2021-04-14 Nr. AB-7617-3-64-3-00080-2020-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-546-629/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00080-2020-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. balandžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. B. su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2018 m. gruodžio 10 d. d. iki 2019 m. lapkričio 26 d. jis buvo kalinamas Šiaulių TI. Nors pareiškėjui yra nustatytas 50 procentų nedarbingumo lygis, jam nebuvo sudarytos tinkamos laikymo sąlygos izoliatoriuje. Jis nuolat būdavo atvežamas etapu, tačiau atvykus ir išvykstant jam reikėjo pačiam nešti daiktus ir patalynę laiptais, niekas jam nepadėjo. Į dušą taip pat reikėjo eiti per visą pastatą, kilti laiptais. Kameroje kriauklė buvo aukštai, tad jis negalėjo plauti kojų. Pasivaikščiojimo kiemeliai yra ant stogo, tad sunku į juos nueiti, juose nėra kur atsisėsti, pailsėti. Kamerose neretai jis buvo paskiriamas gulėti į antrą aukštą, nors nebuvo priemonių kaip užlipti. Tai jam sukėlė didelius dvasinius skausmus, depresiją, žalojo sveikatą, dėl to jis patyrė neturtinę žalą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato specialaus tardymo izoliatoriaus patalpų pritaikymo neįgaliems asmenims, o pareiškėjas neteikė jokių prašymų dėl jo laikymo Šiaulių TI sąlygų. Atsakovas nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti teisės aktų numatyta tvarka, pareiškėjas gali judėti savarankiškai, tad jis dalyvavo ir užimtumo programose, galėjo pasivaikščioti, buvo išvedamas į dušą. Kriauklės kamerose įrengtos standartiniame aukštyje, kiekvienoje kameroje yra išduodamos vonelės skalbimui, tad kojas galima nusiplauti ir jose. Miego vietos nėra skirstomos. Atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, todėl pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

II. 5. Regionų apygardos administracinis teismas 2020 m. balandžio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo nuo 2018 m. gruodžio 12 d. iki 2019 m. lapkričio 26 d., kamerose Nr. 21, 29, 49, 22, 56, 45, 42, 94, 105 jis buvo kalinamas 311 dienų, o kamerose Nr. 49, 45, 94 ir 105 jis buvo 297 dienas, todėl teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad jis dažnai buvo keliamas iš kameros į kamerą. Teismas, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl paskyrimo gulėti antrame aukšte, atkreipė dėmesį, kad pats pareiškėjas nurodė, jog į lovos antrą aukštą jis būdavo perkeliamas kameroje esančių asmenų, o ne Šiaulių TI darbuotojų iniciatyva.

7. Teismas pažymėjo, kad Šiaulių TI Saugumo valdymo skyriaus 2020 m. vasario 19 d. pažymoje Nr. 60-6296 nurodyta, jog pareiškėjas dalyvavo užimtumo programose, į užimtumo patalpas nueidavo (nulipdavo, užlipdavo laiptais) pats. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu su skundais į Šiaulių TI direktorių nesikreipė. Šią aplinkybę pareiškėjas patvirtino ir teismo posėdžio metu.

8. Teismas, nustatęs, kad pagrindinė priežastis neturtinei žalai atsirasti buvo pareiškėjo, kaip neįgaliojo, poreikių neužtikrinimas, rėmėsi Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 2 straipsnio 8 punktu, nustatė, kad pareiškėjui nustatytas 50 procentų darbingumo lygis, tad jis yra neįgalusis. Teismo vertinimu, šio įstatymo 11 straipsnis netaikytinas, kadangi Šiaulių TI nepriskirtinas nei būstui, nei viešosios paskirties statiniams. Be to, pagal kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymą Nr. ĮV-190 Šiaulių kalėjimo statinių kompleksas (kodas 28219) yra pripažintas nekilnojama kultūros vertybe, kuri yra saugoma valstybės, tad jame kapitalinis remontas ar rekonstrukcijos darbai dėl šio pastato statuso yra negalimi. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai jokių specialių reikalavimų tardymo izoliatoriaus įrengimui, susijusių su aplinkos pritaikymu neįgaliesiems, nenumato. Teismas nenustatė pažeidimų, susijusių su patekimu į dušą, pasivaikščiojimo kiemelius, į kameras po etapo ar vykstant etapu iš tardymo izoliatoriaus, kaip nenustatė ir pažeidimų, susijusių su kameros įrengimu ar buvimu kameroje, miegant joje ar valgant.

9. Teismas pažymėjo, jog pats suėmimo vykdymas ar bausmės atlikimas tardymo izoliatoriuje turi būti vykdomi laikantis humaniškumo principų. Jei asmuo turi specialių poreikių, šie poreikiai pagal galimybes turi būti užtikrinami, tačiau tokiu atveju pirmiausia pats asmuo turi tinkamai ir aiškiai informuoti apie tokių poreikių buvimą ir pagrįsti jų reikalingumą. Teismas nurodė, jog specialūs poreikiai pareiškėjui nustatyti nebuvo, nėra pateikta jokių gydytojų ar kitų specialistų rekomendacijų dėl pareiškėjo laikymo Šiaulių TI, pats pareiškėjas jokių rašytinių skundų ar prašymų pateikęs nėra, todėl atsakovui neatsirado pareiga imtis papildomų priemonių pareiškėjo laikymo Šiaulių TI užtikrinimui. Teismas atkreipė dėmesį, kad iš Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių II teritorinio skyriaus Išvados dėl darbo pobūdžio ir sąlygų Nr. DPS-1166 matyti, jog pareiškėjas gali kelti iki 15 kg svorį, negali dirbti darbo, susijusio su nuolatiniu sėdėjimu, stovėjimu ar vaikščiojimu, tad nenuolatinis sėdėjimas, vaikščiojimas ar stovėjimas yra galimi. Teismas nenustatė neteisėtų atsakovo veiksmų, susijusių su pareiškėjo, kaip neįgalaus asmens, poreikių neužtikrinimu.

III. 10. Pareiškėjas A. B. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir priimti naują sprendimą – pripažinti, kad Šiaulių TI pažeidė jo, kaip neįgaliojo, teisę į geresnes gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygas, ir priteisti iš atsakovo 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

11. Pareiškėjas pabrėžia, kad nuo 2018 m. gruodžio 12 d. iki 2019 m. lapkričio 26 d. buvo laikomas neįgaliems asmenims nepritaikytose patalpose. Jam atvykstant, išvykstant nebuvo padedama nešti daiktus iš pusrūsio į antrą ar trečią aukštą. Pasivaikščiojimo kiemelis buvo ant trečio aukšto stogo, be galimybės prisėsti. Kamerose daugiausia teko gulėti viršutiniame gulte, į kurį užlipti nebuvo jokių kopėtėlių. Nebuvo galimybės nusiplauti kojų, kadangi kriauklės buvo per aukštai. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Šiaulių TI nuo pat jo atvykimo dienos žinojo, jog jis yra neįgalus, tačiau tik 2019 m. gegužės mėnesį parūpino alkūninį ramentą, be to, nepatalpino į patalpas, pritaikytas neįgaliam žmogui. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, remiasi Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos 1, 9 straipsniais, 14 straipsnio 2 dalimi, Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 5 dalimi, aplinkos apsaugos ministro 2001 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 317 patvirtinto STR 2.03.01:2001 „Statiniai ir teritorijos. Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“ 18.16 punktu, atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Seimo kontrolieriaus 2019 m. sausio 28 d. raštą Nr. 4D-2018/1-998/3D-247. Pareiškėjas pabrėžia, kad sanitariniuose mazguose nėra į ką įsikibti, jie yra tupimi, sklinda nemalonus kvapas, duše nėra jokios taburetės atsisėsti, nėra kilimėlių, skysto prausiklio dozatorių, pasivaikščiojimo vietoje nėra kur prisėsti, siaurais laiptais be jokios pagalbos jam reikėjo iš / į antrą ar trečią aukštą temptis čiužinį, antklodę ir visus savo daiktus.

12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

13. Atsakovo manymu, teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą sprendimą. Byloje nėra duomenų, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti apelianto orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde abstrakčiai kartoja pirmosios instancijos teismui nurodytus teiginius ir nepateikia jokių aplinkybių, kuriomis grindžiamas teismo sprendimo neteisėtumas ar nepagrįstumas, tiesiog iš esmės nesutinkama su teismo sprendimu. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui neskundė aplinkybių, susijusių su skysto prausiklio, kėdės nebuvimu dušo patalpose ir iš kameroje esančio sanitarinio mazgo nemalonaus kvapo sklidimu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 14. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Šiaulių TI neteisėtų veiksmų laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 12 d. iki 2019 m. lapkričio 26 d., neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

15. Pirmosios instancijos teismas nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų, todėl, nesant civilinės atsakomybės sąlygų pareiškėjo reikalaujamai žalai atlyginti, pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.

16. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

17. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į paminėtas taisykles, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, t. y. iš esmės pritaria žemesnės instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir teisės taikymui bei sutinka su žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nebekartoja, tačiau, atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

18. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

19. Neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-592-624/2018; 2018 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-323-1062/2018; 2017 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2017; 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-686-261/2016; 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2175-662/2015 ir kt.).

20. Šioje byloje pareiškėjas neįrodė, kad atsakovas būtų pažeidęs kokias nors teisės normas. Nors pareiškėjas tvirtina, kad jam buvo sunku pačiam neštis daiktus į kamerą, nueiti iki ant stogo esančio pasivaikščiojimo kiemelio, užlipti į viršutinį gultą ir nusiplauti kojas, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų teikęs kokius nors prašymus Šiaulių TI administracijai ar nusiskundimus vizitų pas gydytojus metu dėl minėtų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjui nustatytas 50 procentų darbingumo lygis, taigi jis yra neįgalusis. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių II teritorinio skyriaus Išvadoje dėl darbo pobūdžio ir sąlygų Nr. DPS-1166 nurodyta, jog pareiškėjas gali kelti iki 15 kg svorį ir negali dirbti darbo, susijusio su nuolatiniu sėdėjimu, stovėjimu ar vaikščiojimu. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui būtų nustatyti kokie nors kiti specialūs poreikiai ar gydytojų nurodymai ar / bei rekomendacijos. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra įrodyti atsakovo neteisėti veiksmai.

21. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018; 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018; 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2304-1062/2019; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2726-520/2020; 2020 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3608-629/2020; 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-31-525/2021; 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-47-968/2021; ir kt.). Atsižvelgiant į tai, apeliaciniame skunde išdėstytos naujos aplinkybės, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teismui – dėl aprūpinimo alkūniniu ramentu, sanitarinių mazgų, taburetės, kilimėlių, skysto prausiklio dozatorių nebuvimo duše, apeliacinės instancijos teisme nenagrinėjamos.

22. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė