2018-11-13 Nr. AB-20334-3-61-3-03278-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-789-442/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03278-2018-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 44.5; 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2018 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vainekta“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 2 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vainekta“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui viešajai įstaigai „Pakuočių tvarkymo organizacija“ dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vainekta“ (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 55 (toliau – ir ginčijamas sprendimas), kuriuo pareiškėjui nustatyta ne vėliau kaip per 20 dienų sumokėti 129 840,34 Eur mokestį už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis per 2013 ir 2015 metų mokestinius laikotarpius.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti ginčijamo sprendimo galiojimą. Prašyme nurodė, kad tuo atveju, jeigu sumokės 129 840,34 Eur sumą, kyla riziką patirti ne tik neigiamą materialinę įtaką, bet bus padaryta didelė žala ūkinę veiklą vykdančiam subjektui, būtų sužlugdytas verslas ir darbuotojai netektų darbo vietų. Jam kas mėnesį reikalinga 772 218 Eur suma, kad įmonės veikla nesutriktų, t. y. kelis kartus didesnės apyvartinės lėšos už reikalaujamą mokestį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 2 d. nutartimi pareiškėjo skundą priėmė, o prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo netenkino.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo pateikta 2018 m. rugsėjo 5 d. buhalterinė pažyma, kuri, pareiškėjo teigimu, pagrindžia reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą, nėra pakankamas įrodymas, patvirtinantis, kad pareiškėjo finansinė būklė bloga ir kad pareiškėjui bus padaryta neatitaisoma žala. Pažymėjo, kad pareiškėjas iš esmės siekia ne būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo, o tuo, kad teismas prevenciškai imtųsi ginti jo teises, kas negali būti pagrindu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Atkreipė dėmesį, kad priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, tai neapsunkins teismo sprendimo įvykdymo šioje byloje.

Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo motyvuojamas iš esmės tik galimu jo interesų pažeidimu, taip pat įvertinęs pareiškėjo išdėstytų argumentų visumą, teismas konstatavo, kad šiuo atveju pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo būtinybę, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą.

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 2 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta tenkinti jo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti ginčijamo sprendimo galiojimą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo.

Pareiškėjo teigimu, teismas neįvertino, kad pareiškėjo skundas yra pakankamai pagrįstas, o kilusio ginčo aplinkybės yra neatsiejamai susijusios su Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėse bylose Nr. e1-1570-789/2018, Nr. eI-27-789/2018, Nr. eI-36-426/2018, Nr. I-100-815/2018 bei Nr. eI-2235-764/2018 nagrinėjamais ginčais.

Pareiškėjas nurodo, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teismas formaliai vertino pareiškėjui galinčias kilti pasekmes, skundžiamos nutarties argumentai neatitinka reikalavimo užtikrinimo priemonių instituto tikslo, šalių interesų pusiausvyros bei viešojo intereso, nėra adekvatūs ir proporcingi, nes sudaro nepagrįstas prielaidas rastis naujiems administraciniams ginčams. Teismas neteisingai vertino 2018 m. rugsėjo 5 d. buhalterinę pažymą, turėjo atsižvelgti, kad pareiškėjas yra verslo subjektas, kuris planuoja savo veiklą, investicijas ir gautiną pelną, todėl nenumatytų išlaidų, t. y. 129 840,34 Eur dydžio mokesčio sumokėjimas per itin trumpą laikotarpį yra akivaizdžiai žalingas tolesnei įmonės veiklai. Nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, bus apsunkinta pareiškėjo veikla, tikėtinai grės bankrotas arba kitos sunkios pasekmės, būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasidarys neįmanomas.

Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindžia ir būtinybe laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais administracinėje byloje Nr. e1-1570-789/2018, kurios nagrinėjimas sustabdytas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Vadovaujantis teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principais ginčo situacijoje yra visi pagrindai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pareiškėjo vertinimu, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą. Teismas neįvertino, kad dėl ginčijamos mokestinės prievolės ne tik pareiškėjas, bet ir daugelis kitų įmonių, esančių analogiškoje situacijoje, patirs neatitaisomą didelę žalą, kas lems daugelio darbuotojų atleidimą bei nedarbo lygio šalyje padidėjimą, finansinius sunkumus įmonės viduje, mokėtinų mokesčių sumų į valstybės biudžetą surinkimą, kadangi įmonės bus nepajėgios toliau sėkmingai funkcionuoti.

Pareiškėjas pažymi, kad teismas taip pat nevertino aplinkybių, kad skundžiamo sprendimo priėmimas sietinas su VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ ir „UAB Metrail“, o ne pareiškėjo teisės aktuose įtvirtintų įsipareigojimų netinkamu vykdymu, todėl teismui atsisakius taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pareiškėjo teisių ir laisvių suvaržymas yra neproporcingas ir prieštarauja pagrindiniams teisės principams.

Pasak pareiškėjo, teismas nepasisakė dėl pareiškėjo teisėtų lūkesčių pažeidimo. Pareiškėjas yra analogiškoje situacijoje kaip ir akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Volfas Engelman“ administracinėje byloje Nr. eI-1544-244/2018, kurio prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo teismas tenkino.

Atsakovas Departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 2 d. skundžiamą nutarties dalį nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės grindžia finansinių sunkumų grėsme ir dėl to galinčiomis kilti neigiamomis pasekmėmis. Tačiau reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis finansinėmis aplinkybėmis ir jas patvirtinančiais dokumentais. Pareiškėjas šiems teiginiams pagrįsti kartu su atskiruoju skundu nepateikė jokių duomenų, leidžiančių įvertinti įmonės finansinę būklę ir kitas aplinkybes dėl būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Atsakovo teigimu, ginčijamas sprendimas nesukuria pareiškėjui atskirajame skunde nurodytų neigiamų pasekmių, nes Aplinkos ministerija ar jos įgaliotos institucijos kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuojamas ir deklaruojamas mokestis už aplinkos teršimą, tačiau išieško nesumokėtą mokestį ir su juo susijusias sumas teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 110 straipsnio 1 ir 3 dalimis, pareiškėjo iškeltas mokestinis ginčas sustabdė ginčijamo sprendimo vykdymą.

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 2 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalimi, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (lot. – iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-371-602/2016, 2016 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-540-602/2016 ir kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012, 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013 ir kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teismui apskundė Departamento 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 55, kuriuo pareiškėjui nustatyta ne vėliau kaip per 20 dienų sumokėti 129 840,34 Eur mokestį už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis per 2013 ir 2015 metų mokestinius laikotarpius. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdyti nurodyto sprendimo galiojimą.

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 13 straipsnio 8 punkte numatyta, jog pagal šį įstatymą yra administruojamas mokestis už aplinkos teršimą. Nors mokesčio už aplinkos teršimo administravimas, šio mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimų tvarkos, patikrinimų rezultatų įforminimo bei patvirtinimo apskundimas pasižymi tam tikra specifika, numatyta MAĮ 16 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei kituose teisės aktuose, pagal Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 10 straipsnio 4 dalį, nesumokėtas mokestis už aplinkos teršimą sumokamas arba išieškomas, delspinigiai skaičiuojami, permokėta mokesčio suma grąžinama MAĮ nustatyta tvarka.

Pagal MAĮ 110 straipsnio 1 dalį, jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, taip pat mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą minėtosioms sumoms padengti (išskyrus atvejus, kai įskaitoma mokesčių mokėtojo prašymu), tačiau nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nurodytas šio įstatymo 95 straipsnyje, arba pagrindas jas naikinti.

Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl Departamento 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 55 iš esmės atitinka mokestinio ginčo požymius, kadangi pareiškėjas yra padavęs skundą dėl valstybės įstaigos, kuri įgaliota tikrinti, ar teisingai apskaičiuoti mokesčiai už aplinkos teršimą, sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kuriuo jam buvo nurodyta sumokėti atitinkamą mokesčio sumą. Pabrėžtina, kad tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-706-438/2018, 2018 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-735-438/2018).

Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir į tai, kad Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas nenumato kitokios taisyklės, nei yra nustatyta MAĮ 110 straipsnio 1 dalyje, darytina išvada, jog ginčijamų mokesčių priverstinis išieškojimas yra sustabdytas pagal įstatymą, nes pareiškėjas yra padavęs skundą dėl mokestinio ginčo. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdyti Departamento 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 55 galiojimą nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymo iš esmės yra pagrįsta ir teisėta, todėl paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vainekta“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė