2019-02-27 Nr. AB-5457-3-61-3-00780-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-174-520/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00780-2017-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. M. skundą atsakovams Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija) dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

1. Pareiškėjas G. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2017 m. vasario 10 d. sprendimą Nr. 2S-796 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo buvo atsisakyta perkelti pareiškėją atlikti bausmę iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą (toliau – ir Lukiškių TI-K); įpareigoti atsakovą perkelti pareiškėją atlikti laisvės atėmimo bausmę į Lukiškių TI-K; priteisti pareiškėjui 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Pravieniškių PN-AK antrojo sektoriaus direktoriaus pavaduotojas D. S. nori susidoroti su pareiškėju, 2016 m. vasario 1 d. D. S. buvo nurodęs kitiems nuteistiesiems jį suluošinti. Kadangi pareiškėjas turėjo jų pokalbių įrašus, nedelsdamas kreipėsi į Bendrąjį pagalbos centrą (toliau – ir BPC) su prašymu atsiųsti tyrėjų grupę, tačiau tyrimas nebuvo atliktas. Pareiškėjas daug kartų kreipėsi į Departamentą su prašymais dėl šio direktoriaus pavaduotojo veiksmų, tačiau gaudavo atsakymus, kad nėra įrodymų, o jokių įrodymų niekas netikrino. Pareiškėjas teigė, kad negalėjo atlikti paskirtos bausmės ir Alytaus pataisos namuose (toliau – ir Alytaus PN), todėl surežisavo šios įstaigos medicininės dalies specialistės užpuolimą. Pareiškėjas nurodė, kad D. S. visada siekė su pareiškėju susidoroti, tačiau paskambinus į BPC sustabdė savo veiksmus, tačiau siekė, kad su pareiškėju būtų susidorota būryje ar kamerų tipo patalpose.

3. Pareiškėjas teigė 2016 m. lapkričio 14 d. po 22:00 val. išgirdęs, kad kiti nuteistieji kalba apie susidorojimą su juo kituose pataisos namuose. Iš nuteistųjų kitoje kameroje pasiskolinęs telefoną, pareiškėjas paskambino į BPC ir paprašė atsiųsti tyrėjų grupę, nurodė, kad turi telefoną, iš kurio yra kalbama apie jo susidorojimą, tačiau tyrėjai nebuvo atsiųsti, telefonas taip pat nebuvo paimtas. Pareiškėją perkėlė į Pravieniškių PN-AK trečiąjį sektorių, tačiau tai situacijos nekeitė, nes visa Pravieniškių PN-AK vadovybė nepaiso įstatymų.

4. Atsakovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, kuris atstovauja ir atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Departamentas paaiškino, kad pareiškėjas pateikė prašymą dėl perkėlimo likusią laisvės atėmimo bausmės dalį atlikti iš Pravieniškių PN-AK Į Lukiškių TI-K. Atsakydamas į pareiškėjo prašymą Departamentas rėmėsi Pravieniškių PN-AK tarnybinio tyrimo duomenimis, šio tyrimo metu nustatyta, kad nėra pagrindo pareiškėją perkelti iš Pravieniškių PN-AK į Lukiškių TI-K, taip pat nėra aplinkybių, kodėl pareiškėjas negalėtų būti laikomas Pravieniškių PN-AK. Pareiškėjas nenurodė aiškių perkėlimo priežasčių, t. y. kodėl negali atlikti bausmės pataisos namuose ir kodėl turėtų būti perkeltas į Lukiškių TI-K, taip pat nenurodė, kad turi kokių nors priešų tarp nuteistųjų, paaiškino, kad visa sistema supuvusi, kad nori susikurti tinkamas sąlygas, t. y. kad į kamerą jam būtų išduotas televizorius. Tyrimą atliekantiems Pravieniškių PN-AK pareigūnams pokalbio metu pareiškėjas teigė, jog niekam jokių konkrečių priežasčių, kodėl negali gyventi pataisos namuose, nenurodys, į kalėjimą sieks būti pervežtas ką nors sužalodamas.

6. Departamentas teigė, kad duomenų apie konfliktus tarp pareiškėjo ir kitų nuteistųjų nenustatyta. Pravieniškių PN-AK direktoriaus pavaduotojas D. S. savo tarnybiniame pranešime patvirtino, kad jis neturi jokio suinteresuotumo pareiškėju, jo atlikti teisės pažeidimai Alytaus PN-AK niekaip nesusiję su D. S. ar jo šeimos nariais, su pareiškėju bendravo tiek, kiek reikėjo pagal atliekamas funkcijas. Pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK 2-ame sektoriuje, buvo siūloma bausmę atlikti ne viename sektoriuje, gyventi būryje, kad pareiškėjas išvengtų įsivaizduojamo vadovybės moralinio spaudimo.

7. Departamentas nurodė, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 2 dalies nuostata suteikia teisę pataisos įstaigos administracijai inicijuoti nuteistojo perkėlimą į kalėjimą nuteistajam sutinkant, o ne teisę nuteistajam prašyti jį perkelti ir būti perkeltam į kalėjimą. Perkelti pareiškėją iš Pravieniškių PN-AK į Lukiškių TI-K atlikti tolesnę laisvės atėmimo bausmę nėra galimybės, kadangi Lukiškių TI-K negali užtikrinti, kad nuteistiesiems, kurie pagal Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 2 dalį sutinka atlikti bausmę kalėjime, būtų sudarytos teisės aktuose nustatytos pataisos namuose bausmę atliekančių nuteistųjų laikymo sąlygos bei taikomi pataisos namams būdingi režimo reikalavimai.

8. Departamentas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas dėl jo išreikštų ketinimų sužaloti ar žudyti kitus asmenis Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. gruodžio 6 d. įsakymu Nr. 2-1324 buvo įrašytas į linkusių užpulti įskaitą, todėl jam taikomi papildomi režimo reikalavimai. Departamentas į pareiškėjo skundą atsakė laiku ir išsamiai, remdamasis pateiktais duomenimis, atsakymas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti atmestas, nes nenustatyti Departamento neteisėti veiksmai.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 6 d. sprendimu pareiškėjo G. M. skundą atmetė.

10. Teismas nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo teisės būti perkeltam į Lukiškių TI-K ir neturtinės žalos atlyginimo.

11. Teismas nustatė, kad Departamentas, gavęs pareiškėjo 2017 m. sausio 25 d. prašymą perkelti jį iš Pravieniškių PN-AK į Lukiškių TI-K atlikti bausmę, kreipėsi į Pravieniškių PN-AK suteikti informaciją, ar yra išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį G. M. toliau laikyti Pravieniškių PN-AK. Iš Pravieniškių PN-AK buvo gauta informacija, kad tokių aplinkybių Pravieniškių PN-AK nėra, o dėl analogiško G. M. 2016 m. gruodžio 1 d. pareiškimo pataisos įstaigoje 2016 m. gruodžio 29 d. buvo atliktas tarnybinis tyrimas, kurio išvadoje konstatuota, kad nėra pagrindo pareiškėją perkelti iš Pravieniškių PN-AK į kitus pataisos namus ar Lukiškių TI-K atlikti tolesnę laisvės atėmimo bausmę, taip pat nenustatyta išimtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas negalėtų būti laikomas Pravieniškių PN-AK.

12. Teismas kilusiam ginčui taikė Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio nuostatas, kuriose, be kita ko, įvirtinta bendroji taisyklė, kad nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje, o nuteistojo perkėlimas iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti atlikti bausmę įstatymų leidėjo numatytas kaip išimtis iš minėtos bendrosios taisyklės.

13. Teismas nurodė, kad nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarką nustato Departamento direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-321 patvirtintas Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašas, nagrinėjamu atveju aktualūs šio aprašo 3.2 ir 3.3 punktai, kuriuose nustatyti nuteistųjų perkėlimo pagrindai.

14. Teismas nustatė, kad Departamentas, kuriam teisės aktais suteikta teisė spręsti dėl nuteistojo perkėlimo į kitus pataisos namus, išnagrinėjęs su pareiškėjo prašymu susijusias aplinkybes, atsisakė jį perkelti iš Pravieniškių PN-AK į Lukiškių TI-K, nes nenustatė išimtinių aplinkybių, kliudančių pareiškėją laikyti Pravieniškių PN-AK. Teismas atkreipė dėmesį, jog Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio nuostatos suteikia diskreciją Departamentui kiekvienu atveju spręsti dėl aplinkybių išskirtinumo.

15. Teismas nurodė, jog pareiškėjo teiginiai dėl kreipimosi į BPC, sužinojus apie rengiamą susidorojimą, savaime nepatvirtina realios susidorojimo grėsmės. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas siekia būti perkeltas į Lukiškių TI-K nurodydamas neegzistuojančias aplinkybes, jo teiginiai dėl Pravieniškių PN-AK direktoriaus pavaduotojo D. S. nusistatymo prie pareiškėją nepasitvirtino. Įvertinęs pareiškėjo argumentus, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, teismas konstatavo, kad Departamento Sprendimas teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti nėra pagrindo. Nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, t. y. vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

III. 16. Pareiškėjas G. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 6 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

17. Pareiškėjas paaiškina, kad teismo sprendimas šališkas, teismas nenagrinėjo faktų prieš atsakovą, nesikreipė į BPC, kad išreikalautų pareiškėjo skambučius patvirtinančius įrodymus. Pareiškėjo teigimu, teismas neįvertino Pravieniškių PN-AK neveikimo.

18. Pareiškėjas nurodo, kad į BPC kreipėsi 2016 m. vasario 1 d., tačiau apklaustas buvo tik po 9 mėnesių, vėliau kreipėsi 2016 m. lapkričio 14 d. iš mobiliojo ryšio telefono. Pareiškėjas prašė, kad būtų atsiųstos tarnybos ir atliktų tyrimą, kad būtų paimtas telefonas ir nustatytas jo unikalus identifikacinis numeris (IMEI kodas), tačiau nieko neįvyko. Pravieniškių PN-AK sudaryta komisija iš tų pačių asmenų, kurie norėjo susidoroti su pareiškėju ir nuo 2016 m. vasario 1 dienos darė psichologinį spaudimą. Teismas netikrino įrodymų, o sprendimą grindė tik atsakovo teiginiais. Pareiškėjas pabrėžia, kad teismas neišsireikalavo jo kreipimosi į BPC medžiagos.

19. Pareiškėjas taip pat nurodo, jog šiuo metu iš Pravieniškių PN-AK yra perkeltas į kitą pataisos įstaigą ir gali atlikti bausmę, todėl jo reikalavimo perkelti į Lukiškių TI-K nagrinėjimas neaktualus.

20. Atsakovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, kuris atstovauja ir atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

21. Departamentas nurodo, kad teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė materialiosios bei proceso teisės normas, laikėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnyje įrodymų vertinimo taisyklių, todėl nėra pagrindo teismo sprendimą naikinti remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

23. Pravieniškių PN-AK nurodo, kad apeliacinis skundas abstraktus ir nemotyvuotas, o teismas tinkamai atsižvelgė į bylos faktines aplinkybes, įvertino nustatytą teisinį reglamentavimą, pagrįstai nusprendė atmesti pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje iš esmės ginčas kilo dėl atsakovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2017 m. vasario 10 d. sprendimo Nr. 2S-796, kuriuo netenkintas pareiškėjo G. M. prašymas jį perkelti iš Pravieniškių PN-AK į Lukiškių TI-K atlikti laisvės atėmimo bausmę, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas taip pat skunde prašė jam priteisti iš Lietuvos valstybės neturtinės žalos atlyginimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį dėl to, kad Departamentas nepagrįstai ir neteisėtai neperkėlė jo į kitą pataisos įstaigą ir vertė jį gyventi Pravieniškių PN-AK nežmoniškomis sąlygomis.

25. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo reikalavimą dėl Sprendimo panaikinimo atmetė, nusprendęs, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės – kreipimasis į BPC dėl paaiškėjusio ketinimo susidoroti, įsitikinimas, kad Pravieniškių PN-AK direktoriaus pavaduotojas D. S. ketina su pareiškėju susidoroti – nesudaro pagrindo išvadai, jog pareiškėjas nurodė išskirtines aplinkybes, kai, atsižvelgiant į Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 1 dalies reikalavimus, jis negali atlikti paskirtos bausmės Pravieniškių PN-AK ir gali būti perkeltas į kitą pataisos įstaigą. Nenustatęs visų būtinųjų sąlygų valstybės atsakomybei kilti, teismas atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

26. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, vertino visus įrodymus taip, kaip naudinga atsakovui, netyrė ir nebandė išreikalauti įrodymų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas apie kilusią grėsmę pranešė BPC.

27. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Primintina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

29. Byloje nustatyta, jog Departamentas Sprendimu netenkino pareiškėjo prašymo perkelti jį iš Pravieniškių PN-AK į Lukiškių TI-K tęsti paskirtos laisvės atėmimo bausmės, nes nebuvo nustatyta jokių išskirtinių aplinkybių, kliudančių pareiškėjui atlikti bausmę Pravieniškių PN-AK.

30. Vertindama pareiškėjo argumentus dėl Departamento veiksmų neteisėtumo, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 1 dalį nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimo leidžiama dėl nuteistojo ligos, kitų išimtinių aplinkybių, dėl kurių toliau laikyti nuteistąjį toje pačioje pataisos įstaigoje negalima, arba kitais šiame kodekse nustatytais atvejais.

31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą pagrindus, yra nurodęs, jog toks nuteistųjų perkėlimas yra išimtinai Departamento kompetencija. Pažymėta, kad nuteistųjų perkėlimas patenka į Departamento teisių (diskrecijos), o ne pareigų apimtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-381/2014). Bausmių vykdymo kodekse nėra nustatytas baigtinis sąrašas aplinkybių, kurioms esant nuteistasis gali būti perkeliamas iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimą, tačiau nustatyta, kad toks perkėlimas galimas dėl nuteistojo ligos ar išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje. Įstatymo nuostata „arba kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje“ suteikia diskreciją kiekvienu konkrečiu atveju vertinti, ar nustatytos aplinkybės gali būti traktuojamos kaip išimtinės ir suteikiančios pakankamą pagrindą perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą į kitą pataisos įstaigą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1094-858/2015; 2016 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-973-662/2016).

32. Departamentas, vykdydamas diskreciją spręsti dėl nuteistųjų perkėlimo pagal Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnį, yra saistomas Viešojo administravimo įstatymo, kuris įpareigoja atsakovą, kaip viešojo administravimo subjektą, savo veikloje laikytis viešojo administravimo srityje taikomų viešojo administravimo principų – įstatymo viršenybės, reiškiančio, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principų (VAĮ 3 str. 1 p.). Taigi šiais atvejais viešojo administravimo subjektas, pasirinkdamas atitinkamą sprendimo variantą, nėra absoliučiai laisvas, nes suteikta diskrecija galima tik įstatymų nustatytose ribose ir ja naudojantis turi būti atsižvelgiama į įstatymų nustatytus reikalavimus, kad nebūtų pažeidžiami bendrieji teisės principai, kalinamojo, žmogaus teisės, be kita ko, įvertinus suvaržymus, kuriuos objektyviai sąlygoja nustatytas kalinimo režimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1094-858/2015).

33. Nagrinėjamu atveju, sprendžiant, ar pagal Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 1 dalį pareiškėjas turėjo būti perkeltas iš Pravieniškių PN-AK į kitą pataisos įstaigą, turėjo būti įvertinta, ar pareiškėjo nurodytos ir Departamento nustatytos aplinkybės yra iš esmės kliudančios pareiškėją laikyti Pravieniškių PN-AK, jos nesuderinamos su nuteisto asmens teisių ir laisvių apsauga, humaniško bausmių vykdymo imperatyvu. Šiuo atveju bylos medžiaga patvirtina, kad Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl perkėlimo, kreipėsi į Pravieniškių PN-AK, vertino ir pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl kilusios grėsmės, ir Pravieniškių PN-AK pateiktą 2016 m. gruodžio 29 d. parengtą tarnybinio patikrinimo išvadą bei Pravieniškių PN-AK direktoriaus pavaduotojo D. S. tarnybinį pranešimą, tačiau iš šių duomenų nenustatė, kad egzistuoja išimtinės aplinkybės, kurios trukdo pareiškėjui atlikti laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių išimtines aplinkybes, kliudančias pareiškėją toliau laikyti Pravieniškių PN-AK, o Departamentas neturėjo teisinio pagrindo perkelti pareiškėją iš vienos pataisos įstaigos į kitą. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti.

34. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nenurodo jokių konkrečių pirmosios instancijos teismo neteisingai nustatytų aplinkybių, taikytų materialiosios ir / ar proceso teisės normų, dėl ko pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pripažintas nepagrįstu ir neteisėtu. Iš apeliacinio skundo turinio galima daryti išvadą, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas bylai reikšmingas aplinkybes dėl pareiškėjo neperkėlimo iš Pravieniškių PN-AK į Lukiškių TI-K nepagrįstai vertino atsakovo naudai, teismas buvo šališkas, nerinko įrodymų.

35. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

36. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

37. Priešingai nei teigia pareiškėjas, pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrindinės išvados yra pagrįstos kilusiam ginčui reikšmingų aplinkybių viseto vertinimu, o ne išimtinai atsakovo duomenimis. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Departamentas ir pirmosios instancijos teismas turėjo išreikalauti iš BPC pareiškėjo skambučių informaciją, imtis priemonių surasti mobiliojo ryšio telefoną, iš kurio pareiškėjas skambino į BPC, tačiau pareiškėjas pirmosios instancijos teisme neprašė išreikalauti iš BPC informaciją apie pareiškėjo skambučius.

38. Akcentuotina, kad dėl pareiškėjo prašymo jį perkelti į Lukiškių TI-K, gavus iš Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros persiųstą pareiškėjo pareiškimą, buvo atliktas tarnybinis tyrimas (patikrinimas), kurio metu buvo aiškintasi, dėl kokių priežasčių pareiškėjas negali atlikti bausmės Pravieniškių PN-AK, ir šio tyrimo metu pareiškėjas nenurodė aiškių perkėlimo priežasčių, t. y. kodėl negali atlikti bausmės pataisos namuose ir kodėl turėtų būti perkeltas į Lukiškių TI-K, taip pat nenurodė, kad turi kokių nors priešų tarp nuteistųjų, paaiškino, kad „visa sistema supuvusi“, kad nori sau „susikurti tinkamas sąlygas“, t. y. kad į kamerą jam būtų išduotas televizorius. Tyrimą atliekantiems pareigūnams pareiškėjas paaiškino, jog niekam jokių konkrečių priežasčių, kodėl negali gyventi pataisos namuose, nenurodys, į kalėjimą sieks būti pervežtas ką nors sužalodamas (b. l. 33–35). Atliekamo patikrinimo metu nepasitvirtino pareiškėjo nurodyta aplinkybė apie konfliktą su nuteistuoju G. P.. Pažymėtina, kad pareiškėjas atliekamo patikrinimo metu taip pat nenurodė jokios informacijos apie tai, jog pagalbos jis kreipėsi į BPC, dėl kokios priežasties kreipėsi šios pagalbos ir kaip šis kreipimasis į BPC pagrindžia jo išreikštą pageidavimą būti perkeltam į Lukiškių TI-K ir negalėjimą atlikti bausmės pataisos namuose.

39. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentus pripažino nepagrįstais, paneigtais byloje esančiais įrodymais, savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino pažeisdamas ABTĮ įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuriuo pripažino, kad Departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

40. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.

41. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

42. Byloje nenustačius Departamento neteisėtų veiksmų, konstatuotina, kad nėra visų būtinųjų sąlygų tam, kad pareiškėjui būtų atlyginta jo nurodoma neturtinė žala.

43. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginį dėl teismo šališkumo, pažymi, kad teismo posėdyje Vilniaus apygardos administraciniame teisme pareiškėjui buvo išaiškinta teisė bylą nagrinėjusiam teismui pareikšti nušalinimą, tačiau pareiškėjas nušalinimo nereiškė (b. l. 64–66).

44. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus, todėl turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimas). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra išaiškinęs, kad sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Ir antra, teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (1989 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Hauschildt prieš Daniją; 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą; 2005 m. gegužės 1 d. sprendimas Indra prieš Slovakiją ir kt.). Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). EŽTT jurisprudencijoje suformuluota nuostata, jog turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo (pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą; 2007 m. vasario 27 d. sprendimas byloje Neštak prieš Slovakiją; 2000 m. balandžio 4 d. sprendimas byloje a contrario Academy Traiding Ltd ir kiti prieš Graikiją; 2007 m. spalio 22 d. sprendimas byloje Lindon, Otchakovsky-Laurens ir July prieš Prancūziją; 2009 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Poppe prieš Nyderlandus). Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje Gautrin ir kiti prieš Prancūziją). Bet kuris teisėjas, dėl kurio nešališkumo stokos esama teisėtos (pagrįstos) priežasties nuogąstauti, privalo nusišalinti (žr. EŽTT 1998 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Castillo Algar prieš Ispaniją).

45. Išnagrinėjus apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kuriomis iš esmės pareiškėjas deklaratyviai teigia, kad teismas buvo šališkas, konstatuotina, jog pareiškėjas nepagrindė teisėjų šališkumo tiek subjektyviuoju, tiek objektyviuoju aspektu. Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas. Dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo skundą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė šališkas, neobjektyvus teismas.

46. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų, pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia apeliacinio skundo argumentai. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo G. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė