2015-12-01 Nr. BB-4914-1-65-1-01358-2012-5 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-484-788/2015

Teisminio proceso Nr. 1-65-1-01358-2012-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.25.4.1;

2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Audronės Kartanienės, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. M. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio, kuriuo J. M. (buvusi pavardė D.) nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį 20 MGL (2600 Lt) (753 Eur) dydžio bauda; nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei J. I. iš civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ priteista 3054 Lt (884,50 Eur) turtinei ir 3500 Lt (1013,67 Eur) neturtinei žalai atlyginti, iš viso 6554 Lt (1898,17 Eur); nukentėjusiajam ir civiliniams ieškovui E. I. iš civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ priteista 2516 Lt (728,68 Eur) turtinei ir 1000 Lt (289,62 Eur) neturtinei žalai atlyginti, iš viso 3516 Lt (1018,30 Eur); Valstybinei ligonių kasai iš civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ priteista 4996,61 Lt (1432,64 Eur) nukentėjusiosios J. I. sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 27 d. nutartis, kuria nuteistosios J. M. apeliacinis skundas atmestas; iš nuteistosios J. M. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui E. I. priteista 250 Eur proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

J. M. nuteista už tai, kad 2012 m. rugsėjo 22 d., apie 15.00 val., Kauno r., kelyje Vilijampolė–Žeimiai–Šėta, vairuodama automobilį „Audi 80“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), važiuodama Šėtos kryptimi, ties kelio 12,50 km pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9, 106, 108 punktus, t. y. nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nesielgė taip, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių, jų turto saugumui, išvažiuodama iš kelio, prieš pasukdama į kairę, neįsitikino, kad tai daryti saugu, dėl to važiuodama kairio posūkio kreive nedavė kelio ją lenkusiam automobiliui „Honda Accord“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir su juo susidūrė, dėl to automobilio „Honda Accord“ keleivė J. I. patyrė sužalojimus, sukėlusius nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Kasaciniu skundu nuteistoji J. M. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 27 d. nutartį, ją pagal BK 281 straipsnio 1 dalį išteisinti ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Kasatorė nurodo, kad abiejų instancijų teismai, nagrinėdami šią bylą, padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasatorės teigimu, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, teismai nepasisakė dėl visų reikšmingų aplinkybių, nepašalino esminių prieštaravimų tarp byloje esančių įrodymų, vertino juos atskirai, o ne kaip visumą, pirmenybę teikė kaltinantiems įrodymams, nevertino šių įrodymų kitų juos paneigiančių bylos duomenų kontekste, be to, vadovavosi prielaidomis, dėl neišsamaus ir tendencingo ikiteisminio tyrimo byloje susidariusią prieštaringą situaciją interpretavo kasatorės nenaudai, taip perkeldami jai savo nekaltumo įrodinėjimo naštą, iš esmės jai buvo pritaikytas objektyvaus pakaltinimo principas ir jos kaltė konstatuota vien dėl to, kad įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sužalotas kitas žmogus. Be to, apeliacinės instancijos teismas išvadas dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo padarė neišnagrinėjęs visų teisiškai reikšmingų aplinkybių ir neišdėstęs motyvuotų išvadų dėl dalies esminių apeliacinio skundo argumentų.

Apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino šių baudžiamojoje byloje esančių ir apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių. Pirma, 2014 m. sausio 16 d. nukentėjusiųjų E. I. ir J. I. parodymų patikrinimas vietoje buvo atliktas atnaujinus ikiteisminį tyrimą tik po to, kai kasatorė 2014 m. sausio 8 d. prašyme prokurorui nurodė ikiteisminio tyrimo metu nuslėptą esminę aplinkybę, kad įvykio vietoje yra kelio ženklas Nr. 110 ir kad lenkimas toje vietoje apskritai draudžiamas. Abu nukentėjusieji, kurie tiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi, būdami kartu įvykio vietoje, iš karto vienas po kito davė jiems naudingus suderintus parodymus apie lenkimo manevro pradžios vietą, nurodydami ją už įvažiavimo į gamyklos teritoriją. Kasatorė teigia, kad šie parodymai buvo priderinti prie jos 2014 m. sausio 8 d. prašyme nurodytos aplinkybės ir tapo esminiais vertinant, ar E. I. padaryti KET pažeidimai priežastiniu ryšiu susiję su eismo įvykio padariniais, ir kartu apkaltinant kasatorę. Kadangi parodymų patikrinimas vietoje buvo atliktas esmingai pažeidžiant BPK 196 straipsnio reikalavimus, tai šį procesinį veiksmą daro niekiniu ir todėl gauti rezultatai negali būti pripažinti patikimu įrodymu.

Anot kasatorės, teismas nepasisakė dėl specialisto V. Mitunevičiaus išvadoje Nr. M V 2014-44 nurodytų kasatorės kaltę paneigiančių aplinkybių, t. y. nevertino, ar ji apskritai turėjo galimybę pamatyti E. I. staigų, netikėtą lenkimo manevrą, ar E. I. padaryti KET 132, 133, 145.1 punktų pažeidimai turėjo įtakos jos galėjimui konkrečioje situacijoje numatyti, kad gali įvykti eismo įvykis, ir šių padarinių išvengti, ar nebuvo tokias galimybes apribojančių sąlygų. Asmeniui kyla pareiga imtis papildomų atsargumo priemonių (pvz., lėtinti greitį ar sustabdyti transporto priemonę), kai jis turi realią galimybę pastebėti eismo saugumui pavojų keliančias aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-195/2007).

Be to, vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai taip pat nepažeis eismo saugumo reikalavimų ir nekels pavojaus sau ir kitiems. Taip pat teismas neanalizavo ir nevertino nukentėjusiųjų sutuoktinių J. I. ir E. I. duotų parodymų prieštaringumo, nenuoseklumo ir neatitikimo įvykio aplinkybėms, tuo tarpu liudytojos J. G. parodymais suabejojo vien todėl, kad ji pažįsta kasatorę. Nurodydama nukentėjusiosios J. I. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (2012 m. lapkričio 27 d., 2013 m. sausio 23 d.) ir teisme (2014 m. liepos 28 d.) (T. 1, b. l. 73, 74;

T. 2, b. l. 37), kasatorė akcentuoja tai, kad nukentėjusioji skirtingai nurodė aplinkybes, kuriomis įvyko automobilių susidūrimas: vienu atveju nurodė, kad tai įvyko E. I. važiuojant tiesiai ir lenkiant kitą automobilį, kitu atveju – kad sutuoktinis buvo pasukęs automobilio vairą kairiau, žiūrint Šėtos kryptimi, o teisme parodė, kad jų automobilis nebuvo nuvažiavęs nuo kelio važiuojamosios dalies į žvyruotą kelkraštį. Panašiai prieštaringai įvykio aplinkybes nurodė ir nukentėjusysis E. I. apklaustas ikiteisminio tyrimo ir teisme metu (T. 1, b. l. 101, 102, T. 2, b. l. 36).

Teismas visiškai nevertino apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad, priešingai nei teigė nukentėjusysis E. I., važiuojant susigretinus su kitu automobiliu iš vairuotojo vietos neįmanoma pamatyti kito automobilio posūkių lempučių. Liko neįvertinta ir tai, kad įvykio vietos apžiūros protokolą surašiusiam ir įvykio schemą nubraižiusiam pareigūnui V. D. teismo posėdžio metu buvo užduodami menami klausimai, todėl patvirtindamas jau suformuluotą atsakymą liudytojas „sutiko“, kad nors jis schemoje ir nesusiejo „Honda Accord“ slydimo pėdsako pradžios, bet jo pradžia yra sankryžos ribose su paklaida ne daugiau kaip vienas metras pagal mastelį (nors schema tik orientacinė ir joje nėra jokio mastelio).

Taip pat teismas neanalizavo apeliaciniame skunde nurodytų liudytojo V. D. teiginių, kad schemoje žymėjimai nebuvo susieti su kelio pločiu, kad jis negali patvirtinti, jog rastos duženos yra automobilio „Audi“, kad nematavo šalikelėje esančio slydimo pėdsako. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas nevertino skunde nurodytos aplinkybės, kad dėl slydimo pėdsako pradžios nesusiejimo su kelio ilgiu neįmanoma tiksliai nustatyti pėdsako pradžios, o tai tapo esmine aplinkybe ir atskaitos tašku specialistams atliekant eismo įvykio modeliavimą kompiuterinėmis programomis bei teikiant tikėtinas išvadas dėl eismo įvykio mechanizmo.

Skunde kasatorė taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytos klaidos ir pats netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą klaidingai interpretuodamas BK 281 straipsnyje nurodytų KET reikalavimus, todėl kasatorė nepagrįstai buvo nuteista pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, nesant jos veiksmuose šios nusikalstamos veikos sudėties požymių.

Teismas nemotyvuotai rėmėsi klaidinančiu ir KET prieštaraujančiu VĮ „Kauno regiono keliai“ 2014 m. sausio 14 d. raštu, kuriame nurodyta, kad valstybinės reikšmės kelio Nr. 232 Vilijampolė–Žeimiai–Šėta 12,160 km 4 tipo nuovaža į gruntinį keliuką nėra laikoma sankryža. Teismas padarė neteisingą išvadą, kad įvažiavimas į gamyklos teritoriją (iš kurio J. M. įsuko į pagrindinį kelią) laikytinas šalutiniu keliu (t. y. sankryža), todėl ženklų Nr. 109 ir 110 galiojimas baigėsi būtent už šio įvažiavimo į gamyklos kiemą, o kelias, į kurį kasatorė ruošėsi įsukti ir ties kuriuo įvyko eismo įvykis, laikytinas nuovaža.

Anot kasatorės, tokios teismo išvados prieštarauja galiojantiems teisės aktams, būtent: KET 3 punktui (apibrėžiančiam, kas yra sankryža), 145.1 punktui (kuriuo nustatyti atitinkami draudimai lenkti kitą transporto priemonę (taip pat žiūrėti KET 1 priedo „Kelio ženklai“ 1 dalies „Įspėjamieji ženklai“ 1 punktą)), 3 punktui (kuris nustato „kelio“ sąvoką). Be to, kasatorė teigia, kad nors KET nėra suformuluota nuovažos sąvoka, tačiau Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. sausio 9 d.

įsakymu „Dėl kelių techninio reglamento KTR 1.01:2008 „Automobilių keliai“ patvirtinimo“ Nr. D1-11/3-3 patvirtinto Kelių techninio reglamento KTR 1.01:2008 „Automobilių keliai“ 8.6 punkte nustatyta, kad nuovaža – tai nuvažiavimo nuo kelio į šalia esančias teritorijas ar objektus vieta. Analizuodama KET ir KTR 1.01:2008 „Automobilių keliai“ nuostatas, kasatorė daro išvadą, kad pirmasis įvažiavimas negali būti laikomas šalutiniu keliu ir sankryža, o yra nuovaža, nes tai yra 20–30 m ilgio nuvažiavimas nuo pagrindinio kelio į uždarą gamyklos teritoriją (kasatorė prieš eismo įvykį buvo įsukusi į šį nuvažiavimą į teritoriją ir žinojo, kad tai ne sankryža).

Šią išvadą patvirtina ir VĮ „Kauno regiono keliai“ pateiktas ženklų žiniaraštis, kuriame nurodyta, kad kelio ženklas Nr. 203 „Duoti kelią“ 12,104 km pastatytas nuovažoje (T. 1, b. l. 29). Antrasis įvažiavimas (ties kuriuo įvyko eismo įvykis) yra žvyruotas ne mažiau kaip keliolikos kilometrų ilgio kelias, vedantis į sodininkų bendriją ir besitęsiantis už jos. Tai, kad VĮ „Kauno regiono keliai“ nežino šio kelio priklausomybės ir šio kelio neprižiūri, transporto priemonės vairuotojui, kaip eismo dalyviui, neturi jokios reikšmės, nes nepaneigtas faktas, jog kelias toje vietoje yra.

Įspėjamieji ženklai Nr. 109 ir 110 būtent ir nurodo sankryžą – pagrindinio ir šalutinio kelio susikirtimą, todėl įspėjamojo ženklo Nr. 110 („Šalutinis kelias iš kairės“) galiojimas nesibaigė ties įvažiavimu į gamyklos teritoriją (nes tai ne sankryža, o nuovaža) ir šis ženklas žymėjo ne šią nuovažą į šalia pagrindinio kelio esančią teritoriją, o už 50 m toliau esantį žvyruotą šalutinį kelią į sodininkų bendriją. Aptariamoje kelio atkarpoje galiojo ir įspėjamasis ženklas Nr. 109 – „Šalutinis kelias iš dešinės“ (esantis apie 89 m atstumu prieš kelią, ties kuriuo įvyko eismo įvykis), kuris žymi kiek toliau už eismo įvykio vietos esantį šalutinį kelią į dešinę ir šio ženklo galiojimo zona yra būtent iki šio šalutinio kelio į kitą sodininkų bendriją.

Anot kasatorės, KET analizė leidžia daryti išvadą, kad toje atkarpoje, kur įvyko eismo įvykis, galiojo abu kelio įspėjamieji ženklai – Nr. l10 ir 109, nes jų galiojimo zona yra nuo ženklo pastatymo vietos iki juo pažymėtos sankryžos. Nėra ir negali būti vairuotojo kaltės įrodymu tai, kad kelio ženklinimus atliekantys subjektai ne pagal KET reikalavimus pastato arba nepastato kelio ženklų ir po to dar, nebūdami tam kompetentingi, duoda teisinį įvertinimą, kas yra sankryža ar nuovaža.

Apibendrindama kasatorė teigia, kad šioje baudžiamojoje byloje nebuvo surinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad ji padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje. Byloje esant nepašalintų abejonių ar nepakankamai įrodymų, ji negalėjo būti pripažinta kalta padariusi BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką (in dubio pro reo principas).

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas atsiliepimu į nuteistosios J. M. kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Prokuroras nurodo, kad, priešingai nei kasaciniame skunde teigia nuteistoji, apeliacinės instancijos teismas atsakė į jos apeliacinio skundo argumentus. Teismas nerado pagrindo suabejoti nukentėjusiųjų J. I. ir E. I. parodymų patikimumu ir tuo, kad jie gauti BPK nustatyta tvarka. Nukentėjusieji nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai tvirtino, kad J. M. automobilio posūkio ženklą įjungė nukentėjusiajam E. I. jau pradėjus jos vairuoto automobilio lenkimą ir išvažiuodama iš kelio, t. y. pasukdama į kairę, nedavė kelio ją lenkiančiam automobiliui. Šie nukentėjusių parodymai neprieštaravo eismo įvykio aplinkybėms ir kitiems byloje patikrintiems įrodymams – specialistų išvadoms, eismo įvykio vietoje užfiksuotoms J. M. automobilio detalių duženoms. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nukentėjusių parodymų patikrinimo vietoje protokolus, pažeidimų nekonstatavo ir pagrįstai laikė, kad tam tikri mažareikšmiai neatitikimai jų parodymuose neduodama pagrindo jais abejoti. Be to, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai kitų byloje ištirtų ir patikrintų įrodymų kontekste vertino UAB „Impulsana“ specialisto V. Mitunevičiaus išvadą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs V. Mitunevičiaus išvadą, kuri iš dalies prieštaravo kitų specialistų išvadoms, konstatavo, kad šio specialisto konstatuota aplinkybė, jog J. M. vairuotas automobilis eismo įvykio metu buvo pasisukęs į kairę didesniu kampu nei E. I. automobilis, neprieštarauja eismo įvykio apžiūros metu užfiksuotai aplinkybei, kad J. M. automobilio posūkio žibinto duženos užfiksuotos ties įvažiavimu į kairėje esantį keliuką, į kurį ji ketino sukti, ir tai patvirtina nuketėjusiųjų parodymus, kad dėl staigaus J. M. posūkio į kairę jos automobilį lenkęs E. I. pasitraukė kiek galima toliau į kairę pusę. Taigi, prokuroro nuomone, įvertinus teismų sprendimus, nėra pagrindo teigti, kad dalis įrodymų liko neįvertinti ar jie įvertinti atskirai nuo kitų ar kad kai kuriems įrodymams buvo suteikta išskirtinė įrodomoji reikšmė.

Atsiliepime taip pat nesutinkama su kasacinio skundo argumentais dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo. Pasak prokuroro, kasatorės teiginiai, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes netinkamai įvertino kelių ženklų, esančių įvykio vietoje, galiojimo ribas, ir neteisingai keliuką, į kurį ji ketino sukti, laikė nuovaža, nepagrįsti bylos duomenimis. Nukentėjusieji patvirtino, kad jie J. M. automobilį pradėjo lenkti jau už kelio ženklų Nr. l10 ir 109 ribų, t. y.. pravažiavę šalutinį kelią, iš kurio nuteistoji įsuko į pagrindinį kelią, taigi nenustatyta, kad lenkimas buvo pradėtas pagrindinio ir šalutinio kelio susikirtimo vietoje. Kita vertus, nors KET tokių ženklų galiojimo ribose draudžia lenkti, tačiau eismo įvykio apžiūros protokole užfiksuota, kad kelio, kuriame įvyko eismo įvykis, eismo juostos atskirtos punktyrine linija, kurių ilgis ir tarpai vienodi. Toks kelio ženklinimas leidžia šią liniją kirsti iš abiejų pusių. Prokuroro teigimu, įvertinę visas eismo įvykio aplinkybes, teismai pagrįstai konstatavo, kad eismo įvykis kilo dėl J. M. veiksmų, nes ji, prieš pasukdama į kairę, neįsitikino, kad tai daryti saugu, ir nedavė kelio ją lenkiančiam automobiliui. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsiliepime daroma išvada, kad teismai esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų E. I. ir J. I. atstovas advokatas Mantas Šriupša analogiškais atsiliepimais į nuteistosios J. M. kasacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti iš nuteistosios J. M. visas proceso išlaidas.

Atsiliepimuose atkreipiamas dėmesys į tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų prerogatyva. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąsias bylas, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), taigi nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, įrodymų vertinimas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Vien tik tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą, nei tikėjosi nuteistoji, savaime nereiškia, kad teismas nesilaikė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.

Atsiliepimuose taip pat nurodoma, kad abiejų instancijų teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes ir, nepažeisdami BPK 20 straipsnio reikalavimų, nepalikdami jokių neaiškumų ir abejonių, tinkamai vertino įrodymų, gautų BPK nustatyta tvarka, visumą: nuteistosios J. M., nukentėjusiųjų E. I. ir J. I., liudytojų V. D., J. G. parodymus, specialisto A. Švedo paaiškinimus, Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadą Nr. 11-277(14), specialisto V. Mitunevičiaus išvadą, eismo įvykio vietos schemas, fotolentelės, parodymų patikrinimo vietoje protokolus.

Teismai argumentavo, kodėl vieni įrodymai yra patikimi, o kiti kelia abejonių, t. y. motyvavo, kodėl nukentėjusiųjų E. I. ir J. I. parodymai nuoseklūs ir neprieštaringi, o liudytojos J. G. ir nuteistosios parodymai neobjektyvūs ir prieštaringi, neatitinka nei specialistų išvadų, nei įvykių eigos, todėl vertinami kritiškai. Iš šių surinktų įrodymų kiekio, teismų motyvacijos taip pat akivaizdu, kad teismas buvo aktyvus tirdamas įrodymus, todėl negalima teigti, kad kasatorei buvo perkelta įrodinėjimo našta ar kad buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas. Be to, BPK suteikia teisę asmenims pateikti prašymus dėl papildomų įrodymų išreikalavimo (BPK 238 straipsnis, 324 straipsnio 2 dalis), kuria nuteistoji nepasinaudojo.

Skirtingai nei argumentuojama kasaciniame skunde, E. I. padidino greitį prieš pat į kelią išvažiavusios J. M. vairuotą automobilį, siekdamas išvengti susidūrimo, ir negalėjo numatyti, kad nuteistajai kils mintis staiga pasukti į kairę, neįsitikinus, jog tai daryti saugu. 2014 m. kovo 31 d. specialisto išvadoje Nr. 11-277(14) konstatuota, kad eismo įvykis įvyko ties nuovaža į gruntinį keliuką, kuri nelaikoma sankryža. Byloje taip pat nėra duomenų, kad automobilio „Honda“ vairuotojas E. I. lenkimo manevrą būtų pradėjęs kelio ženklų Nr. 110 ir 109 galiojimo ribose. Taigi teiginys, kad E. I. pažeidė KET, neteisingas. Kasaciniame skunde nuteistoji klaidina teismą netinkamai aiškindama įvykio situaciją, KET ir klaidingai interpretuodama BK 281 straipsnio normą. Pagal byloje surinktus įrodymus matyti, kad būtent kasatorė pažeidė KET 9, 106, 108 punktų reikalavimus ir dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu J. I. patyrė sužalojimus, sukėlusius nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tarp J. M. veiksmų, t. y. padarytų kelių transporto eismo saugumo taisyklių pažeidimo, ir kilusių padarinių yra priežastinis ryšys. Taigi byloje ištirtų įrodymų visuma patvirtina J. M. kaltę padarius BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Nuteistosios J. M. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir faktinių eismo įvykio aplinkybių

Kasatorės teiginiai dėl neteisingo, neišsamaus ir nemotyvuoto įrodymų vertinimo, nepašalintų esminių įrodymų prieštaravimų, vadovavimosi prielaidomis ir įrodinėjimo naštos perkėlimo kaltinamajai nepagrįsti. Visi šie teiginiai neatitinka bylos medžiagos ir iš esmės pagrįsti kasatorės nesutikimu su teismų priimtais sprendimais.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvada dėl J. M. kaltumo grindžiama tuo, kad eismo įvykio priežastis ir būtina sąlyga buvo būtent jos padaryti KET pažeidimai –išvažiuodama iš kelio ir sukdama į kairę, neįsitikino, kad tai daryti saugu, ir nedavė kelio ją lenkusiam automobiliui. Tokią išvadą teismai padarė įvertinę kaltinamosios, nukentėjusiosios, liudytojų bei specialistų parodymus, eismo įvykio vietos schemą, fotolenteles, specialisto išvadas, parodymų patikrinimo vietoje protokolus ir kt.

I. M. viso proceso metu neigė savo kaltumą ir kėlė versijas, kad dėl eismo įvykio kaltas automobilio „Honda Accord“ vairuotojas E. I., kuris pradėjo lenkimo manevrą pažeisdamas draudimą lenkti iš kairės, jeigu priekyje važiuojantis vairuotojas rodo kairįjį posūkio signalą ir yra persirikiavęs posūkiui į kairę (KET 14.1 ir 14.2 punktai), taip pat kad automobilis „Honda Accord“ lenkimo metu kliudė jos vairuojamą transporto priemonę, kuri stovėjo savo krypties eismo juostoje. Tačiau teismai, nenustatę šias versijas patvirtinančių duomenų, jas motyvuotai atmetė. Atsižvelgta į tai, kad išvadą pateikęs specialistas A. Švedas visiškai paneigė galimybę, jog automobilis „Honda Accord“ atsitrenkė į automobilį „Audi 80“ jam stovint savo eismo juostoje, ir nurodė, jog tokia situacija, atsižvelgiant į automobilių apgadinimus, nėra įmanoma. Versiją, kad E. I. pradėjo lenkimo manevrą nepastebėjęs nuteistosios vairuojamo automobilio rodyto kairiojo posūkio signalo, paneigta įvertinus nuoseklius ir neprieštaringus nukentėjusiųjų parodymus, taip pat ir pačios nuteistosios parodymus, kad, įsukdama į pagrindinį kelią, matė iš Kauno pusės atvažiuojantį automobilį, girdėjo jo garsinį signalą, taip pat specialisto A. Švedo 2014 m. kovo 31 d. išvadoje Nr. 11-277 (14) esantį konstatavimą, kad automobilio „Audi 80“ vairuotoja pradėjo kairio posūkio manevrą, kai automobilis „Honda Accord“ jau buvo pradėjęs šios transporto priemonės lenkimo manevrą ir buvo išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą (T. 1, b. l. 64-68). Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti teismų atliktu įrodymų vertinimu ir daryti kitokias išvadas.

Kasatorė savo nekaltumą taip pat grindžia teiginiais, kad toje atkarpoje, kurioje įvyko eismo įvykis, galiojo kelio įspėjamieji ženklai Nr. 109 ir 110, todėl E. I. privalėjo laikytis KET 145.1 punkte nustatyto draudimo lenkti pagrindiniame kelyje. Šiuos nuteistosios teiginius apeliacinės instancijos teismas kruopščiai patikrino, tačiau konstatavo, jog jie nepagrįsti. Darydamas tokią išvadą, teismas rėmėsi VĮ „Kauno regiono keliai“ Kauno kelių tarnybos 2014 m. sausio 14 d. pranešimu Nr. 4, kuriame paaiškinta, kokie kelio ženklai įrengti kelyje Nr. 232 Vilijampolė–Žeimiai–Šėta nuo 12,05 km iki 12,45 km; VĮ „Kauno regiono keliai“ 2014 m. sausio 14 d. pranešimu Nr. V5-20, kuriame nurodyta, kad nagrinėjamas eismo įvykis įvyko valstybinės reikšmės krašto kelio Nr. 232 Vilijampolė–Žeimiai–Šėta 12,160 km ties 4 tipo nuovaža į gruntinį keliuką ir kad ši nuovaža nėra laikoma sankryža (T. 1, b. l. 25-26); specialisto A. Švedo 2014 m. kovo 31 d. išvada Nr. 11-277 (14), kurioje nurodyta, kad eismo įvykis įvyko ties kairėje kelio pusėje esančia nuovaža, kuri nėra laikoma sankryža (T. 1, b. l. 66). Kasaciniame skunde bandoma pagrįsti kitokią išvadą, tačiau pateikti argumentai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, be to, yra nelogiški.

Pažymėtina, kad įspėjamųjų kelio ženklų paskirtis yra įspėti vairuotoją apie būsimą pavojingą kelio ruožą. Ne gyvenvietėse įspėjamieji ženklai Nr. 109 ir 110 statomi 150–300 m iki pavojingo kelio ruožo pradžios. Prireikus šis įspėjamasis ženklas gali būti pastatytas kitokiu atstumu, kuris tuo atveju nurodomas lentelėje Nr. 801 „Atstumas iki objekto“ (Kelio ženklų įrengimo ir vertikaliojo ženklinimo taisyklių 34 p.). Nagrinėjamu atveju automobilius vairuojantys asmenys, artėdami prie avarijos vietos, mato įspėjamąjį ženklą Nr. 110 (be lentelės Nr. 801), kuris pastatytas apytiksliai 180 m atstumu nuo artimiausio šalutinio kelio iš kairės. Iš to kiekvienas vairuotojas turi suprasti, kad šioje vietoje (sankryžoje) draudžiama lenkti (KET 145.1 punktas), tačiau pravažiavus šį šalutinį kelią iš kairės, ženklo Nr. 110 galiojimas pasibaigia, kaip ir pasibaigia draudimas lenkti. Kiek toliau pavažiavus nuo minėtos sankryžos (50 m atstumu), iš kairės yra dar vienas kelias (nuovaža), tačiau jokio įspėjamojo ženklo dėl jo pagrindiniame kelyje nėra, taigi kiekvienas vairuotojas turi pagrindą spręsti, kad šioje vietoje negalioja draudimas lenkti, ir būtent ties šia vieta ir įvyko avarija (T. 1, b. l. 14, 65). Sutikimas su kasatorės teiginiais, jog avarija įvyko įspėjamojo ženklo Nr. 110 galiojimo zonoje, iš esmės reikštų, kad ženklas pastatytas netinkamoje vietoje ir vairuotojai turėtų iš anksto žinoti ar kažkaip atspėti, kad įspėjimas apie šalutinį kelią iš kairės galioja ne artimiausiam keliui iš kairės, o sekančiam. Kasatorės teiginys, kad avarija padaryta ir kelio ženklo Nr. 109 (šalutinis kelias iš dešinės) veikimo zonoje, taip pat klaidingas. Iš byloje esančių eismo įvykio schemų ir nuotraukų (T. 1, b. l. 14, 19-23, 77-79, 106-108) aiškiai matyti, kad, priešingai nei teigia kasatorė, nėra jokių kelio ženklo Nr. 109 ir eismo įvykio vietos sąsajų. Šis ženklas įspėja apie šalutinį kelią iš dešinės, kuris yra toliau nuo vietos, kurioje įvyko avarija. Todėl pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad anksčiau minėti nuteistosios teiginiai pagrįsti ne objektyviais duomenimis, bet vien tik subjektyviais J. M. samprotavimais apie aptariamų kelio ženklų galiojimą.

Patikrinus kasaciniame skunde išdėstytus argumentus, nenustatyta jokių duomenų, kad šioje byloje teismai nesilaikytų įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnis), vadovautųsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, neatsižvelgtų į kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad teismai vertino įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, savo išvadas tinkamai motyvavo. Konstatuotina, kad pagrindo tenkinti kasacinį skundą, naikinti ar keisti teismų sprendimus (BPK 369 straipsnis) nenustatyta.

Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti išieškojimo

Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų E. I. ir J. I. atstovas advokatas M. Šriupša atsiliepimais į nuteistosios J. M. kasacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti iš nuteistosios J. M. proceso išlaidas. Teismui pateiktos sąskaitos už teisines paslaugas (2015 m. spalio 16 d., Nr. 19-1/2015) ir pinigų priėmimo kvito (2015 m. spalio 21 d., serija LAT Nr. 764281) kopijos, patvirtinančios, kad E. I. sumokėjo advokatui 1000 Eur už atsiliepimų surašymą.

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Atsiliepimo surašymas ir pateikimas teismui yra viena nukentėjusiojo dalyvavimo ir savo teisių gynimo kasaciniame rašytiniame procese formų. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistosios kasaciniame skunde buvo ginčijami klausimai, tiesiogiai veikiantys nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų interesus byloje, šie buvo priversti kreiptis į advokatą profesionalios pagalbos surašant atsiliepimus. Nuteistosios J. M. kasacinis skundas pripažintas nepagrįstu. Pripažintina, kad nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai turi teisę į patirtų proceso išlaidų apmokėjimą, kita vertus, prašoma išieškoti suma, sumokėta advokatui už dviejų visiškai analogiškų atsiliepimų surašymą, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra proporcinga, todėl mažintina iki 200 Eur. Išlaidos priteistinos E. I., t. y. asmeniui, sumokėjusiam advokatui už atsiliepimų surašymą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,

n u t a r i a :

Nuteistosios J. M. kasacinį skundą atmesti.

Priteisti E. I. iš J. M. 200 Eur proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjai Audronė Kartanienė

Tomas Šeškauskas

Olegas Fedosiukas