2022-01-26 Nr. AB-2118-3-61-3-00033-2020-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-21-968/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00033-2020-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. sausio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo I. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas I. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus PN nebuvo užtikrintos sąlygos privačiai naudotis dušu bei persirengimo patalpa. Pažymėjo, kad dušuose ir persirengimo patalpoje nebuvo įrengtos sienelės.

3. Atsikirtime į atsakovo atstovo atsiliepimą pareiškėjas pažymėjo, kad pertvaros dušų kabinose buvo padarytos tik 2018 metų gruodžio mėnesį, jo kalinimo Vilniaus PN metu pertvarų dušo kabinose nebuvo.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad teisės aktuose nėra nustatytas reikalavimas dušo patalpose įrengti pertvaras, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Nuteistiesiems suteikiama teisė kartą per savaitę pasinaudoti dušu pagal nustatytą grafiką. Pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas, nebuvo. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Vilniaus PN administraciją dėl tariamai netinkamai įrengtų dušų patalpų. Jis sėkmingai visą ginčo laikotarpį naudojosi galimybe praustis įrengtame duše, nereiškė nepasitenkinimo ar pretenzijų Vilniaus PN administracijai. 2018 metais visos Vilniaus PN I gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Pareiškėjas nepagrindė neturtinės žalos dydžio, todėl šis reikalavimas yra nepagrįstas ir turi būti atmestas, pareiškėjas į teismą kreipėsi siekdamas tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja dušo patalpų pataisos įstaigų gyvenamuosiuose korpusuose įrengimo reikalavimų, taip pat nenustato pataisos įstaigoms prievolės dušuose įrengti pertvaras. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, pertvarų duše neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad, nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš taikomų kartu sąlygų, sudarančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą.

7. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas neginčijo, jog jam buvo sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti po dušu.

8. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad 2018 metais visose Vilniaus PN I gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis, taip pat pateikė tai patvirtinančias nuotraukas. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos buvo ypač prastos, neatitiko teisės aktų reikalavimų. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas turėjo ribotą galimybę naudotis dušu, karštu vandeniu ar pan. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai ignoravęs pareiškėjo žmogiškąjį orumą, t. y. kad, buvus jo prašymui, atsisakė imtis priemonių privatumui užtikrinti. Priešingai, pateiktos nuotraukos patvirtina, kad Vilniaus PN ėmėsi priemonių nuteistųjų privatumui dušo patalpose užtikrinti, įrengė pertvaras tarp prausimosi vietų, nors nacionaliniai teisės aktai tokios prievolės pataisos įstaigoms nenustato. Todėl pareiškėjo skundas buvo atmestas.

III. 9. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti bei priteisti 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

10. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad dėl to, jog įstaigoje nebuvo užtikrintas privatumas dušuose, pareiškėjas jautėsi žeminamas. LVAT praktikoje konstatuota, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvarų dušuose, nesudaro pagrindo atleisti juos nuo pareigos užtikrinti nuteistųjų privatumą. Pabrėžia, kad privatumas buvo pažeidžiamas visą ginčo laikotarpį.

11. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka, atsiliepime teigia, kad teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių. Byloje esantys dokumentai ir kiti rašytiniai įrodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje byloje, kurie pirmosios instancijos teismo įvertinti pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatytas taisykles. Teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, o apeliaciniame skunde pareiškėjas kartoja pirminiame skunde teismui dėstytas aplinkybes. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašymo atlyginti neturtinę žalą, jo nuomone, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN, kadangi dušo ir persirengimo patalpose nebuvo sienelių.

13. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nustatęs, kad 2018 m. prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis.

14. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde prašo teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad dušo patalpose buvo užtikrintas privatumas.

15. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina paminėtų ribų neperžengdama.

16. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

17. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įrodymų ir aplinkybių vertinimu, pažymi, pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

18. Teisėjų kolegija pažymi, kad LVAT praktikoje dėl dušo patalpos įrengimo yra konstatuota, jog pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015; 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016; 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-442-552/2021). Pagal vyraujančią vėliausiąją LVAT praktiką, dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5031-442/2017; 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019; 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1229-624/2020; 2020 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-929-556/2020; 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-442-552/2021; 2021 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-835-261/2021).

19. Šiuo atveju atsakovo atstovo pateiktos fotonuotraukos patvirtina, kad pertvaros dušų patalpose iš šonų yra įrengtos. Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad 2018 m. visos Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Atsakovo atstovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas į įstaigą atvyko 2018 m. kovo 1 d., o 2019 m. birželio 17 d. buvo perkeltas į Alytaus pataisos namus (ginčo laikotarpiu pareiškėjas daug kartų buvo etapuotas į kitas kalinimo įstaigas). Taigi, nuo 2018 m. kovo 1 d. pareiškėjas buvo kalinamas Vilniaus PN, o pertvaros, Vilniaus PN teigimu, buvo įrengtos 2018 m. Tačiau atsakovo atstovas nekonkretizavo, kada būtent pertvaros buvo įrengtos. Ši aplinkybė svarbi, kadangi būtent 2018 m. pareiškėjas buvo laikomas įstaigoje. Nagrinėjamu atveju nėra aišku, ar ginčo laikotarpiu (ar visą ginčo laikotarpį), t. y. tada, kai pareiškėjas buvo laikomas įstaigoje, buvo įrengtos pertvaros, ypač įvertinus aplinkybę, kad pareiškėjas pateikė fotonuotraukas, iš kurių matyti, jog pertvarų dušo patalpose nėra, be to, atsikirtime į Vilniaus PN atsiliepimą tikino, kad pertvaros buvo įrengtos gruodį. Taigi, teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas buvo aktyvus tiriant įrodymus, nustatė visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištyrė bei tuo pagrindu priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išreikalavus papildomus įrodymus ir teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo išreikalauti, tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme bei teisinį reguliavimą, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.

21. Nagrinėjamu atveju siekiant nustatyti, ar ginčo laikotarpiu (nuo 2018 m. kovo 1 d. iki 2019 m. birželio 17 d.) buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas, būtina gauti įrodymus (pvz., pažymas/patvirtinimus apie atliktus darbus), kada konkrečiai Vilniaus PN dušo patalpose buvo įrengtos pertvaros ir juos ištirti. Taigi, nagrinėjamu atveju yra pagrindas teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo I. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė