2024-07-17 Nr. AB-10938-3-61-3-00728-2024-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1884-520/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00728-2024-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. liepos 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Rusijos Federacijos piliečio S. S. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. gegužės 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo –Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas Rusijos Federacijos pilietis S. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. 24S52056 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1), kuriuo atsisakyta jam (pareiškėjui) pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi) ir sprendimą Nr. 24S52893 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2), kuriuo pareiškėjui uždrausta 30 mėnesių nuo Sprendimo Nr. 2 priėmimo atvykti į Lietuvos Respubliką.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Migracijos departamentas neatlieka jam pavestų funkcijų, nes Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) atliktas vertinimas neatitinka realių faktų, o Migracijos departamentas savarankiškai neatliko vertinimo.

2.2. Pareiškėjas tik išsakė savo asmeninę nuomonę dėl tam tikrų Europos Sąjungos politinių veikėjų veiksmų, kurie niekaip negali kelti grėsmės Lietuvos Respublikos saugumui, pareiškėjas niekada nereiškė nepasitenkinimo Lietuvos Respublikos politiniais lyderiais ar jų vykdoma vidaus ar užsienio politika, todėl jis niekaip negali kelti grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

4. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą Nr. 1 ir Sprendimą Nr. 2 (toliau kartu – ir Sprendimai), vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD – išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui.

4.2. Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos.

4.3. Migracijos departamentas VSD išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti. Nepaisant to, kad pareiškėjas yra privatus asmuo, jis išreiškė savo pažiūras per plačiai visuomenei ar jos daliai prieinamas priemones. Pareiškėjo sąmoninga pozicija, teisinant Rusijos įvykdytą neteisėtą Ukrainos teritorijos aneksiją, sudaro pakankamą pagrindą vertinti, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui, o pats pareiškėjas, reikšdamas palankumą prokremliškam režimui, taip pat yra ir potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms.

4.4. Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstus ir teisėtus Sprendimus.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

6.1. Migracijos departamento Sprendimai yra pagrįsti, jie prisideda prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo. VSD 2023 m. gruodžio 28 d. raštu Nr. 18-13361 (toliau – ir Raštas) pateikė išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas socialiniuose tinkluose išsakė požiūrį, akivaizdžiai atitinkantį skleidžiamą Rusijos režimo propagandos naratyvą, taip pat išreiškė palaikymą Rusijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainoje.

6.2. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant užsieniečio atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais, pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo Rusijos režimui palankios ir palaikančios pažiūros kelia grėsmę Lietuvos valstybės nacionaliniam saugumui.

6.3. Tai, kad ankstesniais laikotarpiais pareiškėjui buvo išduodami / pratęsiami leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, savaime nereiškia, jog šioje situacijoje (Rusijos karinės agresijos Ukrainoje sąlygomis bei esant išreikštam pareiškėjo palankumui Rusijos režimui) leidimas laikinai gyventi pareiškėjui turėjo būti pratęstas automatiškai.

6.4. Pareiškėjas, reikšdamas palankumą Rusijos režimui, yra potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją, ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti. Pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, jo (pareiškėjo) asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo.

II. 7. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. gegužės 9 d. sprendimu atmetė pareiškėjo Rusijos Federacijos piliečio S. S. skundą.

8. Teismas nustatė šias reikšmingas ginčo faktines aplinkybes:

8.1. Pareiškėjas 2023 m. rugsėjo 1 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo sutuoktinė, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė.

8.2. Migracijos departamento Klaipėdos skyriaus vyresnioji specialistė, siekdama nustatyti, ar nėra pagrindų, nurodytų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalyje, atliko pareiškėjo patikrinimą ir 2023 gruodžio 27 d. surašė tarnybinį pranešimą, adresuotą Migracijos departamento Klaipėdos skyriaus vedėjai, kuriame, be kita ko, nurodė, jog yra pagrindas manyti, jog pareiškėjas ir Lietuvos Respublikos pilietė L. K. kartu negyvena ir neveda bendro ūkio, nepalaiko realių šeimos santykių.

8.3. VSD pateikė Migracijos departamentui Raštą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui; taip pat VSD nurodė, jog tuo atveju, jeigu įvertinus visas susijusias aplinkybes, bus priimtas sprendimas pareiškėjui neišduoti leidimo gyventi Lietuvoje ar jį panaikinti, prašo 5 metams įrašyti pareiškėją į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą.

9. Teismas, įvertinęs Raštą, Sprendimus, aptaręs Įstatymo nuostatas (35 str. 1 d. 1 p., 133 str. 5 d., 4 str. 4 d.) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose, nurodė, kad Migracijos departamentas turėjo pagrindą Sprendimuose padaryti išvadą apie tai, jog pareiškėjo gyvenimas (buvimas) Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

10. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimus, be kita ko, rėmėsi Raštu, kuriame nurodyta, kad, atsižvelgiant į itin pablogėjusią regiono saugumo aplinką dėl Rusijos Federacijos pradėto karo prieš Ukrainą ir padidėjusią Rusijos Federacijos keliamą grėsmę Lietuvai bei į Rašte pateiktą informaciją apie pareiškėjo išsakytą viešą požiūrį, akivaizdžiai atitinkantį skleidžiamą Rusijos Federacijos propagandos naratyvą, Rusijos Federacijos vykdomų karinių veiksmų Ukrainoje palaikymą, pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui.

11. Teismas pažymėjo, kad VSD į bylą pateikė ir neviešą informaciją dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, kuri, įvertinus ją kartu su kita byloje esančia vieša informacija, akivaizdžiai patvirtino aplinkybę, jog pareiškėjo gyvenimas (buvimas) Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

12. Teismas nurodė, kad, Migracijos departamentui 2023 m. gruodžio 22 d. atliekant pareiškėjo patikrinimą pareiškėjo gyvenamojoje vietoje, prie Migracijos departamento tarnybinio automobilio vairuotojo priėjęs vyriškis teigė, kad pareiškėjas yra mėgėjas viešai „politikuoti“, išsakydamas savo teigiamą poziciją Vladimirui Putinui. Teismas nurodė, kad ši aplinkybė, vertinant ją kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, dar kartą patvirtina apie pareiškėjo pažiūras ir nusistatymą, kurie yra priešingi Lietuvos interesams.

13. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo, Rusijos Federacijos piliečio, Lietuvai pavojingų pažiūrų ir nuostatų turėjimas, jų reiškimas (skleidimas) ne tik privačiai, bet ir viešai per socialinius tinklus, kur tokios informacijos prieinamumas yra žymiai didesnis, gali kelti grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, toks užsienietis (pareiškėjas) iš esmės yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus.

14. Teismas pabrėžė, kad vien pareiškėjo teiginiai, jog jis yra Vladimiro Putino režimo priešininkas, niekaip nepaneigia byloje nustatytų aplinkybių dėl pareiškėjo reiškiamos viešos ir ne viešos pozicijos (nuomonės), kuri yra priešinga Lietuvos interesams. Teismas sutiko su Migracijos departamento pozicija, kad, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjo teiginiai, jog jis yra Vladimiro Putino režimo priešininkas, vertintini kaip nenuoširdi pareiškėjo nuomonė, siekiant išvengti atsakomybės ir galimų jam atsirasti neigiamų padarinių.

15. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas visiškai pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjo gyvenimas (buvimas) Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, Migracijos departamentas pakankamai išsamiai vertino pareiškėjo tiek ekonominius, tiek ir socialinius (šeiminius) ryšius Lietuvoje, ir padarė išvadą, kad pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvoje, socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

16. Teismas akcentavo, kad atsisakymas išduoti (pakeisti) pareiškėjui leidimą laikinai gyventi yra proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais, bei užkardinti galinčias kilti grėsmes.

17. Teismas, apžvelgęs Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, nuostatas (37 p., 39 p.), nurodė, kad pareiškėjui galėjo būti nustatomas maksimalus 5 metų draudimo atvykti į Lietuvą laikotarpis, tačiau Sprendimu Nr. 2 pareiškėjui nustatytas 30 mėnesių draudimo atvykti į Lietuvą laikotarpis. Teismas vertino, kad toks terminas yra proporcinga ir adekvati priemonė, kuri pagrįstai taikoma pareiškėjui pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes.

18. Teismas konstatavo, kad Sprendimas Nr. 1 ir Sprendimas Nr. 2 iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl nėra pagrindo juos panaikinti.

III. 19. Pareiškėjas Rusijos Federacijos pilietis S. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. gegužės 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

20. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

20.1. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas pagrįsti priimtą sprendimą, minėjo daug Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, bet, analizuojant nurodytą praktiką, matyti, kad tam tikri sakiniai ištraukti iš bendro konteksto ir neturi nieko bendro su nagrinėjama byla, pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010 pateikti išaiškinimai, priešingi pirmosios instancijos teismo išvadoms.

20.2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo šeiminius ryšius, neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1512-552/2020 pateiktus išaiškinimus.

20.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi nenustatyto asmens, kuris priėjo prie Migracijos departamento automobilio, parodymais, nes nenustatytas asmuo negali būti iškviestas liudytoju, todėl šio asmens pasisakymai, jei tokie buvo, yra niekiniai.

20.4. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paremtas atsakovo ir VSD argumentais, kad Rašte pateikta informacija apie pareiškėjo išsakytą viešą požiūrį, akivaizdžiai atitinkantį skleidžiamą Rusijos Federacijos propagandos naratyvą, Rusijos Federacijos vykdomų karinių veiksmų Ukrainoje palaikymą. Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovo ir / ar VSD pareigūnai turi rusų kalbos lingvistinį ar filologinį išsilavinimą (pareiškėjas komentarus socialiniuose tinkluose rašė rusų kalba), todėl pirmosios instancijos teismas, prieš pasisakydamas apie pareiškėjo skleidžiamą Rusijos Federacijos propagandos naratyvą, turėjo vadovautis ne pareigūnų išvadomis, o atitinkamos srities specialisto išvadomis.

21. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą, o Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti galioti.

22. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

22.1. Pareiškėjo cituojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1512-552/2020 nėra aktuali nagrinėjamai bylai, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės.

22.2. Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą atsižvelgdamas į duomenų visumą (Raštą, įslaptintą informaciją ir t. t.), o ne tik į vieną epizodą (nenustatyto asmens pasisakymą dėl pareiškėjo), kurį akcentuoja pareiškėjas apeliaciniame skunde.

22.3. Sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.

24. VSD nurodo, kad Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, atitinka šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos valstybei realumą ir akivaizdumą, pagrįstai suteikė prioritetą visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams, o ne vieno Rusijos piliečio teisėms ir interesams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 25. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti pareiškėjo Rusijos Federacijos piliečio S. S. skundo reikalavimai panaikinti atsakovo Migracijos departamento 2024 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. 24S52056 atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir sprendimą Nr. 24S52893 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 2 metus 6 mėnesius, pagrįstumas ir teisėtumas.

26. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens VSD atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus (iš jų ir įslaptintus, kurie teikiami susipažinti tik teismams), netenkino pareiškėjo skundo reikalavimų, nustatęs, jog Migracijos departamentas visiškai pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjo gyvenimas (buvimas) Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, todėl pareiškėjui pagal jo prašymą pagrįstai ir teisėtai nepakeistas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.); kad uždraudimo atvykti pareiškėjui į Lietuvos Respubliką terminas yra proporcingas ir ši taikyta priemonė yra adekvati pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad buvo pritarta atsakovo Sprendimų išvadoms, jog pareiškėjo šeiminiai, socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, tai, kad pareiškėjo sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė, savaime nesuteikia jam teisės gauti leidimą laikinai gyventi.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundo reikalavimai būtų patenkinti, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, netinkamai taikė materialiosios teisės normas bei formuojamą teismų praktiką, neatskleidė byloje tiesos. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, 2020 m. sausio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1512-552/2020, ir teigia, jog nepagrįstas pirmosios instancijos teismo motyvas, kad pareiškėjas neturi tvirtų šeiminių santykių dėl to, jog jo sutuoktinė gyvena kitame mieste. Pareiškėjo vertinimu, nenustatyto asmens (anonimo) neva išsakyti teiginiai, jog pareiškėjas yra mėgėjas viešai „politikuoti“, išsakydamas savo teigiamą poziciją Vladimirui Putinui, yra niekiniai. Taip pat pareiškėjas nurodo, jog netinkamai yra įvertinti jo pasisakymai socialiniuose tinkluose, nes nei atsakovas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo neturi rusų kalbos lingvisto ar filologinio išsilavinimo (jis komentarus socialiniuose tinkluose rašė rusų kalba). Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas apie pareiškėjo skleidžiamą Rusijos Federacijos propagandos naratyvą, turėjo vadovautis ne pareigūnų išvadomis, o atitinkamos srities specialisto išvadomis.

28. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo akcentuojamas aplinkybes, susijusias su šeimos susijungimo teisės įgyvendinimu, pirmiausia pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93; kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99).

30. Taip pat pažymėtina, kad teisė į šeimos gyvenimą nėra absoliuti ir gali būti ribojama, tačiau kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar tokie ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje bei proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr. EŽTT 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą byloje Mehemi prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25017/94) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje A662-2967/2014; kt.).

31. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010; kt.).

32. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; kt.).

33. Teismai vertina aplinkybes, susijusias su užsieniečio šeiminiais ryšiais Lietuvoje, atsižvelgdami į tai, kad būtina užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais, bei užkardyti galinčiais kilti grėsmes, daroma išvada, kad užsieniečio asmeninis interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, o Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos besąlygiškai leisti užsieniečiui atvykti į Lietuvą ir leisti jam laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio 2024 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1689-415/2024; kt.).

34. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2019 m. sausio 11 d. nutarime Nr. KT3-N1/2019), pasisakydamas dėl Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo, yra nurodęs, kad šiame punkte yra nustatytas vienas iš leidimo laikinai gyventi išdavimo užsieniečiui, kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis, šeimos susijungimo Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies prasme atveju pagrindų – kai Lietuvos Respublikoje gyvena tokio užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis (kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis), turintis leidimą gyventi; leidimo laikinai gyventi išdavimo užsieniečiui, kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis, šiuo pagrindu tikslas yra šio užsieniečio, kuris yra sudaręs santuoką ar registruotos partnerystės sutartį su Lietuvos Respublikos piliečiu arba užsieniečiu (kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis), turinčiu leidimą gyventi, atvykimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje siekiant išsaugoti šeimą. Pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui šeimos susijungimo atveju negali būti išduodamas bendrais atsisakymo išduoti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindais, nustatytais Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, inter alia (be kita ko) susijusiais su galima grėsme valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, neatitiktimi minėtoms bendrosioms leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygoms, sudarytos santuokos ar registruotos partnerystės fiktyvumu.

35. Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba (Įstatymo 4 str. 4 d.). Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei; leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei (Įstatymo 4 str. 5 d.). Įstatymo 4 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

36. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai; uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu 5 metai.

37. Įstatymo 981 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Europos Sąjungos valstybės narės piliečio arba jo šeimos nario keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai vertinimas kiekvienu konkrečiu atveju turi būti grindžiamas tik atitinkamo asmens elgesiu. Asmens elgesys turi kelti realią, akivaizdžią ir pakankamai rimtą grėsmę. Vertinimas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, nesusijusiomis su konkrečiu atveju, bendrąja prevencija ar vien nusikalstamos veikos padarymu.

38. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui nebuvo pakeistas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kurį jis siekė gauti Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu (šeimos susijungimo pagrindu), nustačius, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia (gali kelti) grėsmę valstybės saugumui (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.).

39. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023; kt.).

40. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia Įstatyme vartojama sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės taikymo ir aiškinimo dalykas (žr., pvz., 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017; 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1086-1188/2024; kt.).

41. EŽTT taip pat yra nurodęs, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė (žr., pvz., 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

42. Taigi užsieniečio (šiuo atveju – pareiškėjo) galima kelti grėsmė valstybės saugumui yra teisės (vertinimo) klausimas, sprendžiamas pagal konkrečioje byloje nustatytus faktus ir surinktus įrodymus, kurie turi būti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai patikrinti ir ištirti teisminio nagrinėjimo metu, ypač darant išvadą, sukuriančią teisines prielaidas priimti atitinkamus administracinius sprendimus kaip ginčijami nagrinėjamoje byloje, t. y. jog asmens buvimas gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui.

43. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kuriais jis ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia (gali kelti) grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, matyti, jog pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant bylos esminę faktinę aplinkybę, jog pareiškėjo gyvenimas (buvimas) Lietuvoje kelia (gali kelti) grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui.

44. Įrodymų vertinimo aspektu pirmiausia pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.). Be to, teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

45. Atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniame skunde akcentuojami atskiri įrodymai (pvz., užfiksuotas nenustatyto asmens pasisakymas), kuriais pareiškėjas neigia minėtą pirmosios instancijos teismo išvadą, pažymėtina, jog teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis.

46. ABTĮ įtvirtinta ribota apeliacija (ABTĮ 140 str. 1 d.), kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.

47. Teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, neturi faktinio ir teisinio pagrindo nesutikti su pareiškėjo ginčijama minėta pirmosios instancijos teismo išvada, nes ši išvada yra pagrįsta įtikinamais bylos duomenimis, įvertinus tiek atskirus įrodymus (iš jų ir įslaptintus), tiek ir jų visetą. Vertinant įrodymus pagrįstai atsižvelgta ir į tarptautinį kontekstą, susiklosčiusį dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą, taip pat į tai, kad Rusijos Federacija ir jos valdantis režimas yra atvirai Lietuvai priešiški, vykdo įvairias provokacijas ir pan., Lietuvai kelia egzistencinę grėsmę.

48. Pareiškėjas teisiniais argumentais nepagrindžia savo motyvacijos, jog atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo negalėjo įvertinti pareiškėjo komentarų socialiniuose tinkluose, o pirmosios instancijos teismas turėjo kviesti atitinkamos srities specialistą, kuris turi specifinių rusų kalbos žinių.

49. Pareiškėjas taip pat apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos įrodymais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, dėl kurių nustačius, kad jo gyvenimas (buvimas) Lietuvos Respublikoje kelia (gali kelti) grėsmę nacionaliniam saugumui, Sprendimai turėtų būti panaikinti. Pareiškėjo nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nesudaro pagrindo konstatuoti, jog atsakovas priėmė nepagrįstus ir neteisėtus Sprendimus, nes pareiškėjo nurodytose administracinėse bylose nagrinėtos aplinkybės nesutampa su šioje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis.

50. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria :

Pareiškėjo Rusijos Federacijos piliečio S. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Dalia Višinskienė