2018-11-15 Nr. AB-20833-3-61-3-03136-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1263-968/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03136-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 30.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ryčio Krasausko (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Eurovistos servisas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Eurovistos servisas“ skundą atsakovui Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Eurovistos servisas“ (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, prašydamas:

1.1. Panaikinti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos (toliau – Inspekcija) 2016 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. SP-44 „Dėl atsisakymo pratęsti leidimo Nr. LP-18348 plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus galiojimo terminą“ (toliau – Sprendimas) ir įpareigoti Inspekciją iš naujo svarstyti šį klausimą;

1.2. Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (toliau – EEĮ) 16 straipsnio 6 dalies 1 punkto nuostata „išduotų leidimų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir tiesti tiesioginę liniją galiojimo terminas pratęsiamas ne daugiau kaip du kartus, vieną kartą ne ilgesniam kaip 12 mėnesių, o plėtojant elektros energijos gamybos pajėgumus iš atsinaujinančių energijos išteklių – 6 mėnesių laikotarpiui, jeigu asmuo, kreipdamasis dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, pateikia įrodymus, pagrindžiančius, kad atlikti suplanuotus darbus vėluojama dėl valstybės, trečiųjų asmenų veiksmų ar nenugalimos jėgos aplinkybių“ tiek, kiek leidimo galiojimo termino pratęsimas visais atvejais galimas tik fiksuotam 6 mėnesių terminui, neatsižvelgiant į faktinę valstybės veiksmų, trukdžiusių atlikti suplanuotus darbus, trukmę, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, teisėtų lūkesčių principui ir Konstitucijos 46 straipsnio 1 ir dalims;

1.3. Kreiptis ir į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – LVAT) su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2015 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 1-171 patvirtintų Veiklos energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 39.1 punkto nuostata „išduotų leidimų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir tiesti tiesioginę liniją galiojimo terminas pratęsiamas ne daugiau kaip du kartus, vieną kartą ne ilgesniam kaip 12 mėnesių, o plėtojant elektros energijos gamybos pajėgumus iš atsinaujinančių energijos išteklių – 6 mėnesių laikotarpiui, jeigu asmuo, kreipdamasis dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, pateikia įrodymus, pagrindžiančius, kad atlikti suplanuotus darbus vėluojama dėl valstybės, trečiųjų asmenų veiksmų ar nenugalimos jėgos aplinkybių“ tiek, kiek leidimo galiojimo termino pratęsimas visais atvejais galimas tik fiksuotam 6 mėnesių terminui, neatsižvelgiant į faktinę valstybės veiksmų, trukdžiusių atlikti suplanuotus darbus, trukmę, neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.212 straipsniui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 840 patvirtintų Atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisyklių 1 punktui, Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, teisėtų lūkesčių principui ir Konstitucijos 46 straipsnio 1 ir 3 dalims.

2. Skunde pareiškėjas nurodė, kad:

2.1. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir Komisija) 2013 m. sausio 4 d. – 2013 m. birželio 20 d. vykdė skatinimo kvotų paskirstymo aukcioną biomasės elektrinėms, kurių įrengtoji galia nuo 30 kW iki 5000 kW. Komisija 2013 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. O3-238 „Dėl skatinimo kvotų paskirstymo aukciono gamintojams, naudojantiems biomasę, kurių elektrinių įrengtoji galia nuo 30 kW iki 5000 kW, laimėtojų patvirtinimo“ (toliau – Nutarimas Nr. O3-238) aukciono laimėtojais paskelbė: UAB „Eurovistos servisas“, skiriant 4 MW skatinimo kvotos ir taikant 33,5 ct/kWh (be PVM) fiksuotą tarifą; UAB „SSPC-Taika“, skiriant 5 MW skatinimo kvotos ir taikant 33,5 ct/kWh (be PVM) fiksuotą tarifą; UAB „SSPC-Vilnius“, skiriant 5 MW skatinimo kvotos ir taikant 33,5 ct/kWh (be PVM) fiksuotą tarifą; UAB „GECO-Taika“, skiriant 5 MW skatinimo kvotos ir taikant 33,5 ct/kWh (be PVM) fiksuotą tarifą; UAB „Foksita“, skiriant 4,99 MW skatinimo kvotos ir taikant 33,5 ct/kWh (be PVM) fiksuotą tarifą. Lietuvos Respublikos energetikos ministerija 2013 m. lapkričio 15 d. UAB „Eurovistos servisas“ išdavė leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-18348 (toliau – Leidimas plėtrai), kurio grafoje „leidimo išdavimo pagrindas“ neįtraukė Komisijos Nutarimo Nr. O3-238, su Leidimu plėtrai pareiškėjui buvo išsiųstas Energetikos ministerijos 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimas Nr. (8.6-10)3-1253, kuriame buvo nurodyta, kad aukcione laimėtas net ir žemiausias per visą skatinimo kvotų paskirstymo istoriją skatinimo tarifas nebus taikomas, nors tos pačios rūšies gamintojams su ženkliai aukštesniais skatinimo tarifais valstybės parama ir toliau yra garantuojama.

2.2. Nesutikdamas su Leidimo plėtrai formuluote, pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašė įpareigoti Energetikos ministeriją papildyti (patikslinti) Leidimą plėtrai. Byla buvo nagrinėjama iki 2016 m. balandžio 14 d., todėl iki šios datos, neturėdamas pagrindo tikėtis, kad jam bus taikoma skatinimo priemonė (fiksuotas tarifas), pareiškėjas objektyviai negalėjo statyti biokuro elektrinės. Teisminio ginčo laikotarpiu baigėsi Leidimo plėtrai galiojimo terminas, todėl pareiškėjas 2015 m. spalio 15 d. kreipėsi į Inspekciją, prašydamas pratęsti Leidimą plėtrai, tačiau šio klausimo nagrinėjimą atsakovas atidėjo iki administracinės bylos Nr. I-9997-244/2015 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-07845-2013-3) išnagrinėjimo.

2.3. LVAT 2016 m. balandžio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2982-525/2016 iš dalies patenkino pareiškėjo apeliacinį skundą ir įpareigojo Inspekciją papildyti (patikslinti) pareiškėjui išduotą Leidimą plėtrai, leidimo grafoje „Leidimo išdavimo pagrindas“ nurodant ir Nutarimą Nr. O3-238. Atsakovas 2016 m. gegužės 3 d. raštu pareiškėją informavo, kad atnaujino prašymo dėl Leidimo plėtrai galiojimo pratęsimo nagrinėjimą ir paprašė pateikti su elektros tinklų operatoriumi pasirašyto Elektrinės prisijungimo prie elektros tinklų ketinimų protokolo su galiojančiu gamintojo prievolių užtikrinimu patvirtintą kopiją. Pareiškėjas 2016 m. gegužės 23 d. kreipėsi į akcinę bendrovę (toliau – AB) „Energijos skirstymo operatorius“ (toliau – ESO), prašydamas patvirtinti, kad su pareiškėju sudarytas ketinimų protokolas bus vykdomas tokiam terminui, kiek Inspekcija pratęstų Leidimo plėtrai galiojimą bei tą pačią dieną pateikė atsakovui prašymą patikslinti iki kokio kalendorinio termino turėtų galioti finansų įstaigos išduodama garantija.

2.4. Pareiškėjas 2016 m. birželio 2 d. kreipėsi į Inspekciją, patikslino savo 2015 m. spalio 15 d. prašymą ir prašė pratęsti Leidimą plėtrai 24 mėnesiams. Prie prašymo pridėjo banko garantiją, 2013 m. kovo 19 d. ketinimų protokolo (toliau – ir Ketinimų protokolas) ir 2016 m. gegužės 23 d. ESO teikto prašymo kopijas. Inspekcija Sprendimu atsisakė pratęsti Leidimo plėtrai galiojimo terminą, kadangi pareiškėjas nepateikė dokumentų ar duomenų, patvirtinančių priežastinį ryšį tarp valstybės ar savivaldybės veiksmų ir suplanuotų darbų vėlavimo, taip pat nepateikė prašomų dokumentų (su elektros tinklų operatoriumi pasirašyto elektrinės prijungimo prie elektros tinklų ketinimo protokolo su galiojančia gamintojo prievolių užtikrinimo banko garantija).

2.5. Pareiškėjo manymu, skundžiamas sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatoms, nes atsakovas neatsižvelgė į tai, jog iki administracinės bylos išnagrinėjimo pareiškėjas turėjo pakankamą pagrindą abejoti, ar įgyvendinus projektą jo atžvilgiu bus taikoma skatinimo priemonė – fiksuotas tarifas; be to, Inspekcija nepagrįstai neįvertino, kad tarp valstybės veiksmų (atsisakymo į Leidimą plėtrai įrašyti Nutarimą Nr. O3-238 ir dėl to nagrinėjamos administracinės bylos) bei pareiškėjo negalėjimo vystyti projekto yra objektyvus priežastinis ryšys. Sprendime nepagrįstai nevertintos aplinkybės, kad pareiškėjas negalėjo plėtoti projekto ir dėl Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – Savivaldybė) administracijos (toliau – Administracija) veiksmų, susijusių su specialiųjų architektūrinių sąlygų, kurios yra būtinos leidimui statyti gauti ir kitiems projekto vystymo darbams vykdyti, išdavimu. Atsakovas niekuomet neprašė pateikti duomenų ir informacijos, kurios nebuvimą Sprendime įvertino kaip pagrindą atmesti pareiškėjo prašymą.

3. Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad pagal Leidimo plėtrai išdavimo metu (2013 m. lapkričio 15 d.) galiojusios EEĮ redakcijos 16 straipsnio 4 dalies 2 punktą vienkartinis leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduodamas ne ilgesniam nei 24 mėnesių terminui, tačiau pareiškėjas nuo 2013 m. lapkričio 15 d. iki 2015 m. lapkričio 15 d. jokių projekto (elektrinės) įgyvendinimo darbų nevykdė, nes neturėjo išduoto statybą leidžiančio dokumento. Pagal EEĮ 16 straipsnio 6 dalį leidimo plėtrai galiojimo terminas gali būti pratęstas tik 12, o ne 24 mėnesiams. Be to, prieš priimant sprendimą dėl Leidimo plėtrai pratęsimo būtina įvertinti, ar leidimo pratęsimas yra tikslingas, ar per pratęsto leidimo galiojimo terminą gamintojas, plėtojantis elektros energijos gamybos pajėgumus, spės atlikti suplanuotus darbus, ar įgyvendinus suplanuotus darbus gamintojo elektros įrenginiai bus prijungti prie elektros tinklų, ar gamintojas realiai galės vykdyti numatytą veiklą. Inspekcija, atnaujinusi pareiškėjo 2015 m. spalio 15 d. prašymo nagrinėjimą, išnagrinėjo turimus dokumentus ir nustatė, kad pareiškėjo 2013 m. kovo 19 d. ketinimų protokolo terminas, per kurį gamintojas turėjo atlikti elektrinės įrengimo darbus, baigėsi 2015 m. kovo 19 d., dėl šio termino pratęsimo gamintojas nesikreipė; banko garantijos galiojimas baigėsi 2015 m kovo 21 d.; 2015 m. kovo 31 d. gamintojui išsiųstas raštas Nr. 40400-774 dėl prijungimo paslaugos sutarties projekto negaliojimo; 2015 m. balandžio 1 d. gautas gamintojo raštas su prašymu pratęsti ketinimų protokolo galiojimą; 2015 m. gegužės 6 d. gamintojui išsiųstas atsakymas Nr. 40400-1067, kad ketinimų protokolas laikomas negaliojančiu ir pratęsti jo negalima; ESO 2016 m. birželio 29 d. raštu Nr. 40420-1203 nurodė, kad pareiškėjas yra informuotas apie Ketinimų protokolo negaliojimą. Atsižvelgdama į tai, kad Ketinimų protokolas nustojo galioti 2015 m. kovo 19 d. bei tai, jog elektros tinklų operatoriui nepatvirtinus galimybės prijungti pareiškėjo elektros įrenginius prie elektros tinklų ir neprijungus gamintojo elektros įrenginių, pareiškėjas negalės vykdyti planuojamos ūkinės veiklos, Inspekcija atsisakymo pratęsti Leidimo plėtrai galiojimo terminą pagrindą laikė teisėtu ir pagrįstu.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ESO 2016 m. birželio 29 d. raštu Nr. 40420-1203 patvirtino, jog 2013 m. kovo 19 d. su pareiškėju pasirašytas Ketinimų protokolas yra negaliojantis, o pareiškėjui pasiūlyta kreiptis dėl naujų išankstinių sąlygų gavimo bei naujo ketinimų protokolo sudarymo. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas Inspekcijai nepateikė galiojančio ketinimų protokolo, t. y. elektros tinklų operatoriaus ir pareiškėjo susitarimo, kuriuo, be kita ko, pareiškėjas įsipareigotų per nustatytą laikotarpį parengti savo elektros įrenginius prijunti prie elektros tinklų, o elektros tinklų operatorius įsipareigotų per nustatytą laikotarpį prijungti pareiškėjo elektros įrenginius prie savo valdomų elektros tinklų. Duomenų, jog būtų pasirašęs elektrinės prijungimo prie elektros tinklų ketinimo protokolą (Taisyklių 20.1 p.), pareiškėjas nepateikė ir nagrinėjant bylą. Pareiškėjo pateikta banko garantija yra susieta su 2013 m. kovo 19 d. Ketinimų protokolu, kuris yra negaliojantis, todėl tokia banko garantija negali būti vertinama kaip tinkama ir (ar) pakankama.

6. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes teismas darė išvadą, jog Inspekcija pagrįstai taikė EEĮ 16 straipsnio 24 dalies ir Taisyklių 47.1 punkto nuostatas, imperatyviai nustatančias draudimą pratęsti leidimo galiojimo terminą nepateikus bent vieno iš leidimui išduoti ar pratęsti leidimo galiojimo terminą reikalingų dokumentų. EEĮ 16 straipsnio 24 dalies ir Taisyklių 47.1 punkto nuostatos yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymą pratęsti Leidimo plėtrai galiojimo terminą.

7. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Inspekcija netinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su Savivaldybės veiksmais, dėl kurių pareiškėjas negalėjo įgyvendinti projekto, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad EEĮ 16 straipsnio 6 dalies 1 punkte ir Taisyklių 39.1 punkte yra įtvirtintos bendrosios nuostatos, kad leidimų galiojimo terminas pratęsiamas, jeigu asmuo pateikia dokumentus, pagrindžiančius, kad atlikti suplanuotus darbus vėluojama dėl valstybės, trečiųjų asmenų veiksmų ar nenugalimos jėgos aplinkybių. Nustatęs, kad pareiškėjo prašymas neatitinka specialiųjų nuostatų, t. y. konstatavęs, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja imperatyvūs pagrindai atsisakyti pratęsti Leidimo plėtrai galiojimą, pareiškėjo argumentus dėl atitikties bendrosioms nuostatoms, teismas vertino kaip nereikšmingus.

8. Atmetęs pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti Sprendimą, pirmosios instancijos teismas atmetė ir išvestinį reikalavimą įpareigoti atsakovą iš naujo spręsti dėl pareiškėjo prašymo pratęsti Leidimo plėtrai galiojimo terminą.

9. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pripažinus, jog Leidimo plėtrai galiojimo terminą atsisakyta pratęsti teisėtai ir pagrįstai, nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą ir LVAT su prašymais ištirti atitinkamai EEĮ 16 straipsnio 6 dalies 1 punkto ir Taisyklių 39.1 punkto nuostatų atitiktį Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, teisėtų lūkesčių principui ir Konstitucijos 46 straipsnio 1 ir dalims, Civilinio kodekso 6.212 straipsniui ir Vyriausybės 1996 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 840 patvirtintų Atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisyklių 1 punktui.

III. 10. Pareiškėjas UAB „Eurovistos servisas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

11.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su Administracijos veiksmais, dėl kurių pareiškėjas negalėjo įgyvendinti projekto. Nors formaliai pareiškėjo Inspekcijai pateikto 2013 m. kovo 19 d. ketinimų protokolo galiojimo terminas buvo pasibaigęs, pareiškėjas detaliai paaiškino, jog tam, kad su elektros tinklų operatoriumi galėtų būti sudarytas atnaujintas ketinimų protokolas dėl ketinamos statyti elektrinės, pareiškėjas privalo ESO pateikti iš Administracijos gautas ir patvirtintas specialiąsias elektrinės statybos architektūrines sąlygas, kurių Administracija pareiškėjui nepagrįstai neišduoda jau ilgiau nei 3 metus. Todėl egzistuoja teisinis ir faktinis pagrindas pratęsti Leidimo plėtrai galiojimą motyvuojant aplinkybėmis, jog dėl Administracijos neteisėtų veiksmų (atsisakymo išduoti specialiąsias architektūrines sąlygas) pareiškėjas neturėjo galimybės sudaryti naujo (atnaujinti) ketinimo protokolo su skirstomųjų tinklų operatoriumi, o kartu negalėjo pateikti Inspekcijos reikalaujamų dokumentų dėl Leidimo plėtrai galiojimo pratęsimo. Pareiškėjas praleido Leidime plėtrai įtvirtintą 24 mėnesių jo galiojimo terminą realiai negalėdamas atlikti jokių veiksmų dėl projekto įgyvendinimo ir elektrinės statybos būtent dėl minėtų Administracijos neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo), kurie yra nesuderinami su galiojančiais teisės aktais, nustatančiais pareigą savivaldybei išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus jų prašančiam subjektui arba pateikti motyvuotą atsisakymą tai padaryti. Teisės aktai nustato konkretų terminą sprendimui dėl specialiųjų architektūros reikalavimų išdavimo (neišdavimo) priimti ir nenustato galimybės ar teisės šio sprendimo priėmimą atidėti ar susieti su sąlyga, nenustatyta teisės aktuose. Nepaisant to, iki šio apeliacinio skundo pateikimo dienos Administracija dėl nenurodomų priežasčių nėra įvykdžiusi šios savo įstatyminės pareigos. Neturėdamas Administracijos išduotų specialiųjų architektūrinių reikalavimų elektrinės statybai, pareiškėjas objektyviai negalėjo parengti statybos projekto, be kurio negalėjo kreiptis dėl leidimo statybai išdavimo, todėl būtent dėl Administracijos veiksmų (neteisėto neveikimo) pareiškėjas negalėjo net pradėti vystyti projekto.

11.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl administracinės bylos sustabdymo dėl kitos administracinės bylos, taip priimdamas neteisėtą ir neteisingą sprendimą. Nors prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą teikimo momentu pareiškėjo pateikto administracinio skundo prieš Administraciją pagrindu dar nebuvo užvesta administracinė byla, pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė pakankamai įrodymų ir duomenų tam, kad pirmosios instancijos teismas galėtų nustatyti reikšmingus faktus dėl tokio prašymo tenkinimo. Prašymo teikimo momentu pareiškėjas jau buvo pateikęs Vilniaus apygardos administraciniam teismui tinkamai parengtą ir įformintą administracinį skundą prieš Administraciją dėl to, kad ši neteisėtai neišduoda specialiųjų architektūrinių sąlygų elektrinės statybai.

11.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti ir pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir LVAT, taip priimdamas neteisėtą ir neteisingą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo savo išvadų dėl teisės aktų konstitucinės ir administracinės patikros.

11.4. Konstitucinio Teismo pirmininko 2017 m. gruodžio 22 d. potvarkiu Nr. 2B-76 yra priimtas prašymas ištirti, ar Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui, 46 straipsnio 1–4 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių principams neprieštarauja EEĮ 16 straipsnio (2015 m. gegužės 7 d. redakcija) 6 dalies 1 punktas tiek, kiek pagal jį leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus iš atsinaujinančių energijos išteklių galiojimas pratęsiamas tik 6 mėnesiams ir tais atvejais, kai valstybės, trečiųjų asmenų veiksmai ar nenugalimos jėgos sukeltos aplinkybės, dėl kurių vėluojama atlikti suplanuotus darbus, tęsėsi ilgiau negu 6 mėnesius; bei EEĮ 16 straipsnio (2015 m. gegužės 7 d. redakcija) 7 dalis, 24 dalies 2 punktas tiek, kiek pagal juos leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus iš atsinaujinančių energijos išteklių galiojimo terminas nepratęsiamas, kai asmuo, vėluojantis atlikti suplanuotus darbus dėl valstybės, trečiųjų asmenų veiksmų ar nenugalimos jėgos aplinkybių, negali pateikti šiuos veiksmus ar aplinkybes pagrindžiančių dokumentų būtent dėl valstybės, trečiųjų asmenų veiksmų ar nenugalimos jėgos aplinkybių. Todėl šios administracinės bylos nagrinėjimas turi būti stabdomas iki bus priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas byloje Nr. 20/2017.

12. Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime Inspekcija palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją, nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti nėra pagrindo. Inspekcija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad administracinės bylos Nr. eI-2080-426/2017 pagal pareiškėjo skundą atsakovui Administracijai išnagrinėjimas ir joje nustatytos aplinkybės turi tiesioginę ir prejudicinę reikšmę nagrinėjamos administracinės bylos teisingam išnagrinėjimui. Pažymi, kad šios bylos nagrinėjimo posėdyje metu pareiškėjo skundas administracinėje byloje Nr. eI-2080-426/2017 dar nebuvo priimtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 13. Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl Inspekcijos Sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta pratęsti 2013 m. lapkričio 15 d. išduoto Leidimo plėtrai galiojimo terminą, konstatavus, kad jis nepateikė dokumentų ar duomenų, patvirtinančių priežastinį ryšį tarp valstybės ar savivaldybės veiksmų ir suplanuotų darbų vėlavimo, taip pat per nustatytą terminą nepateikė prašomų dokumentų (su elektros tinklų operatoriumi pasirašyto Elektrinės prijungimo prie elektros tinklų ketinimų protokolo su galiojančia Gamintojo prievolių užtikrinimo banko garantija patvirtintos kopijos), teisėtumo ir pagrįstumo.

14. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė galiojančio su elektros tinklų operatoriumi pasirašyto ketinimų protokolo ir banko garantijos, užtikrinančios pareiškėjo įsipareigojimų pagal tokį ketinimo protokolą įgyvendinimą, todėl Inspekcija skundžiamu Sprendimu pagrįstai taikė EEĮ 16 straipsnio 24 dalį ir Taisyklių 47.1 punktą (pagal kuriuos draudžiama pratęsti leidimo galiojimo terminą nepateikus bent vieno iš leidimui išduoti ar pratęsti leidimo galiojimo terminą reikalingų dokumentų). Nurodytų EEĮ ir Taisyklių nuostatų pažeidimą teismas įvertino kaip savarankišką ir pakankamą pagrindą atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymą pratęsti Leidimo plėtrai galiojimo terminą, todėl pareiškėjo nurodytus Savivaldybės veiksmus galbūt pažeidžiant EEĮ 16 straipsnio 6 dalies 1 punkte ir Taisyklių 39.1 punkte įtvirtintas bendrąsias nuostatas, pagal kurias leidimų galiojimo terminas pratęsiamas, jeigu asmuo pateikia dokumentus, pagrindžiančius, kad atlikti suplanuotus darbus vėluojama dėl valstybės, trečiųjų asmenų veiksmų ar nenugalimos jėgos aplinkybių, įvertino kaip nereikšmingus.

15. Pareiškėjas iš esmės neginčija fakto, jog pateikto Ketinimų protokolo galiojimo terminas buvo pasibaigęs. Jis teigia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju susiklosčiusias aplinkybes vertino formaliai, neįvertino, jog tam, kad su elektros tinklų operatoriumi (t. y. ESO) galėtų būti sudarytas atnaujintas ketinimų protokolas dėl ketinamos statyti elektrinės, pareiškėjas privalo elektros tinklų operatoriui pateikti iš Administracijos gautas ir patvirtintas specialiąsias elektrinės statybos architektūrines sąlygas ketinamai statyti elektrinei, kurių Administracija neišduoda. Pareiškėjas įsitikinęs, kad Administracija architektūrinių sąlygų jam neišduoda nepagrįstai, nurodo, kad dėl to pareiškėjas 2017 m. sausio 9 d. pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kad šio skundo pagrindu šiame teisme prieš Administraciją pradėta administracinė byla Nr. eI-2080-426/2017 (proceso Nr. 3-61-3-00096-2017-8) ir kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo stabdyti nagrinėjamą administracinę bylą iki kol bus išnagrinėta minėta administracinė byla dėl atsisakymo išduoti specialiąsias elektrinės statybos architektūrines sąlygas.

16. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

17. ABTĮ 86 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.), kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (2 d.), ir kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.). Taigi teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, taip pat kai teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra argumentuotai atsakyta į pagrindinius pareiškėjo reikalavimus.

18. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl jis privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., LVAT 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008). Pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį teisėjai, nagrinėdami bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ABTĮ 56 straipsnio nuostatomis ir įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, daro išvadą, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paminėtų esminių teismo sprendimui keliamų reikalavimų neatitinka, todėl negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu. Pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino materialinės teisės normas, taip pat nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių ir jų visapusiškai neištyrė.

20. Bylai išnagrinėti aktualus teisinis reguliavimas, nustatantis išduotų leidimų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus galiojimo termino pratęsimą, įtvirtintas ginčui aktualios redakcijos EEĮ 16 straipsnio (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XII-1665 redakcija) 6 dalies 1 punkte, pagal kurį išduotų leidimų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus galiojimo terminas plėtojant elektros energijos gamybos pajėgumus iš atsinaujinančių energijos išteklių vieną kartą pratęsiamas 6 mėnesių laikotarpiui, jeigu asmuo, kreipdamasis dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, „pateikia įrodymus, pagrindžiančius, kad atlikti suplanuotus darbus vėluojama dėl valstybės, trečiųjų asmenų veiksmų ar nenugalimos jėgos aplinkybių“. EEĮ 16 straipsnio (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XII-1665 redakcija) 7 dalyje nustatyta, kad leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus iš atsinaujinančių energijos išteklių galiojimo terminas pratęsiamas, kai asmuo pateikia šio straipsnio 6 dalyje nurodytus „įrodymus“. EEĮ 16 straipsnio (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XII-1665 redakcija) 24 dalyje nustatyta, kad atsisakymai išduoti leidimus, nurodytus šio straipsnio 1 dalyje (šioje dalyje nustatyta, kad leidimai išduodami šiai veiklai elektros energetikos sektoriuje: 1) gaminti elektros energiją; 2) plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus; 3) tiesti tiesioginę liniją; 4) eksportuoti elektros energiją į valstybes, kurios nėra valstybės narės; 5) importuoti elektros energiją iš valstybių, kurios nėra valstybės narės; 6) vykdyti nepriklausomo elektros energijos tiekimo veiklą), ir pratęsti šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytų leidimų (t. y. leidimų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir leidimų tiesti tiesioginę liniją) galiojimo terminą: 1) negali būti grindžiami kitaip, negu neatitikimu šio įstatymo reikalavimams; 2) pateikiami ir tuo atveju, kai asmuo nepateikia bent vieno iš „leidimui išduoti“ ar „pratęsti leidimo galiojimo terminą“ reikalingų dokumentų arba pateikti duomenys yra neteisingi.

21. Nurodytą teisinį reguliavimą aiškinant sistemiškai ir lingvistiškai nagrinėjamos administracinės bylos kontekste, darytina išvada, kad pagal EEĮ 16 straipsnio (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XII-1665 redakcija) 6 dalies 1 punktą jau išduoto leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus galiojimo termino pratęsimas 6 mėnesių laikotarpiui yra siejamas tik su „įrodymais, pagrindžiančiais, kad atlikti suplanuotus darbus vėluojama dėl valstybės, trečiųjų asmenų veiksmų ar nenugalimos jėgos aplinkybių“. Būtent tokius „įrodymus“ pagal EEĮ 16 straipsnio (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XII-1665 redakcija) 7 dalį įpareigojamas pateikti asmuo, turintis jau išduotą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir siekiantis tokio leidimo galiojimo termino pratęsimo. Sistemiškai ir lingvistiškai aiškinant EEĮ 16 straipsnio (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XII-1665 redakcija) 24 dalies 2 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad pagal jį atsisakyti pratęsti jau išduoto leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus galiojimo terminą galima tik tuo atveju, jei asmuo nepateikia dokumentų, reikalingų tokio termino pratęsimui, t. y. „įrodymų, pagrindžiančių, kad atlikti suplanuotus darbus vėluojama dėl valstybės, trečiųjų asmenų veiksmų ar nenugalimos jėgos aplinkybių“.

22. Atsižvelgiant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas sprendime netinkamai išaiškino bylai aktualias teisės normas, todėl nepagrįstai konstatavo, kad atnaujinto ketinimų protokolo ir su juo susijusios banko garantijos nepateikimas laikytinas pakankamu pagrindu atsisakyti pratęsti Leidimo plėtrai galiojimo terminą, o kilusiam administraciniam ginčui išspręsti teisiškai nereikšmingi pareiškėjo nurodyti Administracijos (jos institucijų) veiksmai, tikėtina pažeidžiantys EEĮ 16 straipsnio 6 dalies 1 punktą.

23. Nustatyta, kad Sprendimą Inspekcija priėmė, išnagrinėjusi pareiškėjo 2015 m. spalio 15 d. prašymą, 2016 m. birželio 2 d. patikslintą prašymą (elektroninės bylos Nr. eA-1263-968/2018 (toliau – e. byla) I t., b. l. 101–106), ir atsižvelgusi į Inspekcijos Planavimo ir kontrolės skyriaus 2016 m. birželio 29 d. teikimą Nr. T-256 „Dėl leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-18348 galiojimo termino pratęsimo“ (e. bylos I t., b. l. 137–138). Iš paminėtų dokumentų tirinio matyti, kad pareiškėjas, grįsdamas prašymus pratęsti Leidimo plėtrai galiojimo terminus, be kita ko, nurodė, kad atlikti suplanuotus darbus jis vėluoja dėl užsitęsusio administracinio ginčo dėl Leidimo plėtrai turinio nagrinėjimo administraciniuose teismuose ir kad vykdyti veiklą trukdo Administracija, ignoruodama pareiškėjo raštus ir skundus. Vadinasi, priimdama skundžiamą Sprendimą, Inspekcija privalėjo įvertinti, be kita ko, ir šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Atitinkamai šias aplinkybes turėjo nustatyti ir įvertinti pirmosios instancijos teismas.

24. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas Inspekcijai Ketinimų protokolą pateikė 2013 m. kovo 19 d. (e. bylos I t., b. l. 110–114), jis buvo įvertintas kaip tinkamas. AB LESTO 2015 m. gegužės 6 d., 2016 m. birželio 13 d. ir 2016 m. birželio 29 d. raštai (e. bylos I t., b. l. 123–125) patvirtina, kad Ketinimų protokolas tapo negaliojančiu pasibaigus šiame protokole nustatytam galiojimo terminui (t. y. 2015 m. kovo 21 d.). Vadinasi, Ketinimų protokolo galiojimo terminas baigėsi dar tebevykstant administraciniam ginčui tarp pareiškėjo ir Inspekcijos, kuriam pasibaigus galutine ir neskundžiama LVAT 2016 m. balandžio 14 d. nutartimi (e. bylos I t., b. l. 17–31) Inspekcija buvo įpareigota papildyti (patikslinti) pareiškėjui 2013 m. lapkričio 15 d. išduotą Leidimą plėtrai jo grafoje „Leidimo išdavimo pagrindas“ nurodant ir Nutarimą Nr. O3-238. Taigi nurodyta aplinkybė galėjo turėti įtakos tam, kad pareiškėjas nespėjo įvykdyti savo įsipareigojimų per Leidimo plėtrai nustatytą terminą, tačiau pirmosios instancijos teismas, dėl šios aplinkybės sprendime iš viso nepasisakė, nesurinko ir neištyrė su ja susijusių įrodymų, jų neįvertino Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontekste. Todėl šie pareiškėjo argumentai, kurie buvo aiškiai išdėstyti jo skunde pirmosios instancijos teismui, nėra nuginčyti ir paneigti.

25. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nepasisakė ir dėl pareiškėjo argumentų, jog tam, kad su elektros tinklų operatoriumi (t. y. ESO) galėtų būti sudarytas atnaujintas ketinimų protokolas dėl ketinamos statyti elektrinės, pareiškėjas privalo elektros tinklų operatoriui pateikti iš Administracijos gautas ir patvirtintas specialiąsias elektrinės statybos architektūrines sąlygas, kurių, pareiškėjo teigimu, Administracija jam neišduoda nepagrįstai. Pareiškėjas kartu su skundu pirmosios instancijos teismui pateikė savo susirašinėjimus su Administracija (jos struktūriniais padaliniais) ir kitus dokumentus, susijusius su planuojamos biokuro kogeneracinės elektrinės įrengimu (žr., pvz., e. bylos I t., 34–41, 43–68, 73, 75–79), tačiau pirmosios instancijos teismas šių dokumentų nevertino. Nepaisant to, jog, kaip minėta, Inspekcija Sprendimo priėmimo metu privalėjo vertinti pareiškėjo 2015 m. spalio 15 d. ir 2016 m. birželio 2 d. prašymuose nurodytus argumentus, susijusius su tuo, kad atlikti suplanuotus darbus jis vėluoja dėl užsitęsusio administracinio ginčo dėl Leidimo plėtrai turinio nagrinėjimo administraciniuose teismuose, o vykdyti veiklą trukdo Administracija, ignoruodama pareiškėjo raštus ir skundus (žr. šios teismo nutarties 23 punktą), kartu su atsiliepimu pirmosios instancijos teismui Inspekcija iš esmės nepridėjo su nurodytomis aplinkybėmis susijusių dokumentų (pvz., nėra jokių pareiškėjo susirašinėjimų su Administracija (jos struktūriniais padaliniais) ir kt.), o byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pirmosios instancijos teismas būtų veikęs aktyviai ir išnaudojęs visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad tokie įrodymai būtų surinkti (t. y. pirmosios instancijos teismas tokių įrodymų neišreikalavo nei iš atsakovo, nei iš Administracijos).

26. Apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik LVAT teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).

27. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino materialiosios teisės normas, taip pat nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių ir jų visapusiškai neištyrė, todėl negalėjo teisingai įvertinti pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumo ir priimti visapusiškai pagrįsto, t. y. teisingo, sprendimo. Pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir administracinė byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Tai konstatavusi, teisėjų kolegija detaliau nepasisako dėl kitų pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, taip pat nesprendžia dėl pareiškėjo pateikto prašymo stabdyti bylą dėl Konstituciniame Teisme nagrinėjamos bylos Nr. 20/2017 pagrįstumo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Eurovistos servisas“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Rytis Krasauskas