2020-04-15 Nr. AB-7671-3-65-3-00197-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-610-525/2020

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00197-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 18.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų K. O. ir F. O. (teisių perėmėja F. B.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų K. O. ir F. O. pareiškimą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Rokiškio skyriui dėl įstatyme nustatytų praleistų terminų atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai K. O. ir F. O. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydami atnaujinti jiems įstatymu nustatytus praleistus terminus pateikti prašymą ir nuosavybės teisę bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio žemės savininko jų senelio K. O. iki žemės nacionalizacijos valdytą žemę 9,8328 ha (duomenys neskelbtini).

2. Pareiškėjai paaiškino, kad jų tėvas V. O. mirė (duomenys neskelbtini), kai teisės aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo dar nebuvo priimti, todėl šeimoje nebuvo kalbama apie kažkada giminės turėtas žemes, o pareiškėjai su seneliu nebuvo artimi. Ir tik žiūrint televiziją, K. O. dukrai netikėtai užsiminė, kad ir senelis (duomenys neskelbtini) turėjo žemės, bet nepagalvojęs, jog šią žemę galima būtų susigrąžinti. Pareiškėjai nurodė, kad F. O. sveikatos būklė dėl piktnaudžiavimo alkoholiu ir patirtų traumų buvo bloga. Išsiaiškinę realią galimybę susigrąžinti senelio turėtą žemę, pareiškėjai nedelsiant ėmėsi iniciatyvos, kreipėsi į archyvus reikiamiems dokumentams surinkti. Pareiškėjai manė, kad terminus praleido dėl svarbių priežasčių, todėl jie turi būti atnaujinti.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Rokiškio skyrius atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą prašė jį atmesti.

4. NŽT Rokiškio skyrius nurodė, kad pareiškėjai nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių būtų galima atnaujinti pareiškėjo prašomus atnaujinti terminus, kadangi pareiškėjai, žinodami apie senelio nuosavybės teise valdytą žemę, dėl savo pačių nerūpestingumo delsė atkurti nuosavybės teises į ją. Be to, ir šiai dienai pareiškėjai nėra surinkę visų giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinančių dokumentų, taip pat nėra surinkę ir nuosavybės teisę į pareiškėjų nurodytą K. O. valdytos žemės kiekį patvirtinančių įrodymų.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. rugsėjo 26 d. sprendimu atmetė pareiškėjų K. O., F. O. pareiškimą.

6. Teismas nurodė, kad pareiškėjai prašė atnaujinti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatytus praleistus terminus tikslu atkurti nuosavybės teises į jų senelio K. O. nuosavybės teise valdytą žemę (duomenys neskelbtini). Nors pareiškėjai nebuvo surinkę ir teismui pateikę visų giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinančių dokumentų, iš teismo posėdyje apklaustų liudytojų parodymų teismas padarė prielaidą, kad pareiškėjai yra buvusio žemės savininko anūkai, todėl pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą jie galėjo pretenduoti atkurti nuosavybės teises į K. O. turėtą žemę, jeigu prašymą atkurti nuosavybės teises būtų pateikę iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus būtų pateikę iki 2003 m. gruodžio 31 d. Tačiau pareiškėjai nurodytais terminais į atitinkamas institucijas nesikreipė, šiuos terminus praleido. Teismo buvo prašoma atnaujinti terminus kaip praleistus dėl svarbių priežasčių, svarbiomis priežastimis nurodant nežinojimą apie galimybę atkurti nuosavybės teises bei vieno iš pareiškėjų – F. O. sveikatos būklę.

7. Teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai patys pareiškime teismui nurodo, jog žinojo apie K. O. turėtą žemę, tačiau nežinojo tikslaus tos žemės kiekio, nesuprato, jog yra reali galimybė į šią žemę atkurti nuosavybės teise. Šią aplinkybę patvirtino ir teismo posėdžio metu apklaustos liudytojos pareiškėjų dukros N. V. bei F. B.. Teismas nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo 1991 metais ir jo eiga, teisinės bei faktinės problemos, nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, keitimai ne kartą viešai aptarti, svarstyti, aiškinti. Apie terminus paduoti prašymus ir atitinkamus dokumentus buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl visi suinteresuoti asmenys juos galėjo ir turėjo žinoti. Teismo vertinimu, žinodami apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir tinkamai rūpindamiesi savo interesais, pareiškėjai turėjo galimybę pasidomėti jų senelio turėta nuosavybe bei nuosavybės teisių atkūrimo procedūra, tačiau į Lietuvos centrinį valstybės archyvą kreipėsi tik 2015 metais, t. y. jau pasibaigus Atkūrimo įstatyme nustatytiems terminams prašymui bei nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti. Teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad egzistavo objektyvios kliūtys iki įstatymo nustatyto termino kreiptis į archyvus dėl informacijos apie pareiškime nurodyto buvusio savininko iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą. Be to, teismo vertinimu, net ir gavę nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, į teismą su prašymu atnaujinti terminus pareiškėjai kreipėsi dar po 3 metų, iki šiol nesurinkę visų giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančių dokumentų, kas paneigia pareiškėjų nurodytą aplinkybę, kad sužinoję apie realią galimybę atkurti nuosavybės teises, pareiškėjai iniciatyvos ėmėsi nedelsiant.

8. Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai nepatvirtino, kad K. O. bei F. O., elgdamiesi rūpestingai ir apdairiai, neturėjo galimybių šių veiksmų atlikti iki Atkūrimo įstatymo nustatytų terminų pabaigos. Kaip svarbią terminų praleidimo priežastį pareiškėjai nurodo ir tai, kad F. O. piktnaudžiavo alkoholiu, turėjo galvos traumų, dėl ko su juo sunku susikalbėti. Teismas atsižvelgė į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, ne kartą yra konstatavęs, kad asmens, prašančio atnaujinti įstatymu nustatytą terminą, sveikatos būklė, garbus amžius, šeiminė padėtis, išsilavinimo lygis ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis (žr. 2008 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-680/2008; 2010 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-423/2010; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1249/2010, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-9-415/2018 ir kt.). Todėl, teismo vertinimu, nurodytoji F. O. sveikatos būklė negalėjo būti pripažinta svarbia prašomų atnaujinti terminų praleidimo priežastimi, be to, ši aplinkybė nebuvo kliūtis K. O. vienam kreiptis į atitinkamas institucijas atkurti nuosavybės teises.

9. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad K. O. bei F. O. terminus prašymui ir nuosavybės teisę bei giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku dokumentams pateikti tikslu atkurti nuosavybės teises į K. O. turėtą žemę praleido ne dėl objektyviai egzistavusių kliūčių, o dėl savo pačių nerūpestingumo, aplaidumo, t. y. be svarbių priežasčių, todėl nebuvo pagrindo šiuos terminus atnaujinti.

III. 10. Pareiškėjai K. O. ir F. O. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui.

11. Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai išnagrinėjo pareiškėjų skundą jiems nedalyvaujant teismo posėdyje, kadangi kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis turi teisę į teisingą teismą, ginant savo teisėtus interesus. Pareiškėjai teigia, kad nebuvome informuoti apie vyksiantį teismo posėdį ir byloje dalyvavo tik advokatas. Tačiau, jeigu jie būtų buvę tinkamai informuoti apie būtiną dalyvavimą, būtų pageidavę dalyvauti ir būtų dalyvavę. Pareiškėjai teigia, kad galėjo teismui paaiškinti, kokios aplinkybės lėmė jų taip uždelstą laiką, todėl tikisi, kad byla bus grąžinta pirmosios instancijos teismui ir jie galės patys dalyvauti teismo posėdyje, ginant savo interesus bei galės pateikti teismui reikšmingos informacijos.

12. Pareiškėjai paaiškina, kad K. O. ir F. O. su senelio K. O. sūnumi, savo tėvu, niekada nebuvo artimi, mažai bendravo, apie jokius turtus ir paveldėjimus kalbos nebuvo. Pareiškėjai teigia, kad 2015 metais, tik sužinoję apie senelio turėtą žemę kreipėsi pirmiausia į Rokiškio žemėtvarkos skyrių, visur ėjo ir juos atstovavo dukra N. V., tačiau su ja buvo labai atsainiai, nemaloniai ir neinformatyviai bendrauta, jai nebuvo išaiškina visa susidariusi situacija, nuo pat pradžių jautėsi priešiškumas dėl žemės susigrąžinimo klausimo. Pareiškėjai su advokato pagalba 2016 m. Panevėžio apylinkės teismui Rokiškio rūmams pateikė pareiškimą dėl juridinio reikšmę turinčio žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo ir įstatymo nustatyto termino atnaujinimo, tačiau teismas nepriėmė šio prašymo. Tuomet advokatas papildomai archyvuose surinkęs dokumentus, kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, kuris irgi atmetė advokato prašymą dėl tam tikrų motyvų, kurie pareiškėjų manymu, buvo neteisingi. Be to, pareiškėjai nurodo, kad F. O., visą gyvenimą piktnaudžiavo alkoholiu, turėjo sveikatos problemų. Pareiškėjai teigia, kad kiek jiems leido suvokimas ir sveikata, tiek jų įgalioti asmenys (dukros), nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu buvo aktyvūs, kada tik sužinojo apie esančias galimybes susigrąžinti žemę, kada suvokė, kad tai įmanoma (tai buvo prieš 3 metus), laiku domėjosi savo teisėmis ir veikė tinkamai (susirašinėjo su NŽT, kreipėsi į archyvus, teikė giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, surado liudininkus).

13. Pareiškėjų teigimu, NŽT Rokiškio skyrius, nesivadovavo gero viešojo administravimo principu, tinkamai neinformavo pareiškėjų apie konkrečius būtinus pateikti dokumentus, todėl yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjų elgesys buvo objektyviai nulemtas kompetentingos valstybės institucijos veiksmų.

14. Pareiškėjai, remdamiesi teismine praktika, nurodo, kad jie sąžiningai tikėjo, jog realios galimybės susigrąžinti seneliui (duomenys neskelbtini) priklausiusias žemes nebėra. Šiuo atveju, K. O., senyvo amžiaus žmogus, nuoširdžiai galvojęs, kad nebeįmanoma atkurti nuosavybės į turėtą senelio žemę, nesiėmė jokių veiksmų. Pareiškėjų manymu, terminas palikimui priimti turėtų būti pratęstas ir sudaryta galimybė palikimui priimti, kadangi, terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT Rokiškio skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

16. NŽT Rokiškio skyrius nurodo, kad pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai yra iš esmės identiški pareiškėjų pareiškime pirmosios instancijos teismui dėstomiems argumentams, dėl kurių yra pasisakyta NŽT atsiliepime į skundą bei teismo posėdžių metu pirmosios instancijos teisme.

17. NŽT Rokiškio skyrius tvirtina, kad pareiškėjams pirmosios instancijos teisme buvo tinkamai įteikti šaukimai ir pareiškėjai turėjo galimybę dalyvauti teismo posėdyje.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su pareiškėjo nurodytais argumentais, kad jis nesivadovavo gero viešojo administravimo principu ir neteikė pareiškėjams informacijos. NŽT vertinimu, apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme – nei pareiškėjai pareiškime pirmosios instancijos teismui, nei teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovas advokatas P. E. teikdamas paaiškinimus, nei liudytojos pareiškėjų dukros N. V. ir F. B. duodamos parodymus, nepateikė įrodymų, jog įstatyme nustatytus terminus praleido dėl to, kad dėl nuo jų valios nepriklausančių priežasčių negavo teisingos ir reikalingos informacijos iš viešojo administravimo institucijos, šiuo atveju NŽT Rokiškio skyriaus. Be to, byloje esantys įrodymai –NŽT Rokiškio skyriaus 2016 m. gegužės 16 d. raštas Nr. 25SD-2248-( 14.25.104.) „Dėl informacijos pateikimo“, NŽT Rokiškio skyriaus 2017 m. kovo 29 d. raštas Nr. 25 SD-1430-(14.25.104.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ patvirtina aplinkybę, kad prašoma informacija, duomenys teisės aktų nustatyta tvarka buvo pateikti, į pareiškėjų atstovo prašymus atsakyta raštu.

19. NŽT nurodo, kad atsižvelgiant į suformuotą teisminę praktiką, pareiškėjų nurodytos įstatymo nustatytų terminų praleidimo priežastys (nebendravimas su tėvu, manymas, kad senelio K. O. virš 9 ha (duomenys neskelbtini) valdytos žemės atkūrus nepriklausomybę nebėra galimybės susigrąžinti, vieno iš pareiškėjų F. O. piktnaudžiavimas alkoholiu ir jo turėtos galvos traumos) negali būti pripažintos svarbiomis. Trečiasis suinteresuotasis asmuo nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjai terminus prašymui ir nuosavybės teisę bei giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku dokumentams pateikti tikslu atkurti nuosavybės teises į K. O. turėtą žemę praleido ne dėl objektyviai egzistavusių kliūčių, o be svarbių priežasčių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pagrindo atnaujinti terminus pareiškėjams pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus.

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

22. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog pareiškėjams buvo kokių nors objektyvių kliūčių elgiantis rūpestingai ir apdairiai iki įstatymo nustatyto termino pabaigos pasirūpinti nuosavybės teisių atkūrimu į jų senelio K. O. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą, (duomenys neskelbtini). Be to, pareiškėjai nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių jie negalėjo pateikti prašymo ir dokumentų per Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus, kurios galėtų būti vertinamos kaip svarbios termino praleidimo priežastys. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas pirmosios instancijos teismui jau išdėstytais pareiškėjų argumentais ir subjektyvia jų nuomone, kad teismas šiuos argumentus įvertino neteisingai. Teisėjų kolegija šioje byloje nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

23. Teisėjų kolegija, pirmiausiai įvertina pareiškėjų apeliacinio skundo teiginius, jog jiems nebuvo suteikta galimybė dalyvauti teismo posėdyje ir pateikti argumentus bei paaiškinimus, kadangi jie nebuvo tinkamai informuoti. Pagal ABTĮ 146 straipsnio nuostatas, procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (146 str. 1 d.), išskyrus šio straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose išvardytus procesinės teisės normų pažeidimo arba netinkamo jų pritaikymo atvejus, kuriuos nustačius teismo sprendimas turi būti panaikintas. Vienas jų – kai pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš proceso dalyvių, kuriam nustatyta tvarka nepranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, ir toks asmuo šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą (146 str. 2 d. 7 p.). Šiuo aspektu pažymėtina, jog teismo šaukimai ir pranešimai – tai vieni iš svarbiausių teismo procesinių dokumentų, kuriais informuojama apie teismo posėdžio ar atskirų procesinių veiksmų atliko laiką ir vietą (ABTĮ 23 str. 1 d.), bei kuriais užtikrinama asmens teisė būti išklausytam, šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principai.

24. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad pareiškėjams teismo šaukimai į 2018 m. rugsėjo 17 d. 9 val. 30 min. paskirtą bylos nagrinėjimo posėdį buvo įteikti pareiškime pirmosios instancijos teismui nurodytais adresais: F. O. 2018 m. liepos 17 d. asmeniškai jam pasirašius teismo šaukimo pažymoje (b. l. 110), K. O. už jį 2018 m. liepos 17 d. pasirašius dukrai N. V. (b. l. 111). Pažymėtina, kad procesinius dokumentus pirmosios instancijos teismui rengė ir teikė pareiškėjų atstovas advokatas P. E., dokumentuose nurodydamas, kad byla bus vedama per advokatą P. E. (b. l. 41). 2018 m. rugsėjo 17 d. teismo posėdyje pareiškėjus atstovavo taip pat advokatas P. E., kuris nepareiškė nesutikimo, jog byla būtų nagrinėjama pareiškėjams nedalyvaujant (b. l. 113–114). Pabrėžtina, kad kvalifikuoto advokato atstovavimas sudarė visas prielaidas ginti savo teises pareiškėjams. Be to, teismo posėdžio metu apklaustos liudytojos pareiškėjų dukros, N. V. ir F. B., patvirtino, kad pareiškėjai yra senyvo amžiaus, dėl prastos sveikatos būklės negalintys dalyvauti teisme (b. l. 116). Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjų apeliacinio skundo teiginiai, kad jie nebuvo tinkamai informuoti apie administracinės bylos nagrinėjimo laiką, prieštarauja bylos duomenims.

25. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje yra nustatytos prielaidos, kurioms esant asmuo gali pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą: Lietuvos Respublikos pilietybė, giminystės ryšys su savininku arba paveldėjimo santykių egzistavimas. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas asmenų, galinčių pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, ratas, tarp jų nurodant turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento, vaikus, jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai (3 p.). Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pačių prielaidų egzistavimas (pvz., buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu) pats savaime asmeniui subjektinės teisės – atkurti nuosavybę į nekilnojamąjį turtą – nesukuria. Tam, kad atsirastų ši teisė, asmuo turi įvykdyti atitinkamas sąlygas, be kita ko, pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t. y. išreikšti valią, kad tokia subjektinė teisė jam būtų suteikta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-1403/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1437-2012). Taigi, šiai subjektinei teisei atsirasti yra būtina įstatyme numatytų prielaidų egzistavimo bei atitinkamų sąlygų įvykdymo visuma. Ir priešingai, bent vieno iš šių elementų (prielaidų arba sąlygų) nebuvimas yra kliūtis atsirasti asmens teisei atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

26. Įstatymų leidėjas nustatė galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus: prašymus atkurti nuosavybės teises buvo galima paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.). Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytus prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas.

27. Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, pirmiausiai būtina nustatyti, kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Sistemiškai aiškinant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą prašymams pateikti (2001 m. gruodžio 31 d.) su šio straipsnio 4 dalies reikalavimu – kartu su prašymu pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą ir kitus nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, darytina išvada, kad įstatyme nustatytos prielaidos, kurios yra būtinos pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1528/2012, 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-137-552/2015).

28. Jei asmuo iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, toks asmuo negali būti laikomas praleidusiu Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus ir siekti atnaujinti terminą įgyvendinti tokią teisę, kurios jis iki įstatymu nustatyto termino nebuvo įgijęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-131/2011, 2013 m. vasario 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-246/2013).

29. Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-912/2008, 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, ne kartą yra konstatavęs, kad asmens, prašančio atnaujinti įstatymu nustatytą terminą, sveikatos būklė, garbus amžius, šeiminė padėtis, išsilavinimo lygis ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis (žr., pvz., 2008 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-680/2008, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1249/2010), o pareiškėjo pasyvus elgesys ir nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu reiškia jo pačio subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikomas objektyviu veiksniu, lėmusiu termino praleidimą (pvz., 2011 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1104/2011, 2013 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-210/2013, 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-552/2016). Sprendžiant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje numatytų terminų atnaujinimo klausimą, turi būti vadovaujamasi bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir šio įstatymo prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 7 d.).

30. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-18/2010, 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1939-629/2018). Tai sietina su tuo, jog kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-530/2014).

31. Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad, pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4949-520/2019, 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1559-822/2019).

32. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad pareiškėjai atitinka Atkūrimo įstatyme įtvirtintas prielaidas, susijusias su asmenų subjektiškumu, bei yra pretendentai atkurti nuosavybės teises į buvusio turto savininko senelio K. O. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę, (duomenys neskelbtini) po savo tėvo V. O., mirusio (duomenys neskelbtini), mirties, todėl teisėjų kolegija šių aplinkybių plačiau neanalizuoja.

33. Pareiškėjai pareiškimą dėl termino atnaujinimo grindė tuo, kad jie nežinojo apie nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius teisės aktus ir juose numatytus terminus, apie senelio K. O. turėtą žemę atsitiktinai sužinojo viena iš pareiškėjų dukra iš pareiškėjo K. O. tik 2015 metais ir tik tada buvo pradėti rinkti dokumentai ir įrodymai, kreiptasi į advokatą ir į teismus. Taip pat F. O. sveikatos būklė dėl piktnaudžiavimo alkoholiu ir patirtų traumų buvo bloga, sunkiai su juo sekėsi bendrauti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nurodo, jog neturėjo galimybės pateikti prašymo atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko K. O. iki nacionalizacijos valdytą žemę, kartu su nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančiais dokumentais dar ir dėl to, jog NŽT Rokiškio skyrius nesivadovavo gero viešojo administravimo principu, tinkamai neinformavo pareiškėjų apie konkrečius būtinus pateikti dokumentus, tai, pareiškėjų įsitikinimu, yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjų elgesys buvo objektyviai nulemtas kompetentingos valstybės institucijos veiksmų.

34. Teisėjų kolegija nepasisako dėl naujų, tik apeliaciniame skunde nurodytų pareiškėjų argumentų dėl NŽT Rokiškio skyriaus atsisakymo teikti informaciją ar netinkamo bendravimo, kurie nebuvo nurodyti pirmosios instancijos teismo priimtame nagrinėti pareiškėjų pareiškime ir kurių nenagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Be to, šie pareiškėjų argumentai abstraktūs, nekonkretizuoti, nes nenurodyta kada pareiškėjai kreipėsi į NŽT, kokius teikė prašymus ir kada nebuvo gauti atsakymai ar kada buvo atsisakyta pateikti informaciją.

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo galėjo būti teikiami laikotarpiu nuo 1991 m. birželio 18 d. patvirtinto Lietuvos Respublikos įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įsigaliojimo iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto termino tokiems prašymams paduoti pabaigos – 2001 m. gruodžio 31 d., taigi aplinkybės, sukliudžiusios asmeniui laiku pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, turi būti pirmiausiai siejamos būtent su šiuo laikotarpiu. Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjų veiksmus, atliktus minėtu laikotarpiu, siekiant paduoti tokį prašymą arba išsiaiškinti informaciją apie K. O. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą. NŽT atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą nurodė, kad pareiškėjai į NŽT Rokiškio skyrių pirmą kartą su prašymu pateikti informaciją kreipėsi 2016 m. balandžio 4 d., tačiau byloje nėra duomenų, jog pareiškėjai patys ar per savo atstovą iki 2016 metų kreipimosi į NŽT Rokiškio skyrių bandė įgyvendinti savo teises į nuosavybės atkūrimą. Taigi, byloje esantys duomenys patvirtino, kad pareiškėjai nustatytais terminais iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo pateikę prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o iki 2003 m. gruodžio 31 d. nepateikė giminystės ryšį su žemės savininkais bei nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų.

36. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjų argumentai yra abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio, iš esmės nepagrįsti objektyviais duomenimis. Pareiškėjai tvirtina, kad O. K. turėjo sveikatos problemų, tačiau jokie konkretūs duomenys apie jo sveikatos būklę iki 2001 metų teismui nebuvo pateikti, iš kurių būtų galima matyti, pavyzdžiui, kokių turėjo pareiškėjas tuo metu sveikatos problemų ir ar jos galėjo turėti įtakos pareiškėjo elgesiui. Aptartos aplinkybės patvirtina tai, kad termino prašymui dėl nuosavybės teisių paduoti praleidimą šiuo atveju lėmė pareiškėjų subjektyvus situacijos vertinimas bei jų pačių pasirinktas pasyvus elgesio modelis, ir tai nelaikytina objektyviomis ir nuo pareiškėjų valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis, pakankamai svarbiomis praleistiems terminams atnaujinti.

37. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai netenkino pareiškėjų pareiškimo atnaujinti terminus pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų K. O. ir F. O. (teisių perėmėja F. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė