2017-04-26 Nr. AB-9065-3-61-3-00448-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-366-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00448-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija: 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. F. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. F. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. F. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (b. l. 1–8), prašydamas uždrausti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (toliau – ir Administracija) reikalauti iš pareiškėjo atlikti nepagrįstus ir neteisėtus nurodymus bei laikinai sustabdyti Administracijos 2017 m. vasario 7 d. siuntimo Nr. 12394 galiojimą; taip pat pareiškėjas prašo pranešti prokurorui dėl nusikalstamų veikų vykdymo ir viešojo intereso gynimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 21 d. nutartimi (b. l. 16–17) atsisakė priimti pareiškėjo S. F. prašymą.

Teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio reglamentavimą, reikalavimo užtikrinimo priemonių institutas yra skirtas tam, kad būtų apgintos pareiškėjų teisės, susijusios su pareikštu materialinio pobūdžio reikalavimu. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos tik tuomet, kai teisme yra pareikštas ir priimtas materialinio pobūdžio reikalavimas dėl tam tikro akto panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir pan. Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas iki skundo priėmimo nagrinėti teisme pagal ABTĮ nuostatas nėra galimas.

Pareiškėjas su prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones teismui nepateikė jokio skundo, tačiau iš pareiškėjo prašymo turinio matyti, kad pareiškėjas iš esmės skundžia Administracijos 2017 m. vasario 7 d. siuntimą Nr. 12394.

Pagal ABTĮ 5 straipsnį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo. ABTĮ 23 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto ar veiksmo (neveikimo), taip pat dėl viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti veiksmus turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės tarnautojus ir pareigūnus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Atsižvelgiant į tai, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Tokiu būdu, teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 23 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Pažymėtina, kad nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes, net ir skundo patenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis.

Kaip matyti iš ginčijamo siuntimo, pastaruoju pareiškėjas informuojamas, kad privalo atvykti atlikti visuomenei naudingą veiklą, priešingu atveju socialinė parama jam nebus suteikta. Taigi darytina išvada, kad realias teisines pasekmes pareiškėjui galėtų sukelti būtent Administracijos sprendimas, kuriuo atsisakoma pareiškėjui teikti socialinę paramą (jeigu toks sprendimas bus priimtas), tuo tarpu siuntimas atlikti visuomenei naudingą veiklą laikytinas tik tarpiniu procedūriniu dokumentu, kuris yra tiesiogiai susijęs su sprendimu dėl socialinės paramos (ne)teikimo, t. y. galutinio, konkrečias materialias teisines pasekmes sukeliančio sprendimo priėmimu. Taigi, teismo vertinimu, net jei pareiškėjas prie prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pateiktų teismui skundą, kuriame prašytų panaikinti Administracijos 2017 m. vasario 7 d. siuntimą Nr. 12394, tokio skundo teismas negalėtų priimti, nes ginčijamas Administracijos siuntimas negali būti laikomas administraciniu aktu, darančiu įtaką konkrečioms pareiškėjo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Pareiškėjas savo nesutikimo argumentus dėl tokio tarpinio procedūrinio sprendimo gali išdėstyti paduodamas įstatymo nustatyta tvarka teismui skundą dėl viešojo administravimo subjekto priimto galutinio administracinės procedūros sprendimo – Administracijos sprendimo atsisakyti teikti pareiškėjui socialinę paramą.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Administracijos 2017 m. vasario 7 d. siuntimas Nr. 12394 yra tarpinis dokumentas ir negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.), todėl ir pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones negali būti priimtas.

III. Pareiškėjas S. F. atskiruoju skundu (b. l. 21–23) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 21 d. nutartį ir išspręsti pareiškėjo teismui pateiktą prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, mano, kad ji yra nemotyvuota, niekinė ir negaliojanti nuo jos priėmimo. Be to, nutartis pažeidžia bendruosius teisės principus, Lietuvos Respublikos bei tarptautinės teisės aktus. Pareiškėjo manymu, teisėja M. Vainienė, netenkindama jo prašymo, veikė nusikalstamai aplaidžiai, įvykdė nusikalstamą veiką, todėl apie šiuos jos veiksmus turi būti informuotas prokuroras. Be kita ko, pareiškėjas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkų prašo teikti prašymą Teisėjų etikos ir drausmės komisijai dėl drausmės bylos iškėlimo teisėjai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas S. F. atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 21 d. nutartį, kuria teismas atsisakė priimti jo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymo turinį, konstatavo, kad S. F. iš esmės nesutinka ir skundžia Administracijos 2017 m. vasario 7 d. siuntimą Nr. 12394, kuris, pirmosios instancijos teismo vertinimu, yra tarpinis dokumentas ir negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.), todėl šiuo atveju pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones negali būti priimtas.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 ir 151 straipsniuose nustatyta tvarka, su pirmosios instancijos teismo nutartimi sutinka tik iš dalies.

Kaip teisingai pažymėjo Vilniaus apygardos administracinis teismas, pagal ABTĮ 70 straipsnio reglamentavimą, reikalavimo užtikrinimo priemonių institutas yra skirtas tam, kad būtų apgintos pareiškėjų teisės, susijusios su pareikštu materialinio pobūdžio reikalavimu. Vadinasi, reikalavimo užtikrinimo priemonės teismo gali būti taikomos (atitinkamai, ir prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo teismui gali būti pateikiamas) tik tuomet, kai teisme jau yra pareikštas ir priimtas materialinio pobūdžio reikalavimas dėl tam tikro akto panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir pan. Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas iki skundo priėmimo nagrinėti teisme pagal ABTĮ nuostatas nėra galimas.

Šiuo atveju pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai reikalauti iš pareiškėjo atlikti nepagrįstus ir neteisėtus nurodymus bei laikinai sustabdyti Administracijos 2017 m. vasario 7 d. siuntimo Nr. 12394 galiojimą, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas teismui nepateikė ABTĮ reikalavimus atitinkančio skundo, t. y. šiuo atveju nesuformulavo jokio materialinio pobūdžio reikalavimo. Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateikto prašymo (b. l. 1–8) turinio, apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju negalima daryti išvados, jog pareiškėjas siekia būtent Administracijos 2017 m. vasario 7 d. siuntimo Nr. 12394 panaikinimo, kadangi prašyme pareiškėjas pateikia argumentus, susijusius su jam neskirtomis kompensacijomis už būsto šildymą, karštą ir geriamąjį vandenį.

Vadinasi, tokiu atveju Vilniaus apygardos administracinis teismas turėjo nustatyti terminą skundo trūkumams pašalinti, išaiškinti pareiškėjui teisę pateikti ABTĮ reikalavimus atitinkantį skundą (kuriame, be kita ko, būtų tinkamai suformuluotas materialinio pobūdžio reikalavimas) ir tik tuomet spręsti klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad analogiškos pozicijos laikomasi ir naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje (žr., pvz., 2017 m. kovo 1 d. nutartį adm. byloje Nr. AS-271-602/2017; 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. AS-1054-261/2016; 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartį adm. byloje Nr. AS-621-552/2016).

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo apeliacinės instancijos teismą kreiptis į prokurorą su pranešimu dėl galimai nusikalstamų Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjos, nagrinėjusios pareiškėjo prašymą, veikų; taip pat pareiškėjas prašo tiek pirmosios instancijos teismo pirmininko, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko teikti prašymą Teisėjų etikos ir drausmės komisijai dėl drausmės bylos iškėlimo minėtai teisėjai.

Pasisakydama šiais aspektais, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo atveju teisėjos, priėmusios skundžiamą nutartį, veiksmuose nenustatyta pareiškėjo atskirajame skunde nurodytų nusikalstamų veikų požymių, todėl, vadovaujantis ABTĮ 111 straipsnio 1 dalimi, apie tai pranešti prokurorui nėra pagrindo. Vertinant pareiškėjo prašymą, adresuotą Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkams, teikti prašymą Teisėjų etikos ir drausmės komisijai dėl drausmės bylos iškėlimo pirmosios instancijos teismo teisėjai, priėmusiai pareiškėjo skundžiamą nutartį, pažymėtina, kad teisėjo drausminės atsakomybės klausimas nėra nagrinėjamos administracinės bylos procesinis klausimas, jis nėra susijęs su pareiškėjo atskirojo skundo reikalavimais, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjantis pareiškėjo atskirąjį skundą, plačiau nurodytu klausimu nepasisako.

Atsižvelgdama į išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija iš dalies tenkina pareiškėjo atskirąjį skundą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 21 d. nutartį panaikina ir pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (taip pat skundo) priėmimo klausimą perduoda šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo S. F. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 21 d. nutartį panaikinti ir perduoti šiam teismui pareiškėjo prašymo (skundo) priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė