2013-07-04 Nr. AB-3312-3-61-3-02804-2010-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-1525/2013

Teisminio proceso numeris Nr. 3-61-3-02804-2010-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. D. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjas J. D. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-3), kurį patikslino (b. l. 19–21), prašydamas panaikinti 2010 m. rugsėjo 6 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, VRM) sprendimą Nr. 1D-6823-(2) ir priteisti iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės neišmokėtą valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad 2005 m. jam buvo paskirta 554,10 Lt valstybinė pensija. 2010 m. vasario mėn. Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos į jo sąskaitą pervedė sumažintą pensiją – tik 489,71 Lt. 2010 m. birželio 23 d. jis kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas išmokėti neišmokėtą pensijos dalį, tačiau gavo atsakymą, kad jo prašymas netenkinamas.

Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas), kuris su tam tikromis išimtimis, įsigaliojo nuo 2010 m. sausio 1 d., neatsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) suformuotą praktiką dėl pensijų mažinimo. Manė, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 5 straipsnio 1 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) ir jam pagal nurodytas normas neišmokėta pensijos dalis turi būti grąžinta. Manė, kad šioje byloje taikytina Lietuvos valstybės deliktinė atsakomybė.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 33–35) pažymėjo, kad teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, t. y. įstatymas ar kitas teisės aktas laikomi teisėtais ir privalo būti taikomi tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai.

Nurodė, kad neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi Laikinojo įstatymo nuostatos, kurių pagrindu buvo perskaičiuota jo valstybinė pensija, nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Manė, kad nėra pagrindo priteisti žalos atlyginimą, kadangi netenkinamos civilinės atsakomybės sąlygos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK). Pareiškėjas neįrodė, kad Vidaus reikalų ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjo J. D. skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui J. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 2 567,74 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Likusią skundo dalį atmetė.

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“; Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas šiame nutarime taip pat pripažino, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nustatytas valstybinių pensijų mažinimas dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties valstybėje susidarius ypatingai situacijai buvo netolygus, nes juo pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos valstybinių pensijų dydžių proporcijos. Todėl buvo konstatuota, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo (-auja) Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Nustatyta, jog Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. vasario 4 d. pažyma Nr. 11PP (P)-1036 (b. l. 52-53) patvirtina, kad pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota ir mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis. Kadangi pareiškėjui paskirtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dydis buvo 554,10 Lt, t. y. neviršijo Laikinajame įstatyme nustatyto ribinio dydžio, jam pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas nebuvo perskaičiuota, išskyrus 2011 m. vasario, rugsėjo, spalio, lapkričio mėn., kai jam buvo mokamas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas (b. l. 52–53). Padaryta išvada, kad pareiškėjui J. D. laikotarpiu, kai jis turėjo draudžiamų pajamų (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 1 d.) nepagrįstai neišmokėta 2 567,74 Lt valstybinės pareigūnų ir karių pensijos (b. l. 52–53, pažymos grafa „Pensijos skirtumas“).

Teismas atsižvelgė į tai, kad šis Konstitucinio Teismo nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnį, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011; administracinėse bylose Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004, Nr. A7-55/2004), į CK 1.125 straipsnio 9 dalį, tai, kad pareiškėjas skundą teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo padavė 2010 m. spalio 4 d. (b. l. 1), pensijų ribojimas pradėtas taikyti 2010 m. sausio 1 d., ir pripažino, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. 2012 m. rugsėjo 21 d.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2012 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012), padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui J. D. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Vidaus reikalų ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis (2 567,74 Lt) pareiškėjui priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Pažymėjo, kad Vidaus reikalų ministerija, apskaičiuodama pensijų dydžius, vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomu teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Todėl pripažinta, kad Vidaus reikalų ministerija, vadovaudamasi teisės normomis, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka. Padaryta išvada, kad Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, todėl ginčijamas 2010 m. rugsėjo 6 d. sprendimas Nr. 1D-6823-(2) yra teisėtas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

III. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija pateikė apeliacinį skundą (b. l. 68-69), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad:

1. Nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. 2012 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, todėl ir Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiams iki nutarimo įsigaliojimo. Todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą išmokėti pensijos nepriemoką.

Pareiškėjas J. D. atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 74-75) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė suformuotą konstitucinę jurisprudenciją ir pagrįstai įpareigojo atsakovą apskaičiuoti bei išmokėti jam neteisėtai neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atsakovai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia Konstitucinio Teismo nutarimo galiojimo ginčo santykiams argumentais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Todėl teismai, nagrinėdami bylas, privalo vadovautis suformuota teismų praktika panašiose bylose.

Sprendžiant dėl Konstitucinio Teismo nutarimo taikymo teisiniams santykiams, atsiradusiems iki tokio nutarimo įsigaliojimo, paminėtinas Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas, kuriame konstatuota, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis. Pagal Konstitucijos 110 straipsnį, nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo nuostatų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra.

2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybei papildomą finansinę naštą, neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą ir atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas. Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kadangi minėta byla iš esmės yra panaši kaip ir nagrinėjama.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei administracinių teismų praktiką, suformuotą panašiose bylose.

Todėl atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas