2K-352/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-352/2012 Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00076-2009-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.20.2; 2.1.7.4

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Gintaro Godos ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. L. ir jo gynėjos advokatės Ingos Blaževičienės kasacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 28 d. nuosprendžio, kuriuo S. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 232 straipsnį 10 MGL (1 300 Lt) dydžio bauda.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis, kuria nuteistojo S. L. gynėjos advokatės Ingos Blaževičienės apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla ir išklausiusi teisėjo Rimanto Baumilo pranešimo,

n u s t a t ė :

S. L. nuteistas už tai, kad 2009 m. spalio 21 d. dienraštyje „Lietuvos rytas“ ir internetiniame portale www.lrytas.lt išspausdinus „Lietuvos ryto“ korespondento A. L. straipsnį pavadinimu „Vietoj areštinės gultų – poilsis po karšta saule“, kuriame rašoma apie Kauno miesto apylinkės teismo teisėjo N. M. 2009 m. rugsėjo 16 d. priimtą nutartį, kuria jis atsisakė skirti kardomąją priemonę – suėmimą – įtariamajam L. K. , S. L. savo namuose, Marijampolėje, (duomenys neskelbtini), viešai raštu užgauliai pažemindamas teisingumą vykdantį teisėją N. M. dėl jo darbinės veiklos, 2009 m. spalio 21 d., 8.30 val., internetiniame portale www.lrytas.lt pateikė šio straipsnio komentarą Nr. 49, pasirašytą „kimnfr“: „ne veltui, oi ne veltui trata šūviai išgamų pusėn...“, ir tokiu komentaru viešai išreiškė nepagarbą teismui.

Kasaciniu skundu nuteistasis S. L. ir jo gynėja prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorių nuomone, bylą nagrinėję teismai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 1, 3, 5 dalių, 44 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus.

Kasatoriai teigia, kad apkaltinamasis nuosprendis priimtas pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, reikalaujančias apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Kasaciniame skunde nurodoma, kad, vertinant priimtą pirmosios instancijos nuosprendį, neaišku, kokiais įrodymais ir motyvais remdamasis, teismas padarė išvadą, jog S. L. kaltas dėl jam pareikšto kaltinimo ir kad jo padaryta veika kvalifikuota teisingai. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad teismas, spręsdamas dėl S. L. kaltės, vadovavosi jo paties ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir prisipažinimu dėl padaryto nusikaltimo bei nukentėjusiojo parodymais. Nuosprendyje teismas pasisakė, kad kaltinamojo kaltė įrodyta nukentėjusiojo N. M. parodymais ir kita byloje esančia medžiaga, tačiau nenurodė, kokia yra ta kita bylos medžiaga – kokiais dar įrodymais teismas rėmėsi padarydamas išvadą, kad S. L. kaltas dėl jam pareikštų kaltinimų. Kasatorių teigimu, teismas neanalizavo įrodymų, apsiribojo tik nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymų nurodymu. Net jeigu teismas ir vertino S. L. prisipažinimą dėl padaryto nusikaltimo ir jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, tai neatleidžia teismo nuo pareigos nuosprendyje nurodyti įrodymus, patvirtinančius jo prisipažinimą. Vien tik kaltinamojo prisipažinimo (kaip ir bet kokio vienintelio įrodymo) nepakanka išvadai apie kaltumą padaryti. Kasatorių nuomone, teismo atliktas įrodymų tyrimas yra paviršutiniškas, vienpusis, padarytos išvados nepagrįstos bylos aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas padarė esminius BPK pažeidimus ir dėl to priėmė neteisėtą nuosprendį.

Įstatymas numato, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, gali atlikti įrodymų tyrimą, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. Įrodymų tyrimas gali būti atliekamas tiek teismo, nagrinėjančio bylą iniciatyva, tiek proceso dalyviu prašymu. Prašymą atlikti įrodymų tyrimą pateikė nuteistojo S. L. gynėja. 2011 m. lapkričio 2 d. įvykusio teismo posėdžio metu kolegija nutarė įrodymų tyrimo neatlikti, tačiau nenurodė jokių tokio sprendimo priėmimo ir prašymo atmetimo motyvų. Taip pat apeliacinės instancijos teismui S. L. pateikė motyvuotą prašymą paskirti kriminalistinę lingvistinę ekspertizę, kuriame nurodė, kad pirmosios instancijos teisme byla nebuvo išsamiai ir visapusiškai išnagrinėta, baudžiamojoje byloje nebuvo išnaudotos visos galimybės. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo sprendžiama, ar nukentėjusysis N. M., subjektyviai iškodavęs komentarą, teisingai ar klaidingai jį suprato ir tai įvertino kaip nusikalstamą nuteistojo veiką ir pan. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo kviečiami specialistai, paskirta ekspertizė siekiant išsiaiškinti, ar komentaras yra ir ar gali būti laikomas įžeidžiamo pobūdžio, nors tokia ekspertizė, kasatorių nuomone, yra būtina. Tačiau apeliacinės instancijos teismas ekspertizės nepaskyrė ir apskritai dėl nuteistojo prašymo nepasisakė, nepriėmė dėl jo jokios nutarties.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pagal BK 232 straipsnį atsako tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančius teismą ar teisėją dėl jų veiklos. Lietuvos Aukščiausias Teismas (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-385/2006) yra suformavęs praktiką, kad teismo ar teisėjo pažeminimas dėl jų veiklos laikytinas viešu, kai teismo ar teisėjo pažeminimą (t. y. jo garbės ar orumo žeminimą) matė ar girdėjo ar kitaip suvokė bent vienas tretysis asmuo. Todėl, sprendžiant nusikaltimo sudėties klausimą, svarbu išsiaiškinti ar tretieji asmenys, galėję perskaityti komentarą, suvokė ir ar galėjo suvokti iš jo turinio, kad toks komentaras yra užgaulus ir žeminantis teismą ar teisėjo N. M. garbę, orumą ir pan. Kasatorių teigimu, atsakyti į nurodytus klausimus reikalingos specialios žinios, todėl bylos aplinkybėms išsamiai ir visapusiškai ištirti buvo būtina atlikti specialų ekspertinį tyrimą.

Kasatorių nuomone, tai kad apeliacinės instancijos teismas netenkino prašymo atlikti įrodymų tyrimą ir motyvuotai dėl to nepasisakė, iš viso nepasisakė dėl prašymo paskirti ekspertizę, rodo, jog teismas turėjo išankstinį nusistatymą atmesti visus nuteistojo reiškiamus prašymus, nes jų pagrįstumo net nenagrinėjo, dėl reiškiamų prašymų argumentų motyvuotai nepasisakė. Teismas jau turėjo išankstinę nuomonę, todėl buvo šališkas ir tendencingas.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus. Vienas pagrindinių apeliacinio skundo argumentų buvo tai, kad pirmosios instancijos apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas remiantis tik dviejų asmenų – nuteistojo S. L. ir nukentėjusiojo N. M. – parodymais, kurie yra prieštaraujantys vieni kitiems: nukentėjusysis teigia, kad komentaras yra įžeidus ir jį įžeidžia kaip žmogų ir teisėją, o nuteistasis parodė, kad komentaru nenorėjo įžeisti nei N. M., nei teisėjų. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas prašymą dėl įrodymų tyrimo atlikimo ir kartu dėl lingvistinės ekspertizės skyrimo, išsamiai ir visapusiškai neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumentų, išvadas padarė neišnagrinėjęs ir neaptaręs visų teisiškai reikšmingų aplinkybių, išsamiai nepatikrino baudžiamojo įstatymo normos, pagal kurią kvalifikuota nuteistojo veika.

Apeliacinės instancijos teismas S. L. komentarą „oi ne veltui trata šūviai išgamų pusėn.“ vertino kartu su kitais parašytais komentarais. Teismas nurodė, kad daugumoje po straipsniu, kurio pavadinimas „Vietoje areštinės gultų – poilsis po karšta saule“, esančių komentarų pateikta neigiama nuomonė apie teisėją N. M., todėl padarė išvadą, kad ir S. L. komentaras yra apie šio teisėjo darbą ir pan. Taip pat teismas, atsižvelgęs į komentarų visumą, padarė išvadą, kad S. L. veikė tiesiogine tyčia, t. y. suprato, kad jis viešai raštu užgauliai menkina, griauna teismo autoritetą, ir siekė tai padaryti.

Kasatorių teigimu, su tokiomis apeliacinės teismo išvadomis ir tokiu įrodymų vertinimu sutikti negalima, nes jis nėra pagrįstas įrodymais. Nuteistasis S. L. neatsako ir negali atsakyti už kitų asmenų parašytus komentarus po minėtu straipsniu ir negali būti teisiamas atsižvelgiant į juos. S. L. gali būti atsakingas tik už savo parašytą komentarą ir tik už tokį koks jis buvo parašytas. Nuteistojo parašytą komentarą teismas vertino kaip nukreiptą prieš teisėjus, siedamas jį ir su teisėjo J. Furmanavičiaus nužudymu.

Kasatorių nuomone, toks komentaro vertinimas yra grindžiamas spėlionėmis ir prielaidomis. Komentaras yra be adresato, jame nėra vartojami žodžiai teisėjas, J. Furmanavičius, N. M., teisingumas, teisėsauga ar kiti; iš kurių galima būtų suprasti, kad komentaras nukreiptas prieš teisingumą vykdančius teisėjus ar bendrai teisėsaugą, todėl toks jo vertinimas yra visiškai nepagrįstas ir neteisėtas. Pasak kasatorių, tai, kad nukentėjęs N. M. suvokė, jog komentaras yra nukreiptas prieš jį ir jį įžeidžia kaip žmogų, teisėją, neturi ir negali turėti įtakos S. L. kaltės nustatymui.

Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai netyrė ir nesprendė, atsižvelgiant į tai, kad komentaras be adresato, ar jis nėra nukreiptas prieš kitus komentatorius, arba prieš straipsnyje minimą asmenį, kuriam nebuvo skirta kardomoji priemonė, t. y. L. K., ir pan. Šiuo tikslu buvo prašoma atlikti įrodymų tyrimą ir paskirti lingvistinę ekspertizę, tačiau nagrinėjant bylą nebuvo tiriama, į ką buvo nukreiptas komentaras, teismai įrodymų tyrimą atliko paviršutiniškai, vienpusiškai, taip pažeidė BPK reikalavimus (BPK 20 straipsnį, 44 straipsnio 6 dalį), dėl kurių buvo suvaržytos įstatymo garantuotos kaltinamojo teisės. Kasatorių nuomone, atmesdamas prašymą atlikti įrodymų tyrimą, apeliacinės instancijos teismas išsamiai bei nešališkai neištyrė baudžiamosios bylos ir apeliacinio skundo argumentų, todėl priimta apeliacinio teismo nutartis yra neteisėta.

Atsiliepimu į nuteistojo ir jo gynėjos kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Verenius prašo šį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, priėmė pagrįstą ir teisingą nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų ir priimtoje nutartyje atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus bei motyvuotai paaiškino, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Atsiliepime nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtose nutartyse ne kartą buvo pasisakyta, jog baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės bylos Nr. 2K-142/2009, 2K-413, 2K-109/2009, 2K-115/2009, 2K-279/2010). Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas.

Prokuroras nurodo, kad, bylą nagrinėjusi Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, atmesdama nuteistojo S. L. ir jo gynėjos I. Blaževičienės apeliacinį skundą, laikėsi BPK reikalavimų bei teisminės praktikos, reglamentuojančios baudžiamųjų bylų nagrinėjimą apeliaciniame procese. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visus ikiteisminio tyrimo metu surinktus faktinius duomenis, juos patikrino ir nuosprendyje įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso normų reikalavimų (BPK 20 straipsnio 5 dalis) bei tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl jį panaikinti ar pakeisti nėra objektyvaus pagrindo.

Prokuroro teigimu, visi esminiai nuteistojo ir gynėjos apeliacinio skundo argumentai išnagrinėti tinkamai ir priimtame sprendime dėl jų pateiktos motyvuotos išvados, o teismo surašytas baigiamasis aktas atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Ta aplinkybė, kad bylos įrodymus, taip pat ir nuteistojo S. L. parodymus, teismas įvertino ne taip, kaip pageidavo kasatoriai, neduoda pagrindo teiginiams, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, numatytos BPK 20 straipsnyje. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo skundą išnagrinėjo jo ribose tiek, kiek tai susiję su S. L. pateiktu kaltinimu ir veikos, už kurią jis yra nuteistas, vertinimu.

Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai sutiko su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadomis, kad nuteistojo veiksmuose yra visi būtini BK 232 straipsnyje numatytos veikos požymiai ir jam paskirta bausmė teisinga. Pagal BK 232 straipsnį atsako tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančius teismą ar teisėją dėl jų veiklos. Šių baudžiamojo įstatymo nuostatų paskirtis – saugoti teismų ir teisėjų garbę, orumą, ginti juos nuo viešo pažeminimo, niekinimo dėl jų veiklos vykdant teisingumą, taip pat saugoti apskritai visą teisingumo sistemą nuo jos diskreditavimo.

Prokuroro nuomone, skunde nepagrįstai teigiama, kad nuosprendžiu neįrodyta subjektyvioji nusikalstamos veikos pusė – kaltė, motyvas, tikslas. Nepagarba teismui pasireiškia užgauliu teisingumą vykdančio teismo ar teisėjo pažeminimu. Pasak prokuroro, šiuo aspektu teismų sprendimuose pagrįstai atkreiptas dėmesys į tai, kad komentarų turinys buvo prieinamas ne tik teisėjui N. M. , bet ir plačiam trečiųjų asmenų ratui, t. y. portalo www.lrytas.lt skaitytojams, todėl laikytina, kad teisingumą vykdantis teisėjas N. M. buvo viešai raštu užgauliai pažemintas dėl jo darbinės veiklos ir išreikšta nepagarba teismui.

Intelektinį tyčios turinio momentą sudaro subjekto daromos veikos aplinkybių, jų faktinės, socialinės, teisinės prasmės suvokimas. Kaltininko valia ir pastangos sutelktos ir nukreiptos atlikti draudžiamus veiksmus. Nekyla abejonių, kad parašydamas komentarą po internetinio portalo www.lrytas.lt straipsniu, kuriame neigiamai atsiliepiama apie teisėjo priimtą procesinį sprendimą, S. L. veikė tiesiogine tyčia, t. y. suprato, kad jis viešai raštu užgauliai menkina, griauna teismo autoritetą, ir siekė tai daryti. Motyvas ir tikslas nusikaltimų teisingumui sudėtyse nėra būtinieji požymiai ir tiesioginės reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturi.

Prokuroras nesutinka su kasacinio skundo teiginiais, kad nukentėjusysis N. M. galėjo neteisingai ir subjektyviai suprasti parašytą nuteistojo komentarą, todėl buvo būtina paskirti kriminalistinę lingvistinę ekspertizę. Toks procesinis veiksmas teismui nėra privalomas, Baudžiamojo proceso kodekso 208 straipsnyje įtvirtinti ekspertizių skyrimo pagrindai. Prokuroro nuomone, nagrinėjamoje byloje būtinumo atlikti specialų tyrimą nebuvo. Tai, kad teisėjo ir teismų pažeminimas yra užgaulus, teismai teisingai aiškino remdamiesi „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ pateiktu žodžio „išgama“ paaiškinimu – išsigimėlis, degeneratas. Gynėjos prašymą skirti kriminalistinę lingvistinę ekspertizę apeliacinės instancijos teismas atmetė svarstydamas įrodymų tyrimo klausimą apeliacinio proceso metu ir nusprendęs įrodymų tyrimo neatlikti, t. y. šį klausimą išsprendė protokoline nutartimi. Todėl kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad buvo suvaržytos nuteisėjo ir jo gynėjos įstatymo garantuotos teisės. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad kasatoriai nei bylos ikiteisminio tyrimo metu, nei jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde neprašė apklausti specialistų ar skirti ekspertizę, nesinaudojo savo procesinėmis teisėmis.

Pasak prokuroro, kasatoriai taip pat nepagrįstai teigia, kad, nagrinėdami šią baudžiamąją bylą, teismai buvo šališki. Kaip matyti iš skundo turinio, teismų šališkumą kasatoriai sieja su jų išsakytos nuomonės dėl ištirtų įrodymų vertinimo atmetimu ir jų prašymų netenkinimu. Atsiliepime nurodoma, kad įrodymų vertinimas pagal BPK nustatytas taisykles yra teismo prerogatyva, o nuteistojo ir gynėjos prašymai taip pat buvo sprendžiami nepažeidžiant BPK numatytos tvarkos. Bylos proceso metu nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismo teisėjams nušalinimų BPK 57–58 straipsniuose įtvirtintais pagrindais ir tvarka niekas nepareiškė. Prokuroro nuomone, nagrinėdamas šią bylą teismas buvo tiek subjektyviai, tiek ir objektyviai nešališkas ir BPK 44 straipsnyje garantuotų asmens apsaugos teisių nepažeidė.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK nuostatų taikymo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose

Baudžiamojo proceso įstatymas ir teismų praktika reikalauja, kad apkaltinamasis nuosprendis būtų teisėtas ir pagrįstas. Kasacinės instancijos teismas netikrina priimto nuosprendžio pagrįstumo, o apskųstus teismų sprendimus patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nuosprendis formos ir turinio prasme atitinka Baudžiamojo proceso kodekse įtvirtintus reikalavimus (tinkamai surašytas, grindžiamas patikimais įrodymais, motyvuotas ir kt.). Ištyręs byloje esančius duomenis, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai privalo nuosprendyje konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes, taigi tokiu atveju teismas privalo padaryti vienareikšmę išvadą apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Nuosprendyje turi būti tinkamai aprašytos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės, išdėstyti jas pagrindžiantys įrodymai ir įrodymų vertinimo motyvai, t. y. argumentai, dėl kurių teismas pripažįstą patikimais bei remiasi tam tikrais duomenimis, o kitus atmeta (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte).

Atmestini kasatorių teiginiai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, nagrinėdami bylą, vertindami įrodymus bei surašydami sprendimus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, byloje nesurinkta pakankamai įrodymų nuteistojo S. L. kaltei pagrįsti. Byloje esančių duomenų ir skundžiamų teismų sprendimų turinio analizė leidžia daryti išvadą, kad įrodymai buvo ištirti ir įvertinti išsamiai, laikantis BPK nuostatų. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje aprašytos visos teismų nustatytos įrodinėjimo dalyką sudarančios aplinkybės, nurodyti įrodymų vertinimo motyvai. Kasatoriai teismų išvadas ginčija keldami savo versijas (kad komentaras nebuvo užgaulus, kad jis buvo adresuotas ne teisėjui ir kt.), o argumentus dėl teismų neva padarytų procesinių pažeidimų sieja su šių versijų atmetimu. BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teismas) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Tokių pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Nuteistojo S. L. parodymus teismai vertino kitų bylos duomenų kontekste ir motyvuotai atmetė jo versijas dėl komentaro turinio ir jo adresato. S. L. komentaro turinį teismai analizavo atsižvelgdami į straipsnio, kuriam šis komentaras skirtas, bei kitų komentarų turinį. Priešingai nei teigia kasatoriai, tai nėra įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimas ir nereiškia, kad S. L. buvo nuteistas už kitų asmenų parašytus komentarus. Toks vertinimas atitinka išsamaus įrodymų visumos vertinimo reikalavimą – duomenys vertinami lyginant juos tarpusavyje, kitų byloje nustatytų aplinkybių kontekste. Taigi, remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, teismai negalėjo S. L. parašyto komentaro vertinti atsietai nuo kitų komentarų ir straipsnio, kuriam šie komentarai skirti.

Kasatorių teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į visus apeliacinio skundo argumentus, yra deklaratyvūs ir neatitinka tikrovės. Apeliacinės instancijos teismas privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo teiginį. Iš šios bylos duomenų matyti, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylą pagal nuteistojo gynėjos apeliacinį skundą ir nutartyje aptarė visus esminius skunde akcentuotus aspektus:

įrodymų pakankamumą, nusikalstamos veikos sudėtį, bausmės dydį, pirmosios instancijos teismo šališkumą. Tai, kad teismo motyvai ir išvados neatitiko kasatorių lūkesčių, nereiškia, kad teismas netinkamai atliko BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pareigą ir pažeidė BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus. Atmestinas kasatorių teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas padarė išvadas neišnagrinėjęs ir neaptaręs visų teisiškai reikšmingų aplinkybių. Kasatoriai nurodo, jog tam, kad byla būtų ištirta išsamiai, buvo būtina atlikti įrodymų tyrimą – paskirti lingvistinę ekspertizę.

Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį įrodymų tyrimo atlikimas apeliacinės instancijos teisme daugeliu atvejų yra teismo teisė, bet ne pareiga. Priimdamas sprendimą, ar atlikti įrodymų tyrimą, teismas atsižvelgia į proceso dalyvių prašymus, nagrinėjamos bylos aplinkybes, anksčiau bylą nagrinėjusių teismų atliktą įrodymų tyrimą. Apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik anksčiau byloje teismų netirtas aplinkybes ir prieštaringus įrodymus, jei šie prieštaravimai nebuvo pašalinti, tačiau tai nereiškia pakartotinio bylos duomenų tyrimo, kai to nereikia.

Nagrinėjamoje byloje aplinkybių, dėl kurių kiltų būtinybė atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, nenustatyta, todėl teismas atmetė gynėjos prašymą atlikti įrodymų tyrimą, kartu atmesdamas prašymą paskirti lingvistinę ekspertizę. Pažymėtina, kad tai, jog apeliacinės instancijos teismas neatliko pakartotinio įrodymų tyrimo ir išvadas darė iš naujo vertindamas byloje surinktus, pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, nėra pažeidimas ir neprieštarauja BPK nuostatoms. Pagal BPK 208 straipsnį, ekspertizė skiriama tais atvejais, kai teismas nusprendžia, kad nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti būtina atlikti specialų tyrimą, kuriam reikalingos mokslo, technikos, meno ar kitos specialios žinios.

Kasatorių nuomone, kriminalistinė lingvistinė ekspertizė nagrinėjamu atveju yra būtina siekiant išsiaiškinti, ar S. L. parašytas komentaras yra užgaulus, ar kiti asmenys galėjo jį suvokti kaip žeminantį teisėjo garbę ir orumą. S. L. komentare nėra vartojami jokie specifiniai terminai, kuriems suprasti būtų reikalingos mokslo, technikos, meno ar kitos specialios žinios. Komentaro turinį apeliacinės instancijos teismas analizavo visų bylos aplinkybių kontekste, remdamasis Lietuvių kalbos žodynu. Taigi, netenkindamas nuteistojo prašymo paskirti lingvistinę ekspertizę, teismas nepažeidė jo teisių ar BPK nuostatų.

Atmestini ir kasatorių argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, turėjo išankstinę nuomonę. Šis teiginys pagrįstas tuo, kad teismas atmetė nuteistojo ir jo gynėjos prašymus atlikti įrodymų tyrimą, paskirti ekspertizę. Tai, pasak kasatorių, rodo, kad teismas turėjo išankstinę nuomonę. BPK neįpareigoja teismo tenkinti visus proceso dalyvių prašymus, o jų atmetimas negali būti vertinamas kaip teismo priešiškumas vienos iš proceso šalių atžvilgiu. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje toks sprendimas buvo priimtas teisėtai, nustačius, kad nėra pagrindo atlikti įrodymų tyrimą.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 232 straipsnį

Pagal baudžiamąjį įstatymą už nepagarbą teismui atsako tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančius teismą ar teisėją dėl jų veiklos (BK 232 straipsnis). Šių baudžiamojo įstatymo nuostatų paskirtis – saugoti teismų ir teisėjų garbę, orumą, ginti juos nuo viešo pažeminimo, niekinimo dėl jų veiklos vykdant teisingumą, taip pat saugoti ir apskritai visą teisingumo sistemą nuo jos diskreditavimo.

Objektyviąją šios nusikalstamos veikos sudėties pusę sudaro viešas, užgaulus teisingumą vykdančio teismo ar teisėjo pažeminimas. Subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismo ar teisėjo pažeminimas dėl jų veiklos laikytinas viešu, kai teismo ar teisėjo pažeminimą (t. y. jo garbės ar orumo žeminimą) matė arba girdėjo ar kitaip suvokė bent vienas tretysis asmuo. Juo gali būti ne tik aplinkiniai žmonės, pvz., teismo posėdyje dalyvaujantys asmenys, teisėjai, bet ir kiti asmenys bei visuomenės ar valstybės institucijų atstovai, suvokę teismo ar teisėjo užgaulų pažeminimą (kasacinė nutartis Nr. 2K–7–385/2006). Nagrinėjamoje byloje nekyla abejonių, kad pažeminimas buvo viešas – S. L. komentaras buvo paskelbtas viešai, internete, kur jį galėjo pasiekti ir parskaityti ne vienas tretysis asmuo.

Kasatoriai ginčija nusikalstamos veikos, numatytos BK 232 straipsnyje, sudėties požymių buvimą S. L. veiksmuose. Kasaciniame skunde nesutinkama, kad nuteistojo paskelbtas komentaras buvo užgaulus ir žemino teisingumą vykdantį teisėją, taip pat nesutinkama su teismų išvadomis dėl nuteistojo tyčios. Atkreiptinas dėmesys, kad į analogiškus argumentus, išsamiai išanalizavęs bylos aplinkybes, motyvuotai atsakė apeliacinės instancijos teismas. Įvertinęs byloje esančius duomenis, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad komentaro turinys yra užgaulus ir įžeidžiantis: žodžiu „išgamos“ išsakytas niekinamas požiūris į teismus dėl jų veiklos, toks palyginimas prieštarauja bendražmogiškos moralės reikalavimams. Pažymėtina, kad tai, jog komentare tiesiogiai neįvardytas adresatas, nereiškia, kad iš jo turinio ir kitų aplinkybių negalima nustatyti, į ką jis buvo nukreiptas. Įvertinęs S. L. komentaro turinį kitų bylos aplinkybių kontekste, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad šis komentaras buvo skirtas išreikšti nuomonę apie teisingumą vykdančių teismų, taip pat ir teisėjo N. M. , veiklą. Remdamasis įrodymais teismas motyvuotai atmetė nuteistojo gynėjos versiją, kad S. L. komentaras buvo nukreiptas į nusikaltimus darančius asmenis ir kt.

Taip pat teismas motyvuotai pasisakė dėl nuteistojo S. L. kaltės. Nors kasatoriai neigia, kad S. L. tyčia viešai pažemino teisėją, tačiau, kaip ne kartą nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, asmens kaltės forma nustatoma remiantis ne tik jo parodymais, tačiau įvertinus juos kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs tiek aptariamo komentaro turinį, tiek straipsnio, kuriam jis skirtas ir kitų komentarų turinį, atsižvelgęs į kitas reikšmingas aplinkybes, nustatė, kad S. L. suprato, jog jis viešai raštu užgauliai menkina, griauna teismo autoritetą, ir to siekė, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Atmestini kasatorių teiginiai, kad toks komentaro vertinimas pagrįstas prielaidomis ir spėlionėmis. Priimdami sprendimus teismai savo išvadas pagrindė tinkamai laikantis BPK reikalavimų ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma, todėl kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti teismų išvadomis dėl esminių bylos aplinkybių ir S. L. kaltės.

Kasacinės instancijos teismas nenustatė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimų, taip pat nenustatė aplinkybių, rodančių, kad baudžiamasis įstatymas S. L. buvo pritaikytas netinkamai – nesant visų nusikalstamos veikos, numatytos BK 232 straipsnyje, sudėties požymių jo veiksmuose. Taigi naikinti ar keisti skundžiamų teismų sprendimų nėra pagrindo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo S. L. ir jo gynėjos advokatės Ingos Blaževičienės kasacinį skundą.

Teisėjai

Valerijus Čiučiulka Gintaras Goda Rimantas Baumilas