2018-12-05 Nr. AB-22311-3-61-3-04721-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1659-575/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04721-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos 36

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. 16-IL-10-05233-e „Dėl A. G. leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, neterminuoto leidimo įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus AVPK Sprendimas užkerta jam galimybę laisvai rinktis darbą – papildomai dirbti apsaugos darbuotoju. Pareiškėjo teigimu, šaunamąjį ginklą buvo įsigijęs savo asmens ir turto apsaugai. Esant sunkiai materialinei padėčiai yra priverstas dirbti keliose darbovietėse, nes yra paėmęs paskolą iš banko namui pirkti, vartojimo paskolą, sudaręs automobilio lizingo sutartį. Pabrėžė, kad apsaugos darbuotojo darbui būtina sąlyga – leidimo įsigyti ir (ar) laikytis (nešiotis) ginklus (toliau – ir leidimas, leidimai) turėjimas.

3. Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdyboje gauta informacija, kad Vilniaus miesto apylinkės 2016 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-2351-1038/2016 nutraukta baudžiamoji byla pareiškėjo, kuris pripažintas padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje (padarė nežymų sveikatos sutrikdymą savo žmonai) atžvilgiu, atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės, kaltinamajam ir nukentėjusiajai susitaikius. Tai pareiškėją charakterizuoja kaip asmenį, linkusį kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktu, 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu, Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių (toliau – Taisyklės) 93 punktu, buvo priimtas Sprendimas panaikinti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus ir neterminuotą leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus. Vilniaus AVPK nuomone, pareiškėjas, turėdamas apsaugos darbuotojo pažymėjimą, gali dirbti apsaugos darbuotoju.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas pažymėjo, kad byloje kilo ginčas dėl Vilniaus AVPK Sprendimo, kuriuo nuspręsta pareiškėjui panaikinti leidimus, pagrįstumo ir teisėtumo.

7. Teismas pabrėžė, kad įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-2351-1038/2016 nustatyta, kad pareiškėjas nežymiai sutrikdė šeimos nario sveikatą, t. y. 2016 m. rugpjūčio 15 d. buitinio konflikto metu džinsinėmis kelnėmis, kuriose buvo diržas su metaline sagtimi, ne mažiau kaip du kartus trenkė savo sutuoktinei į dešinę ranką bei koja spyrė vieną kartą nukentėjusiai į dešinę blauzdą, tokiais savo veiksmais nežymiai sutrikdė sutuoktinės sveikatą ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje (fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui).

8. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjo atžvilgiu atsakovas turėjo pagrindą taikyti Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą ir 40 straipsnio 1 dalies 10 punktą bei priimti Sprendimą. Priimdamas Sprendimą, atsakovas pagrįstai vadovavosi ir Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punktu.

9. Teismas pažymėjo, kad reikalavimai apsaugos darbuotojui yra nustatyti Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatymo 6 straipsnyje. Vadovaujantis šio įstatymo nuostatomis, gali būti atliekama ir neginkluota asmens ir turto sauga. Nors pareiškėjas teigė, kad Sprendimu jam ribojama galimybė rinktis darbą, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad jis siekė įsidarbinti apsaugos darbuotoju, kad kreipėsi į teritorinę policijos įstaigą dėl apsaugos darbuotojo pažymėjimo išdavimo Asmens ir turto saugos įstatymo nustatyta tvarka ir toks pažymėjimas jam buvo neišduotas dėl skunde nurodytų aplinkybių.

10. Teismas, vadovaudamasis Taisyklių nuostatomis, konstatavo, kad atsakovas Sprendimu taip pat pagrįstai nusprendė išregistruoti pareiškėjui priklausančius ginklus.

11. Taigi teismas padarė išvadą, kad Vilniaus AVPK teisingai taikė teisės normas, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

III. 12. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

13. Pareiškėjas nurodo, kad Sprendimu jis yra nubaudžiamas antrą kartą už padarytą nusikalstamą veiką. Pabrėžia, kad šaunamasis ginklas jam yra reikalingas apginti save ir savo turtą, jei tam iškiltų grėsmė. Pareiškėjas pažymi, kad jo darbas prasideda 4 val. ryto, iki darbo vietos tenka vykti 25 km, o tai nėra saugus paros laikas, dėl to jam šaunamasis ginklas yra būtinas.

14. Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

15. Iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog Vilniaus AVPK tinkamai įvertino bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Šioje byloje kilo ginčas dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimo Nr. 16-IL-10-05233-e „Dėl A. G. leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, neterminuoto leidimo įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“ (b. l. 5), kuriuo nuspręsta pareiškėjui panaikinti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, pagrįstumo ir teisėtumo.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde išreiškė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

18. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

19. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017, 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016).

20. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Tokių išskirtinių aplinkybių nenurodė ir pareiškėjas. Pažymėtina, kad proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių byloje ginčo nėra. Todėl pareiškėjo prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkinamas.

21. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo atžvilgiu atsakovas turėjo pagrindą taikyti Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą ir 40 straipsnio 1 dalies 10 punktą bei priimti vienintelį galimą sprendimą – panaikinti asmeniui leidimus; atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, pagrįstai taikė Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punkte nustatytą prevencijos priemonę, nurodė leidimo panaikinimo motyvus.

23. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, apeliantas nesutinka su šiomis teismo išvadomis, teigia, kad ginklas jam reikalingas savigynai dėl darbo pobūdžio. Apeliantas nekelia ginčo dėl teisės aiškinimo, bet nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.

24. Dėl apeliacinio skundo argumentų teismas pažymi, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau paminėtas taisykles, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms.

25. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2013 m. sausio 25 d. nutarime konstatavo, kad ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką.

26. Be to, iš Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 1, 17, 18, 30 straipsnių seka, kad asmenims, kurie nori įsigyti arba turi ginklus ir šaudmenis, jų elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai.

27. Baudžiamojoje byloje, kuri nors ir buvo nutraukta atleidžiant pareiškėją nuo baudžiamosios atsakomybės, kaltinamajam ir nukentėjusiajai susitaikius, nustatyta, kad pareiškėjas mušė žmoną, nukentėjusioji nurodė, kad konfliktų tarp jos ir sutuoktinio būna dažnai, sutuoktinis dažnai smurtauja. Taigi atsakovas teisingai nurodė, kad pareiškėjas naudojo fizinį smurtą prieš savo artimąjį, o tai jį charakterizuoja kaip asmenį, linkusį kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, todėl skundžiamu Sprendimu atsakovas teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus ir neterminuota leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus.

28. Apeliantas teigia, jis yra nubaudžiamas antrą kartą už padarytą nusikalstamą veiką. Teismas tokios aplinkybės nenustatė. Baudžiamoji byla baigta be apkaltinamojo nuosprendžio. Netgi jeigu ir būtų byla baigta apkaltinamuoju nuosprendžiu, tai jis ir teisės laikyti ginklus panaikinimas yra skirtingos atsakomybės rūšys taikomos ne už tą pačią objektyvią veiklą – asmens kėlimas grėsmės kitų asmenų sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, dėl ko priimtas Sprendimas, nėra nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės dalis.

29. Apeliaciniame skunde nurodyti apelianto interesai turėti ginklą nėra svarbesni už visuomenės saugumo interesus, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė