Legislator Case Law & Legislation
2020-02-26 Nr. AB-4204-3-62-3-00474-2018-0 AI generated

Court dismisses claim for non-material damages due to statute of limitations applying to compensation requests.

Case Number 2020-02-26 Nr. AB-4204-3-62-3-00474-2018-0
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)
Decision Date
Outcome Dismissed

Legislator summary

AI generated

The court dismissed the appellant's appeal against a lower court's decision to deny compensation for non-material damages suffered during imprisonment. The appellant argued that the statute of limitations did not apply due to personal rights violations and lack of translation of ECHR rulings, but the court found no evidence preventing timely filing. The court ruled that the statute of limitations applies to claims for compensation for non-material damages, even when based on personal rights violations, thereby upholding the lower court's dismissal.

Legislator headnote

AI generated

Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.134 straipsnio 1 dalis; CK 1.125 str. 8 d.: The statute of limitations applies to claims for compensation for non-material damages arising from personal rights violations, as such claims possess economic content and are not exempt from limitation periods.

Keywords

AI generated
statute of limitations non-material damages personal rights violations prison conditions compensation claim

Cited Legislation

AI generated
Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.134 straipsnio 1 dalis
CK 1.125 str. 8 d.
1 p.), tačiau iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (CK 1.125 str. 8 d., 1.134 str.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktas

Cited Case Law

AI generated
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-163-1062/2018
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3281-261/2017
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2485-662/2017

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-216-556/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00474-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Arūno Dirvono ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. (A. D.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. (A. D.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. D. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 17 d. iki 2012 m. sausio 18 d. ir nuo 2013 m. lapkričio 5 d. iki 2014 m. balandžio 15 d. kalėjo Marijampolės PN 10 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje ir 8 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje bei kamerų tipo patalpose, pažeidžiant reglamentuotą vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą. Pareiškėjas pažymėjo, kad ginčo patalpose nuteistiesiems skirtą gyvenamąjį plotą mažino jose buvusių baldų užimamas plotas. Dėl patalpų perpildymo negalėjo tinkamai judėti, turėjo gulėti lovoje, buvo sunku pasinaudoti higienos reikalavimų neatitinkančiu sanitariniu mazgu, trūko vietos pasivaikščiojimo kiemeliuose, tarp kalinčių asmenų buvo juntama įtampa, kildavo konfliktai. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas nurodė patyręs sunkumų, nepatogumų, emocinių sukrėtimų, depresiją, nervinę įtampą, sukrėtimą, garbės ir orumo pažeminimą, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 20 000 Eur. Pareiškėjas savo teisių pažeidimus siejo su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimu, todėl manė, jog reikalavimui dėl neturtinės žalos, kildinamos iš tokio pobūdžio pažeidimų, atlyginimo senaties terminas netaikytinas. Taip pat tvirtino, kad anksčiau į teismą kreiptis negalėjo dėl to, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nutarimai, kuriais išaiškintas Konvencijos 3 straipsnio taikymas, nėra išversti į lietuvių kalbą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

4. Atsiliepime į skundą atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai dėl jam tekusio gyvenamojo ploto yra deklaratyvūs, neatitinka tikrovės, nes skunde nurodytais laikotarpiais pareiškėjui kalint 10 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje, 8 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje ir 7, 8, 14 ir 15 kamerose, jam buvo užtikrinta reglamentuota 3,1 kv. m / 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma. Teisės aktuose pasivaikščiojimo kiemelių minimalus asmeniui tenkantis plotas nereglamentuotas. Pareiškėjui kalint bendrabučio tipo patalpose, jam buvo suteikta reglamentuota judėjimo laisvė, t. y. jis galėjo judėti po savo būrio gyvenamąsias patalpas, lokalinio sektoriais kieme nuo 6.30 val. iki 22.30 val., o kitose įkalinimo įstaigos teritorijose ir erdvėse – pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad būrių sanitariniai mazgų būklė neatitiko higienos normų reikalavimų, tačiau nenurodė, kokių konkrečių higienos normų reikalavimų neatitiko sanitariniai mazgai, nenurodė, kokios būklės buvo sanitariniai mazgai, taip pat nedetalizavo, kokius tariamus sunkumus patyrė, norėdamas pasinaudoti sanitariniu mazgu. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjas nėra kreipęsis į Marijampolės PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl netinkamų, higienos reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras atliko periodinius Marijampolės PN patalpų patikrinimus, tačiau pažeidimų nebuvo nustatyta. Pareiškėjas dėl buitinių sąlygų keliamų problemų į Marijampolės PN Psichologinę tarnybą nesikreipė, todėl nei pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei įvardyta šios žalos piniginė apimtis neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Marijampolės PN pareigūnų veiksmų, jam padarytos neturtinės žalos, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimo priteisimui. Atsakovo atstovas taip pat prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį.

II. 5. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 25 d. sprendimu pareiškėjo A. D. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su atsakovo veiksmais laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 17 d. iki 2012 m. sausio 18 d. ir nuo 2013 m. lapkričio 5 d. iki 2014 m. balandžio 15 d. jį kalinant higienos reikalavimų neatitinkančiose Marijampolės PN bendrabučio tipo patalpose 8 ir 10 būriuose bei kamerų tipo patalpose, pažeidžiant reglamentuotas gyvenamojo ploto normas.

7. Atsakovo atstovas prašė taikyti pareiškėjo reikalavimui sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytų galimų pažeidimų pobūdį bei jam sukeltas pasekmes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Marijampolės PN ginčo patalpose pradžios. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį (nuo 2011 m. rugpjūčio 17 d. iki 2014 m. balandžio 15 d.) žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi 2018 m. kovo 5 d. (b. l. 5), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už skunde nurodytus laikotarpius pareikšti.

8. Atmesdamas pareiškėjo teiginį, kad Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokių senaties terminų jame numatytiems pažeidimams, teismas pažymėjo, kad, visų pirma, gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, be kita ko – ir reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl pareiškėjo nurodyti teiginiai dėl jo skundo reikalavimui netaikytinos ieškinio senaties laikyti nepagrįstais.

9. Įvertinęs pareiškėjo nurodytas termino praleidimo priežastis, teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo ex officio (savo iniciatyva) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui.

10. Esant šioms aplinkybėms, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, prašymas tenkintas, pareiškėjo reikalavimui taikytas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už skunde nurodytą laikotarpį atmestas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

III. 11. Pareiškėjas A. D. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

12. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo senatis nėra taikoma. CK 1.134 straipsnio 1 punkte numatyta, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimams. Pareiškėjas kartoja skunde išdėstytus argumentus dėl bendrabučio tipo ir kamerų tipo patalpų neatitikimo teisės aktų reikalavimams, ir teigia, jog teismas nepagrįstai jų nevertino.

13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas siejamas su netinkamomis kalinimo sąlygomis Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 17 d. iki 2012 m. sausio 18 d. ir nuo 2013 m. lapkričio 5 d. iki 2014 m. balandžio 15 d., atlyginimo.

15. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. gegužės 25 d. sprendimu pareiškėjo A. D. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundo reikalavimui taikė ieškinio senatį.

16. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė pareiškėjas, manydamas, jog teismas be pagrindo pritaikė trejų metų ieškinio senaties terminą, nes reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo senatis netaikoma.

17. Dėl ieškinio senaties termino, visų pirma, pažymėtina, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau EŽTT yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją Nr. 1 89 p. (pareiškimo Nr. 36813/97).

18. EŽTT taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2694-442/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-856-492/2018; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-801-822/2018; 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-586-520/2020 ir kt.).

19. Atsižvelgus į tai, vertintina, jog šiuo atveju galėjo ir turėjo būti taikomos būtent nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl atmestini pareiškėjo argumentai, kad Europos teisės aktai (Konvencijos 3 str.) ieškinio senaties terminų nenumato ir šiuo atveju ieškinio senaties terminas negalėjo būti taikomas.

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo.

21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017; 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-958-502/2018; 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-417-575/2020 ir kt.).

22. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi, nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią.

23. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama, laikotarpiais nuo 2011 m. rugpjūčio 17 d. iki 2012 m. sausio 18 d. ir nuo 2013 m. lapkričio 5 d. iki 2014 m. balandžio 15 d.

24. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

25. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad šiuo atveju ieškinio senatis netaikytina vadovaujantis CK 1.134 straipsnio 1 dalimi (iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytus atvejus), nepagrįsti, kadangi, vadovaujantis šia nuostata, ieškinio senatis netaikoma, be kita ko, tik tais atvejais, kai reiškiamas neturtinio pobūdžio reikalavimas, tačiau reiškiamam turtiniam reikalavimui, taip pat – atlyginti neturtinę žalą, ieškinio senatis yra taikoma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-163-1062/2018). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiuo aspektu taip pat yra išaiškinęs, jog ieškinio senatis netaikoma būtent reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, išskyrus įstatymuose nustatytas išimtis (CK 1.115 str., 1.134 str. 1 p.), tačiau iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (CK 1.125 str. 8 d., 1.134 str. 1 p.) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010; taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3281-261/2017; 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2485-662/2017).

26. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 25 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. D. (A. D.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Arūnas Dirvonas

Arūnas Sutkevičius