d708bf2f-d156-4071-8435-bfc92fba641e · Lietuvos apeliacinis teismas

Baudžiamoji byla Nr                                                                         Baudžiamoji byla Nr. 1A-335/2011                                                    Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00334-2009-8                                                                              Procesinio sprendimo kategorija 1.2.28.4. (S) LIETUVOS Apeliacinis teismas N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2011 m. birželio 8 d.Vilnius             Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),teisėjų:

Albino Bielskio, Lino Žukausko,sekretoriaujant Agatai Minkel, dalyvaujant prokurorui Adui Laurikėnui, gynėjui advokatui Valdui Burneikiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistųjų M. K. ir V. T. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. kovo 16 d. nuosprendžio, kuriuo: M. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 294 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams Å¡eÅ¡iems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, Å¡i bausmė ir bausmė, paskirta Zarasų rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu, subendrintos dalinio sudėjimo bÅ«du ir M.

K. nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams aÅ¡tuoniems mėnesiams. Laisvės atėmimo bausmę nustatyta atlikti pataisos namuose.V. T. pripažintas kaltu padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 294 straipsnio 2 dalyje ir nubaustas 45 parų areÅ¡tu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 ir 9 dalimis, Å¡i bausmė ir bausmė, paskirta Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 12 d. baudžiamuoju įsakymu, subendrintos visiÅ¡ko sudėjimo bÅ«du ir V. T. nustatyta galutinė subendrinta bausmė – 45 paros areÅ¡to ir 5 MGL (650 Lt) dydžio bauda.Tuo pačiu nuosprendžiu nuteista A.

P., tačiau apeliacinis skundas dėl jos nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 181 straipsnio 2 dalį nepaduotas.Civilinis ieÅ¡kinys nepareikÅ¡tas.Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ ,nustatė : M. K. ir V. T. nuteisti už tai, kad A. P., neturėdama teisėto pagrindo, atvirai, savo naudai siekdama panaudoti psichinę ar fizinę prievartÄ priversti nukentėjusįjį D. T. perduoti 8 000 Lt, tai yra: 2009 m. gegužės mėnesio pradžioje, tiksliau nenustatytu metu, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nusikaltimo vykdytojui V.

T. melagingai nurodė, kad D. T. jai skolingas 8 000 Lt ir apibÅ«dino nukentėjusiojo iÅ¡vaizdÄ , gyvenamÄ jÄ vietÄ , darbovietės adresÄ , automobilio markę bei nurodė priversti nukentėjusįjį perduoti 8 000 Lt, taip kurstė turto prievartavimÄ . Po to, 2009 m. liepos 1 d., apie 14 val. paminklų dirbtuvių teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), V. T. veikdamas bendrininkų grupe su M. K. ir tyrimo metu nenustatytu asmeniu, panaudodami psichinę ir fizinę prievartÄ â€“ grasindami sudeginti D.

T. namus, susidoroti su jo Å¡eimos nariais bei nenustatytam asmeniui sudavus vienÄ smÅ«gį kumščiu D. T. į veidÄ , reikalavo iÅ¡ nukentėjusiojo 8 000 Lt, tokiu bÅ«du A. P. sukurstė turto prievartavimÄ iÅ¡ nukentėjusiojo D. T., o V. T. ir M. K. nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodami fizinę ir psichinę prievartÄ , savavaldžiavo, t. y. savavaliÅ¡kai vykdė ginčijamÄ , nerealizuotÄ A. P. tariamÄ teisę dėl D. T. 8 000 Lt skolos.Nuteistasis M. K. apeliaciniu skundu praÅ¡o Panevėžio apygardos teismo 2011 m. kovo 16 d. nuosprendį pakeisti: panaikinti nuosprendį ir priimti naujÄ iÅ¡teisinantį nuosprendį arba bausmę Å¡velninti, ir paskirti jam bausmę, nesusijusiÄ su realiu laisvės atėmimu.

           Nuteistasis skunde teigia, kad Panevėžio apygardos teismo nuosprendis nepagrįstas, nes teismas neteisingai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes. Apeliantas savo kaltės nepripažįsta ir nurodo, kad A. P. nepažinojo ir apie D. T. skolÄ jai (A. P.) nieko nežinojo. 2009 m. liepos 1 d. jam paskambino V. T. ir paprašė pavežti, tačiau kur ir kokiu tikslu reikia važiuoti nesakė. Jie nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) gatvę, kur sutiko V. T. ir H. Z., kurie paprašė nuvežti į (duomenys neskelbtini) gatvę.

Ten sutiko nukentėjusįjį D. T. ir pradėjo aiÅ¡kintis dėl kažkokios tai skolos, apie kuriÄ jis nieko nežinojo. Jis (apeliantas) stovėjo netoli ir nukentėjusiajam D. T. normaliu tonu pasakė, kad „Jei skolingas, surink pinigus ir atiduok savaitės laikotarpiu“, tikėdamas, kad nukentėjusysis tikrai yra kažkam skolingas. Jokio psichinio ar fizinio pobÅ«džio smurto nenaudojo. Tai, kad jis nepažinojo A. P. ir jokių ryÅ¡ių su ja neturėjo patvirtino ir A. P. Nuteistasis V. T. taip pat patvirtino, kad jis (apeliantas) nežinojo apie jo (V.

T.) ir H. Z. tikruosius tikslus, kai jis sutiko važiuoti į (duomenys neskelbtini) gatvę.            Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje nepagrįstai konstatuoja, kad D. T. parodė, kad jis (apeliantas) su V. T. prieÅ¡ nukentėjusįjį naudojo psichinį smurtÄ . Nukentėjusysis D. T. ikiteisminiame tyrime akistatos metu ir teisme patvirtino, kad jis jokio psichinio ar fizinio smurto nenaudojo, o tik pasiÅ«lė „jeigu skolingas, grÄ Å¾ink skolÄ â€œ. Todėl teismas padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad veždamas V.

T. ir H. Z. į (duomenys neskelbtini) gatvę žinojo jų tikslus bei kartu su jais panaudojo psichinę bei fizinę prievartÄ prieÅ¡ D. T. ir taip tyčia bendrais veiksmais be teisėto pagrindo A. P. naudai vertė nukentėjusįjį perduoti 8 000 Lt. Apeliantas skunde teigia, kad jeigu teismas pripažintų, kad jis savavaldžiavo, praÅ¡o atsižvelgti į tai, kad jis visiÅ¡kai nesusijęs su A. P., V. T. bei mirusiojo H. Z. veiksmais iki nuvykimo į (duomenys neskelbtini) gatvę, tokie jo žodžiai nebuvo smurtinio pobÅ«džio, todėl bausmė turi bÅ«ti suÅ¡velninta.           Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad jis charakterizuojamas patenkinamai, yra neįgalus.

Akcentuoja tai, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi BK 56 straipsnio nuostata ir atsižvelgdamas į tai, kad anksčiau buvo teistas už turtinio pobÅ«džio nusikaltimo padarymÄ , jam skyrė realiÄ laisvės atėmimo bausmę. Nuteistasis su tokia bausme nesutinka ir nurodo, kad jam paskirta laisvės atėmimo bausmė yra žymiai griežtesnė už kitiems nuteistiesiems paskirtÄ bausmę, kurie inicijavo Å¡io nusikaltimo padarymÄ . BK 56 straipsnio dispozicijoje numatyta, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymÄ teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę.

Apeliantas mano, kad sÄ voka „paprastai“ savo prasme nėra imperatyvi, o prieÅ¡ingai - suteikia teismui, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, neskirti realios laisvės atėmimo bausmės. BK 75 straipsnyje numatyta, kad asmeniui nuteistam laisvės atėmimu už vienÄ ar kelius nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymÄ nuo vienerių iki trijų metų. Bausmės vykdymas gali bÅ«ti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Todėl pirmosios instancijos teismas įvertinęs jo vaidmenį nusikaltimo padaryme, jį charakterizuojančiÄ medžiagÄ bei tai, kad yra neįgalus, jam galėjo paskirtį bausmę, nesusijusiÄ su laisvės atėmimu. Nuteistasis teigia, kad bausmės tikslai gali bÅ«ti pasiekti jam netaikant realios laisvės atėmimo bausmės, o pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, jos vykdymÄ atidėti. Nuteistasis V. T. apeliaciniu skundu praÅ¡o Panevėžio apygardos teismo 2011 m. kovo 16 d. nuosprendį pakeisti: sutrumpinti paskirtÄ areÅ¡to trukmę ir nustatyti jį atlikti poilsio dienomis.

Nuteistasis mano, kad jam paskirta per griežta bausmė, nes padarė apysunkį nusikaltimÄ , iÅ¡ dalies kaltu prisipažino ir gailisi, ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus apie visas žinomas nusikalstamos veikos aplinkybes, teisiamas pirmÄ kartÄ , administracine tvarka nebaustas. Nors pirmosios instancijos teismas jo prisipažinimÄ ir gailėjimÄ si dėl padarytos nusikalstamos veikos nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tačiau įvertinus jo asmenybę, į tai privalėjo atsižvelgti.

Apeliantas akcentuoja tai, kad turi pastoviÄ gyvenamÄ jÄ vietÄ , nuolatinį darbÄ , o atliekamas darbas turi didelės įtakos UAB „XXXX“, kurios direktorius jį charakterizuoja kaip pareigingÄ , komunikabilų, iniciatyvų ir kruopÅ¡tų darbuotojÄ . Apeliantas mano, kad jam paskirta 45 parų areÅ¡to trukmė yra nepagrįstai didelė. BK 49 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu paskirta iki 45 parų areÅ¡to, teismas gali nustatyti jį atlikti poilsio dienomis. Todėl atsižvelgiant į tai, kad jis turi nuolatinį darbÄ , kurio nenori prarasti, areÅ¡to nustatymas poilsio dienomis atitiktų nuteistojo interesus.

Mano, kad tik paskyrus tokiÄ bausmę, bÅ«tų geriau pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai.           M. K. ir V. T. gynėjas praÅ¡o nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras - atmesti. Nuteistųjų M. K. ir V. T. apeliaciniai skundai atmestini (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Teismas iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėjo bylos aplinkybes dėl M. K. ir V. T. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamÄ jį nuosprendį.

M. K. ir V. T. kaltė padarius BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytÄ nusikaltimÄ Ä¯rodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas, remdamasis BPK 20 straipsniu, įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. BÅ«tina sÄ lyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi bÅ«ti pagrįstas iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymÄ duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Å ioje byloje nėra ginčijamas A. P. nusikalstamos veikos kvalifikavimas pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 181 straipsnio 2 dalį, todėl Å¡i nuosprendžio dalis neperžiÅ«rima.Savavaldžiavimo esmė yra ta, kad kaltininkas vykdo ginčijamÄ arba pripažįstamÄ , bet nerealizuotÄ teisę. Prievartinis reikalavimas patenkinti turtines pretenzijas, atsiradusias civilinių teisinių santykių pagrindais, nesudaro turto prievartavimo nusikaltimo sudėties ir, esant BK 294 straipsnyje numatytiems požymiams, kvalifikuojamas kaip savavaldžiavimas.

Ä®statymų leidėjas uždraudžia savavaliÅ¡kai ginti bet kokiÄ teisę, tarp jų tiek ginčijamÄ savo, tiek kitų. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 294 straipsnį kyla, jeigu atsiranda Å¡ioje normoje numatytos pasekmės – didelė žala asmens, įmonės, įstaigos ar organizacijos teisėms ar teisėtiems interesams arba veika padaryta panaudojant fizinę ar psichinę prievartÄ . Reikalavimas perduoti turtÄ ar kitas turtines teises, dėl kurių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo anksčiau nebuvo susidarę jokie teisiniai santykiai, pvz., civiliniai teisiniai, darbo teisiniai, visada yra neteisėtas.

Jis nėra susijęs su reikalaujančio ir nukentėjusiojo ankstesniais turtiniais santykiais (paskolos davimu, investicijomis į bendrÄ verslÄ , materialinės žalos padarymu) ar kitomis aplinkybėmis, kurios suinteresuoto asmens manymu suteikia jam tokiÄ teisę. IÅ¡ nuteistosios A. P. parodymų matyti, kad D. T. jai nebuvo skolingas 8 000 Lt. 2009 m. gegužės mėnesio pradžioje vartojant alkoholinius gėrimus J. B. ir V. T. ji pasakė, kad D. T. jai skolingas 8 000 Lt ir paprašė jų „iÅ¡muÅ¡ti“ skolÄ .

Akivaizdu, kad toks reikalavimas savaime rodo, kad nuteistoji A. P. prašė iÅ¡reikalauti ginčijamÄ , bet nerealizuotÄ tariamÄ skolÄ ne teisėtomis priemonėmis, o prievarta. IÅ¡ V. T., liudytojo J. B., nukentėjusiojo D. T. parodymų matyti, kad jie vienas kito nepažinojo, o duomenis apie nukentėjusiojo gyvenamÄ jÄ , jo buvimo vietas, automobilį sužinojo iÅ¡ A. P. Netikėti V. T. ir J. B. parodymais nėra jokio pagrindo. Nors V. T. ir M. K. neigia kokios nors fizinės ar psichinės prievartos panaudojimÄ prieÅ¡ D.

T. reikalaujant perduoti turtÄ metu, tačiau tai paneigia nukentėjusiojo D. T., liudytojų N. S. ir S. J. parodymai. IÅ¡ nukentėjusiojo D. T. parodymų matyti, kad prie vartelių jį apstojo ratu nuteistieji M. K., V. T. ir dar vienas nepažįstamas vaikinas, kurio asmenybė ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta. M. K. jam (nukentėjusiajam) pasakė, kad „neknisk proto, gausi į galvÄ , jei paėmei – sakyk tiesÄ â€œ, visi klausė „kur pinigai?“, pasakė, kad per savaitę turi surinkti pinigus ir atiduoti A.

P., vėliau žadėjo paskambinti ir patikrinti, ar toks reikalavimas įvykdytas, grasino sudeginti namus, susidoroti su jo Å¡eimos nariais, o ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo sudavė jam į veidÄ . IÅ¡ liudytojų S. J. ir N. S. parodymų matyti, kad vaikinai, kurie buvo apstoję nukentėjusįjį, buvo nusiteikę agresyviai, Å¡aukė, rėkė ir dėl kažko ginčijosi. Apeliacinis teismas pažymi, kad bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Pagal formuojamÄ teismų praktikÄ bendrininkavimas – tai bendra kelių asmenų veika, todėl visos dėl veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iÅ¡ bendrininkų nepriklausomai nuo kiekvieno iÅ¡ jų vaidmens, veiksmų pobÅ«džio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymÄ .

Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiÅ¡kia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Susitarimas gali bÅ«ti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje; jis gali bÅ«ti iÅ¡ankstinis ar staiga kilęs, sudaromas žodžiu, raÅ¡tu, konkliudentiniais veiksmais. Ä®rodinėjant susitarimo buvimÄ nėra bÅ«tina nustatyti, kad visi bendrininkai yra iÅ¡samiai aptarę nusikalstamos veikos atlikimo detales (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-245/2006).

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įvertintų įrodymų visuma patvirtina nuteistųjų M. K., V. T. susitarimÄ ir tyčiÄ padaryti nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 294 straipsnio 2 dalyje, priežastinį ryšį tarp kiekvieno iÅ¡ jų padarytų veiksmų. Svarbu pažymėti, kad kaltės forma, jos rÅ«Å¡is, be nuteistojo prisipažinimo ar neprisipažinimo nustatoma tiriant, įvertinant faktinių duomenų visetÄ , iÅ¡orinius nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobÅ«dį, sistemingumÄ , bÅ«dÄ , situacijÄ , kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-550/2006).

Nors nuteistasis M. K. neigia susitarimÄ padaryti jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ , tokį susitarimÄ ir tiesioginę tyčiÄ savavaldžiavimo veiksmais teismas konstatavo įvertinęs objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, kurie nustatyti aukščiau paminėtais nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais. Akivaizdu, kad V. T. ir M. K. naudojo psichinę prievartÄ nukentėjusiojo atžvilgiu, grasindami jam ir jo Å¡eimos nariams fiziniu susidorojimu, turto sunaikinimu, o nenustatytas asmuo panaudojo smurtÄ .

IÅ¡ nuteistojo M. K. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis neva nežinojo apie V. T. ir H. Z. tikruosius nusikalstamus kėslus, jis (apeliantas) aukščiau paminėtus asmenis tik nuvežė į Smėlynės gatvę, kur jie pradėjo aiÅ¡kintis dėl kažkokios skolos, apie kuriÄ jis nieko nežinojo. Tačiau tokie nuteistojo M. K. parodymai neatitinka faktinių aplinkybių ir prieÅ¡tarauja nukentėjusiojo bei liudytojų N. S. ir S. J. parodymams. IÅ¡ jų matyti, kad visi trys asmenys (tarp jų - M.

K.) nukentėjusįjį iÅ¡ karto apsupo ratu, taip sudarė realų baimės įspÅ«dį, visi Å¡aukė, grasino susidorojimu ir reikalavo grÄ Å¾inti neegzistuojančiÄ skolÄ . Tai, kad nuteistasis M. K. suprato, jog atlieka įstatymo draudžiamus veiksmus akivaizdu iÅ¡ to, kad jis pats aktyviai (žodžiu) iÅ¡reiÅ¡kė pozicijÄ dėl reikalavimo grÄ Å¾inti pinigus, pritarė kito nuteistojo V. T. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens veiksmams ir nieko nedarė, kad jie bÅ«tų nutraukti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantas žinojo ir aiÅ¡kiai suprato savo nusikalstamų veiksmų pobÅ«dį ir tikrÄ jį galutinį rezultatÄ (tikslÄ ).

M. K. veiksmų kvalifikavimui neturi jokios reikÅ¡mės, kokiu balso tonu nuteistasis iÅ¡reiÅ¡kė reikalavimÄ nukentėjusiajam grÄ Å¾inti pinigus. IÅ¡ nukentėjusiojo D. T. parodymų matyti, kad susidariusioje situacijoje jis turėjo pakankamai realų pagrindÄ bijoti dėl psichinio smurto panaudojimo galimumo, tai akivaizdžiai patvirtina ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens panaudotas fizinis smurtas (suduotas smÅ«gis nukentėjusiajam į galvÄ ). Å ios aplinkybės akivaizdžiai įrodo nuteistųjų veiksmų bendrumÄ bendram tikslui pasiekti, t. y. savavaliÅ¡kai, tyčia vykdė ginčijamÄ , nerealizuotÄ A.

P. tariamÄ teisę dėl D. T. 8 000 Lt skolos. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje motyvuotai nurodė kiekvieno nuteistojo padarytus nusikalstamus veiksmus, juos aptarė ir įvertino. Teisėjų kolegija su tokiu įrodymų vertinimu sutinka visiÅ¡kai. Be to, iÅ¡ byloje esančių duomenų matyti, kad nusikalstamos veikos padaryme dalyvavo keli asmenys, abu nuteistieji buvo sulaukę amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad M. K. bÅ«damas suaugęs ir turintis atitinkamÄ iÅ¡silavinimÄ pagal savo protinį iÅ¡sivystymÄ ir psichinę bÅ«senÄ negalėjo suvokti savo veiksmų bei juos valdyti.

Dėl bausmių skyrimo            BK 54 straipsnis reglamentuoja bausmės skyrimo pagrindus ir nustato, kad bausmės skyrimas yra iÅ¡imtinė teismo kompetencija. Tai viena sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo ir baudžiamosios bylos užbaigimo stadijų, nes paskiriant bausmę įvertinamas ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, ir nusikaltimo požymiai, jų turinys bei pobÅ«dis, ir kaltininko asmenybė, ir jo atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės. Teismas paskiria tik tokiÄ bausmę, kuri yra numatyta BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytÄ nusikaltimÄ , sankcijoje, vadovaujantis BK bendrosios dalies nuostatomis.

Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingÄ bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat ir į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo virÅ¡enybę. BK 294 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta, jog už Å¡iÄ nusikalstamÄ veikÄ kaltininkui gali bÅ«ti skiriamas areÅ¡tas arba laisvės atėmimas iki penkerių metų.

Skiriant bausmę svarbu atsižvelgti ir į tai, jog pagal baudžiamosios teisės doktrinÄ , skirdamas bausmę, teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgti į nusikalstamos veikos sunkumÄ bei kaltininko asmenybę, bet ir iÅ¡reiÅ¡kia nuomonę apie padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ bei kaltininkÄ . Todėl baudžiamajame įstatyme yra įtvirtinta nuostata, kad jeigu straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytÄ nusikaltimÄ , sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiÅ¡kiai prieÅ¡tarautų teisingumo principui, teismas vadovaudamasis bausmės paskirtimi gali motyvuotai paskirti Å¡velnesnę bausmės rūšį arba sumažinti laisvės atėmimo bausmės trukmę.

Tai reiÅ¡kia, kad teismas, įvertinęs veikos pavojingumÄ ir visas jau paminėtas kitas bylos aplinkybes gali konkrečioje byloje kaltininkui nustatyti kitokias, individualizuotas bausmės ribas, nuosprendyje nurodydamas, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas Å¡iam asmeniui už Å¡ios nusikalstamos veikos padarymÄ aiÅ¡kiai prieÅ¡tarautų teisingumo principui. BK 1 straipsnio kontekste tai reiÅ¡kia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių Å¡iam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobÅ«džio ir už Å¡iÄ veikÄ numatytos bausmės turi bÅ«ti teisinga pusiausvyra (proporcija).

V. T. skunde nurodo, kad jam paskirta areÅ¡to trukmė (45 paros) yra per didelė, nes padarė apysunkį nusikaltimÄ , iÅ¡ dalies kaltu prisipažino ir gailisi, ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus apie visas žinomas nusikalstamos veikos aplinkybes, teisiamas pirmÄ kartÄ , administracine tvarka nebaustas ir nors teismas jo prisipažinimÄ ir gailėjimÄ si dėl padarytos nusikalstamos veikos nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tačiau į tai privalėjo atsižvelgti. Apeliantas taip pat akcentuoja tai, kad turi nuolatinę gyvenamÄ jÄ vietÄ ir darbÄ , jo atliekamas darbas turi didelės įtakos UAB „XXXX“ veiklai, darbe jis charakterizuojamas kaip pareigingas, komunikabilus, iniciatyvus ir kruopÅ¡tus darbuotojas.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad jeigu paskirta iki 45 parų areÅ¡to, teismas gali nustatyti jį atlikti poilsio dienomis (BK 49 straipsnio 5 dalis). Todėl praÅ¡o atsižvelgti į tai, kad jis turi nuolatinį darbÄ , kurio nenori prarasti, areÅ¡to nustatymas poilsio dienomis atitiktų jo interesus ir taip bÅ«tų geriau pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai.Apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatuoja, jog Å¡ioje byloje nėra nustatyta M.

K. ir V. T. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažinta tai, kad nusikalstamÄ veikÄ padarė veikdami bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas V. T. skirdamas bausmę atsižvelgė į tai, kad jis charakterizuojamas patenkinamai, administracine tvarka nebaustas (t. 2, b. l. 114), anksčiau teistas, padarė apysunkį nusikaltimÄ . Kadangi V. T. teisiamas pirmÄ kartÄ (2010 m. gegužės 10 d. baudžiamuoju įsakymu nubaustas už vėliau padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ ), pirmosios instancijos teismas jam paskyrė Å¡velniausiÄ Ä¯statymo sankcijoje už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ numatytÄ bausmės rūšį – areÅ¡tÄ ir jo trukmę nustatė artimÄ Å¡ios bausmės vidurkiui.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BK 49 straipsnio 5 dalies taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga. Vien tik tai, kad apeliantas dirba ir charakterizuojamas teigiamai (t. 4, b. l. 28), turi nuolatinę gyvenamÄ jÄ vietÄ nėra pagrindas jam nustatyti areÅ¡to bausmę atlikti poilsio dienomis. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad toks nuteistojo praÅ¡ymas gali bÅ«ti pakartotinai svarstomas nuosprendžio vykdymo metu BPK 361 straipsnyje nustatyta tvarka. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas įvertino visas reikÅ¡mingas bausmei skirti aplinkybes ir padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai gali bÅ«ti pasiekti V.

T. paskyrus 45 parų areÅ¡to bausmę, kuri pagal bausmės rūšį nėra aiÅ¡kiai per griežta, o pagal savo trukmę nėra aiÅ¡kiai per didelė.            IÅ¡ nuteistojo M. K. apeliacinio skundo matyti, kad jis nesutinka su jam paskirta laisvės atėmimo bausme ir teigia, kad ji yra žymiai griežtesnė už kitiems nuteistiesiems paskirtÄ bausmę, kurie inicijavo Å¡io nusikaltimo padarymÄ . Apeliantas akcentuoja, kad BK 56 straipsnio dispozicijoje numatyta, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymÄ teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę.

Apeliantas mano, kad sÄ voka „paprastai“ savo prasme nėra imperatyvi, o prieÅ¡ingai - suteikia teismui, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, neskirti realios laisvės atėmimo bausmės. BK 75 straipsnyje numatyta, kad asmeniui nuteistam laisvės atėmimu už vienÄ ar kelius nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymÄ nuo vienerių iki trijų metų. Bausmės vykdymas gali bÅ«ti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Todėl pirmosios instancijos teismas įvertinęs jo vaidmenį nusikaltimo padaryme, jį charakterizuojančiÄ medžiagÄ bei tai, kad yra neįgalus, galėjo jam paskirtį bausmę, nesusijusiÄ su laisvės atėmimu.            Nuteistasis teigia, kad bausmės tikslai gali bÅ«ti pasiekti jam netaikant realios laisvės atėmimo bausmės, o pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, jos vykdymÄ atidėti. Teisėjų kolegija su tokiais nuteistojo M. K. argumentais sutinka iÅ¡ dalies. IÅ¡ pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad teismas skirdamas bausmę M.

K. atsižvelgė į tai, kad jis charakterizuojamas patenkinamai (t. 3, b. l. 58, 60), baustas administracine tvarka (t. 3, b. l. 43-58), nusikalto bÅ«damas teistas. Teismas pagrįstai vadovavosi BK 56 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir teisingai M. K. pripažino recidyvistu, nes jis anksčiau teistas už tyčinių nusikaltimų padarymÄ . Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad M. K. dėl padarytų nusikalstamų veikų buvo nuteistas bausme, kuri nesusijusi su laisvės atėmimu. Padarytos nusikalstamos veikos pobÅ«dis ir M.

K. asmenybė patvirtina, kad nuteistasis yra pavojingas visuomenei, yra linkęs nusikalsti, nes sistemingai daro nusikalstamas veikas, į doros keliÄ nestoja ir jokių teigiamų iÅ¡vadų nedaro. Todėl Apygardos teismas pagrįstai jam skyrė laisvės atėmimo bausmę, o jos trukmę nustatė žymiai mažesnę, negu įstatymo sankcijoje už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ numatytas bausmės vidurkis.M. K. taikyti BK 75 straipsnio nuostatas nėra pagrindo. Å iÄ normÄ taikyti vien tik formaliu pagrindu, t. y. dėl to, kad apeliantas padarė apysunkį nusikaltimÄ negalima, nes bÅ«tina įvertinti visas aplinkybes.

BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad BK 75 straipsnio taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje nėra jokio pagrįsto (pakankamo) pagrindo manyti, kad M. K. bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistajam M.

K. nustatytas 40 procentų darbingumas (yra neįgalus) (t. 3, b. l. 193-200). Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad M. K. dėl savo ligos negali atlikti laisvės atėmimo bausmės, o vien tik nuteistojo neįgalumas ir kitos skunde nurodytos aplinkybės nėra pagrindas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. K. ir V. T. tarp siekiamo tikslo ir priemonių jam pasiekti, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobÅ«džio ir už Å¡iÄ veikÄ paskirtos bausmės pusiausvyra (proporcija) iÅ¡laikyta ir bausmės paskirtos teisingai.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,       nutaria :

          Nuteistųjų M. K. ir V. T. apeliacinius skundus atmesti. Kolegijos pirmininkas                                                               Kęstutis Jucys Teisėjai                                                                            Albinas Bielskis                                                                             Linas Žukauskas                                                                                                                                      Â