2020-12-22 Nr. AB-24311-3-61-3-02751-2020-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-5231-968/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02751-2020-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Y. (S. Y.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. Y. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas S. Y. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2020 m. liepos 6 d. sprendimą Nr. (15/5-5) 24U-21 (toliau – ir Sprendimas, ginčijamas sprendimas), kuriuo buvo panaikintas pareiškėjui išduotas Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje Nr. LT7362017 (toliau – ir leidimas nuolat gyventi), ir įpareigoti atsakovą pareiškėjo prašymą dėl ilgalaikio leidimo gyventi pratęsimo išnagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis yra padaręs baudžiamųjų nusižengimų ir nusikaltimų, todėl jam sunku paneigti savo keliamą grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, tačiau pareiškėjas prašė šiuo atveju taikyti proporcingumo principą, reiškiantį, kad taikomos administracinės priemonės negali būti griežtesnės nei būtina norimam tikslui pasiekti. Panaikinus pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi, neproporcingus suvaržymus patirs tiek pats pareiškėjas, tiek jo šeimos nariai bei giminaičiai. Be to, minėto leidimo panaikinimas nepašalins aplinkos, kurioje susiformavo pareiškėjo polinkis daryti nusikalstamas veikas. Pareiškėjas neturi jokių reikšmingų šeiminių, giminystės ar socialinių ekonominių ryšių savo kilmės šalyje – (duomenys neskelbtini) Respublikoje, kuriai jis yra reikalingas kaip karo prievolininkas. Pareiškėjas iš 25 metų daugiau nei 24 metus pragyveno Lietuvos Respublikoje, jo tėvai nuo 1991 m. faktiškai gyvena Lietuvoje, pareiškėjo sūnus S. Y. (S. Y.) ir jo motina G. J. yra Lietuvos Respublikos piliečiai ir nuolat gyvena Lietuvoje. Nei pareiškėjas, nei jo šeimos nariai, kurie nekalba nei (duomenys neskelbtini), nei pakankamai gerai rusiškai, objektyviai (duomenys neskelbtini) Respublikoje negalėtų gyventi. Leidimo nuolat gyventi panaikinimas reikštų pareiškėjo tremtį, išskyrimą su šeima.

3. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Jis nurodė, kad:

3.1. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 6 dalimi, 54 straipsnio 1 dalies 21 punktu, 55 straipsnio 2 dalimi, priėmė ginčijamą sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi. Atsakovas įvertino pareiškėjo padarytų baudžiamųjų nusižengimų ir nusikaltimų visumą, taip pat Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) išvadą bei konstatavo, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, ši grėsmė yra reali ir akivaizdi, ji grindžiama nustatytais faktais – pareiškėjas sistemingai darė nusikalstamas veikas, tarp kurių yra ir sunkus nusikaltimas, paskirtos bausmės savo tikslo – paveikti pareiškėją, kad šis laikytųsi įstatymų ir sulaikytų jį nuo naujų nusikaltimų darymo – nepasiekė.

3.2. Atsakovas įvertino pareiškėjo šeiminius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis ir nustatė, kad Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo tėvas H. Y. (H. Y.), turintis leidimą nuolat gyventi; motina I. G., turinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; užsieniečio nepilnametis vaikas, Lietuvos Respublikos pilietis, S. Y., gimęs 2018 m.; vaiko motina, Lietuvos Respublikos pilietė, G. J..

3.3. Pareiškėjo skundo argumentai, kad ginčijamas sprendimas yra neproporcingas ir pažeidžia jo interesus, yra nepagrįsti. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi teise į privatų ir šeimos gyvenimą, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesais, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Policijos departamentas pripažino, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, pareiškėjo asmeniniai interesai ir socialiniai ryšiai negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos laikymosi. Be to, pareiškėjui ginčijamu sprendimu nėra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ar teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi ar vizos išdavimo.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas 2020 m. birželio 3 d. gavo pareiškėjo atstovo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo, nepateikus galiojančio kelionės dokumento; su prašymu buvo pateiktas (duomenys neskelbtini) Respublikos ambasados Lietuvos Respublikoje 2020 m. balandžio 28 d. raštas su privalomai pateikiamų dokumentų dėl (duomenys neskelbtini) Respublikos paso gavimo sąrašu. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą ir siekdamas nustatyti, ar yra Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 21 punkte nustatytas leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindas, 2020 m. birželio raštu Nr. (15/5-5) 10K-18853 kreipėsi į Policijos departamentą su prašymu įvertinti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Policijos departamento 2020 m. liepos 10 d. išvadoje Nr. 5-S-8844 nurodyta, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Migracijos departamentas, įvertinęs surinktą medžiagą ir nustatęs, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 21 punktu, kuriame nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jei jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi.

6. Teismas aptarė Įstatyme ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 patvirtintame Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos sąjungoje išdavimo tvarkos apraše įtvirtintą teisinį reglamentavimą, aktualius teismų praktikos išaiškinimus.

7. Teismas, vertindamas pareiškėjo šeiminius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmeninis, nustatė, kad Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio tėvas, turintis leidimą nuolat gyventi; motina, turinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; užsieniečio nepilnametis vaikas, Lietuvos Respublikos pilietis bei vaiko motina, Lietuvos Respublikos pilietė. Teismas pabrėžė, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.

8. Teismas pažymėjo, kad Policijos departamento išvadoje nurodyta, jog: 1) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 2 d. baudžiamuoju įsakymu pareiškėjas nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnio 1 dalį už tai, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką ir už šį nusikaltimą jam buvo paskirta 8 mėn. laisvės apribojimo bausmė; 2) Visagino miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 25 d. baudžiamuoju įsakymu pareiškėjas nuteistas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį („Neteisėtas nedidelio kiekio narkotinių medžiagų gaminimas, perdirbimas, įgijimas, laikymas, gabenimas ar siuntimas“) 376 Eur bauda; 3) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 15 d. nuosprendžiu pareiškėjas nuteistas už penkių nusikalstamų veikų padarymą, t. y. už disponavimą dideliu narkotinių medžiagų kiekiu ir už jų gabenimą kontrabandos būdu į Lietuvos Respubliką (BK 199 str. „Kontrabanda“ 3 d., 260 str. 3 d. „Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti, arba neteisėtas disponavimas labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu“), narkotinių medžiagų laikymą, neturint tikslo parduoti ar kitaip platinti, ir jų kontrabandą (BK 199 str. 3 d. ir 259 str. 2 d.) ir už narkotinių medžiagų laikymą, neturint tikslo parduoti ar kitaip platinti (BK 259 str. 1 d.). Už šių nusikalstamų veikų padarymą, subendrinus už kiekvieną iš jų paskirtas bausmes, pareiškėjui paskirta galutinė 12 metų terminuoto laisvės atėmimo bausmė. Teismas pažymėjo, kad visos pareiškėjo padarytos nusikalstamos veikos, susijusios su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, yra itin pavojingos visuomenei dėl didelio žalingo poveikio žmonių sveikatai, saugumui ir socialinei gerovei.

9. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl proporcingumo principo pažeidimo, pažymėjo, kad byloje nustatytos aplinkybės aiškiai parodo, jog pareiškėjo poelgiai nėra vienkartiniai ar atsitiktiniai, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad toks pareiškėjo elgesys, pasireiškiantis nusikalstamų veikų, susijusių su neteisėta narkotinių medžiagų kontrabanda ir disponavimu, padarymu, neigiamai apibūdina jo asmenybę ir rodo polinkį nesilaikyti nustatytų elgesio normų, ignoruoti Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjas ir ateityje gali daryti naujas nusikalstamas veikas. Paskirtos administracinės nuobaudos ir poveikio priemonės savo tikslo – auklėti pareiškėją, kad jis laikytųsi įstatymų, taip pat nedarytų naujų teisės pažeidimų – nepasiekė. Užsieniečio keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei gali būti konstatuota ir esant tik užsieniečio padarytiems administraciniams nusižengimams.

10. Teismas, vertindamas pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, jo gyvenimo trukmę, susiklosčiusius šeiminius, socialinius, ekonominius ryšius, nustatė, kad pareiškėjas teisėtai gyveno Lietuvos Respublikoje tik nuo 2010 m. sausio 25 d. (neteisėtas buvimas nuo 1999 m. iki kol jis kartu su motina buvo grąžintas į (duomenys neskelbtini) Respubliką, negali būti vertinamas kaip gyvenimas Lietuvos Respublikoje). Tačiau, praėjus neilgam gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikui, jis buvo nuteistas už pirmąją padarytą nusikalstamą veiką, o netrukus padarė ir kitas veikas. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjo ilgalaikį darbą ar kitą oficialų pragyvenimo šaltinį Lietuvos Respublikoje, kas leido teismui padaryti išvadą, kad pareiškėjas nėra taip stipriai integravęsis į Lietuvos Respublikos visuomenę, kad galėtų naudotis ilgalaikio gyventojo statusu. Teismas nevertino pareiškėją su Lietuvos Respublika siejančių socialinių ir šeiminių ryšių kaip itin stiprių ir ilgalaikių (pareiškėjo motina turi teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nėra duomenų apie užsieniečio puoselėjamus šeiminius santykius su vaiko motina). Teismo nuomone, šie ryšiai, proporcingai vertinant, yra mažiau reikšmingi nei pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai. Teismas apibendrino, kad leidimo nuolat gyventi panaikinimas laikytinas proporcinga ir būtina priemone siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką – pasiekti, o Migracijos departamento sprendimas, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas nuolat gyventi, yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas pridūrė, kad teismo posėdyje liudytoju apklaustas pareiškėjo tėvas naujų aplinkybių ar įrodymų, kurie paneigtų minėtoje Vilniaus apygardos teismo byloje nustatytas aplinkybes, nepateikė.

11. Teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, padarė išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai pritaikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines aplinkybes ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, todėl jį naikinti ar keisti nėra jokio pagrindo, atitinkamai nėra pagrindo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

III. 12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo šias aplinkybes:

13.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė neatsižvelgęs į faktiškai susiklosčiusias pareiškėjo gyvenimo aplinkybes. Iš tiesų jis visą laiką gyveno Lietuvos Respublikoje su šeima legaliai, išvykęs buvo tik svečiuodamasis pas mamos tėvus (duomenys neskelbtini) Respublikoje, atsakovas nepateikė teismui jokių duomenų, kurie pagrįstų pareiškėjo gyvenimo Lietuvos Respublikoje nuo 1995 m. iki 2009 m. spalio 5 d. nelegalumą, o teismas šio svarbaus pareiškėjo gyvenimo etapo nenagrinėjo, neatskleidė bylos esmės, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Šias aplinkybes turėtų ištirti apeliacinės instancijos teismas arba byla turėtų būti grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

13.2. Teismas išvadą apie pareiškėjo šeiminius ryšius padarė neištyręs jokių įrodymų ir neapklausęs G. J.. Be to, ta aplinkybė, kad pareiškėjas šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę, nereiškia, jog jo ryšiai su vaiku yra nesvarbūs. Pareiškėjas iki laisvės atėmimo gyveno kartu su G. J. ir savo vaiku, teikė išlaikymą, rūpinosi, dabar pareiškėjas pagal galimybes taip pat palaiko ryšius su vaiku. Vaikui ryšys su tėvu taip pat yra svarbus. Šių aplinkybių neištyrimas taip pat galėjo turėti įtakos neteisingo ir nepagrįsto teismo sprendimo priėmimui.

13.3. Šiuo metu pareiškėjas yra nepavojingas, nes atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl prioritetas turi būti teikiamas pareiškėjo ir jo artimų asmenų socialinių bei šeiminių ryšių palaikymui.

13.4. Pareiškėjas pakartoja, kad Lietuvos Respublikoje jis gyvena nuo kūdikystės, jo su kilmės šalimi niekas nesieja. Jo padarytos nusikalstamos veikos nėra tokios pavojingos, kad būtų galima jį ištremti iš šalies, nutraukinat visus sukurtus socialinius ir šeiminius ryšius. Tokia priemonė būtų neproporcinga ir nežmoniška. Pareiškėjas mano, kad šioje byloje nustatytos aplinkybės dėl jo keliamos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei turės įtakos ir jo prašymo dėl leidimo laikinai gyventi nagrinėjimui. Pareiškėjas visą gyvenimą gyvena Lietuvos Respublikoje, todėl ir jo nusikalstami polinkiai susiformavo būtent čia, be to, Lietuvos Respublika pritaikė jam laisvės atėmimo bausmę – socialinės reabilitacijos programą, kurioje pareiškėjas dalyvauja, todėl nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas kels grėsmę ateityje.

13.5. Negalėjimas gyventi su šeima kilmės šalyje yra pakankamas pagrindas, remiantis atsakovo cituojama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika (2006 m. birželio 27 d. sprendimas byloje NR. C540/03), panaikinti atsakovo Sprendimą.

14. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, nes skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atsakovas nurodo, kad byloje esančiame Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2009 m. kovo 31 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-27 PR5-73 pažymėta, kad pareiškėjas turėjo vienkartinę vizą LT941903, išduotą 1999 m. rugsėjo 17 d., kuri galiojo iki 1999 m. spalio 17 d.; pareiškėjo motina I. G. buvo sulaikyta ir pristatyta į Vilniaus apskrities Migracijos valdybą įpareigojimui išvykti iš Lietuvos Respublikos ir protokolui surašyti, nes gyveno Lietuvos Respublikoje neteisėtai pasibaigus vizos galiojimo laikui; pareiškėjas kartu su motina 2009 m. kovo 31 d. buvo grąžintas į (duomenys neskelbtini) Respubliką, nes neteisėtai gyveno Lietuvoje pasibaigus vizos galiojimo laikui; kitą kartą pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko tik 2009 m. spalio 5 d., turėdamas Šengeno vizą Nr. LT1900550. Šios aplinkybės yra nurodytos ir ginčijamame sprendime, o tai reiškia, kad atsakovas įvertino pareiškėjo legalų gyvenimą Lietuvoje iki 2009 m. spalio 5 d. (pareiškėjas iki nurodytos datos Lietuvoje legaliai gyveno tik 30 dienų). Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nebuvo sudaręs santuokos su G. J., todėl teismas pagrįstai jos neapklausė dėl jos šeimyninių ryšių su pareiškėju. Migracijos departamento pareiškėjo atžvilgiu priimtas sprendimas nėra sprendimas dėl pareiškėjo grąžinimo į jo kilmės valstybę, be to, juo pareiškėjui nebuvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ar teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi ar vizos išdavimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 13. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2020 m. liepos 6 d. sprendimo Nr. (15/5-5) 24U-21 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje panaikinimo (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui S. Y.“, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat reikalavimo įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl ilgalaikio leidimo gyventi pratęsimo iš naujo pagrįstumo.

14. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė pripažinęs, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad savo sprendime pirmosios instancijos teismas: nepagrįstai neįvertino jo gyvenimo Lietuvoje aplinkybių laikotarpiu nuo 1995 m. pabaigos iki 2009 m. spalio 5 d., kai, pareiškėjo teigimu, jis teisėtai gyveno Lietuvoje; nepagrįstai nustatė (neištyręs įrodymų, neapklausęs liudytojų), kad jo šeiminiai ryšiai su Lietuvoje gyvenančiais artimaisiais (nepilnamečiu sūnumi, vaiko motina ir kt.) yra nereikšmingi; neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas beveik visą gyvenimą gyveno Lietuvoje, ir kad jo su kilmės šalimi niekas nesieja.

15. Teisėjų kolegija pirmiausia primena, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

16. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.), kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (2 d.), ir kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.). Taigi, teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, taip pat ar teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra argumentuotai atsakyta į pagrindinius pareiškėjo reikalavimus. Vertindamas įrodymus teismas turi vadovautis ABTĮ 56 straipsnio nuostatomis ir įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

17. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sprendžia, kad tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paminėtų esminių teismo sprendimui keliamų reikalavimų neatitinka, jis negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu, todėl byla turi būti grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

18. Nagrinėjamoje byloje ginčijamas Migracijos departamento sprendimas buvo priimtas remiantis Įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2020 m. vasario 1 d. iki 2020 m. liepos 1 d.) 4 straipsnio 6 dalimi, 54 straipsnio 1 dalies 21 punktu ir 55 straipsnio 2 dalimi, konstatavus, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai.

19. Įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba, nustatę, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę viešajai tvarkai, nedelsdami apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą leidimą gyventi arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį; 54 straipsnio 1 dalies 21 punkte nurodyta, jog leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai <...>; 55 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo priima ir leidimą nuolat gyventi užsieniečiui išduoda ir keičia Migracijos departamentas.

20. Šiuo atveju pareiškėjas iš esmės neginčija Migracijos departamento sprendime padarytos išvados (kuri buvo padaryta vadovaujantis Policijos departamento išvada), jog jis kelia grėsmę viešajai tvarkai (pavyzdžiui, pareiškėjas savo skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui, nurodė, kad šiuo atveju nėra ginčo dėl to, jog Migracijos departamentas turėjo formalų teisinį pagrindą panaikinti jam išduotą leidimą nuolat gyventi, nes toks atvejis numatytas Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 21 punkte). Minėtos Migracijos departamento padarytos išvados dėl pareiškėjo keliamos grėsmės viešajai tvarkai teisingumą patvirtino ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Tačiau pareiškėjas nesutinka su ginčijamu sprendimu tuo aspektu, kad jis yra neproporcingas, t. y. iš esmės pažeidžia pareiškėjo teises ir interesus.

21. Iš ginčijamo Migracijos departamento sprendimo matyti, kad atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjui išduoto leidimo nuolat gyventi panaikinimo, nurodė, jog yra svarbu įvertinti užsieniečio gyvenimo Lietuvoje trukmę, susiklosčiusius šeiminius, socialinius, ekonominius ryšius, taip pat kitas sprendimui priimti reikšmingas aplinkybes. Atsakovas aptarė pareiškėjui išduotų leidimų nuolat gyventi išdavimo aplinkybes (pareiškėjas teisėtai gyvena Lietuvoje nuo 2010 m. sausio 25 d.); nurodė, kad pareiškėjas dirbo UAB „Lavaš“ nuo 2017 m. balandžio 10 d. iki 2017 m. gruodžio 1 d.; nustatė, kad Lietuvoje gyvena užsieniečio tėvas, turintis leidimą nuolat gyventi; motina, turinti leidimą laikinai gyventi; užsieniečio nepilnametis vaikas, gimęs 2018 m., Lietuvos pilietis; vaiko motina, Lietuvos pilietė. Atsakovas priėjo prie išvados, kad užsienietis nėra integravęsis į Lietuvos Respubliką tiek, kad galėtų naudotis ilgalaikio gyventojo statusu, ir nors užsienietį su Lietuvos Respublika sieja socialiniai ir šeiminiai ryšiai. Ginčijamame sprendime pareiškėjo socialiniai ir šeiminiai ryšiai nevertinti kaip itin stiprūs ir ilgalaikiai (užsieniečio motina turi teisę laikinai gyventi Lietuvoje, nėra duomenų apie užsieniečio puoselėjamus santykius su vaiko motina). Atsakovas nurodė, kad aptarti ryšiai yra mažiau reikšminga aplinkybė nei užsieniečio keliama grėsmė viešajai tvarkai, todėl leidimo nuolat gyventi panaikinimas laikytinas proporcinga ir būtina priemone siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką – pasiekti; viešoji tvarka ir visuomenės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visiems visuomenės nariams, todėl užsieniečiui taikytini apribojimai laikytini proporcingais ir būtinais valstybės interesams užtikrinti; nors užsieniečio šeimos nariai gyvena Lietuvoje, nėra priežasčių, neleidžiančių jiems bendrauti kitoje valstybėje.

22. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pakartojo ginčijamame Migracijos departamento sprendime nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo socialiniais ir šeiminiais ryšiais Lietuvoje; pažymėjo, kad teismo posėdyje pareiškėjo tėvas H. Y., kaip liudytojais, naujų aplinkybių ar įrodymų teismui nepateikė, kurie paneigtų minėtoje Vilniaus apygardos teismo byloje nustatytas aplinkybes. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjo ryšiai proporcingai vertinant yra mažiau reikšminga aplinkybė nei jo keliama grėsmė viešajai tarkai, todėl leidimo nuolat gyventi panaikinimas laikytinas proporcinga ir būtina priemone siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką – pasiekti, o Migracijos departamento sprendimas, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas nuolat gyventi, yra teisėtas ir pagrįstas.

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas prie paminėtos išvados priėjo iš esmės nepatikrinęs ginčijamo Migracijos departamento sprendimo pagrįstumo pareiškėjo nurodytu proporcingumo aspektu.

24. Pagal administracinių teismų praktiką proporcingumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes. Šiuo aspektu kompetentingos valstybės institucijos privalo iš anksto individualiai išnagrinėti atitinkamo užsienio piliečio ir jo šeimos situaciją, be kita ko, įvertinti visus reikšmingus interesus. Ši administracinių teismų pozicija grindžiama nusistovėjusiais tarptautinės teisės principais, kurie nors ir nesudaro kliūčių valstybėms imtis priemonių užtikrinti viešąją tvarką, bet palieka valstybėms narėms ribotą diskreciją, reikalaudami gerbti teisę į šeimos ir asmens privatų gyvenimą, konkrečiai įtvirtintą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje ir jį atitinkančiame Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnyje.

25. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą.

EŽTT yra pabrėžęs, kad visais atvejais privaloma nustatyti, ar konkrečiu atveju tarp šeimos narių egzistuoja faktiniai šeimos santykiai ir šeimos gyvenimas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. liepos 17 d. sprendimo byloje X prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 1122/04, 37 p.). Tokiu atveju turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00; 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99).

Kita vertus, teisė į šeimos gyvenimą nėra absoliuti ir gali būti ribojama, tačiau kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar tokie ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje bei proporcingi siekiamam teisėtam tikslui. Tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz., EŽTT 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą byloje Mehemi prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25017/94). Pagal EŽTT praktiką, reikia vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes, nustatyti, ar nebuvo pažeistas proporcingumo principas nustatant apribojimus užsieniečiui sutuoktiniui gyventi valstybėje (žr., pvz., EŽTT 2001 m. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273, 1997 m. sprendimas byloje Boujlifa prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25404/94) (žr., pvz., 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1606/2012; 2014 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2967/2014).

26. EŽTT praktikoje suformuluotos principinės nuostatos dėl teisės į privatų ir šeimos gyvenimą apsaugos, kuriomis pripažįstamos plačios valstybės teisės renkantis apsaugos priemones tais atvejais, kai valstybėje gyvenantis užsienietis padaro sunkių nusikaltimų. Tačiau valstybei taikant apsaugos priemones būtina atsižvelgti į užsieniečio ryšius su priimančiąja šalimi bei įvertinti, ar taikytinos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams (EŽTT 2003 m. liepos 15 d. sprendimas byloje Mokrani prieš Prancūziją) (žr., pvz., LVAT 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2606/2012).

27. Teisėjų kolegija LVAT 2010 m. spalio 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A756-342/2010, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, konstatavo, jog šeiminių ryšių nepripažinimas, remiantis vien tik ta aplinkybe, kad santuoka nėra įregistruota teisės aktų nustatyta tvarka, yra nepagrįstas, o sprendimas atsisakyti išduoti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi šalyje, kurioje gyvena jo šeima, gali būti laikomas teisėtu tik tais atvejais, kai, įvertinus viešosios tvarkos bei visuomenės saugumo ir teisės į šeimos gyvenimo gerbimą balansą, teisės į šeimos gyvenimą ribojimas yra proporcingas siekiamam tikslui, t. y. siekiant apsaugoti minėtus nacionalinius interesus. Šioje byloje buvo nustatyta, jog pareiškėjas, turėdamas leidimus laikinai gyventi, jau keletą metų gyveno Lietuvos Respublikoje, su Lietuvos Respublikos piliete gyveno neregistruotoje santuokoje, turėjo dukrą (taip pat Lietuvos Respublikos pilietę).

28. Nagrinėdamas administracinę bylą Nr. eA-4459-556/2019, kurioje užsienietis po santuokos nutraukimo siekė gauti leidimą laikinai gyventi šiuo pagrindu, LVAT atkreipė dėmesį, kad aktuali EŽTT praktika, pagal kurią vien aplinkybė, kad vaiko tėvai išsiskyrė (nebegyvena kartu), savaime nereiškia, kad nutraukiami vaiko šeiminiai ryšiai su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas nebegyvena (nuolat nebegyvena). Priešingai, jei tėvas, su kuriuo vaikas kartu nebegyvena (nuolat nebegyvena), faktiškai su vaiku palaiko ryšius, juo rūpinasi, tai neabejotinai reiškia, kad tarp tokio tėvo ir vaiko yra susiklostę šeiminiai santykiai, kurie ginami Konvencijos 8 straipsnio – tokiu atveju apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamą asmens teisę į privatų ir šeimos gyvenimą galima tik įstatymų nustatytais atvejais, siekiant teisėtų tikslų, kurie yra būtini demokratinėje visuomenėje (Konvencijos 8 str. 2 d.) (žr., pvz., EŽTT 1988 m. sprendimą byloje Barrehab prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 10730/84), 2006 m. liepos 3 d. sprendimą byloje Rodrigues da Silva and Hoogkamer prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 50435/99), ir kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., EŽTT 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą byloje Mehemi prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 25017/94); LVAT 2019 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-4432-575/2019).

29. Konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime prieš tai paminėtais teismų praktikos išaiškinimais nesivadovavo, pareiškėjui ginčijamu sprendimu pritaikytų priemonių proporcingumo aspektu nepatikrino. Pareiškėjas, ginčydamas Sprendimą, nurodė Lietuvoje gyvenantis beveik visą savo gyvenimą. Jis nurodė, kad jo su kilmės šalimi niekas nesieja, Lietuvoje gyvena jo tėvas ir motina, turintys leidimus gyventi Lietuvoje, taip pat Lietuvos Respublikos piliečiai – jo nepilnametis vaikas ir vaiko motina. Pareiškėjas prašė teismo apklausti minėtus asmenis teismo posėdyje liudytojais. Šiuo atveju teismas minėtų asmenų liudytojais neapklausė (išskyrus pareiškėjo tėvą, tačiau iš teismo sprendimo motyvų matyti, kad pareiškėjo tėvas apklaustas tik Vilniaus apygardos teismo byloje nustatytų aplinkybių aspektu). Vadinasi, teismas nenustatė bylos teisingam išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių, kurios atskleistų pareiškėjo šeiminius ir socialinius ryšius.

30. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad priešingai nei atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo atsakovas, ta aplinkybė, jog pareiškėjas su G. J. (pareiškėjo vaiko motina) nėra sudarę santuokos, nereiškia, kad jų nesieja jokie šeiminiai ryšiai (žr. Nutarties 27 p.). Be to, net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad pareiškėjo ir G. J. šeiminiai ryšiai ne(be)sieja, tai nesudaro pagrindo nevertinti pareiškėją ir jo nepilnametį vaiką siejančių ryšių (žr. Nutarties 28 p.). Ne mažiau yra reikšminga išsiaiškinti pareiškėją ir jo tėvus siejančius ryšius, nepriklausomai nuo to, kad pareiškėjo tėvai nėra Lietuvos Respublikos piliečiai, tačiau gyvena Lietuvoje turėdami atitinkamus leidimus.

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, prieš tai nurodytas aplinkybes, turinčias reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui (ar šiuo konkrečiu atveju tarp šeimos narių egzistuoja faktiniai šeimos santykiai ir šeimos gyvenimas; ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą; ir kt.), būtų galima nustatyti iškvietus ir apklausus teismo posėdyje pareiškėjo tėvus, taip pat G. J., taip pat išreikalavus atitinkamus duomenis iš pataisos įstaigos, kurioje pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę (apie pareiškėjui suteiktus telefoninius pokalbius, pasimatymus, susirašinėjimą ar pan.).

32. Apibendrinant nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nenustatęs visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyręs. Pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą. Šiame kontekste primintina, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).

33. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsižvelgiant į tai, kad byla pirmosios instancijos teismui perduodama nagrinėti iš naujo, kiti apeliacinio skundo argumentai (taip pat prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas) ir tikrinamo pirmosios instancijos teismo motyvai nėra vertinami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo S. Y. (S. Y.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 27 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Rytis Krasauskas Ramutė Ruškytė