A-444-2586-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A444-2586/2012

Teisminio proceso Nr. 3-613-02514-2011-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 35.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S p r e n d i m a s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas), Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės

sekretoriaujant Rasai Kubickienei

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Justiniškių būstas“, buvęs pavadinimas uždaroji akcinė bendrovė „Litmilma“) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir Vyriausybės atstovas, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su prašymu (b. l. 1–4) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių (toliau – ir Administracijos direktorius) nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 23 d. įsakyme Nr. 30-1651 „Dėl administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 30-2587 „Dėl UAB „Litmilma“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ (toliau – ir Įsakymas), (b. l. 31); pavadinimas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Litmilma“ pakeistas į UAB „Justiniškių būstas“ (b. l. 46–47 - išrašas iš Juridinių asmenų registro, akcininko sprendimas).

Paaiškino, jog pareiškėjas vykdydamas savivaldybių administracinę priežiūrą, patikrino teisės aktus, susijusius su Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimu ir nustatė, kad Administracijos direktorius Vyriausybės atstovo teikimų Nr. 1T-36 (b. l. 5) ir Nr. 1T-39 (b. l. 7) prieduose nurodytuose įsakymuose nenustatė konkrečių daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčių įsakymuose numatytiems administruoti namams.

Nurodė, jog Vyriausybės atstovo 2011 m. spalio 20 d. teikimo Nr. 1T-39 priede nurodytuose įsakymuose (b. l. 8), Administracijos direktorius įpareigojo atitinkamus administratorius tik „neviršyti pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio“, tačiau įsakymuose konkrečiai nenustatė bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio. Tuo Administracijos direktorius pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Vyriausybės nutarimas) 2.2 punkto nuostatą dėl mokesčio nustatymo. Pažymėjo, jog tuo remiantis Administracijos direktoriaus įsakymai turėtų būti pakeisti, nustatant juose daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčius. Taip pat pažymėjo, jog Vyriausybės atstovo Savivaldybės administracijos direktoriui pateikti 2011 m. spalio 20 d. teikimai Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 turėjo būti apsvarstyti per 7 dienas nuo jų gavimo dienos ir apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turėjo būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos. Tačiau suėjus įstatymo nustatytiems terminams Vyriausybės atstovui nebuvo pranešta apie teikimų įvykdymą. Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas (toliau – ir Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas) suteikia teisę per 10 dienų nuo pranešimo apie atsisakymą patenkinti teikimą gavimo dienos kreiptis į teismą dėl Administracijos direktoriaus neveikimo.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimo (b. l. 22–28) argumentais prašė pareiškėjo prašymą atmesti. Nesutikimą su pareiškėjo prašymu grindžia tuo, jog:

1. Skundžiamas Įsakymas priimtas įgyvendinant savarankišką savivaldybių funkciją, t. y. pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) 6 straipsnio 1 dalies 42 punktą savivaldybės savarankiškosioms funkcijoms priskirta pagal įstatymų nustatytą kompetenciją gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos valdymo organų, savivaldybės paskirtų administratorių, kai butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat kai bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, veiklos priežiūra ir kontrolė. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK, Civilinis kodeksas) 4.84 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus, todėl skundžiamas Įsakymas buvo priimtas vadovaujantis Administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintais Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatais (toliau – ir Nuostatai). Nuostatų 6.1 ir 8.1 punktuose nustatyta, jog daugiabučio namo savininkų bendrosios nuosavybės administratorius teikia paslaugas pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nustatytą tarifą arba jo apskaičiavimo metodiką. Administravimo mokestis apskaičiuojamas vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 „Dėl daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ (toliau – ir Tarifų apskaičiavimo metodika). Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nei Nuostatų, nei Tarifų apskaičiavimo metodikos teisėtumo neginčijo ir prašymo tirti šių norminių teisės aktų teisėtumo nepareiškė. Pažymėjo, jog pagal VSĮ 29 straipsnio 1 dalį ir 8 dalies 1 punktą Administracijos direktorius yra pavaldus savivaldybės tarybai ir tiesiogiai atsakingas už Savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą. Todėl mano, jog nėra teisinio pagrindo įpareigoti Administracijos direktorių ginčijamame Įsakyme nustatyti administravimo mokesčio tarifą.

2. Dėl pareiškėjo teiginio, jog atsakovas Įsakymu skirdamas daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorių pažeidė Vyriausybės nutarimo 2.2 punktą, kurio pagrindu reikalauja įpareigoti atsakovą nustatyti administravimo mokestį Įsakyme, nurodė, jog pagal Nuostatų 8.1 punktą administratorius nėra laisvas nevaržomai nusistatyti mokestį už administravimo paslaugų teikimą, nes šis mokestis griežtai apskaičiuojamas pagal Savivaldybės tarybos patvirtintą metodiką ir negali viršyti pagal tokią metodiką apskaičiuoto mokesčio dydžio. Pažymėjo, jog administratorius atlieka tik techninį darbą (pagal savivaldybės patvirtintą metodiką apskaičiuoja, kiekvienam patalpų savininkui mokėtiną mokestį). Todėl pareiškėjo teiginys, jog savivaldybė perduoda jos kompetencijai priskirtą funkciją - nustatyti administravimo mokestį yra nepagrįstas.

Teigia, jog iš pareiškėjo reikalavimo formuluotės – įpareigoti atsakovą nustatyti Įsakyme administravimo mokestį, galima spręsti, kad patenkinus tokį reikalavimą ir jei atsakovas jį įvykdytų, skundžiamas Įsakymas būtų papildytas punktu, kuriame būtų įtvirtintas konkretus mokesčio dydis. Tokiu atveju, vykdant šį reikalavimą, administratorius privalėtų, skaičiuojant mokestį vadovautis Nuostatų 8.1 punktu ir skaičiuoti mokestį pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtintą metodiką. Sprendžia, jog atsirastų situacija, kai Administracijos direktoriaus patvirtintas tarifas skirtųsi nuo pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu patvirtinta metodika nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, todėl būtų neaišku, kuris mokestis turėtų būti pritaikytas. Be to, įvykdžius tokio pobūdžio pareiškėjo reikalavimą Įsakymo laikymasis daugiabučio namo bendro naudojimo patalpų administratoriui būtų neįmanomas, nes Įsakyme ir Nuostatų 8 punkte būtų dvi prieštaringos teisės normos: viena – numatanti, jog administratorius turi neviršyti pagal patvirtintą metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, kita - nustatanti konkretų administravimo mokesčio dydį.

3. Pažymėjo, kad nei CK, nei Vyriausybės Nutarime, nei juo patvirtintuose pavyzdiniuose nuostatuose nėra įtvirtintas joks įpareigojimas, siūlymas arba rekomendacija, kuri būtų susijusi su savivaldybių administracijų direktorių tvirtinamais administravimo nuostatais, ar priimamais įsakymais dėl administratorių skyrimo. Taip pat jokie įstatymai nenumato Vyriausybei teisės įpareigoti savivaldybes nustatyti administravimo mokesčio dydį.

4. Nurodė, jog Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 9 dalyje nustatyta, jog visais atvejais apie savivaldybės administravimo subjektui pateiktą teikimą ar reikalavimą Vyriausybės atstovas praneša merui (savivaldybės vadovui). Meras artimiausiame savivaldybės tarybos posėdyje privalo su šia informacija supažindinti savivaldybės tarybos narius. Mano, jog Vyriausybės atstovas į byla turėtų pateikti įrodymus, kad apie šį klausimą informavo ne tik Administracijos direktorių, bet ir merą. Nesant tokios informacijos, teismas neturėtų tenkinti Vyriausybės atstovo prašymo, kadangi tokiu atveju teismo sprendimas būtų priimtas pažeistos „ikiteisminės“ procedūros pagrindu.

5. Pažymėjo, jog kyla abejonių, ar Vyriausybės Nutarimas neprieštarauja VSĮ 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 4 straipsnio 2 daliai, CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalims, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 94 straipsnio 2 daliai ir 120 straipsnio 2 daliai.

Nurodė, jog CK 4.84 straipsnio 3 dalis Vyriausybei suteikia teisę tvirtinti tik pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus. Vyriausybė šia teise pasinaudojo priimdama Vyriausybės Nutarimą, kurio 1 punktu patvirtino Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinius nuostatus. Tačiau Vyriausybės Nutarimu buvo patvirtinti ne tik pavyzdiniai nuostatai, bet Nutarimo 2 punktas papildomai imperatyviai nustatė, jog „savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas ir mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika arba pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus, tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką. Pažymėjo, jog sistemiškai aiškinant šias nuostatas matyti, jog Vyriausybė viršijo CK 4.84 straipsnio 3 dalyje suteiktą kompetenciją patvirtinti tik pavyzdinius nuostatus, nes nustatė imperatyvų teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalimis, kuriose teisė nustatyti Administracijos direktoriaus įsakymo, kuriuo skiriamas turto administratorius, turinį suteikta savivaldybės administravimo subjektams.

Nurodė, jog Vyriausybės Nutarimo 2.2 punktas galimai prieštarauja ir Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai. Pažymėjo, jog kadangi vietos savivaldos administravimo subjektai įstatymų apibrėžtose ribose (CK 4.84 str.) veikia laisvai ir savarankiškai, todėl Administracijos direktorius turi teisę savarankiškai nustatyti priimamo įsakymo, kuriuo skiriamas administratorius, turinį. Teigia, jog vadovaujantis šiais argumentais, Vyriausybės Nutarimo 2.2 punktas, kuriuo nustatomas privalomas ginčijamo Įsakymo turinys, tiesiogiai prieštarauja VSĮ 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai ir įstatymų nustatytai savivaldybių sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvei vykdant savarankiškas savivaldybės funkcijas.

Pažymėjo, jog Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis viešojo administravimo subjektams nustato pareigą užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, įgyvendinant joms pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje. Tuo tarpu Administracijos direktorius, vykdydamas Vyriausybės Nutarimo 2.2 punktą, būtų priverstas įsakymu nustatyti konkretų administravimo mokesčio tarifą būsto administravimo paslaugoms teikti. Tokiu būdu administratoriai, teikdami paslaugas ir vadovaudamiesi Įsakymu, privalėtų taikyti tik jame nurodytą tarifą, o administratoriai vadovaujantis Įsakymu, negalėtų taikyti mažesnio administravimo mokesčio, dėl ko būtų nekonkurencingi. Tokiu būdu savivaldybės administratorius tiesiogiai įtakotų administravimo paslaugų rinką, įsakymais reguliuodamas administravimo paslaugų teikimo kainą. Mano, jog nesant įstatyminio reglamentavimo, kuriuo Administracijos direktorius būtų įpareigotas nustatyti konkretų administravimo mokestį kiekviename įsakyme, kuriuo paskiriamas administratorius, bet koks bandymas varžyti administravimo paslaugų teikėjų konkurenciją, prieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai ir būtų pripažįstamas negaliojančiu. Tuo remiantis nurodo, jog yra pagrindas teigti, jog Vyriausybės Nutarimo 2.2 punktas, kuriame numatyta, jog Administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas konkretus mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai.

Prašo teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) ištirti ar Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punktas, kuriame imperatyviai nustatytas Administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendimo skirti bendrųjų patalpų administratorių turinys (tame tarpe ir reikalavimas nurodyti konkretų mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą), neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, VSĮ 6 straipsnio 1 d. 42 p., CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalims, Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Litmilma“ (dabar UAB „Justiniškių būstas“) atsiliepimo (b. l. 22–25) motyvais nurodė, kad Administracijos direktorius nepažeidė Vyriausybės nutarimo 2.2 punkto reikalavimų dėl mokesčio nustatymo. Pažymėjo, jog Administracijos direktoriaus sprendimas įsakymuose dėl administratoriaus paskyrimo nustatyti ne konkretų administravimo mokestį, o tiesiog nurodyti, kad skaičiuojamas konkretus administravimo mokestis negali viršyti administravimo tarifų apskaičiavimo metodikoje nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, buvo ir yra naudingas daugiabučių namų bendrasavininkams, nes tai suteikia jiems teisę suderėti mažesnį administravimo mokestį. Taip pat pažymėjo, kad administratoriaus paskyrimo įsakymuose nustačius konkretų administravimo mokesčio tarifą, išryškėtų teisinio reglamentavimo spraga, kadangi dabar galiojančiuose teisės aktuose nėra reglamentuojama, ar namo administratorius turėtų teisę skaičiuoti mažesnį nei administratoriaus paskyrimo įsakyme nurodytą administravimo mokestį, taip pat kieno iniciatyva, pagal kokią tvarką ar taisykles turėtų būti pakeičiamas administravimo mokestis, kai namo administratorius ir bendrasavininkai sudera kitokį namo administravimo mokestį nei, kad nurodytas administratoriaus paskyrimo įsakymuose. Neprieštarauja dėl atsakovo prašymo kreiptis į Konstitucinį teismą (b. l. 44–45).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 21 d. sprendimu pareiškėjo prašymą patenkino visiškai ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 23 d. įsakyme Nr. 30-1651 „Dėl administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 30-2587 „Dėl UAB „Litmilma“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ (dabar „UAB „Justiniškių būstas“).

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A248-916/2007 pažymėjo, kad Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtinti Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniai nuostatai (toliau − ir Pavyzdiniai nuostatai) priimti, vykdant Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 3 dalį, pabrėžė, jog savivaldybės atitinkamos institucijos patvirtinti nuostatai gali nustatyti platesnį šių santykių reglamentavimą, tačiau šis reglamentavimas neturi prieštarauti Vyriausybės patvirtintiems pavyzdiniams nuostatams, ir pavyzdiniuose nuostatuose išdėstyti reikalavimai privalomi visoms savivaldybėms.

Pabrėžė, jog aptariamas Vyriausybės nutarimo punktas (2.2. p.) yra formuluojamas ne kaip rekomendacinis, jis nėra pavyzdinių nuostatų sudėtinė dalis, o yra imperatyviai suformuluotas reikalavimas, koks turi būti sprendimo, skirti administratorių, turinys.

Nurodė, kad Savivaldybės administracija nepagrįstai teigia, jog tarp Nutarimo 2.2. punkto ir Nuostatų 8.1. punkto yra prieštaravimas.

Akcentavo, jog Savivaldybės administracijos direktoriaus nustatytas administravimo mokestis administravimo akte ir administratoriaus apskaičiuotas mokestis, aptariamų teisės aktų pagrindu, nesiskirs, nes abu mokesčiai nustatomi vadovaujantis savivaldybės tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika.

Išanalizavęs Nuostatų 8 punkto ir Nutarimo 2.2 punkto nuostatas, konstatavo, jog ginčijamas Įsakymas priimtas vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 „Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“, todėl savivaldybės administracijos direktorius privalo vykdyti Civiliniame kodekse ir Vyriausybės nutarime įtvirtintą pareigą – administravimą nustatančiame akte nurodyti bendrą administravimo mokestį, o priimtuose įsakymuose nenustatęs priskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, pažeidė Nutarimo 2.2 punkte nustatytą reikalavimą, todėl aptariamas ginčo įsakymas turi būti pakeistas, suderinant su minima Vyriausybės nutarimo nuostata.

Atsakovo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netenkino.

III. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą (b. l. 88–97), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą; kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punktas ir Nutarimu patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 8.1 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, VSĮ 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 daliai, Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai.

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 9 d. nutartimis administracinėse bylose Nr. I-1381-815/2012, I-1380-815/2012, kuriose buvo taikomi tie patys teisės aktai nutarė kreiptis į Konstitucinį Teismą, todėl akivaizdu, kad ir šioje byloje teismas turėjo patenkinti analogišką reikalavimą, be to, vadovaujantis ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punktu, turėjo sustabdyti šios bylos nagrinėjimą.

2. Teigia, kad nagrinėjamoje byloje buvo būtina taikyti Administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktą. Pažymėjo, jog pirmos instancijos teismas pažeidė administracinio bylų nagrinėjimo procesą ir nesulaukęs Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimų, nagrinėjamose administracinėse bylose Nr. 1-2029/2012, Nr. 1-2361/2012 kuriose pareiškėjas prašo ištirti Administracijos direktoriaus 2011 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 30-637 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punkto teisėtumą, bei Nuostatų 8.1 punkto teisėtumą, byloje priėmė sprendimą. Mano, jog tik įsiteisėjus teismo sprendimui minėtoje norminėje byloje bus galima spręsti ar Administracijos direktorius veikė pagal tuo metu galiojusių norminių administracinių aktų nuostatas.

3. Nurodo, jog teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Mano, kad tuo, jog daugiabučių gyvenamųjų namų, kuriems ginčijamu Įsakymu paskirtas namo bendrųjų patalpų administratorius, savininkai bylos nagrinėjimo metu nebuvo įtraukti į bylą, buvo pažeistos jų teisės, o teismas faktiškai nusprendė dėl asmenų teisių ir pareigų, kurie nebuvo įtraukti į bylą (ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

4. Apelianto nuomone, Vyriausybės atstovo prašymas pakeisti Įsakymo nuostatas (nustatyti jame konkrečius mokesčius) yra nepagrįstas ir neteisėtas, pažeidžia Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnyje nustatytą Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarką, todėl ginčijamu sprendimu negalėjo būti patenkintas, kadangi prašyme pareiškėjas kėlė ne tik individualaus teisės akto atitikimo Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punkto nuostatoms klausimą, bet ir netiesiogiai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintų Nuostatų (norminio administracinio akto), kurių pagrindu buvo priimtas Įsakymas, teisėtumo klausimą. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. AS858-293/2011 teigia, jog Vyriausybės atstovas neturėjo teisės kreiptis atsakovą prašydamas įpareigoti pakeisti norminį administracinį aktą.

5. Mano, jog sprendimu įpareigojus nustatyti konkretų bendrųjų patalpų administravimo mokestį Įsakyme, būtų pažeidžiami nediskriminavimo, proporcingumo, būtinumo ir skaidrumo principai, kuriais remiantis atrenkami administratoriai (Vyriausybės 2001m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.1 punktas).

6. Pažymėjo, jog teismas sprendime nenagrinėjo ir nepasisakė dėl atsakovo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą.

7. Teigia, jog pirmos instancijos teismas Administracijos direktoriaus patvirtintų Nuostatų 8.1 punkto nuostatos, kurios pagrindu priimtas ginčijamas Įsakymas netaikė ir taip pažeidė įstatymo viršenybės principą.

8. Teigia, kad Vyriausybės nutarimo 2.2 punktas galimai prieštarauja Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai.

9. Mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartimi administracinėje byloje A248-916/2007, kadangi bylų faktinės aplinkybės yra skirtingos. Nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje buvo spręstas klausimas dėl Savivaldybės tarybos pareigos nustatyti tarifą už komunalinių atliekų tvarkymą.

Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 121–130), kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 21 d. sprendimą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Nesutinka su apelianto argumentu, kad teismas turėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą, dėl to, jog tokia abejonė iškilo nagrinėjant analogiškas vėlesnes bylas. Pabrėžia, jog Konstituciniame Teisme nebuvo priimtas prašymas ištirti Vyriausybės nutarimo nuostatų atitiktį Konstitucijai, todėl pagrindo stabdyti bylos nagrinėjimą nėra.

2. Mano, jog apelianto teiginys, kad nagrinėjamoje byloje turėjo būti taikomas Nuostatų 8.1 punktas yra nepagrįstas, kadangi minėta nuostata yra skirta ne Administracijos direktoriui, bet savivaldybės paskirto administratoriaus pareigai apskaičiuoti mokesčius už butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimą kiekvienam buto ar kitų patalpų savininkui pagal jam tenkantį plotą, o tai yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas. Mano, jog apeliantas nepagrįstai teigia, jog nenuginčijus vieno savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo, negalima nuginčyti kito. Pabrėžia, jog pareiga nustatyti administravimo mokestį kyla, ne iš CK ir Vyriausybės nutarimo, o ne iš Administracijos direktoriaus patvirtintų nuostatų.

3. Nesutinka su apelianto teiginiu, jog į bylą turėjo būti įtraukti ir visų daugiabučių gyvenamųjų namų bendrųjų patalpų savininkai, kadangi ginčijamas Įsakymas yra individualus administracinis aktas, skirtas administratoriui.

4. Pabrėžia, kad byloje nėra keliamas Nuostatų teisėtumo klausimas, ginčo dalykas yra – administracijos direktoriaus įpareigojimas kylantis iš CK ir Vyriausybės nutarimo. Nurodo, jog Vyriausybės atstovas teisėtai ir pagrįstai kreipėsi į atsakovą siūlydamas pašalinti padarytus pažeidimus.

5. Mano, jog atsakovas netinkamai aiškina teisės aktų hierarchijos esmę, kadangi to paties subjekto priimtas norminis ir individualus administraciniai aktai nėra skirstomi pagal hierarchiją.

6. Teigia, kad atsakovas apeliaciniame skunde remiasi neįsigaliojusiomis Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimis.

7. Nesutinka su atsakovo argumentais dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

8. Pabrėžia, jog atsakovas savo konkliudentiniais veiksmais t.y. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454, kuriuo pakeitė Nuostatų 8.1 punkto nuostatą suderinant su Vyriausybės nutarimu patvirtintų Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktu, bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 30-666 „Dėl administracijos direktoriaus 2010 m. lapkričio 25 d. įsakymo Nr. 30- 2073 ..Dėl UAB „Servico“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore" papildymo“, kuriuo papildomai priskirtiems administruot namams nustatė administravimo mokestį per mėnesį, 0,12 Lt/kv. m) de facto ir de jure pripažino Vyriausybės atstovo reikalavimo pagrįstumą ir išreiškė savo valią vykdyti aukštesnė galios teisės aktų nuostatas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje pateikė prašymą Vilniaus apygardos administraciniam teismui įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 23 d. įsakyme Nr. 30-1651 „Dėl administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 30-2587 „Dėl UAB „Litmilma“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“.

Kaip matyti iš Įsakymo Nr. 30-1651 preambulės, jis priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.84 straipsniu, Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniais nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. 235 redakcija), bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-20-50 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimo“.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų išplėstinė kolegija 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A662-2481/2012), atsižvelgusi į Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 dalies nustatą, jog butų ir kitų patalpų savininkų bendrojo naudojimo objektų administratorius turtą administruoja šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu, t. y. šiuo atveju nustatomas paprastasis turto administravimas, kuris nukreipia į Civilinio kodekso nuostatas, įtvirtinančias tam tikrus kito asmens turto administravimo teisinio reguliavimo principus, inter alia Civilinio kodekso 4.238 straipsnio 1 dalies nuostatą, įtvirtinančią, jog turto administratorius turi teisę į atlyginimą, nustatytą administravimą nustatančiame akte, išskyrus atvejus, kai pagal įstatymą administravimas yra nemokamas, visiškai analogiško ginčo atveju pažymėjo, kad Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte įtvirtintas reikalavimas sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą nuosekliai kyla iš Civilinio kodekso 4.238 straipsnio 1 dalies. Atsižvelgdama į nurodytą teisės aktų visumą, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad administravimą nustatančiame akte, inter alia savivaldybės administratoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorių, turi būti nurodytas (nustatytas) atlyginimas (bendrosios nuosavybės administravimo mokestis).

Pastebėtina, jog Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija vadovausis minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje suformuotu precedentu.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikydamas materialinės teisės normas nurodė, kad Administracijos direktoriaus sprendime skirti administratorių, Administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime dėl bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimo turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą ir Vyriausybės atstovas to reikalavo pagrįstai.

Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinio skundo nagrinėjimo metu nustatyta, kad Administracijos direktorius 2012 m. liepos 20 d. įsakymo Nr. 30-1518 „Dėl UAB „Justiniškių“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ (toliau – ir Įsakymas Nr.30-1518) 4 punktu pripažino netekusiu galios 2008 m. gruodžio 24 d. įsakymą Nr. 30-2587 „Dėl UAB „Litmilma“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“. (žr. www.vilnius.lt).

Nustatyta, kad Administracijos direktoriaus 2008 m. liepos 4 d. Nr. 30-1386 įsakymu, kuris buvo pakeistas 2008 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 30-2587, UAB „Litmilma“ (dabar UAB „Justiniškių būstas“) buvo paskirta daugiabučių namų pagal pridėtą sąrašą patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore iki 2009 m. gruodžio 31 d., 2010 m. sausio 5 d. įsakymu Nr. 30-16 terminas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d. Administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 24 d. įsakymas Nr. 30-2587 buvo keletą kartų papildytas, taip pat ir ginčijamu 2010 m. rugpjūčio 23 d.

įsakymu Nr. 30-1651. Įsakymais, tarp jų 2010 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. 30-1651, dėl kurio pareiškėjas iškėlė šį administracinį ginčą, Administracijos direktorius papildydavo 2008 m. gruodžio 24 d. įsakymą Nr. 30-2587 ir taip atitinkamai koregavo priskirtų UAB „Litmilma“ administruoti daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašą, tačiau nė vienu atveju nebuvo nurodytas bendrosios nuosavybės administravimo mokestis. Administracijos direktorius Įsakymo Nr.30-1518 4 punktu panaikindamas 2008 m. gruodžio 24 d. įsakymą Nr. 30-2587, paskyrė UAB „Justiniškių būstas“ Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore (1 punktas) terminuotai (iki Vyriausybės nustatyta tvarka bus paskirtas bendrojo naudojimo objektų administratorius, bet ne ilgiau kaip iki 2012 m. gruodžio 31 d.); patvirtino administruojamų namų sąrašą (Įsakymo Nr. 30-1518 priedas), į kurį įtraukti ankstesniais įsakymais priskirti administruoti ir neišbraukti daugiabučiai namai (2 punktas) bei įpareigojo UAB „Justiniškių būstas“ įregistruoti Nekilnojamojo turto registre šio Įsakymo priede nurodytų daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų administravimo juridinį faktą.

Administracijos direktoriui Įsakymu Nr.30-1518 pripažinus netekusiu galios 2008 m. gruodžio 24 d. įsakymą Nr. 30-2587, nagrinėjamam ginčui aktualus šio įsakymo papildymas (2010 m. rugpjūčio 23 d. įsakymas Nr. 30-1651) taip pat yra netekęs galios. Tiesėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Įsakymo Nr. 30-1518 priede nurodyti namai, kurių administravimas buvo priskirtas UAB „Litmilma“ ginčijamu Įsakymu Nr. 30-1651. Nors pareiškėjas prašymo teismui pateikimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pagrįstai prašė įpareigoti atsakovą pakeisti Įsakymą Nr. 30-1651, nurodant jame mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, o pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šį pareiškėjo prašymą, materialinės ir procesinės teisės normas taikė tinkamai, tačiau atsakovui pripažinus netekusiu galios 2008 m. gruodžio 24 d.

įsakymą Nr. 30-2587, pareiškėjo suformuluoto reikalavimo – įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių Įsakyme Nr. 30-1651, kuriuo papildytas 2008 m. gruodžio 24 d. įsakymas Nr. 30-2587, nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, atsakovo įpareigojimas koreguoti nebegaliojantį aktą tampa nepagrįstu ir objektyviai neįgyvendinamu, nes būtų sukurta situacija, kad viešojo administravimo subjektas įpareigojamas koreguoti netekusį galios individualų administracinį aktą.

Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 pakeitė 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintus Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus, inter alia jų 8.1 punktą – pagal šiuo metu galiojančią šio punkto 2012 m. vasario 29 d. įsakymo Nr. 30-454 redakciją, administratorius mėnesinius mokesčius ir įmokas už bendrosios nuosavybės administravimą apskaičiuoja proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių. Nors šis Administracijos direktoriaus, įgyvendinant Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus įgaliojimus patvirtinti nuostatus, pagal kuriuos veikia administratorius, priimtas norminis aktas, inter alia minėta 8.1 punkto nuostata tiesiogiai adresuota bendrosios nuosavybės administratoriui ir nustato jam skirtą elgesio taisyklę (kaip turi būti apskaičiuojami mėnesiniai mokesčiai ir įmokos už bendrosios nuosavybės administravimą), tačiau, kita vertus, šia nuostata taip pat netiesiogiai įtvirtinama, jog administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybės, akivaizdu, jog šioje administracinėje byloje pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymu siektas tikslas – užtikrinti, jog Įsakyme Nr. 30-1651 būtų nurodytas šiuo įsakymu priskirto daugiabučio gyvenamojo namo bendrosios nuosavybės administravimo mokestis – apeliacinio proceso Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme metu iš esmės yra pasiektas, o pareiškėjo suformuluoto reikalavimo – įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą minėtame Įsakyme Nr. 30-1651 – įgyvendinimas objektyviai nėra įmanomas, šį įsakymą pripažinus netekusiu galios. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje nebeliko pagrindo vertinti pareiškėjo reikalavimo teisėtumo bei pagrįstumo, dėl ko atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinis skundas tenkintinas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimas naikintinas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Virgilijus Valančius

Virginija Volskienė

Skirgailė Žalimienė