2013-08-20 Nr. AB-4222-3-63-3-00724-2010-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-879/2013

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00724-2010-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugpjūčio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Z. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. Š. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja Z. Š. (toliau – ir pareiškėja) skundu, kurį patikslino (b. l. 5–6; 100–101), kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti jai iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus (toliau – ir VSDFV Klaipėdos skyrius, atsakovas) neišmokėtą senatvės pensijos dalį 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. - 3 673,47 Lt.

Pareiškėja paaiškino, kad jai buvo paskirta ir priklauso 1 197,32 Lt per mėnesį valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija (toliau – ir senatvės pensija). Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. turėjo būti išmokėta iš viso 28 828,88 Lt senatvės pensijos. Nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovas perskaičiavo senatvės pensiją, taikydamas Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 6 straipsnį. Dėl to pensija sumažėjo iki 1094,39 Lt per mėnesį, o nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. mokėtinos pensijos suma sumažėjo iki 26 357,04 Lt, t.y. 2 471, 84 Lt. Be to, atitinkamais 2010 metų mėnesiais (vasario, kovo, liepos, rugpjūčio, lapkričio) atsakovas senatvės pensiją mažino papildomai, kadangi taikė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, atsižvelgdamas į pareiškėjos gautas draudžiamąsias pajamas. Dėl to pareiškėjos senatvės pensija sumažėjo dar 1 201,63 Lt, o iš viso 3 673, 47 Lt.

Pareiškėja, remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23, 29, 48, 49 ir 52 straipsniais bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, teigė, kad jai priklausančios senatvės pensijos sumažinimas yra šiurkštus jos konstitucinių teisių pažeidimas. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai tik Laikinojo įstatymo nuostatas, numatančias galimybę mažinti senatvės ir valstybines pensijas draudžiamųjų pajamų turintiems jų gavėjams. Pareiškėjos nuomone, Konstitucinio Teismo nutarimas negali būti svarbesnis už pačią Konstituciją. Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis įpareigoja Lietuvos Respublikos Vyriausybę iki 2010 m. liepos 1 d. parengti ir patvirtinti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, tačiau tai nėra padaryta, taip pažeidžiami Lietuvos Respublikos piliečių lūkesčiai.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepimuose į pareiškėjos skundą ir patikslintą skundą (b. l. 34–35; 72–74; 104–106) paaiškino, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui, senatvės pensijos viršijančios šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį (650 Lt) buvo perskaičiuojamos ir mokamos vadovaujantis 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, paskirta iki šio įstatymo įsigaliojimo, perskaičiuojama padidinant pagrindinę senatvės pensijos dalį iki 120 procentų valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos, kai asmuo turi būtinąjį senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, ir taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą šio įstatymo taikymui einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį. Pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, perskaičiuotų pagal šio įstatymo 6 ir 7 straipsnius perskaičiuotų senatvės pensijų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu ir turi draudžiamųjų pajamų, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį.

Pareiškėjai perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį senatvės pensija 2010 m. vasario 1 d. – 2010 m. kovo 31 d., 2010 m. liepos 1 d. – 2010 m. rugpjūčio 31 d., 2010 m. lapkričio 1 d. – 2010 m. lapkričio 30 d. buvo dar kartą perskaičiuojama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatomis, atsižvelgiant į turėtas praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę. VSDFV Klaipėdos skyriaus veiksmai taikant Laikinąjį įstatymą iki Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamos jo nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, buvo teisėti, nes Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija.

Pagal Konstitucijos 107 straipsnį įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas įstatymas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. VSDFV Klaipėdos skyrius negalėjo nevykdyti galiojančio Laikinojo įstatymo. Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, įsigaliojusiu 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažinus, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, 2012 m. birželio 30 d.

Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu Nr. XI-2195 Laikinojo įstatymo 8 straipsnis ir 2 priedas pripažinti netekusiais galios. Lietuvos Respublikos Vyriausybės pavedimu Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia Sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės bei netekto darbingumo pensijų ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įstatymo projektą. Laikinasis įstatymas senatvės pensijas gaunantiems asmenims buvo taikomas iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Konstitucinis Teismas konstatavo, jog nustojus Laikinojo įstatymo nuostatas taikyti senatvės pensijas gaunantiems asmenims, nebetaikomas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1783 redakcijos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – ir Pensijų mokėjimo nuostatai) 146 punktas. Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Pensijų mokėjimo nuostatų 146 punktas tiek, kiek jame nustatytu teisiniu reguliavimu įgyvendintos Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriomis buvo sudarytos prielaidos perskaičiuojant pensijas jas sumažinti, neprieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 1 d. nutartimi (b. l. 50–56) sustabdė administracinę bylą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis ir 8 straipsnio 1 dalis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1783 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimo Nr. 1156 „Dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ 146 punktas neprieštarauja Konstitucijai. Įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartimi (b. l. 68) administracinė byla buvo atnaujinta.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimu (b. l. 110–114) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Ištyręs įrodymus, teismas nustatė, kad pagal 2010 m. rugsėjo 30 d. VSDFV Klaipėdos skyriaus pažymą Nr. (1.21) SI1-31032 (b. l. 7–9) pareiškėjai nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. buvo apskaičiuota mokėti 1 197,32 Lt senatvės pensija. Vadovaudamasis Laikinuoju įstatymu (įsigaliojo nuo 2010 m. sausio 1 d.), atsakovas perskaičiavo pareiškėjai paskirtą senatvės pensiją ir nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. balandžio 30 d. pareiškėjai mokėjo 1 094,39 Lt senatvės pensiją. Iš VSDFV Klaipėdos skyriaus 2012 m. spalio 30 d. pažymos Nr. (10.1) SI-60243 (b. l. 79–80) teismas nustatė, kad nuo 2011 m. gegužės 1 d. pareiškėjos senatvės pensija buvo perskaičiuota ir paskirta mokėti 1 208,97 Lt, tačiau nuo perskaičiavimo momento (2010 m. gegužės 1 d.) iki 2011 m. gruodžio 31 d. mokėta tik dalis perskaičiuotos pensijos – 1 105,85 Lt. VSDFV Klaipėdos skyriaus pažymose taip pat nurodyta, kad vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjai mokėtina pensija buvo perskaičiuota ir kitu pagrindu, t. y. pagal Laikinojo įstatymo 2 priede pateiktą formulę, atsižvelgiant į atitinkamo praėjusio mėnesio pareiškėjos gautas draudžiamąsias pajamas. Šiuo pagrindu pareiškėjos pensija 2010 m. vasario mėnesį sumažinta 83,72 Lt, kovo mėnesį – 104,40 Lt, liepos mėnesį – 687,06 Lt, rugpjūčio mėnesį – 262,43 Lt, lapkričio mėnesį – 64,02 Lt, iš viso 1 201,63 Lt. Teismas pažymėjo, jog atsakovo atlikti pareiškėjos senatvės pensijos skaičiavimai ir (ar) perskaičiavimai byloje neginčijami.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų perskaičiavimo ir šių išmokų mokėjimo asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, tvarką ginčo laikotarpiu nustatė Laikinasis įstatymas (2009 m. gruodžio 9 d. Nr. XI-537), kuris įsigaliojo nuo 2010 m. sausio 1 d., ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimas Nr. 1783 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimo Nr. 1156 „Dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“.

Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas ribinis valstybinės socialinio draudimo pensijos dydis – 650 litų. Šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, paskirta iki šio įstatymo įsigaliojimo, perskaičiuojama padidinant pagrindinę senatvės pensijos dalį iki 120 procentų valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos, kai asmuo turi būtinąjį senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, ir taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą šio įstatymo taikymui einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį. Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis nustatė, kad valstybinio socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų, perskaičiuotų pagal šio įstatymo 6 ir 7 straipsnius, <...> gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, <...>, ir turi draudžiamųjų pajamų, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį. Pensijų gavėjams, kurie privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiami pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, jų draudimo valstybiniu socialiniu pensijų draudimu laikotarpiu mokama pagrindinė valstybinės socialinio draudimo pensijos dalis, nustatyta šio įstatymo 6 straipsnyje, ir priedas už stažo metus (Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis). Pensijų mokėjimo nuostatų 146 punkte nustatyta, kad jeigu asmeniui paskirtos senatvės pensijos <...> dydis viršija ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį, <...> pensija perskaičiuojama Laikinojo įstatymo 6 straipsnyje nustatyta tvarka.

Teismas nustatė, kad pareiškėja nesutinka su pensijos sumažinimu pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį ir perskaičiavimu taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pažymėjo, kad valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina senatvės pensijoms mokėti, pensijų santykių teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas, inter alia mažinant paskirtas ir mokamas senatvės pensijas, tačiau tai darydamas įstatymų leidėjas privalo paisyti inter alia konstitucinių lygiateisiškumo, proporcingumo principų, nustatyti tolygų nediskriminacinį pensijų mažinimo mastą; sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai, numačius dėl pensijų sumažinimo susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą. Įstatymų leidėjas šio įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje pasiūlęs Vyriausybei parengti ir patvirtinti sumažintų valstybinio socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą ir taip įsipareigojęs įstatyme nustatyti sumažintų pensijų kompensavimo esminius elementus, numatę dėl senatvės pensijų sumažinimo atsiradusių praradimų kompensavimą. Tik taip aiškinamas Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas kartu su nustatytuoju šio įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje vertintinas kaip neprieštaravęs Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Nusprendęs, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Konstitucijai neprieštarauja ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 146 punktas, pagal kurį minėtos įstatymo nuostatos įgyvendintos.

Pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, senatvės pensija, paskirta iki šio įstatymo įsigaliojimo, perskaičiuojama padidinant pagrindinę pensijos dalį iki 120 procentų bazinės pensijos (bazinė pensija – 360 Lt), kai asmuo turi būtinąjį senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, ir perskaičiuojant papildomą pensijos dalį taikant Vyriausybės patvirtintą Laikinojo įstatymo taikymui einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį – 1 170 Lt. Teismas nustatė, kad faktiniai bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą 650 Lt ribinį dydį, todėl jos pensija buvo perskaičiuota Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka ir pensijos dydis nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. balandžio 30 d. buvo sumažintas iki 1 094,39 Lt, o nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. perskaičiavus pensiją ir nustačius mokėtiną pensiją 1 208,97 Lt, mokėta 1 105,85 Lt. Teismas konstatavo, kad 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatoms, atsakovas, vykdydamas tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, privalėjo jį taikyti ir perskaičiuoti pareiškėjos senatvės pensiją.

Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 straipsnyje nustatyta, Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2010 m. liepos 1 d. parengia ir patvirtina sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų kompensavimo tvarkos aprašą. Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime pažymėjo, jog Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas kaip reiškiantis, kad Vyriausybei siūloma parengti ir patvirtinti sumažintų valstybinio socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarką, kuri neapimtų esminių pensijų kompensavimo elementų (pagrindų, dydžių ir pan.); šiuos sumažintų pensijų kompensavimo elementus įstatymu turi nustatyti įstatymų leidėjas; tik taip suprantamas šis teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Šis nutarimas buvo paskelbtas ir įsigaliojo 2010 m. lapkričio 16 d. (Žin., 2010, Nr. 134-6860). Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad Vyriausybės pavedimu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia Sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės bei netekto darbingumo pensijų ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įstatymo projektą ir artimiausiu metu pateiks jį Lietuvos Respublikos Seimui. Seimui priėmus šį įstatymą ir jam įsigaliojus, pareiškėjos praradimai bus kompensuojami jame nustatyta tvarka ir terminais.

Taigi įstatymų leidėjas įpareigotas nustatyti teisinį reguliavimą, kuriame bus įtvirtinta sumažintų pensijų kompensavimo tvarka. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad jis neturi įgalinimų įsiterpti į įstatymų leidėjui deleguotos funkcijos įgyvendinimą, spręsdamas dėl sumažintų pensijų kompensavimo būdo ir mechanizmo. Be to, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Remdamasis šiais argumentais, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nėra teisinių prielaidų tenkinti pareiškėjos skundo dalį dėl pensijos, sumažintos taikant Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Dėl pareiškėjos skundo reikalavimo priteisti neišmokėtą dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo senatvės pensijos dalį teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, jog Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbių visuomenės ir valstybės interesų tenkinimą, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija būtent dėl to būtų sumažinta didesniu mastu, nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu.

Teismas vadovavosi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir Konstitucinio Teismo įstatymas) 72 straipsnio 1 dalimi, pagal kurias Lietuvos Respublikos įstatymas ( jo dalis) <...> negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį kiekvienas Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis), Konstitucinio Teismo sprendimu (nutarimu) pripažintas prieštaraujančiu kuriam nors aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, yra visam laikui pašalinamas iš Lietuvos teisės sistemos, jis niekada nebegalės būti taikomas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d. sprendimai). Atitinkamam teisėkūros subjektui – Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei – kyla konstitucinė pareiga pripažinti tokį teisės aktą (jo dalį) netekusiu galios arba (jeigu be atitinkamo tų visuomeninių santykių teisinio reguliavimo negalima išsiversti) pakeisti jį taip, kad naujai nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarautų aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, bet ir tol, kol ši konstitucinė pareiga nėra įvykdyta, atitinkamas teisės aktas (jo dalis) jokiomis aplinkybėmis negali būti taikomas – šiuo atžvilgiu tokio teisės akto teisinė galia yra panaikinta (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d. sprendimai). Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime yra pažymėjęs, kad pagal Konstituciją, iki Konstitucinio Teismo sprendimo, kad atitinkamas teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, oficialaus paskelbimo daroma prielaida, jog toks teisės aktas atitinka Konstituciją, o teisinės pasekmės (pvz., atitinkamos institucijos priimtas sprendimas nesuteikti tam tikros teisės ar teisinio statuso), atsiradusios tokio teisės akto pagrindu, yra laikomos teisėtomis.

Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., pareiškėjai paskirta senatvės pensija buvo perskaičiuojama galiojant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime konstatuota, kad iš Konstitucijos, kurioje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, įstatymų leidėjui nekyla pareigos nustatyti teisinio reguliavimo, pagal kurį Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia būtų nukreipiama į praeitį, o ne į ateitį. Atsižvelgęs į tai, kad teisinis reguliavimas dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, buvo paskelbtas ir įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d., pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad minėto Konstitucinio Teismo nutarimo taikymas gali būti nukreiptas tik į ateitį.

Nustatęs, kad atsakovas, perskaičiuodamas pareiškėjai paskirtą senatvės pensiją, teisėtai ir pagrįstai vadovavosi ginčo laikotarpiu galiojusio Laikinojo įstatymo nuostatomis, teismas nusprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovas veikė neteisėtai, todėl netenkino pareiškėjos skundo.

III. Pareiškėja Z. Š. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu (b. l. 116–118) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m gruodžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti 3 673,47 Lt senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas pažeidė Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Teismas prioritetą suteikė Laikinajam įstatymui, o ne Konstitucijai,

2. Konstitucijos 23 straipsnis įpareigoja paimtos nuosavybės atlyginimą nustatyti tuo pačiu įstatymu, kuriuo ji paimama. Nors Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalimi Vyriausybė buvo įpareigota iki 2010 m. liepos 1 d. parengti ir patvirtinti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, tačiau tai nepadaryta iki šiol.

3. Konstitucijos 48 straipsnis garantuoja kiekvienam žmogui teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir už jį gauti teisingą apmokėjimą. Nuo 2009 m. darbas pagal autorines sutartis buvo apmokestintas dvigubai. Mokėdama didesnius mokesčius dėl minėto darbo, apeliantė neteko dar ir dalies senatvės pensijos. Tai akivaizdus žmogaus teisių suvaržymas ir Konstitucijos 29 straipsnio pažeidimas. Konstitucinis Teismas nurodė, kad negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą arba užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija dėl to būtų sumažinta didesniu mastu nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 122–125) atsakovas nurodo argumentus, kuriais rėmėsi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Papildomai nurodo:

1. Pareiškėjai senatvės pensija 2010–2011 m. buvo perskaičiuota ir mokėta tuo metu galiojusio Laikinojo įstatymo nustatyta tvarka. Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime akcentavo, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teisės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės yra teisėtos. Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime konstatuota, jog iš Konstitucijos, kurioje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, įstatymų leidėjui nekyla pareigos nustatyti teisinio reguliavimo, pagal kurį Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia būtų nukreipiama į praeitį, o ne į ateitį. Teisinis reguliavimas dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalies tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuris paskelbtas ir įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d., todėl jo taikymas gali būti nukreiptas tik į ateitį.

2. Įvertinęs tai, kad įstatymų leidėjas įpareigotas numatyti teisinį reguliavimą, kuriuo bus nustatyta sumažintų pensijų kompensavimo tvarka, teismas pagrįstai konstatavo, kad neturi įgalinimų įsiterpti į įstatymų leidėjui deleguotos funkcijos įgyvendinimą, spręsdamas dėl sumažintų pensijų kompensavimo būdo ir mechanizmo. Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarime, įsigaliojusiame 2010 m. lapkričio 16 d., pažymėta, jog Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas kaip reiškiantis, kad Vyriausybei siūloma parengti ir patvirtinti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarką, kuri neapimtų esminių pensijų kompensavimo elementų (pagrindų, dydžių ir pan.), tik taip suprantamas šis teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės pavedimu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia Sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės bei netekto darbingumo pensijų ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įstatymo projektą. Seimui priėmus šį įstatymą ir jam įsigaliojus, pareiškėjos praradimai bus kompensuojami jame nustatyta tvarka ir terminais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai paskirtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos perskaičiavimo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį ir šiuo pagrindu perskaičiuotos pensijos dydžio ribojimo asmeniui, kuris turi draudžiamųjų pajamų, taikant šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalį.

Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, paskirta iki šio įstatymo įsigaliojimo, perskaičiuojama padidinant pagrindinę senatvės pensijos dalį iki 120 procentų valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos, kai asmuo turi būtinąjį senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, ir taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą šio įstatymo taikymui einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį. Byloje nustatyta, kad atsakovui perskaičiavus pareiškėjos senatvės pensiją pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatas, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai nebuvo išmokėta iš viso 2 471, 84 Lt (28 828,88 Lt - 26 357,04 Lt).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai. Atsižvelgiant į tai, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo sudarytos prielaidos perskaičiuojant paskirtas senatvės pensijas jas sumažinti, buvo nustatytas valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina senatvės pensijoms mokėti, taip pat į tai, kad jis nustatytas laikantis iš konstitucinių proporcingumo, lygiateisiškumo principų kylančių reikalavimų ir taikytas laikinai, be to, numačius kompensuoti dėl šių pensijų sumažinimo atsiradusius praradimus, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad nebuvo konstitucinių argumentų teigti, jog toks reguliavimas prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas šiame nutarime taip pat konstatavo, kad įstatymų leidėjas Laikinajame įstatyme nustatęs tam tikrą išimtį, dėl kurios negalėjo būti perskaičiuojamos (mažinamos) tos senatvės pensijos, kurios neviršijo įstatyme nustatyto ribinio valstybinės socialinio draudimo pensijos dydžio - 650 Lt, o jį viršijančios pensijos perskaičiuojant negalėjo būti sumažintos daugiau nei iki šio dydžio, nepažeidė iš konstitucinių lygiateisiškumo, proporcingumo principų kylančių reikalavimų.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis (1197,32 Lt) viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnyje nurodytą ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį (650 Lt), kurio neviršijančios pagal šį įstatymą perskaičiuotos valstybinės socialinio draudimo pensijos neperskaičiuojamos (nemažinamos). Perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį pareiškėjos senatvės pensija taip pat liko didesnė už minėtą ribinį dydį (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m.gegužės 1 d. -1094,39, nuo 2011 m.gegužės 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. -1105,85 Lt). Taigi atsakovas, taikydamas apeliantės atžvilgiu Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas, jos senatvės pensiją perskaičiavo pagrįstai ir teisėtai, kadangi tai buvo atlikta vadovaujantis Konstitucijai neprieštaraujančia įstatymo norma.

Dėl apeliacinio skundo argumento, susijusio su Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalimi, atkreiptinas dėmesys į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktus išaiškinimus. Konstitucinis Teismas šiame nutarime vertindamas Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta pensijų perskaičiavimo tvarka, suponavusi jų sumažinimą, įtvirtinto teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai, pabrėžė, kad būtina visų pirma įvertinti Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies konstitucingumą. Konstitucinis Teismas atsižvelgė į tai, kad ankstesniame savo nutarime (2010 m. birželio 29 d.) buvo konstatavęs, jog Laikinojo įstatymo Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas kaip reiškiantis, kad Vyriausybei siūloma parengti ir patvirtinti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarką, kuri neapimtų esminių pensijų kompensavimo elementų (pagrindų, dydžių ir pan.); šiuos sumažintų pensijų kompensavimo elementus įstatymu turi nustatyti įstatymų leidėjas. Taigi teisinis reguliavimas, įtvirtintas Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje, aiškintinas kaip reiškiantis inter alia įstatymų leidėjo įsipareigojimą įstatymu nustatyti esminius pensijų kompensavimo elementus (pagrindus, dydžius ir pan.), kuriais Vyriausybė vadovautųsi rengdama ir tvirtindama dėl valstybinio socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų sumažinimo atsiradusių praradimų kompensavimo tvarkos aprašą. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime šiame kontekste pažymėjo, kad įstatymų leidėjo pareiga įstatyme nustatyti esminius sumažintų pensijų kompensavimo elementus nereiškia, kad šie elementai turėtų būti nustatyti būtent Laikinajame įstatyme, inter alia jo 16 straipsnio 4 dalyje. Taigi nėra pagrindo teigti, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis tiek, kiek įstatymu nėra nustatyti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų esminiai kompensavimo elementai, prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Atsižvelgiant į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, apeliantės nurodyta aplinkybė, kad Vyriausybė nėra patvirtinusi Aprašo, nėra pagrindas priteisti pareiškėjai Konstitucijai neprieštaraujančios įstatymo normos pagrindu perskaičiuotą (sumažintą) pensijos dalį.

Remiantis nurodytu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu bei išdėstytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas ta apimtimi, kuria atmestas pareiškėjos reikalavimas dėl neišmokėtos pensijos dalies pritaikius Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas priteisimo, atmestas pagrįstai ir teisėtai. Ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista, o pareiškėjos apeliacinis skundas šioje dalyje atmetamas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ta apimtimi, kuria buvo atmestas pareiškėjos reikalavimas priteisti senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią atsakovui pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, kuri nustatė, kad valstybinių socialinio draudimo senatvės, <...> pensijų, perskaičiuotų pagal šio įstatymo 6 ir 7 straipsnius, <...> gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, <...> ir turi draudžiamųjų pajamų, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog reguliuojant pensijų santykius būtina paisyti Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies, kurioje inter alia įtvirtinta galimybė žmogui savo nuožiūra (t. y. laisvai apsisprendžiant) pasirinkti darbą; valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija būtent dėl to būtų sumažinta daugiau nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjos senatvės pensijai, perskaičiuotai pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, kai kuriais 2010 metų mėnesiais (vasario, kovo, liepos, rugpjūčio, lapkričio) atsakovas taikė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį ir dėl šio ribojimo, kuris pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, pareiškėja negavo 1 201,63 Lt (28 828,88 Lt – 25 155,41 Lt = 3673, 47 Lt – 2471,84 Lt = 1 201,63 Lt) senatvės pensijos.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą šioje dalyje atmetė remdamasis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalimi. Taip pat rėmėsi kai kuria Konstitucinio Teismo jurisprudencija. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šioje dalyje netinkamai taikė materialinės teisės normas, neatsižvelgė į minėtas įstatymų nuostatas aiškinančią Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, taip pat į šiais klausimais suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Konstitucinis Teismas, kuris pagal Konstituciją vienintelis turi įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai), savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, nėra absoliuti, kad aiškinant Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinį atsižvelgtina ir į kitas Konstitucijos nuostatas, inter alia į Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį, 110 straipsnį, taip pat į konstitucinį teisinės valstybės principą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas, plėtodamas oficialią konstitucinę doktriną, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime priminė, kad Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis), ir kad, kaip jau ne kartą yra konstatavęs, Konstitucijos principai ir normos sudaro darnią sistemą, kad nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijoje įtvirtinta vertybių pusiausvyra.

Pažymėjo, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinys aiškintinas ir šio straipsnio 2 dalies, taip pat Konstitucijos 1, 5, 6, 18, 30 straipsnių, 102 straipsnio 1 dalies bei 110 straipsnio nuostatų kontekste. Atsižvelgdamas į Konstitucijos viršenybę įtvirtinantį visuminį konstitucinį teisinį reguliavimą, Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta jos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai.

Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esme, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Pagal minėtuose Konstitucinio Teismo oficialiuose konstitucinės jurisprudencijos baigiamuosiuose aktuose, kurie privalomi ne tik teismams, bet ir visoms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, pareigūnams bei piliečiams, pateiktus išaiškinimus, Konstitucinio Teismo sprendimo galia išimtiniais atvejais gali būti nukreipta ir į pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius, atsiradusius iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas jo dalis prieštarauja Konstitucijai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A552-519/2013) nagrinėdama ginčą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies pritaikius Laikinojo įstatymo nuostatas, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pateiktus išaiškinimus dėl išimties iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį konstatavo, kad ji yra neišvengiamai saistoma Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų.

Pažymėjo, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas, teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą.

Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Nors minėtoje administracinėje byloje buvo nagrinėjamas ginčas dėl valstybinės pensijos neišmokėtos dalies, tačiau joje pateikti teisės aiškinimai yra reikšmingi ir nagrinėjant ginčus dėl senatvės pensijų. Analogiška teisės aiškinimo ir taikymo praktika formuojama sprendžiant ginčus dėl senatvės pensijų nepriemokų, kurios susidarė dėl antikonstitucinėmis pripažintų įstatymo normų taikymo, priteisimo (LVAT nutartys administracinėse bylose A502-911/2013, A552-954/2013, A502-982/2013, A552-983/2013 ir kt.). Vertinant nagrinėjamai bylai aktualius teisės taikymo klausimus, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose.

Tokios išvados kyla iš Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo bei Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nuostatų.

Pažymėtina, kad minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynimo yra ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynimo pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai, tęstinumas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Administracinių teismų praktika Nr. 22, p. 318–325; išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, p. 261–275).

Naginėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, be kita ko, buvo išspręstas nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. Š. skundą Klaipėdos apygardos administracinio teismo pateiktas Konstituciniam Teismui prašymas ištirti pareiškėjos senatvės pensijos perskaičiavimui (sumažinimui) taikytų įstatymo normų (Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies) atitikimą Konstitucijai, kadangi pirmosios instancijos teismui kilo abejonių dėl nagrinėjamoje individualioje byloje taikytinų įstatymo normų atitikimo Konstitucijai (Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalis, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis).

Minėta, kad vieną iš pareiškėjos senatvės pensijos perskaičiavimui taikytų įstatymo normų (Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį) Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino prieštaraujančia Konstitucijai. Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Šis konstitucinis imperatyvas perkeltas į Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime inter alia yra akcentavęs, kad Konstitucijos 110 straipsnyje įtvirtintu draudimu taikyti Konstitucijai prieštaraujantį įstatymą, taip pat bylą nagrinėjančio teismo pareiga, kilus abejonėms, ar teisės aktas, kuris turėtų būtų taikomas toje byloje, neprieštarauja Konstitucijai, kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas atitinka Konstituciją; tokiu konstituciniu reguliavimu siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis atitinkamas teisės aktas (jo dalis), kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių, kad nebūtų pažeistos asmens teisės. Minėtame Konstitucinio Teismo sprendime pateiktas išaiškinimas, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta jos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai, nagrinėjamo ginčo atveju itin aktualus, kadangi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pirmosios instancijos teismui nagrinėjamoje individualioje byloje pagal pareiškėjos Z.

Š. skundą dėl senatvės pensijos sumažinimo kilusios abejonės dėl šioje byloje taikytinos įstatymo normos (Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies) atitikties Konstitucijai buvo pripažintos pagrįstomis, ši įstatymo norma pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas įstatymo normą, kuri Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, pažeidė Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus imperatyvus.

Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis nustato, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime inter alia pažymėjo, kad tai, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu sprendimas dar nėra įvykdytas arba jau įvykdytas, kiekvienu konkrečiu atveju nustato jurisdikcinės ir teisę taikančios institucijos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme „sprendimų įvykdymu“ pripažįstamos situacijos, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentuojančios minėtus teisinius santykius, pripažinimo neteisėta. Ir priešingai – sprendimas laikomas neįvykdytu, kol asmuo turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negalima konstatuoti sprendimo įvykdymo Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A1-438/2005, Administracinių teismų praktika, Nr.8, p. 316-326; LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Administracinių teismų praktika Nr. 22, p. 318–325; LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, p. 261–275); LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013).

Pagal tikrinamos bylos faktines aplinkybes teisiniai santykiai tarp apeliantės ir atsakovo dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialaus paskelbimo negali būti laikomi susiklosčiusiais galutinai Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Byloje nustatyta, kad skundą administraciniam teismui dėl sumažintos nuo 2010 m. sausio 1 d. senatvės pensijos apeliantė padavė 2010 m. spalio 25 d., t.y. nepraleidusi termino reikalavimui dėl senatvės pensijos dalies grąžinimo pareikšti. Šios aplinkybės taip pat pagrindžia Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatų taikymą sprendžiant nagrinėjamą individualų ginčą.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos skundo dalį dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies, kurios pareiškėja negavo atsakovui pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas (ABTĮ 142 str.1 d., 143 str.), priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuris šioje dalyje turi būti pakeistas. Todėl šioje dalyje pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas priteisiant iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus pareiškėjai dėl šios įstatymo normos 2010 metais susidariusią valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką - 1 201,63 Lt.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos Z. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimą.

Pareiškėjos Z. Š. skundą patenkinti iš dalies. Priteisti pareiškėjai Z. Š. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 1 201,63 Lt (vienas tūkstantis du šimtai vienas litas šešiasdešimt trys centai) valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos.

Kitą Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas