundimų pareiškėjas turėjo ir vėliau, taip pat kartais skundėsi blogu miegu. Jam tam tikrais laikotarpiais buvo suteiktas papildomas pasivaikščiojimas. Tačiau byloje nėra duomenų, kad psichologai, psichiatrai ar kiti sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos pablogėjimą būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų poveikio. Atsižvelgiant į Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nustatytas aplinkybes apie tuberkulioze sergančių suimtųjų ir nuteistųjų laikymo ypatumus, paviršių, su kuriais jie galėjo kontaktuoti, valymą specialiosiomis priemonėmis, taip pat į tai, jog nenurodyti jokie atvejai, kai dėl netinkamo tvarkos palaikymo Šiaulių TI asmenys užsikrėtė tuberkulioze, pareiškėjo nerimas dėl grėsmės susirgti šia liga nelaikytinas pagrįstu.

Be to, Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2016 m. gruodžio 30 d. pažymoje Nr. 61/04-2979 (I t., b. l.

80) nurodyta, kad pareiškėjas į Šiaulių TI direktorių nuo 2015 m. spalio 14 d. iki 2016 m. birželio 28 d. kreipėsi su skundais dėl laikymo sąlygų Šiaulių TI. Teismui pateikti pareiškėjo 2015 m. lapkričio 12 d. skundas dėl prekių trūkumo parduotuvėje (I t., b. l. 82), 2015 m. lapkričio 18 d. skundas dėl sąlygų laikyti greitai gendantį maistą nesudarymo kameroje (šaldytuvo nebuvimo) (I t., b. l. 83), 2016 m. gegužės 9 d. skundas dėl laikymo laikinojo sulaikymo ir karantino kamerose su rūkančiais asmenimis, nepamaitinimo per pietus (I t., b. l. 87), 2016 m. balandžio 6 d. skundas dėl laikymo karantino kameroje su rūkančiais asmenimis, nepamaitinimo per pietus ir vakarienę (I t., b. l. 93), 2016 m. sausio 5 d. skundas dėl sniego, ledo nenuvalymo pasivaikščiojimo kiemelyje (I t., b. l. 95–96), bei 2016 m. vasario 24 d. skundas dėl atsisakymo skirti papildomą pasivaikščiojimą (I t., b. l. 99).

31. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl nagrinėjamame skunde nurodytų kalinimo sąlygų neužtikrinimo ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Šiaulių TI ar kitas kompetentingas įstaigas. Kaip matyti, pareiškėjas buvo aktyvus gindamas kitas savo teises, bet anksčiau dėl nagrinėjamoje byloje vertinamų kalinimo sąlygų (išskyrus papildomų pasivaikščiojimų pakartotinio nesuteikimo) pretenzijų nereiškė. Taigi nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.

32. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 5 500 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Šiaulių TI padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį, ypatingą tinkamų kalinimo sąlygų užtikrinimo svarbą dėl pareiškėjo fizinės sveikatos ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas pareiškėjui priteisti 60 Eur neturtinei žalai atlyginti nelaikytinas adekvačiu atsakovo padarytam teisės pažeidimui.

33. Atsižvelgdama į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

34. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas iš dalies tenkinti apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, padidinant priteistą pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą iki 500 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo H. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui H. A. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteistą 60 Eur neturtinės žalos atlyginimą padidinti iki 500 Eur (penkių šimtų eurų).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė