2022-04-13 Nr. AB-8776-3-62-3-03339-2021-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2052-381/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03339-2021-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Driuko (pranešėjas) ir Rasos Ragulskytės-Markovienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. F. K. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. F. K. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas H. F. K. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą prašydamas, panaikinti 1) Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. 21S36227 (toliau – ir Sprendimas); 2) Migracijos departamento 2021 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. 6K-1969 (toliau – ir Komisijos sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

3. Migracijos departamentas 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimu Nr. 21S36227 nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, išsiųsti jį į kilmės valstybę ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo Sprendimu, skundė jį nustatyta ikiteismine tvarka, tačiau Migracijos departamento skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisija (toliau - Komisija) 2021 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. 6K-1969 atmetė pareiškėjo skundą. Komisija sprendime pripažino teisinga ir pagrįsta Migracijos departamento išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį.

4. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu ir komisijos sprendimu, nurodė, kad atsakovas turėjo užtikrinti tiesioginį ir betarpišką jo prašymo nagrinėjimą, nes teisė į tiesioginį, rungtynišką procesą yra esminė ir fundamentali asmens teisė bei skaidraus ir teisingo proceso garantija. Nors skundo nagrinėjimo procedūra yra ikiteisminė, vis dėlto negali būti paneigiama asmens teisė būti išklausytam. Kadangi skundai nagrinėjami labai trumpą laiką, minimizuotas apskundimų terminas, eliminuotas sprendimo peržiūrėjimas apeliacine tvarka, tai negali būti paneigiama asmens teisė teikti paaiškinimus tiesiogiai institucijai, kuriai kilo abejonių dėl prieglobsčio suteikimo. Atsakovas nenurodė nė vieno argumento, kodėl nusprendė nesuteikti pareiškėjui teisės dalyvauti skundo nagrinėjime.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis nurodė konkrečias individualias aplinkybes ir prašymo priežastį – (duomenys neskelbtini), grasinimai, pavojus gyvybei. Pareiškėjo pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, kad (duomenys neskelbtini), todėl kyla reali grėsmė pareiškėjo sveikatai ir gyvybei. Vien aplinkybė, kad pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą, arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, savaime nepaneigia potencialios grėsmės. Komisija tik nurodė, kad Sprendimas teisėtas, kad pareiškėjas neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika, bet nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su jo išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos ir draudimu atvykti.

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Migracijos departamentas nurodė, kad jis teisės aktų nustatyta tvarka atliko tyrimą ir ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Įvertinus pareiškėjo pasakojimą, jo nurodytas aplinkybes pabėgėlio statusui suteikti, nebuvo nustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės buvo vertinamos ir pagal papildomos apsaugos suteikimo kriterijus, tačiau tyrimo metu nenustatyta tikimybė, jog pareiškėjui kiltų reali ir individuali grėsmė. Dėl to nenustatyta ir tikimybė, jog kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Remdamasis kilmės valstybės informacija, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus, departamentas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

8. Be to, pareiškėjo skundą nagrinėjusi Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių būtų būtinas žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas. Tokių aplinkybių skunde neįvardijo ir pats pareiškėjas. Vien tai, kad pareiškėjo skundas buvo nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, nesant jokių objektyvių duomenų apie tai, kad tam tikros reikšmingos bylos aplinkybės dėl šios priežasties liko neįvertintos, nesudaro pagrindo vertinti, kad ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

9. Prašyme įvardyta priežastis (grėsmė būti nužudytam (duomenys neskelbtini), tariamai gresiantis persekiojimas nėra nulemtas pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Tyrimo metu nustatyta ir tai, kad pareiškėjo istorija savaime nelemia pabėgėlio statuso jam suteikimo, nes jo įvardijamas persekiotojas – (duomenys neskelbtini) – nėra valstybinis subjektas. Pažymėta, kad pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių, jog kilmės valstybė negalėtų ar atsisakytų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo, arba toks negalėjimas būtų nulemtas „konvencinėmis“ priežastimis.

10. Migracijos departamento vertinimu, ginčijamame sprendime išsamiai nurodytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai, pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai pareigūnai sulaikė ir pristatė į užkardą. Tokių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, kad prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Departamentas nurodė ir tikimybę, kad pareiškėjas, vengdamas grąžinimo, gali pasislėpti. Pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, nenustatyta reali rizika, lemianti tarptautinės apsaugos poreikį. Be to, pareiškėjas neturi jokių ryšių su Lietuva. Taigi priėmus sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, jam privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvą tam tikrą terminą. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės išsamiai aprašyti ginčijamame sprendime.

II. 11. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjo H. F. K. K. skundą tenkino iš dalies, pakeitė Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimo Nr. 21S36227 rezoliucinės dalies 3 punktą ir uždraudė asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; taip pat rezoliucinės dalies 4 punktą ir nusprendė įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi dviem metams nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; pakeisti Migracijos departamento Komisijos 2021 m. gruodžio 6 d. sprendimo Nr. 6K-1969 dalį dėl uždraudimo asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką ir perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedimo į C.SIS II; likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Į Lietuvos Respubliką jis atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirsdamas Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje. Apklausos metu pareiškėjas papasakojo apie (duomenys neskelbtini).

13. Teismo vertinimu, Migracijos departamento byloje pateikti duomenys įrodo, kad atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, detaliai išanalizuoti ir įvertinti jo visi nurodyti argumentai. Atsakovas apklausose siekė labai smulkiai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojo prašymo. Teismas pritarė atsakovo argumentams, kad pareiškėjo nurodyta priežastis (duomenys neskelbtini) savaime nelemia pabėgėlio statuso jam suteikimo. Teismas nelaikė pareiškėjo pasakojimo savaime patikimu įrodymu, patvirtinančiu nurodytų aplinkybių tikrumą. Pareiškėjo nurodomas persekiojimas nėra nulemtas jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei, politinių įsitikinimų, o tariamas persekiotojas nėra valstybinis subjektas. Būtent kilmės valstybė pirmiausia turi pareigą apsaugoti savo piliečius, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik jei kilmės valstybės jos nevykdo. Pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo, kad toks negalėjimas ar nenoras buvo sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis. Pažymėta, kad pareiškėjo pasakojimas apie tai, jog (duomenys neskelbtini), nepaaiškina tariamo persekiotojo tikslų ir motyvų. Dėl to teismas nusprendė, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo deklaruojama persekiojimo baimė nėra pagrįsta ir nelemia poreikio suteikti tarptautinę apsaugą, bei pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

14. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (1 punktas); yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos (2 punktas); yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (3 punktas).

15. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, nenurodė jokių kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nebuvo nustatytos realios ir individualios grėsmės pareiškėjui kilmės šalyje patirti persekiojimą. Duomenų, jog išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, byloje nėra. Remiantis Migracijos departamento duomenimis, prieglobsčio prašytojo nurodytoje kilmės šalyje (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad atsakovas neturėjo pagrindo konstatuoti esant pagrįstos tikimybės, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodyti veiksmai, t. y. pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

16. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtintų „Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo“ (toliau – Tvarkos aprašas) 222 punktą, sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas vyksta ikiteismine rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, jog būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Šiuo atveju pareiškėjas nenurodė tokių aplinkybių, dėl kurių būtų būtinas žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas, tokių aplinkybių nenustatė ir atsakovas. Tai, kad pareiškėjo skundas buvo nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, nesant objektyvių duomenų apie tai, kad dėl tokios priežasties liko neįvertintos tam tikros reikšmingos bylos aplinkybės, nesudaro pagrindo ginčijamą sprendimą vertinti kaip nepagrįstą ir neteisėtą.

17. Dėl Migracijos departamento Sprendimo dalies, kuria nutarta išsiųsti pareiškėją į kilmės šalį, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo buvo pagrįstai atmestas, todėl atsakovas, įvertinęs pareiškėjo atvykimo aplinkybes, deklaruojamą atvykimo tikslą, kitas asmenį apibūdinančias aplinkybes (į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika), taip pat tikimybę, jog pareiškėjas slėpsis, nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos būtent į jo kilmės šalį (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas taip pat nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, t. y. skyrė maksimalų draudimo atvykti terminą, motyvuodamas tuo, jog prieglobsčio prašytojas kelia neteisėtos migracijos grėsmę, nes tyčia neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis.

18. Teismas nepritarė Migracijos departamento nuomonei, kad tai yra proporcinga priemonė padarytam pažeidimui. Pažymėta, kad pagal Migracijos departamento 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintų „Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo vertinimą tvarkos“ (toliau –Tvarka) dešimto skirsnio nuostatas, reglamentuojančias draudimą atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį, kurio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas buvo nutrauktas arba kuriam buvo panaikintas suteiktas prieglobstis ir kuris buvo grąžintas arba išsiųstas, ir jį detalizuojantį Tvarkos 44.4.1 papunktį, nustačius dvi ir daugiau aplinkybių, nurodytų Tvarkos 44.3 papunktyje, gali būti nustatomas maksimalus 3 metų draudimo atvykti terminas. Migracijos departamento sprendime nepateikta argumentų, kodėl tam, kad užkirsti kelią nelegaliai migracijai, būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą. Byloje nėra duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų; nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų lemti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą. Kadangi nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta dėl pareiškėjo išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl teismo vertinimu, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Teismas laikė, kad pareiškėjo situacijai taikytina Tvarkos 44.3.1 papunktyje įtvirtinta taisyklė (2 metų draudimo atvykti terminas), nes pareiškėjas buvo išsiųstas ir jo pateiktas prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka.

19. Kadangi teismas pakeitė ginčijamo Sprendimo dalį dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir šį terminą sumažino iki dvejų metų, tai kartu konstatavo ir pagrindą keisti ir Sprendimo dalį dėl perspėjimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvedimą apie draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi terminą nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas nusprendė įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

20. Teismas atmetė kitą pareiškėjo skundo dalį kaip nepagrįstą, nes, išnagrinėjęs bylos medžiagą, nenustatė pagrindų Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimui ir Komisijos 2021 m. gruodžio 6 d. sprendimui panaikinti. Atitinkamai teismas atmetė ir išvestinį skundo reikalavimą įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

III. 21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – (duomenys neskelbtini) piliečio H. F. K. K. skundą tenkinti visa apimtimi; teismo posėdžio metu, jei jis būtų rengiamas žodinio proceso tvarka, užtikrinti pareiškėjo ir vertėjo į (iš) (duomenys neskelbtini) kalbą dalyvavimą teismo posėdyje; atleisti pareiškėją nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

22. Pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai vertino jo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1- 3 punktus.

23. Pareiškėjas nesutinka su išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Kilmės šalies informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) yra nesaugu, vyksta ginkluoti grupuočių susirėmimai, smurtinės demonstracijos ir protestai, ginkluoti policijos kariuomenės ir demonstrantų bei protestuotojų susirėmimai. Policija ir kariuomenė nepajėgi užtikrinti tvarkos, nekontroliuoja situacijos, šalyje vyrauja chaosas, apiplėšimai, įsilaužimai į namus ir kiti smurtiniai nusikaltimai. Be to, (duomenys neskelbtini). Ši kilmės valstybės informacija sutampa su pareiškėjo pateikta informacija ir prieglobsčio prašymo motyvais, kad jį persekioja (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo nurodomos aplinkybės apie (duomenys neskelbtini) vykstančius vidinius konfliktus, kurių metu policija ir kitos valstybės institucijos neužtikrina piliečių saugumo, taip pat aplinkybės dėl (duomenys neskelbtini) leidžia prieiti prie išvados, kad prieglobsčio prašytojo pasakojimas nėra išgalvotas, jo baimė patirti smurtą, prarasti laisvę, sveikatą ir gyvybę yra visiškai pagrįsta. Dėl to jam kyla reali individuali persekiojimo grėsmė ir turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga.

24. Pagal Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo 7, 92.8., 97.1, punktų nuostatas atsakovas turi pareigą surinkti išsamią, aktualią, naujausią informaciją apie kilmės valstybę. Tačiau atsakovas neanalizavo saugumo padėties (duomenys neskelbtini), neatliko jokio tyrimo, ar pareiškėjui yra saugu gyventi jo kilmės šalyje, kokia yra bendra beatodairiško smurto padėtis kilmės šalyje ir jo gyvenamojoje vietoje. Pažymėta, kad Sprendime pateikti duomenys apie pareiškėjo kilmės valstybę yra gana seni, vos siekia 2020 m., kai vyko prezidento rinkimai. Taigi Migracijos departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

25. Pareiškėjo prieglobsčio prašymo priežastys negali būti įvardijamos vien tik kaip ekonominės, nes jos gali būti nulemtos daugelio kitų aplinkybių, kaimo ir genties tradicijų, religinių įsitikinimų, policijos ir valdžios institucijų neveiklumo, nusikalstamumo ir bendrai nesaugios situacijos šalyje. Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo pagal 1951 m. Konvenciją ir 1967 m. Protokolą dėl pabėgėlių statuso 62-63 punktuose nustatyta, kad migrantas yra asmuo, kuris dėl kitų priežasčių, išskyrus apibrėžime nurodytas, savanoriškai palieka savo šalį, norėdamas apsigyventi kitur. Jei jis juda tik ekonominiais sumetimais, jis yra ekonominis migrantas, o ne pabėgėlis. Tačiau skirtumas tarp ekonominio migranto ir pabėgėlio kartais neryškus taip pat, kaip ne visada aiškus skirtumas tarp ekonominių ir politinių priemonių pareiškėjo kilmės šalyje. Už ekonominių priemonių, turinčių įtakos asmens pragyvenimui, gali būti rasiniai, religiniai ar politiniai tikslai ar ketinimai, nukreipti prieš tam tikrą grupę. Kai ekonominės priemonės sunaikina tam tikros gyventojų dalies ekonominį egzistavimą (pvz., Prekybos teisių atėmimas arba diskriminacinis ar per didelis tam tikros etninės ar religinės grupės apmokestinimas), aukos, atsižvelgdamos į aplinkybes, gali tapti pabėgėliais išvykdamos iš šalies. Nagrinėjamu atveju atsakovas neieškojo tokios informacijos, nevertino, kiek pareiškėjo nurodamos aplinkybės susijusios su ekonomine šalies padėtimi, todėl iš esmės neatskyrė ekonominio migranto nuo prieglobsčio prašytojo. Be to, tai turėjo tiesioginės įtakos tam, kad nepagrįstai buvo atsisakyta suteikti pareiškėjui prieglobstį, išsamiai neįvertinti pareiškėjo nurodyti prieglobsčio prašymo motyvai kilmės valstybės informacijos kontekste.

26. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

27. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjui tariamai gresiantis persekiojimas nėra nulemtas jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, todėl vien dėl to pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies nurodytų pabėgėlio statuso suteikimo nuostatų ir jam pagrįstai nebuvo suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Be to, tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo istorija savaime nelemia pabėgėlio statuso jam suteikimo, nes jo įvardijamas persekiotojas (duomenys neskelbtini) nėra valstybinis subjektas. Pažymėta, kad pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar atsisakytų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais).

28. Atsakovas, priimdamas sprendimą, nuosekliai įvertino pareiškėjo situaciją ir nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, todėl jis neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus, todėl pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

29. Migracijos departamentas nerinko jokios informacijos apie prezidento rinkimus, vykusius 2020 m., todėl šie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nesusiję su pareiškėjo individualia situacija. Be to, teisės aktai neįpareigoja Migracijos departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, o nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Tokios pat pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. kovo 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021. Nagrinėjamu atveju buvo įvertinta būtent pareiškėjo prašymo kontekste aktuali kilmės valstybės informacija, tai patvirtina Migracijos departamento sprendimo turinys. Apeliaciniame skunde nepateikta jokia naujesnė informacija, kuri galėtų paneigti Migracijos departamento sprendime padarytas išvadas.

30. Nepagrįsti pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad atsakovas neįvertino individualios pareiškėjo ekonominės būklės ir jo padėties kilmės valstybėje, neatliko atskyrimo nuo ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo. Ekonominio pobūdžio priežastys savaime neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Minėta, kad teisės aktai neįpareigoja Migracijos departamento rinkti ir vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, nes vertinamos pareiškėjo nurodytos prieglobsčio prašymo aplinkybės kilmės valstybės informacijos kontekste.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

32. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

33. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka motyvavo tuo, kad jis norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas. Atsižvelgus į aptartą teisinį reguliavimą, teismų praktiką, bylos duomenis, taip pat aplinkybę, kad administracinė byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta žodinio proceso tvarka, teismo posėdyje dalyvavo pareiškėjas ir jo atstovas advokatas, proceso šalys savo poziciją dėl ginčo esmės yra išsamiai išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, pareiškėjo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka grindžiamas abstrakčiais argumentais, konstatuotina, kad pareiškėjas nenurodė, o teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių bylą būtų būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

V. 34. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, konstatavęs, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo suteikti jam pabėgėlio statusą. Pareiškėjo nurodomas persekiojimas nėra nulemtas jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei, politinių įsitikinimų, o tariamas persekiotojas nėra valstybinis subjektas. Be to, byloje nėra duomenų, jog išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, taigi byloje nepagrįsta tikimybė, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodyti veiksmai, t. y. pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Tačiau teismas padarė išvadą, kad atsakovo nustatytas draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką terminas yra neproporcinga priemonė, todėl šį terminą sutrumpino.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad atsakovas netinkamai atliko jam nustatytą pareigą ir nesurinko reikšmingų aplinkybių apie realią situaciją jo kilmės valstybėje. Atitinkamai netinkamai buvo įvertinos pareiškėjo nurodytos prašymo suteikti prieglobstį priežastys, todėl jis nepagrįstai buvo laikomas ekonominiu migrantu, o ne pabėgėliu.

36. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šioje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

37. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 straipsnio 2 dalis).

38. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 straipsnio 2 dalis).

39. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

40. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

41. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

42. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

43. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

44. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

45. Taikant Tvarkos aprašo 116 punktą, pirmiausia nustatoma, ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys, kurie yra tiesiogiai susiję su Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytais prieglobsčio suteikimo kriterijais ir yra esminiai vertinant prašymą suteikti prieglobstį, laikytini atitinkančiais tikrovę. Prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų patikimumas vertinamas atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomiems faktams. Akcentuotina, kad visi prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys turi būti vertinami racionaliai, visapusiškai ir objektyviai, o jų pripažinimas nepatikimais negali būti grindžiamas subjektyviomis prielaidomis arba intuicija.

46. Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos ir įvertinti visi pareiškėjo nurodyti argumentai. Tyrimo metu nebuvo nustatyta individualių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą prielaidai, jog pareiškėjui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jam turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, taip pat vertino atsakovo nustatytas aplinkybes, pareiškėjo apklausos metu duotus paaiškinimus, atsakovo surinktą informaciją apie kilmės šalį.

47. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė grėsme iš (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo teigimu, šie asmenys nori pareiškėją nužudyti, todėl jis bijo būti persekiojamas ir nužudytas, be to, (duomenys neskelbtini).

48. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, kitus byloje esančius ir atsakovo pateiktus įrodymus, sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjas savo baimės grįžti į kilmės šalį negrindžia galimu persekiojimu dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, t. y. pareiškėjas nenurodė nei vienos iš Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje išvardintų aplinkybių. Pareiškėjo pasakojimas, kad jį gali nužudyti ar kažką jam padaryti (duomenys neskelbtini), su kuriuo jis turėjo privatų konfliktą, savaime nelemia pagrindo suteikti jam pabėgėlio statusą. Pareiškėjo pasakojimas pagrįstai nelaikytas patikimu prieglobsčio prašytojo pažeidžiamumui patvirtinti, nes yra su trūkumais. Viena vertus, jo pasakojimas apie tai, kad (duomenys neskelbtini), nepaaiškina tariamo persekiotojo motyvų persekioti pareiškėją (duomenys neskelbtini), kita vertus, nepaaiškina tariamo persekiotojo tikslų (duomenys neskelbtini). Be to, pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Kita vertus, pareiškėjo įvardijamas persekiotojas neatstovauja valstybei, nes (duomenys neskelbtini). Teismas pagrįstai pažymėjo, kad pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Pareiškėjas nenurodė ir nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais).

49. Vertindamas kitas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, paskatinusias jį išvykti iš kilmės šalies (duomenys neskelbtini), Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad tokios aplinkybės taip pat nesudaro pagrindo suteikti jam prieglobstį. Pareiškėjo abstraktūs apeliacinio skundo teiginiai dėl kilmės valstybėje jam tariamai gresiančio iš (duomenys neskelbtini) pavojaus nėra pakankami pagrįsti pareiškėjui galbūt galinčią kilti grėsmę. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl jam gresiančio (duomenys neskelbtini) persekiojimo būtų kreipęsis į kilmės valstybės teisėsaugos institucijas, taip pat nėra duomenų, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojui apsaugos nuo tariamo persekiojimo, o toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Dėl to teismas turėjo pagrindą prieiti prie išvados, kad pareiškėjo deklaruojama persekiojimo baimė nėra pagrįsta ir nelemia tarptautinės apsaugos suteikimo jam poreikio. Tai leido pripažinti pagrįsta Migracijos departamento išvadą, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

50. Pareiškėjas argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo grindė iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamentas ištyrė ir surinko aktualią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją, į kurią atsižvelgdamas ir priėmė ginčijamą sprendimą. Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui gresia Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose nurodyti veiksmai, o pagal kilmės valstybės informaciją šiuo metu šalyje Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas) nevyksta, todėl pareiškėjas pagrįstai laikytas neatitinkančiu papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Pareiškėjas nepateikė jokios informacijos bei duomenų, paneigiančių atsakovo išvadas.

51. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja aplinkybes, susijusias su situacija jo kilmės valstybėje (šalyje vykstantį chaosą, ginkluotų grupuočių susirėmimus, smurtines demonstracijas, vidinius konfliktus, (duomenys neskelbtini), kurių anksčiau nebuvo nurodęs nei atsakovui, nei pirmosios instancijos teismui, taip iš esmės siekdamas išplėsti jo prašymo suteikti jam pabėgėlio statusą ribas. Tačiau tokių savo deklaratyvių teiginių pareiškėjas nepagrindžia jokia aktualia ir patikima kilmės valstybės informacija.

52. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pareiškėjas savo prašymą grindė tik grėsmėmis, susijusiomis su šeimos nariais dėl (duomenys neskelbtini). Toks jo pasakojimas buvo atmestas dėl patikimumo stokos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. vasario 17 d. nutartyje (administracinės bylos Nr. eA-1225-492/2022), įvertinęs, kad prieglobsčio prašytoja teisminiame procese nurodė naujus argumentus, kuriais negrindė prieglobsčio prašymo (prieglobsčio prašytoja prašymą grindė aplinkybe, jog jos tėvas dalyvauja politinėje veikloje, dėl kurios kyla pavojus ir pareiškėjai, o apeliaciniame skunde nurodė, kad pareiškėjos kilmės valstybėje paplitusi prekyba žmonėmis, moterys yra smurto dėl lyties ir priverstinių santuokų aukos), pažymėjo, kad Departamentas neturėjo pareigos rinkti informacijos dėl aplinkybių, kurias pareiškėja pirmą kartą nurodo tik apeliaciniame skunde. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad tokie nagrinėjamoje byloje pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti nauji argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo.

53. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginio, kad Migracijos departamentas nesurinko aktualios, būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, o surinkti duomenys buvo selektyvūs, teisėjų kolegija pažymi, jog tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas turi surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę ir tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti pareiškėjo norimais aspektais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021). Nagrinėjamos bylos duomenimis, Migracijos departamentas rinko informaciją pagal pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvus ir apie bendrą saugumo padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino prieglobsčio suteikimo pareiškėjui būtinybės. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo, kokia konkrečiai naujausia ir tiksliausia kilmės valstybės informacija paneigia bendrą saugumo padėtį jo gyvenamojoje vietoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo spręsti, kad Migracijos departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir įvertinti individualias atvejo aplinkybes. Byloje esantys duomenys apie situaciją kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis.

54. Pareiškėjas nurodė ir tai, tyrimo metu buvo netinkamai įvertinta kilmės valstybės ekonominė situacija, nebuvo atliktas pabėgėlio ir ekonominio migranto atskyrimas, o tai nulėmė, kad neišsamiai buvo įvertinti prieglobsčio prašymo motyvai. Teisėjų kolegija tokius apeliacinio skundo teiginius pripažįsta nepagrįstais ir nesudarančiais pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą. Ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Tyrimo metu nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjas savo prieglobsčio prašymo neįrodinėjo tokiomis aplinkybėmis, kad prieš jį (duomenys neskelbtini) naudojamos neteisėtos ekonominio poveikio priemonės, kad jis yra persekiojamas, diskriminuojamas, kad dėl jo individualių savybių jam neleidžiama įsidarbinti ar kt. Tyrimo metu nenustatyta ir duomenų, kad kilmės valstybės valdžia naudoja prieš savo gyventojus ekonominio poveikio priemones. Tokių aplinkybių pareiškėjas nenurodė ir savo skunde.

55. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo H. F. K. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičiaus

Artūras Driukas

Rasa Ragulskytė-Markovienė