2018-10-03 Nr. AB-17494-3-61-3-02749-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1406-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02749-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Virginijos Volskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. Š. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. liepos 4 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 30 d. iki 2016 m. birželio 16 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 82 ir Nr. 219 kartu su rūkančiais asmenimis, nors jis pats yra nerūkantysis. Tabako dūmai pakenkė jo sveikatai. Pareiškėjas nėra pasirašęs jokio sutikimo būti su rūkančiu asmeniu vienoje kameroje.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) nėra įtvirtintas specialių kamerų nerūkantiesiems įrengimas. Pagal Lukiškių TI-K direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 1-57 patvirtintą Suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime tvarkos aprašą (toliau – ir Tvarkos aprašas), suimtieji (nuteistieji) skirstomi į kameras, atsižvelgiant į įstaigos užpildymą, kriminologinę būklę įstaigoje, suimtojo (nuteistojo) prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančių asmenų. Pareiškėjas sutiko būti su rūkančiais asmenimis, todėl jo argumentai neatitinka tikrovės.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 9 d. sprendimu pareiškėjo A. Š. skundą atmetė.

6. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir pažymėjo, kad Tvarkos aprašo 13 punkte yra įtvirtinta suimtojo (nuteistojo) teisė nebūti kartu su rūkančiais asmenimis, tačiau jis privalo raštu dėl to pateikti prašymą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o 14 punkte – kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Asmenų, atvykusių į Lukiškių TI-K pirmą kartą, apklausos anketoje į klausimą „Ar norite būti laikomas įstaigos gyvenamojoje kameroje su rūkančiais asmenimis?“ atsakė „Taip“ ir pasirašė. Byloje nėra pateikta papildomų duomenų apie tai, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 30 d. iki 2016 m. birželio 16 d. būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu perkelti jį į kitą kamerą, kur jis nebūtų laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, ar būtų kreipęsis dėl to, kad kamerose buvo rūkoma. Nesant tokio prašymo, Lukiškių TI-K pareigūnai neturėjo pareigos laikyti pareiškėją tik su nerūkančiais asmenimis. Taigi, nebuvo pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Teismas, nenustatęs vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti – neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundą atmetė.

III. 8. Pareiškėjas A. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

9. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja skundo argumentus. Jis tvirtina, kad buvo pažyma, kurioje nurodyta jį laikyti su nerūkančiais asmenimis. Pareiškėjui turėjo būti užtikrinta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Kadangi Lukiškių TI-K šio reikalavimo neužtikrino, įstaiga tokiu būdu pažeidė teisės aktų reikalavimus ir turi atlyginti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Lukiškių TI-K nedavė pareiškėjui pasirašyti dėl sutikimo / nesutikimo būti kartu kameroje su rūkančiais asmenimis ir jis tokio sutikimo nėra davęs.

10. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

11. Atsakovo nuomone, apeliacinis skundas grindžiamas ne įrodymais, bet samprotavimais, nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai pareiškėjui padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo nurodytas žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, nekonkretizuota, kuo būtent pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala, nenurodyta jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodytas skunde įvardytos sumos dydis. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 30 d. iki 2016 m. birželio 16 d. neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.

13. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

14. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina, kad pareiškėjas prieš savo valią buvo laikomas su rūkančiais asmenimis. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjas neįrodė, jog jis Lukiškių TI-K administracijai buvo išreiškęs nesutikimą būti laikomu su rūkančiais asmenimis, todėl pareiškėjo skundas yra atmestinas. Apeliaciniame skunde pakartoti skunde pirmosios instancijos teismui pateikti nusiskundimai, apsiribota deklaratyvaus pobūdžio argumentais ir bendro pobūdžio teiginiais. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia ginčą, t. y. dėl aplinkybės, ar pareiškėjas buvo davęs sutikimą būti laikomu su rūkančiais asmenimis.

15. Pirmiausiai pastebėtina, kad Higienos norma HN 76:2010 neteko galios 2015 m. spalio 31 d., todėl pirmosios instancijos teismas vadovavosi nagrinėjamam ginčui neaktualiu teisės aktu (ginčo laikotarpis – nuo 2015 m. gruodžio 30 d. iki 2016 m. birželio 16 d.). Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 ir įsigaliojusios 2015 m. lapkričio 1 d., 7 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje inter alia įtvirtintas draudimas rūkyti (vartoti tabako gaminius) bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (3 p.). Šio straipsnio 4 dalis įtvirtina pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Taigi Lukiškių TI-K administracija turėjo pareigą užtikrinti, kad nerūkantieji asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje A-2848-624/2015).

16. Vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės atėmimo įstaigos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 30 d. Asmenų, atvykusių į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą pirmą kartą, apklausos anketoje (b. l. 15) nurodė sutinkantis būti laikomu gyvenamosiose kamerose su rūkančiais asmenimis. Byloje nėra pareiškėjo skundų Lukiškių TI-K administracijai dėl jo laikymo kartu su rūkančiaisiais, prašymų perkelti į kameras, kuriose jis būtų laikomas su nerūkančiaisiais. Taip pat nėra duomenų apie pareiškėjo skundus kitoms kompetentingoms institucijoms. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad yra pažyma apie reikalavimą jį laikyti kartu su nerūkančiais asmenimis, pareiškėjas nei šio dokumento, nei duomenų apie šį dokumentą nepateikė, todėl toks teiginys laikytinas neįrodytu. Nesant objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog Lukiškių TI-K žinojo apie pareiškėjo pageidavimą būti laikomu kartu su nerūkančiais asmenimis, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo laikymas Lukiškių TI-K kamerose kartu su rūkančiais asmenimis buvo nesuderinamas su teisės aktų reikalavimais, t. y. atsakovo atstovas neatliko neteisėtų veiksmų.

17. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kad atsakovo deliktinei atsakomybei (įskaitant pareigą atlyginti neturtinę žalą) kilti yra būtina nustatyti visas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytas sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir padarytos žalos, ir tuo, kad šiuo atveju buvo nustatytas vienos iš šių būtinųjų sąlygų – neteisėtų veiksmų – neegzistavimas, sprendžia, kad atsakovui deliktinė atsakomybė nekilo, todėl, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo reikalavimas atlyginti padarytą neturtinę žalą yra atmestinas.

18. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Virginija Volskienė

Skirgailė Žalimienė