2025-03-19 Nr. AB-4710-3-61-3-06580-2023-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-110-821/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06580-2023-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. kovo 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Z. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė priteisti jam 13 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, (toliau – ir atsakovas) veiksmų.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Į Vilniaus kalėjimą (toliau – ir Įkalinimo įstaiga) bausmę atlikti jis atvežtas 2022 m. vasario 25 d. Vilniaus kalėjimo viršininko įsakymu Nr. 7-98 pareiškėjas buvo paskirtas bausmę atlikti į 3-iąjį nuteistųjų būrį, 208-ą gyvenamąją patalpą, 4-ąją miegamąją vietą, kuri yra antrame aukšte. Visose gyvenamosiose patalpose yra dvi dviaukštės, sunumeruotos lovos. Įkalinimo įstaigos administracija yra susipažinusi su atvykusio asmens medicinine kortele ir visa asmens byla, kurioje yra dokumentas, patvirtinantis, kad pareiškėjas neįgalus, todėl negalėjo liepti gultis į antrąjį aukštą, kurio aukštis siekia 1,40 m. Pareiškėjui leistina ne aukščiau kaip 1,3 m. Papildomų kopėtėlių nėra tam, kad lengviau būtų užlipti, nulipti sunku. Pareiškėjas vaikščiodamas sunkiai išlaiko pusiausvyrą. Dėl tokio Įkalinimo įstaigos sprendimo žodžiu kreipėsi į administraciją, kad nutrauktų kankinimus ir užtikrintų jam tinkamas sąlygas, tačiau Įkalinimo įstaiga į tai pažiūrėjo aplaidžiai. Pareiškėjas negali kreiptis raštu, nes jam sunku rašyti, o į jo žodinius skundus nebuvo atsižvelgta. Toks Įkalinimo įstaigos elgesys yra nusikalstamas, sąmoningai leista rizikuoti pareiškėjui sveikata ir gyvybe.

2.2. Įkalinimo įstaiga pasielgė nežmoniškai, pažeidė jo teises, savo sprendimais ir elgesiu sukėlė pareiškėjui nepatogumų, diskomfortą, dvasinę skriaudą, fizinius nepatogumus. Dėl Įkalinimo įstaigos pareigūnų neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė didelius dvasinius, fizinius išgyvenimus, neteisybės jausmą, žymų sveikatos pablogėjimą, stresą, sukrėtimą, nepatogumus, sudarant jam nekokybiškas gyvenimo sąlygas. Pareiškėjui neturtinė žala buvo padaryta būtent dėl Įkalinimo įstaigos pareigūnų neteisėtų veiksmų – aplaidumo. Įkalinimo įstaigos veiksmai neužtikrinant pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų ir tokiu būdu sukeliant jo gyvybei ir sveikatai didelį pavojų buvo neabejotina žalingų pasekmių pareiškėjui atsiradimo sąlyga.

3. Atsakovo atstovas Lietuvos kalėjimų tarnyba (toliau – ir atsakovo atstovas, Tarnyba) atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti. Atsakovo atstovas nurodė, kad Lietuvos kalėjimų tarnyba nuo 2023 m. sausio 1 d. perėmė visas Vilniaus pataisos namų teises ir pareigas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 1R-303, ir atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

3.1. Pareiškėjas 2022 m. vasario 25 d. iš Pravieniškių 2-ojo sektoriaus (nuo 2023 m. sausio 1 d. Pravieniškių 1-asis kalėjimas) buvo perkeltas į Vilniaus pataisos namus ir paskirtas į 1-ojo būrio 108 gyvenamosios patalpos 1 miegamąją vietą. Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2022 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. 7-98 pareiškėjas buvo paskirtas į 3-ojo būrio 208-os gyvenamosios patalpos 4-ąją miegamąją vietą. Pareiškėjas nesikreipė į Resocializacijos skyriaus specialistą, kuris iki 2023 m. kovo 13 d. kuravo būrį, kuriame buvo laikomas pareiškėjas, nereiškė pretenzijų dėl to, kad būdamas 3-ame būryje 208-je sekcijoje miega 4-oje miegamojoje vietoje. Pareiškėjas minėtu laikotarpiu taip pat nesikreipė į Įkalinimo įstaigos administraciją dėl miegamosios vietos pakeitimo.

3.2. Pareiškėjas prie savo skundo pridėjo 2022 m. gegužės 23 d. išduotą išvadą, iš kurios matyti pastarojo darbingumo lygis bei darbo sąlygos, kuriomis negalima dirbti. Vienas iš tokių draudimų yra nurodytas darbų atlikimas aukštyje virš 1,3 m, o ne dėl laikymo sąlygų Įkalinimo įstaigoje. Išvadoje neakcentuojami draudimai, susiję su poilsio ar miego laiku, ar draudimai dėl kitokių veiksmų atlikimo aukštyje. Išvadoje pateiktos rekomendacijos netaikomos poilsio ir miego laikui.

3.3. Vilniaus kalėjimo pastatai buvo visiškai renovuoti ir eksploatuoti perduoti 2006 m. Pastatų ir juose esančių patalpų įrengimas atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus ir higienos normas. Įkalinimo įstaiga nepažeidė pareiškėjo teisių jokiais savo veiksmais ir sprendimais, atlikti veiksmai ir priimti sprendimai yra teisėti, pagrįsti ir motyvuoti. Įkalinimo įstaigos darbuotojai veikė teisėtai, tinkamai vykdė pavestas darbo funkcijas, dėl pareiškėjo pareigūnai savo pareigas atliko atsakingai, todėl nėra priežasčių manyti, kad priesaiką davę ir sąžiningai dirbantys pareigūnai pažeidė nuteistojo teises ar kitaip siekė jam pakenkti.

3.4. Byloje nėra duomenų, kad dėl minėtų pažeidimų būtų pakenkta pareiškėjo psichinei ir (ar) fizinei sveikatai, kad jam buvo sudarytos išskirtinės jo garbę ir orumą žeminančios sąlygos, todėl pareiškėjo prašymas priteisti neturtinę žalą turėtų būti atmestas, nes nagrinėjamu atveju nėra būtinosios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 4. Regionų administracinis teismas 2024 m. birželio 11 d. sprendimu atmetė pareiškėjo V. Z. skundą.

5. Teismas vertino pareiškėjo skundo argumentus dėl miegojimo dviaukštės lovos antrame aukšte nesant įrengtų kopėtėlių, analizavo byloje esančius duomenis apie pareiškėjo sveikatos būklę, atsakovo atstovo atsiliepimo į skundą argumentus ir nustatė, kad Vilniaus kalėjimo viršininko 2023 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. RV-25-802 pareiškėjas buvo perkeltas į 1-ojo būrio 107 miegamosios patalpos 1 miegamąją vietą. Pareiškėjas nepateikė į bylą jokių įrodymų, kad iki 2023 m. kovo 13 d. raštu arba žodžiu kreipėsi į Įkalinimo įstaigos administraciją, prašydamas pakeisti jo miegamąją vietą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nei skunde, nei teismo posėdyje nenurodė, jog prieš kreipdamasis į teismą buvo raštu kreipęsis į Įkalinimo įstaigos sveikatos priežiūros specialistą ar administraciją, prašydamas jam skirti gulimą vietą pirmame lovos aukšte, nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, taip pat nepateikė įrodymų, kad jam būtų atsisakyta suteikti gulimą vietą pirmame lovos aukšte. Kadangi Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, (toliau – ir Aprūpinimo normos) nenustato, kad lovose turi būti įrengtos kopėtėlės, teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl jam netinkamos vietos lovoje. Teismas nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III. 6. Pareiškėjas V. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 11 d. sprendimą ir priteisti 13 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas taip pat prašo iškviesti į teismo posėdį sveikatos priežiūros specialistą, dirbantį su pareiškėju, specialistą, 3-ame būryje vykdantį dinaminę priežiūrą, ir buvusį bei esamą Įkalinimo įstaigos vadovus, kad jie nurodytų bylai reikšmingas aplinkybes.

7. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo išvada, kad jis nesikreipė į Įkalinimo įstaigos administraciją dėl miegamosios vietos pakeitimo ir teigia, jog kreipėsi į pareigūnus, į Įkalinimo įstaigos vadovus (buvusį ir esamą), kurie pažadėjo išspręsti šią problemą. Pareiškėjas nurodo teismo posėdyje paaiškinęs, kad negali rašyti, tai patvirtina jo medicininėje kortelėje esantys įrašai, o teismas nepaaiškino, kaip žmogus, kuris fiziškai negali rašyti ir jam nesudaromos sąlygos užfiksuoti jo prašymą, gali pateikti įrodymų. Pagal vidaus tvarkos taisykles Įkalinimo įstaigoje draudžiama naudotis ir turėti garso įrašymo prietaisus. Pareiškėjas nurodė, kad kreipėsi ir į sveikatos priežiūros specialistą, ir į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, ir į Įkalinimo įstaigą dėl rekomendacijos, tačiau buvo žodžiu nurodyta, jog jiems negalima tokių rekomendacijų raštu suteikti. Pareiškėjo įsitikinimu, net tai, kad jis eidamas turi pasiremti lazdele tam, kad išlaikytų pusiausvyrą, nebuvo teismui argumentas pripažinti atsakovą pažeidus CK 6.250 straipsnį.

8. Atsakovo atstovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 11 d. sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

9. Atsakovo atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad apeliaciniame skunde nėra argumentų dėl skundžiamo teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Pareiškėjas nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam galbūt padarytos neturtinės žalos, nepateikia duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimams išspręsti. Teismo sprendimo turinys atitinka jam keliamus reikalavimus, jame nėra nei materialiosios, nei proceso teisės normų pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą panaikinti teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 10. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui V. Z. neturtinę žalą, kilusią pareiškėjui Vilniaus pataisos namuose (dabartinis pavadinimas – Lietuvos kalėjimų tarnybos Vilniaus kalėjimas) atliekant bausmę nuo 2022 m. vasario 25 d. iki 2023 m. gegužės 24 d., atsakovo atstovui neužtikrinus tinkamų kalinimo sąlygų.

11. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atstovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pareiškėjo skundą atmetė nenustatęs neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti, priteisti jam 13 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, iš esmės motyvuodamas tuo, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus.

13. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo iškviesti į teismo posėdį sveikatos priežiūros specialistą, dirbantį su pareiškėju, specialistą, 3-ame būryje vykdantį dinaminę priežiūrą, ir buvusį bei esamą Įkalinimo įstaigos vadovus, kad jie nurodytų bylai reikšmingas aplinkybes. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; ir kt.), o nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (ABTĮ 142 str. 3 d.).

15. ABTĮ 59 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, prašantis šaukti liudytoją, privalo nurodyti jo vardą, pavardę, gyvenamąją vietą ar darbo vietą ir bylai turinčias reikšmės aplinkybes, kurias šis liudytojas gali patvirtinti. Taigi prašymas turi būti pagrįstas, šio reikalavimo neišpildžius, teismas gali prašymo netenkinti. Be to, aptariamo prašymo tenkinimas neturi trukdyti sklandžiam procesui, todėl liudytojų šaukimas į bylą turi būti ne tik pagrįstas, bet ir užtikrinti racionalų procesą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012; 2020 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3238-520/2020).

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde nedetalizavo argumentų dėl liudytojų apklausos būtinumo ir nenurodė, kokias šiai bylai, kurios dalykas – neturtinės žalos atlyginimas dėl neįrengtų kopėtėlių, reikšmingas konkrečias aplinkybes jie gali paliudyti, todėl pareiškėjo prašymas netenkinamas.

17. Nors pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės kvestionuodamas teismo atliktą byloje esančių įrodymų vertinimą, teisėjų kolegijos nuomone, apeliacine tvarka tikrinamas teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reguliavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundą atmetė.

18. Aprūpinimo normose nėra reikalavimo dėl kopėtėlių įrengimo, taigi teisės aktai nenustato, jog dviejų aukštų gultai turi būti su kopėtėlėmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-33-520/2024), o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog kopėtėlių neįrengimas savaime nėra laikomas pareiškėjo teisių pažeidimu (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2243-520/2015; 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1973-525/2016; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-288-756/2017; 2022 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-575-556/2022; 2023 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-365-815/2023; ir kt.).

19. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Byloje esantys įrodymai (Lietuvos kalėjimų tarnybos Vilniaus kalėjimo Resocializacijos skyriaus 2023 m. birželio 9 d. tarnybinis pranešimas Nr. RV-25-1915 „Dėl informacijos pateikimo“) patvirtina, kad pareiškėjas nesikreipė į Įkalinimo įstaigos administraciją bei Resocializacijos skyriaus specialistą bei nereiškė pretenzijų dėl miegamosios vietos pakeitimo. Teisėjų kolegija nenustatė jokio pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis, kadangi pareiškėjas nenurodė teisiškai pagrįstų argumentų dėl jų netinkamumo. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su jo galimybėmis pateikti įrodymus, vertintini kaip deklaratyvūs, kadangi pareiškėjas nedetalizavo konkrečių atvejų ir situacijų, kada pareiškėjas kreipėsi į konkrečius pareigūnus dėl jo miegamosios vietos pakeitimo, kada, kurie pareigūnai atsisakė sudaryti jam sąlygas užfiksuoti jo prašymą, suteikti rekomendaciją, nepaaiškino, kodėl nesikreipė pagalbos į kitus asmenis, kad jie surašytų prašymą, t. y. taip, kaip, tikėtina, pasielgė paduodamas apeliacinį skundą.

20. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnio 7 dalimi, įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018; ir kt.). Atsižvelgus į bylai reikšmingų aplinkybių visumą, vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnyje įtvirtintomis įrodinėjimo taisyklėmis, teisingumo ir protingumo kriterijais, atmetami apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai atlikto įrodymų vertinimo. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas priėjo prie bylos faktais ir galiojančiomis teisės aktų nuostatomis nepagrįstų išvadų.

21. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant visoms trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui, nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Kadangi šioje byloje nenustatyti neteisėti atsakovo atstovo veiksmai, faktas, kad pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą, todėl pagrįstai netenkintas pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo.

22. Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, atsižvelgęs į ginčo santykių specifiką, tinkamai įvertino pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl to teisėjų kolegija skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą, o apeliacinį skundą atmeta.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Iveta Pelienė

Skirgailė Žalimienė