2019-10-29 Nr. AB-20800-3-62-3-00548-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2039-624/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00548-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. O. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. O. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – Alytaus PN, atsakovo atstovas), 11 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jam nuo 2007 m. sausio mėn. iki 2017 m. sausio 1 d. bausmę atliekant Alytaus pataisos namuose nebuvo išduotos higienos priemonės – dantų pasta, dantų šepetukas, skutimosi peiliukai, nagų kirpikliai. Ne kartą kreipėsi žodžiu į Alytaus PN administraciją dėl šių higienos priemonių išdavimo, tačiau jo prašymai nebuvo tenkinami motyvuojant tuo, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą nuteistiesiems tokios higienos priemonės neišduodamos. Dėl to pareiškėjas negalėjo palaikyti asmeninės higienos, buvo nesiskutęs, neplautais dantimis, nekarpytais nagais, turėjo skolintis skutimosi peiliukus iš kitų nuteistųjų, o tai yra nehigieniška.

3. Pareiškėjas teigė, kad jis buvo kalinamas nežmoniškomis, kankinančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis, jautėsi diskriminuojamas (suimtieji tokias higienos priemones gaudavo, o nuteistieji – ne), patyrė neigiamų emocijų, psichologinių kančių, nepatogumų. Manė, kad pažeidimas yra nusikaltimas žmoniškumui, todėl jo reikalavimui neturėtų būti taikomas ieškinio senaties terminas.

4. Alytaus PN, atstovaudami Lietuvos valstybei, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti ir taikyti ieškinio senatį.

5. Alytaus PN nurodė, kad pareiškėjas Alytaus pataisos namuose periodiškai atliko bausmę laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų, esančių pataisos namų vaikų namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normas (toliau – ir Normos), galiojusias iki 2017 m. sausio 1 d., bausmę atliekantiems nuteistiesiems kiekvieno mėnesio pradžioje mėnesiui turėjo būti išduodama: 200 g skalbiamojo muilo; 100 g tualetinio muilo; 1 rulonas tualetinio popieriaus. Teisės aktuose ginčo laikotarpiu nebuvo numatyta, jog nuteistieji turėtų būti aprūpinami dantų pasta, dantų šepetukais ar skutimosi priemonėmis.

6. Alytaus PN pažymėjo, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, nepateikia jokių skunde dėstomas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nedetalizuoja aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą, nenurodo, kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. gegužės 24 d. sprendimu pareiškėjo D. O. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, 600 Eur neturtinei žalai atlyginti; kitą skundo dalį atmetė.

8. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo 2007 m. sausio 1 d., nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Alytaus PN, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Alytaus PN ar kitų institucijų reikiamą informaciją, kreiptis dėl pažeistų teisių į teismą. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo 2007 m. sausio 1 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2018 m. kovo 15 d. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus, taip pat nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių. Todėl teismas pripažino, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo ir pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2015 m. kovo 14 d. šiuo pagrindu atmetė, pritaikęs trejų metų senaties terminą.

9. Teismas sprendė, kad šioje byloje nagrinėjamos pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2015 m. kovo 15 d. iki 2017 m. sausio 1 d.

10. Teismas, spręsdamas pareiškėjo nusiskundimų dėl jam neskirtų higienos priemonių (dantų pastos, dantų šepetėlio, skutimosi peiliukų ir pan.) klausimą, pažymėjo, kad atsakovo atstovas pareiškėjo nurodytų aplinkybių iš esmės neginčijo, tačiau nurodė, jog iki 2017 m. sausio 1 d. galioję teisės aktai nenumatė dantų pastos, dantų šepetėlių ir skutimosi peiliukų išdavimo nuteistiesiems. Teismas konstatavo, kad iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusios teisės normos numatė skirtingas garantijas suimtiesiems ir nuteistiesiems – suimtieji buvo aprūpinami higienos priemonėmis (dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais), o nuteistiesiems tokios higienos priemonės neturėjo būti išduodamos. Nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojantis teisinis reguliavimas numato, kad tiek nuteistiesiems, tiek ir suimtiesiems galioja tos pačios garantijos – tiek nuteistiesiems, tiek ir suimtiesiems be kitų higienos reikmenų išduodama ir dantų pasta, dantų šepetėlis bei skutimosi peiliukai.

11. Teismas, vadovaudamasis aktualia teismų praktika, taip pat atsižvelgęs į tai, kad laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 15 d. iki 2017 m. sausio 1 d. pareiškėjui nebuvo išduotos higienos priemonės, sprendė, jog ginčo laikotarpiu – nuo 2015 m. kovo 15 d. iki 2017 m. sausio 1 d. yra pagrindas konstatuoti neteisėtą Alytaus PN neveikimą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme. Teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, konstatavo esant ir kitus deliktinės atsakomybės elementus: žalą ir priežastinį ryšį.

12. Teismas, konstatavęs, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas (aprūpinimą higienos priemonėmis) Alytaus PN ginčo laikotarpiu buvo pažeista, atsižvelgęs į pažeidimo pobūdį ir trukmę (iš viso 657 dienas), į tai, kad byloje nėra jokių duomenų apie nustatyto pažeidimo įtaką pareiškėjo psichinei ir fizinei sveikatai, nesant įrodymų, kad pareiškėjas buvimo Alytaus PN metu pareigūnams, įstaigos administracijai būtų teikęs skundus (prašymus) raštu dėl higienos priemonių neišdavimo, kad Alytaus PN būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 600 Eur suma.

III. 13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 24 d. sprendimą panaikinti.

14. Atsakovo atstovas nurodo, kad visa su skundu susijusi medžiaga, atsiliepimas į pareiškėjo skundą buvo pateikti teismui, tačiau ji nebuvo objektyviai įvertinta. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Pareiškėjo teiginiai apie padarytą žalą yra nepagrįsti jokiai faktiniais įrodymais, jis rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardino valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Mano, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132, iki 2017 m. liepos 1 d. Alytaus PN neturėjo prievolės nuteistuosius aprūpinti dantų pasta, dantų šepetėliais ir skutimosi peiliukais.

15. Atsakovo atstovas teigia, kad nors pareiškėjas skunde remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1121- 858/2017, minėtoje byloje buvo nustatyta, jog pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN administraciją dėl higienos priemonių išdavimo, tačiau jo prašymas buvo netenkintas. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje nenustatyta, jog pareiškėjas tokį prašymą buvo pateikęs Alytaus PN, nagrinėjamos bylos situacija negalėjo būti laikytina analogiška pareiškėjo cituojamai bylai.

16. Atsakovo atstovo vertinimu, šioje byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikė pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas atliko bausmę Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas pažeidžiančiomis sąlygomis. Nėra duomenų, kad Alytaus PN išskirtinai pareiškėjui blogino bausmės atlikimo sąlygas, taip pat nebuvo nustatyta, jog atsakovo atstovas siekė pareiškėjui siekė sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Be to, neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas; CK 1.138 straipsnio 8 punkte yra numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

17. Atsakovo atstovas teigia, kad pareiškėjas turėjo pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodant, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų, tačiau to nepadarė.

18. Pareiškėjas D. O. atsiliepimo į Alytaus PN apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl 11 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Alytaus PN jis buvo laikomas nesuteikiant higienos priemonių, t. y. dantų šepetėlio, dantų pastos ir skutimosi peiliukų, atlyginimo.

20. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 15 d. iki 2017 m. sausio 1 d. pareiškėjui higienos priemonės turėjo būti išduodamos, pripažino, jog pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Alytaus PN buvo pažeista, pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais tenkino iš dalies ir priteisė jam 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

21. Alytaus PN apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132, iki 2017 m. liepos 1 d. Alytaus PN neturėjo prievolės nuteistuosius aprūpinti dantų pasta, dantų šepetėliais ir skutimosi peiliukais, o be to, pareiškėjas rėmėsi tik abstrakčiais teiginiais, nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie jam padarytą neturtinę žalą. Pripažinimas, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo, pasak Alytaus PN, galėtų būti pakankama satisfakcija.

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

23. Dėl atsakovo atstovo argumentų, susijusių su tuo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės netinkamai ir neobjektyviai įvertino byloje esančius duomenis, pažymėtina, jog pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, kt.).

24. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo atstovo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 „Dėl laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, įsigaliojusiu 2017 m. sausio 1 d., pataisos namai iki 2017 m. sausio 1 d. neturėjo prievolės nuteistuosius aprūpinti dantų pasta, dantų šepetėliais ir skutimosi peiliukais.

25. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos (galiojo iki 2017 m. liepos 1 d.), pagal kurias vyrams per mėnesį turėjo būti išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 100 g tualetinio muilo ir 200 g skalbiamojo muilo. Tačiau pagal tų pačių Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normų (2009 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-79 redakcija) 7 punktą, suimtiesiems kas mėnesį turėjo būti išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Taigi, ginčo laikotarpiu galiojusios teisės normos numatė skirtingas garantijas suimtiesiems ir nuteistiesiems – suimtieji buvo aprūpinami higienos priemonėmis (dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais), o nuteistiesiems tokios higienos priemonės neturėjo būti išduodamos.

26. Šiuo atveju dėl asmenų aprūpinimo higienos reikmenimis atkreiptinas dėmesys į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją, kurioje pažymėta, jog sulaikyto asmens higienos priemonių (tarp jų ir muilo, dantų šepetuko, dantų pastos) trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui. Melnitis byloje EŽTT yra nusprendęs, kad tai, jog pareiškėjas negalėjo pasirūpinti savo higiena ilgesnį laikotarpį ir nuolat jautėsi nešvarus ir pažemintas, akivaizdžiai sukėlė jam kančią, kurios sunkumo laipsnis viršija sulaikymui būdingą kentėjimą. Dar daugiau, nacionalinės valdžios institucijų nesugebėjimas aprūpinti sulaikytąjį nurodytomis higienos priemonėmis, pažeidė tarptautinius standartus, tarp jų – Europos Tarybos Ministrų komiteto 2016 m. sausio 11 d. priimtų Rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 19.6 punktą, numatantį, kad tam, jog kaliniai laikytųsi švaros, įstaigos vadovybė turėtų aprūpinti juos tualeto reikmenimis bei valymo priemonėmis ir medžiagomis. Teismas, be kita ko, akcentavo, kad galimybė asmenims higienos priemones nusipirkti kalėjimo parduotuvėje ar kitaip gauti, neatleidžia valstybės nuo jos pareigų, nustatytų Konvencijoje, tarp kurių pareiga užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios būtų suderinamos su asmens orumu. EŽTT pabrėžė, kad tokiomis aplinkybėmis nacionalinės valdžios atsainus požiūris – aiškus atsisakymas patenkinti pareiškėjo teisėtą prašymą aprūpinti asmens higienos priemonėmis – yra ypač nepriimtinas. Toks nepagrįstas atsisakymas, taikomas suimtiems asmenims, neišvengiamai lemia visiškos priklausomybės nuo kito asmens valios jausmą, bejėgiškumą ir galiausiai – pažeminimą (žr., pvz., EŽTT 2012 m. vasario 28 d. sprendimą byloje Melnitis prieš Latviją (pareiškimo Nr. 30779/05) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1109-662/2019, kt.).

27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017 pažymėjo, jog nors tokia EŽTT pozicija išreikšta dėl suimtojo asmens statusą turinčio asmens kalinimo sąlygų, išaiškinimas reikšmingas ir nuteistų asmenų atžvilgiu. Esminių asmens higienos priemonių išdavimas tik suimtiesiems negali būti pateisinamas jų statuso skirtingumu, nes suimtieji bei nuteistieji laikytini asmenimis, esančiais panašioje padėtyje. Todėl EŽTT padaryta išvada, kad sulaikyto asmens higienos priemonių trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui, atsižvelgus į Konvencijos 14 straipsnį, aktuali ir sprendžiant dėl valstybės pareigos aptartomis higienos priemonėmis aprūpinti nuteistąjį. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1999-602/2019).

28. Taigi pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normos tiek, kiek jose nenumatyta nuteistiesiems išduoti asmens higienos priemones – dantų pastą, dantų šepetuką bei skutimosi peiliukus, neatitinka Konvencijos 3 ir 14 nuostatų. Be to, atsižvelgus į įstatymo ir tarptautinės sutarties nuostatų kolizijos sprendimo taisykles (Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 str. 2 d.), pažymėtina, kad pareiškėjo, kuris atlieka laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, neaprūpinimas skunde nurodytomis asmens higienos priemonėmis vien dėl to, jog Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos nenumato tokių priemonių išdavimo nuteistiesiems, neatitinka Konvencijos reikalavimų.

29. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio aprūpinimo (taip pat ir aprūpinimo asmens higienos priemonėmis) tvarka įtvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132, kuriuo nauja redakcija išdėstytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymas Nr. 1R-139, patvirtintame Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos apraše. Galiojantis teisinis reguliavimas numato, kad tiek nuteistiesiems, tiek ir suimtiesiems galioja tos pačios garantijos kaip ir suimtiesiems – tiek nuteistiesiems, tiek ir suimtiesiems be kitų higienos reikmenų išduodama ir dantų pasta, dantų šepetėlis bei skutimosi peiliukai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1999-602/2019).

30. Teisėjų kolegija, vertindama Alytaus PN apeliacinio skundo argumentą dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo būdo, pažymi, kad teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

31. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo padaryto pareiškėjui teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirtą diskomfortą, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis (600 Eur) yra proporcinga ir adekvati kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

33. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė