d6a8e5ad-eb7f-4e1d-bbb2-13cc9b1ab61c · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr Civilinė byla Nr. e2A-782-178/2016Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02625-2014-7Procesinio sprendimo kategorija 2.5.10.2.4.1 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. lapkričio 15 d.Vilnius              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Konstantino Gurino, Dalios Kačinskienės ir Alvydo PoÅ¡kaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovų A.

S. ir V. S. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „VitGre“ ieÅ¡kinį atsakovams A. S., V. S. ir V. M. dėl žalos atlyginimo.              Teisėjų kolegija n u s t a t ė :I. Ginčo esmė Byloje sprendžiamas klausimas dėl bendrovės vadovo ir dalyvio savalaikiai nesikreipus dėl bankroto bylos bendrovei iÅ¡kėlimo civilinės atsakomybės.IeÅ¡kovė BUAB „VitGre“ pareikÅ¡tu ieÅ¡kiniu (patikslintu ieÅ¡kiniu) prašė priteisti solidariai iÅ¡ atsakovų A.

S., V. S. ir V. M. 217 047,06 Eur (749 420,10 Lt) žalos; 5 proc. procesines palÅ«kanas bei bylinėjimosi iÅ¡laidas. Nesant pagrindų taikyti solidariÄ jÄ atsakomybę, prašė taikyti dalinę ir solidariÄ jÄ atsakomybę ir atsižvelgiant į pareigų vykdymo laikotarpį priteisti iÅ¡ A. S. 16 968,65 Eur (58 589,37 Lt) už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 21 d. padarytÄ Å¾alÄ , iÅ¡ V. S. ir A. S. solidariai 14 062,61 Eur (48 555,39 Lt) už laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 21 d. iki 2012 m. gegužės 11 d. padarytÄ Å¾alÄ ir 155 634,89 Eur (53 7376,16 Lt) už laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 21 d. iki 2013 m. gegužės 28 d. padarytÄ Å¾alÄ , iÅ¡ V.

M. ir A. S. solidariai 30 380,86 Eur (104 899,04 Lt) už laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 11 d. iki 2012 m. lapkričio 21 d. bendrovei padarytÄ Å¾alÄ . Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 16 d. nutartimi iÅ¡kėlė UAB „VitGre“ bankroto bylÄ , 2013 m. spalio 8 d. ir 2014 m. balandžio 2 d. nutartimis patvirtino kreditorių reikalavimų sÄ raÅ¡Ä 926 448,10 Lt sumai. IeÅ¡kovės vienintele akcininke iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo ir vadove iki 2011 m. lapkričio 21 d. buvo A. S., vadovais taip pat buvo V.

S. nuo 2011 m. lapkričio 21 d. iki 2012 m. gegužės 11 d. ir nuo 2012 m. lapkričio 21 d. iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo bei V. M. nuo 2012 m. gegužės 11 d. iki 2012 m. lapkričio 21 d. Nuo 2010 m. bendrovė veikė nuostolingai, jos turtinė padėtis blogėjo. IÅ¡ balanso ir sintetinio sÄ skaitų apyvartos žiniaraščio, sudaryto 2011 m. sausio 1 d., matyti, kad bendrovė turėjo 180 017 Lt vertės turtÄ ir 177 028,14 Lt įsipareigojimų. Pagal balansÄ ir sintetinio sÄ skaitų apyvartos žiniaraÅ¡tį, sudarytÄ 2012 m. sausio 1 d., bendrovė turėjo 259 307,49 Lt įsipareigojimų ir 164 550 Lt turto. 2012 m. pirmo pusmečio finansinės atskaitomybė dokumentai rodo, kad bendrovė turėjo 62 718 Lt vertės turtÄ , o per vienerius metus mokėtinos sumos siekė 329 102 Lt.

Remiantis sintetinių sÄ skaitų apyvartos žiniaraščiu, sudarytu 2013 m. sausio 1 d., bendrovė turėjo 447 058,47 Lt įsipareigojimų. Remiantis sintetinių sÄ skaitų apyvartos žiniaraščiu, sudarytu 2013 m. gegužės 29 d., bendrovės įsipareigojimai siekė 610 468,43 Lt. IeÅ¡kovės teigimu, jau 2011 m. sausio 1 d. egzistavo pagrindai bankroto bylos iÅ¡kėlimui, nes bendrovė vėlavo ir neatsiskaitė su darbuotojais, jos įsiskolinimai augo, o turto masė buvo mažesnė nei įsiskolinimų dydis.

Tačiau atsakovai į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo nesikreipė, toliau vykdė veiklÄ , taip didindami bendrovės įsiskolinimus. Tai, kad bendrovė yra nemoki, atsakovams buvo žinoma, todėl jie yra solidariai atsakingi už ieÅ¡kovei ir jos kreditoriams padarytÄ Å¾alÄ . Nesant pagrindų taikyti solidariÄ jÄ atsakomybę, ieÅ¡kovė pagal turimus finansinius dokumentus ir buhalterinę informacijÄ atliko papildomus skaičiavimus ir praÅ¡o atsakovų atžvilgiu taikyti dalinę atsakomybę (žr. nutarties 2 punktas).

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2012 m. atliko ieÅ¡kovės veiklos mokestinį patikrinimÄ , kurio metu nustatė vykdomos veiklos pažeidimų. Už buhalterinės apskaitos organizavimÄ atsakovė buvo atsakinga laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 28 d. iki 2011 m. lapkričio 21 d., o atsakovai V. S. ir V. M. – laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 21 d. iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo. IeÅ¡kovės skolos 2011 m. sausio 1 d. sudarė 177 028 Lt, o bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma – 926 448,10 Lt.

Šių skolų bendrovė negali padengti, todėl išaugęs skolų dydis 749 420,10 Lt laikytinas ieškovės patirta žala. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 10 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei solidariai iš V. S. ir A. S. 127 007,36 Eur žalos atlyginimo; valstybei naudai iš V. S. ir A. S. po 1 214 Eur žyminio mokesčio; kitoje dalyje ieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad pagal finansinės atskaitomybės dokumentus 2011 m. sausio 1 d. ieškovė buvo nemoki, todėl A.

S., kurios kaip vadovės įgaliojimų pabaiga buvo 2012 m. lapkričio 21 d., privalėjo kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo. Tuo metu V. S. įmonėje dirbo komercijos direktoriumi, o nuo 2011 m. lapkričio 21 d. iki 2012 m. lapkričio 21 d. buvo paskirtas laikinai einančiu direktoriumi (juridinių asmenų registre Å¡ios jo pareigos neregistruotos). Nuo 2012 m. lapkričio 23 d. juridinių asmenų registro duomenimis ieÅ¡kovės vadovu buvo V. S.. Todėl atsakomybė už nesavalaikį kreipimÄ si į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo tenka bendrovės akcininkei ir vadovei A.

S. bei vadovui V. S.. Nuo 2011 m. sausio 1 d. bendrovės skolos didėjo, o A. S. ir V. S. toliau vykdoma veikla jas didino. Todėl jų veiksmai yra priežastiniame ryÅ¡yje su bendrovei ir jos kreditoriams padaryta žala – skolų padidėjimu. Ä® bylÄ pateiktas akcininko 2012 m. gegužės 11 d. sprendimas, kuriuo V. M. nuo 2012 m. gegužės 11 d. iki 2012 m. lapkričio 21 d. buvo paskirtas laikinai einančiu direktoriaus pareigas, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad direktoriaus pareigas faktiÅ¡kai atliko V.

S.. Todėl ieÅ¡kinys V. M. atžvilgiu atmestas.Aplinkybė, kad A. S. iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo buvo gimdymo ir vaiko priežiÅ«ros atostogose, nesumažina jos atsakomybės, nes visÄ Å¡Ä¯ laikotarpį ji buvo ieÅ¡kovės savininkė, o 2011 m. sausio 1 d. ji buvo ir vadovė. Be to, mokėjimo žiniaraščiai patvirtina, kad A. S. nuo 2012 m. rugsėjo mėnesio vėl dirbo ir gavo darbo užmokestį. Atsakovai yra sutuoktiniai, abu dirbo bankrutavusioje bendrovėje, kuri buvo Å¡eimos verslas. Atsakovams nesutikus skirti byloje ekspertizės dėl žalos dydžio nustatymo ir atsakomybės ribų, teismas A.

S. ir V. S. laikė solidariais skolininkais.Ieškovė skolų apimtį bankroto bylos iškėlimo metu grindžia 2014 m. balandžio 2 d. nutartimi patvirtinta kreditorinių reikalavimų suma 926 448 Lt (268 317,87 Eur). Tačiau šia nutartimi kreditoriniai reikalavimai patvirtinti ne ginčo tvarka, todėl jų dydis neturi prejudicinės galios byloje dėl žalos atlyginimo, jei atsakovai tokio kreditorinių reikalavimų dydžio ar jo dalies nepripažįsta.Formaliai skaičiuojant uždelsto kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo padarytos žalos dydis būtų ieškovės nurodoma 217 047,06 Eur suma.

Tačiau Å¡alių argumentai patvirtina, kad kreditorinių reikalavimų sÄ raÅ¡e, kuriuos administratorius pateikė patvirtinti nurodydamas, kad ginčo dėl jų nėra, yra padidintos kai kurių reikalavimų sumos. Pirmos eilės kreditorinių reikalavimų sÄ raÅ¡e patvirtinta 662 349 Lt skola darbuotojams, tačiau ji sumažėjo 262 355,48 Lt iÅ¡mokėjus darbuotojams iÅ¡ Garantinio fondo. Pagal darbuotojų reikalavimų struktÅ«rÄ , uždelsimas atsiskaityti sudaro 210 174,44 Lt. Uždelsimo atsiskaityti sumos sudaro apie 1/3 dalį visų kreditorinių reikalavimų darbuotojams, kurie, kaip rodo atsakovų pateikti skaičiavimai, ne visais atvejais paskaičiuoti pagrįstai.

Å alims buvo siÅ«loma prieÅ¡taravimams paÅ¡alinti ir žalos dydžiui nustatyti skirti buhalterinę ekspertizę, Å¡alys nesutiko, todėl žalos dydį teismas nustatė pagal turimus dokumentus.VMI atlikus mokestinį patikrinimÄ nustatyta, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. nustatytas 82 001 Lt neiÅ¡mokėto darbo užmokesčio įsiskolinimas, kuris antstolių patvarkymais sumažintas 32 772,28 Lt. 2012 m. rugsėjo 30 d. darbuotojų priskaitytų iÅ¡mokų, susijusių su darbo santykiais, neiÅ¡mokėtas likutis buvo 49 228,72 Lt.

Tačiau iÅ¡ 2013 m. spalio 8 d. teismo nutartimi patvirtinto kreditorinių reikalavimų sÄ raÅ¡o matyti, kad bankroto bylos iÅ¡kėlimo metu darbuotojams neiÅ¡mokėtas darbo užmokestis sudarė 663 620,21 Lt. Tai patvirtina atsakovo paaiÅ¡kinimÄ , kad į kreditorinių reikalavimų sÄ raÅ¡Ä yra įtraukta sumų, kurios darbuotojams jau sumokėtos. Todėl nustatant žalos dydį, teismo patvirtintas kreditorinių reikalavimų dydis mažinamas 210 174,44 Lt suma už uždelstÄ atsiskaityti laikÄ , kaip kompensacija už netikslumus kreditorinių reikalavimų sÄ raÅ¡e. Atsakovas neginčijo, kad kitiems kreditoriams kreditorinių reikalavimų dydis yra nepagrįstas, todėl laikytina kad bendrovės skolų apimtis bankroto bylos iÅ¡kėlimo datai, nuo kurios turi bÅ«ti skaičiuojamas skolų padidėjimas, buvo 716 273,66 Lt (207 447,19 Eur).

Nustatant žalos dydį Å¡i suma mažinama mokėtinų sumų ir įsipareigojimų dydžiu, kuris buvo susidaręs 2011 m. sausio 1 d. – 177 028 Lt (51 270,85 Eur), taip pat 24 858,43 Eur suma (gautos lėšos pardavus turtÄ , realÅ«s debitoriai, lėšos sÄ skaitose ir kasoje), todėl atlygintinos žalos dydis sudaro 131 318,34 Eur.Be, to, pagal atsakovo pateiktus argumentus ir byloje esančius duomenis, iÅ¡ kurių matyti, kad su dalimi kreditorių buvo atsiskaityta, teismas atlygintinos žalos dydį mažino dar 14 884,98 Lt (4 310,98 Eur) suma ir sprendė, kad iÅ¡ A.

S. ir V. S. solidariai priteistina 127 007,36 Eur žalos. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai Atsakovai A. S. ir V. S. (toliau – apeliantai) apeliaciniame skunde praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 10 d. sprendimÄ pakeisti, panaikinant sprendimo dalį, kuria ieÅ¡kovės naudai iÅ¡ atsakovų priteista 127 007,36 Eur žalos atlyginimo; 5 proc. procesinių palÅ«kanų, 1 214 Eur žyminio mokesčio, likusiÄ sprendimo dalį palikti nepakeistÄ , priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:Teismas neatsižvelgė į tai, kad 2012 m. bendrovė stengėsi vykdyti veiklÄ , apeliantai investavo savo asmeninius pinigus į jos iÅ¡saugojimÄ , neprisiėmė naujų įsipareigojimų ir pagrįstai buvo manoma, kad ji nėra pasmerkta žlugti.

VMI duomenimis 2011 m. buvo apskaičiuotas 9 665 Lt pelnas, pelno mokestis 2 950 Lt. 2011 m. sausio 1 d. neišmokėtas darbo užmokestis darbuotojams sudarė 24 912 Lt, nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. darbo užmokesčio darbuotojams įsiskolinimas sumažintas nuo 82 001 Lt iki 49 228 Lt, t. y. 32 772 Lt suma. Teismas netinkamai įvertino tai, kad 2011 m. sausio 1 d. bendrovės įsipareigojimai buvo beveik lygūs jos turimo turto vertei, o turtas viršijo bendrovės skolas. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad tai dienai bendrovė turėjo ne tik skolų, bet ir debitorinių reikalavimų kitiems asmenims.

Dėl to teismo iÅ¡vada, kad ieÅ¡kovė 2011 m. sausio 1 d. buvo nemoki ir jai buvo bÅ«tina kelti bankroto bylÄ , yra nepagrįsta.Teismas, mažindamas priteistinÄ Å¾alos dydį, nustatė, kad dalis jau patvirtintų kreditorinių reikalavimų yra nepagrįstai padidinti, tačiau jų visų nepatikrino. Teismas nepagrįstai įrodinėjimo pareigÄ Å¾alos dydžiui nustatyti perkėlė apeliantams, nors tai yra ieÅ¡kovės pareiga. Nesant byloje pagrįstų įrodymų bei esant paties teismo nustatytiems kreditorinių reikalavimų dydžių nustatymo pažeidimams, teismas netinkamai nustatinėjo žalos dydį.

Ä®BÄ® gina bankrutuojančios bendrovės kreditorių teises, tačiau nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gegužės 16 d. kito ieÅ¡kovės kreditorinių įsipareigojimų dydžiai, pobÅ«džiai, kito ir patys kreditoriai. Teismas Å¡ių aplinkybių nenagrinėjo, taip pat nenustatinėjo, koks kreditorius ir kiek jis negavo pajamų, dėl apeliantų 2011 m. sausio 1 d. nesikreipimo į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo. Byloje esantys įrodymai nepagrindžia skolos padidėjimo po 2011 m. sausio 1 d.

Sprendime nenurodyta, kada ir kokiu pagrindu susidarė skola ir kaip ji didėjo ar mažėjo per atitinkamÄ laikotarpį. Todėl teismo nustatyta 127 007,36 Eur žala neįrodyta. Pagal Ä®BÄ® 8 straipsnio 4 dalį žala turi bÅ«ti padaroma konkrečiai kreditoriams, o ne įmonei. Å iuo atveju teismas neiÅ¡skyrė kreditorių, nenurodė kokia žala, kokiam konkrečiai kreditoriui yra padaryta, o tik nustatė bendrÄ Ä¯monei padarytÄ Å¾alÄ . Ne visi bendrovės finansiniai įsipareigojimai yra laikytini žala kreditoriams, todėl teismas nepagrįstai visas bendrovės skolas vertina kaip apeliantų sukeltÄ Å¾alÄ .Teismas neįvertino aplinkybės, kad 2012 m. spalio 21 d. ieÅ¡kovė su VMI buvo visiÅ¡kai atsiskaičiusi.

Apeliantai vykdė derybas su Sodra dėl skolų grÄ Å¾inimo ir jas mokėjo, prašė leisti atsiskaityti su darbuotojais iÅ¡ areÅ¡tuotų dėl įsiskolinimo sÄ skaitų, stengėsi padengti skolas. Skola Sodrai bankroto iÅ¡kėlimo metu sudarė 55 158 Lt, tačiau teismo patvirtintuose kreditoriniuose reikalavimuose yra nurodoma net 153 287,02 Lt skola. Padaryta teismo klaida nepagrįstai padidino teismo nustatytÄ apeliantų padarytos žalos dydį 28 420,12 Eur suma. Teismas nevertino aplinkybės, kad prasidėjus bendrovės mokestiniam patikrinimui, visa dokumentacija buvo paimta, bendrovės administracija neturėjo galimybės tinkamai atsiskaitinėti su kreditoriais, o neturėdama dokumentų ir nebaigus mokestinio patikrinimo, apeliantai neturėjo galimybės kreiptis dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo.

VMI praneÅ¡ime apie atliktÄ mokestinį tyrimÄ nurodoma, kad bendrovė liko skolinga V. S. 54 846,78 Lt, o A. S. 33 709,13 Lt. Todėl bendrÄ 25 647,56 Eur sumÄ teismas privalėjo užskaityti į kreditoriams padarytÄ Å¾alÄ , sumažindamas Å¡ia suma priteistinÄ Å¾alÄ .Ä®siteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, ieÅ¡kovė tęsė veiklÄ apie du mėnesius, darbuotojams buvo priskaičiuojami atlyginimai, mokesčiai valstybei, kurie nebuvo mokami, tuo buvo didinami bendrovės skoliniai įsipareigojimai, kurie su apeliantais negali bÅ«ti siejami.

Teismas Å¡ios aplinkybės nevertino.Teismas netinkamai nustatė priežastinį ryšį. Byloje neįrodyta, kad bÅ«tent dėl to, kad apeliantai 2011 m. sausio 1 d. nesikreipė į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, kreditoriams atsirado žala. Teismo nurodyta aplinkybė, kad po minėtos datos ženkliai iÅ¡augo bendrovės įsipareigojimai, nelemia priežastinio ryÅ¡io, nes padidėjusios bendrovės skolos nebÅ«tinai tampa kreditorių nuostoliais. Teismas, spręsdamas apeliantų kaltės klausimÄ , privalėjo atsižvelgti ir į tai, kad jie, įgyvendindami savo pareigas veikė, vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais.

Teismas, taikydamas Ä®BÄ® 8 straipsnio 4 dalį, privalėjo taip pat Å¡iais principais vadovautis (CK 1.5 str. 4 d.) ir per 2011 m. bendrovėje atsiradusių naujų įsipareigojimų nevertinti, kaip apeliantų padarytos žalos, nes Å¡alyje buvo gili ekonominė krizė, bendrovėje buvo mažinamos skolos ir apeliantai turėjo norÄ ir matė galimybę bendrovę padaryti mokiÄ . Daugelis darbuotojų savo reikalavimus perdavė skolų iÅ¡reikalavimo įmonėms, todėl skolų dydis pasikeitė Å¡ioms įmonėms priskaičiavus papildomas administravimo iÅ¡laidas, nepagrįstai didelius delspinigius, kurie virÅ¡ijo pačių skolų dydžius.

Administratorius nesiėmė priemonių, kad nepagrįstai praÅ¡omos sumos nebÅ«tų įtrauktos į kreditorinių reikalavimų sÄ raÅ¡Ä . Todėl teismas turėjo taikyti CK 6.248 straipsnio 4 dalies normas. Teismas neargumentavo, kodėl netaikoma dalinė atsakomybė. Teismas priteisė žalÄ iÅ¡ apeliantų, ėjusių bendrovės administracijos vadovo (ir/ar akcininko) pareigas skirtingu laiku, todėl jie negalėjo veikti bendrai ir kiekvienas turi atsakyti už žalÄ , padarytÄ jo veiksmais tiems kreditoriams, kurie buvo jų vadovavimo bendrovei laikotarpiu.

Teismas neatsižvelgė į tai, kad A. S. ieÅ¡kovės vadove buvo iki 2011 m. lapkričio 21 d., t. y. tuo laikotarpiu, kai bendrovės įsipareigojimai buvo mažinami. 2012 metais ji buvo vaiko priežiÅ«ros atostogose, o bendrovės vadovais buvo kiti asmenys. Nepagrįsta teismo iÅ¡vada, kad A. S. buvo gerai žinoma bendrovės finansinė padėtis. Dėl to civilinė atsakomybė A. S. kaip akcininkės atžvilgiu neturėtų bÅ«ti taikoma.IeÅ¡kovė atsiliepime į apeliacinį skundÄ praÅ¡o pirmosios instancijos teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais argumentais:16.1.  Teismas tinkamai vertino visus byloje pateiktus įrodymus ir pagrįstai laikė, kad 2011 m. sausio 1 d. ieÅ¡kovė buvo nemoki. Apeliantams kaip jos vadovams ir akcininkei apie Å¡iÄ bendrovės bÅ«klę buvo žinoma. Bendrovei ir toliau vykdant veiklÄ , jos padėtis dar labiau pablogėjo ir jos įsiskolinimai kreditoriams dar labiau iÅ¡augo. Nuo 2010 m. bendrovė veikė nuostolingai, turtinė padėtis nuolat blogėjo, o 2011 m. sausio 1 d. jos įsipareigojimai daugiau kaip 1/2 virÅ¡ijo turimÄ turtÄ . 16.2. Apeliantai nepateikė įrodymų, kad jie investavo į bendrovės iÅ¡saugojimÄ savo asmeninius pinigus bei neprisiėmė naujų įsipareigojimų.

Pateikti kasos iÅ¡laidų orderiai dėl mokėjimų atlikimo darbuotojams buvo atlikti bendrovės lėšomis, o ne apeliantų asmeninėmis. Apeliantų pateiktuose mokėjimo pavedimuose, kuriais įrodinėjamas asmeninių lėšų naudojimas, mokėtoju nurodoma bendrovė, bet ne apeliantai. Nors teiginį apie asmeninių lėšų skolinimÄ apeliantai grindžia tuo, kad bendrovė liko skolinga apeliantui – 54 846,78 Lt, o apeliantei – 33‘709,13 Lt, tačiau Å¡ie skolos dydžiai yra grindžiami atliktu mokestiniu tyrimu.

Mokesčių administratorius nustatė, kad bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai.          16.3.  2012 m. birželio 8 d. operatyvaus patikrinimo pažymoje nurodoma, kad patikrinimas buvo atliekamas pagal bendrovės pateiktus dokumentus, darant jų kopijas, taip pat registrus bei kompiuterinės buhalterinės programos suformuotas suvestines ir žiniaraščius siunčiant elektroniniu paÅ¡tu. Taigi, atliekant mokestinį patikrinimÄ bendrovė turėjo veiklos dokumentus, todėl nepagrįsti apeliantų argumentai, kad dėl vykdomo mokestinio patikrinimo jie negalėjo atsiskaitinėti su kreditoriais bei neturėjo galimybės kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo.16.4.  Nors apeliantai teigia, kad jie toliau stengėsi vykdyti veiklÄ , tačiau tai nepaÅ¡alina jų atsakomybės dėl Ä®BÄ® 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos nevykdymo.

Taip pat toks elgesys nepateisina ir bendrųjų vadovų pareigų elgtis sÄ Å¾iningai, protingai, lojalumo, konfidencialumo pareigos, pareigos vengti interesų konflikto ir pan., t. y. CK 2.87 straipsnio, Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 7, 8 ir 12 punktų nevykdymo. Apeliantai sÄ moningai nesikreipė į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, tuo pažeisdami Ä®BÄ® nuostatas ir padarydami žalÄ ieÅ¡kovei, kuriÄ privalo atlyginti. 16.5. Teismas, atsižvelgęs į apeliantų pateiktus argumentus, sumažino žalos dydį.

Nepagrįsti skundo argumentai, kad žala turi bÅ«ti padaroma kreditoriams, o ne bendrovei. Teismas pagrįstai neanalizavo visų bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų, nevertino, kokio dydžio žala, kokiam konkrečiam kreditoriui yra padaryta, o tik nustatė bendrÄ ieÅ¡kovei padarytÄ Å¾alÄ .16.6. Apeliantų argumentai dėl veiklos iÅ¡kėlus bankroto bylÄ tęsimo yra nepagrįsti, nes bendrovė po bankroto bylos iÅ¡kėlimo Å«kinės – komercinės veiklos netęsė, toks sprendimas nebuvo priimtas ir visos bankroto bylos iÅ¡kėlimo dienÄ galiojusios sutartys, įskaitant ir darbo sutartis, buvo nutrauktos.

Tačiau tiek dėl darbuotojų atleidimo, tiek dėl kitų sutarčių nutraukimo Ä®BÄ® nustato įspėjimo terminus, kurių privaloma laikytis. 16.7.  Apeliantai nepateikė įrodymų, kad 2012 m. spalio 21 d. buvo atsiskaityta su VMI bei skola Sodrai bankroto iÅ¡kėlimo metu buvo 55 158 Lt. Bankroto bylos iÅ¡kėlimo metu bendrovės įsiskolinimas VMI sudarė 78 039,03 Lt. VSDFV Vilniaus skyrius pateikė 111 104,91 Lt finansinį reikalavimÄ , kuris dėl patikslintų draudžiamųjų pajamų padidėjo iki 153 287,02 Lt.

Todėl bendrovės skola valstybinėms institucijoms egzistavo ir didėjo.16.8.  ĮBÄ® nustatytas draudimas įskaityti prieprieÅ¡inius reikalavimus, kai vienai iÅ¡ Å¡alių iÅ¡kelta bankroto byla, iÅ¡skyrus mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymÄ . Todėl apeliantai nepagrįstai mano, kad teismas privalėjo 25 647,56 Eur suma, kuriÄ bendrovė skolinga apeliantams, sumažinti priteistÄ sumÄ . Be to, apeliantai dėl Å¡ios sumos kreditorinio reikalavimo nepareiÅ¡kė. 16.9.  Teismas teisingai apskaičiavo žalos dydį ir jos susidarymo mechanizmÄ , pagrįstai nemažino žalos dydžio apeliantų patvirtintų kreditorinių reikalavimų dydžiu, taip pat pirmos instancijos teisingai nustatė priežastinį ryšį, o apeliantai nenurodė įrodymais pagrįstų objektyvių argumentų, kurie bÅ«tų pagrindu sprendimo panaikinimui. 16.10.  Abu apeliantai pažeidė pareigÄ laiku kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, abu pažeidė savo kaip vadovų fiduciarines pareigas.

Apeliantė visÄ laikotarpį buvo bendrovės akcininke ir dar bÅ«dama vadove žinojo apie jos finansinę padėtį, o vadovu paskyrus apeliantÄ taip pat žinojo, kokia bendrovės finansinė padėtis naujojo vadovo paskyrimo metu. Apeliantė taip pat žinojo apie bendrovės finansinę padėtį, nes buvo naujojo vadovo žmona, o bendrovė buvo Å¡eimos verslas. Apeliantė iÅ¡ ieÅ¡kovės gaudavo lėšas. Todėl apeliantai ieÅ¡kovei ir jos kreditoriams padarytÄ Å¾alÄ turi atlyginti solidariai.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir iÅ¡aiÅ¡kinimai CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nekonstatuojama.Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime iÅ¡dėstė įstatyminius pagrindus ir Å¡ios kategorijos bylose esmines teisminės praktikos taisykles, susijusias su vadovo pareiga inicijuoti, esant įmonės nemokumui ar kitiems Ä®BÄ® nurodytiems pagrindams, bankroto bylos iÅ¡kėlimÄ , jo atsakomybės sÄ lygomis ir apimtimi. Todėl teisėjų kolegija jų nekartoja, juo labiau, kad apeliaciniame skunde Å¡iuo aspektu argumentai, kad teismas bÅ«tų netinkamai nurodęs Å¡ias taisykles, iÅ¡ esmės ir nepateikiami.

Apeliacinis skundas grindžiamas trimis argumentų grupėmis:

1) nepagrįsta teismo išvada, kad 2011 m. pradžioje įmonė buvo nemoki;

2) teismas tinkamai neišsiaiškino ir nenustatė žalos susidarymo mechanizmo ir jos dydžio;

3) nepagrįstai taikė solidariÄ jÄ atsakomybę. Dėl pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo (ne)pažeidimoTeisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis aptariamu aspektu.Apeliantai neneigia, kad 2011 m. pradžioje įmonės neiÅ¡mokėtas darbo užmokestis darbuotojams siekė beveik 25 tÅ«kst. litų. Taigi, jau vien dėl to įmonei galėjo bÅ«ti inicijuotas bankroto bylos iÅ¡kėlimas (Ä®BÄ® 4 str. 1 p.). Kita vertus, turint omenyje, kad toks bankroto bylos inicijavimo pagrindas teisminėje praktikoje nėra vertinamas vien tik formaliai, o vertinama kokio dydžio, dėl kokių priežasčių laiku neatsiskaityta su darbuotojais, kiek laiko ir kiek sistemingai truko neatsiskaitymas, kokios buvo įmonės finansinės perspektyvos ir pan., galbÅ«t bÅ«tų reikÅ¡mingi apeliantų aiÅ¡kinimai, kad vėliau įsiskolinimas darbuotojams buvo mažinamas.

Tačiau pažymėtina, jog ir patys apeliantai nurodo, kad jis buvo mažinamas tik 2012 m., kai jau buvo pasiekęs 82 tÅ«kst. litų sumÄ , kas reiÅ¡kia, jog įsiskolinimas per visus 2011 m. tik nuosekliai didėjo, o likviduotas jis niekada ir nebuvo. Pirmiau paminėtos aplinkybės dėl darbo užmokesčio įsiskolinimo vertintinos ir kitų įmonės finansinės padėties rodiklių kontekste. IÅ¡ įmonės balanso už 2011 m. bei sintetinių sÄ skaitų apyvartos žiniaraščio duomenų matyti, kad metų pradžioje įmonės turtas buvo beveik lygus per vienerius metus mokėtinoms sumoms ir įsipareigojimams (t. 1, b.l. 24, 25-28).

Pastebėtina, kad beveik 2/3 įmonės turto sudarė gautinos sumos, o gana dažnai gautinų sumų apimtis ir nesutampa su realiu jų atgavimu visa apimtimi. Iš vėlesnių finansinių įmonės būklės rodiklių matyti, kad įmonės padėtis vėliau nuosekliai blogėjo – įmonės turto apimtis tik mažėjo, o įsipareigojimai tik augo. Nors apeliantai nurodo, kad investavo į įmonę savo asmenines lėšas, tačiau įrodymų, kad su darbuotojais buvo atsiskaitoma jų asmeninėmis lėšomis, byloje nėra pateikta.

Taip pat teismui nebuvo pateikta ir kitų įtikinamų argumentų, kurių pagrindu bÅ«tų galima spręsti, jog, nepaisant sudėtingos įmonės padėties 2011 m. pradžioje, kuo nors pagrįstos prielaidos apie sėkmingos įmonės veiklos perspektyvÄ vis tik buvo ir dėl to bankroto bylos nekėlimas nagrinėjamu atveju galėtų bÅ«ti pateisinamas protinga rizika. Å iuo aspektu ir apeliaciniame skunde tik abstrakčiai deklaruojama apie turėtus veiklos tobulinimo planus. Todėl nepateikus tokio pobÅ«džio įrodymų ir argumentų bei kartu vertinant faktinę situacijÄ , kai ir toliau įmonės turtas tik mažėjo, o įsipareigojimai tik augo, teisėjų kolegija negali daryti iÅ¡vados, jog įmonės veiklos tęsimas iÅ¡ tikrųjų galėjo bÅ«ti sietinas su pagrįstai tikėtina sėkmingo verslo perspektyva ateityje.

Tuo atveju, jei įmonės vadovas, neturėdamas pagrįstos realiomis priemonėmis vizijos, tik tęsia faktiÅ¡kai nebemokios įmonės egzistencijÄ , jis kartu turi prisiimti pasekmių rizikÄ tiek dėl atsakomybės prieÅ¡ įmonę, tiek jos kreditorius dėl pavėluoto bankroto bylos inicijavimo. Å iame kontekste pastebėtina, kad apeliantai net ir vėliau nesikreipė dėl bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo, ji iÅ¡kelta pagal grupės kreditorių pareiÅ¡kimÄ .Todėl apeliacinio skundo argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadų, kad 2011 m. pradžioje įmonės finansinė padėtis jau suponavo pareigÄ inicijuoti bankroto bylos iÅ¡kėlimÄ .

Dėl žalos atsiradimo ir jos dydžioKasacinis teismas Å¡ios kategorijos bylose yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, jog, kad vertinant padarytÄ Å¾alos dydį ir priežastinį ryšį turi bÅ«ti vertinama atsakovo valdymo laikotarpiu bendra įmonės skolų apimtis, iÅ¡augusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, todėl žala galėtų bÅ«ti laikomas bendras iÅ¡augęs įmonės skolos dydis atsakovo įmonės valdymo laikotarpiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014).

Todėl teismas turi nustatyti, kokio dydžio pradelsti įmonės finansiniai įsipareigojimai buvo vadovui pažeidus pareigÄ kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo ir to paties vadovo įmonės valdymo laikotarpio pabaigoje. Nustačius Å¡ių dydžių skirtumÄ , galima konstatuoti, kokio dydžio nuostolius patyrė įmonė dėl jos vadovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. kokio dydžio nuostolius su atsakovo neteisėtu neveikimu sieja teisiÅ¡kai reikÅ¡mingas priežastinis ryÅ¡ys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015).

Apeliantai teigia, kad teismas netinkamai nustatinėjo žalos dydį, juo labiau, esant paties teismo konstatuotiems kreditorinių reikalavimų dydžių nustatymo pažeidimams. Teisėjų kolegija atmeta tokio pobÅ«džio argumentus kaip nepagrįstus ir prieÅ¡taraujantiems skundžiamame sprendime nurodytiems motyvams.Pirmosios instancijos teismas bendrÄ kreditorinių reikalavimų sumÄ sumažino 210 174,44 Lt suma už uždelstÄ atsiskaityti laikÄ , taip pat iÅ¡ jos atėmė kreditorinių įsipareigojimų, egzistavusių iki pareigos inicijuoti bankroto bylos iÅ¡kėlimÄ (177 028 Lt), sumÄ , realių debitorių lėšas bei gautas pardavus turtÄ , lėšas sÄ skaitoje ir kasoje (24 858,43 Eur).

Taip pat iš skundžiamo sprendimo motyvų matyti, kad teismas patikrino apeliantų teiktus argumentus ir nustatė, su kuriais iš kreditorių yra atsiskaityta, bei atitinkamai dar sumažino atlygintinos žalos dydį. Todėl nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nepatikrino ir neįvertino, jog dalis kreditorinių reikalavimų yra padidinti. Pastebėtina, kad tokio pobūdžio apeliantų argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio – taip teigdami, jie patys faktiškai ir nenurodo, kokių kreditorių ir kokia apimtimi kreditoriniai reikalavimai įsiteisėjusiomis teismo nutartimis yra patvirtinti/padidinti nepagrįstai.

Apeliantai nurodo, kad teismas įrodinėjimo naÅ¡tÄ nepagrįstai perkėlė jiems. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu teiginiu. IÅ¡ tiesų, žalos atlyginimo bylose jos faktÄ ir dydį turi įrodyti ieÅ¡kovas. Tačiau tai nereiÅ¡kia, kad atsakovas, esant ieÅ¡kovo pateiktiems įrodymams, neturi pareigos teikti savo įrodymus, paneigiančius ieÅ¡kovo teikiamus, nes CPK 178 straipsnio nuostatos įpareigoja Å¡alis įrodinėti tiek savo reikalavimus, tiek atsikirtimus. Pažymėtina, kad VMI operatyvaus patikrinimo pažymoje konstatuojama, jog įmonės apskaita buvo tvarkoma netinkamai, nesavalaikiai ir neobjektyviai ( t. 1, b.l. 50-56).

Apeliantams bylos nagrinėjimo eigoje, net ir esant duomenims apie netinkamÄ apskaitos vedimÄ , dar ir buvo pasiÅ«lyta atlikti buhalterinę ekspertizę jų atsikirtimams pagrįsti, tačiau jie to nepageidavo. Kitaip tariant, jie patys sukÅ«rę situacijÄ , apsunkinančiÄ iÅ¡siaiÅ¡kinti finansinės apskaitos tikrumÄ Ä¯monės veiklos metu, atsisakė naudotis galimybe jÄ iÅ¡siaiÅ¡kinti ir Å¡ioje byloje. Todėl, nevykdydami savo pareigos įrodinėti, jie turėtų prisiimti ir galimas dėl to neigiamas pasekmes.

Apeliantai teigia, kad teismas nenustatinėjo, kokių ir koks kreditorius negavo pajamų, neiÅ¡skyrė kreditorių nurodant, kokiam kreditoriui ir kokio dydžio žala yra padaryta, o tik nustatė padarytÄ Ä¯monei bendrÄ Å¾alÄ . Teisėjų kolegija atmeta tokio pobÅ«džio argumentus, nes kasacinis teismas yra nurodęs, jog atsakomybės už pavėluotÄ kreipimÄ si dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras iÅ¡augęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali bÅ«ti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi.

Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl iÅ¡augusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra iÅ¡vestinė iÅ¡ įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; kt.). Todėl nustatyti ir nurodyti žalos dydį kiekvieno kreditoriaus atžvilgiu atskirai teismas neprivalėjo.Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliantų teiginiais, kad teismas padarė net 28 420,12 Eur klaidÄ nustatydamas VSDFV Vilniaus skyriaus kreditorinį reikalavimÄ , nepagrįstai neatsižvelgė, kad VMI atliktame mokestiniame tyrime nustatyta, jog įmonė skolinga 25 647,56 Eur sumÄ apeliantams.

Apeliantai vėlavo kreiptis (minėta, ir visai nesikreipė) dėl bankroto bylos iškėlimo ir būtent dėl to, o ne dėl įmonės veiklos tęsimo po bankroto bylos iškėlimo, kaip klaidingai nurodo apeliantai, įmonės skola valstybės institucijoms bei darbuotojams nuolat augo (priežastinis ryšys), atitinkamai išaugo ir įsiteisėjusia teismo nutartimi yra patvirtintas VSDFV Vilniaus skyriaus kreditorinis reikalavimas. Todėl nepagrįstas apeliantų teiginys, jog šio kreditoriaus reikalavimas turėjo būti nustatytas mažesnis.

Dėl įmonės skolos apeliantams pasakytina tai, kad iÅ¡ jų priteista žalos kreditoriams suma nustatyta nesant į jÄ Ä¯trauktai skolos apeliantams sumai, jei tokia skola iÅ¡ tikrųjų egzistuoja (apeliantai dėl VMI tyrime nurodytos sumos kreditorinio reikalavimo net nėra reiÅ¡kę). Dėl solidarios atsakomybėsPirmosios instancijos teismas abiejų apeliantų atžvilgiu taikė solidariÄ jÄ atsakomybę. Teisėjų kolegija iÅ¡ dalies sutinka su apeliantais dėl netinkamo solidarios atsakomybės jiems taikymo.Jau minėta, kad vertinant padarytÄ Å¾alos dydį ir priežastinį ryšį turi bÅ«ti vertinama atsakovo valdymo laikotarpiu bendra įmonės skolų apimtis, iÅ¡augusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, todėl žala galėtų bÅ«ti laikomas bendras iÅ¡augęs įmonės skolos dydis atsakovo įmonės valdymo laikotarpiu.

Teisminėje praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismas turi nustatyti, kokio dydžio pradelsti įmonės finansiniai įsipareigojimai buvo vadovui pažeidus pareigÄ kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo ir to paties vadovo įmonės valdymo laikotarpio pabaigoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015). IÅ¡ bylos faktinių duomenų, kurie nėra Å¡alių kvestionuojami, matyti, kad apeliantas iki 2011 m. lapkričio 21 d. nebuvo nei ieÅ¡kovės akcininkas, nei vadovas.

Todėl inkriminuoti jam pareigos inicijuoti bankroto bylos iÅ¡kėlimÄ atsiradimÄ bei pažeidimÄ iki Å¡ios datos nėra jokio teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad ieÅ¡kovė, vykdydama teismo įpareigojimÄ , buvo pateikusi pareiÅ¡kimÄ dėl ieÅ¡kinio reikalavimų priteisti žalÄ patikslinimo, kuriuo alternatyviai pirminio ieÅ¡kinio reikalavimui prašė žalÄ už laikotarpį iki 2011 m. lapkričio 21 d. – 16 968,65 Eur - priteisti tik iÅ¡ apeliantės (t. 2, b.l. 60-65), tačiau pirmosios instancijos teismas visÄ Å¾alÄ priteisė iÅ¡ abiejų apeliantų solidariai nenurodydamas jokių argumentų dėl alternatyvaus reikalavimo.

Todėl Å¡ioje dalyje sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad teismo sprendimas negali bÅ«ti laikomas pagrįstu, paminėta suma galėjo bÅ«ti priteista tik iÅ¡ apeliantės.Kita žalos dalis iÅ¡ apeliantų solidariai priteista pagrįstai. Kasacinio teismo praktikoje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad nustačius, jog pareigÄ kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo pažeidė juridinio asmens vadovas ir savininkas, jie už padarytÄ Å¾alÄ kreditoriams atsako kaip solidarieji skolininkai CK 6.6 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu pagrindu – kai prievolė susijusi su kelių asmenų padarytos žalos atlyginimu.

Subsidiariai Å¡ie asmenys atsako juridinio asmens atsakomybės atžvilgiu (CK 2.50 straipsnio 3 dalis, 6.245 straipsnio 5 dalis), t. y. įmonės vadovas ir dalyvis (nustačius jų civilinės atsakomybės sÄ lygas) už įmonei, kartu ir jos kreditoriams padarytÄ Å¾alÄ atsako tiek, kiek neužtenka įmonės turto jos prievolėms įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Apeliantė visÄ laikÄ buvo vienintelė akcininkė, o teikti pareiÅ¡kimÄ dėl bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo kilo pareiga dar ir jos vadovavimo laikotarpiu.

Nors nuo 2011 m. lapkričio 21 d. ieÅ¡kovės vadovu tapo apeliantas, nėra jokio pagrindo manyti, kad po to apeliantei kaip akcininkei bendrovės, kuri yra abiejų sutuoktinių Å¡eimos verslas, finansinė padėtis nebuvo žinoma. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡ esmės tinkamai taikė materialinės teisės normas ir teisminės praktikos taisykles, tačiau neįvertino bylos duomenų apie apelianto vadovavimo įmonei laikotarpį (CPK 185 str.), dėl ko nepagrįstai taikė jam atsakomybę ir už tÄ laikotarpį, kai jis dar nebuvo įmonės vadovas.

Todėl skundžiamas sprendimas keistinas – 16 968,65 Eur suma priteistina tik iÅ¡ apeliantės, o likusi 110 038,71 Eur suma priteistina solidariai iÅ¡ abiejų apeliantų (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 329 str. 1 d. 1 p.).  Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidųPakeitus sprendimÄ pakeistinas ir bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymas (CPK 93 str. 5 d.). Nuo solidariai priteisiamos sumos iÅ¡ apeliantų (elektroninėje byloje) priteisiamas po 847 Eur žyminis mokestis (viso 1 694 Eur), o iÅ¡ apeliantės nuo iÅ¡ jos vienos priteistos sumos dar 382 Eur žyminis mokestis (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 7 d., 96 str. 1 d.).

Tačiau pažymėtina, kad apeliantė už apeliacinį skundÄ yra sumokėjusi 300 Eur žyminį mokestį (t. 5, b.l. 126), kurio mokėti, remiantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktu, apskritai neprivalėjo. Todėl Å¡i suma įskaitytina sumažinant bendrÄ iÅ¡ jos priteisiamo žyminio mokesčio sumÄ (1 229 Eur) iki 929 Eur.              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi, n u t a r i a :

             Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 10 d. sprendimÄ pakeisti nurodant, kad:- žalos atlyginimo dalyje iÅ¡ atsakovės A. S. priteisiama 16 968,65 Eur, o solidariai iÅ¡ atsakovų V. S. ir A. S. - 110 038,71 Eur,- bylinėjimosi iÅ¡laidų dalyje iÅ¡ atsakovo V. S. priteisiamas 847 Eur, atsakovės A. S. 929 Eur žyminis mokestis valstybės naudai.            KitÄ sprendimo dalį palikti nepakeistÄ .                          Sumažinti laikinųjų apsaugos priemonių, taikytų Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartimi atsakovų V.

S. ir A. S. atžvilgiu, mastÄ iki 127 000 Eur, o atsakovo V. M. atžvilgiu laikinÄ sias apsaugos priemones panaikinti.             Nutarties kopijÄ siųsti Turto areÅ¡to registro tvarkytojui.             Teisėjai                                                                                                                     Konstantinas Gurinas                                                                                                                                   Dalia Kačinskienė                                                                                                                                   Alvydas PoÅ¡kus