d6cad07f-9f04-4098-bdae-d84f511cfdf2 · Vilniaus apygardos administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A525-668/2011

Procesinio sprendimo kategorija 36

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir Romano Klišausko,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Ievai Kontrauskaitei, trečiajam suinteresuotam asmeniui R. D.,

trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Linos namai“ atstovui advokatui Vydmantui Grigoravičiui,

vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo uždarosios akcinės bendrovės „Respublikos“ leidiniai, atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus, trečiųjų suinteresuotų asmenų R. D., V. D., L. D., uždarosios akcinės bendrovės „Linos namai“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiÅ¡kėjo uždarosios akcinės bendrovės „Respublikos“ leidiniai skundÄ atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims R. D., V. D., L. D., uždarajai akcinei bendrovei „Linos namai“ dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

PareiÅ¡kėjas UAB „Respublikos“ leidiniai skundu (t. I, b.l. 4–10) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismÄ , praÅ¡ydamas panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius) 2009 m. gruodžio 14 d. sprendimÄ Nr. SPR-83 Dėl publikacijose „Bankininkus pribloÅ¡kė D. kalbos“ („Respublika“, 2006-08-26, Nr.

193/4948), „Silpstanti „Gubernija“ bėga iš biržos“ („Respublika”, 2007-03-15,

Nr. 60/5113), „D. praÅ¡ymu areÅ¡tuojamos „Gubernijos“ akcijos“ („Respublika“, 2007-03-17, Nr. 62/5115), „D. daugiau „Gubernijos“ akcijų negaus“ („Respublika“, 2007-03-20), „Gubernijos vadovai priėjo liepto galÄ â€œ

(„Respublika“, 2007-03-24, Nr. 68/5121), „Gubernijos“ akcininkai sieks D. atsakomybės“ („Respublika“,

2007-04-04, Nr. 77/5130), „Naujieji „Gubernijos“ vadovai nusiteikę ryžtingai“ („Respublika“, 2007-04-07, Nr. 80/5133), „AtsitiesiančiÄ â€žGubernijÄ â€œ smaugia kreditoriai“ („Respublika“, 2007-04-14, Nr. 80/5137), „Akcininkų ir vadovų konfliktai žlugdo įmones“ („Respublika“, 2007-06-04, Nr. 125/5178), „Gubernija įstatinio kapitalo nedidins“ („Respublika“, 2007-06-12, Nr. 132/5185), „Gubernija uždirbo 0,5 mln. litų pelno“ („Respublika“, 2007-07-28, Nr. 170/5223), „Temidės tarnai dalija indulgencijas“ („Respublika“, 2009-01-28, Nr. 22/5670), „Auka“ nutarė iÅ¡melžti valstybę“ („Respublika“, 2009-01-30, Nr. 24/5672), „Kritika – geriausia „reklama“ karjerai“ („Respublika“, 2009-01-31, Nr. 25/5673) paskelbtos informacijos (toliau – ir Sprendimas).

Nurodė, kad atsakovas Sprendimu nusprendė įspėti UAB „Respublikos” leidiniai dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Visuomenės informavimo įstatymas) 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 1 ir 2 punktų, 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo bei įpareigoti vieÅ¡osios informacijos rengėjÄ Visuomenės informavimo įstatymo nustatyta tvarka paneigti nustatytÄ tikrovės neatitinkančiÄ , pareiÅ¡kėjų R. D., V. D. ir L.

D. garbę ir orumÄ Å¾eminančiÄ informacijÄ . Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikÄ (bylos Nr. A21-87/2008, A146-343/2008, A556-1594/2008), Lietuvos Respublikos vieÅ¡ojo administravimo įstatymo (toliau – ir VieÅ¡ojo administravimo įstatymas)

8 straipsnį, pažymėjo, kad skundžiamas Sprendimas yra neiÅ¡samus ir neaiÅ¡kus, jo turinys neatitinka individualiems administraciniams teisės aktams keliamų bendrųjų reikalavimų, todėl yra neteisėtas. Inspektorius, priimdamas SprendimÄ , visiÅ¡kai nevertino pareiÅ¡kėjo pateiktų paaiÅ¡kinimų ir gautÄ skundÄ nagrinėjo, remdamasis iÅ¡imtinai skundo argumentais bei jame nurodytomis aplinkybėmis. Toks skundo nagrinėjimas kelia abejones dėl Inspektoriaus daromų iÅ¡vadų objektyvumo bei viso tyrimo eigos profesionalumo. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A14-1052/2007), VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 4 punktais ir nurodė, jog, vertinant SprendimÄ , bÅ«tina patikrinti, ar Inspektorius nevirÅ¡ijo kompetencijos, apibrėžtos Visuomenės informavimo įstatyme. Pažymėjo, kad Inspektorius buvo informuotas apie visÄ eilę atliekamų ikiteisminių tyrimų, keliamų bei iÅ¡keltų civilinių ir baudžiamųjų bylų, susijusių su jo nagrinėtu skundu ir skundžiamu sprendimu, tačiau Å¡ių faktų inspektorius apskritai nevertino ir skundžiamÄ SprendimÄ priėmė, nepaisydamas to, kad pareigÄ atsisakyti nagrinėti skundÄ ir grÄ Å¾inti jį padavusiam asmeniui arba stabdyti skundo nagrinėjimÄ tokiais atvejais jam numato Visuomenės informavimo įstatymo

50 straipsnio 9 dalies 1, 2, 3, 4 ir 5 punktai. Žurnalistų etikos inspektorius, žinodamas apie vykstančius ikiteisminius ir teisminius procesus, nesiėmė įstatymo ir jo veiklos reglamento nustatytų veiksmų ir, virÅ¡ydamas kompetencijÄ , sprendė skundÄ iÅ¡ esmės, tuo galimai priimdamas SprendimÄ , kuris tiek savo turiniu, tiek sprendimu gali bÅ«ti visiÅ¡kai prieÅ¡ingas kitų institucijų priimamiems sprendimams. Nagrinėjamu atveju nebuvo pažeisti jokie įstatymų saugomi ir ginami interesai ar vertybės, informacijos skleidėjas, laikydamasis reikiamų etikos reikalavimų, tinkamai informavo visuomenę apie tuo metu svarbias aktualijas, neskleidė nei melagingos, tikrovės neatitinkančios, nei garbę ar orumÄ Å¾eminančios informacijos. Kadangi Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos reglamentas nustato, jog senesnių nei 12 mėnesių

klausimų dėl galimų Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pažeidimų nenagrinėja

net Å¡i komisija, tokių veiksmų atlikti nederėtų ir Inspektoriui, kurį Lietuvos Respublikos Seimas skiria tos pačios Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos teikimu (Visuomenės informavimo įstatymo 49 str. 2 d.). Teigė, jog nagrinėdamas skundÄ Inspektorius veikė neteisėtai, nesilaikydamas įstatymo imperatyviai jam nustatytų ribotų įgaliojimų. Be to, Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai priėmus visiÅ¡kai prieÅ¡ingÄ sprendimÄ , nei skundžiamas Sprendimas, susidaro dviprasmiÅ¡ka situacija, kurios teisinis pagrįstumas ir vertinimas taip pat yra neaiÅ¡kus. Atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikÄ (byla Nr. A2-1088/2007), VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 31 straipsnį ir pažymėjo, jog tokioje situacijoje, kai dvi skirtingos institucijos priima visiÅ¡kai prieÅ¡ingus sprendimus tuo pačiu klausimu, akivaizdžiai pažeidžiamas tarnybinio bendradarbiavimo, efektyvumo, subsidiarumo ir kiti principai, įtvirtinti VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje. Padarė iÅ¡vadÄ , kad Sprendimas ne tik yra neteisėtas ir nepagrįstas savo esme ir turiniu, tačiau ir prieÅ¡taraujantis Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos (toliau – ir Komisija) priimtam sprendimui nevertinti skundo dėl objektyvių priežasčių – kadangi dėl skundžiamų publikacijų ir jose nurodomų faktų vyksta teisminiai nagrinėjimai. Nurodė, kad Inspektoriaus sprendimų priėmimo procedÅ«ros, sprendimų turinio ir formos nereglamentuoja nei Visuomenės informavimo įstatymas, nei Žurnalistų etikos inspektoriaus veiklos reglamentas. Tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos Seimo 2004 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. IX-2341 patvirtinto Žurnalistų etikos inspektoriaus veiklos reglamento (toliau – ir Veiklos reglamentas) 50 punkto 2 dalį gautas skundas iÅ¡nagrinėjamas per 30 dienų, toks terminas atskirais atvejais gali bÅ«ti dar pratęstas tik 30

dienų. Nagrinėjamu atveju, nagrinėjant R. D., V. D., L. D. ir UAB „Linos namai“ skundÄ (skundas gautas 2009-05-19),

buvo sugaišti 7 mėnesiai. Toks skundo nagrinėjimo terminas, kuris yra nepagrįstai ilgas, negalėjo būti nustatytas netgi remiantis Veiklos reglamento

10 punkto nuostata, kurioje nustatytas maksimalus skundo nagrinėjimo terminas –

60 dienų. Atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikÄ (byla Nr. A2-1088/2007), Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 6 dalį ir nurodė, kad Sprendimas ir jame dėstomos aplinkybės ir grindžiamos tik deklaratyviais samprotavimais, nepateikiant iÅ¡samios informacijos bei nuslepiant faktÄ , kad dėl nagrinėjamų publikacijų ir jose paskelbtų faktų vyksta įvairÅ«s teisiniai ginčai, kuriems pasibaigus, paaiÅ¡kėtų Å¡ių faktų objektyvumas ir ginčytinumas. Inspektoriaus veiksmai, kuriais ginčijamos publikacijos ir jose nurodyti faktai vertinami, nepaisant to, kad tai jau yra atliekama kitose institucijose, pažeidžia teisingumo, protingumo ir teisinės valstybės principus. Todėl nors Inspektoriaus veiklÄ reglamentuojančiais teisės aktais nėra nustatyta konkreti skundų nagrinėjimo tvarka ir procedÅ«ra, remiantis bendraisiais teisės principais, tokia procedÅ«ra negali bÅ«ti atliekama tuomet, kai analogiÅ¡ki ginčai yra sprendžiami teismuose, prokuratÅ«roje, kitose institucijose. Pabrėžė, jog Inspektorius nesirėmė jam pateikta informacija apie vykstančius teisminius ir neteisminius ginčus, todėl buvo priimtas nemotyvuotas Sprendimas, kuris negali bÅ«ti laikomas objektyviu ir teisingu, o Inspektorius tyrimÄ atliko tendencingai vienpusiÅ¡kai. Be to, Sprendimo rezoliucinė dalis taip pat neatitinka VieÅ¡ojo administravimo įstatymo keliamų bendrųjų reikalavimų, kadangi ji yra netiksli ir neaiÅ¡ki. Sprendimo rezoliucinėje dalyje nenurodyta, kokiÄ konkrečiai informacijÄ ir kokius teiginius turėtų paneigti informacijos rengėjas, taip pat kokia turi bÅ«ti paneigtinos informacijos formuluotė, t. y. koks turėtų bÅ«ti paneigimo tekstas. Tokia Sprendimo rezoliucinė dalis yra akivaizdžiai neteisėta ir neteisinga, kadangi neiÅ¡sprendžia situacijos iÅ¡ esmės, nenurodo konkretaus informacijos rengėjo elgesio, t. y. aiÅ¡kiai nesuformuluoja pareiÅ¡kėjo pareigos, todėl yra neįgyvendinama.

Atsakovas Inspektorius atsiliepimu į skundÄ (t. I, b.l. 44–55) prašė skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ .

Nurodė, kad nepagrįstas pareiÅ¡kėjo argumentas, jog Inspektorius nevertino fakto, kad buvo informuotas apie vykstančius ikiteisminius tyrimus ir iÅ¡keltas civilines ir baudžiamÄ sias bylas, susijusias su trečiųjų asmenų skundu. Inspektorius nagrinėjo pareiÅ¡kėjų skundÄ ir sprendė apie jo pagrįstumÄ iÅ¡imtinai savo kompetencijos ribose – Visuomenės informavimo įstatymo laikymosi požiÅ«riu vertino vieÅ¡osios informacijos skleidėjo ir rengėjo veiksmus, vieÅ¡ai paskelbiant informacijÄ , taip pat ir tai, kaip vieÅ¡osios informacijos rengėjas ir skleidėjas laikėsi Å¡io įstatymo reikalavimų, informuodamas visuomenę apie vykstančius teisėsaugos institucijų tyrimus ir teisminius ginčus. Inspektoriaus, kaip valstybės pareigÅ«no, įgalioto prižiÅ«rėti, kaip laikomasi Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtintų reikalavimų, skelbiant vieÅ¡Ä jÄ informacijÄ , pareiga yra įvertinti, ar vieÅ¡osios informacijos rengėjas ir skleidėjas, skleisdamas informacijÄ apie ikiteisminį tyrimÄ ir teisminius procesus, nepažeidė nekaltumo prezumpcijos ir kitų visuomenės informavimo principų. Nesutiko su teiginiu, kad privalėjo atsisakyti nagrinėti skundÄ , remiantis Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 9 dalies 1, 2, 3, 4 ir 5 punktais. Pabrėžė, kad Sprendimas buvo priimtas, iÅ¡nagrinėjus trečiųjų suinteresuotų skundÄ dėl jų garbės ir orumo bei Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtintų visuomenės informavimo principų pažeidimų keliolikoje laikraščio „Respublika” publikacijų. Tokio pobÅ«džio skundų nagrinėjimas yra Inspektoriaus kompetencija, nustatyta Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalies

1 ir 5 punktuose bei Veiklos reglamento 7 punkto 1 pastraipoje. Be to, Inspektorius nebuvo informuotas, jog bÅ«tų priimtas teismo sprendimas ar teisme bÅ«tų nagrinėjamas trečiųjų suinteresuotų asmenų skundas dėl garbės ir orumo pažeidimo, byla dėl Å¡meižto ar įžeidimo, kiti procesai, kuriuose bÅ«tų vertinami vieÅ¡osios informacijos rengėjo UAB „Respublikos” leidiniai veiksmai, skelbiant vieÅ¡Ä jÄ informacijÄ , todėl nebuvo pagrindo sustabdyti skundo nagrinėjimÄ . Taip pat negauta ir informacijos, kad teisėsaugos institucijos bÅ«tų pradėjusios tyrimÄ ginčo klausimu. Pažymėjo, jog pareiÅ¡kėjas nepagrįstai rėmėsi Komisijos

sprendimu atsisakyti nagrinėti trečiųjų suinteresuotų asmenų skundÄ iÅ¡ esmės. Pabrėžė,

jog Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos priimtas reglamentas yra tik tos institucijos darbo tvarkÄ reglamentuojantis vidaus dokumentas. Tuo tarpu Inspektoriaus kompetencijÄ reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra nustatytas reikalavimas nenagrinėti skundų dėl klausimų, senesnių nei 1 metai. Be to, pagal Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 4 dalį,

49 straipsnio 1 dalį, 50 straipsnį Komisijos veiklos sritis skiriasi nuo Inspektoriaus atliekamų funkcijų, susijusių su paskleistos informacijos kontrolės vykdymu, todėl vienu ir tuo pačiu leidiniu ar straipsniu gali bÅ«ti padaryti skirtingi pažeidimai, iÅ¡ kurių vieni gali bÅ«ti nagrinėjami Komisijos, o kiti – Inspektoriaus. Nurodė, kad pačiame Sprendime nurodyta, jog Inspektorius pareiÅ¡kėjų skundo dalį dėl galimų Lietuvos žurnalistų ir etikos leidėjų kodekso pažeidimų persiuntė pagal kompetencijÄ nagrinėti Komisijai.

Visuomenės informavimo veikla gali bÅ«ti prižiÅ«rima ne tik valstybinės valdžios institucijų ir pareigÅ«nų, bet ir savitvarkos institucijos, t. y. Komisijos, todėl visuomenės informavimo srityje derinami valstybinio valdymo bei savireguliacijos, savikontrolės principai. Nagrinėjamu atveju Komisija, priimdama sprendimÄ , kuriuo remiasi pareiÅ¡kėjas, vykdė ne valstybės valdžios, jos subjektų priimtų teisės aktų įgyvendinimo, bet savitvarkos, savikontrolės, grindžiamos savireguliacinio pobÅ«džio aktu – Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksu – funkcijas.

Tokio sprendimo priėmimo negalima laikyti vykdyta administracine procedūra Viešojo administravimo įstatymo požiūriu, o Komisijos priimto sprendimo – administraciniu sprendimu. Nepagrįstais laikytini pareiškėjo argumentai, jog dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų skundo Inspektoriui ir Komisijai priėmus atskirus sprendimus, administracinė procedūra buvo užbaigta galimai dviejų skirtingų sprendimų priėmimu ir taip pažeisti Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti viešojo administravimo principai.

Nurodė, kad Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 13 dalyje nustatytas 3 mėnesių skundo nagrinėjimo terminas, skirtas skundÄ pateikusio asmens teisėms ir teisėtiems lÅ«kesčiams užtikrinti, nes bÅ«tent jis yra suinteresuotas subjektas, kuriam aktualus jo pateikto skundo nagrinėjimo užbaigimas, o pareiÅ¡kėjui skundo nagrinėjimo terminas nesukelia jokių pasekmių. Sutiko, kad Sprendimas priimtas, praėjus Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 13 dalyje nustatytam trijų mėnesių skundo nagrinėjimo terminui, tačiau trečiųjų suinteresuotų asmenų skundas buvo iÅ¡nagrinėtas tinkamai ir iÅ¡samiai, laikantis teisėtumo, neÅ¡aliÅ¡kumo, teisingumo ir vieÅ¡umo principų.

Teigė, jog, besÄ lygiÅ¡kai remiantis pareiÅ¡kėjo argumentu, kad skundo nagrinėjimo termino praleidimas yra motyvas pripažinti vieÅ¡ojo administravimo subjekto priimtÄ sprendimÄ neteisėtu, prieÅ¡taraujama pačiam teisingumo principui. Nagrinėjamu atveju skundo nagrinėjimo terminas užtruko dėl objektyvių priežasčių, siekiant iÅ¡siaiÅ¡kinti visas itin didelės apimties skunde nurodytas aplinkybes, be to, apie tai žinant tretiesiems suinteresuotiems asmenims. Todėl skundo iÅ¡nagrinėjimo termino praleidimas negali bÅ«ti pagrindu naikinti skundžiamÄ SprendimÄ , o tokia iÅ¡vada atitinka ir administracinių teismų praktikÄ (byla Nr. A261-1293/2009).

Pažymėjo, kad ne dėl visų trečiųjų suinteresuotų asmenų aplinkybių vyksta teisėsaugos institucijų procesai ar teisminiai nagrinėjimai. PareiÅ¡kėjas abstrakčiai rėmėsi vykstančiais teisminiais tyrimais, tačiau nenurodė, kokios konkrečios ir kokių tyrimų metu nustatinėjamos aplinkybės galėtų nulemti prieÅ¡ingo turinio Inspektoriaus sprendimo priėmimÄ . Pabrėžė, jog jis ne nutylėjo, o aiÅ¡kiai Sprendime nurodė, kad

tarp pareiškėjų ir UAB „Respublikos” leidiniai pagrindinio akcininko V. T. vyko teisminiai ginčai, taip pat, kad tai publikacijose

nutyli bÅ«tent vieÅ¡osios informacijos skleidėjas. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 9 dalyje įtvirtintų atsisakymo nagrinėti skundÄ pagrindų. Pabrėžė, jog atliko iÅ¡samų ir plačios apimties tyrimÄ , kreipėsi informacijos į teisėsaugos institucijas, tikrino abiejų suinteresuotų pusių nurodytas aplinkybes bei buvo surinkęs iÅ¡samiÄ ir didelės apimties skundo tyrimo medžiagÄ , kurios pagrindu priėmė pagrįstÄ ir teisėtÄ SprendimÄ . Inspektorius atsižvelgė į vykstantį ikiteisminį tyrimÄ , apraÅ¡omÄ keliose iÅ¡ ginčo objektu buvusių publikacijų, ir aiÅ¡kiai tai nurodė Sprendime. Pažymėjo, kad sprendimų rÅ«Å¡ys ir forma yra nurodytos Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje. Ä®statymas nenumato reikalavimo Inspektoriui pačiam suformuluoti paneigimo tekstÄ . Be to, Sprendimo motyvuojamosios dalies 4 punkte „Dėl publikacijoje „Gubernijos vadovai priėjo liepto galÄ â€ („Respublika”, 2007-03-24, Nr. 68/5121) paskelbtos informacijos vertinimo” ir 6 punkte „Naujieji „Gubernijos” vadovai nusiteikę ryžtingai” („Respublika”, 2007-04-07, 80/5133) paskelbtos informacijos vertinimo” yra aiÅ¡kiai nustatyta, kokia informacija pripažinta neatitinkančia tikrovės ir pažeidžiančia trečiųjų suinteresuotų asmenų garbę ir orumÄ . Nurodė, kad paneigimo institutas detaliai reglamentuojamas Visuomenės informavimo įstatymo

44 straipsnyje, iÅ¡ kurio aiÅ¡ku, kokių pareigų ir reikalavimų turi laikytis vieÅ¡osios informacijos rengėjas, skelbdamas paneigimÄ . Teigė, jog iÅ¡ Sprendimo pareiÅ¡kėjui kylančios pareigos akivaizdžios – laikytis Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų bei paneigti nustatytÄ tikrovės neatitinkančiÄ trečiųjų suinteresuotų asmenų garbę ir orumÄ Å¾eminančiÄ informacijÄ . Tuo tarpu pareiÅ¡kėjo argumentas, kad Inspektoriaus Sprendimas nėra aiÅ¡kus ir dėl to yra neteisėtas, yra nepagrįstas. Pažymėjo, jog jis įvertino visÄ eilę publikacijų, kuriuose vieÅ¡osios informacijos rengėjas UAB „Respublikos” leidiniai sistemingai skelbė itin neigiamÄ , įžeidžiančiÄ informacijÄ apie trečiuosius suinteresuotus (privačius) asmenis. Atsižvelgiant į tai, kad iÅ¡tirtose publikacijose informacija pateikta vienaÅ¡aliÅ¡kai, deramai jos nepatikrinus bei neužtikrinus nuomonių įvairovės principo, paskelbti iÅ¡imtinai negatyvÅ«s trečiųjų suinteresuotų asmenų vertinimai, kuriuos sustiprino pavartoti neigiami epitetai, tačiau nutylėti faktai, rodantys vieÅ¡osios informacijos rengėjo ir skleidėjo UAB „Respublikos” leidiniai pagrindinio akcininko V.

T. tiesioginį suinteresuotumÄ bei dalyvavimÄ apraÅ¡omuose įvykiuose ir teismo procesuose, buvo pagrįstai konstatuoti Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų pažeidimai.

Tretieji suinteresuoti asmenys R. D., V. D., L.

D. ir UAB „Linos namai“ pateikė atsiliepimÄ Ä¯ skundÄ (t. II, b.l. 32–36), kuriuo prašė skundÄ atmesti kaip neteisėtÄ ir nepagrįstÄ .

Nurodė, kad Inspektorius Sprendime detaliai bei iÅ¡samiai pasisakė dėl kiekvienos iÅ¡ 14 publikacijų, kurios buvo nurodytos 2009 m. gegužės 19 d. skunde, analizavo bei vertino kiekvienÄ nurodytÄ Å¡ių publikacijų teiginį Visuomenės informavimo įstatymo laikymosi požiÅ«riu, taip pat nurodė, kodėl konkretÅ«s teiginiai laikytini neteisėtais, bei įvardino konkrečias įstatymų bei kitų teisės aktų nuostatas, kurios buvo pažeistos pareiÅ¡kėjui skelbiant tikrovės neatitinkančiÄ , trečiųjų suinteresuotų asmenų garbę ir orumÄ bei dalykinę reputacijÄ Å¾eminančiÄ , taip pat netiksliÄ , neteisingÄ , Å¡aliÅ¡kÄ informacijÄ .

Tuo tarpu pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių aplinkybių, kurios keltų bent mažiausių abejonių Inspektoriaus objektyvumu, taip pat neįvardino, kokie pareiškėjo paaiškinimai nebuvo vertinami. Pažymėjo, kad Inspektorius savo kompetencijos neviršijo ir atsižvelgė į su pareiškėjo publikacijomis susijusius teisminius procesus. Pažeidimo, kuris pareiškėjo padarytas netinkamai informuojant visuomenę apie vykstančius nusikalstamų veikų tyrimus, konstatavimui neturi įtakos aplinkybė, kad dar nėra pasibaigęs baudžiamasis procesas dėl publikacijose paminėtų veiksmų.

Kadangi teisme nebuvo nagrinėjama jokia byla, kurioje bÅ«tų sprendžiami tokie patys klausimai kaip ir tie, kuriuos nagrinėjo Inspektorius (t. y. teismuose nebuvo nagrinėjama byla dėl Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų pažeidimo) (kaip tai numato Visuomenės informavimo įstatymo 50 str. 9 d. 2 p.), nebuvo jokio teisinio pagrindo stabdyti trečiųjų suinteresuotų asmenų pateikto skundo nagrinėjimÄ . Taip pat Å¡iuo atveju nebuvo ir Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 9 dalies 1, 3, 4, 5 punktuose numatytų aplinkybių, kurios bÅ«tų pagrindu grÄ Å¾inti Inspektoriaus nagrinėjamÄ skundÄ jį padavusiems asmenims.

Pabrėžė, jog Komisija ir Inspektoriaus tarnyba yra dvi skirtingos institucijos, turinčios skirtingas funkcijas bei skirtingÄ teisinį statusÄ . Nurodė, jog pagal Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 1 dalį Inspektoriaus tarnyba yra visuomenės informavimo veiklÄ prižiÅ«rinti ir kontroliuojanti valstybinės valdžios institucija. Tuo tarpu Komisija, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikÄ (byla Nr. A525-688/2008), yra vieÅ¡osios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucija, o jos sprendimai yra savireguliacinio pobÅ«džio aktai, įtvirtinantys Å¡ios srities principus.

Teigė, kad Inspektorius pagrįstai trečiųjų suinteresuotų asmenų skundo dalį dėl galimų Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pažeidimų persiuntė nagrinėti Komisijai, o Inspektorius skundÄ iÅ¡nagrinėjo Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų laikymosi požiÅ«riu. Tuo tarpu Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos reglamento nuostata, jog Å¡i Komisija nenagrinėja senesnių nei 12 mėnesių skundų, nėra taikoma Inspektoriui. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A261-1293/2009), pabrėžė, jog Veiklos reglamento 10 punkte nustatytas terminas nėra naikinamasis, po kurio negali bÅ«ti atliekami veiksmai, ir tokiu procedÅ«riniu pažeidimu (praleidus 30 dienų skundo iÅ¡nagrinėjimo terminÄ ) nebuvo pažeistas skundo nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo objektyvumas.

Pažymėjo, jog, atsižvelgiant į tai, kad Sprendime nurodyta, kokie teiginiai pažeidžia Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas, Sprendimo rezoliucinė dalis yra aiški, tiksli ir įgyvendinama.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 9 d. sprendimu (t. II, b.l. 72–80) skundÄ patenkino iÅ¡ dalies ir panaikino SprendimÄ bei grÄ Å¾ino iÅ¡ naujo nagrinėti Inspektoriui.

Nustatė, kad Inspektoriaus tarnyboje 2009 m. gegužės 19 d. gautas R. D.,

V. D., L. D. ir UAB „Linos namai“ skundas (reg. Nr. SK-88), kuriame praÅ¡yta įspėti vieÅ¡osios informacijos rengėjÄ â€“ UAB „Respublikos“ leidiniai – dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio

2 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 1 ir 4 punktų ir 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatų bei Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3, 5, 6, 7, 19, 20, 22, 37, 38, 39, 40, 61, 62 ir 63 straipsnių nuostatų pažeidimo ir pareikalauti Å¡iuos pažeidimus paÅ¡alinti; taip pat praÅ¡yta pareikalauti, kad vieÅ¡osios informacijos rengėjas – UAB „Respublikos“ leidiniai – nustatyta tvarka paneigtų paskelbtÄ tikrovės neatitinkančiÄ informacijÄ , žeminančiÄ R. D., V. D.,

L. D. garbę ir orumÄ , kenkiančiÄ UAB „Linos namai“ dalykinei reputacijai, teisėtiems interesams, iÅ¡spausdinant atitinkamo turinio paneigimÄ . Inspektorius 2009 m. birželio 15 d. raÅ¡tu paprašė dienraščio vyriausiojo redaktoriaus V. T. pateikti paaiÅ¡kinimus dėl tokio skundo. Sprendimu Inspektorius nusprendė įspėti vieÅ¡osios informacijos rengėjÄ â€“ UAB „Respublikos” leidiniai dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 1 ir

2 punktų, 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo (rezoliucinės dalies 1 punktas), įpareigoti vieÅ¡osios informacijos rengėjÄ Visuomenės informavimo įstatymo nustatyta tvarka paneigti nustatytÄ tikrovės neatitinkančiÄ , pareiÅ¡kėjų R. D., V. D. ir L. D. garbę ir orumÄ Å¾eminančiÄ informacijÄ (rezoliucinės dalies 2 punktas). Atsižvelgė į Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas (50 str.

1 d. 1 p., 3 d., 9 d. 1-5 p.), aplinkybę, jog pareiškėjas išsamiai neišvardino teisminių procesų, kurie gali turėti įtakos skundo nagrinėjimui, teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė nurodė dvi civilines bylas bei R.

D. iÅ¡keltÄ baudžiamÄ jÄ bylÄ , tačiau negalėjo paaiÅ¡kinti, kokiÄ Ä¯takÄ Å¡ios bylos galėtų turėti skundo tyrimui bei kokių faktų nustatymÄ galėtų pakeisti teismo priimti sprendimai, o atsakyme į Inspektoriaus 2009 m. birželio 15 d. raÅ¡tÄ jokių konkrečių teisminių procesų taip pat nenurodyta, tai, kad Inspektorius 2009 m. birželio 30 d. raÅ¡tu Nr. S-422 kreipėsi į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybÄ prie Vidaus reikalų ministerijos, praÅ¡ydamas pateikti informacijÄ apie atliekamus ikiteisminius tyrimus, susijusius su UAB „Gubernija“ veikla ir pažymėjo, jog Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 9 dalies 1 punktas gali bÅ«ti taikomas ir skundÄ atsisakoma nagrinėti, kai skundo nagrinėjimas priklauso teismo kompetencijai. Nurodė, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų skundo nagrinėjimas priklauso atsakovo kompetencijai pagal Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 punktÄ , o skunde nekeliami reikalavimai, kurie nepriklausytų Inspektoriaus kompetencijai. Pažymėjo, kad Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 9 dalies 2 punktas numato atvejus, kai asmuo tuo pačiu klausimu kreipiasi ir į teismÄ , ir į Inspektorių, tačiau tretieji suinteresuoti asmenys skundo teismui dėl garbės ir orumo gynimo dėl atsakovo tirtose publikacijose paskleistų žinių nėra padavę. Tuo tarpu Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 9 dalies 3 punktas numato atsisakymÄ nagrinėti skundÄ , kai Žurnalistų etikos inspektorius jau buvo iÅ¡nagrinėjęs analogiÅ¡kÄ skundÄ , tačiau tretieji suinteresuoti asmenys į atsakovÄ kreipėsi pirmÄ kartÄ . Nurodė, kad dėl to paties straipsnio 9 dalies

4 punkto taikymo pareiÅ¡kėjas nepateikė argumentų, prieÅ¡taravimų dėl su trečiųjų suinteresuotų asmenų skundu atsakovui pateiktos medžiagos pakankamumo apskritai nebuvo kilę. Pabrėžė, jog Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 9 dalies 5 punktas gali bÅ«ti taikomas tada, kai dėl skundo dalyko iÅ¡kelta baudžiamoji byla. Baudžiamoji byla, į kuriÄ privaloma atsižvelgti taikant Å¡iÄ normÄ , turi bÅ«ti susijusi su nusikaltimais, kuriais kėsinamasi į asmens garbę ir

orumÄ â€“ Å¡meižimu, įžeidimu, tačiau tokių tyrimų taip pat nebuvo pradėta. Pažymėjo,

kad skundo tyrimo stabdymas iki bet kokios baudžiamosios bylos pabaigos pažeistų straipsnyje apraÅ¡omų asmenų teises, kadangi žinių paneigimo jie galėtų praÅ¡yti tik po tyrimų, kurie dažnai trunka keletÄ metų, pabaigos, o vieÅ¡osios informacijos skleidėjas galėtų be jokios kontrolės skleisti garbę ir orumÄ Å¾eminančiÄ informacijÄ , motyvuodamas vykstančiu tyrimu. Tokia padėtis lemtų nekaltumo prezumpcijos pažeidimus. Nurodė, kad informacijos skleidimas gali bÅ«ti vertinamas ir iki baigiamojo procesinio dokumento baudžiamojoje byloje priėmimo, įvertinant skleidžiamÄ informacijÄ pagal jos skleidimo metu turimÄ medžiagÄ . IÅ¡analizavęs pareiÅ¡kėjo argumentus dėl reikalingumo atsisakyti nagrinėti skundÄ ar sustabdyti skundo nagrinėjimÄ , konstatavo, kad toks pareiÅ¡kėjo argumentas nėra pagrįstas. Taip pat pažymėjo, jog Visuomenės informavimo įstatymas nenumato senaties terminų paduoti skundÄ . Kadangi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.134 straipsnio

1 dalis nustato, jog ieÅ¡kinio senatis netaikoma reikalavimams, atsirandantiems iÅ¡ asmeninių neturtinių teisių pažeidimų, įstatymo leidėjo nuostata nenumatyti apskundimo terminų yra pagrįsta teise. Tuo tarpu pagal analogijÄ kitas teisės aktas gali bÅ«ti taikomas tik tuo atveju, kai nėra ginčo santykį reglamentuojančio įstatymo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTÄ®) 4 str. 6 d.), tačiau Å¡iuo atveju klausimas yra iÅ¡spręstas Visuomenės informavimo įstatymu ir pripažinti teisės spragos nėra pagrindo.

Nustatė, jog Komisija 2009 m. rugsėjo 21 d. raÅ¡te Nr. 163 iÅ¡dėstytu sprendimu, priimtu apsvarsčius Inspektoriaus persiųstÄ trečiųjų suinteresuotų asmenų skundÄ , nusprendė faktų nesvarstyti, nes dėl jų vyksta teisminiai nagrinėjimai, dėl dalies publikacijų yra praleistas vienerių metų terminas. Pažymėjo, jog Komisija pagal Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 1 dalį yra vieÅ¡osios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucija, kurios veikla nelaikoma vieÅ¡uoju administravimu, kadangi institucijos paskirtis ne vykdyti (įgyvendinti) valstybės valdžiÄ ir valstybės valdžios subjektų priimtus teisės aktus, o užtikrinti savarankiÅ¡kÄ tvarkymÄ si ir kontrolę. Todėl neteisinga vertinti, kad, Komisijai atsisakius nagrinėti trečiųjų suinteresuotų asmenų skundÄ , buvo priimti du skirtingi administraciniai sprendimai.

Nurodė, jog R. D., V. D., L. D. ir UAB „Linos namai“ skundas gautas 2009 m. gegužės 19 d., iÅ¡nagrinėtas 2009 m. gruodžio 14 d., t. y. per 7 mėnesius. Tuo tarpu Veiklos reglamento 10 punkte numatyta, kad Inspektorius gautÄ skundÄ iÅ¡nagrinėja ne vėliau kaip per trisdeÅ¡imt dienų, o atskirais atvejais, esant bÅ«tinybei iÅ¡samiau patikrinti faktus, skundo nagrinėjimas gali bÅ«ti pratęstas trisdeÅ¡imčiai dienų. Pabrėžė, jog nei Visuomenės informavimo įstatymas, nei Veiklos reglamentas nenumato pasekmių, atsirandančių, kai virÅ¡ijamas maksimalus skundo nagrinėjimo terminas. Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs (byla Nr. A261-1293/2009), kad skundo nagrinėjimo termino pažeidimas nėra esminis procesinis pažeidimas, kurį konstatavus gali bÅ«ti panaikinamas Inspektoriaus nutarimas. Teismas nusprendė vadovautis tokiu iÅ¡aiÅ¡kinimu.

Remdamasis Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsniu, CK 2.24 straipsnio 2 dalimi, pabrėžė, jog teismų praktikoje yra suformuota pastovi taisyklė, kad, įpareigojant paneigti žinias, rezoliucinėje dalyje nurodomi publikacijos duomenys bei konkretÅ«s teiginiai, kurie turi bÅ«ti paneigti. Atsižvelgė į VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalis ir pažymėjo, jog iÅ¡ skundžiamo Sprendimo rezoliucinės dalies nėra aiÅ¡ku, kokį paneigimÄ turi atspausdinti vieÅ¡osios informacijos skleidėjas, kad bÅ«tų pripažinta, jog jis tinkamai įvykdė sprendimÄ .

Sprendime buvo analizuojama net 14 laikraščio straipsnių bei dar daugiau Å¡iuose straipsniuose paskelbtų teiginių, Sprendimo apimtis sudaro 18 lapų. Norėdamas įvykdyti atsakovo sprendimÄ , pareiÅ¡kėjas turėtų pats itin ilgame Sprendimo tekste iÅ¡rinkti žinias, kurias jam priklausytų paneigti, o tokį darbÄ gali padaryti tik asmuo, kuris turi specialių teisinių žinių, tačiau tokie reikalavimai negali bÅ«ti keliami administracinio sprendimo vykdymo atveju. Pabrėžė, jog administraciniu sprendimu nustatytos pareigos turi bÅ«ti suprantamos bet kuriam vidutinio iÅ¡silavinimo asmeniui.

IÅ¡ Sprendimo turinio matyti, kad buvo analizuojamas teiginių atitikimas įvairiems Visuomenės informavimo įstatymo straipsniams – 3 straipsnio 3 daliai, 19 straipsnio 2 daliai, 22 straipsnio 8 dalies 1 ir 2 punktams, 41 straipsnio 2 dalies 1 punktui, buvo aiÅ¡kinamasi, ar teiginiai laikytini žiniomis, ar nuomone, ar gali bÅ«ti laikomi vertinamaisiais samprotavimais, ar negatyvia nuomone, ar žemina garbę ir orumÄ ir kita. Pažymėjo, kad vienus įstatymo straipsnius neatitinkantys teiginiai turi bÅ«ti paneigiami, kitus – neturi, o esant tokiai tyrimo apimčiai paneigtinų žinių iÅ¡rinkimas yra sudėtinga, daug žinių reikalaujanti procedÅ«ra.

Be to, net ir iš Sprendimo 6 tiriamosios dalies punktuose aprašytų publikacijų, kuriose, kaip, nurodyta atsakovo atsiliepime, pateiktos tikrovės neatitinkančios žinios, nėra aišku, kokius konkrečiai teiginius bei kokia apimtimi pareiškėjas turėtų paneigti. Tuo tarpu Sprendimo 4 punkto 2 pastraipoje pateikiamas publikacijos tekstas, susidedantis iš kelių teiginių, įskaitant ir visiškai neutralius, pavyzdžiui, kad „susisiekti su R. D. „Respublikai“ nepavyko“, greta tokio teksto 4 punkte apibūdinami ir kiti publikacijos teiginiai, tačiau jiems duodamas skirtingas teisinis įvertinamas.

Teismas konstatavo, kad Sprendimo rezoliucinė dalis yra neaiÅ¡ki, nesuprantama, negali bÅ«ti tinkamai įvykdoma, neatitinka VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Kadangi administracinis sprendimas savo turiniu prieÅ¡tarauja aukÅ¡tesnės galios teisės aktams, jį panaikino Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTÄ®) 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu ir klausimÄ grÄ Å¾ino nagrinėti iÅ¡ naujo.

III.

PareiÅ¡kėjas UAB „Respublikos“ leidiniai pateikė apeliacinį skundÄ (t. II, b.l. 86–93), kurį patikslino (t. II, b.l. 112–119), kuriuo praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 9 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ SprendimÄ pripažinti neteisėtu ir panaikinti. Apeliacinis skundas iÅ¡ dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad nagrinėjamos civilinės bylos ir baudžiamoji byla neturėjo jokios reikÅ¡mės Inspektoriaus atliktam tyrimui ir priimtam Sprendimui. Nurodo, kad Å iaulių apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla (Nr. 2-290-372/2007; Nr. A2-78-71/2008), kurioje yra kilęs ginčas dėl AB „Gubernija“ akcijų pardavimo ir atsiskaitymo pagal šį sandorį. Tokioje byloje nustatytinos aplinkybės turės įtakos Sprendime įvardintai trečiai publikacijai – „D. daugiau „Gubernijos“ akcijų negaus“. Tuo tarpu Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla (Nr. 2-1905-104/2010) dėl reikalavimo teisių perleidimo ir įkeitimo teisių perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Tokioje civilinėje byloje nustatinėtinos aplinkybės atspindėtų buvusių AB „Gubernija“ vadovų, įskaitant R. D., veiklÄ , valdant įmonę, bei tendencingus ir neadekvačius veiksmus, blogėjant įmonės finansinei bÅ«klei. Tokios aplinkybės, kurios aiÅ¡kiai patvirtintų trečiųjų asmenų įtakÄ Ä¯monės valdymui ir rimtų finansinių problemų atsiradimui, neabejotinai turėtų esminės reikÅ¡mės Inspektoriui atliekant tyrimÄ ir priimant objektyvų ir teisingÄ sprendimÄ . Kadangi Sprendime nagrinėtos publikacijos daugiausia siejamos su AB „Gubernija“ smukdymu dėl netinkamo įmonės valdymo, lėšų Å¡vaistymo, įmonei nenaudingų ir/ar neteisėtų sandorių sudarymo, minėtoje civilinėje byloje nustatytinos aplinkybės turėtų įtakos Sprendime įvardintai pirmai publikacijai – „Bankininkus pribloÅ¡kė D. kalbos“, antrai publikacijai –

„Silpstanti „Gubernija“ bėga iš biržos“, trečiai publikacijai – „D. daugiau

„Gubernijos“ akcijų negaus“, ketvirtai publikacijai – „Gubernijos vadovai

priėjo liepto galÄ â€œ, penktai publikacijai – „Gubernijos“ akcininkai sieks D. atsakomybės“, Å¡eÅ¡tai

publikacijai – „Naujieji „Gubernijos“ vadovai nusiteikę ryžtingai“, septintai publikacijai – „GubernijÄ â€œ smaugia kreditoriai“, aÅ¡tuntai publikacijai – „Akcininkų ir vadovų konfliktai žlugdo įmones“, deÅ¡imtai publikacijai – „Gubernija“ uždirbo 0,5 mln. pelno“ (tokioje publikacijoje Inspektorius pažeidimų nenustatė). Be to, Å iaulių apygardos teismui buvo perduota nagrinėti baudžiamoji byla Nr. 40-1-341-07 pagal Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2009 m. rugpjūčio 28 d. kaltinamÄ jį aktÄ dėl veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 246 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje. Tokioje baudžiamojoje byloje atskleistų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės vienareikÅ¡miÅ¡kai turėjo įtakos Sprendime įvardintos publikacijoms, t. y. pirmai publikacijai – „Bankininkus pribloÅ¡kė D. kalbos“, antrai publikacijai –

„Silpstanti „Gubernija“ bėga iš biržos“, penktai – „Gubernijos“ akcininkai sieks D. atsakomybės“, šeštai –

„Naujieji „Gubernijos“ vadovai nusiteikę ryžtingai“, vienuoliktai – „Temidės tarnai dalina indulgencijas“ ir „Kritika – geriausia „reklama“ karjerai“. Daro iÅ¡vadÄ , jog akivaizdu, kad dienraščio skelbiama informacija betarpiÅ¡kai susijusi su tam tikrose bylose nustatytina informacija, tačiau Inspektorius vis tiek tęsė tyrimÄ ir jo nesustabdė.

2. Teigia, jog Å¡iuo atveju Inspektoriaus tyrimas turėjo bÅ«ti sustabdytas iki tol, kol bus baigtos nurodytos civilinės bylos ir baudžiamoji byla. Tokių veiksmų neatlikus, Inspektorius virÅ¡ijo savo kompetencijÄ ir priėmė SprendimÄ , kuris savo turiniu gali visiÅ¡kai skirtis nuo bÅ«simų teismų sprendimų.

3. Nurodo, jog asmenys, kreipęsi į Inspektorių, siekė ginti savo civilines teises ir tinkamiausias bÅ«das tam bÅ«tų CK 1.189 straipsnyje numatytomis priemonėmis. Kadangi pati situacija yra grynai civilinio pobÅ«džio, ginčas turėtų bÅ«ti sprendžiamas bendrosios kompetencijos teisme, o ne paduodant pareiÅ¡kimÄ Inspektoriui. Teigia, jog Inspektoriaus atliekamas formalus tyrimas, ribojamas Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų, neprilygsta ginčo teisena nagrinėtai bylai teisme. Kadangi Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios atvejus, kai duomenys paskleisti per visuomenės informavimo priemones, ir neatitinkančios CK 2.24 straipsnio nuostatų, negali bÅ«ti taikomos, tokia CK nuostata aiÅ¡kiai įtvirtina asmens teisę kreiptis į teismÄ , jeigu visuomenės informavimo priemonė atsisako spausdinti ar kitaip paskelbti paneigimÄ . Pabrėžia, jog, įsigaliojus CK, kuriame įtvirtinta kita garbės ir orumo pažeidimo gynimo procedÅ«ra, bÅ«tent ja ir turėjo bÅ«ti pasinaudota.

4. Pirmosios instancijos teismo sprendime netinkamai įvertintas Inspektoriaus ir Komisijos sprendimų santykis. Nors Komisija yra savitvarkos institucija, tai nereiškia, kad Komisijos ir Inspektoriaus sprendimai gali būti visiškai priešingi.

Tretieji suinteresuoti asmenys R. D., V. D., L.

D. ir UAB „Linos namai“ pateikė apeliacinį skundÄ (t. II, b.l. 97–101), kuriuo praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 9 d. sprendimo dalį, kuria Sprendimas pripažintas negaliojančiu ir grÄ Å¾intas atsakovui nagrinėti iÅ¡ naujo, ir Å¡ioje dalyje priimti naujÄ sprendimÄ â€“ pareiÅ¡kėjo skundÄ atmesti. Apeliacinis skundas iÅ¡ dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundÄ pirmosios instancijos teisme, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

1. Atsižvelgdami į Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 1, 11 dalis, 50 straipsnio 2 dalį, VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punktÄ , 8 straipsnio

1 dalį, daro iÅ¡vadÄ , jog vieÅ¡ojo administravimo subjekto, t. y. atsakovo, priimtas sprendimas gali bÅ«ti panaikinamas tik tuo atveju, jeigu teismas nustato, kad atsakovas, priimdamas sprendimÄ , virÅ¡ijo kompetencijÄ , buvo Å¡aliÅ¡kas ir neobjektyvus, o priimtas sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis. TokiÄ iÅ¡vadÄ patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A261-1293/2009). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ne tik nenustatė tokių aplinkybių, o prieÅ¡ingai – konstatavo, kad atsakovas, priimdamas nagrinėti trečiųjų suinteresuotų asmenų skundÄ , nevirÅ¡ijo teisės aktais nustatytos kompetencijos ribų, objektyviai, neÅ¡aliÅ¡kai ir visapusiÅ¡kai iÅ¡yrė visas tokio skundo nagrinėjimui reikÅ¡mingas aplinkybes, teisingai ir pagrįstai taikė Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas, teisėtai ir pagrįstai nustatė tikrovės neatitinkančiÄ , R. D.,

V. D. ir L. D. garbę ir orumÄ Å¾eminančiÄ informacijÄ , teisėtai ir pagrįstai įspėjo vieÅ¡osios informacijos rengėjÄ dėl padarytų Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų pažeidimo ir įpareigojo tokio įstatymo nustatyta tvarka paneigti tikrovės neatitinkančiÄ , garbę ir orumÄ Å¾eminančiÄ informacijÄ . Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai nepagrįstai ir neteisėtai taikė ABTÄ® 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas ir panaikino iÅ¡ esmės teisėtÄ ir pagrįstÄ SprendimÄ .

2. Teigia, jog Sprendimo motyvuojamojoje dalyje atsakovas aiÅ¡kiai suformulavo ir tiksliai nurodė, kokia pareiÅ¡kėjo paskleista informacija ir duomenys neatitinka tikrovės, žemina trečiųjų suinteresuotų asmenų garbę bei orumÄ . Nors tokia informacija Sprendimo rezoliucinėje dalyje neatkartota, joje aiÅ¡kiai nurodyta, kad minėta informacija turi bÅ«ti paneigta Visuomenės informavimo įstatymo nustatyta tvarka. Remdamasis Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnio 2, 3 dalimis, pabrėžia, jog teisės aktai nustato aiÅ¡kius reikalavimus ir tvarkÄ tikrovės neatitinkančios informacijos, žeminančios asmens garbę ir orumÄ arba pažeidžiančios juridinio asmens dalykinę reputacijÄ , paneigimui. Todėl, Sprendime aiÅ¡kiai nurodžius paneigtinÄ informacijÄ ir teisės aktÄ , konkrečiai reglamentuojantį tokios informacijos paneigimÄ , nėra pagrindo teigti, kad pareiÅ¡kėjui nesudaromos tinkamos sÄ lygos įvykdyti atsakovo SprendimÄ . Be to, pareiÅ¡kėjas bet kuriuo momentu gali kreiptis į atsakovÄ dėl konsultacijos.

3. Pabrėžia, jog teisės aktai, reglamentuojantys atsakovo veiklÄ , nenustato jam pareigos sprendimuose dėl tikrovės neatitinkančios informacijos, žeminančios asmens garbę ir orumÄ arba pažeidžiančios juridinio asmens dalykinę reputacijÄ paneigimo suformuluoti patį paneigimo tekstÄ . Nurodo, kad net ir asmeniui, apie kurį tokia informacija buvo paskelbta, teisės aktai nustato teisę, o ne pareigÄ suformuluoti konkretų paneigimo tekstÄ (Visuomenės informavimo įstatymo 44 str. 2 d., CK 2.24 str. 2 d.). Be to, pagal Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatas, tuo atveju, jei visuomenės informavimo priemonė savo noru skelbia minėtos informacijos paneigimÄ , toks paneigimas turi bÅ«ti iÅ¡spausdintas tokios apimties ir tokia forma, kokia buvo paskelbta pati informacija.

4. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A525-150/2010), iÅ¡ esmės teisėtas ir pagrįstas aktas (sprendimas) negali bÅ«ti panaikintas vien formaliais pagrindais. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ABTÄ® 89 straipsnio nuostatų prasme nustatė, kad atsakovas iÅ¡ esmės priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ SprendimÄ . Todėl net ir tuo atveju, jeigu bÅ«tų nustatyta, kad atsakovui Sprendimo rezoliucinėje dalyje nepakartojus motyvuojamoje dalyje nurodytų tikrovės neatitinkančių ir trečiųjų suinteresuotų asmenų garbę bei orumÄ Å¾eminančių teiginių (informacijos), o Sprendimo rezoliucinė dalis gali bÅ«ti laikoma neatitinkančia teisės aktų nuostatų, toks reikalavimų neatitikimas pripažintinas formaliu ir nelaikytinas pagrindu panaikinti SprendimÄ .

Atsakovas Inspektorius pateikė apeliacinį skundÄ (t. II, b.l. 122–127), kuriuo praÅ¡o panaikinti pirmosios instancijos teismo 2010 m. balandžio 9 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ skundÄ atmesti. Apeliacinis skundas iÅ¡ dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundÄ pirmosios instancijos teisme, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

1. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime pasisakė tik dėl Sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkto, o ne dėl visos rezoliucinės dalies. Teismas apskritai nevertino

1 ir 3 punktų, tačiau padarė iÅ¡vadÄ , jog neaiÅ¡ki, nesuprantama ir neįvykdoma visa Sprendimo rezoliucinė dalis ir dėl to visas Sprendimas naikintinas. Teigia, jog tokiu bÅ«du buvo pažeista ABTÄ® 86 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad teismo sprendimas turi bÅ«ti teisėtas ir pagrįstas.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimas neiÅ¡sprendžia kilusio ginčo, nes teismas nenurodė, kaip turi bÅ«ti suformuluota Sprendimo rezoliucinė dalis, nepasisakė, ar tinkama tokia Inspektoriaus sprendimo forma, kai rezoliucinėje dalyje suformuluojamas įpareigojimas paneigti nustatytÄ tikrovės neatitinkančiÄ bei pareiÅ¡kėjų garbę ir orumÄ Å¾eminančiÄ informacijÄ , o motyvuojamojoje dalyje aiÅ¡kiai nurodomi tokie teiginiai. Be to, teismas galėjo priimti sprendimÄ pakeisti Sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktÄ .

3. Nesutinka su teismo iÅ¡vada, kad Sprendimo rezoliucinė dalis yra neaiÅ¡ki, nesuprantama, negali bÅ«ti tinkamai įvykdoma, todėl neatitinka VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Teigia, jog nekyla klausimų, kad Sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktu pareiÅ¡kėjas buvo įpareigotas paneigti tikrovės neatitinkančiÄ informacijÄ . Todėl pareiÅ¡kėjui nustatyta aiÅ¡ki pareiga – paneigti Sprendime nustatytÄ tikrovės neatitinkančiÄ informacijÄ , žeminančiÄ R. D., V. D. ir L.

D. garbę ir orumÄ . Tuo tarpu konkretÅ«s teiginiai, sudarantys tokiÄ informacijÄ , nurodyti Sprendimo motyvuojamosios dalies 4 ir 6 punktuose. Pažymi, jog Sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkto formuluotė visiÅ¡kai atitinka ir Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintÄ Inspektoriaus sprendimų formÄ ir rūšį. Teisės aktai nenustato reikalavimo Inspektoriui savarankiÅ¡kai suformuluoti paneigimo tekstÄ . Tuo tarpu teismas nepateikė jokių argumentų, kurių pagrindu Inspektoriaus sprendimams turėtų bÅ«ti taikoma teismo sprendimams nustatyta forma. Teigia, jog Sprendime nurodytų duomenų visiÅ¡kai pakanka, kad pareiÅ¡kėjui bÅ«tų aiÅ¡kus nustatytas įpareigojimas ir jis galėtų tokį įpareigojimÄ Ä¯vykdyti.

4. Nurodo, kad nesuprantama, kodėl teismas konstatavo, jog Sprendimo perskaitymas ir vietų, kuriose Inspektorius nustatė, kad įvertinti teiginiai neatitinka tikrovės ir žemina trečiųjų asmenų garbę ir orumÄ , supratimas yra specialių teisinių žinių reikalaujanti procedÅ«ra. Pabrėžia, jog Sprendime pateiktas konkrečiais argumentais pagrįstas teisinis teiginių įvertinimas, o pareiÅ¡kėjui savarankiÅ¡ko vertinimo dėl tokių teiginių atlikti nereikia. Sprendime Inspektorius aiÅ¡kiai, iÅ¡samiai ir nuosekliai iÅ¡analizavo teiginius, kurie turėtų bÅ«ti paneigti.

Atsakovas Inspektorius atsiliepimu į pareiÅ¡kėjo apeliacinį skundÄ (t. II, b.l. 131–137) praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ . Atsiliepimas į apeliacinį skundÄ iÅ¡ esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsakovo apeliacinis skundas bei atsiliepimas į skundÄ pirmosios instancijos teisme. Papildomai pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Pažymi, jog Sprendime nevertino ir negalėjo vertinti nei akcijų pardavimo, nei reikalavimo teisių perleidimo bei įkeitimo sutarčių galiojimo klausimų, todėl neaišku, kuo remiantis pareiškėjas tvirtina, kad Sprendimas gali iš esmės skirtis, teismams priėmus sprendimus jo nurodytose civilinėse bylose. Be to, apeliaciniame skunde pareiškėjas tik abstrakčiai įvardina nagrinėjamas bylas ir nurodo publikacijas, nenurodydamas, kokie konkretūs Inspektoriaus nustatyti faktai galėtų būti paneigti teismų sprendimais jo nurodytose bylose.

2. Inspektorius trečiųjų suinteresuotų asmenų skundÄ nagrinėjo ir sprendė apie jo pagrįstumÄ iÅ¡imtinai jam priskirtos kompetencijos ribose – Visuomenės informavimo įstatymo laikymosi požiÅ«riu, o pačių teisėsaugos institucijų atliekami tyrimai ir jų eigoje pasiekti rezultatai nebuvo ir negalėjo bÅ«ti Inspektoriaus vertinimo objektu.

3. Nesutinka su pareiÅ¡kėjo teiginiu, jog tretieji suinteresuoti asmenys, gindami savo pažeistas teises, turėjo kreiptis į teismÄ , o ne į Inspektoriaus tarnybÄ . Atsižvelgdamas į CK 2.24 straipsnio 3 dalį, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikÄ (byla Nr. 3K-3-265/2008), pabrėžia, jog CK 2.24 straipsnis nustato teisę, bet ne pareigÄ teismo tvarka reikalauti paneigti paskleistus tikrovės neatitinkančius duomenis bei reikalauti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Tuo tarpu CK nuostatos, reglamentuojančios asmens garbės ir orumo gynimÄ , turi bÅ«ti aiÅ¡kinamos Visuomenės informavimo įstatymo kontekste.

Tretieji suinteresuoti asmenys R. D., V. D., L. D., UAB „Linos namai“ atsiliepimu į pareiÅ¡kėjo apeliacinį skundÄ (t. II, b.l. 138–143) praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 9 d. sprendimÄ panaikinti trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais ir motyvais, priimant naujÄ sprendimÄ â€“ pareiÅ¡kėjo skundÄ atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundÄ iÅ¡ esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinis skundas bei atsiliepimas į skundÄ pirmosios instancijos teisme. Papildomai pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Nurodo, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 9 dalies 2 punktÄ atsakovas turi pareigÄ stabdyti skundo nagrinėjimÄ tik tuo atveju, jeigu skundÄ tuo pačiu klausimu nagrinėja teismas. Å iuo atveju pareiÅ¡kėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad skundo nagrinėjimo metu teismas sprendė bylÄ dėl tokių pačių klausimų, todėl atsakovas neturėjo nei faktinio nei teisinio pagrindo stabdyti bylos nagrinėjimÄ .

2. Atsižvelgia į Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 1 dalį, 50 straipsnio

9 dalies 2 punktÄ , CK 2.24 straipsnį ir nesutinka su pareiÅ¡kėjo teiginiu, kad tretieji suinteresuoti asmenys neturėjo teisės teikti skundo atsakovui dėl pareiÅ¡kėjo publikacijų atitikimo Visuomenės informavimo įstatymo nuostatoms įvertinimo. Be to, bylos dėl Inspektoriaus veiklos teismuose nagrinėjamos jau kelerius metus, tačiau teismai nevertino tokio pareigÅ«no veiklos kaip dubliuojančios teismų funkcijas ir (ar) prieÅ¡taraujančioms įstatymų nuostatoms (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinis sprendimas byloje Nr. A261-703/2009 ir kt.).

PareiÅ¡kėjas UAB „Respublikos“ leidiniai atsiliepimu į trečiųjų suinteresuotų asmenų ir atsakovo apeliacinius skundus (t. II, b.l. 144–149) praÅ¡o apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus. Taip pat praÅ¡o jo naudai solidariai iÅ¡ atsakovo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimÄ . Atsiliepimas į apeliacinius skundus iÅ¡ esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir pareiÅ¡kėjo apeliacinis skundas bei skundas pirmosios instancijos teismui. Papildomai pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniais skundais argumentai:

1. Pabrėžia, jog tam, kad administracinis sprendimas bÅ«tų įvykdomas, jis turi bÅ«ti tikslus, aiÅ¡kus ir suprantamas bei atitikti VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje numatytus reikalavimus. Todėl net ir tuo atveju, jeigu bÅ«tų pripažinta, kad Sprendimo dalis, kuria nustatoma, jog pareiÅ¡kėjas pažeidė trečiųjų suinteresuotų asmenų garbę ir orumÄ , yra visiÅ¡kai pagrįsta ir teisėta, tokio Sprendimo rezoliucinė dalis, nustatanti Sprendimo įgyvendinimÄ ir taikytinas sankcijas, turi atitikti įstatymų keliamus reikalavimus.

2. Teigia, jog įstatymas nesuteikia galimybės vertinti atskirai dėstomosios, motyvuojamosios, rezoliucinės ar kitos dalies teisėtumÄ . Inspektoriaus Sprendimas vertintinas kaip vientisas administracinis aktas, todėl tuo atveju, jeigu kažkuri jo dalis neatitinka įstatyme keliamų bendrųjų reikalavimų, toks sprendimas yra neteisėtas. Atitinkamai visiÅ¡kai nesvarbu, kuris rezoliucinės dalies punktas ar visa rezoliucinė dalis pripažinta pažeidžiančia nustatytus reikalavimus.

3. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A1-930/2005), galioja taisyklė, jog įpareigojant paneigti žinias, rezoliucinėje dalyje nurodomi publikacijos duomenys bei konkretūs teiginiai, kurie turi būti paneigti. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju ir neturėjo nurodyti konkrečių bylų, kuriose suformuota tokia teismų praktika.

Tretieji suinteresuoti asmenys R. D., V. D., L. D., UAB „Linos namai“ atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundÄ (t. II, b.l. 150–151) praÅ¡o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 9 d. sprendimÄ panaikinti trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliaciniame skunde bei atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais ir motyvais, priimant naujÄ sprendimÄ â€“ pareiÅ¡kėjo skundÄ atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundÄ sutinkama su apeliaciniame skunde pateiktais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas, pareiškėjo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl Inspektoriaus 2009 m. gruodžio 14 d. Sprendimo, kuriuo, inter alia,

viešosios informacijos rengėjas – UAB „Respublikos“ leidiniai įspėtas dėl Visuomenės

informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies,

22 straipsnio 8 dalies 1 ir 2 punktų, 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo (Sprendimo rezoliucinės dalies 1 p.). Taip pat vieÅ¡osios informacijos rengėjas įpareigotas Visuomenės informavimo įstatymo nustatyta tvarka paneigti tikrovės neatitinkančiÄ , pareiÅ¡kėjų R. D., V. D. ir L. D. garbę ir orumÄ Å¾eminančiÄ informacijÄ (Sprendimo rezoliucinės dalies 2 p.).

PareiÅ¡kėjas, kreipdamasis skundu į teismÄ , prašė panaikinti SprendimÄ , pagrįsdamas savo reikalavimÄ tokiais pagrindiniais argumentais – Inspektorius turėjo atsisakyti nagrinėti skundÄ ir grÄ Å¾inti jį padavusiam asmeniui arba sustabdyti skundo nagrinėjimÄ , negalėjo bÅ«ti nagrinėjami senesni nei 12 mėnesių klausimai, pažeisti skundo nagrinėjimo terminai, taip pat Sprendimo turinys ir rezoliucinė dalis neatitinka jiems keliamų reikalavimų. Atsižvelgiant į pareiÅ¡kėjo skundo argumentų pobÅ«dį, siekiant pilnai ir visapusiÅ¡kai iÅ¡spręsti kilusį ginÄÄ , bÅ«tina atskirai įvertinti Sprendimo priėmimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ procedÅ«ros požiÅ«riu bei pareiÅ¡kėjo nurodytus Sprendimo turinio ir rezoliucinės dalies neatitikimus teisės aktų reikalavimams.

Dėl procedÅ«rinių pažeidimų, priimant SprendimÄ

PareiÅ¡kėjas, teigdamas, jog Inspektorius privalėjo atsisakyti nagrinėti skundÄ ir grÄ Å¾inti jį padavusiam asmeniui arba sustabdyti skundo nagrinėjimÄ , tokiÄ atsakovo pareigÄ siejo su ta aplinkybe, kad jis buvo informuotas apie atliekamus ikiteisminius tyrimus, keliamas bei iÅ¡keltas civilines ir baudžiamÄ sias bylas, susijusias su jo nagrinėtu skundu ir skundžiamu sprendimu, todėl turėjo vadovautis Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 9 dalies 1, 2, 3, 4 ir 5 punktais.

Ginčo sprendimui aktualios Visuomenės informavimo įstatymo redakcijos (galiojusios Sprendimo priėmimo metu) 50 straipsnio 9 dalis nustatė atvejus, kuriais Inspektorius turi atsisakyti nagrinėti skundÄ (pareiÅ¡kimÄ ) ir jį grÄ Å¾inti skundÄ (pareiÅ¡kimÄ ) pateikusiam asmeniui (pareiÅ¡kėjui). Pagal Å¡ios dalies 1 punktÄ , minėti veiksmai turi bÅ«ti atlikti, jei skunde (pareiÅ¡kime) nurodytų aplinkybių tyrimas nepriklauso inspektoriaus kompetencijai. Byloje nenustatyta, kad egzistavo tokios Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 9 dalies 1 punkte nurodytos aplinkybės. Aplinkybė, kad Inspektorius dalį trečiųjų suinteresuotų asmenų skundo pagal kompetencijÄ perdavė nagrinėti Komisijai, nesudaro pagrindo vertinti, jog jis neturėjo teisės nagrinėti likusios trečiųjų suinteresuotų asmenų skundo dalies. Remiantis Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 1 dalimi, žurnalistų etikos inspektorius yra valstybės pareigÅ«nas, kuris prižiÅ«ri kaip įgyvendinamos Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos. Å iuo atveju atsakovas, nagrinėdamas minėtÄ skundÄ , bÅ«tent ir atliko jo kompetencijai priskirtus veiksmus, dėl ko jam nebuvo pagrindo remtis Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 9 dalies 1 punktu ir atsisakyti nagrinėti skundÄ .

Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 9 dalies 2 punktÄ , tuo atveju, kai pradėjus nagrinėti skundÄ (pareiÅ¡kimÄ ) paaiÅ¡kėja, kad skundÄ (pareiÅ¡kimÄ ) tuo pačiu klausimu nagrinėja ir teismas, skundo (pareiÅ¡kimo) nagrinėjimas sustabdomas, kol teismas skundÄ (pareiÅ¡kimÄ ) iÅ¡nagrinės. Kaip matyti iÅ¡ nurodytos teisės normos, skundo nagrinėjimo sustabdymas yra siejamas su tuo, kad teismas nagrinėja skundÄ tuo pačiu klausimu kaip ir Inspektorius. Byloje nenustatyta, kad Inspektoriui nagrinėjant trečiųjų suinteresuotų asmenų skundÄ , teisme bÅ«tų nagrinėjama byla dėl vieÅ¡osios informacijos rengėjo – UAB

„Respublikos“ leidiniai paskleistos tikrovės neatitinkančios, pareiškėjų R. D. , V. D. ir L. D. garbę

ir orumÄ Å¾eminančios informacijos. Tuo tarpu pareiÅ¡kėjo nurodytos civilinės bylos dėl AB „Gubernija“ akcijų pardavimo ir atsiskaitymo, dėl reikalavimo teisių perleidimo ir įkeitimo teisių perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, taip pat nurodyta baudžiamoji byla Å¡ios bylos faktinių aplinkybių kontekste nesudaro pagrindo konstatuoti, teismas nagrinėja skundÄ tuo pačiu klausimu kaip ir Inspektorius, todėl Inspektoriui nebuvo pagrindo taikyti Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 9 dalies 2 punkto nuostatų ir sustabdyti trečiųjų suinteresuotų asmenų skundo nagrinėjimÄ . Pastebėtina, jog, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiÅ¡kėjas apskritai nepateikė jokių konkrečių argumentų, patvirtinančių, kokiems Inspektoriaus nagrinėtiems teiginiams įvertinti ir atitinkamai iÅ¡vadoms padaryti galėjo turėti įtakos bÅ«simi teismų sprendimai nurodytose bylose. Atitinkamai Å¡iuo atveju nebuvo pagrindo remtis ir tos pačios dalies 5 punktu, pagal kurį Inspektorius turi atsisakyti nagrinėti skundÄ ir grÄ Å¾inti jį padavusiam asmeniui, jei dėl skunde (pareiÅ¡kime) keliamo klausimo (skundo (pareiÅ¡kimo) dalyko) yra priimtas procesinis sprendimas iÅ¡kelti baudžiamÄ jÄ bylÄ .

Kolegija vertina, jog nagrinėjamoje byloje taip pat nebuvo pagrindo atsisakyti nagrinėti skundÄ ir grÄ Å¾inti tretiesiems suinteresuotiems asmenims, Visuomenės informavimo įstatymo

50 straipsnio 9 dalies 3 punkto pagrindu (kai teismas ar inspektorius jau yra priėmęs sprendimÄ tuo pačiu klausimu ir asmuo (pareiÅ¡kėjas) nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimÄ ) bei Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 9 dalies 4 punkto pagrindu (kai neįmanoma pradėti skundo (pareiÅ¡kimo) tyrimo dėl duomenų trÅ«kumo, o skundÄ (pareiÅ¡kimÄ ) pateikęs asmuo (pareiÅ¡kėjas) praÅ¡omas nepateikia bÅ«tinų skundo (pareiÅ¡kimo) tyrimui duomenų arba dėl objektyvių priežasčių negali jų pateikti), nes byloje nėra pateikta įrodymų, kurie patvirtintų Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 9 dalies 3 ir 4 punktuose numatytų faktinių aplinkybių egzistavimÄ .

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, sutiktina su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad Inspektorius neturėjo pagrindo atsisakyti nagrinėti skundÄ ir grÄ Å¾inti jį padavusiam asmeniui arba sustabdyti skundo nagrinėjimÄ , todėl visi su tuo susiję pareiÅ¡kėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

PareiÅ¡kėjas taip pat nurodė, kad Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos reglamentas nustato, jog senesnių nei 12 mėnesių klausimų dėl galimų Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pažeidimų Komisija nenagrinėja, todėl tokių klausimų negalėjo nagrinėti ir Inspektorius. Pabrėžtina, jog Komisija ir Inspektorius yra skirtingi subjektai vieÅ¡osios informacijos rengėjų ir skleidėjų veiklos priežiÅ«ros, savitvarkos ir reguliavimo kontekste, atliekantys skirtingas funkcijas. Be to, nustatyta ne tik skirtinga minėtų subjektų kompetencija, bet Inspektoriaus ir Komisijos veiklÄ reglamentuoja skirtingi aktai. Komisijos veiklai reglamentuoti yra priimtas pareiÅ¡kėjo nurodytas Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos reglamentas, tuo tarpu Inspektorius savo veikloje privalo vadovautis Žurnalistų etikos inspektoriaus veiklos reglamentu, kuris draudimo nagrinėti klausimus, senesnius nei 12 mėnesių, nenustato. Tokios draudimo nenustato ir Visuomenės informavimo įstatymas. Todėl pareiÅ¡kėjas nepagrįstai teigė, jog Inspektorius turėjo nenagrinėti trečiųjų suinteresuotų asmenų skundo, nes buvo keliami senesni nei 12 mėnesių klausimai.

Taip pat nėra pagrindo sutikti ir su pareiÅ¡kėjo argumentais, kad Komisijai nusprendus nenagrinėti jai perduotos trečiųjų suinteresuotų asmenų skundo dalies, nes dėl faktų, iÅ¡dėstytų publikacijose, vyksta teisminiai ginčai (t. I, b.l. 127–128), o Inspektoriui iÅ¡nagrinėjus kitÄ tokio skundo dalį, priimti du skirtingi ir iÅ¡ esmės vienas kitam prieÅ¡taraujantys sprendimai. Byloje nėra pagrindo nagrinėti minėto Komisijos sprendimo, nes byloje ginčas kilo bÅ«tent dėl Inspektoriaus Sprendimo, o Komisijos sprendimas Å¡iuo atveju nevertinamas. Be to, kaip jau konstatuota, Inspektorius neturėjo pagrindo atsisakyti nagrinėti trečiųjų suinteresuotų asmenų skundÄ arba sustabdyti tokio skundo nagrinėjimÄ , todėl minėti pareiÅ¡kėjo argumentai nagrinėjamu atveju negali turėti įtakos, vertinant ginčijamo Sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ .

PareiÅ¡kėjas kaip vienÄ iÅ¡ Sprendimo panaikinimo pagrindų nurodė ir tai, kad buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai dėl skundo iÅ¡nagrinėjimo termino.

Veiklos reglamento 10 punktas nustatė, jog Žurnalistų etikos inspektorius gautÄ skundÄ iÅ¡nagrinėja ne vėliau kaip per trisdeÅ¡imt dienų. Atskirais atvejais, esant bÅ«tinybei iÅ¡samiau patikrinti faktus, skundo nagrinėjimas gali bÅ«ti pratęstas trisdeÅ¡imčiai dienų. Tuo tarpu, remiantis Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 13 dalimi, Inspektorius gautÄ skundÄ (pareiÅ¡kimÄ ) iÅ¡nagrinėja per tris mėnesius nuo skundo (pareiÅ¡kimo) gavimo dienos.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad Inspektorius skundÄ iÅ¡nagrinėjo per ilgesnį nei trijų mėnesių terminÄ . Tačiau pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs (byla Nr. A261-1293/2009), jog nors atsakovas (Inspektorius) ir pažeidė skundo nagrinėjimo procedÅ«rÄ (skundÄ iÅ¡nagrinėjo per ilgesnį, nei teisės aktuose nustatytas, terminÄ ), tačiau dėl tokio pažeidimo nėra pagrindo naikinti skundžiamo sprendimo, nes skundo nagrinėjimo terminas nėra naikinamasis po kurio negali bÅ«ti atliekami veiksmai ir tokiu procedÅ«riniu pažeidimu nebuvo pažeistas skundo nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo objektyvumas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje taip pat nėra pagrindo iÅ¡vadai, jog skundÄ iÅ¡nagrinėjus per ilgesnį, nei teisės aktuose nustatytas, terminÄ , buvo padarytas tokio pobÅ«džio pažeidimas, kuris sudarytų pagrindÄ naikinti SprendimÄ . Pažymėtina, jog skundo nagrinėjimo terminas yra nustatytas tam, kad atitinkamas subjektas, laikydamasis teisės aktuose nustatytos jo funkcijų atlikimo tvarkos, užtikrintų tinkamÄ asmenų teisių įgyvendinimÄ , objektyvų sprendimų priėmimÄ . Bylos medžiaga nepatvirtina, jog skundÄ iÅ¡nagrinėjus per ilgesnį terminÄ , priimtas neobjektyvus Sprendimas ar kitu bÅ«du dėl minėtos aplinkybės pažeistos asmenų teises, todėl tokie argumentai vertintini kaip neturintys įtakos ginčijamo Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog Sprendimas priimtas nepažeidžiant esminių teisės aktų reikalavimų, nustatytų tokio akto priėmimo procedūrai.

Dėl reikalavimų Sprendimo turiniui pažeidimo

Kaip jau minėta, pareiÅ¡kėjas, ginčydamas SprendimÄ , taip pat teigė, jog tokio akto turinys neatitinka jam VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje keliamų reikalavimų.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikÄ (pavyzdžiui, bylos Nr. A21-87/2008, A146-343/2008, A556-1594/2008, A756-489/2009), žurnalistų etikos inspektorius yra vieÅ¡ojo administravimo subjektas, kuris savo veikloje privalo vadovautis ir VieÅ¡ojo administravimo įstatymu bei jame įtvirtintais vieÅ¡ojo administravimo principais, todėl jo priimami ir individualiems administraciniams aktams priskirtini sprendimai turi atitikti Å¡iame įstatyme nustatytus reikalavimus.

Kartu pažymėtina, jog nors pareiÅ¡kėjas pagrįstai teigė, kad Sprendimas turi atitikti VieÅ¡ojo administravimo įstatymo jam keliamus reikalavimus, jis iÅ¡ esmės nepateikė jokių konkrečių argumentų, patvirtinančių, kad minėti reikalavimai buvo pažeisti. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamÄ aktÄ , sprendžia, jog jis yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, jame aiÅ¡kiai ir konkrečiai iÅ¡nagrinėta trečiųjų asmenų skunde nurodytose publikacijose pateikta informacija, įvertinti pateiktame paaiÅ¡kinime iÅ¡dėstyti argumentai, aktas pasiraÅ¡ytas tinkamo subjekto, nurodyta akto apskundimo tvarka.

Tačiau tiek pareiškėjas skunde teismui nurodė, tiek ir pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime konstatavo, jog Sprendimo rezoliucinė dalis yra neaiški, netiksli, nes joje aiškiai nesuformuluota, kokie pareiškėjo publikacijose pateikti ir trečiųjų suinteresuotų asmenų R. D.,

V. D. ir L. D. garbę ir orumÄ Å¾eminantys teiginiai turi bÅ«ti paneigti ir kokiu bÅ«du turi bÅ«ti formuluojamas toks paneigimas.

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad Inspektoriaus sprendimas turi bÅ«ti aiÅ¡kus ir suprantamas, jame turi bÅ«ti aiÅ¡kiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos. Tačiau kartu pabrėžtina, jog, kaip pagrįstai atsiliepime į apeliacinius skundus nurodė ir pareiÅ¡kėjas, Sprendimo dalys negali bÅ«ti vertinamos atskirai, nes Sprendimas yra vientisas administracinis aktas. Tokia nuostata turi bÅ«ti vadovaujamasi ir vertinant ginčijamo akto teisėtumÄ ir pagrįstumÄ . Kitaip tariant, tam, kad bÅ«tų galima teigti, jog Sprendime nėra aiÅ¡kiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, turi bÅ«ti vertinamas visas Sprendimas, neapsiribojant tik rezoliucine dalimi, o vertinant ir kitas, neatsiejamai susijusias Å¡io Sprendimo dalis.

Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamÄ SprendimÄ , konstatuoja, jog jis yra pakankamai aiÅ¡kus ir konkretus, jame aiÅ¡kiai suformuluotos pareiÅ¡kėjui nustatytos pareigos, todėl ginčijamas aktas negali bÅ«ti naikinamas pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais pagrindais. Sprendimo motyvuojamoje dalyje aiÅ¡kiai aptarti trečiųjų

suinteresuotų asmenų skunde nurodytų publikacijų teiginiai, kurie žemina R. D., V. D. ir L. D. garbę

ir orumÄ ir kurie turi bÅ«ti paneigti. Nėra pagrindo sutikti su skundžiamo teismo sprendimo argumentais, kad tokie ginčo teiginiai yra įvardinti neaiÅ¡kiai arba dviprasmiÅ¡kai ir jiems nustatyti reikia specialių teisinių žinių. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti teiginiai yra įvardinti tokiu bÅ«du, kuris Å¡iuo atveju užtikrina, kad vieÅ¡osios informacijos rengėjui ar skleidėjui, iÅ¡ kurio Inspektorius sprendimu pareikalauta paneigti atitinkamÄ paskelbtÄ tikrovės neatitinkančiÄ informacijÄ , žeminančiÄ asmens garbę ir orumÄ ar kenkiančiÄ jo dalykinei reputacijai, teisėtiems interesams, nustatytas įpareigojimas bÅ«tų aiÅ¡kus ir įvykdomas. Tuo tarpu vien ta aplinkybė, kad rezoliucinėje Sprendimo dalyje nėra suraÅ¡yti visi tokie paneigtini teiginiai, atsižvelgiant į tai, kad jie yra pakankamai aiÅ¡kiai ir konkrečiai nurodyti Sprendimo motyvuojamoje dalyje, Å¡iuo atveju nesudaro pagrindo teigti, jog Sprendimas yra neaiÅ¡kus ir nekonkretus.

Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 2 punktas suteikia teisę Inspektoriui, atliekant jam nustatytas funkcijas, priimti sprendimÄ reikalauti, kad vieÅ¡osios informacijos rengėjas ar skleidėjas nustatyta tvarka paneigtų paskelbtÄ tikrovės neatitinkančiÄ informacijÄ , žeminančiÄ asmens garbę ir orumÄ ar kenkiančiÄ jo dalykinei reputacijai, teisėtiems interesams. KonkrečiÄ paneigimo tvarkÄ Ä¯tvirtina Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnio

1 dalis, pagal kuriÄ visuomenės informavimo priemonių pareigÄ paneigti paskelbtÄ tikrovės neatitinkančiÄ informacijÄ , kuri žemina fizinio asmens garbę ir orumÄ ar pažeidžia juridinio asmens dalykinę reputacijÄ , tokios informacijos paneigimo, taip pat vieÅ¡osios informacijos rengėjų ir (ar) skleidėjų civilinės atsakomybės sÄ lygas ir tvarkÄ nustato CK normos.

Kitaip tariant, teisės aktai nustato konkrečiÄ minėtos pareigos įgyvendinimo tvarkÄ , kuri yra pakankamai aiÅ¡ki ir suprantama. Todėl nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad Sprendimo rezoliucinėje dalyje netinkamai nurodyta, kokiu bÅ«du turi bÅ«ti paneigta Sprendime nurodyta trečiųjų suinteresuotų asmenų garbę ir orumÄ Å¾eminanti informacija. Reikalavimas nurodyti konkretų paneigimo tekstÄ Å¡ios bylos faktinių aplinkybių kontekste vertintinas kaip perteklinis, nesudarantis pagrindo pripažinti SprendimÄ neteisėtu ir nepagrįstu. Kartu pastebėtina, jog toks reikalavimas nėra numatytas nei Visuomenės informavimo įstatyme, nei administracinių teismų praktikoje. PareiÅ¡kėjo nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (byla Nr. A1-930/2005) buvo nagrinėjama kitokia situacija, susijusi su konkurencijÄ reglamentuojančių teisės normų taikymu, todėl Å¡iuo atveju tokia praktika negali bÅ«ti remiamasi.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas teisės aktų nuostatas, Å¡ios bylos faktines aplinkybes, ginčijamo Sprendimo turinį, sprendžia, jog ginčijamame akte tinkamai, aiÅ¡kiai ir tiksliai suformuluotos pareiÅ¡kėjui nustatytos pareigos, jis iÅ¡ esmės atitinka VieÅ¡ojo administravimo 8 straipsnio reikalavimus, pats Sprendimas yra aiÅ¡kus ir konkretus, o rezoliucinės Sprendimo dalies formuluotė, vertinant SprendimÄ kaip vientisÄ administracinį aktÄ , nesudaro pagrindo konstatuoti, jog Sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas, todėl jo panaikinimui pagrindo nėra. Byloje iÅ¡ esmės nepateikta kitų argumentų dėl Sprendimo turinio neatitikimo jam keliamiems reikalavimams.

Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡ dalies netinkamai aiÅ¡kino ir taikė materialinės teisės aktų nuostatas, todėl priėmė nepagrįstÄ sprendimÄ , todėl jis naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – pareiÅ¡kėjo skundÄ atmesti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies

2 punktu, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija n u s p r e n d ž i a

pareiÅ¡kėjo uždarosios akcinės bendrovės „Respublikos“ leidiniai, trečiųjų suinteresuotų asmenų R. D., V. D., L. D., uždarosios akcinės bendrovės „Linos namai“ apeliacinius skundus patenkinti iÅ¡ dalies, atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus apeliacinį skundÄ patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 9 d. sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ pareiÅ¡kėjo uždarosios akcinės bendrovės „Respublikos“ leidiniai skundÄ atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Roma Sabina Alimienė

Romanas Klišauskas