2021-04-21 Nr. AB-8682-3-63-3-01891-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2832-525/2021

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01891-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. gruodžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. V. skundą atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. A. ir J. A. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas L. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus (toliau – ir Komisija) 2018 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą Nr. 3R2-48(AG2-32/16-2018) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2018 m. birželio 12 d. raštą Nr. (31.1)RS2-553 „Dėl neišspręsto klausimo“ (toliau – ir 2018 m. birželio 12 d. raštas); 3) įpareigoti Administraciją tenkinti pareiškėjo prašymą ir leisti įsirengti kelio ženklą „(duomenys neskelbtini)“ be A. A. ir J. A. sutikimo. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

1.1. Pareiškėjas Administracijai pateikė prašymą leisti savo namų valdoje, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, įsirengti kelio ženklą „(duomenys neskelbtini)“. Kartu su prašymu pateikė visus reikalingus dokumentus, tačiau atsakovas 2018 m. birželio 12 d. raštu nusprendė jo netenkinti, jį motyvuodama aplinkybe, jog šį klausimą privaloma suderinti su visais namo bendraturčiais ir policija. Nesutikdamas su 2018 m. birželio 12 d. raštu, pareiškėjas 2018 m. liepos 11 d. su skundu kreipėsi į Komisiją, kuriame prašė panaikinti 2018 m. birželio 12 d. raštą bei įpareigoti Administraciją tenkinti jo prašymą. Komisija, išnagrinėjusi skundą, 2018 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu nusprendė jo netenkinti bei paliko galioti 2018 m. birželio 12 d. raštą .

1.2. Komisijos sprendimas yra nepagrįstas, kadangi jis priimtas tinkamai neįsigilinus į situaciją, Komisija nevertino aplinkybės, jog Administracija 2015 m. balandžio mėn. išdavė pareiškėjo žmonai V. A. V. įsirengti namų valdoje kelio ženklą „(duomenys neskelbtini)“ ir jai nereikėjo šio kelio ženklo įrengimo suderinti su policija bei suinteresuotais asmenimis. Pareiškėjo atvejis yra analogiškas V. A. V. atvejui.

1.3. Pareiškėjas ketina įrengti kelio ženklą bendrojo naudojimo kieme, o tai nepažeis kitų asmenų teisių. Žemės sklypas adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, yra valstybinė žemė, todėl akivaizdu, kad yra būtinas žemės patikėtinio – Klaipėdos miesto savivaldybės, o ne suinteresuotų asmenų sutikimas.

1.4. Pareiškėjas prašo ginti jo teises pagal Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją (toliau – ir Konvencija).

2. Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Administracija nurodė, kad sutinka su Komisijos sprendime nurodytomis aplinkybėmis, laikosi nuomonės, kad jis yra pagrįstas bei teisėtas. Administracija palaikė savo poziciją, kurią išdėstė 2018 m. liepos 19 d. atsiliepime, kuris yra pateiktas Komisijai.

3. Teismo posėdžio metu trečiasis suinteresuotas asmuo J. A. prašė pareiškėjo skundą atmesti ir paaiškino, jog pareiškėjas kelio ženklą „(duomenys neskelbtini)“ siekia įsirengti jų bendro naudojimo kiemo dalyje, o tai trukdytų jiems naudotis bendru gyvenamojo namo kiemu, be to, tretieji suinteresuoti asmenys nėra pareiškėjui davę sutikimo įsirengti kelio ženklą.

II. 4. Regionų apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2018 m. birželio 12 d. rašto, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą įsirengti kelio ženklą bendro naudojimo kiemo dalyje, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

6. Teismas, atsižvelgęs į bylos medžiagą, nustatė, kad:

6.1. Pareiškėjas L. V. 2018 m. gegužės 14 d. kreipėsi į Administraciją su prašymu išduoti leidimą įsirengti kelio ženklą “(duomenys neskelbtini)” bendro naudojimo teritorijoje prie gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje. Atsakydama į šį prašymą, Administracija 2018 m. gegužės 22 d. rašte Nr. (31.1)RS2-461 „Dėl kelio ženklo įrengimo“ nurodė, jog naudojimosi žemės sklypu, esančiu adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, tvarka tarp jo žemės sklypo naudotojų nustatyta 2016 metų teismo sprendimu, taip pat pažymėjo, kad, siekiant atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus bendro naudojamo žemės sklypo dalyje, kelio ženklo įrengimo schema turi būti suderinta su žemės sklypo naudotojais ir policija.

6.2. Pareiškėjas 2018 m. gegužės 24 d. pakartotinai kreipėsi į Administracijos direktorių, prašydamas priimti sprendimą dėl leidimo jam įsirengti kelio ženklą “(duomenys neskelbtini)” išdavimo. Atsakydama į šį prašymą, Administracija 2018 m. birželio 12 d. rašte iš esmės nurodė tas pačias aplinkybes, kaip ir minėtame Administracijos 2018 m. gegužės 22 d. rašte Nr. (31.1)RS2-461 „Dėl kelio ženklo įrengimo“, teigdama, kad 2016 m. teismo sprendimu nustatyta gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, gyvenamojo namo kiemo naudojimosi tvarka. Viena namo kiemo dalis yra privati, o kita – bendro naudojimo. Gyvenamajame name gyvena dvi šeimos, kurios abi turi teisę naudotis bendrojo naudojimo kiemu ir Administracijos tikslas nėra gerinti vienų gyventojų gerbūvio kitų gyventojų sąskaita, o, siekiant bendro naudojimo kiemo dalyje įrengti kelio ženklą „(duomenys neskelbtini)“, būtina suderinti kelio ženklo įrengimo schemą su gyvenamojo namo bendraturčiais bei policijos įstaiga.

6.3. Pareiškėjas dėl 2018 m. birželio 12 d. rašto teisėtumo kreipėsi į Komisiją, prašydamas panaikinti minėtą raštą ir įpareigoti Administraciją tenkinti jo 2018 m. gegužės 14 d. prašymą.

6.4. Komisija išnagrinėjusi pareiškėjo skundą 2018 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu nusprendė jį atmesti kaip nepagrįstą. Komisijos sprendime pažymėta, jog, remiantis šalių paaiškinimais bei rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas ir suinteresuoti asmenys yra gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, bendraturčiai. Prie šios namų valdos suformuotas valstybei priklausantis 0,1019 ha ploto žemės sklypas. Minėto žemės sklypo 0,0509 ha dalis 54 metams yra išnuomota suinteresuotiems asmenims. Taip pat 2016 m. kovo 30 d. Klaipėdos apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-167-122/2016 ir 2016 m. rugpjūčio 30 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1131-460/2016 buvo nustatyta valstybinio žemės sklypo naudojimosi tvarka. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) nurodyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, naudojamas ir disponuojamas bendraturčiu susitarimu. Komisijos nuomone minėtos aplinkybės patvirtina, jog atsakovė skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas siekdamas įsirengti pageidaujamą kelio ženklą turi parengti kelio ženklo įrengimo schemą ir ją suderinti su žemės sklypo bendranaudotojais ir policija.

6.5. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše, registro Nr. 44/1763496, nurodyta, jog (duomenys neskelbtini), Klaipėda, yra suformuotas 0.1019 ha ploto valstybinis žemės sklypas, unikalus (duomenys neskelbtini). Remiantis išrašo 7.2 punktu suinteresuoti asmenys yra sudarę valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį, kurios pagrindu jiems nuo 2015 m. vasario 13 d. iki 2069 m. vasario 13 d. buvo išnuomota 0,0509 ha ploto valstybinio žemės sklypo dalis. Taip pat išraše nurodyta, kad 2016 m. kovo 30 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-167-122/2016 ir 2016 m. rugpjūčio 30 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1132-460/2016 buvo nustatyta žemės sklypo naudojimosi tvarka (išrašo 7.1 p.).

6.6. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, kad tretieji suinteresuoti asmenys kreipėsi su ieškiniu į Klaipėdos miesto apylinkės teismą prašydami nustatyti valstybinio žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 30 d. sprendime nurodė, jog suinteresuoti asmenys teismui pateikė UAB „Vakarų valda“ žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, planą, kuriame nurodyta ilgalaikė nusistovėjusi žemės sklypo naudojimosi tvarka. Plane žemės sklypas padalintas į 3 dalis ir pažymėtas simboliais „A“, „B“ ir „C“. Sklypo dalimi pažymėta indeksu „B“ naudojasi A. A. bei J. A., o sklypo dalimi pažymėta indeksu „C“ – pareiškėjas. Raide A žemės sklypo plane yra pažymėtas bendro naudojimo kiemas. Klaipėdos miesto apylinkės teismas priėmė sprendimą, kuriuo nuspręsta, jog suinteresuotiems asmenims priskiriama naudotis žemės sklypo 345 kv. m. ploto dalimi, pažymėta indeksu „B“, o pareiškėjui priskiriama naudotis 345 kv. m. ploto žemės sklypo dalimi, pažymėta indeksu „C“. Teismas sprendimu atmetė kaip nepagristą suinteresuotų asmenų ieškinio dalį, kuria buvo prašoma nustatyti žemės sklypo dalies, pažymėtos indeksu „A“ naudojimo tvarką.

6.7. Klaipėdos apygardos teismas išnagrinėjęs ieškovų bei atsakovų apeliacinius skundus 2016 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi nutarė pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimą ir nustatė, kad A. A. bei J. A. bei pareiškėjui priskirta bendrai naudotis UAB „Vakarų valda“ žemės sklypo plane nurodyta žemės sklypo 329 kv. m. dalimi, pažymėta indeksu „A“, kurioje pareiškėjui priklausanti valdyti žemės sklypo dalis šiame užstatytame ir bendrai naudojamame plote yra 165 kv. m., o suinteresuotiems asmenims priklausanti naudotis žemės sklypo dalis – 164 kv. m. Klaipėdos apygardos teismo nutartis įsiteisėjo ir proceso šalims sukelia teisines pasekmes.

7. Teismas apžvelgė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatas (2 str. 15 d., 14 str. 3 d., 19 str. 1 d., 36 str.) ir konstatavo, kad 2018 m. gegužės 24 d. rašytinio kreipimosi į atsakovą turinį, šis pareiškėjo rašytinis kreipimasis pripažintinas skundu pagal VAĮ 2 straipsnio 15 dalį, nes pareiškėjas minėtame rašytiniame kreipimesi iš esmės akcentuoja savo teisių pažeidimą dėl to, kad jam nebuvo išduotas leidimas įrengti kelio ženklą.

8. Teismas pabrėžė, kad, vertinant pareiškėjo ginčijamų aktų teisėtumą, akivaizdu, kad turi būti vertinamos ir aplinkybės, kurios susijusios su pareiškėjo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų naudojimosi turtu tvarka, kuri nustatyta teismų procesiniais sprendimais.

9. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes dėl žemės sklypo naudojimo tvarkos, taip pat atsižvelgęs į CK 4.75 straipsnio 1 dalį ir VAĮ 3 straipsnio 1 dalį, teismas konstatavo, kad Administracija neturi teisės savarankiškai spręsti ginčus, kilusius tarp asmenų dėl bendrojo objekto valdymo, naudojimo ir disponavimo. Administracijai pareiškėjui išdavus leidimą įrengti kelio ženklą „(duomenys neskelbtini)“ be trečiųjų asmenų sutikimo būtų pažeistas įstatymo viršenybės principas.

10. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad Administracijos atsisakymas išduoti pareiškėjui leidimą prieštarauja Konvencijai, teismas, atsižvelgė į Konvencijos 20 straipsnį ir konstatavo, jog pareiškėjas neturi sunkumų patekdamas į savo gyvenamąjį būstą, tačiau nori išspręsti parkavimo problemą bendrojo naudojimo kieme. Teismas padarė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog Administracijai atsisakius be suinteresuotų asmenų sutikimo išduoti leidimą įsirengti kelio ženklą bendro naudojimo kieme buvo pažeisti Konvencijos reikalavimai.

11. Atsakydamas į pareiškėjo argumentą, kad 2018 m. birželio 12 d. raštas yra nepagrįstas teises aktų normomis, teismas atsižvelgė į VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas bei jas aiškinančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir konstatavo, kad 2018 m. birželio 12 d. rašte išdėstomos faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas atsisakymas tenkinti pareiškėjo 2018 m. gegužės 14 d. prašymą ir 2018 m. gegužės 24 d. pakartotinai teiktą prašymą, tačiau nėra nurodomos konkrečios teisės aktų normos. Vis dėlto teismas padarė išvadą, kad 2018 m. birželio 12 d. raštas iš esmės atitiko VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kadangi jis savo turiniu iš esmės yra teisingas, o formalūs sprendimo trūkumai nesutrukdė pareiškėjui nei suvokti jo turinio, nei realizuoti savo teisę į teisėtų interesų gynybą, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti skundžiamo sprendimo vien dėl formalaus individualiems administraciniams aktams keliamų reikalavimų pažeidimo.

12. Teismas, nenustatęs Komisijos sprendimo ir 2018 m. birželio 12 d. rašto neteisėtumo pagrindų, pareiškėjo L. V. skundas atmetė. Teismas pažymėjo, kad, netenkinus pareiškėjo reikalavimo panaikinti 2018 m. birželio 12 d. raštą, negalim būti tenkinami išvestiniai skundo reikalavimai – įpareigoti atsakovą tenkinti jo prašymą ir leisti įsirengti kelio ženklą „(duomenys neskelbtini)“ be trečiųjų suinteresuotų asmenų A. A. ir J. A. sutikimo.

III. 13. Pareiškėjas L. V. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

14. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

14.1. Pareiškėjas negavo teismo šaukimo, t. y. byla išnagrinėta pareiškėjui nedalyvaujant. Tuo buvo pažeista pareiškėjo procesinė teisė aktyviai dalyvauti bylos į nagrinėjime.

14.2. Byla buvo nagrinėjama 2020 m. gruodžio 1 d., taigi Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto karantino laikotarpiu, Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarime Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ nurodyta, kad viešoje vietoje į leidžiama būti ne didesnei nei 5 asmenų grupei. Šioje byloje turėjo dalyvauti 6 asmenys, todėl, nagrinėjant bylą žodinio proceso tvarka, būtų akivaizdžiai pažeistas minėtas nutarimas ir būtų pagrindas taikyti proceso dalyviams administracines sankcijas.

14.3. Nuo 2020 m. lapkričio 26 d. iki 2021 m. sausio 4 d. pareiškėjas buvo saviizoliacijoje, todėl neturėjo galimybės išeiti iš namų. Apie tai telefonu pareiškėjas informavo teismo posėdžio sekretorę.

14.4. Pareiškėjo skundas išnagrinėtas neįvertinus bylos medžiagos.

14.5. Kelio ženklas namų valdoje (duomenys neskelbtini), Klaipėdos mieste buvo įrengtas pagal pareiškėjo žmonos V. A. V. 2015 m. kovo 26 d. Prašyme buvo nurodyta, kad ženklas reikalingas šeimos automobilio statymui. 2015 m. balandžio 10 d. Administracijos direktoriaus pavaduotojo sprendimu pareiškėjo žmonos prašymas buvo patenkintas pagal kelio ženklo įrengimo schemą.

14.6. Pareiškėjo žmonai mirus, pareiškėjas paveldėjo jos turtą ir turtines teises. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas, kaip ir jo žmona, yra (duomenys neskelbtini), visos jos teisės, tarp jų ir į automobilio statymo vietą pereina pareiškėjui (CK 4.81 str.). Nuosavybės teisė į automobilį perėjo pareiškėjui. Teismas šių aplinkybių nevertino ir priėmė nepagrįstą sprendimą.

14.7. Leidimas įrengti kelio ženklą „(duomenys neskelbtini)“ iki šiol nėra panaikintas.

15. Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame tinkamai įvertintos byloje nustatytos aplinkybės ir surinkti įrodymai, teisingai pritaikytos ginčo teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, todėl nėra pagrindo jį keisti ar naikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimų panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus 2018 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą Nr. 3R2-48(AG2-32/16-2018), panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2018 m. birželio 12 d. raštą Nr. (31.1)RS2-553 ir reikalavimo įpareigoti Klaipėdos miesto savivaldybės administraciją tenkinti pareiškėjo prašymą ir leisti įsirengti kelio ženklą „(duomenys neskelbtini)“ be A. A. ir J. A. sutikimo.

17. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė.

18. Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad buvo pažeista pareiškėjo procesinė teisė dalyvauti bylos nagrinėjime, nes jam nebuvo įteiktas šaukimas į teismo posėdį, be to bylos nagrinėjimo metu jis buvo saviizoliacijoje, todėl negalėjo dalyvauti teismo posėdyje. Taip pat nurodo, kad pareiškėjo skundas teisme buvo išnagrinėtas neįvertinus visos bylos medžiagos.

19. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

20. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje García Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96) 26 p., 2000 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Jahnke ir Lenoble prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40490/98), Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimas byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99) 81 p.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, todėl jų nekartodama papildo juos, atsižvelgdama į bylai aktualų teisinį reglamentavimą bei apeliacinio skundo argumentus.

22. Apeliacinės instancijos teismo kolegija kritiškai vertina pareiškėjo argumentus, jog jam nebuvo tinkamai pranešta apie būsimą pirmosios instancijos teismo posėdį, nes šiuos apelianto argumentus vienareikšmiškai paneigia byloje surinkti rašytiniai įrodymai. Nagrinėjamoje byloje yra teismo šaukimo įteikimo pažyma, pasirašyta paties apelianto, kuri patvirtina, jog apeliantui 2020 m. lapkričio 6 d. pasirašytinai buvo įteiktas teismo šaukimas, informuojantis apie 2020m. gruodžio 1d. 15.00 val. vyksiantį pirmosios instancijos teismo posėdį (b. l. 121). Be to, byloje yra apelianto 2020 m. lapkričio 20 d. prašymas, kuriame jis nurodo, jog gavo teismo nutartį dėl bylos pagal pareiškimą nagrinėjimą 2020 m. gruodžio 1 d. 15 val. ir pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka (b. l. 114).

23. Aptarti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui apie pirmosios instancijos teismo posėdį buvo laiku ir tinkamai pranešta, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo tinkamai nepranešęs apie numatomą teismo posėdį pareiškėjui.

24. Apelianto argumentai dėl saviizoliacijos, kuri jam sutrukdė dalyvauti teismo posėdyje, taip pat atmestini kaip nepagrįsti. ABTĮ 77 straipsnio 3 dalis nustato, kad proceso dalyvių neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas apie saviizoliaciją kokiu nors būdu būtų pranešęs bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl saviizoliacijos būtų prašęs pirmosios instancijos teismo atidėti bylos nagrinėjimą. Todėl konstatuotina, jog pareiškėjo nedalyvavimas teismo posėdyje nebuvo kliūtis teismui bylai nagrinėti ir sprendimui priimti.

25. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), Klaipėda, yra suformuotas 0,1019 ha ploto valstybinis žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriam Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendimu bei Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi nustatyta naudojimosi tvarka - žemės sklypas padalintas į 3 dalis, pažymėtas simboliais „A“, „B“ ir „C“, sklypo dalimi pažymėta indeksu „B“ naudojasi tretieji suinteresuoti asmenys A. A. bei J. A., sklypo dalimi pažymėta indeksu „C“ naudojasi pareiškėjas, raide A pažymėtas bendro naudojimo kiemas, kuriame pareiškėjui priklausanti valdyti žemės sklypo dalis yra 165 kv. m., o tretiesiems suinteresuotiems asmenims priklausanti naudotis žemės sklypo dalis – 164 kv. m..

26. Vadovaujantis ABTĮ 57 straipsnio 2 dalimi faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą bei bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose nustatytas faktines aplinkybes konstatuotina, kad pareiškėjas išskirtinai naudojasi žemės sklypo dalimi pažymėta indeksu „C“, o tretieji suinteresuoti asmenys – žemės sklypo dalimi pažymėta indeksu „B“. Žemės sklypo plane indeksu „A“ yra pažymėtas valstybinis žemės sklypas, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), kuris Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi nustatytas kaip bendrojo naudojimo kiemas, kurio 165 kv. m. pločio dalį valdo pareiškėjas, o 165 kv. m. dalį valdo suinteresuoti asmenys. Remiantis minėtomis aplinkybėmis akivaizdu, kad teritorija, kurioje pareiškėjas siekia įrengti kelio ženklą „(duomenys neskelbtini)“ yra valstybinė žemė, kuri yra nustatyta kaip bendro naudojimo kiemas.

27. Valstybinės žemės savininkas yra Lietuvos valstybė, o atsižvelgiant į bendrosios kompetencijos teismų sprendimais nustatytą aplinkybę, jog šiuo žemės sklypu naudojasi abu gyvenamojo namo gyventojai, konstatuotina, kad ginčui aktualus bendraturčių teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos. CK 4.72 straipsnio 1 dalis nustato, kad bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Kol ginčas bus išspręstas, teismas ginčo objektui gali skirti administratorių (CK 4.75 straipsnio 1 dalis).

28. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog žemės sklypas, pažymėtas indeksu „A“ privalo būti valdomas, naudojamas ir disponuojamas bendru proceso šalių sutarimu, o iškilus nesutarimams tarp bendraturčių, teismas turi teisę nustatyti šio objekto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką. Todėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracija pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, jog siekiant įrengti kelio ženklą bendro naudojimo kieme asmuo turi imperatyvią pareigą gauti bendraturčio sutikimą.

29. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad tretieji suinteresuoti asmenys A. A. ir J. A. pareiškėjui būtu davę sutikimą įrengti kelio ženklą, todėl nėra teisinio pagrindo įpareigoti Klaipėdos miesto savivaldybės administraciją tenkinti pareiškėjo prašymą ir leisti įsirengti kelio ženklą „(duomenys neskelbtini)“ be A. A. ir J. A. sutikimo.

30. Apeliaciniame skunde pareiškėjo nurodyti argumentai, susiję su paveldėjimo santykiais po jo žmonos mirties, atmetami kaip neaktualūs nagrinėjamoje byloje.

31. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo visiškai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjo L. V. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius