2020-07-15 Nr. AB-13670-3-62-3-01685-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1256-575/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01685-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. P. (P. P.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. P. (P. P.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laivės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas P. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laivės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir atsakovo atstovas, Ligoninė, LAVL), 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. vasario 11 d. iki 2016 m. kovo 11 d. neturtinę žalą jam sukėlė tai, jog LAVL palatose jam teko mažesnis plotas, nei teisės aktuose numatyta minimali norma; vienoje iš palatų buvo įrengtas tik tupimas sanitarinis mazgas ir nebuvo jokio pagalbinio įrenginio, užtikrinančio neįgaliam asmeniui pasinaudoti tokio pobūdžio tualetu; sanitarinis mazgas nuo kameros atitvertas 1,5 m aukščio sienele, bet neturi durų ar kitos pertvaros, užtikrinančios privatumą; palatose nuolat kaupėsi drėgmė, buvo šalta, nebuvo tinkamo dirbtinio apšvietimo, dienos šviesa pro langus beveik nepatekdavo, nebuvo palatose vėdinimo sistemos ir atskirai sanitariniame mazge; kamerose buvo įvairių parazitų; išduodami čiužiniai, pagalvės, antklodės buvo senos ir susidėvėjusios, skleidė nemalonų pelėsio kvapą.

3. Pareiškėjas minėtas LAVL buvusias kalinimo sąlygas vertino kaip antisanitarines, kankinančias ir nežmoniškas. Dėl tokių pažeidžiančių bausmės atlikimo sąlygų pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią dvasiniais išgyvenimais, emocine krize, fiziniu skausmu, pažeminimu.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad įstaigoje sanitarinio mazgo vietos įrengtos, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – Taisyklės). Teigė, kad teisės aktai nereikalauja, jog pataisos įstaigų sanitariniuose mazguose būtų įrengti sėdimi tualetai. Tvirtino, kad ligoninės patalpos yra vėdinamos per langus; jose dirbtinis apšvietimas įrengtas, laikantis teisės aktų reikalavimų, o natūralus apšvietimas patenka per kamerų langus; kamerų tipo patalpose oro temperatūra bei santykinė oro drėgmė atitiko teisės aktų reikalavimus; patalpų dezinsekcijos ir deratizacijos darbams atlikti sudaryta paslaugų teikimo sutartis su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri darbus atlikdavo kartą per mėnesį, o prireikus, ir dažniau; minkštasis inventorius dezinfekuojamas dezinfekcijos kamerose.

6. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjas dėl skunde išvardintų pažeidimų į LAVL administraciją nesikreipė, o apibūdindamas patirtą žalą, apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais ir samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. sausio 11 d. sprendimu pareiškėjo P. P. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės 100 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė kalėdamas Ligoninėje nuo 2016 m. vasario 11 d. iki 2016 m. kovo 10 d. netinkamomis bausmės atlikimo sąlygomis.

9. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad LAVL jam teko mažesnis plotas, nei numato teisės aktai, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK), Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK), Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintomis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija), nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į LVAL Chirurginio (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo palatą Nr. 25, kurios plotas 21,25 kv. m, joje buvo įrengtos 5 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 4,25 kv. m ploto; vėliau (tikslios datos LAVL nenurodė) pareiškėjas buvo perkeltas į Chirurginio skyriaus palatą Nr. 2, kurios plotas 24,92 kv. m, joje įrengtos 7 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,56 kv. m ploto. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu atliekant bausmę LAVL palatose Nr. 25 ir Nr. 2, teisės aktų nustatyta minimalaus 5,1 kv. m gyvenamojo ploto norma nebuvo užtikrinta. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas tik kamerų tipo palatoje Nr. 25, o vėliau nerakinamoje palatoje Nr. 2, todėl atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo teiginius, jog jis buvo gydytas kamerų tipo palatose Nr. 28 ir Nr. 27. Nustatęs teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, teismas vertino kaip pagrįstą pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog kamerose esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose.

10. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus, kad palatose sanitariniai mazgai nebuvo visiškai atskirti nuo gyvenamųjų patalpų ir juose įrengti tupimi tualetai, taip pat LAVL paaiškinimus, sprendė, kad atsakovo atstovas nepateikė į bylą jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo argumentus dėl kamerų tipo palatoje įrengtame sanitariniame mazge neužtikrinto asmens privatumo. Teismas vertino, kad byloje dėl neturtinės žalos atlyginimo pareigą paneigti pareiškėjo skundo teiginius turi LAVL kaip bausmę vykdanti įstaiga. Atsižvelgęs į bylos duomenis, teismas sprendė, kad kamerų tipo palatoje Nr. 25 sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl esantis tualete pareiškėjas galėjo būti matomas kitų kartu laikomų asmenų bei LAVL pareigūnų. Teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, sprendė, jog pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės patvirtina, kad jo teisė naudotis privatumą užtikrinančiu sanitariniu įrenginiu kamerų tipo palatoje Nr. 25 buvo pažeista.

11. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes ir atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, padarė išvadą, kad pareiškėjui būnant palatoje Nr. 2 naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, todėl pagrindo konstatuoti teisės į privatumą pažeidimą nėra.

12. Teismas nurodė, kad ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015), kuri specialių reikalavimų sanitarinio mazgo tipui nenumato. Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose nustatyta, kad kamerų tipo patalpoje turi būti sanitarinis mazgas klozetas (gali būti ir tupiamas) ir vienas praustuvės komplektas. Todėl teismas sprendė, kad teisės aktai nėra nustatę konkrečių reikalavimų kalinimo įstaigose įrengiamų tualetų konstrukcijai. Teismas taip pat atsižvelgė į LAVL pateiktą tuometinio Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. kovo 17 d. patikrinimo aktą Nr. 13(15.3)-PA-410, kuriame užfiksuoti 2016 m. kovo 14 d. patikrinimo rezultatai. Šio patikrinimo metu buvo tikrinamos kamerų tipo palatos Nr. 24 ir Nr. 25, t. y. 25 palatoje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas. Vilniaus visuomenės sveikatos centras nustatė, kad 2016 m. kovo 14 d. palatos Nr. 25 sanitarinio mazgo įrengimas atitiko nustatytus reikalavimus. Atsižvelgus į tai, kad patikrinimas buvo atliktas 2016 m. kovo 14 d., praėjus itin trumpam laiko tarpui po pareiškėjo perkėlimo į palatą Nr. 2, teismas vertino, kad nėra pagrindo abejoti nustatytais duomenimis apie analizuotas palatos Nr. 25 sąlygas, todėl šio akto duomenis vertino kaip patikimus. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamo tipo tualeto įrengimo yra nepagrįsti.

13. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus, kad neturtinę žalą sukėlė ir palatose buvęs netinkamas apšvietimas, prasta ventiliacija, drėgmė ir šaltis, atsižvelgęs į atsakovo atstovo paaiškinimą, jog palapos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo vėdinamos per langus, sprendė, kad toks palatų vėdinimas atitinka HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Byloje nėra pateikta duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas neturėjo galimybių išvėdinti palatos per atveriamą langą, taip, be kita ko, iš dalies išvengiant ir patalpoje susikaupusios drėgmės. Be to, Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. kovo 17 d. patikrinimo akte Nr. 13(15.3)-PA-410 užfiksuota, kad palata Nr. 25 vėdinama per langus. LAVL nurodė, kad palatų dirbtinis apšvietimas ir oro temperatūra atitiko Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, bei pažymėjo, kad nuteistųjų prašymu buvo išduodamos papildomos antklodės bei šildytuvai. Teismas atsižvelgė, kad byloje nepateikta kitų įrodymų apie ginčo laikotarpiu palatose Nr. 25 ir Nr. 2 atliktus patikrinimus, byloje nenustatyta, jog pareiškėjas būtų kreipęsis dėl galimai neužtikrinamų apšvietimo, ventiliacijos, drėgmės sąlygų ir kad pagal jo skundus būtų atlikti patikrinimai, jų rezultatus užfiksuojant nustatytos formos patikrinimo aktuose. Be to, Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2016 m. kovo 17 d. patikrinimo akte Nr. 13(15.3)-PA-410 konstatavo, kad 2016 m. kovo 14 d. atlikto patikrinimo metu palatoje Nr. 25 natūralus apšvietimas buvo užtikrinamas. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teiginius dėl netinkamos apšvietos, ventiliacijos, drėgmės, temperatūros neatitikimo teisės aktuose nustatytiems reikalavimams teismas atmetė kaip nepagrįstus.

14. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus, kad čiužiniai, pagalvės, antklodė buvo seni, susidėvėję, nuo jų sklido pelėsių kvapas, atsižvelgęs į LAVL pateiktą 2016 metų kameroje dezinfekuotų daiktų registravimo žurnalą, kuris patvirtina, jog čiužiniai ir minkštasis inventorius buvo dezinfekuojami, sprendė, kad pareiškėjo nusiskundimas minėtu aspektu yra bendro pobūdžio, abstraktus ir nekonkretizuotas. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, pareiškėjo argumentus dėl čiužinių ir kito minkštojo inventoriaus antisanitarinės būklės, susidėvėjimo teismas atmetė kaip nepagrįstus.

15. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus, kad LAVL palatose buvo tarakonų, žiurkių, atsižvelgęs į LAVL pateiktą 2015 m. spalio 6 d. su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ sudarytą sutartį Nr. 500/57-90 ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ 2016 m. sausio ir vasario mėnesiais atliktų darbų aktus, padarė išvadą, jog LAVL patalpose buvo vykdomas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei taikomos profilaktinės priemonės, t. y. atsakovo atstovas tinkamai vykdė HN 134:2015 20 punkto reikalavimus. Todėl teismas pareiškėjo argumentus dėl graužikų ir nariuotakojų buvimo palatose atmetė kaip nepagrįstus.

16. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad už visą 29 parų ginčo laikotarpį pareiškėjui trūko gyvenamojo ploto: palatoje Nr. 25 – 0,85 kv. m, palatoje Nr. 2 – 1,54 kv. m; be to, buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais kamerų tipo palatoje Nr. 25, todėl šie pažeidimai tai galėjo sukelti pareiškėjui papildomą diskomfortą ir neigiamus psichologinius išgyvenimus. Tačiau teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo priteisti visą pareiškėjo prašomą 700 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti, nes nėra duomenų, jog per ginčo laikotarpį pareiškėjui būtų itin pablogėjusi fizinė ar psichinė sveikata, taip pat nenustatyta, kad LAVL pareigūnai ir kiti darbuotojai būtų tyčia siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisės normų pažeidimų mastą, jų trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į teismų praktiką, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad 100 Eur suma yra adekvati pareiškėjo patirtai neturtinei žalai.

III. 17. Pareiškėjas P. P. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 11 d. sprendimą ir priteisti 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.

18. Pareiškėjas vertina, kad teismas neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, todėl teismo sprendimas yra iš dalies nepagrįstas. Teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes, kadangi neatsižvelgė, jog patalpoje yra papildomi baldai, kurie mažino laisvą plotą, dėl ko pareiškėjui susidarė nepatogumai laisvai judėti patalpoje.

19. Pareiškėjas nurodo, kad teismas taip pat netinkamai vertino, kad įrengtas sanitarinis mazgas ne tik neužtikrino pareiškėjui privatumo, bet ir privertė pareiškėją gyventi žeminančioje jo orumą aplinkoje, kadangi atliekant gamtinius reikalus, po visą patalpą pasklinda nemalonūs kvapai, dėl ko asmuo jaučiasi nejaukiai.

20. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

21. Atsakovo atstovas nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir mano, kad jis yra nepagrįstas. Mano, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir Ligoninės argumentus, pateiktus įrodymus bei priimtą 2019 m. sausio 11 d. sprendimą pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika, todėl priimtas teismo sprendimas yra objektyvus, pagrįstas bei teisingas. Pažymi, kad apeliaciniame procese byla nėra nagrinėjama iš naujo, o tik tikrinamas joje priimto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Vertina, kad teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių, o byloje esantys dokumentai ir kiti rašytiniai įrodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje byloje, kurie pirmosios instancijos teismo įvertinti pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytas taisykles.

22. Atsakovo atstovas pabrėžia, kad sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip kaip turėjo veikti pagal įstatymus, bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos padarytas neigiamas poveikis. Taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs praktiką, kad pareiškėjas pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų turi aiškiai nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes ir nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą ir jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Mano, kad pareiškėjo minimi išgyvenimai ir patirti nepatogumai yra susieti su bausmės atlikimu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kurią jis patyrė kalėdamas Ligoninės Chirurginio (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo palatose laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 11 d. iki 2016 m. kovo 10 d. netinkamomis, kankinančiomis, žmogaus orumą žeminančiomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus sąlygomis.

24. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui už visą 29 parų ginčo laikotarpį pareiškėjui trūko gyvenamojo ploto palatose Nr. 25 ir Nr. 2, taip pat buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais kamerų tipo palatoje Nr. 25, o būnant palatoje Nr. 2 naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, be to, teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo nusiskundimus dėl netinkamo apšvietimo, prastos ventiliacijos, drėgmės, šalčio, dėl čiužinių ir kito minkštojo inventoriaus antisanitarinės būklės, susidėvėjimo, dėl graužikų, nariuotakojų buvimo palatose, todėl teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

25. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus ir nepagrįstai nepriteisė jam visos prašytos sumos (700 Eur) už nustatytus pažeidimus. Pareiškėjas mano, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė, jog patalpos laisvą plotą mažino papildomi baldai, todėl pareiškėjui susidarė nepatogumai laisvai judėti patalpoje, taip pat akcentuoja, kad netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas ne tik neužtikrino jam privatumo, bet ir dėl visoje patalpoje sklindančių nemalonių kvapų jis buvo priverstas jaustis nejaukiai.

26. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatyti pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.).

27. Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

28. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas buvo gydomas Ligoninės Chirurginio (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo palatose Nr. 25 ir Nr. 2, kuriose jam teko atitinkamai 4,25 kv. m ir 3,56 kv. m gyvenamojo ploto (b. l. 10, 17–18). Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Taisyklių 111.4 punkte nustatytą 5,1 kv. m kameros ploto vienam asmeniui standartą. Taip pat iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas, nustatęs, jog šiuo atveju teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimas yra pažeistas, pareiškėjo argumentą, kad kamerose esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose, pripažino kaip pagrįstą, taigi, priešingai, nei apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas, teismas atsižvelgė ir įvertino baldų užimamą plotą.

29. Teisėjų kolegija šiuo aspektu taip pat pabrėžia, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017; 2020 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1069-575/2020 ir kt.). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2020 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1069-575/2020 ir kt.).

30. Taigi, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo ginčo laikotarpiu vienam nuteistajam patalpoje tenkantį gyvenamąjį plotą ir pareiškėjas apeliaciniame skunde priešingas išvadas leidžiančių padaryti įrodymų ir argumentų nepateikė.

31. Pareiškėjo teiginį, kad kameros sanitariniame mazge turi būti įrengta atskira ventiliacijos sistema, paneigia teisinis reguliavimas, t. y. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punkte reikalavimo kameros sanitariniams mazge įrengti atskirą ventiliacijos sistemą nėra numatyta, o Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose nustatyta, kad kamerų tipo patalpoje sanitarinis mazgas klozetas gali būti ir tupiamas. Iš skundžiamo teismo sprendimo taip pat matyti, kad pareiškėjo skunde nurodyti kiti nusiskundimai dėl netinkamų higienos sąlygų (žr. šios nutarties 24 punktą), nepasitvirtino, be to, pažymėtina, kad pareiškėjo argumentą, jog kamerų tipo palatoje Nr. 25 sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl esantis tualete pareiškėjas galėjo būti matomas kitų kartu laikomų asmenų bei LAVL pareigūnų, teismas pripažino įrodytu tik dėl aplinkybės, jog atsakovo atstovas nepaneigė jo. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas, be kita ko, visiškai teisingai vertino, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Atkreiptinas dėmesys, kad dėl nemalonių kvapų patalpoje, sklindančių iš sanitarinio mazgo, pareiškėjas akcentuoja tik apeliaciniame skunde, todėl ši aplinkybė vertintina kaip nauja ir bylą tikrinant apeliacine tvarka negali būti nagrinėjama (ABTĮ 134 str. 6 d.).

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo, taip pat pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018). Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1854-624/2018; 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4537-968/2019).

33. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Ligoninėje. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas minėtų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad teismas ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus ir jų visumą, taigi byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai ir išsamiai aprašė, kokius įrodymus atmeta kaip nepagrįstus, o kuriais vadovaujasi, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

34. Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, pažymėtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

35. Pareiškėjas tvirtina, kad jam turi būti priteista visa skunde nurodyta neturtinės žalos atlyginimo suma (t. y. 700 Eur), tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į laikymo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis Ligoninėje trukmę (29 paros), į pažeidimų pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus (žr. šios nutarties 24, 28 p.), į ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 100 Eur suma laikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo P. P. (P. P.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ričardas Piličiauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė