2018-12-12 Nr. AB-22838-3-61-3-02853-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-5523-502/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02853-2018-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. A. (H. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. A. (H. A.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas H. A. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. rugpjūčio 27 d. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2018 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. (15/6-11)12PR-124 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas); bei 2) įpareigoti atsakovą pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje išnagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėjas tvirtino esąs narys organizacijos (duomenys neskelbtini), kuri (duomenys neskelbtini) veikia nuo 2011 m. ir tiria korupcijos atvejus šalyje, vykdo mokymus, stebi rinkimų finansavimą. Pareiškėjas dalyvavo daugelyje mokymų, gavo sertifikatus, kuriuos pateikė apklausos Departamente metu, kartu su kitais organizacijos nariais atskleidė ne vieną korupcijos atvejį, dėl ko prasidėjo jo persekiojimai. 2014 m., kai vyko parlamento ir prezidento rinkimai, jis stebėjo politinių partijų finansavimą rinkimų metu, organizacijos vardu vyriausiajai rinkimų komisijai bei rinkimų administraciniam teismui pateikė ataskaitas apie finansavimo pažeidimus.

Po 3 mėnesių rinkimų stebėsenos rezultatus paskelbė trijose skirtingose konferencijose, po kurių prasidėjo jo atžvilgiu vykdomas persekiojimas (kartu persekioti ir organizacijos pirmininkas). 2014 m. rudenį, po ataskaitų paviešinimo, jis buvo sulaikytas 4 paroms areštinėje, jo buvo klausinėjama apie organizacijos šaltinius. 2015 m. gegužės 1 d. pareiškėjas buvo telefonu pakviestas (be šaukimo) atvykti į antiteroristinį departamentą. Vėliau – 2016 metais – viešumoje pasirodė garso įrašai, kuriuose girdima, kaip televizijos kanalo (duomenys neskelbtini) savininkas N. K. (N. K.) grasina (duomenys neskelbtini) atstovams.

Kai pareiškėjas jau buvo išvykęs į Europą, jo tėvai jį informavo apie gautus grasinančius laiškus, kuriuose iš esmės reikalaujama jų sūnui nutraukti vykdomą veiklą bei grasinama susidorojimu. Jo šeimos nariams susisiekus su (duomenys neskelbtini) nariais, jie patvirtino, kad žino, jog organizacijos nariams yra grasinama. Pareiškėjo tėvai kreipėsi dėl grasinimų į policiją, tačiau jokie veiksmai nebuvo atlikti, kadangi valdančioji partija duoda įsakymus policijai, ir dėl to ji netiria skundų. Pareiškėjo teigimu, grįžus į kilmės valstybę, jam gresia įkalinimas pagal sufabrikuotus kaltinimus, pavyzdžiui, susijusius su narkotikais.

Pareiškėjo nuomone, jo pateiktus duomenis, sertifikatus, elektroninių laiškų kopijas, nario kortelę, parodymus apklausų metu bei organizacijos (duomenys neskelbtini) direktoriaus A. A. (A. A.) laišką, patvirtinantį, kad pareiškėjas buvo organizacijos narys 2011-2015 m. ir yra vienas iš jų skyriaus (duomenys neskelbtini) mieste steigėjų, pareiškėjo pasakojimą apie buvimą 2011–2015 m. organizacijos (duomenys neskelbtini) nariu, o nuo 2015 m. – savanoriu, atsakovas laikė tikrais. Atsakovas pareiškėjo pasakojimo dalį apie organizacijos narių persekiojimą pripažino nustatytu faktu.

Pasakojimo dalis apie pareiškėjo sulaikymą 2014 m. rugsėjo mėn. 4 paroms ir tai, jog 2015 m. gegužės mėn. jis buvo iškviestas apklausai į antiteroristinį departamentą, laikytini nustatytais faktais. Pasakojimo dalis apie gautus grasinančius laiškus (gavo pareiškėjo tėvai, kai jis jau buvo išvykęs), atsižvelgiant į pateiktą grasinimo laiško kopiją bei (duomenys neskelbtini) Facebook profilio nuotrauką, kur matomas grasinimo laiškas, patvirtina, kad pareiškėjo tėvai tokį laišką tikrai gavo, nepaisant atsakovo pastabų, jog grasintojo tapatybė nėra nustatyta.

Pareiškėjas nesutiko su atsakovo prieita išvada, jog jo baimė šiuo metu nėra visiškai pagrįsta. Jis praeityje patyrė netinkamą elgesį (sulaikymą areštinėje, iškvietimą į antiteroristinį departamentą), todėl tikėtina, kad panašaus pobūdžio veiksmai gali pasikartoti ir ateityje (nors pareiškėjas nebėra (duomenys neskelbtini) narys, jis vis dar su šia organizacija siejamas).

3. Pareiškėjo nuomone, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojo atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu, nevertinant jų visumos, objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrino visapusiško įrodymų ištyrimo. Atsakovas pripažino egzistuojant subjektyvųjį baimės patirti persekiojimą elementą bei konstatavo, kad pareiškėjo praeityje patirti persekiojimo veiksmai iš teisėsaugos institucijų yra nustatyti ir individualizuoti. Baimės pagrįstumas iš esmės paneigtas tuo, jog nenustatytas subjektas, siuntęs grasinančius laiškus (grasinta nužudyti), bei tuo, jog nerasta informacijos apie politiškai motyvuotų bylų, keliamų fabrikuotų kaltinimų narkotinių medžiagų disponavimo pagrindu.

Pareiškėjas pažymėjo, jog jis kilmės valstybę paliko po neteisėtų pareigūnų veiksmų, nelaukdamas jų eskalavimo, ir jau jo išvykimo metu jo šeimai buvo nusiųsti nužudyti grasinantys laiškai. Tai, jog nėra identifikuotas asmuo, siuntęs laiškus, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti baimės patirti gyvybei pavojingus veiksmus nepagrįstumą, juolab kai pačių laiškų gavimas ir jų turinys yra laikomas nustatytu faktu, t. y. objektyvusis baimės patirti persekiojimo veiksmus elementas yra išpildytas. Atsakovas neįvertino nei asmeninės pareiškėjo situacijos genezės (po išvykimo gautų laiškų), nei reikšmingų pokyčių.

Pareiškėjo teigimu, atsakovo surinkta informacija apie kilmės valstybę nėra pakankamai išsami, išvada dėl teismų nepriklausomumo, vykstančio įstatyminio bei institucinio progreso, kuriuo neva užtikrinamas teisingas teismas, yra paremta pavieniais, atskirais sakiniais, „paimtais“ iš konteksto. Be to, atsakovas pripažino nustatytu faktu ir televizijos kanalo (duomenys neskelbtini) savininko nurodymus kitiems žurnalistams apšmeižti (duomenys neskelbtini) narius, apibūdinant juos kaip išdavikus ir šnipus, ir nors generalinis prokuroras neva pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl minėtų įrašų turinio, pagal atsakovo surinktą kilmės valstybės informaciją, tikėtina, kad jis bus nutrauktas (korupcinė, kyšininkavimo terpė).

Pareiškėjas akcentavo, jog atsakovas nesurinko pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę atveju jis nebus kankinamas ar pan., todėl yra tikimybė, jog pareiškėją išsiimtus į (duomenys neskelbtini) jo teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

4. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas paaiškino nustatęs, kad (duomenys neskelbtini) institucijos tam tikru mastu yra korumpuotos, tačiau pranešimai apie korupciją dažniausiai susiję su kyšininkavimu, nuteistų nusikaltėlių išsisukimu nuo bausmių, o ne sufabrikuotomis bylomis. Teismai (duomenys neskelbtini) dar niekada nebuvo tokie nepriklausomi kaip šiuo metu. Įvertinus situaciją, susijusią su (duomenys neskelbtini) nevyriausybine organizacija, kurios nariu buvo pareiškėjas, nustatyta, kad su šios organizacijos nariais nebuvo bandyta susidoroti, pateikiant prieš juos nepagrįstus kaltinimus.

Netinkami valstybės institucijų veiksmai, kuriuos patyrė pareiškėjas ir kiti (duomenys neskelbtini) nariai, buvo susiję su 2014 m. (duomenys neskelbtini) pateikta ataskaita, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepatyrė jokių kitų valdžios institucijų neteisėtų veiksmų jo atžvilgiu, darytina išvada, jog valstybės veiksmai buvo vienkartinio pobūdžio ir nesistemingi. Grasinančių laiškų gavimas, kai grasintojo tapatybė nebuvo nustatyta ir todėl neįmanoma nustatyti, ar grasintojas imsis vykdyti kokius nors veiksmus prieš pareiškėją, nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti persekiojimą 1951 m. liepos 28 d.

Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Ženevos konvencija) prasme. Atsakovo nuomone, atsižvelgiant į turimus duomenis, pareiškėjo baimė būti įkalintam apkaltinus jį nusikaltimais, susijusiais su narkotikais, dėl jo antikorupcinės veiklos, nėra pagrįsta, todėl pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jam grėstų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodyti veiksmai, nėra. Be to, remiantis surinkta informacija, pareiškėjo kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl jis taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad nei Sprendime, nei Departamento 2018 m. liepos 30 d. išvadoje Nr. (15/6-11)13PR-124RN (toliau – ir Išvada) nėra pareiškėjo skunde nurodomų teiginių, neva pareiškėjo baimės pagrįstumas iš esmės paneigtas tuo, jog nenustatytas subjektas, siuntęs grasinančius laiškus, bei tuo, jog nerasta informacijos apie politiškai motyvuotų bylų, keliamų fabrikuotų kaltinimų narkotinių medžiagų disponavimo pagrindu. Atsakovas tvirtino, kad, nagrinėjant pareiškėjo prašymą, baimės pagrįstumas buvo vertinamas surinktų duomenų visumoje, t. y.

Departamentas atsižvelgė į kilmės šalies situaciją dėl korupcijos ir galimo bylų fabrikavimo, pareiškėjo veiklą (duomenys neskelbtini) organizacijoje (apimant buvimą jos nariu ir savanorystę), pareiškėjo patirtus valstybės institucijų veiksmus, jam pateiktų oficialių kaltinimų nebuvimą bei gautus anoniminius grasinančius laiškus. Departamentas, vadovaudamasis Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – Aprašas), nuostatomis, atlikdamas tyrimą surinko aktualią kilmės valstybės informaciją, o priimdamas ginčijamą sprendimą atsižvelgė į šią informaciją, kuri surinkta iš keleto šaltinių, pateikti šaltiniai tarpusavyje neprieštarauja ir yra darnūs. Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad išvada dėl teismų nepriklausomumo yra paremta sakiniais, paimtais iš konteksto, tačiau skunde nėra įrodymų, paneigiančių Departamento surinktą informaciją.

Atsakovas pabrėžė, kad prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu vertinama ne kilmės valstybė, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija. Šiuo atveju nei su pareiškėju, nei su (duomenys neskelbtini) nevyriausybinės organizacijos nariais nebuvo bandyta susidoroti, pateikiant jiems nepagrįstus kaltinimus, priešingai – jos prezidentas buvo iškviestas liudyti byloje prieš televizijos kanalą (duomenys neskelbtini), kurios savininkas yra verslininkas ir valdančiosios partijos narys N. K. (šis asmuo nurodė apšmeižti (duomenys neskelbtini) narius).

Atsakovas akcentavo ir tai, kad pareiškėjas nuo 2015 m. nebėra (duomenys neskelbtini) valdybos narys, o nurodytoje nevyriausybinėje organizacijoje tik užsiima savanoriška veikla. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo baimė, kad jam grįžus į kilmės šalį bus sufabrikuoti kaltinimai, susiję, kaip jis teigė, su narkotikais, nelaikytina visiškai pagrįsta. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentu, jog Departamentas netinkamai vertino aplinkybes, susijusias su pareiškėjo gautais grasinančiais laiškais. Nenustačius grasintojo tapatybės neįmanoma nustatyti, ar grasintojas imsis vykdyti kokius nors veiksmus prieš pareiškėją, todėl tokių laiškų gavimas negali būti laikomas pakankamu pagrindu konstatuoti persekiojimą Konvencijos prasme.

Atsakydamas į pareiškėjo teiginius, kad nėra duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, jog jį grąžinus į kilmės valstybę, jam nebus įvykdyti grasinančiame laiške nurodyti grasinimai, atsakovas pažymėjo, kad pabėgėlių teisės nuostatos nenustato pareigos sprendžiančiai institucijai įrodinėti neiginius, nes tai būtų neįveikiama užduotis ir pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas. Atliekant tyrimą, vadovaujamasi pagrįstos tikimybės principu, t. y. nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina, ji taip pat neturi būti tik teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 5 d. sprendimu pareiškėjo H. A. skundą atmetė.

7. Teismas nustatė, kad 2017 m. spalio 4 d. pareiškėjas buvo perduotas Lietuvos Respublikai pagal Dublino reglamentą iš Šveicarijos. Tą pačią dieną jis Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus oro uosto užkardai pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

8. Pareiškėjas 2017 m. spalio 4 d. pirminės apklausos metu nurodė, kad kilmės valstybėje jam gresia fizinis smurtas ir mirtis, kadangi jis, kaip nevyriausybinės organizacijos narys, tyrė didelio masto bylą dėl korupcijos vyriausybėje; nurodė, kad praeityje persekiojimo nepatyrė.

9. Pareiškėjas 2018 m. liepos 4 d. apklausos metu teigė, kad jis yra (duomenys neskelbtini) veikiančios organizacijos (duomenys neskelbtini) narys. Ši organizacija veikia nuo 2011 m. ir tiria korupcijos atvejus šalyje, vykdo mokymus, stebi rinkimų finansavimą. Pareiškėjas tvirtino dalyvavęs daugelyje mokymų, gavęs sertifikatus, kartu su kitais organizacijos nariais atskleidęs ne vieną korupcijos atvejį, dėl ko jis buvo persekiojamas. Problemos prasidėjo 2014 metais, kai vyko parlamento ir prezidento rinkimai. Pareiškėjas stebėjo politinių partijų finansavimą rinkimų metu, organizacijos vardu vyriausiajai rinkimų komisijai bei rinkimų administraciniam teismui teikė ataskaitas apie finansavimo pažeidimus. Po 3 mėnesių rinkimų stebėsenos rezultatus paskelbė trijose konferencijose skirtinguose viešbučiuose (duomenys neskelbtini), jose dalyvavo žurnalistai. Po šių konferencijų pareiškėją pradėjo persekioti, buvo persekiojamas organizacijos pirmininkas ir „dar aukštesnis asmuo“. 2014 m. rudenį, po ataskaitų paviešinimo, pareiškėjas buvo sulaikytas 4 paroms areštinėje, jo buvo klausinėta apie organizacijos šaltinius. 2015 m. gegužės 1 d. pareiškėjas buvo pakviestas telefonu be jokių oficialių šaukimų ateiti į antiteroristinį departamentą pasikalbėti. Jam buvo pasakyta, „ateik kaip liudininkas, ne kaip įtariamasis“. Vėliau, 2016 metais, viešumoje pasirodė garso įrašai, kuriuose užfiksuoti televizijos kanalo (duomenys neskelbtini) savininko N. K. grasinimai (duomenys neskelbtini) atstovams, kurie vykdo tyrimus. Kai pareiškėjas jau buvo Europoje, į jo tėvų namus taip pat buvo atsiųstas grasinimas (2 kartus), kuriame rašoma, kad „patariama jūsų sūnui apsiraminti, nedalyvauti šios organizacijos veikloje ir nežaisti su „dideliais“ bei saugoti savo gyvybę“. Pareiškėjo teigimu, jo šeimos nariams susisiekus su (duomenys neskelbtini), šios organizacijos nariai patvirtino žinantys, jog jų nariams grasinama, tačiau nežinojo, kad grasinimai siunčiami į namus. Pareiškėjo tėvai pateikė pareiškimą policijai dėl gautų grasinančių laiškų, tačiau įtariamieji surasti nebuvo. Pareiškėjas tvirtino, kad valdančioji partija duoda įsakymus policijai, policija netiria skundų ir kad grįžus į kilmės valstybę dėl jo veiklos tiriant korupcijos atvejus jam grėstų įkalinimas pateikus kaltinimus, susijusius su narkotikais.

10. Departamentas ginčijamame 2018 m. liepos 31 d. sprendime Nr. (15/6-11)12PR-124 nusprendė pareiškėjui nesuteikti pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 83 straipsniu, 86 straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis, 87 straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis, Aprašo 116 ir 124 punktais, 125.4 papunkčiu bei remiantis Išvada.

11. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos, Ženevos konvencijos, Įstatymo ir Aprašo nuostatas), Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką.

12. Departamentas Išvadoje konstatavo, kad pareiškėjas 2011–2015 m. buvo (duomenys neskelbtini) organizacijos narys, o nuo 2015 m. joje užsiima savanoriška veikla. Nei su pareiškėju, nei su (duomenys neskelbtini) nevyriausybinės organizacijos nariais nebuvo bandyta susidoroti, pateikiant jiems nepagrįstus kaltinimus, priešingai – šios organizacijos prezidentas buvo iškviestas liudyti byloje prieš televizijos kanalą (duomenys neskelbtini), kurios savininkas yra N. K. (šis asmuo nurodė apšmeižti (duomenys neskelbtini) narius).

Pareiškėjas prašymą grindė ir tuo, kad jo tėvų namuose buvo paliktas laiškas, kuriame pareiškėjo prašoma palikti organizaciją ir „saugoti savo gyvybę“, kitų organizacijos (duomenys neskelbtini) narių patirtimis (jų bauginimu bei paviešintu įrašu, kuriame girdisi įtakingo verslininko ir valdančiosios partijos nario N. K. nurodymai apšmeižti (duomenys neskelbtini) narius). Vertinant tai, kad prieglobsčio prašytojas praeityje susidūrė su neteisėtais valstybės institucijų veiksmais bei gavo grasinančius laiškus, kuriuose jis prašomas atsiriboti nuo organizacijos ir „saugoti savo gyvybę“, jo baimė ateityje patirti panašius veiksmus arba būti įkalintam dėl kaltinimų, susijusių su narkotikais, pripažinta subjektyviai pagrįsta, todėl subjektyvusis baimės elementas yra išpildytas.

Išvadoje vertinant objektyvųjį baimės kriterijų akcentuota, kad (duomenys neskelbtini) valdžios institucijos yra tam tikru mastu korumpuotos, tačiau pranešimai apie korupciją dažniausiai susiję su kyšininkavimu, nuteistų nusikaltėlių išsisukimu nuo bausmių, o ne su sufabrikuotomis bylomis, ir kad teismai dar niekada nebuvo tokie nepriklausomi kaip šiuo metu. Atsakovas, vertindamas situaciją, susijusią su (duomenys neskelbtini) organizacija ir (duomenys neskelbtini) kanalo savininku, nustatė, kad su organizacijos nariais nebuvo mėginta susidoroti pateikiant prieš juos nepagrįstus kaltinimus, priešingai – jos prezidentas buvo iškviestas liudyti byloje prieš (duomenys neskelbtini).

Dėl to, kad pareiškėjas nebėra (duomenys neskelbtini) organizacijos valdybos narys ir veikia tik kaip savanoris, bei todėl, kad prieš jį patį nebuvo pateikti jokie oficialūs kaltinimai nuo to laiko, kai 2016 metais pasirodė, kaip manoma, televizijos kanalo (duomenys neskelbtini) savininko garso įrašai, Išvadoje konstatuota, jog pareiškėjo baimė, kad, grįžus į kilmės valstybę, jis bus įkalintas iškeliant kaltinimus, susijusius su narkotikais, nėra visiškai pagrįsta. Atsakovas padarė išvadą, kad baimės pagrįstumas taip pat vertinamas ir remiantis praeities įvykiais, nes praeityje pareiškėjas buvo sulaikytas areštinėje 4 dienoms, iškviestas į antiteroristinį departamentą apklausai.

Taip pat kad, grįžęs į kilmės valstybę, pareiškėjas ateityje gali patirti panašius veiksmus (trumpalaikis sulaikymas, apklausa), kadangi jis užsiima savanoriška veikla (duomenys neskelbtini) ir praeityje patyrė netinkamą elgesį iš valstybės institucijų, todėl šie veiksmai yra individualizuoti jo atžvilgiu. Netinkami veiksmai, kuriuos jis patyrė, buvo susiję su pareiškėjo ir kitų (duomenys neskelbtini) narių 2014 metais pateikta ataskaita. Atsakovas nenustatė, kad po šių įvykių prieglobsčio prašytojas būtų patyręs kokius kitus neteisėtus veiksmus jo atžvilgiu iš valstybės institucijų, valstybės institucijų veiksmai buvo vienkartinio pobūdžio (išprovokuoti vienos ataskaitos), nesistemingi.

Be to, pats pareiškėjas nurodė, jog su juo buvo elgiamasi „garbingai“, „jam niekas netrukdė“, jį tiesiog apklausė, su juo nebuvo elgiamasi nežmoniškai, jo nekankino. Atsakovo vertinimu, šių veiksmų pasekmes pareiškėjui nelaikytinos pakankamai rimtomis savo pobūdžiu ir dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą ir padarytų jo gyvenimą nepakeliamu.

13. Teismas pažymėjo, kad atsakovo padarytos išvados yra tinkamai argumentuotos ir pagrįstos byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Nors byloje, be kita ko, konstatuota, kad pareiškėjas gavo grasinančius laiškus, grasintojo tapatybė nebuvo nustatyta, todėl neįmanoma nustatyti, ar grasintojas imsis vykdyti kokius nors veiksmus prieš pareiškėją. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad laiškai, kuriais grasinama, negali būti laikomi pakankamu pagrindu konstatuoti persekiojimą Ženevos konvencijos prasme. Teismas priėjo išvadą, kad nėra pagrindo teigti, kad, grįžęs į (duomenys neskelbtini), pareiškėjas patirs ilgalaikę, nuolatinę, sistemingą žalą, sukeliančią pragaištingus, žalingus padarinius tiek, kad įprastinis gyvenimas taptų netoleruotinas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui gresiantys veiksmai nepripažinti „persekiojimu“, todėl Departamentas pareiškėjui pagrįstai nesuteikė pabėgėlio statuso.

14. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad jis gali būti įkalintas pateikiant jam nepagrįstus kaltinimus, susijusius su narkotikais, atkreipė dėmesį į tai, jog be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso pareiškėjui suteikimo, jis nenurodė kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių. Teismo vertinimu, pareiškėjo baimė būti įkalintam apkaltinus jį nusikaltimais, susijusiais su narkotikais, dėl jo antikorupcinės veiklos, nėra pagrįsta, todėl nėra pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jam grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai. Atsižvelgiant į tai, kad grėsmė negali būti tik hipotetinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe, o pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tikimybę pareiškėjui kilmės šalyje patirti veiksmus, nustatytus Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, buvo konstatuota, kad Departamentas pareiškėjui pagrįstai nesuteikė papildomos apsaugos šiuo pagrindu.

15. Teismas nusprendė, kad atsakovas išsamiai ir visapusiškai įvertino sprendimo dėl prieglobsčio suteikimo priėmimui reikšmingas aplinkybes, ir nenustatęs, kad pareiškėjo persekiojimas būtų neproporcingas arba diskriminuojantis dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, tai pat nenustatęs pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, pagrįstai nesuteikė pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka tokio pobūdžio administraciniams aktams keliamus reikalavimus, todėl nėra pagrindo jo naikinti skunde išdėstytais argumentais. Netenkinęs skundo reikalavimo panaikinti Sprendimą, teismas atitinkamai netenkino ir išvestinio reikalavimo įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

III. 16. Pareiškėjas H. A. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde apžvelgia skunde išdėstytas aplinkybes, pakartoja argumentus. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvadomis, kad 1) atsakovo padaryta išvada dėl pareiškėjo patirtų netinkamų veiksmų iš valstybės institucijų nelaikymo pakankamai rimtais savo pobūdžiu ir dažnumu yra tinkamai argumentuota ir pagrįsta byloje esančiais rašytiniais įrodymais; ir kad 2) nors byloje nustatyta, kad pareiškėjas gavo grasinančius laiškus, grasintojo tapatybė nėra nustatyta, todėl neįmanoma nustatyti, ar grasintojas imsis vykdyti kokius nors veiksmus prieš pareiškėją, tokį nesutikimą grįsdamas pakartotinai išdėstomais argumentais apie tai, jog atsakovas neįvertino pareiškėjo asmeninės situacijos pokyčių (po išvykimo iš kilmės valstybės gauti grasinantys laiškai), netinkamai vertino baimės patirti persekiojimo veiksmus laipsnį, atsakovo surinkta informacija apie kilmės valstybę nepatvirtina jo išvadų apie teismų nepriklausomumą, vykstantį įstatyminį ir institucinį progresą, kuriuo neva yra užtikrinamas teisingumas. Pareiškėjo nuomone, teismas rėmėsi išimtinai tik atsakovo pateiktais argumentais, nevertindamas pareiškėjo teiginių apie Sprendimo nepagrįstumą. Teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo matyti akivaizdžius atlikto tyrimo trūkumus, galbūt lėmusius nepagrįsto Sprendimo priėmimą, ir tokį sprendimą panaikinti, įpareigodamas atsakovą pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį išnagrinėti iš naujo. Pareiškėjo įsitikinimu, akivaizdu, jog jis atitinka kriterijus tarptautinei apsaugai gauti.

18. Pareiškėjas 2018 m. gruodžio 4 d. teismui pateiktuose paaiškinimuose apžvelgia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašiose bylose, atkreipia dėmesį į ginčui aktualias 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Kvalifikavimo direktyva) nuostatas.

Pareiškėjas pažymi, jog nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad jis priklausė organizacijai (duomenys neskelbtini), kad jis buvo vienas iš rinkimų ataskaitos, iššaukusios valstybės institucijų, valdžioje esančių politikų bei su jais susijusių privačių subjektų nepasitenkinimą, autorių ir kad jo atžvilgiu buvo gauti grasinantys laiškai. Departamentas taip pat nustatė, kad organizacijos, kuriai priklausė pareiškėjas, nariai yra bauginami. Departamentas turėjo nuodugniai išnagrinėti visas pareiškėjui kylančias grėsmes, bet atliktas tyrimas iš esmės apima tik vieną iš galimų grėsmių – grėsmę būti įkalintam apkaltinus nusikaltimais, susijusiais su narkotikais.

Kitos grėsmės, tarp jų – grėsmė gyvybei, susijusi su nustatytu faktu – grasinančiais laiškais, buvo įvertintos tik paviršutiniškai. Tai neatitinka nuodugnaus vertinimo reikalavimų. Pareiškėjo nuomone, ir atsakovas, ir teismas klaidingai aiškino ir taikė visiškai pagrįstos baimės sąvoką. Byloje nustatyti faktai, t. y. praeityje pareiškėjo atžvilgiu įvykdyti neteisėti valstybės institucijų veiksmai ir gauti grasinantys laiškai, yra persekiojimo grėsmę pagrindžiantys faktiniai duomenys, sudarantys objektyvųjį visiškai pagrįstos baimės elementą.

Departamentas nenustatė, kad toks persekiojimas nepasikartos ar didelė žala nebus padaryta dar kitą kartą, apsiribodamas konstatavimu, kad grasintojo tapatybė nebuvo nustatyta, todėl neįmanoma nustatyti, ar grasintojas imsis vykdyti kokius nors veiksmus prieš pareiškėją. Pareiškėjo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės patenka į Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose nurodytus atvejus. Tačiau teismo sprendime nei Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnis, nes jį įgyvendinančios Lietuvos teisės normos – Aprašo 116.1.1 papunktis – nėra minimi.

Pareiškėjas akcentuoja, kad tokie persekiojimo kvalifikavimo kriterijai kaip grėsmė patirti ilgalaikę, nuolatinę, sistemingą žalą, sukeliančią pragaištingus, žalingus padarinius tiek, kad įprastinis gyvenimas taptų netoleruotinas, nėra įtvirtinti nei taikytinoje teisėje, nei tarptautinių teismų praktikoje. Tokie teismo suformuluoti kriterijai reiškia itin aukštą veiksmų priskyrimo persekiojimui ribą, kuri gali lemti tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės neatitinkantį pabėgėlio sąvokos aiškinimą.

19. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

20. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Atsakovas pastebi, kad apeliacinis skundas yra grindžiamas tais pačiais motyvais kaip ir skundas teismui. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja savo atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl atsakovo 2018 m. liepos 31 d. sprendimo Nr. (15/6-11)12PR-124, kuriame atsisakyta pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą, teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas Sprendimo teisėtumą, pakankamai detaliai išanalizavo ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo teiginių, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina, jog atsakovo atsisakymas pareiškėjui Lietuvos Respublikoje suteikti pabėgėlio statusą ir / ar papildomą apsaugą yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad Sprendimas yra tinkamai motyvuotas, kad grasinantys laiškai negali būti laikomi pakankamu pagrindu konstatuoti persekiojimą Ženevos konvencijos prasme, kad pareiškėjo baimės būti įkalintam apkaltinus jį nusikaltimais, susijusiais su narkotikais, dėl jo antikorupcinės veiklos, pagrįstumas nėra įrodytas, bei kad atsakovas pagrįstai pareiškėjui nesuteikė pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos. Teisėjų kolegija nevisiškai sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo pozicija dėl grasinančių laiškų autoriaus identifikavimo svarbos ir akcentuoja, kad grasinančių laiškų gavimas yra vertintinas bylos aplinkybių visumoje. Apeliacinis skundas yra grindžiamas abstrakčiais, bendro pobūdžio teiginiais, jame pakartojami skunde išdėstyti argumentai, vėliau teismui pateiktuose paaiškinimuose pareiškėjas apžvelgia Kvalifikavimo direktyvos nuostatas, pakartoja, jog atsakovo atliktas tyrimas nebuvo pakankamai išsamus ir visapusiškas. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas, t. y. dėl atsisakymo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą ir / ar papildomą apsaugą pagrįstumo.

24. Bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos Įstatymo, jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos, taip pat tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės aktai. Pirmiausiai paminėtina Ženevos konvencija, ratifikuota Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. sausio 21 d. įstatymu Nr. VIII-85. Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte, be kita ko, nustatyta, kad terminas „pabėgėlis“ nusako asmenį, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba. Šios konvencijos 33 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nė viena Susitariančioji valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų.

25. Europos Sąjungos teisės kontekste visų pirma atkreiptinas dėmesys į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 18 straipsnį, kuriame nurodyta, jog teisė į prieglobstį garantuojama pagal Ženevos konvenciją ir 1967 m. sausio 31 d. Protokolą dėl pabėgėlių statuso bei Europos Sąjungos sutartį ir Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo. Taigi, Europos Sąjungos teisės požiūriu teisė į prieglobstį yra fundamentali asmens teisė.

26. Kaip teisingai pastebi pareiškėjas, ginčui taip pat reikšmingos Kvalifikavimo direktyvos nuostatos. Pagrindinis šios direktyvos tikslas – užtikrinti, kad valstybės narės taikytų bendrus asmenų, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos, identifikavimo kriterijus, ir užtikrinti, kad tiems asmenims visose valstybėse narėse būtų suteiktos būtiniausios lengvatos (Kvalifikavimo direktyvos Preambulės 12 konstatuojamoji dalis).

27. Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio d) dalis nurodo, kad pabėgėlis, tai trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga, arba asmuo be pilietybės, kuris dėl minėtų priežasčių būdamas už šalies, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, ribų negali ar dėl tokios baimės nepageidauja į ją grįžti ir kuriam netaikomas 12 straipsnis. Tuo tarpu Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio f) straipsnis nurodo, kad papildomą apsaugą galintis gauti asmuo – trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį arba – asmens be pilietybės atveju – į šalį, kurioje yra jos ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, jam kiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja naudotis tos šalies apsauga.

28. Kiek tai susiję su persekiojimo veiksmų apibrėžimu kilmės valstybėje, Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog tam, kad veiksmas būtų laikomas persekiojimo veiksmu pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti a) pakankamai rimtas pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kuri yra pakankamai sunki, kad veiktų asmenį panašiai kaip nurodyta a punkte.

29. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad persekiojimo veiksmai pagal 1 dalį gali, inter alia, pasireikšti tokiomis formomis: a) fizinio ar psichologinio smurto veiksmai, įskaitant seksualinį smurtą; b) teisinės, administracinės, policijos ir (arba) teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba įgyvendinamos diskriminuojant; c) neproporcingas ir diskriminuojantis persekiojimas ar baudimas; d) atsisakymas teismine tvarka atlyginti žalą, kuris yra neproporcingas ar diskriminuojantis baudimas; e) persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti karo tarnybą konflikto metu, kai atliekant tokią tarnybą reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, kuriems taikomi 12 straipsnio 2 dalyje nustatyti nesuteikimo pagrindai; f) veiksmai, pagal pobūdį tiesiogiai susiję su asmens lytimi arba su tuo, kad asmuo yra vaikas. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pagal 2 straipsnio d) punktą turi būti ryšys tarp 10 straipsnyje nurodytų priežasčių ir persekiojimo veiksmų apibrėžtų pagal šio straipsnio 1 dalį arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimo. Kvalifikavimo direktyvos 10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vertinant, ar prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, su sąlyga, kad tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas.

30. Kiek tai susiję su sprendimo, ar pareiškėjas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų, priėmimu, Kvalifikavimo direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nagrinėdamos, ar prašytojas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų arba turi galimybę naudotis apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos kilmės šalies dalyje, kaip nurodyta 1 dalyje, valstybės narės, priimdamos sprendimą dėl prašymo, atsižvelgia į bendrąsias toje šalies dalyje esančias aplinkybes ir į asmenines prašytojo aplinkybes, kaip nurodyta 4 straipsnyje. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad iš atitinkamų šaltinių, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro ir Europos prieglobsčio paramos biuro, būtų gaunama tiksli naujausia informacija.

31. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Kvalifikavimo direktyvos 4 straipsnio 5 dalis nurodo, jog kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo, atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, kodėl taip nepadarė; e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai patikimas.

32. Įstatymo nuostatos yra pagrįstos Ženevos konvencija, jos taip pat įgyvendina Kvalifikavimo direktyvą. Įstatymo 86 straipsnyje numatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (1 dalis); šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (2 dalis).

33. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

34. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pirmiau nurodytose Įstatymo nuostatose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

35. Iš byloje ginčijamo atsakovo 2018 m. liepos 31 d. sprendimo Nr. (15/6-11)12PR-124 (prieglobsčio byla, l. 135–137), taip pat Departamento Prieglobsčio skyriaus 2018 m. liepos 30 d. išvados Nr. (15/6-11)13PR-124RN (prieglobsčio byla, l. 127–134; nutarties 12 p.), kurios pagrindu buvo priimtas ginčijamas sprendimas, matyti, kad atsakovas jį priėmė pripažinęs kaip tikrovę atitinkančius faktus pareiškėjo teiginius apie valstybės institucijų neteisėtus veiksmus jo atžvilgiu praeityje (jam buvo 4 dienoms suvaržyta laisvė sulaikant areštinėje, jį buvo iškvietę savavališkai apklausai antiteroristiniame departamente), jo tėvų namuose gautus grasinančio pobūdžio laiškus. Nors atsakovas pripažino, kad šiuo atveju subjektyvusis baimės elementas yra išpildytas, tačiau pareiškėjo baimė nebuvo objektyviai pagrįsta, kadangi nustatyta, jog kilmės valstybėje pranešimai apie korupciją dažniausiai susiję su kyšininkavimu, nuteistų nusikaltėlių išsukimu nuo bausmių, o ne su sufabrikuotomis byloms, teismai dar niekada nebuvo tokie nepriklausomi kaip šiuo metu; su organizacijos (duomenys neskelbtini) nariais nebuvo mėginta susidoroti pateikiant prieš juos nepagrįstus kaltinimus, priešingai – jos prezidentas buvo iškviestas liudyti byloje prieš televizijos kanalą (duomenys neskelbtini) (jo savininką); pareiškėjas nebėra (duomenys neskelbtini) organizacijos valdybos narys, o tik savanoris, prieš jį patį nebuvo pateikti jokie oficialūs kaltinimai nuo to laiko, kai 2016 m. pasirodė įrašai su, kaip manoma, televizijos kanalo (duomenys neskelbtini) savininko pasisakymais. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad galbūt neteisėti valstybės institucijų veiksmai prieš jį buvo vienkartinio pobūdžio, nesistemingi, o ir pats pareiškėjas nurodė, kad apklausos metu su juo nebuvo elgiamasi nežmoniškai, jo nekankino. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas dėl savo veiklos organizacijoje (duomenys neskelbtini) ateityje gali patirti panašius veiksmus (trumpalaikis sulaikymas, apklausinėjimas), tačiau tokie veiksmai nelaikytini pakankamai rimtais savo pobūdžiu ir dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą ir padarytų prieglobsčio prašytojo gyvenimą nepakeliamu.

36. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl atsisakymo pareiškėjui suteikti prieglobstį pagrįstumo, taip pat atsižvelgia į paties pareiškėjo 2018 m. liepos 4 d. apklausos metu (apklausos protokolas, prieglobsčio byla, l. 62–76) bei 2018 m. spalio 1 d. teismo posėdžio metu (garso įrašas) pateiktus paaiškinimus, kurie iš esmės tik patvirtina atsakovo padarytas išvadas. Pareiškėjas nurodė, kad jam asmeniškai jokios bylos nėra iškeltos, o bylos yra pradėtos prieš organizaciją (duomenys neskelbtini) (nors šių bylų baigtis pareiškėjui gali sukelti teisines pasekmes kaip (duomenys neskelbtini) nariui), grasinimai dažniausiai yra pareiškiami visai organizacijai bendrai, ypač jos valdybai (pareiškėjas nurodė iš organizacijos valdybos pasitraukęs suėjus terminui).

Pareiškėjas įvardijo tam tikrus individualiai patirtus neigiamus veiksmus, be kita ko, automobilio stiklo sudaužymas, jau išvykus tėvų namuose gauti grasinantys laiškai, tačiau, pareiškėjo teigimu, jis ir jo tėvai dėl šių įvykių kreipėsi į policiją, dėl jų atliekamas tyrimas (nors tyrimas dėl pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų yra užsitęsęs, pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, jog tyrimo trukmę lėmė ne objektyvios priežastys, jis neteigė, kad su juo ar jo tėvais teisėsaugos institucijų pareigūnai tyrimo metu elgėsi neadekvačiai ar priešiškai).

Pareiškėjas apklausos metu pažymėjo, kad televizijos kanalo (duomenys neskelbtini) savininkas prieš (duomenys neskelbtini) buvo pradėjęs 26 bylas, bet dar nė vienos nelaimėjo. Nors, remiantis pareiškėjo paaiškinimais, apklausos ir sulaikymo metu jo procesinės teisės galėjo būti pažeistos, smurto, kankinimo ar panašūs veiksmai prieš jį nebuvo panaudoti, jis buvo tiesiog apklausinėjimas, o informacijai apie jo sulaikymą išėjus į viešumą, jį atstovauti pradėjo keli advokatai ir jis buvo paleistas. Pareiškėjo teigimu, pareigūnai sulaikė būtent jį, o ne aukštesnes pareigas užimančius (duomenys neskelbtini) narius, nes jis yra mažiau žinomas, o žinia apie minėtų kitų organizacijos narių sulaikymą pasklistų labai greitai ir jie turėtų būti paleisti nespėjus jų pakankamai apklausti.

Taigi, pareiškėjo atžvilgiu atlikti veiksmai nėra pasiekę tokio intensyvumo laipsnio ir dažnumo, kad juos būtų galima pripažinti persekiojimo veiksmais, o pareiškėjo galimybė pasinaudoti efektyvia kilmės valstybės (jos teisėsaugos institucijų) apsauga nėra paneigta, ypač atsižvelgiant į paties pareiškėjo pateiktus duomenis apie visuomenės informavimo priemonių organizacijai (duomenys neskelbtini) skiriamą palaikymą.

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi individualias pareiškėjo aplinkybes ir atsakovo pateiktus duomenis apie bendrą situaciją kilmės valstybėje, kurių pareiškėjas jokiais konkrečiais argumentais nepaneigė, konstatuoja, jog nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas atitinka „pabėgėlio“ sąvoką Ženevos konvencijos A dalies 2 punkto, Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio d dalies ir Įstatymo 86 straipsnio nuostatų prasme. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje taip pat nenustatė aplinkybių, įtvirtintų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje (nutarties 33 p.), dėl kurių pareiškėjui turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Departamentas pagrįstai pareiškėjui nesuteikė pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, o pareiškėjo skundas yra atmestinas. Tokio teisėjų kolegijos vertinimo nekeičia aplinkybės, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pagrindo pareiškėjui suteikti prieglobstį, vartojo kitokias formuluotes nei yra įtvirtintos teisės aktuose, pavyzdžiui, padariniai, dėl kurių įprastinis gyvenimas taptų netoleruotinas, taip pat kad pirmosios instancijos teismo sprendime expressis verbis (liet. tiesiogiai, aiškiais žodžiais) nėra paminėtos Kvalifikavimo direktyvos nuostatos.

38. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo H. A. (H. A.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė