2018-03-30 Nr. AB-6712-3-62-3-01926-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-207-261/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01926-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija: 15.2; 16.2.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. L., K. Š., D. Š., V. G., I. T., L. N., R. V., A. B., S. S., D. V., B. L., V. K., E. G., T. A. M., P. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. L., K. Š., D. Š., V. G., I. T., L. N., R. V., A. B., S. S., D. V., B. L., V. K., E. G., T. A. M., P. Ž. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Revilė“ dėl sprendimo ir įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Kauno miesto savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2015 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. B14-4-3/2015 (B14-1-7/2015) (toliau – ir Sprendimas) ir Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2014 m. gruodžio 10 d. įsakymą Nr. A-3465 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), naudojimo būdo pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas).

2. Pareiškėjai nurodė, kad ginčijami Komisijos Sprendimas ir Administracijos direktoriaus Įsakymas nepagrįsti, neteisėti ir naikintini. Paaiškino, kad Įsakymu buvo pakeistas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), (toliau – ir žemės sklypas) naudojimo būdas į „daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijos“, neatsižvelgiant į faktinę padėtį, žemės sklype esančių ir nekilnojamojo turto registre registruotų statinių paskirtį. Komisijos Sprendimu buvo nustatyta, kad žemės sklypo naudojimo būdo keitimas yra galimas neatlikus detaliojo planavimo. Kadangi visi pareiškėjai yra (duomenys neskelbtini) gatvės gyventojai, o kai kurių sklypai tiesiogiai ribojasi su trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Revilė“ nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, todėl dėl skundžiamų administracinių aktų, atsiradus galimybei kaimynystėje statyti daugiabutį ir daugiaaukštį namą, suprastėjo pareiškėjų gyvenimo kokybė, sumažėjo jų turto vertė ir tai akivaizdžiai pažeidžia jų teises.

3. Pareiškėjai pabrėžė, kad, keičiant žemės sklypo naudojimo būdą į daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijos, keičiasi ir faktinis žemės sklypo naudojimo būdas, leistinas pastatų aukštis, užstatymo tankumas ir intensyvumas. Visi šie elementai suponuoja privalomojo teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo pasikeitimą, o tokiu atveju, priešingai nei nurodė atsakovas, detaliojo planavimo procedūros yra privalomos. Pareiškėjai pažymėjo, kad tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris savo praktikoje yra išaiškinęs, jog tais atvejais, kai yra keičiami galimi žemės naudojimo būdai ir pobūdis, turi būti rengiamas detalusis planas.

4. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad Įsakyme vadovaujamasi Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 24 straipsniu, tačiau šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimą pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą (būdus) priima detalųjį planą, specialiojo teritorijų planavimo dokumentą ar žemės valdos projektą tvirtinanti institucija kartu su sprendimu patvirtinti detalųjį planą, specialiojo teritorijų planavimo dokumentą ar žemės valdos projektą, o urbanizuotoje ir urbanizuojamoje teritorijoje, kuriai detalieji planai neparengti, sprendimą pakeisti žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jei šis parengtas, priima savivaldybės administracijos direktorius. Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073 patvirtintame Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų apraše (toliau – ir Aprašas), kuriuo taip pat buvo vadovautasi priimant Įsakymą.

5. Pareiškėjai nurodė, kad žemės sklypas patenka į mišrios paskirties teritoriją, kurioje maksimalus pastatų aukštingumas yra nustatytas Aukštybinių pastatų išdėstymo Kauno miesto savivaldybės teritorijos specialiajame plane, patvirtintame Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. sausio 17 d. sprendimu Nr. T-22 (toliau – ir Specialusis planas). Šiame plane nurodyta, kad ginčo teritorijai būdinga gyvenamoji mažaaukštė statyba, jog urbanistiniu požiūriu daugiaaukščių pastatų statyba neleistina, išskyrus pavienius riboto aukštingumo daugiaaukščius pastatus. Todėl, pareiškėjų nuomone, neparengus detaliojo plano, vien tik Įsakymu negalėjo būti pakeistas žemės sklypo naudojimo būdas. Pažymėjo, kad tokios pozicijos laikėsi ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija), kuri pateiktoje konsultacijoje iš esmės pritarė pareiškėjų reiškiamai nuomonei, kad, neatlikus detalaus planavimo procedūrų, žemės sklypo naudojimo būdas gali būti pakeistas tik nekeičiant žemės sklype vykdomos veiklos.

6. Atsakovas Administracija atsiliepimu prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Administracijos nuomone, pareiškėjai nepagrįstai nurodė, kad žemės sklypo naudojimo būdas yra vienas iš privalomojo teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo elementų, jog, pakeitus žemės sklypo naudojimo būdą, keičiasi leistinas pastatų aukštis, šio sklypo užstatymo tankumas ir intensyvumas, ir tokiu atveju yra privalomos detaliojo planavimo procedūros. Savivaldybės administracijos direktoriui yra suteikta kompetencija priimti sprendimus dėl žemės paskirties ar būdo keitimo, nerengiant detaliųjų planų, jei toks keitimas suderinamas su savivaldybės lygmens bendruoju planu. Ginčijamu Įsakymu nebuvo nustatyti kiti privalomi teritorijos naudojimo reglamentai, kurie gali būti nustatyti tik rengiant teritorijų planavimo dokumentus. Pabrėžė, kad keisti žemės sklypo naudojimo būdą urbanizuotoje teritorijoje, kuriai detalieji planai neparengti, galima būtent pagal bendrojo plano, bet ne specialiojo plano sprendinius. Pagal Kauno miesto savivaldybės tarybos 2014 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. T-209 patvirtinto Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano (toliau – ir Bendrasis planas) sprendinius naudojimo būdas „daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijos“ žemės sklype yra leistinas ir galimas.

8. Atsakovas nesutiko, kad žemės sklypo naudojimo būdas turėjo būti nustatytas pagal žemės sklype esančių statinių paskirtį, nes toks reikalavimas nėra nustatytas teisės aktuose. Administracija taip pat nesutiko, kad, Įsakymu pakeitus žemės sklypo naudojimo būdą, nesant parengtam detaliajam planui, nesilaikoma reikalavimo informuoti visuomenę ir pažeidžiama visuomenės teisė dalyvauti tokiame procese. Pareiškėjai Bendrojo plano rengimo metu turėjo galimybę dalyvauti šio teritorijų planavimo dokumento svarstymo su visuomene procedūrose, susipažinti su Bendrojo plano sprendiniais, jais domėtis, teikti pastabas, motyvuotus pasiūlymus viešųjų susirinkimų metu, dėl to jiems nebuvo užkirstas kelias reikšti savo nuomonę dėl Bendrajame plane nustatytų ginčo teritorijos reglamentų.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Revilė“ atsiliepimu prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

10. UAB „Revilė“ nurodė, kad Bendruoju planu žemės sklypas, kuris nuosavybės teise priklauso UAB „Revilė“, patenka į funkcinę zoną „mišrių užstatymo teritorijų, atliekančių linijinių centrų funkcijas“, kurioje be kitų naudojimo būdų galimas ir būdas – „gyvenamosios teritorijos“. Bendrajame plane įrašyta pastaba, kad maksimalus aukštingumas nustatytas Specialiajame plane. Pabrėžė, kad šis Specialusis planas galioja tik aukštybinių pastatų statybai, o toks statinys žemės sklype nėra planuojamas statyti ir dėl to Specialiojo plano nuostatos ginčo atveju netaikytinos. Žemės sklypo naudojimo būdą buvo galima pakeisti ir be detaliojo plano parengimo, tai atitinka Bendrojo plano sprendinius ir jiems neprieštarauja.

II. 11. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas pažymėjo, kad savivaldybės administracijos direktoriui yra suteikta kompetencija priimti sprendimus dėl žemės paskirties ar būdo keitimo, nerengiant detaliųjų planų, esant teisės aktuose nustatytai imperatyviai sąlygai – jei toks keitimas suderinamas su parengtu savivaldybės lygmens bendruoju planu. Teismas pabrėžė, kad tokios pačios pozicijos laikėsi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 8 d. nutartyje iš esmės analogiškoje nagrinėjamai administracinėje byloje Nr. eA-679-502/2016. Pareiškėjų skunde nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse faktinės aplinkybės ir teisiniai pagrindai iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjų nurodytos Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio nuostatos, apibrėžiančios detaliuose planuose nustatomą teritorijos naudojimo reglamentą, šiuo atveju netaikytinos.

13. Teismas nustatė, kad pagal Bendrojo plano sprendinius žemės sklypas, nuosavybės teise priklausantis UAB „Revilė“, patenka į teritoriją, kurioje nustatyta funkcinė zona apibūdinama kaip mišrios gyvenamosios ir komercinės teritorijos, atliekančios linijinių centrų funkcijas. Šioje zonoje be kitų naudojimo būdų galimas ir būdas – „gyvenamosios teritorijos“, maksimalus užstatymo intensyvumas UI.

14. Teismas konstatavo kad pagal Bendrojo plano sprendinius naudojimo būdas „daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijos“ ginčo teritorijoje yra leistinas ir galimas. Teismas nepagrįstais pripažino pareiškėjų teiginius, kad nagrinėjamu atveju žemės sklypo naudojimo būdas turėjo būti nustatytas pagal žemės sklype esančių statinių paskirtį, kadangi toks reikalavimas nėra nustatytas teisės aktuose. Teismo vertinimu, pareiškėjų nurodyto Specialiojo plano sprendiniai nagrinėjamu atveju nėra aktualūs ir netaikytini.

15. Teismo pažymėjo, kad ginčo atveju visuomenės informavimo procedūros teisės aktuose nėra nustatytos, be to, pareiškėjai Bendrojo plano, kurio pagrindu priimtas ginčijamas Įsakymas, rengimo metu turėjo galimybę dalyvauti šio teritorijų planavimo dokumento svarstymo su visuomene procedūrose, susipažinti su Bendrojo plano sprendiniais, jais domėtis, teikti pastabas, motyvuotus pasiūlymus viešųjų susirinkimų metu. Todėl, teismo nuomone, pareiškėjams nebuvo užkirstas kelias reikšti savo nuomonę dėl Bendrajame plane nustatytų ginčo teritorijos reglamentų.

III. 16. Pareiškėjai padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

17. Pareiškėjai nurodo, kad, atsižvelgiant į žemės sklype esančių statinių paskirtį, žemės sklypo naudojimo pobūdis buvo nustatytas „mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba“, o ne „daugiaaukščių ir aukštybinių gyvenamųjų namų statyba“. Inspekcija iš esmės pritarė pareiškėjų reiškiamai pozicijai, kad, neatlikus detalaus planavimo veiksmų, žemės sklypo naudojimo būdas gali būti pakeistas tik nekeičiant žemės sklype vykdomos veiklos, t. y. tiek pagal paties žemės sklypo, tiek pagal žemės sklype esančių statinių faktinę paskirtį.

18. Pareiškėjų nuomone, pirmosios instancijos teismas ignoravo jų esminius argumentus dėl negalimumo šiuo atveju keisti žemės sklypo naudojimo būdą, neatliktus detalaus planavimo, nes, vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalies nuostatomis, privalomąjį teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimą, nustatomą rengiant detaliuosius planus, be kitų elementų sudaro ir leistinas pastatų aukštis, leistinas žemės sklypo užstatymo tankumas, leistinas žemės sklypo užstatymo intensyvumas. Akivaizdu, kad, keičiant žemės sklypo naudojimo būdą į „daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijos“, keičiasi ir faktinis žemės sklypo naudojimo būdas ir leistinas pastatų aukštis žemės sklype, žemės sklypo leistino užstatymo tankumas ir intensyvumas. Visi šie elementai suponuoja privalomo teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo pasikeitimą, o tokiu atveju detaliojo planavimo procedūros yra tiesiog privalomos.

19. Pareiškėjai pabrėžia, kad Įsakymu žemės sklypo naudojimo būdas pakeistas į „daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijos“ neteisėtai, ne pagal žemės sklype esančių statinių paskirtį, neatsižvelgiant į Bendrąjį planą ir Specialųjį planą, tuo pačiu pažeidžiant Aprašo 9 ir 10 punkto nuostatas. Akivaizdu, kad, atsižvelgiant į žemės sklype esančių statinių paskirtį, šio žemės sklypo naudojimo būdas, nerengiant teritorijų planavimo dokumento, galėjo būti pakeistas tik į „viešbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos“.

20. Pareiškėjų teigimu, teismas visapusiškai, pilnai ir objektyviai neišnagrinėjo jų skundo, visapusiškai ir objektyviai neištyrė visų bylos aplinkybių, o tai yra šiurkštus proceso teisės normų pažeidimas, dėl kurio neteisingai buvo išnagrinėta ši byla. Pareiškėjai taip pat teigia, kad teismas nukrypo nuo formuojamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1465/2009, 2012 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1289/2012).

21. Atsakovas Administracija atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

22. Atsakovas pažymėjo, kad Įsakymo priėmimo metu galiojantys teisės aktai numatė galimybę tam tikrais atvejais ir sąlygomis keisti nustatytą žemės sklypo naudojimo būdą nerengiant teritorijų planavimo dokumento. Savivaldybės administracijos direktoriui suteikta kompetencija priimti sprendimus dėl žemės paskirties ar būdo keitimo, nerengiant detaliųjų planų. Pabrėžia, kad pareiškėjai iš esmės remiasi tik Inspekcijos atsakymu į jų 2015 m. spalio 26 d. paklausimą, tačiau jame taip pat nėra kalbama apie teritorijų planavimą ir būtinybę rengti detalųjį planą, o tik aptariamos teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios nustatytų ir įregistruotų žemės sklypų naudojimo būdų turinį ir galimybę vykdyti veiklą, atitinkančią įregistruotą žemės sklypo naudojimo būdą. Administracija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog savivaldybės administracijos direktoriui yra suteikta kompetencija priimti sprendimus dėl žemės paskirties ar būdo keitimo, nerengiant detaliųjų planų, esant teisės aktuose nustatytai imperatyviai sąlygai – jei toks keitimas suderinamas su parengtu savivaldybės lygmens bendruoju planu. Teismo išvada, kad pagal Bendrojo plano sprendinius ginčo teritorijoje naudojimo būdas „daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijos“ yra leistinas, yra pagrįsta ir teisinga.

23. Administracijos nuomone, nors pirmosios instancijos teismas sprendime detaliai nepasisakė dėl kiekvieno pareiškėjų skunde nurodyto argumento, tačiau tai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teismo sprendimas yra be motyvų ir sprendimas turėtų būti panaikintas. Iš teismo sprendimo matyti, kad teismas įvertino esminius bylos aspektus, taikė ginčo santykiams aktualias teisės normas, teisingai išsprendė bylą, todėl naikinti priimto teismo sprendimo nėra pagrindo.

24. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjų nurodomos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys formuoja praktiką, susijusią su teritorijų planavimo teisiniu reglamentavimu, galiojusiu iki 2014 m. sausio 1 d., t. y., kai dar negaliojo teisės aktų nuostatos, susijusios su savivaldybės administracijos direktoriui suteikta kompetencija keisti žemės sklypo naudojimo paskirtį ir (ar) būdą, neorganizuojant detaliojo plano rengimo procedūrų. Dėl šios priežasties aplinkybės ir teisiniai pagrindai pareiškėjų nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse ir nagrinėjamoje byloje iš esmės skiriasi. Administracija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjų nurodytos Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio nuostatos, apibrėžiančios detaliuosiuose planuose nustatomą teritorijos naudojimo reglamentą, ginčo atveju netaikytinos.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Revilė“ atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

26. UAB „Revilė“ nurodo, kad žemės sklypui naudojimo būdas „daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijų“ naudojimo būdas buvo nustatytas remiantis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis. Teismas išsamiai pasisakė šiuo klausimu, nurodydamas, kad nepagrįstais pripažintini pareiškėjų teiginiai, jog ginčo atveju žemės sklypo naudojimo būdas turėjo būti nustatytas pagal žemės sklype esančių statinių paskirtį, kadangi toks reikalavimas nėra nustatytas teisės aktuose.

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad pareiškėjų argumentas, jog neva Inspekcija atsakyme į 2015 m. spalio 26 d. elektroniniu būdu teiktą pareiškėjų paklausimą iš esmės pritarė jų reiškiamai nuostatai, kad, neatlikus detaliojo planavimo veiksmų, žemės sklypo naudojimo būdas gali būti pakeistas tik nekeičiant žemės sklype vykdomos veiklos, yra visiškai nepagrįstas. Inspekcija savo išaiškinime pasisakė tik apie nekilnojamojo turto registre esančių įrašų, reglamentuojančių žemės sklypų naudojimo būdų ir pobūdžių keitimo procedūras. Įsakymu žemės sklypui buvo pakeistas pats jo naudojimo būdas, ne tik registre esantis įrašas.

28. UAB „Revilė“ pritaria teismo argumentams, kad ginčijamu Įsakymu nebuvo nustatyti kiti privalomi teritorijos naudojimo reglamentai, kurie gali būti nustatyti tik rengiant teritorijų planavimo dokumentą. Įsakymu buvo tik pakeistas žemės sklypo naudojimo būdas. Minėtu Įsakymu nebuvo nustatinėjami jokie kiti žemės sklypui taikomi reglamentai, nei užstatymo tankumas, nei intensyvumas, todėl Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos šiuo atveju neturėjo būti taikomos.

29. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį, kad pareiškėjų skunde pateikiamos Lietuvos vyriausiojo teismo nutartys buvo priimtos iki 2014 m. sausio 1 d., t. y. iki naujos redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo įsigaliojimo, kuriame buvo įtvirtintos naujos nuostatos, kad žemės sklypų naudojimo būdas gali būti pakeistas savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu pagal žemės sklypui galiojančio bendrojo plano sprendinius. Todėl pareiškėjai klaidingai nurodo, kad teismo sprendimas priimtas nukrypus nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. gruodžio 10 d. įsakymo Nr. A-3465 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), naudojimo būdo pakeitimo“ (I t., b. l. 9–10) ir Kauno miesto savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos 2015 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. B14-4-3/2015 (B14-1-7/2015) (I t., b. l. 56–59) teisėtumo ir pagrįstumo.

31. Administracijos direktorius Įsakymu žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), naudojimo būdą pakeitė į „daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijos“. Komisija Sprendimu minėtą Įsakymą pripažino teisėtu ir pagrįstu.

32. Pirmosios instancijos teismas minėtus administracinius aktus (Administracijos direktoriaus Įsakymą ir Komisijos Sprendimą) pripažino teisėtais ir pagrįstais.

33. Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl ginčijamų administracinių aktų teisėtumo ir pagrįstumo.

34. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

35. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjų nurodytas aplinkybes, teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjų skundo nepagrįstumą patvirtinančius motyvus. Pareiškėjai pateiktame apeliaciniame skunde iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui ir nepateikia argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų nebekartoja bei pasisako tik dėl esminių šios bylos aspektų.

36. Pareiškėjai nagrinėjamoje byloje ginčija Administracijos direktoriaus Įsakymą tuo pagrindu, kad keičiant žemės sklypo naudojimo būdą, t. y. naudojimo būdo „gyvenamosios teritorijos“ naudojimo pobūdį „mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba“ pakeičiant į naudojimo būdą „daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijos“ buvo reikalingas detaliojo plano parengimas.

37. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-411 redakcija, galiojanti nuo 2014 m. sausio 1 d.) 24 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-407 redakcija, galiojanti nuo 2014 m. sausio 1 d.) 20 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 2 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073 patvirtinto Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų aprašo (2014 m. sausio 15 d. įsakymo Nr. 44 redakcija, galiojanti nuo 2014 m. sausio 21 d.) 10 ir 11 punktais ir tuo pagrindu padarė pagrįstą išvadą, kad savivaldybės administracijos direktoriui yra suteikta kompetencija priimti sprendimus dėl žemės paskirties ar būdo keitimo, nerengiant detaliųjų planų, esant teisės aktuose nustatytai imperatyviai sąlygai – jei toks keitimas suderinamas su parengtu savivaldybės lygmens bendruoju planu.

38. Iš Kauno miesto savivaldybės tarybos 2014 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. T-209 patvirtinto Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano matyti, kad žemės naudojimo būdas „gyvenamosios teritorijos“ žemės sklypui yra galimas. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. 3D-830/D1-920 patvirtintu Žemės naudojimo būdų ir žemės naudojimo pobūdžių, įrašytų nekilnojamojo turto kadastre, keitimo aprašu (2013 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. 3D-909/D1-990 redakcija, galiojanti nuo 2014 m. sausio 1 d., t. y. galiojusi ir ginčijamo Įsakymo priėmimo metu) naudojimo būdo „gyvenamosios teritorijos“ naudojimo pobūdis „vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos“ pakeistas į naudojimo būdą „vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos“, o naudojimo būdo „gyvenamosios teritorijos“ naudojimo pobūdis „daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių statybos“ – į naudojimo būdą „daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijos“. Todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis minėtu teisės aktu, pagrįstai pripažino, kad pagal Bendrojo plano sprendinius žemės sklypo naudojimo būdas „daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijos“ ginčo teritorijoje yra leistinas ir galimas. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai vertino kaip neteisingus pareiškėjų teiginius, jog žemės sklypo naudojimo būdas turėjo būti nustatytas pagal žemės sklype esančių statinių paskirtį, kadangi toks reikalavimas nėra nustatytas teisės aktuose.

39. Iš Bendrojo plano matyti, kad maksimalus aukštingumas žemės sklype nustatomas pagal Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. sausio 17 d. sprendimu Nr. T-22 patvirtintą Aukštybinių pastatų išdėstymo Kauno miesto savivaldybės teritorijos specialųjį planą. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo išvadai, kad pakeistas žemės sklypo naudojimo būdas „daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijos“ suteikia teisę statyti statinius aukštesnius nei nustatyta minėtame Specialiajame plane. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo konstatuoti, kad ginčijamu Įsakymu pakeistas žemės sklypo naudojimo būdas kaip nors kitaip pažeistų Specialiojo plano sprendinius, taikytinus žemės sklypui. Be to, pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog minėti teisės aktai numato galimybę keisti žemės sklypo naudojimo būdą urbanizuotoje teritorijoje, kuriai detalieji planai neparengti, būtent pagal bendrojo plano sprendinius.

40. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjų argumentai, jog, pakeitus žemės sklypo naudojimo būdą, nesant parengtam detaliajam planui, buvo nesilaikyta reikalavimo informuoti visuomenę, atsižvelgti į jų išreikštą nuomonę, yra nepagrįsti. Pagrįstai konstatuota, kad tokios visuomenės informavimo ir jos dalyvavimo procedūros savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu keičiant žemės sklypo naudojimo būdą nėra nustatytos. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad pareiškėjai Bendrojo plano, kurio pagrindu priimtas ginčijamas Įsakymas, rengimo metu turėjo galimybę dalyvauti šio teritorijų planavimo dokumento svarstymo su visuomene procedūrose, susipažinti su Bendrojo plano sprendiniais, jais domėtis, teikti pastabas, motyvuotus pasiūlymus viešųjų susirinkimų metu, dėl to jiems nebuvo užkirstas kelias reikšti savo nuomonę dėl Bendrajame plane nustatytų ginčo teritorijos sprendinių.

41. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjai remiasi jau nebeaktualia šiai bylai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kuri buvo suformuota dar iki minėtų šiai bylai aktualių teisės aktų nuostatų pasikeitimo. Todėl pareiškėjų argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, yra nepagrįstas.

42. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad pareiškėjų nurodyta Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pateikta pozicija (atsakymas į pareiškėjų paklausimą) šiame ginče neturi jokios reikšmės, kadangi šioje byloje Inspekcija (ar jos tarnautojas, darbuotojas) nedalyvauja nei proceso dalyvio, nei eksperto ar specialisto teisėmis. Be to, pati Inspekcija patvirtino, kad žemės sklypo paskirties (naudojimo būdo) keitimo klausimai nėra šios įstaigos kompetencija.

43. Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad žemės sklypo naudojimo būdas galėjo būti pakeistas ir neparengus detaliojo plano, tik atsižvelgiant į Bendrojo plano sprendinius. Tuo pagrindu pirmosios instancijos teismas ginčijamus administracinius aktus (Administracijos direktoriaus Įsakymą ir Komisijos Sprendimą) pagrįstai pripažino teisėtais ir pagrįstais. Todėl tenkinti pareiškėjų reikalavimus ir šiuos aktus panaikinti nėra pagrindo.

44. Vis dėlto teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjai, manydami, jog žemės sklype suprojektuoto ir (ar) statomo pastato projektas neatitinka Bendrojo plano, Specialiojo plano ir (ar) kitų teisės aktų reikalavimų, turi teisę ginčyti tokio pastato projektą (jo statybą) kompetentingoms institucijos (įstaigoms) teisės aktų nustatyta tvarka.

45. Nagrinėjamoje byloje netenkinus pareiškėjų apeliacinio skundo, nėra pagrindo priteisti pareiškėjams bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kadangi pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį tik proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

46. Apibendrindama tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino bylos aplinkybes, teisingai taikė teisės normas, dėl to, atmetęs pareiškėjų skundą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjų R. L., K. Š., D. Š., V. G., I. T., L. N., R. V., A. B., S. S., D. V., B. L., V. K., E. G., T. A. M., P. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ričardas Piličiauskas