2024-06-05 Nr. AB-9122-3-64-3-00058-2023-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-855-1188/2024

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00058-2023-6

Procesinio sprendimo kategorija 7.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. birželio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2023 m. rugsėjo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio skyriui dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo –Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja V. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punktas <...> Fondo valdybos teritoriniai skyriai laiku nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas gali išieškoti priverstine tvarka tokiais būdais: duodami nurodymą kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas nurašyti iš draudėjo ar draudėjo skolininko, praleidusio skolos grąžinimo draudėjui terminą, sąskaitos, o patikrinimo metu surinktų dokumentų ir kitų įrodymų pagrindu nustačius, kad draudėjo piniginės sumos yra pas kitus draudėjus, – ir iš tokių draudėjų sąskaitų kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigoje Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 754 straipsnyje nustatyta tvarka <...> neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos ir teisinės valstybės principams, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2022 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. (9.8E) I-14252; 3) panaikinti VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimus: 2018 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. VRE_SP2-245813; 2019 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. VRE_SP2-19372; 2019 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. VRE_SP2_87261; 2019 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. VRE_SP2-150047; 2019 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. VRE_SP2-294318; 2019 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą Nr. VRE_SP2-479822; 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. VRE_SP2-509278; 2020 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. VRE_SP2-52110; 2020 m. liepos 28 d. sprendimą Nr. VRE_SP2-165345; 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. VRE_SP2-286073; 2021 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. VRE_SP2-70656; 2021 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. VRE_SP2-159204; 2021 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą Nr. VRE_SP2-242217; 2021 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. VRE_SP2-379011; 2022 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. VRE_SP2-148603; 2022 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. VRE_SP2-179261 (toliau – ir VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimai).

2. Pareiškėja paaiškino, kad nuo 1995 m. su šeima gyvena ir dirba Jungtinėse Amerikos Valstijose (toliau – ir JAV), šioje šalyje moka mokesčius, jai yra suteikiamos medicininės paslaugos, o su Lietuva pareiškėją sieja tik tai, jog tėvų adresu yra deklaravusi savo gyvenamą vietą. Pareiškėja mano, jog vien tik gyvenamosios vietos deklaravimas nesudaro pagrindo mokėti deklaruojančioje savo gyvenamąją vietą valstybėje socialinio draudimo, sveikatos draudimo ir kitus mokesčius, negaunant jokių paslaugų ir nesitikint ateityje tokias paslaugas gauti. Pareiškėjai nesuprantama, kodėl atsakovas, žinodamas, jog nuo 1995 m. pareiškėja nemoka jokių mokesčių Lietuvos Respublikoje, nepasidomėjo, kodėl šie mokesčiai nemokami, ar pareiškėja gyvena ir dirba Lietuvoje, iš kokių lėšų gyvena. Atsiradus asmeninėje pareiškėjos sąskaitoje piniginių lėšų, neinformavęs pareiškėjos, neišsiaiškinęs situacijos, atsakovas paėmė pareiškėjos pinigus. Pareiškėjos tėvui buvo nustatyta būtina nuolatinė priežiūra, jis negalėjo atlikti jokių finansinių operacijų, todėl į pareiškėjos sąskaitą buvo pervesti pinigai jo slaugai, maistui, namų priežiūrai bei laidotuvėms, tačiau šie pinigai iš pareiškėjos sąskaitos buvo nusavinti. Pareiškėja paaiškino, jog per 37 metus iš atsakovo nėra gavusi nė vieno rašto, kad ji yra skolinga, todėl mano, jog lėšų nurašymas buvo neteisėtas. Pirmasis sprendimas priimtas 2018 m. lapkričio 28 d., o paskutinis 2022 m. balandžio 26 d., tačiau šie sprendimai pareiškėjai nebuvo įteikti. Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (toliau – ir SDĮ) 6 straipsnio 1 dalies 1 punkte aiškiai nurodyta, kad privalomuoju sveikatos draudimu yra draudžiami Lietuvos Respublikos piliečiai ir užsieniečiai, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja nurodo, jog nuolatinis gyvenimas Lietuvoje ir gyvenamosios vietos deklaravimas yra skirtingi dalykai ir Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymas nenumato prievolės draustis privalomuoju sveikatos draudimu asmenims, kurie yra deklaravę gyvenamąją vietą Lietuvoje, bet faktiškai gyvena kitoje valstybėje. Pažymėjo, jog gyvendama ir dirbdama JAV moka už privalomąjį sveikatos draudimą, todėl šiuo atveju pareiškėja yra dvigubai apmokestinta, kas yra neteisėta ir neteisinga.

3. Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:

4.1. Prievolė mokėti privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokas nėra siejama su medicininių paslaugų teikimu. Valstybinio socialinio draudimo sistema yra paremta solidarumo principu. Aplinkybė, kad asmuo negavo privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis apmokamų sveikatos priežiūros paslaugų, neturi įtakos prievolei mokėti PSD įmokas.

4.2. VSDFV administravimo įstaigos administruoja visų asmenų už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. priskaičiuotas PSD įmokas. V. S. iki 2016 m. vasario 28 d. socialiniu draudimu buvo draudžiama valstybės lėšomis, kaip mama auginanti vaiką iki trejų metų. Remiantis Gyventojų registro duomenimis, pareiškėjos gyvenamoji vieta iki 2022 m. spalio 19 d. buvo deklaruota Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, V. S. laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2022 m. spalio 19 d., kai nebuvo draudžiama kaip dirbantis pagal sutartį asmuo, nevykdė kitos ekonominės veiklos ir nebuvo draudžiama privalomuoju sveikatos draudimu valstybės lėšomis, buvo registruota draudėju, kaip savarankiškai PSD besidraudžiantis asmuo, kuriam suteiktas draudėjo kodas (duomenys neskelbtini) ir privalėjo savarankiškai mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas Lietuvos Respublikoje. V. S., kaip savarankiškai PSD besidraudžiančiam asmeniui, už laikotarpį nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2022 m. spalio 19 priskaičiuota 3 194,14 Eur PSD įmokų.

4.3. Tiek šiuo metu galiojančioje, tiek ankstesnėje Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo redakcijose nustatyta prievolė deklaruoti apie savo išvykimą iš Lietuvos asmeniui, išvykstančiam iš Lietuvos Respublikos ilgesniam kaip šešių mėnesių laikotarpiui. Taigi pareiškėja, siekdama išvengti neigiamų pasekmių, susijusių su PSD įmokų įsiskolinimo susidarymu, galėjo ir turėjo pareigą deklaruoti išvykimą iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjos neveikimas, t. y. išvykimo nedeklaravimas jai esant pilnametei Lietuvos Respublikos pilietei, šiuo atveju vertintinas ir pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus, protingo asmens (lot. bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną. Be to, pareiškėjos patikslintame skunde yra išdėstyti gana prieštaringi teiginiai apie pareiškėjos ryšį su Lietuva. Nors patikslinto skundo pradžioje pareiškėja nurodo, kad su Lietuva ją sieja tik tai, kad tėvų adresu yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą, tačiau vėlesniais argumentais apibūdina glaudžius asmeninius interesus, siejančius ją su Lietuva. Patikslintame skunde nurodyta, kad pareiškėjos tėvui buvo būtina nuolatinė priežiūra, jis negalėjo atlikti jokių finansinių operacijų, iš jo sąskaitos į pareiškėjos sąskaitą buvo pervesti pinigai jo slaugai, maistui, namų priežiūrai, laidotuvėms. Taigi iš patikslinto skundo argumentų matyti, kad, skirtingai, nei nurodo pareiškėja, prievolės mokėti PSD įmokas laikotarpiu, ją su Lietuva siejo ne tik deklaruota gyvenamoji vieta, tačiau ir glaudūs asmeniniai santykiai, Lietuvoje pareiškėja turėjo asmeninę sąskaitą, kuria naudojosi.

4.4. PSD įmokos gali būti perskaičiuojamos, jeigu remiantis Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentais, nustatoma, kad PSD įmokų apskaičiavimo laikotarpiu asmuo buvo draustas socialiniu (sveikatos) draudimu vienoje iš Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių narių ar Šveicarijoje. Lietuvos Respublikos piliečiams, draustiems sveikatos draudimu užsienio valstybėse, nepriklausančiose ES valstybėms narėms, Europos ekonominės erdvės valstybėms ar Šveicarijos konfederacijai, nenumatyta galimybė nemokėti PSD įmokų Lietuvoje nedeklaravus išvykimo. JAV nėra taikomi Europos sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentai. Lietuvos Respublika taip pat nėra sudariusi tarptautinės sutarties su JAV, kurioje būtų reglamentuotas socialinio draudimo teisės aktų taikymas.

4.5. VSD įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai laiku nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas gali išieškoti priverstine tvarka duodami nurodymą kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas nurašyti iš draudėjo sąskaitų kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigoje Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 754 straipsnyje nustatyta tvarka. Nors minėtoje teisės normoje nėra konkrečiai įvardyta, kad pagal šį punktą išieškomos PSD įmokos, tačiau ši teisės norma turėtų būti vertinama sistemiškai su ginčo teisinius santykius reglamentuojančiu VSD įstatymu, Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymu bei kitais teisės aktais. Pagal Sveikatos draudimo statymo 19 straipsnio 1 dalį, pažeidus šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytų įmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką, baudos, delspinigiai, palūkanos ir padidintos palūkanos skaičiuojami, priverstinai išieškomi, priverstiniai išieškojimai atidedami, pradėtos priverstinio išieškojimo procedūros pratęsiamos, priverstinio išieškojimo senaties terminas taikomas, nuo baudų ir delspinigių mokėjimo atleidžiama Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į galiojantį teisinį reguliavimą, priskaičiuotų privalomojo PSD įmokų nustatytais terminais V. S. nesumokėjo, todėl dėl priskaičiuoto PSD įmokų įsiskolinimo išieškojimo laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 28 d. iki 2022 m. balandžio 26 d. per Piniginių lėšų apribojimų informacinę sistemą buvo teikiami mokėjimo nurodymai kredito įstaigoms. 2022 m. kovo 30 d. išieškota 2 786,54 Eur, 2022 m. balandžio 28 d. išieškota 50,95 Eur. Šiuo metu V. S., kaip savarankiškai PSD besidraudžiantis asmuo, skolinga 356,65 Eur PSD įmokų.

4.6. VSDFV sistemingai skelbia informaciją apie tai, jog savarankiškai privalomuoju sveikatos draudimu besidraudžiantys asmenys gali pasitikrinti savo PSD įmokų prievoles, atsiradusias laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. Elektroninės gyventojų aptarnavimo sistemos (toliau – ir EGAS) paskyra kiekvienam asmeniui, sulaukusiam 16 metų, yra sukuriama automatiškai, taigi ir pareiškėja tokią EGAS paskyra PSD įmokų skolos atsiradimo ir didėjimo laikotarpiu jau turėjo. V. S. automatinės informacinės žinutės, t. y. informacija apie skolą, apie galimybę perskaičiuoti PSD įmokas vadovaujantis Europos Sąjungos nuostatomis, apie numatomą išieškojimą, į EGAS buvo siųstos laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 23 d. iki 2021 m. vasario 11 d. Pareiškėja, išvykdama iš Lietuvos ir nesidomėdama savo gyvenamosios vietos deklaravimu bei kitomis savo teisėmis ir pareigomis bei iš to kylančiomis pasekmėmis, prisiėmė riziką dėl tokio savo elgesio. Atsakovo pasirinktas pareiškėjos informavimo tik per EGAS, neišsiuntus pranešimų kitais, alternatyviais būdais dėl susidariusios PSD įmokos skolos, negali būti laikomas per se (savaime, pats vienas) skundžiamų aktų pripažinimo nepagrįstais ir neteisėtais pagrindu.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2023 m. rugsėjo 21 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

6. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė šias faktines aplinkybes:

6.1. VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimais buvo nuspręsta priverstine tvarka į Valstybinio socialinio draudimo fondą iš V. S., savarankiškai PSD besidraudžiančio asmens, išieškoti skolą. VSDFV, išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, konstatavo, kad privalomojo sveikatos draudimo įmokos priskaičiuotos ir išieškotos teisėtai bei pagrįstai, todėl išieškotų privalomojo sveikatos draudimo įmokų grąžinti nėra pagrindo.

7. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, 4 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 5 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.12 straipsnio 1 dalimi, darė išvadą, jog asmenys, deklaravę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje ir nedeklaravę išvykimo iš šalies, kaip tai numatyta Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje, patvirtina, jog yra gyvenantys Lietuvos Respublikoje. Asmenys, nurodę / patvirtinę savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje dėl asmeninių ar kitų priežasčių laikytini asmenimis, nuolat gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

8. Teismas iš gyventojų registro duomenų nustatė, kad pareiškėja V. S. išvykimą iš Lietuvos Respublikos deklaravo 2022 m. spalio 19 d. Duomenų apie tai, jog kitu laikotarpiu pareiškėja būtų teisės aktų nustatyta tvarka deklaravusi išvykimą iš Lietuvos Respublikos nėra. Pareiškėja pateikė JAV socialinio draudimo ir, kaip pati nurodė, asmens tapatybių kortelių („Permanent resident card“) kopijas, tačiau nepateikė duomenų, jog yra deklaravusi savo nuolatinę gyvenamąją vietą JAV, todėl teismas neturi duomenų, jog pareiškėja gyvenamąją vietą buvo deklaravusi kitur, nei Lietuvos Respublikoje. Be to, patikslintame skunde pareiškėja nurodė, kad atsakovo priimti sprendimai turėjo būti siųsti jos deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nurodė, jog jos tėvui nustatyta vidutinio laipsnio silpnaprotystė ir jam buvo būtina nuolatinė priežiūra; jis negalėjo savimi pasirūpinti, atlikti jokių finansinių operacijų, tad į pareiškėjos sąskaitą buvo pervesti pinigai jo slaugai, maistui, namų priežiūrai, laidotuvėms.

9. Teismas, įvertinęs aptartą teisinį reglamentavimą bei byloje surinktus įrodymus, sprendė, jog pareiškėja, deklaravusi savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje ir apie išvykimą iš Lietuvos Respublikos pranešusi tik 2022 m. spalio 19 d., atitiko Sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančio asmens sąvoką, todėl pareiškėjai neįvykdžius pareigos tinkamai deklaruoti išvykimo iš Lietuvos Respublikos arba pasirinkus neišsideklaruoti iš gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, tenka tokio sprendimo pasekmės.

10. Teismas pažymėjo, kad Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 11 dalyje numatyta, jog asmenys, nepriskiriami šio straipsnio 2–10 dalyse ir šio Įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje išvardytiems asmenims, kas mėnesį moka už save 6,98 procento minimaliosios mėnesinės algos, galiojančios mėnesio, už kurį mokama įmoka, paskutinę dieną, dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. iki 2023 m. sausio 1 d.) 28 punkte numatyta, kad asmenims, kurie yra išvykę iš Lietuvos Respublikos ir išvykimą deklaravę Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka, privalomojo sveikatos draudimo įmokos skaičiuojamos iki jų išvykimo dienos. Ši nuostata netaikoma, jeigu asmeniui, vadovaujantis Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentais ar tarptautinėmis sutartimis dėl socialinės apsaugos, taikomi Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. SDĮ 1 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad įstatymas netaikomas asmenims, kuriems, nors jie ir atitinka šio Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 – 4 punktų nuostatas, vadovaujantis Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentais, taikomos kitos Europos ekonominės erdvės valstybės ar Šveicarijos Konfederacijos teisė. SDĮ priedas numato įgyvendinamus Europos Sąjungos teisės aktus. Europos Sąjungos teisės aktai nėra taikomi JAV, o tarptautinių sutarčių su JAV, kuriose būtų reglamentuotas socialinio draudimo teisės aktų taikymas, nėra sudaryta.

11. Vadovaudamasis aptartu reglamentavimu teismas sprendė, kad atsakovas, vadovaudamasis SDĮ nuostatomis, tinkamai ir pagrįstai apskaičiavo PSD įmokas pareiškėjai. Pareiškėja, pagal SDĮ 4 straipsnio ir Taisyklių 28 punkto nuostatas nedeklaravusi išvykimo iš Lietuvos Respublikos, prisiėmė iš to kylančią riziką. Pareiškėja aktyviais veiksmais pasirinko turėti teisinių santykių tiek su JAV, tiek su Lietuvos Respublika, todėl šiuo atveju pareiškėjos skundo argumentai, jog ji nuo 1995 m. gyvena ir dirba JAV bei ten moka sveikatos draudimą nelaikyti svariais argumentais atleisti pareiškėją nuo atsakomybės, t. y. pagrindu netaikyti įstatymo leidėjo imperatyvaus pobūdžio nuostatų, numatančių pareigą mokėti PSD įmokas SDĮ numatytiems asmenims.

12. Vadovaudamasis SDĮ 5 straipsnio 2 dalimi teismas darė išvadą, jog privalomojo sveikatos draudimo įmokos ir sukauptos lėšos yra panaudojamos tik tuo atveju, jeigu įvyksta draudiminis įvykis, tačiau nėra siejamos su asmens lūkesčiu tokias paslaugas gauti. Tai, jog pareiškėja negavo sveikatos paslaugų Lietuvos Respublikoje nereiškia, kad įvykus draudiminiam įvykiui Lietuvoje, jai tokios paslaugos nebūtų suteikiamos.

13. Teismas sutiko su pareiškėjos argumentais, kad ji nebuvo tinkamai informuota dėl PSD įmokų skolos, tačiau netinkamo Elektroninių aptarnavimo taisyklių taikymo dėl EGAS paskyros sukūrimo ir pareiškėjos neinformavimo kitais būdais dėl susidariusios PSD įmokos skolos nelaikė esminiu pažeidimu, kuris savaime galėtų būti laikomas skundžiamų aktų pripažinimo nepagrįstais ir neteisėtais pagrindu.

14. Teismas, įvertinęs Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punkte, Taisyklių 571 punkte, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2009 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. V-32 patvirtintų Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklių 18 punkte įtvirtintą reglamentavimą, atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjos skundo argumentą, jog atsakovas neteisėtai nuo pareiškėjos sąskaitos nuskaičiavo susidariusį PSD įmokų įsiskolinimą.

15. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja iš esmės nepateikė pagrįstų ir konkrečių teisinių argumentų, leidžiančių abejoti byloje taikytinų teisės aktų nuostatų atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems principams. Teismas taip pat nenustatė būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą tam, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, todėl pareiškėjos prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkino.

III. 16. Pareiškėja V. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2023 m. rugsėjo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Pareiškėja taip pat prašo priteisti jai iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

17. Pareiškėja remiasi skunde pirmosios instancijos teismui nurodytomis aplinkybėmis, paaiškina, kad Lietuvoje negyvena, nedirba, nemoka mokesčių, negauna medicinos paslaugų, neturi jokių ryšių su Lietuva. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad gyvendama, dirbdama ir mokėdama mokesčius JAV, neprivalo mokėti privalomojo sveikatos draudimo Lietuvoje.

18. Pareiškėjos teigimu, teismas netinkamai aiškino gyvenamosios vietos sampratą. Pareiškėja remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.12 straipsniu, reglamentuojančiu nuolatinę gyvenamąją vietą. Pareiškėjos vertinimu, byloje yra pakankamai įrodymų, kad pareiškėjos nuolatinė gyvenamoji vieta nuo 1995 m. yra JAV. Pareiškėjos išvykimo iš Lietuvos metu negaliojo toks teisinis reguliavimas, pagal kurį ji turėtų mokėti PSD, ji nė karto nebuvo informuota apie tokią pareigą, priimtus sprendimus. Pareiškėja nesutinka su teismo vertinimu, kad nepranešimas apie priimtus sprendimus yra neesminis pažeidimas.

19. Pareiškėja kelia abejones, ar tokia priverstinė nesumokėto privalomojo sveikatos draudimo išieškojimo procedūra, kokia yra įtvirtinta VSDĮ 20 straipsnio 1 dalies 1 punkte, kuri suteikia teisę VSDFV vykdyti teisingumą, neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisingos ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, todėl prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

20. Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą, prašo apeliacinį skundą atmesti.

21. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad gyvenamosios vietos deklaravimas piliečiams nesukelia jokių teisinių pasekmių.

22. Atsakovo vertinimu, pareiškėja nepagrįstai remiais Civilinio kodekso 2.12 straipsniu, kadangi ginčo teisinius santykius reglamentuoja specialūs įstatymai. Išimtį, kai PSD įmokos neskaičiuojamos, numato Taisyklių 28 punktas, kuriame nurodyta, kad asmenims, kurie yra išvykę iš Lietuvos Respublikos ir išvykimą deklaravę Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka, PSD įmokos skaičiuojamos iki jų išvykimo dienos. Ankstesnės, iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusios Taisyklių redakcijos 181 punktas numatė, kad asmenims, kurie yra išvykę iš Lietuvos Respublikos ir išvykimą deklaravę gyvenamosios vietos deklaravimo įstaigai arba Valstybinei mokesčių inspekcijai yra pateikę fizinio asmens, galutinai išvykstančio iš Lietuvos, pajamų mokesčio deklaraciją, PSD įmokos teisės aktų nustatyta tvarka skaičiuojamos iki jų išvykimo dienos. Duomenys apie privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamus asmenis renkami, kaupiami ir tvarkomi Lietuvos Respublikos draudžiamųjų privalomuoju sveikatos draudimu registre (toliau – Registras). Pagal SDĮ 7 straipsnio 4 dalį, Registro vadovaujančioji tvarkymo įstaiga yra Valstybinė ligonių kasa (toliau – VLK), o registro tvarkymo įstaigos – VLK ir teritorinės ligonių kasos. Informaciją apie asmenų įregistravimą ir išregistravimą iš Registro Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai pagal duomenų teikimo sutartį teikia VLK. Asmenims PSD įmokos yra skaičiuojamos tik tuo atveju, jeigu, remiantis VLK pateiktais duomenimis, asmuo atitinkamu laikotarpiu yra įrašytas į Registrą. Pagal Lietuvos Respublikos draudžiamųjų privalomuoju sveikatos draudimu registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 968, 43.2.2. papunktį, iš Registro yra išregistruojami Lietuvos Respublikos piliečiai, išvykę iš Lietuvos – nuo išvykimo deklaravimo datos Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka. Taigi šių įmokų mokėti nereikia žmonėms, kurie išvažiavo iš Lietuvos Respublikos ir apie gyvenamosios vietos pakeitimą deklaravo teisės aktų nustatyta tvarka (jeigu Lietuvoje nevykdo apmokestinamosios veiklos). VLK tvarkomas Registras duomenis apie asmens gyvenamąją vietą gauna iš Gyventojų registro.

23. Atsakovo vertinimu, tai, kad pareiškėja nesidomėjo savo, kaip pilietės pareigomis ir todėl jų nevykdė, negali būti laikoma tinkamu pasiteisinimu nevykdyti teisės aktais įtvirtintų pareigų.

24. Atsakovo teigimu, galiojantys teisės aktai nenumato galimybės PSD įmokas perskaičiuoti remiantis ne duomenimis apie išvykimą iš Lietuvos Respublikos, deklaruotais gyvenamosios vietos deklaravimo įstaigai, o kitais pagrindais, pvz., faktinio asmens gyvenimo, mokymosi kitoje valstybėje įrodymais. Privalomasis sveikatos draudimas yra viešosios teisės sritis, kurioje galioja imperatyvusis (draudimo) reguliavimo metodas, pagal kurį viskas, kas nėra tiesiogiai leista įstatymo – draudžiama.

25. Atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką bei privalomojo sveikatos draudimo reglamentavimą, galiojančiuose teisės aktuose nėra numatyta VSDFV teritorinių skyrių pareiga ar galimybė spręsti klausimus dėl PSD įmokų neskaičiavimo asmenims, draustiems sveikatos draudimu užsienio valstybėse, nepriklausančiose ES valstybėms narėms, Europos ekonominės erdvės valstybėms ar Šveicarijos Konfederacijai, kurie nedeklaravo išvykimo iš Lietuvos Respublikos Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka. Šiuo atveju kitoks PSD įmokų skaičiavimas bei VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimas netaikyti SDĮ 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto, reikštų nustatytos kompetencijos ribų peržengimą, įstatymo viršenybės, teisinio apibrėžtumo principų pažeidimą.

26. Atsakovo vertinimu, išvykdama iš Lietuvos Respublikos ir nesidomėdama savo gyvenamosios vietos deklaravimu bei kitomis savo teisėmis (kurių viena yra ir teisė naudotis EGAS bei gauti informaciją elektroniniu paštu) ir pareigomis bei iš to kylančiomis pasekmėmis, pareiškėja prisiėmė riziką dėl tokio savo elgesio. Pareiškėja, būdama aktyvia, rūpestinga piliete, galėjo ir net privalėjo imtis aktyvių veiksmų ir pasidomėti savo teisėmis ir pareigomis Lietuvos Respublikoje, su kuria ji PSD įmokų skaičiavimo laikotarpiu nebuvo nutraukusi ryšių (tai patvirtina ne tik gyvenamosios vietos deklaravimas, bet asmeninės sąskaitos turėjimas Lietuvoje, asmeniniai ryšiai).

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti.

28. VSDFV laikosi atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytos pozicijos, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius teisėtai bei pagrįstai priskaičiavo ir išieškojo iš pareiškėjos privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Išieškotų privalomojo sveikatos draudimo įmokų grąžinti nebuvo pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl VSDFV 2022 m. gruodžio 6 d. sprendimo Nr. (9.8E) I-14252 ir VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimų (2018 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. VRE_SP2-245813; 2019 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. VRE_SP2-19372; 2019 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. VRE_SP2_87261; 2019 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. VRE_SP2-150047; 2019 m. birželio 26 d. sprendimo Nr. VRE_SP2-294318; 2019 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo Nr. VRE_SP2-479822; 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. VRE_SP2-509278; 2020 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. VRE_SP2-52110; 2020 m. liepos 28 d. sprendimo Nr. VRE_SP2-165345; 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. VRE_SP2-286073; 2021 m. vasario 24 d. sprendimo Nr. VRE_SP2-70656; 2021 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. VRE_SP2-159204; 2021 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo Nr. VRE_SP2-242217; 2021 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. VRE_SP2-379011; 2022 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. VRE_SP2-148603; 2022 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. VRE_SP2-179261), kuriais priverstine tvarka į Valstybinio socialinio draudimo fondą išieškota skola iš savarankiškai privalomuoju sveikatos draudimu tam tikru laikotarpiu besidraudusia laikytinos V. S., t. y. nurašytos jos atitinkamoje sąskaitoje buvusios lėšos dėl susidariusio jai tenkančių privalomo sveikatos draudimo įmokų įsiskolinimo, pagrįstumo ir teisėtumo, taip pat reikalavimo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl tokių atsakovo sprendimų teisiniu pagrindu esančio Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punkto atitikties Konstitucijai tuo aspektu, kad Fondo valdybos teritoriniai skyriai laiku nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas gali išieškoti priverstine tvarka, duodami nurodymą kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas nurašyti iš draudėjo ar draudėjo skolininko, praleidusio skolos grąžinimo draudėjui terminą, sąskaitos.

30. Pareiškėja skunde ir patikslintame skunde pirmosios instancijos teismui laikėsi pozicijos, kad skundžiami atsakovo sprendimai, kuriais nurašytos ir tuo esą nusavintos jos atitinkamoje sąskaitoje buvusios lėšos, nepagrįstai ir neteisėtai priimti situacijoje, kai pareiškėjai nuo 1995 m. gyvenant kitoje valstybėje (JAV) ir Lietuvoje nemokant jokių mokesčių jos gyvenamoji vieta buvo deklaruota Lietuvoje tėvų adresu ((duomenys neskelbtini)), o į jos sąskaitą pervesti pinigai buvo skirti pareiškėjos tėvo nuolatinės priežiūros reikmėms. Esą skirtingais dalykais turėtų būti laikomi nuolatinis gyvenimas Lietuvoje ir gyvenamosios vietos deklaravimas Lietuvoje. Todėl pareiškėjai iš Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo, numatančio Lietuvoje nuolat gyvenančių piliečių ir užsieniečių draudimą privalomuoju sveikatos draudimu, nekilo pareiga draustis privalomuoju sveikatos draudimu, faktiškai gyvenant kitoje valstybėje ir deklaruojant gyvenamąją vietą Lietuvoje tėvų adresu. Be to, skundžiami atsakovo sprendimai nebuvo jai įteikti ar siunčiami jos deklaruotos gyvenamosios vietos adresu.

31. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui laikėsi pozicijos, kad pareiškėja, kaip iki trejų metų vaiką auginusi mama, valstybės lėšomis buvo draudžiama socialiniu draudimu iki 2016 m. vasario 28 d. Nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2022 m. spalio 19 d. (šią paskutinę dieną galiojusio pareiškėjos gyvenamosios vietos deklaravimo Lietuvoje pagal Gyventojų registro duomenis) susidarė situacija, kai pareiškėja, nebūdama valstybės lėšomis draudžiama privalomuoju sveikatos draudimu ir nebūdama pagal sutartį dirbančiu draudžiamu asmeniu ir kitos ekonominės veiklos vykdytoju, pagal teisės aktus buvo laikoma privalančia savarankiškai mokėti privalomo sveikatos draudimo įmokas (iš viso 3 194, 14 Eur) kaip savarankiškai PSD besidraudžiantis asmuo pagal suteiktą draudėjo kodą (duomenys neskelbtini). Tokių PSD įmokų įsiskolinimo pasekmių pareiškėjo galėjo išvengti, tinkamai įvykdžiusi pareigą deklaruoti išvykimą iš Lietuvos ilgesniam kaip šešių mėnesių laikotarpiui. Tačiau pareiškėja iki 2022 m. spalio 19 d. nedeklaravo tokio išvykimo iš Lietuvos.

32. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą, atitinkamai pažymėdamas, kad pareiškėjai tenka jos sprendimo deklaruoti gyvenamąją vietą Lietuvoje pasekmės ir prisiimta rizika turėti santykių tiek su JAV, tiek su Lietuva. Teismas pabrėžė, kad neturi duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėja gyvenamąją vietą būtų deklaravusi kitoje valstybėje, t. y. ne Lietuvoje. Nurodė, kad apeliantės teiginiai apie JAV mokamas sveikatos draudimo įmokas nelaikytini svariais argumentais. Akcentavo, kad asmenys, deklaravę gyvenamąją vietą Lietuvoje, laikytini nuolat gyvenančiais Lietuvoje. Pažymėjo, kad asmenys, nepriskiriami Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 2–10 dalyse ir šio Įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje išvardintiems asmenims, kas mėnesį moka už save privalomo sveikatos draudimo įmokas, kurių dydis – 6,98 procento minimalios mėnesinės algos, galiojančios mėnesio, už kurį mokama, paskutinę dieną. Nurodė, kad pareiškėjos neinformavimas (nepranešimas jai) apie atsakovo priimtus sprendimus, kuriuos ji skundžia, nėra esminis pažeidimas.

33. Pareiškėja apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jai ilgą laiką nuolat gyvenant ir mokant mokesčius Jungtinėse Amerikos Valstijose ji negali būti verčiama mokėti analogiškus mokesčius Lietuvoje vien gyvenamosios vietos deklaravimo joje pagrindu, bet ne medicinos paslaugų gavimo ar darbo arba gyvenimo Lietuvoje pagrindu. Jai išvykstant nuolat gyventi į kitą valstybę, Lietuvoje negaliojo teisinis reglamentavimas, lemiantis jos pareigą mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, nedeklaravus tokio išvykimo ir deklaravus gyvenamąją vietą Lietuvoje. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas esą netinkamai vertino, kad skundžiamų atsakovo priimtų sprendimų nepranešimas pareiškėjai esą nėra esminis pažeidimas. Be to, priverstinę nesumokėto privalomojo sveikatos draudimo išieškojimo procedūrą įtvirtinantis ir teisę vykdyti teisingumą Valstybinio socialinio draudimo fondui suteikiantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punktas prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai.

34. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi aplinkybių, patvirtinančių galimas reikšmingai pažeistas valstybės, savivaldybės ir asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus, teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

35. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-57-1062/2022 ir kt.).

36. Pirmiausia pažymėtina, kad Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatyme (ginčui aktuali redakcija) nustatyta, kad gyvenamąją vietą deklaruoja „1) Lietuvos Respublikos piliečiai, gimę ir gyvenantys Lietuvos Respublikoje <...>“ (4 str. 1 d. 1 p.); „Šio straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodyti asmenys, išvykstantys iš Lietuvos Respublikos ilgiau kaip 6 mėnesiams, privalo deklaruoti išvykimą iš Lietuvos Respublikos“ (4 str. 11 d.).

37. Pažymėtina ir tai, kad Vyriausybės 1995 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintuose Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklėse (ginčui aktuali redakcija) nustatyta, kad „asmenims, kurie yra išvykę iš Lietuvos Respublikos ir išvykimą deklaravę gyvenamosios vietos deklaravimo įstaigai, privalomojo sveikatos draudimo įmokos skaičiuojamos iki jų išvykimo dienos. Ši nuostata netaikoma, jeigu asmeniui, vadovaujantis Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentais ar tarptautinėmis sutartimis dėl socialinės apsaugos, taikomi Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai“ (28 p.).

38. Be to, pažymėtina, kad Sveikatos draudimo įstatyme (ginčui aktuali redakcija) nustatyta, kad asmenys, nepriskiriami šio straipsnio 2–10 dalyse ir šio Įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje išvardytiems asmenims, kas mėnesį moka už save 6,98 procento minimaliosios mėnesinės algos, galiojančios mėnesio, už kurį mokama įmoka, paskutinę dieną, dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas (17 str. 11 d.).

39. Pažymėtina ir tai, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatyme (ginčui aktuali redakcija) nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai laiku nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas gali išieškoti priverstine tvarka, be kita ko, „duodami nurodymą kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas nurašyti iš draudėjo ar draudėjo skolininko, praleidusio skolos grąžinimo draudėjui terminą, sąskaitos, o patikrinimo metu surinktų dokumentų ir kitų įrodymų pagrindu nustačius, kad draudėjo piniginės sumos yra pas kitus draudėjus, – ir iš tokių draudėjų sąskaitų kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigoje Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 754 straipsnyje nustatyta tvarka“ (20 str. 1 d. 1 p.).

40. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjos gyvenamoji vieta buvo deklaruota Lietuvoje iki 2022 m. spalio 19 d.

41. Nėra ginčo dėl pareiškėjos ilgalaikio nuolatinio gyvenimo kitoje valstybėje ir gyvenamosios vietos deklaravimo Lietuvoje iki tam tikros datos. Tačiau nesutariama, ar daug metų faktiškai gyvenant kitoje valstybėje vien formalus gyvenamosios vietos deklaravimas (ir ilgalaikio išvykimo į kitą valstybę nedeklaravimas) Lietuvoje pagal Konstituciją ir įstatymą gali būti sąlyga, lemianti pareiškėjos pareigą mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas atitinkamoje įstatyme numatytoje situacijose, o tokios pareigos nevykdymas pagal Konstituciją ir įstatymą gali sukelti nesumokėtų privalomojo sveikatos draudimo įmokų išieškojimo priverstine tvarka taikymą skundžiamais atsakovo sprendimais.

42. Pažymėtina Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstitucijos turinio sampratą plėtojanti oficialioji konstitucinė doktrina, kurioje akcentuojama, kad Konstitucijos 52 straipsnio nuostatomis socialiniam aprūpinimui pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas; kiekvienas pilietis turi teisę į socialinę apsaugą (be kita ko, Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 19 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2010 m. gruodžio 14 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).

43. Vadinasi, kiekvienas Lietuvos valstybės pilietis, kuris gyvena Lietuvoje arba kurio gyvenamoji vieta įstatymo nustatyta tvarka deklaruota Lietuvoje, pagal Konstituciją laikytinas turinčiu teisę į socialinę apsaugą Lietuvoje.

44. Pažymėtina ir tai, kad oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje konstatuota, kad Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos suponuoja įstatymų leidėjo pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas valstybei įgyvendinti savo konstitucinę priedermę laiduoti piliečiams teisę į socialinę apsaugą, užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms ir socialinei paramai, sukaupimą ir šių pensijų mokėjimą bei socialinės paramos teikimą (be kita ko, Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2013 m. vasario 15 d. nutarimas). Tas teisinis reguliavimas turi sudaryti prielaidas atitinkamą valstybei tenkančią naštą paskirstyti – žinoma, atsižvelgiant, be kita ko, į konstitucinį solidarumo principą, konstitucinius socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, – visuomenės nariams (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 26 d., 2007 m. spalio 22 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).

45. Vadinasi, Lietuvos valstybės pilietis, kuris gyvena Lietuvoje arba kurio gyvenamoji vieta įstatymo nustatyta tvarka deklaruota Lietuvoje, gali būti objektyviais pagrindais įtraukiamas į įstatymų leidėjo nustatomą teisinį reguliavimą ir jo taikymo mechanizmą, kuriuo sudaromos prielaidos valstybei įgyvendinti savo konstitucinę priedermę laiduoti piliečiams teisę į socialinę apsaugą, užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms ir socialinei paramai, sukaupimą ir šių pensijų mokėjimą bei socialinės paramos teikimą.

46. Pabrėžtina, kad oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje atitinkamai nurodoma ir suponuojama, jog įstatymų leidėjui nustatant tam tikriems (be kita ko, aktyvią ekonominę veiklą vykdantiems) asmenims pareigą mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas yra galimos įvairios sąlygos, lemiančios šios pareigos atsiradimą, taip pat yra galimi įvairūs šias sąlygas apibrėžiantys kriterijai (Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimas).

47. Vadinasi, įstatymų leidėjo diskreciniu pasirinkimu nustatoma Lietuvos valstybės piliečio pareigos mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas sąlyga (ją apibrėžiančiu kriterijumi) gali būti, be kita ko, asmens gyvenamosios vietos Lietuvoje deklaravimas, taip pat ilgalaikio išvykimo į kitą valstybę deklaravimas.

48. Paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. vasario 15 d. nutarime atitinkamai pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, pasinaudodamas savo diskrecija reguliuoti socialinės apsaugos santykius, įvertinęs visas aplinkybes, be kita ko, tai, kad kai kurie asmenys, pagal Konstituciją turintys teisę į socialinę apsaugą, yra ekonomiškai aktyvi visuomenės dalis, galinti prisidėti prie socialinės apsaugos sistemos kūrimo, ir įstatymu nustatydamas kai kurių asmenų pareigą privalomai draustis valstybiniu socialiniu draudimu (be kita ko, ligos ir motinystės socialiniu draudimu), sudarė prielaidas sukaupti lėšų, būtinų socialinėms išmokoms mokėti, ir užtikrino visuomenei būtiną ir konstituciškai pagrįstą tikslą – garantuoti Konstitucijos laiduojamą teisę į socialinę apsaugą, teisę gauti Konstitucijoje nustatytas pensijas ir kitas socialinio aprūpinimo išmokas. Kartu įstatymų leidėjas įgyvendino visuomenės solidarumo, socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, pagal kuriuos valstybei tenkanti socialinės apsaugos našta paskirstoma visiems visuomenės nariams. Taigi tokiu teisiniu reguliavimu nebuvo pažeistas Konstitucijos 23 straipsnis, konstitucinis teisinės valstybės principas.

49. Vadinasi, asmens gyvenamosios vietos deklaravimas Lietuvoje, nepriklausomai nuo ilgalaikio išvykimo į kitą valstybę, juo labiau nesančią Europos Sąjungos nare, ir faktinio gyvenimo toje valstybėje bei joje galimai mokamų atitinkamo sveikatos draudimo įmokų, gali būti Lietuvos įstatymų leidėjo nustatoma objektyvia sąlyga (kriterijumi) įtraukti tokį asmenį į privalomojo sveikatos draudimo sistemą, siekiant įgyvendinti visuomenės solidarumo, socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, pagal kuriuos valstybei tenkanti socialinės apsaugos našta paskirstoma visiems visuomenės nariams, tuo nepažeidžiant Konstitucijos 23 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo.

50. Akcentuotina, kad pareiškėjos ginčijami atsakovo sprendimai – tai priverstine tvarka atliekamo susidariusio V. S. privalomo sveikatos draudimo įmokų įsiskolinimo (skolos) išieškojimo administravimo, bet ne teisingumo vykdymo aktai. Jie, kaip atspindi ši byla, neriboja ir nepaneigia pareiškėjos konstitucinės galimybės skųsti tokius atsakovo aktus teismui pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį, taip pat teismų konstitucinės funkcijos vykdyti teisingumą pagal Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį. Be to, viešąjį interesą užtikrinančių įstatymo reikalavimų ir asmeninį interesą atspindinčio asmens sprendimo deklaruoti gyvenamąją vietą Lietuvoje padarinių nulemtas privalomo sveikatos draudimo įmokų įsiskolinimo pašalinimas priverstine tvarka akivaizdžiai negali būti laikoma Konstitucijos 23 straipsnyje garantuojamo nuosavybės neliečiamumo pažeidimu, t. y. pareiškėjos nurodomu nuosavybės paėmimu.

51. Todėl teisėjų kolegijai nekyla abejonė, kad atsakovas galėjo pagrįstai ir teisėtai taikyti pareiškėjai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo atitinkamas nuostatas, kurios nustato atsakovo teritorinių skyrių įgaliojimą laiku nesumokėtas socialinio draudimo įmokas išieškoti priverstine tvarka, duodant nurodymą kredito įstaigai nesumokėtas socialinio draudimo įmokas nurašyti iš skolininko sąskaitos.

52. Konstatuotina, kad nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą stabdant šios administracinės bylos nagrinėjimą. Todėl atmetamas pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punkto atitikties Konstitucijai (23 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai).

53. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėja, deklaravusi gyvenamąją vietą Lietuvoje ir daug metų faktiškai gyvendama kitoje valstybėje sudarė teisines prielaidas tam, kad ji atsakovo administruojamuose privalomojo sveikatos draudimo santykiuose galėjo būti pagrįstai vertinama kaip nuolat gyvenanti Lietuvoje ir pagal Konstituciją turinti teisę į socialinę apsaugą Lietuvoje bei pagal įstatymą privalanti mokėti atitinkamas privalomojo sveikatos draudimo įmokas.

54. Vien tai, kad pareiškėja daug metų faktiškai gyvena kitoje valstybėje deklaruodama gyvenamąją vietą Lietuvoje, nereiškia, kad daug metų užsitęsęs faktinis gyvenimas kitoje valstybėje esą paneigė gyvenamosios vietos Lietuvoje deklaravimą. Todėl atsakovas neturėjo faktinio ir teisinio pagrindo laikyti pareiškėją nedeklaravusia gyvenamosios vietos Lietuvoje ir neprivalančia mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas.

55. Dėl pareiškėjos pozicijos, kad skirtingais dalykais esantis nuolatinis gyvenimas Lietuvoje ir gyvenamosios vietos deklaravimas Lietuvoje esą suponuoja Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatyme nenumatytą prievolę draustis privalomuoju sveikatos draudimu asmenims, kurie faktiškai gyvena kitoje valstybėje deklaruodami gyvenamąją vietą Lietuvoje, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal minėtą Konstitucinio Teismo doktriną įstatymu nustatoma objektyvia sąlyga, lemiančia pareigos draustis privalomuoju sveikatos draudimu atsiradimą, gali būti vien asmens gyvenamosios vietos deklaravimas Lietuvoje. Todėl minėta pareiškėjos pozicija grindžiami apeliacinio skundo reikalavimai atmetami.

56. Apeliantės akcentuojamas socialinio draudimo paslaugų negavimas Lietuvoje ir galimas subjektyvus nesitikėjimas tokias paslaugas gauti nuolat gyvenant kitoje valstybėje ir tik formaliai deklaruojant gyvenamąją vietą Lietuvoje tėvų adresu, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo atsirasti pareiškėjos tesėtiems lūkesčiams būti atsakovo vertinamai kaip atleistai nuo įstatymo nustatytos pareigos mokėti privalomo sveikatos draudimo įmokas deklaruojant gyvenamąją vietą Lietuvoje, juo labiau nepriskiriamai tiems asmenims, kuriems atsakovas (jo teritorinis skyrius) pagal įstatymu nustatytą kompetenciją gali taikyti pareiškėjos ginčijamą administracinio poveikio priemonę, t. y. nesumokėtas draudimo įmokas išieškoti priverstine tvarka, duodant nurodymą kredito įstaigai nesumokėtas draudimo įmokas nurašyti iš draudėjo sąskaitos.

57. Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo ir skundo pirmosios instancijos teismui atitinkamų argumentų, kad atsakovas nesidomėjo pareiškėjos nemokamų mokesčių Lietuvoje priežastimi ir neinformuodamas pareiškėjos pasiėmė jos asmeninėje sąskaitoje buvusias atitinkamas pinigines lėšas, teisėjų kolegija akcentuoja, kad gyvenamą vietą Lietuvoje deklaravusio asmens atitinkamos statuso ir atitinkamų pareigų negali paneigti vien aplinkybė, jog atsakovas nesiaiškino ir nevertino pareiškėjo nuolatinio gyvenimu kitoje valstybėje, deklaravus gyvenamąją vietą Lietuvoje. Pažymėtina, kad atsakovas neturėjo numanyti ar domėtis, kad asmuo, deklaruojantis gyvenamąją vietą Lietuvoje, faktiškai nuolat gyvena kitoje valstybėje. Akcentuotina, kad pareiškėjos, deklaravusios gyvenamąją vietą Lietuvoje iki 2022 m. spalio 19 d., pareiga mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas kildinama iš atitinkamo įstatymu nustatyto teisinio reglamentavimo. Todėl aplinkybė, kad atsakovas galimai nesidomėjo pareiškėjos nemokamų mokesčių Lietuvoje priežastimi (jos nuolatiniu gyvenimu kitoje valstybėje) ir neinformuodamas pareiškėjos nurašė jos asmeninėje sąskaitoje buvusias atitinkamas pinigines lėšas, negali paneigti pareiškėjai iš įstatymo kylančios pareigos mokėti privalomas socialinio draudimo įmokas deklaravus nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje.

58. Pabrėžtina, kad pagal Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalį, kurioje įtvirtinta, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, viešai paskelbtu įstatymu nustatyto privalomojo sveikatos draudimo santykių, susidarančių asmens gyvenamosios vietos Lietuvoje deklaravimo atveju, reglamentavimo nežinojimas neatleidžia nuo tokio nežinojimo finansiškai negatyvių padarinių.

59. Akcentuotina, kad privalomojo sveikatos draudimo santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas, todėl jų reglamentavimo įgyvendinimui pirmiausia taikytinas administracinio teisinio reguliavimo metodas, pagal kurį gyvenamąją vietą Lietuvoje deklaruojančio asmens pareigos mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas įvykdymą užtikrinančiose priemonėse gali dominuoti subordinacijos ir liepimo elementai. Toks imperatyvusis reguliavimo ir jo taikymo metodas užtikrina bendrųjų visuomenės interesų prioritetą privalomojo sveikatos draudimo santykiuose.

60. Konstatuotina, kad skundžiamais atsakovo sprendimais visuomenės interesai nebuvo iškelti aukščiau pareiškėjos interesų.

61. Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas esą netinkamai prilygino jos neinformavimą (nepranešimą jai) apie atsakovo priimtus sprendimus, kuriuos ji skundžia, neesminiam pažeidimui, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjos pareigos mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas nevykdymo padariniai, kuriuos ji skundžia, kyla iš įstatymo, bet ne iš pranešimo jai apie tokius būsimus padarinius. Jų išankstinis nepranešimas pranešėjai objektyviai negali būti vertinamas kaip toks esminis pažeidimas, dėl kurio būtų galima proporcingai pripažinti skundžiamus atsakovo sprendimus neteisėtais. Todėl teisėjų kolegija pritaria minėtiems pirmosios instancijos teismo argumentas ir atmeta minėtus apeliacinio skundo argumentus.

62. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pareiškėja moka atitinkamas sveikatos draudimo įmokas Jungtinėse Amerikos Valstijose ir todėl neturėtų būti verčiama papildomai mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas Lietuvoje (joje deklaruotos gyvenamosios vietos pagrindu), teisėjų kolegija pažymi, kad tokie bendro ir abstraktaus pobūdžio argumentai nagrinėjamu atveju neleidžia vienareikšmiai spręsti dėl galimybės pareiškėjos naudai kaip nors pritaikyti minėtose (šios Nutarties 37 p. nurodytose) Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklėse (ginčui aktuali redakcija) nustatytą reglamentavimo išimtį, kad nuostata „asmenims, kurie yra išvykę iš Lietuvos Respublikos ir išvykimą deklaravę gyvenamosios vietos deklaravimo įstaigai, privalomojo sveikatos draudimo įmokos skaičiuojamos iki jų išvykimo dienos“ netaikoma, „jeigu asmeniui, vadovaujantis Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentais ar tarptautinėmis sutartimis dėl socialinės apsaugos, taikomi Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai“ (28 p.). Paskutiniai šios išimties taisyklės žodžiai suponuoja Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą. Todėl teisėjų kolegija atmeta minėtus pareiškėjos argumentus ir pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad apeliantės teiginiai apie JAV mokamas sveikatos draudimo įmokas nelaikytini svariais argumentais.

63. Tikslas, kurio siekė pareiškėja skundu pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniu skundu, turėjo būti pasiektas ne įrodinėjant didesnę ilgalaikio faktinio gyvenimo kitoje valstybėje svarbą palyginti su formalaus gyvenamosios vietos deklaravimo Lietuvoje svarba, bet paneigiant atsakovo pozicijos faktinį ir teisinį pagrindą, kad pareiškėja, kaip iki trejų metų vaiką auginusi mama, valstybės lėšomis buvo draudžiama socialiniu draudimu iki 2016 m. vasario 28 d. ir po to nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2022 m. spalio 19 d. galiojusio pareiškėjos gyvenamosios vietos deklaravimo Lietuvoje susidarė situacija, kai pareiškėja, nebūdama valstybės lėšomis draudžiama privalomuoju sveikatos draudimu ir nebūdama pagal sutartį dirbančiu draudžiamu asmeniu ir kitos ekonominės veiklos vykdytoju, pagal teisės aktus turėjo būti laikoma privalančia savarankiškai mokėti privalomo sveikatos draudimo įmokas. Pareiškėjai to nepaneigus, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti skundžiamus atsakovo sprendimus nepagrįstais ir neteisėtais.

64. Kiti apeliacinio skundo ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai nėra reikšmingi teisingam ginčo dėl VSDFV 2022 m. gruodžio 6 d. sprendimo Nr. (9.8E) I-14252 ir VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimų (2018 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. VRE_SP2-245813; 2019 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. VRE_SP2-19372; 2019 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. VRE_SP2_87261; 2019 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. VRE_SP2-150047; 2019 m. birželio 26 d. sprendimo Nr. VRE_SP2-294318; 2019 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo Nr. VRE_SP2-479822; 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. VRE_SP2-509278; 2020 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. VRE_SP2-52110; 2020 m. liepos 28 d. sprendimo Nr. VRE_SP2-165345; 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. VRE_SP2-286073; 2021 m. vasario 24 d. sprendimo Nr. VRE_SP2-70656; 2021 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. VRE_SP2-159204; 2021 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo Nr. VRE_SP2-242217; 2021 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. VRE_SP2-379011; 2022 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. VRE_SP2-148603; 2022 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. VRE_SP2-179261), pagrįstumo ir teisėtumo išsprendimui, todėl dėl kiekvieno iš jų detaliai nėra pasisakoma.

65. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ABTĮ 147 str.), todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

66. Atsižvelgiant į tai, jog galutinis teismo sprendimas šioje byloje priimamas atsakovo naudai, pareiškėja neįgijo teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2023 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis