2016-05-17 Nr. AB-10900-3-61-3-02365-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-1092-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02365-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 25

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lindorff Oy apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lindorff Oy skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. D., uždarajai akcinei bendrovei „Creditinfo Lietuva“ dėl nurodymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Lindorff Oy elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir VDAI) 2014 m. kovo 24 d. nurodymą Nr. 2R-1464 (2.13.).

Pareiškėjas paaiškino, kad VDAI netinkamai interpretuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.109 straipsnio 1 dalį, nukrypsta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisminės praktikos, todėl jos skundžiamame nurodyme padaryta išvada, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 21 straipsnio 3 dalį, nes suinteresuotam asmeniui V. D. nepateikė reikalavimo perleidimo sutarties, yra nepagrįsta. Pareiškėjo teigimu, CK 2.17 straipsnyje įtvirtinta fizinio asmens pareiga raštu informuoti apie pasikeitusią gyvenamąją vietą; tokios pareigos nevykdant, kreditorius turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus jam žinomoje paskutinėje gyvenamojoje vietoje.

Įstatymas nenumato, kokios formos ir kokiu būdu turi būti siunčiamas pranešimas, tik įtvirtina kreditoriaus teisę siųsti pranešimus (pareikalavimo atsiskaityti laiškus ir/ar pranešimus apie reikalavimo teisės perleidimą) paskutiniu jam žinomu gyvenamosios vietos adresu, o toks pranešimų siuntimas laikytinas tinkamu informavimu. Trečiasis suinteresuotas asmuo Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenimis, gyvenamąją vietą nuo 1991 m. spalio 31 d. yra deklaravęs (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Biržų r. sav., tokį patį adresą V.

D. buvo pateikęs ir pradiniam kreditoriui, iš kurio automatiniu būdu duomenis gavo ir Lindorff Oy, kuri minėtu adresu siuntė visus jam skirtus pranešimus. Apie tai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo galimai pakeitė gyvenamąją vietą duomenų nebuvo gauta, todėl darytina išvada, kad kreditoriaus siunčiama korespondencija paskutiniu žinomu gyvenamuoju adresu laikytinas tinkamu informavimu CK 6.109 straipsnio 1 dalies prasme. Galiojantys teisės aktai nenustato pareigos pareikalavimo atsiskaityti laiškus ir/ar pranešimus apie reikalavimo perleidimą siųsti tik registruotu paštu, todėl įstatyme neesant įtvirtintai tokiai pareigai, nepagrįsta būtų teigti, kad vienintelis tinkamas įrodymas apie pareiškėjo įvykdytą prievolę yra pateikta pažyma apie registruotu paštu išsiųstą laišką.

VDAI tiriant V. D. bylą, buvo pateikti rašytiniai įrodymai apie jam sugeneruotą ir išsiųstą pranešimą apie reikalavimo teisės perleidimą ir pareikalavimą tinkamai atsiskaityti su kreditoriumi, t. y. VDAI buvo pateikti ne tik ištraukos nuorašai iš pareiškėjo duomenų bazės, bet ir laiškų siuntimo paslaugas teikiančios UAB „Intella Information“ (dabartinis pavadinimas UAB „CorpusCapita“) rašytinis patvirtinimas apie išsiųstą laišką, kas laikytina tinkamu įrodymu, jog trečiajam suinteresuotam asmeniui buvo sugeneruotas ir išsiųstas atitinkamas laiškas.

Pareiškėjo nuomone, tais atvejais, kuomet nėra įstatymu reikalaujamas siuntos pristatymo būdas, jo pateikti duomenys apie pranešimo išsiuntimą trečiajam suinteresuotam asmeniu V. D. yra teisiškai reikšmingi identifikuojant pranešimo išsiuntimo faktą pasirenkant vieną iš teisėtai Lietuvos Respublikoje esamų siuntų būdų. Todėl visiškai nėra aišku, kuo remiantis VDAI daro išvadą, kad pareiškėjo pateikti rašytiniai dokumentai nėra pakankami įrodymai, patvirtinantys, kad V. D. atitinkamas laiškas buvo išsiųstas. Be to, visiškai neaišku, kuo remiantis VDAI pareiškėjo rašytinius dokumentus vertina kaip nepakankamus įrodymus, o V.

D. žodinius paaiškinimus, kad jis apie jo vardu susiformavusią skolą sužinojo tik 2013 metais – kaip tinkamus įrodymus. Darytina išvada, kad VDAI remiasi skirtingais metodais ir įrodymų vertinimo taisyklėmis, vertindama pareiškėjo pateikiamus duomenis ir rašytinius įrodymus bei vertindama V. D. pateikiamus žodinius paaiškinimus. VDAI nevertino pareiškėjo pateiktų rašytinių įrodymų, tačiau remdamasi V. D. žodiniu paaiškinimu, nepagrįstu jokiais įrodymais, priima skundžiamą nurodymą. Be to, VDAI pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog su trečiuoju suinteresuotu asmeniu buvo bendrauta telefonu ir deramasi dėl atsiskaitymo dar prieš jam kreipiantis į VDAI, iš viso nevertino, nors tai taip pat susiję su informacija, kad V.

D. žinojo (buvo informuotas) apie įvykusį reikalavimo teisės perleidimą ir jo vardu susiformavusią skolą. Nors pati VDAI šios informacijos klausė pareiškėjo, tačiau pateikto atsakymo, kad su V. D. buvo bendrauta, tartasi dėl atsiskaitymo, pretenzijos dėl jo vardu susiformavusios skolos niekuomet nebuvo gauta, niekaip nevertino ir dėl jos nepasisakė.

Atsakovas VDAI su skundu nesutiko ir atsiliepime prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Atsakovas paaiškino, kad nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog skundžiamu nurodymu ji pakeitė CK 6.109 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, jį interpretuoja savaip ir veikia ultra vires. VDAI, nagrinėdama trečiojo suinteresuoto asmens V. D. 2014 m. sausio 22 d. pareiškimą „Dėl neteisėtų veiksmų“, atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. gegužės 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2161/2011 suformuotą praktiką, kaip tai nustatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 straipsnio 2 dalyje.

Šioje nutartyje LVAT konstatavo, kad vertinant naujojo kreditoriaus veiksmų tvarkant skolininkų asmens duomenis teisėtumą, VDAI turi vertinti aplinkybę, ar apie reikalavimo perleidimą pareiškėjas buvo tinkamai informuotas ir ar tokiu būdu gauti jo asmens duomenys teisėtai buvo perleisti tretiesiems asmenims, o kad naujasis kreditorius galėtų inter alia naudotis Įstatymo nuostatomis dėl asmens duomenų tvarkymo asmens mokumui įvertinti įsiskolinimui valdyti, pareiškėjas turi būti informuotas apie reikalavimo perleidimą, pateikiant atitinkamus įrodymus (reikalavimo perleidimo sutartį).

Pareiškėjas atsakovą 2014 m. vasario 19 d. raštu Nr. S-3177 informavo, kad V. D. apie reikalavimo teisės perleidimą buvo informuotas jam siųstu 2009 m. sausio 13 d. laišku, kuriuo buvo nurodyta apie įvykusį reikalavimo teisės perleidimą ir tuo pačiu pateiktas reikalavimas apmokėti jo vardu susiformavusią skolą. Pareiškėjas, teikdamas informaciją VDAI, nenurodė, kad V. D. buvo pateikta reikalavimo teisės perleidimo sutartis ir nepateikė jokių įrodymų, kad ji būtų buvusi pateikta. UAB „Omnitel“ 2013 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. 2300-1843 jau yra informavęs VDAI, kad pagal UAB „Omnitel“ ir pareiškėjo 2008 m. gruodžio 23 d. sudarytos Reikalavimo teisių į skolų portfelį pirkimo-pardavimo sutarties Nr. TR-40034-7916 6.2 punktą, pareiškėjas įsipareigojo savo kaštais informuoti skolininkus apie kreditoriaus pasikeitimą, todėl dėl aplinkybių, susijusių su V.

D. informavimu apie reikalavimo teisės perleidimą į šią bendrovę pakartotinai nesikreipė. Pareiškėjas nurodė, kad VDAI buvo pateikti rašytiniai įrodymai apie V. D. sugeneruotą ir išsiųstą pranešimą apie reikalavimo teisės perleidimą ir pareikalavimą tinkamai atsiskaityti su kreditoriumi, t. y. VDAI buvo pateikti ne tik ištraukos nuorašai iš pareiškėjo duomenų bazės, bet ir laiškų siuntimo paslaugas teikiančios bendrovės UAB „OpusCapita“ rašytinis patvirtinimas apie išsiųstą laišką, kas, pareiškėjo nuomone, laikytina tinkamu įrodymu, kad V.

D. 2009 m. sausio 13 d. buvo sugeneruotas ir išsiųstas atitinkamas laiškas. Tačiau, atsakovo teigimu, tiek asmens, dėl kurio asmens duomenų tvarkymo teisėtumo LVAT buvo nagrinėjama administracinė bylą Nr. A444-2161/2011, tiek V. D. asmens duomenis pareiškėjas gavo su UAB „Omnitel“ 2008 m. gruodžio 23 d. sudariusi tą pačią Reikalavimo teisių į skolų portfelį pirkimo-pardavimo sutartį Nr. TR-40034-7915, informacija apie reikalavimo teisės perleidimą ir priminimai apie įsipareigojimų neįvykdymą buvo pateikiami panašiu metu, t. y. 2009 metų sausio mėnesį.

Iš esmės, VDAI nagrinėjant V. D. 2014 m. sausio 22 d. pareiškimą, pareiškėjas pateikė tuos pačius įrodymus, kokie buvo pateikti ir administracinėje byloje Nr. A444-2161/2011 nagrinėtu atveju. Dėl šios priežasties VDAI, nagrinėdama V. D. 2014 m. sausio 22 d. pareiškimą, atsižvelgė į LVAT formuojamą praktiką. Nagrinėjamu atveju VDAI buvo pateiktas UAB „OpusCapita“ 2014 m. kovo 17 d. pranešimas Nr. 2930, jog laiškas V. D., adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Biržų r. sav., 2009 m. sausio 13 d. buvo išsiųstas, tačiau kadangi laiškai buvo siunčiami paprastu paštu, informacijos apie jų pristatymą ir įteikimą pateikti negali.

Su minėtu pranešimu VDAI nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių laiško V. D. 2009 m. sausio 13 d. išsiuntimą. Atsižvelgiant į tai, VDAI minėtą UAB „OpusCapita“ pranešimą, nepagrįstą jokiais įrodymais, vertino kaip nepakankamą įrodymą daryti išvadai, kad pareiškėjas prieš 2009 m. kovo 25 d. perduodamas V. D. asmens duomenis UAB „Creditinfo Lietuva“ mokumo vertinimo ir įsiskolinimo valdymo tikslais, įgyvendino pareigą, numatytą tuo metu galiojusios Įstatymo redakcijos 21 straipsnio 3 dalyje, išsiųsti (pateikti) duomenų subjektui rašytinį priminimą apie įsipareigojimų neįvykdymą.

VDAI nevertino pareiškėjo rašte nurodyto bendravimo su V. D. telefonu kaip priminimo apie įsipareigojimų nevykdymą, kadangi Įstatymo redakcijos, galiojusios minėto asmens duomenų perdavimo UAB „Creditinfo Lietuva“ metu, 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad priminimas turi būti pateikiamas raštu, atsižvelgiant į tai, pokalbis telefonu negali būti vertinamas kaip priminimas apie įsipareigojimų nevykdymą Įstatymo 21 straipsnio 3 dalies prasme. Be to, nors pareiškėjas tiek VDAI, tiek teismui nurodė, kad su V. D. buvo bendrauta telefonu dėl atsiskaitymo, tačiau nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad tokie pokalbiai buvo, kada jie vyko ir koks buvo jų turinys.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Creditinfo Lietuva“ su pareiškėjo skundu sutinka ir atsiliepime prašo jį patenkinti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) išplėstinė teisėjų kolegija civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010, 2010 m. balandžio 16 d. priimtoje nutartyje suformavo šiuo klausimu vienodą teismų praktiką. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad CK 6.109 straipsnio 1 dalies formuluotė, jog pranešimu laikomas reikalavimo perleidimo fakto įrodymo pateikimas skolininkui, reiškia, kad bet kuris pranešimas, nesvarbu, kokios formos ir kurio kreditoriaus (pradinio ar naujojo) pateikiamas, tačiau informuojantis skolininką apie cesiją, CK 6.109 straipsnio 1 dalies prasme yra įrodymas apie reikalavimo perleidimo faktą.

Dėl to, išplėstinė teisėjų kolegija, aiškindama CK 6.109 straipsnio 1 dalies normą, konstatavo, kad skolininkui apie reikalavimo perleidimą, kai jam sudaryti skolininko sutikimo nereikia, gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar busimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam kreditoriui. Kaip matyti iš LAT formuojamos praktikos, reikalavimo perleidimo sutarties pateikimas skolininkui jokiu būdu negali būti traktuojamas kaip vienintelis tinkamas CK 6.109 straipsnio 1 dalies įgyvendinimo būdas, tiesiog svarbu nustatyti, jog asmeniui (skolininkui) yra pateikta informacija apie įvykusią reikalavimo teisę.

Skolininko informavimo apie cesiją aspektu, VDAI klaidingai aiškina 2011 m. gegužės 11 d. LVAT nutartį, kadangi šioje nutartyje teismas taip pat laikėsi LAT suformuotos teismų praktikos dėl skolininko informavimo apie cesiją: „įstatyme reikalavimo perleidimo įsigaliojimo skolininkui, kurio buvimo vieta žinoma, momentas siejamas su dviem alternatyviais teisiniais faktais: tai gali būti momentas, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba momentas, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą (CK 6.109 straipsnio 1, 2 dalys)“ ir „nagrinėjamu atveju Inspekcija nesiaiškino, ar pareiškėjas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą (ar sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas)“.

Kaip teisingai nurodo pareiškėjas, VDAI skundžiamame nurodyme klaidingai remiasi 2011 m. gegužės 11 d. LVAT nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A444-2161/2011, kadangi minėtoje byloje LVAT tokią išvadą suformulavo, remdamasis visai kitomis faktinėmis aplinkybėmis, ir iš esmės nagrinėjo VDAI pareigų vykdymo (sprendimų motyvavimo) taisykles ir tai, kas laikytina „pagristu ginčijimu“, be to, minėtoje byloje LVAT nesuformavo įrodymų leistinumo taisyklės, o nustatė VDAI pareigą motyvuoti savo sprendimus ir, esant neatitikimams, nepasitikėti vienos šalies paaiškinimais, o paremti juos kitais įrodymais.

Šios bylos faktinės aplinkybės yra kitokios, o VDAI pateikti visi turimi rašytiniai įrodymai, pagrindžiantys faktą, jog pareiškėja trečiajam suinteresuotam asmeniui pateikė pranešimą apie reikalavimo teisės perleidimą ir pareikalavimą tinkamai atsiskaityti su kreditoriumi. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog galiojantys teisės aktai nenustato pareigos pareikalavimo atsiskaityti laiškus ir/ar pranešimus apie reikalavimo teisės perleidimą siųsti tik registruotu paštu, todėl įstatyme nesant įtvirtintai tokiai pareigai, nepagrįsta būtų teigti, jog vienintelis tinkamas įrodymas apie pareiškėjo įvykdytą prievolę yra pateikta pažyma apie registruotu paštu išsiųstą laišką.

Pastarąjį argumentą patvirtina ir tai, kad Įstatymo 21 straipsnio 3 dalis leidžia priminimą skolininkui pateikti ir elektroninių ryšių priemonėmis. Visiškai nėra aišku, kodėl tuo pat metu trečiojo suinteresuoto asmens žodinius paaiškinimus, kad jis apie jo vardu susiformavusią skolą sužinojo tik 2013 m. gruodžio 9 d. VDAI laiko tinkamai įrodytais. Būdama nuosekli, VDAI lygiai taip pat turėtų remtis 2011 m. gegužės 11 d. LVAT nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A444-2161/2011, ir nepasitikėti „asmenų paaiškinimais, nepagrįstais jokiais įrodymais“.

VDAI turėtų taikyti vienodas įrodymų vertinimo taisykles, priešingu atveju, ji pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. D. su pareiškėjo skundu nesutiko ir atsiliepime prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, CK 6.109 straipsnio l dalyje yra imperatyviai nurodyta, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Pagal CK 6.109 straipsnio 5 dalį, pranešimu apie reikalavimo perleidimą laikomas sutarties dėl reikalavimo perleidimo perdavimas naujajam kreditoriui ir šios sutarties pateikimas skolininkui. Atitinkamai nei UAB „Creditinfo Lietuva“, nei Lindorff Oy nepranešė apie reikalavimo perleidimą ir nepateikė tai patvirtinančios sutarties.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 10 d. sprendimu pareiškėjo Lindorff Oy skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad ginčas kilo dėl VDAI 2014 m. kovo 24 d. nurodymo Nr. 2R-1464(2.13.), kuriuo Lindorff Oy nurodyta imtis priemonių, kad V. D. asmens duomenys, 2009 m. kovo 25 d. perduoti UAB „Creditinfo Lietuva“, būtų sunaikinti, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad tarp pardavėjo UAB „Omnitel“ ir pirkėjo Lindorf Oy buvo sudaryta 2008 m. gruodžio 23 d. Reikalavimo teisių į skolų portfelį pirkimo-pardavimo sutartis Nr. TR-40034-7915, kurios įsigijimo objektas – pardavėjui priklausančios reikalavimo teisės į pradelstas gautinas sumas, atsiradusias iš pardavėjo sudarytų rašytinių sutarčių su fiziniais asmenimis pagal rašytinius susitarimus. UAB „Omnitel“ 2013 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. 2300-1843 „Dėl informacijos pateikimo“ informavo VDAI, kad tarp Linforff Oy filialo ir UAB „Omnitel“ buvo sudaryta 2008 m. gruodžio 23 d. Reikalavimo teisių į skolų portfelį pirkimo-pardavimo sutartis Nr. TR-40034-7915, kuria Lindorff Oy įsigijo UAB „Omnitel“ priklausančią reikalavimo teisę į pradelstas gautinas sumas, atsiradusias iš UAB „Omnitel“ suteiktų paslaugų fiziniams asmenims pagal rašytinius susitarimus. UAB „Omnitel“ nurodė, kad pagal 2008 m. gruodžio 23 d. Reikalavimo teisių į skolų portfelį pirkimo-pardavimo sutartį Nr. TR-40034-7915, pareiga informuoti skolininkus apie kreditoriaus pasikeitimą buvo nustatyta Lindorff Oy.

V. D. kreipėsi į VDAI su 2014 m. sausio 22 d. pareiškimu (gavimo data 2014 m. vasario 6 d., reg. Nr. 1R-691(2.13.), kuriame nurodė, kad prieš du mėnesius norėjo pasinaudoti išperkamosios nuomos paslaugomis, tačiau jam buvo atsakyta, kad tokių paslaugų suteikti nėra galimybės, kadangi V. D. įtrauktas į skolininkų registrą. Prisijungus prie UAB „Creditinfo Lietuva“ internetinio puslapio pamatė, kad jame nurodyta, kad nuo 1998 m. gegužės 1 d. V. D. yra skolingas Lindorff Oy filialui 1 371,38 Lt. Nurodė, kad nėra turėjęs ar sudarinėjęs jokių sandorių su Lindorff Oy filialu, kuri niekada nėra bandžiusi iš V. D. prisiteisti kokias nors skolas, niekada nėra reiškusi jam pretenzijų. V. D. šiame pareiškime prašė VDAI, be kita ko, ištirti jo nurodytus faktus ir įpareigoti įstatymų nustatyta tvarka Lindorff Oy filialą ir UAB „Creditinfo Lietuva“ panaikinti visus įrašus apie jo neva turimą įsiskolinimą. VDAI 2014 m. vasario 10 d. raštu Nr. 2R-667(2.13.) kreipėsi į Lindorff Oy filialą, prašydama VDAI pateikti informaciją, apie tai, ar neišreiškus V. D. sutikimo dėl reikalavimo teisės perleidimo, jam buvo pateikta reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopija ar kitoks reikalavimo perleidimo fakto įrodymas, jei taip – kada šie dokumentai buvo pateikti. Taip pat, VDAI paprašė Lindoff Oy filialo pateikti tokių dokumentų pateikimą patvirtinančius įrodymus: informaciją ar prieš teikiant pareiškėjo asmens duomenis UAB „Creditinfo Lietuva“ buvo pateiktas (išsiųstas) V. D. priminimas apie įsipareigojimų neįvykdymą, kaip to reikalauja Įstatymo 21 straipsnio 3 dalis, jei taip – kada ir kokiu adresu priminimas buvo pateiktas (išsiųstas). Taip pat, VDAI paprašė Lindoff Oy filialo pateikti priminimo ir jo pateikimo (išsiuntimo) V. D. faktą patvirtinančių dokumentų patvirtintas kopijas.

Lindorff Oy filialas 2014 m. vasario 20 d. pateikė VDAI reikalautą informaciją ir, be kita ko, nurodė, kad LAT yra konstatavęs, kad skolininkui apie reikalavimo teisės perleidimą, kai jam sudarant skolininko sutikimo nereikia, gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, kad pranešime būtu informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam kreditoriui. Pareiškėjas apie įvykusį reikalavimo teisės perleidimą buvo informuotas jam siųstu 2009 m. sausio 13 d. laišku, kuriuo buvo informuojama apie įvykusį reikalavimo teisės perleidimą ir pateikiamas tuo pačiu reikalavimas apmokėti jo vardu susiformavusią skolą.

Be to, su pareiškėju buvo bendrauta ir telefonu, todėl prielaidos, kad jam nebuvo pranešta apie reikalavimo teises perleidimą negalima daryti; pareiškėjo asmens duomenų teikimo UAB “Creditinfo Lietuva“ metu galiojusios redakcijos Įsatymo 21 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog duomenų valdytojas gali teikti skolininkų duomenis tik tuo atveju, jeigu jis duomenų subjektui raštu pateikė priminimą apie įsipareigojimų neįvykdymą ir per 30 kalendorinių dienų nuo tos dienos, kai duomenų valdytojas išsiuntė (pateikė) duomenų subjektui priminimą, įsiskolinimas liko nepadengtas ir (ar) mokėjimo terminas nebuvo atidėtas arba duomenų subjektas pagrįstai neginčijo įsiskolinimo.

Kaip ir nurodyta aukščiau, pirmasis, iš visų pareiškėjui siųstų pranešimų, priminimas apie neįvykdyta įsipareigojimą, buvo siųstas 2009 m. sausio 13 d., pareiškėjo deklaruotu gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Biržų r. sav. Pareiškėjo duomenys UAB „Creditinfo Lietuva“ buvo perduoti sutinkamai su Įstatymo nuostatomis dėl teikimo jungtinėms duomenų rinkmenoms, kadangi pareiškėjo duomenys perduoti praėjus daugiau nei 30 kalendorinių dienų nuo pranešimo pateikimo ir pareiškėjui skolos neginčijus, neapmokėjus ir neatidėjus mokėjimo termino.

Kartu su šiuo raštu Lindorff Oy filialas pateikė VDAI išrašą iš duomenų bazės apie pareiškėjo tvarkomus asmens duomenis; Reikalavimo teisių į skolų portfelį pirkimo-pardavimo sutarties Nr. TR-40034-7915 bei priedo ištraukų nuorašus; automatinio perdavimo išrašą; išrašą iš duomenų bazės apie pareiškėjui sugeneruotų laiškų išsiuntimą ir Lindorff laiškus lydinčio teksto nuorašą; kiekvieną pranešimą lydinčio teksto nuorašą. UAB „OpusCapita“ 2014 m. kovo 17 d. pranešimu Nr. 2930 informavo Lindoff Oy filialą, kad pagal Lindorff Oy filialo pateiktą, persiuntimui skirtą klientams duomenų failą, laiškai buvo perduoti pristatymui paprastu paštu.

Adresatų sąraše buvo ir adresatas V. D., kuriam laiškai buvo išsiųsti 2009 m. sausio 13 d., adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Biržų r. sav. Kadangi laiškai buvo siunčiami paprastu paštu, informacijos apie jų pristatymą ir įteikimą UAB „OpusCapita“ pateikti negali.

VDAI 2014 m. kovo 24 d. sprendimu Nr. 3R-117(2.13.-1.) „Dėl V. D. 2014 m. sausio 22 d. pareiškimo“ pripažino pareiškėjo V. D. skundą pagrįstu ir nusprendė UAB „Lindorff Oy“ filialui duoti nurodymą imtis priemonių, kad pareiškėjo 2009 m. kovo 25 d. perduoti asmens duomenys UAB „Creditinfo Lietuva“ būtų sunaikinti. Nurodė, kad nors Lindorff Oy filialas 2014 m. vasario 19 d. raštu Nr. S-3177 VDAI nurodė, kad informaciją apie tai, kad Lindorff Oy filialas iš UAB „Omnitel“ įsigijo reikalavimo teisę į pareiškėjo skolą, pareiškėjui teikė 2009 m. sausio 13 d. raštu, bei pateikė Lindorff sistemos išrašą ir tipinio laiško, kuriuo asmenys informuojami apie reikalavimo teisės perleidimą, tačiau Lindorff Oy filialas nepateikė jokių šios informacijos pateikimo pareiškėjui įrodymų, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjas buvo informuotas apie reikalavimo teisės perleidimą, pateikiant atitinkamus įrodymus (reikalavimo perleidimo sutartį). VDAI padarė išvadą, kad pareiškėjas nebuvo tinkamai informuotas apie reikalavimo teisės perleidimą. VDAI surašė Linforff Oy filialui 2014 m. kovo 24 d. nurodymą Nr. 2R-1464(2.13.) „Dėl asmens duomenų tvarkymo“, kuriuo Lindorff Oy filialas buvo įpareigotas imtis priemonių, kad pareiškėjo asmens duomenys 2009 m. kovo 25 d. perduoti UAB „Creditinfo Lietuva“, būtų sunaikinti. Gyventojų registro tarnyba 2014 m. balandžio 15 d. Pažymoje apie asmens duomenis Nr. (29)3V-1085 informavo Lindorff Oy filialą, kad Gyventojų registro duomenimis, V. D. gyvenamąją vietą deklaravo 1991 m. spalio 31 d., adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Biržų r. sav..

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, kurio 41 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad VDAI turi teisę duoti duomenų valdytojui rekomendacijas ir nurodymus dėl asmens duomenų tvarkymo ir apsaugos; duomenų valdytojas turi teisę tvarkyti ir teikti teisėtą interesą turintiems tretiesiems asmenims laiku ir tinkamai finansinių ir (arba) turtinių įsipareigojimų jam neįvykdžiusių duomenų subjektų (toliau – skolininkai) duomenis, taip pat ir asmens kodus, kad būtų galima įvertinti asmens mokumą ir valdyti įsiskolinimą, jeigu tinkamai įgyvendinami šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatyti duomenų apsaugos reikalavimai (21 str. 1 d.); duomenų valdytojas turi teisę skolininkų duomenis, taip pat ir asmens kodus, teikti duomenų valdytojams, tvarkantiems jungtines skolininkų duomenų rinkmenas (toliau – jungtinės skolininkų rinkmenos). Duomenų valdytojas gali tvarkyti jungtines skolininkų rinkmenas, turėdamas tikslą teikti tokius duomenis teisėtą interesą turintiems tretiesiems asmenims, kad šie galėtų įvertinti duomenų subjekto mokumą ir valdyti įsiskolinimą, tik šio įstatymo 33 straipsnio nustatyta tvarka pranešęs VDAI, kuri privalo atlikti išankstinę patikrą (21 str. 2 d.); duomenų valdytojas gali teikti skolininkų duomenis tik tuo atveju, jeigu jis duomenų subjektui paštu arba elektroninių ryšių priemonėmis pateikė rašytinį priminimą apie įsipareigojimų neįvykdymą ir per 30 kalendorinių dienų nuo dienos, kurią duomenų valdytojas išsiuntė (pateikė) duomenų subjektui priminimą: 1) skola liko nepadengta ir (arba) mokėjimo terminas nebuvo atidėtas arba 2) duomenų subjektas pagrįstai neginčijo skolos (21 str. 3 d.). Iš minėto reglamentavimo matyti, kad viena iš būtinų Įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų sąlygų duomenų valdytojui teisėtai teikti skolininkų duomenis yra ta, kad duomenų valdytojas prieš tai turi paštu arba elektroninių ryšių priemonėmis išsiųsti (pateikti) duomenų subjektui rašytinį priminimą apie įsipareigojimų neįvykdymą.

Pareiškėjo teigimu, jis šią pareigą atliko tinkamai ir nurodo, kad trečiais suinteresuotas asmuo V. D. Gyventojų registro tarnybos duomenimis, gyvenamąją vietą nuo 1991 m. spalio 31 d. yra deklaravęs (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Biržų r. sav., tokį patį adresą V. D. buvo pateikęs ir pradiniam kreditoriui, iš kurio automatiniu būdu duomenis gavo ir Lindorff Oy, kuri minėtu adresu siuntė visus jam skirtus pranešimus. Apie tai, kad suinteresuotas asmuo galimai pakeitė gyvenamąją vietą duomenų nebuvo gauta, todėl darytina išvada, kad kreditoriaus siunčiama korespondencija paskutiniu žinomu trečiojo suinteresuoto asmens gyvenamuoju adresu laikytinas tinkamu informavimu CK 6.109 straipsnio 1 dalies prasme. Galiojantys teisės aktai nenustato pareigos pareikalavimo atsiskaityti laiškus ir/ar pranešimus apie reikalavimo perleidimą siųsti tik registruotu paštu, todėl įstatyme neesant įtvirtintai tokiai pareigai, nepagrįsta būtų teigti, kad vienintelis tinkamas įrodymas apie pareiškėjos įvykdytą prievolę yra pateikta pažyma apie registruotu paštu išsiųstą laišką.

Šios bylos kontekste pažymėtina, kad Įstatymo tikslas – ginti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisę tvarkant asmens duomenis (1 str. 1 d.). Reikalavimo teisės perleidimą reglamentuoja CK nuostatos, todėl šiais klausimais atsižvelgtina į bendrosios kompetencijos teismų praktiką. LAT 2009 m. gruodžio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-591/2009 yra pažymėjęs, kad tam, kad reikalavimo perleidimas sukeltų teisines pasekmes skolininkui (būtų panaudotas prieš skolininką), skolininkas turi būti tinkamai, įstatymo nustatytu būdu, informuotas apie cesijos sutarties sudarymo faktą. Įstatyme reikalavimo perleidimo įsigaliojimo skolininkui, kurio buvimo vieta žinoma, momentas siejamas su dviem alternatyviais teisiniais faktais: tai gali būti momentas, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba momentas, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą (CK 6.109 str. 1, 2 d.). Pranešimu apie reikalavimo perleidimą laikomas sutarties dėl reikalavimo perleidimo perdavimas naujajam kreditoriui ir šios sutarties pateikimas skolininkui (CK 6.109 str. 5 d.). Skolininkas privalo įvykdyti prievolę naujajam kreditoriui tik tuo atveju, jeigu šis reikalaudamas pateikia ir reikalavimo perleidimo sutartį; naujojo kreditoriaus pareikštas atsisakymas prievolės arba reikalavimas ją įvykdyti negalioja, jeigu jie pareikšti nepateikus sutarties apie reikalavimo perleidimą, išskyrus atvejį, kai apie reikalavimo perleidimą skolininkui raštu praneša pradinis kreditorius (CK 6.109 str. 7 d.). Teisėjų kolegija pažymi, kad tik esant įstatyme įtvirtintoms prielaidoms, t. y. skolininkui tinkamai pranešus apie reikalavimo perleidimą ir pateikus reikiamus perleidimo fakto įrodymus, naujasis kreditorius skolininko atžvilgiu įgyja iš pradinės prievolės kylančias teises ir gali jomis disponuoti. CK nuostatos ir teismų praktika patvirtina, kad tam, jog reikalavimo perleidimas sukeltų teisines pasekmes skolininkui, skolininkas turi būti tinkamai įstatymo nustatytu būdu informuotas apie cesijos sutarties sudarymą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą ir asmens duomenų teisinės apsaugos srities reglamentavimą bei teismų praktiką, daro išvadą, kad pareiškėjas tinkamai neįgyvendino Įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos būtinos sąlygos, kad galėtų teikti UAB „Creditinfo Lietuva“ skolininko V. D. asmens duomenis, nes jam nebuvo pateiktas rašytinis priminimas apie įsipareigojimų neįvykdymą. Teismas sutinka su atsakovo pozicija, kad pareiškėjo pateikti duomenys, jog jis neregistruota siunta išsiuntė trečiajam suinteresuotam asmeniui priminimą apie įsipareigojimų neįvykdymą, laikytini nepakankamu įrodymu Įstatymo 21 straipsnio 3 dalies įtvirtintos pareigos įgyvendinimui pagrįsti, nes dėl pasirinkto priminimo siuntimo būdo (neregistruota siunta) pareiškėjas neturėjo objektyvių galimybių įsitikinti siųsto priminimo įteikimu V. D.. Analogiškos pozicijos laikosi ir LVAT (2011 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2161/2011).

Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas šiuo atveju turėjo galimybę tinkamai atlikti savo pareigą informuoti V. D. apie įsipareigojimų neįvykdymą prieš pateikdamas jo asmens duomenis UAB „Creditinfo Lietuva“. Nenustačius Įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų imperatyvių reikalavimų laikymosi, asmens duomenų teikimas negali būti pripažintas teisėtu. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Lindorff Oy filialas neįvykdė Įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos pareigos ir V. D. asmens duomenis UAB „Creditinfo Lietuva“ perdavė neteisėtai, todėl nėra pagrindo naikinti iš esmės pagrįsto ginčijamo VDAI nurodymo.

III. Pareiškėjas Lindorff Oy apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyku buvo atsakovo priimto akto teisėtumas ir pagrįstumas, o ne reikalavimo perleidimo (cesijos) materialinio civilinio teisinio santykio teisėtumo patikrinimas. Be to, investicinė veikla į reikalavimo teisių paketus yra viena iš apelianto veiklos Lietuvos Respublikoje rūšių. Bendrosios kompetencijos teismai pareiškėjo įgytas pažeistas reikalavimo teises apgynė tūkstančiuose civilinių bylų, todėl nesuprantama, kodėl atsakovas, neturėdamas tam kompetencijos, kvestionuoja šį susiklosčiusį materialinį teisinį santykį. Teisminio nagrinėjimo dalyku turėjo būti apelianto veiksmų, teikiant UAB „Creditinfo Lietuva“ A. D. asmens duomenis, atitikimas Įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytai tvarkai. Tačiau, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė CK 6.109 straipsnyje įtvirtintą materialinės teisės normą, nes ją aiškino per atitiktį su Įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą duomenų teikimo institutą, nepagrįstai susiaurino pranešimo apie reikalavimo užtikrinimo teisės perleidimą apimtį sulygindamas jį su pranešimu apie būsimą asmens duomenų teikimą. Tokiu būdu, be kita ko, buvo peržengtos administracinės bylos ribos.

Apelianto manymu, Įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs objektyvų rašytinio priminimo apie įsipareigojimo nevykdymą išsiuntimo (pateikimo) aspektą, tačiau nėra įtvirtinęs subjektyvaus elemento, kurį įtvirtinus teisinis asmens duomenų teikimo veiksmas taptų galimas atlikti ne nuo pranešimo išsiuntimo asmens duomenų subjektui, o nuo momento, kada apie tokį pranešimą asmens duomenų subjektas sužino (siunta jam įteikiama). Taigi kalbama apie du skirtingus teisinius santykius. Apelianto teigimu, minėtoje įstatymo normoje įtvirtintas būtent objektyvusis aiškinimas.

Be to, teismas nepagrįstai nurodo, kad pagal Įstatymo 21 straipsnio 3 dalį pagrįstu pranešimo įteikimu būdu būtų pranešimo siuntimas registruotu paštu. Apie įteikimą bylotų tik pranešimo įteikimas registruotu paštu, jei kartu su registruotu paštu būtų pateikiamas ir pranešimas apie įteikimą.

Atsakovas VDAI su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nesutinka su apelianto teiginiu, jog VDAI kvestionavo susiklosčiusį materialinį civilinį teisinį santykį, kadangi, nagrinėdama V. D. 2014 m. sausio 22 d. pareiškimą, vadovavosi LVAT 2011 m. gegužės 11 d. nutartyje administarcinėje byloje Nr. A444-2161/2011 suformuota praktika ir vertino tai, kas iš esmės ir buvo nurodyta minėtoje nutartyje. VDAI savo kompetencijos ribų neperžengė. Be to, ir pirmosios instancijos teismas netikrino reikalavimo perleidimo (cesijos), kaip civilinio teisinio santykio, teisėtumo, nepažeidė CK 6.109 straipsnyje įtvirtintos materialinės teisės normos. Teismas aiškiai atskyrė pranešimą apie reikalavimo teisės perleidimą ir priminimą apie įsipareigojimų neįvykdymą (pranešimą apie būsimą asmens duomenų teikimą), išskirdamas jas ir sprendimo konstatuojamojoje dalyje aiškiai pasisakydamas būtent dėl to, kad pareiškėjas tinkamai neinformavo V. D. apie įsipareigojimų neįvykdymą ir todėl tinkamai neįvykdė Įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos.

Atsakovas prieštarauja apelianto pateiktam Įstatymo 23 straipsnio 3 dalies aiškinimui, kadangi šioje nuostatoje aiškiai nurodomos dvi formuluotės – „pateikė“ ir „išsiuntė (pateikė)“. Pirmoji jų („pateikė“) reiškia tai, kad duomenų subjektui turi būti pateiktas pranešimas apie įsipareigojimų nevykdymą, t. y. subjektas turi realiai sužinoti apie šį pranešimą. Formuluotė „išsiuntė (pateikė)“ siejama su 30 kalendorinių dienų terminu (apelianto nurodytas „objektyvusis elementas“ sietinas tik su šia dalimi).

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Creditinfo Lietuva“ su apeliaciniu skundu sutinka ir atsiliepimu prašo jį tenkinti.

Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, atsakovas nepagrįstai remiasi LVAT 2011 m. gegužės 11 d. nutartyje administarcinėje byloje Nr. A444-2161/2011 suformuotą praktika, kadangi šioje byloje teismo išvada suformuota nagrinėjant skirtingas faktines bylos aplinkybes, be to, šioje nutartyje teismas nesuformulavo įrodymų leistinumo taisyklės (tiesiog nustatė VDAI pareigą motyvuoti savo sprendimus). Atkreiptinas dėmesys, kad galiojantys teisės aktai nenustato pareigos pareikalavimo atsiskaityti laiškus siųsti tik registruotu paštu; tą padaryti galima elektroninių ryšių priemonėmis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas Lindorff Oy, veikiantis per savo struktūrinį padalinį Lindorff Oy filialą, ginčija Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2014 m. kovo 24 d. nurodymą Nr. 2R-1464 (2.13.), kuriuo nurodyta imtis priemonių, kad būtų sunaikinti V. D. asmens duomenys, 2009 m. kovo 25 d. perduoti UAB „Creditinfo Lietuva“.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad pareiškėjas tinkamai neįgyvendino Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos būtinos sąlygos, kad galėtų teikti UAB „Creditinfo Lietuva“ skolininko V. D. asmens duomenis, nes jam nebuvo pateiktas rašytinis priminimas apie įsipareigojimų neįvykdymą.

Apeliacinį skundą, adresuotą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, elektroninių ryšių priemonėmis padavė advokatas D. K.. Byloje advokatas buvo pateikęs teisinių paslaugų teikimo sutarties Nr. 11-1DK, sudarytos 2011 m. kovo 1 d. pagal Advokatūros įstatymo 49 straipsnio 2 dalį, išrašą. Išraše nurodyta, kad sutartimi buvo suteikti įgaliojimai administracinėje byloje Nr. eI-3782-437/2015 pagal Lindorff Oy skundą dėl Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos nutarimo, kurioje išvardintos teisės kliento vardu atlikti visus procesinio ir neprocesinio pobūdžio veiksmus visų instancijų ir kompetencijų teismuose, valstybinėse institucijose ir kitose įstaigose ir organizacijose, nepriklausomai nuo jų teisinės formos, kurie, teisininko nuomone, yra reikalingi tinkamam teisinių paslaugų teikimui, įskaitant, bet neapsiribojant, teisę reikalauti ir gauti reikalingus dokumentus ar jų nuorašus, pažymas, išvadas ir kitus duomenis, patvirtinti gautų dokumentų (jų nuorašų) tikrumą, taip pat pareikšti ieškinį ir priešieškinį, atsisakyti pareikšto ieškinio ir jį pripažinti, kliento vardu pasirašyti procesinius dokumentus, sudaryti taikos sutartį, perįgalioti, gauti vykdomąjį raštą ir pateikti jį vykdymui, gauti turtą, paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo. Kitokio turinio sutarties ar pareiškėjo Lindorff Oy (veikiančio per Lindorff Oy filialą) įgaliojimo advokatui D. K. byloje nėra.

Apeliacinis procesas nutrauktinas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 49 straipsnis numato, kad proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus (1 d.). Įgaliotais atstovais (pagal pavedimą) teisme paprastai būna advokatai. Advokato arba advokato padėjėjo įgaliojimai patvirtinami advokato arba advokato padėjėjo orderiu arba su klientu pasirašyta sutartimi (3 d.).

ABTĮ 50 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atstovo pagal pavedimą įgaliojimas vesti teisme bylą suteikia atstovui teisę atlikti atstovaujamojo vardu visus procesinius veiksmus, išskyrus <...> 6) teismo sprendimo ar nutarties apskundimą <...>. Pagal ABTĮ 50 straipsnio 3 dalį įgaliojimas atlikti kiekvieną šio straipsnio 2 dalies 1-8 punktuose nurodytų veiksmų turi būti specialiai aptartas atstovo įgaliojime.

Į bylą pateiktame teisinių paslaugų sutarties Nr. 11-1DK išraše advokatui D. K. nėra aptarta ABTĮ 50 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatyta teisė apskųsti teismo sprendimą ar nutartį. Todėl konstatuotina, kad apeliacinį skundą suinteresuoto asmens vardu padavė neįgaliotas asmuo. Nustačius šią aplinkybę, apeliacinis skundas turėjo būti nepriimtas ir grąžintas jį padavusiam asmeniui (ABTĮ 134 str. 3 d. 3 p.). Jeigu ABTĮ 134 straipsnio 3 dalyje nurodyti trūkumai paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas. Kadangi pirmosios instancijos teisme 2015 m. liepos 9 d. nutartimi apeliacinis skundas buvo priimtas, nors jis paduotas tokių įgaliojimų neturinčio asmens, vadovaujantis ABTĮ 134 straipsnio 7 dalimi, apeliacinis procesas nutraukiamas.

Byloje esantis mokėjimo nurodymas patvirtina, kad Lindorff Oy filialas už apeliacinio skundo padavimą 2015 m. birželio 29 d. sumokėjo 14 Eur žyminį mokestį, kurio dalis – 3,50 Eur buvo grąžinta pareiškėjui Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartimi. Likusi sumokėta už apeliacinį skundą 10,50 Eur suma grąžintina pareiškėjui Lindorff Oy filialui ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 134 straipsnio 7 dalimi, 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Apeliacinį procesą nutraukti.

Grąžinti „Lindorff Oy“ filialui 10,50 Eur žyminio mokesčio.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė