d6732bed-e880-4de4-b6d0-4d3591b1ea0f · Alytaus rajono apylinkės teismas

AB LTBBaudžiamoji byla Nr. 1-52-470/2017Teisminio proceso Nr. 1-01-1-36841-2016-4Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.1.1.6; 1.2..4.8.3; 2.1.3.1.;2.3.6.4.4. ALYTAUS RAJONO APYLINKĖS TEISMAS N U O S P R E N D I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2017 m. vasario 3 d.Alytus Alytaus rajono apylinkės teismo teisėja Snaigė Juknevičienė,sekretoriaujant R. N.,dalyvaujant prokurorei R. U.,kaltinamajam D. M., mažamečio nukentėjusiojo J. M. įstatyminei atstovei I. K.,vieÅ¡ame teisiamajame posėdyje iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ , kurioje D.

M., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, profesinio iÅ¡silavinimo, gyv. (duomenys neskelbtini), nevedęs, dirbantis UAB „I(duomenys neskelbtini)“ vairuotoju, neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 straipsnio 3 dalį. Teismas n u s t a t ė: kaltinamasis D. M. buvo kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį tuo, kad 2016-09-01 apie 17.00 valandÄ (duomenys neskelbtini) tyčia sugriebė J. M. ranka už sprando, tokiu bÅ«du smurtaudamas mažamečiui nukentėjusiajam J.

M. sukėlė fizinį skausmÄ ir stÅ«mė jį.Kaltinamasis D. M. kaltės dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos nepripažino. Jis paaiÅ¡kino, kad tikslios datos neatsimena, viskas vyko prie jo namų (duomenys neskelbtini). Jis vaikščiojo kieme, prie namų bėgiojo mažametis (7 m.) jo sÅ«nus D.. Už tujų gyvatvorės žaidė vaikai, girdėjosi jų Å¡Å«kavimai. Vaikai mėtėsi obuoliais, Å¡akomis, akmenimis. Vaikų gerai įžiÅ«rėti negalėjo, nes jie buvo už gyvatvorės, jų galėjo bÅ«ti apie trys.

Ties tujomis netoli žaidžiančių vaikų prie kelio stovėjo jo tarnybinis automobilis, sukinėjosi jo vaikas. Jis iÅ¡girdo, kaip į automobilį barkÅ¡telėjo atsitrenkęs obuolys ar akmuo. Suprato, kad besimėtantys vaikai pataikė į automobilį, supyko ir iÅ¡bėgo iÅ¡ už tujų jų tramdyti. Vaikai spruko. Kadangi ne pirmas kartas, kai J. M. puola ir sumuÅ¡a jo sÅ«nų arba kuo nors mėtosi, jis prisivijo J. M., sugriebė jį už apykaklės ir liepė su juo eiti pas motinÄ pasiaiÅ¡kinti.

Sugautas J. M. pradėjo spiegti, muistytis, norėjo iÅ¡trÅ«kti. Jam pavyko vaikÄ pasivesti apie 10 metrų, tačiau taip jį betempiant praėjo pyktis ir jis J. M. paleido, liepė jam eiti toliau nuo jo namų, pasakė jam „dink namo“. Jokio smurto prieÅ¡ vaikÄ nevartojo. Paleistas J. M. nubėgo link savo namų, ar vaikas verkė, jis nematė. J. M. tÄ dienÄ vilkėjo „maikute“. Po kelių valandų į jo namus atėjo J. M. motina I. K. ir sukonfliktavo su jo tėvu. Å iuo metu su ja visiÅ¡kai nebendrauja.Ikiteisminio tyrimo metu D.

M. davė analogiÅ¡kus parodymus, be to parodė, kad kaimynės sÅ«nus J. M. problematiÅ¡kas vaikas, ne kartÄ sumušęs jo sÅ«nų, praeinančius suaugusius iÅ¡kolioja necenzÅ«riniais žodžiais ir pabėga, o ramiai elgiasi tik prie motinos, jai nesant „daro nesÄ mones”. Nukentėjusysis J. M., apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodė, kad yra 9 metų amžiaus, paaiÅ¡kino, kad buvo vasaros laikas, jis su dar dviem draugais – D.ir kitu, kurio vardo neprisimena, žaidė lauke, mėtėsi akmenimis ir obuoliais.

Kitas draugas pataikė obuoliu D. į kojas, nedavė D. šautuvo, dėl to D. nubėgo namo. Tada pasirodė D. tėtis, kuris bėgo į jį. Jis išsigando ir su kitu draugu spruko, tačiau D. tėtis jį pasivijo, suėmė už sprando, dėl ko jam skaudėjo, ir pastūmė. Dėl pastūmimo jis neparkrito ir skausmo nejautė, jam skaudėjo, kai paėmė už sprando. Grįžęs į namus apie tai papasakojo mamai. Mama pasakė, kad pakalbės su D. tėčiu. Po įvykio žymių ant sprando jam neliko (b. l. 20-21).Protokolu-pareiškimu, kurį policijai nepilnamečio motina I.

K. parašė kitÄ dienÄ po įvykio, pranešė, kad 2016-09-01 tarp 17-18 valandÄ Ä¯ namus sugrįžo sÅ«nus J. M. ir pasakė, kad jį sumušė kaimynas D. M. (b. l. 6).Teisme apklausta liudytoja I. K., kuri yra mažamečio nukentėjusiojo įstatyminė atstovė, parodė, kad ji yra nukentėjusio mama, sÅ«nų augina viena. TÄ dienÄ sÅ«nus J. M. lauke su kitais vaikais žaidė. Po kurio laiko parbėgo namo verkdamas, iÅ¡ baimės apsiÅ¡lapinęs, ir jai nieko nepasakojo. Kai truputį aprimo, paaiÅ¡kino, kad jis su kitais vaikais mėtėsi akmenimis, tada atbėgo D. tėtis, paėmė jį už kaklo, „užskuto grÅ«Å¡iÄ â€œ, pastÅ«mė ir liepė bėgti namo, pagrasino, kad bus dar ne taip.

Vėliau gatvėje sutikta kaimynė O. M. pasakė, kad girdėjo, kaip vaikai rėkavo, žaidė ir matė, kaip J. greitai parbėgo namo. Tada ji nuėjo pas kaimynÄ D. M. į namus paklausti, kas atsitiko, nes manė, kad jos sÅ«nus užgavo pastarojo vaikÄ , tačiau pokalbis nepavyko, nes kaltinamojo tėvas jÄ užsipuolė, aprėkė, vėliau dar prisidėjo ir kaltinamasis D. M., todėl ji, nieko nepeÅ¡usi, grįžo namo. Dėl to, kad jÄ D. M. aprėkė, ji nusprendė kreiptis į policijÄ .

Tačiau rašė pareiÅ¡kimÄ ne norėdama įskųsti D. M. dėl vaiko sumuÅ¡imo, bet rasti užtarimÄ , nes su ja kaimynas pasielgė nepagarbiai, jai nepavyko iÅ¡siaiÅ¡kinti dėl vaikų elgesio, norėjo, kad kaimynas daugiau neliestų jos vaiko. Su D. M. po įvykio nebendrauja. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja I. K. davė analogiÅ¡kus parodymus, paaiÅ¡kino, kad į medikus dėl įvykio nesikreipė, kadangi ant vaiko kÅ«no nebuvo jokių sužalojimų, be to, vaikas yra labai jautrus (b. l. 26-27, 28-29, 30).Liudytoja O.

M. parodė, kad ji yra D. M. ir I. K. kaimynė. TÄ dienÄ ji ravėjo gėles, už gyvatvorės girdėjo žaidžiančius vaikus, jų Å¡Å«kavimus. Matė, kaip kaimynės vaikas J. M. prabėgo pro jÄ Ä¯ savo namus, tačiau jis nei verkė, nei skundėsi. Vėliau kaimynė I. K. išėjusi pasakė, kad jos vaikÄ sumušė D. M.. Ji nusistebėjo, nes dažniausiai bÅ«tent I. K. sÅ«nus J. M. kÄ nors nuskriaudžia. Dar vėliau I. K. jai pasakė, kad policijoje jÄ nurodė kaip liudytojÄ , nors ji jokio įvykio nematė.IÅ¡dėstytų įrodymų visuma nepatvirtina, kad D.

M. padarė BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ . Kaltinimas Å¡ioje baudžiamojoje byloje D. M. apsiriboja vieninteliu fiziniu poveikiu nukentėjusiajam – suėmimu už sprando, dėl ko vaikas esÄ patyrė skausmÄ . Kaltinimas grindžiamas vieninteliu tiesioginiu įrodymu – nepilnamečio J. M. parodymais, kiti įrodymai byloje yra iÅ¡vestiniai ir kaltinamojo kaltės nepatvirtina.             BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamÄ veikÄ .

Kaltumas nėra preziumuojamas, bet turi bÅ«ti įrodytas (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Pripažįstant asmenį kaltu dėl kaltinimo fizinio skausmo sukėlimu bÅ«tina turėti patikimus ir nuoseklius įrodymus, kad asmuo padarė jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ , o apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis. Pagal BK 140 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas muÅ¡damas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmÄ arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino arba tai atliko kankindamas nukentėjusįjį asmenį.             Nukentėjusiuoju pripažintas J.

M. veikos prieÅ¡ jį padarymo metu buvo 9 metų amžiaus, taigi, jis atitinka mažamečio sÄ vokÄ pagal nusistovėjusiÄ tiek teisės doktrinÄ , tiek teismų praktikÄ , nes mažamečiu laikomas asmuo, kuriam veikos padarymo metu nebuvo suėję 14 metų. Å ioje baudžiamojoje byloje aktualus kitas klausimas - vienas iÅ¡ alternatyvių nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, požymių - fizinio skausmo mažamečiui sukėlimas smurtaujant. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimÄ dėl fizinio skausmo sukėlimo svarbu nustatyti, ar tokia veika padaryta ir jei padaryta, ar sukeltas fizinis skausmas gali bÅ«ti vertinamas kaip veika, užtraukianti baudžiamÄ jÄ atsakomybę.

J. M. nurodė, kad kaltinamasis D. M. suėmė jam už sprando, tačiau Å¡i faktinė aplinkybė teisme nepasitvirtino. Vaikas, nors ir nurodo buvęs suimtas už sprando, tačiau tÄ neigia kaltinamasis D. M., kuris tvirtina gaudydamas vaikÄ jį sugriebęs ne už sprando, bet už apykaklės. Å ie D. M. parodymai niekuo nepaneigti, nepilnamečio duotais parodymais teismas abejoja, kadangi iÅ¡ jo motinos pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad vaikas, grįžęs į namus, skundėsi skausmu ne sprande, bet pakauÅ¡yje, tokias pačias aplinkybes ji nurodė ir teismo posėdžio metu, taigi, skausmo lokalizacijos vieta sprande nepatvirtinta.

Nesant kitų objektyvių įrodymų teismas, laikydamasis taisyklės, kad visos abejonės vertintinos kaltinamojo naudai, remiasi D. M. paaiÅ¡kinimu, kad vaikÄ jis sugavo už apykaklės ir prilaikė, nebuvo suėmęs jam už sprando. Tačiau Å¡i faktinė aplinkybė nelaikytina esmine ir teisme veikos perkvalifikavimo procese nereikalauja, byloje svarbu nustatyti ir įvertinti, ar sugriebdamas vaikÄ už apykaklės kaltinamasis padarė jam tokį fizinį poveikį, kuris sukėlė fizinį skausmÄ , vertinamÄ pagal savo lygį kaip užtraukiantį baudžiamÄ jÄ atsakomybę.

Ä®statyme nenumatyta jokia riba, nuo kurios fizinis smurtas laikomas nusikaltimu, taigi formaliai net menkiausios fizinės jėgos panaudojimas prieÅ¡ kitÄ asmenį galėtų bÅ«ti vertinamas kaip nusikalstamas veikimas. Tačiau svarbu, kad baudžiamoji atsakomybė gali bÅ«ti taikoma tik tuo atveju, kai asmens elgesio neteisėtumas siekia bÅ«tinÄ baudžiamosios atsakomybės taikymui pavojingumo laipsnį. Itin svarbu tai, kad baudžiamoji teisė yra kraÅ¡tutinė priemonė, taikoma už žalingÄ elgesį.

Teismas laiko, kad fizinis skausmas, kaip viena iš alternatyvių BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytų veikų, kai sprendžiamas patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimas, savo pavojingumu turėtų prilygti arba bent mažai skirtis nuo kitų toje pačioje teisės normoje numatytų alternatyvių baudžiamos veikos požymių, t. y. neturėtų itin skirtis nuo nežymaus sužalojimo, susargdinimo trumpam ar kankinimo. Kadangi fizinio skausmo nustatymui nėra jokių medicininių kriterijų, pripažįstant asmenį kaltu reikia turėti omenyje, kad fizinis skausmas negali būti nustatinėjamas automatiškai, jo negalima laikyti nusikalstamu bet kuriuo atveju, jei tik yra nustatytas fizinis kontaktas, kadangi smulkūs fiziniai kontaktai ar neintensyvus fizinis poveikis, kurie nepadaro reikšmingos žalos asmeninėms vertybėms, negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės.Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kaltinamasis D.

M., iÅ¡girdęs į jo automobilį mesto akmens ar obuolio atsitrenkimo garsÄ ir matydamas, kad kaimynų vaikai į jo vaikÄ ir į automobilio pusę mėto akmenis ir obuolius, iÅ¡bėgo į gatvę, pamatė nubėgančius vaikus, prisivijo nubėgantį J. M., sugriebė jį už apykaklės, taip jį sulaikydamas, norėjo nuvesti jį pas motinÄ pasiaiÅ¡kinti dėl netinkamo elgesio, vaiko motinai parodyti, kad vaikas žaidžia pavojingai, žaidimo veiksmai peržengė žaidimui bÅ«dingas ribas ir gali pridaryti nuostolio turtui ar jo paties mažamečiam vaikui.

Kadangi sugautas J. M. smarkiai muistėsi, ėmė klykti, iÅ¡sigando, todėl pavedęs jį apie 10 metrų, pats apsiramino, persigalvojo ir vaikÄ paleido, pastumdamas jį į nugarÄ , liepė jam dingti ir daugiau nesiartinti prie jo namų. Taigi, fizinis kontaktas tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo truko labai trumpÄ laikÄ , jo pasekoje jokių sužalojimų ar kitų smurto požymių nepadaryta, jokie skausmo padariniai neatsirado. Liudytoja O. M. iÅ¡ viso nurodo nemačiusi kaltinamojo ir nukentėjusiojo fizinio kontakto, ji pasakė, kad prabėgdamas link savo namų J.

M. nei verkė, nei rėkė, nei kitokių jo nusiskundimų skausmu ji negirdėjo. Be to, Å¡i liudytoja teisme patvirtino, kad J. M. blogai auklėjamas ir bÅ«tent jis, o ne jam, gali padaryti kÄ nors bloga. Toks paaiÅ¡kinimas tik sustiprina teismo įsitikinimÄ , kad J. M. žaidimas akmenimis ar obuoliais buvo pavojingas ir galėjo pridaryti neadekvačios žalos kaltinamojo turtui ar kaltinamojo mažamečiam sÅ«nui D., kas ir sÄ lygojo atitinkamÄ kaltinamo asmens elgesį nukentėjusiojo atžvilgiu. Nukentėjusiojo motina I.

K. nors ir nurodė, kad jos sÅ«nus grįžo namo verkdamas, apsiÅ¡lapino ir pasakė, kad „kaimynas jam „užskuto grÅ«Å¡iÄ â€œ ir pastÅ«mė“, tačiau tokie parodymai iÅ¡ viso nepatvirtina fakto, kad nukentėjusysis pajuto skausmÄ sprando srityje. Teisme Å¡i liudytoja paaiÅ¡kino, kad skausmÄ vaikas pajuto dėl „užskustos grÅ«Å¡ios“, t.y. veiksmo, kada nykščiu kitam asmeniui stipriai perbraukiama per pakaušį. Ikiteisminio tyrimo metu ji taip pat nurodė, kad vaikas skundėsi skausmu pakauÅ¡yje, bet ne sprande (b.l. 28).

Kadangi kaltinamajam D. M. pareikÅ¡tame kaltinime toks veiksmas į jo pakaušį kaip smurtinis iÅ¡ viso neinkriminuotas, teismas, neiÅ¡eidamas už kaltinimo ribų, jo atskirai nevertina. Neatitikimai tarp liudytojos I. K. ir nukentėjusiojo J. M. parodymų matomi dar ikiteisminiame tyrime, kur pirminiame I. K. pareiÅ¡kime nurodyta, kad kaimynas D. M. jos vaikÄ esÄ sumušė (b. l. 6), o J. M. ikiteisminio tyrimo teisėjui nurodė prieÅ¡ingai, kad jam „suduota nebuvo“ (b. l. 21). Apklausos metu J. M. nurodė, kad kaltinamasis skaudžiai suėmė už sprando, tačiau jo motina nuo pirmųjų apklausų, o taip pat ir teisme tvirtino, kad vaikas skundėsi skausmu pakauÅ¡yje.

Tokie neatitikimai parodymuose sudaro pagrindÄ jais abejoti ir vertintini kaltinamojo naudai.Kaltinimas Å¡ioje baudžiamoje byloje remiasi iÅ¡imtinai tik vienu tiesioginiu įrodymu - mažamečio nukentėjusiojo parodymais. Kaip matyti iÅ¡ apklausos vaizdo įraÅ¡o, detaliau iÅ¡klausinėti J. M. nepavyko. Apklausos metu mažametis tik patvirtino jutęs skausmÄ , tačiau plačiau nepaaiÅ¡kino nei fizinio skausmo intensyvumo, nei trukmės, nei apibÅ«dino kitais požymiais, leidžiančiais daryti iÅ¡vadÄ apie jo intensyvumÄ .

Apklausinėjamas vaikas labai jaudinosi, į klausimus atsakinėjo nenoriai, pradėjo verkti, todėl iÅ¡ jo pasakojimo negalima susidaryti bendro objektyvaus vaizdo apie įvykį bei spręsti apie patirto skausmo intensyvumÄ , be to, matyti, kad vaikas painiojasi parodymuose, tas pačias aplinkybes aiÅ¡kina vis kitaip. Vaikui apklausos metu nebuvo pasiÅ«lyta patirtÄ skausmÄ sulyginti su kokiu nors anksčiau jo patirtu skausmu, nebuvo kitais priimtinais bÅ«dais pasiÅ«lyta apibÅ«dinti patirto fizinio poveikio, nors pagal savo amžių jis tÄ galėtų sugebėti.

Teismas laiko, kad paÅ¡alinti tokios apklausos trÅ«kumus teisme Å¡iuo metu nebeįmanoma, nes nuo įvykio praėjo palyginus ilgas laiko tarpas, nepilnamečio pakartotinė apklausa įstatymo leidžiama tik iÅ¡imtinais atvejais ir Å¡iuo atveju, atsižvelgiant į pakartotinai apklaustino vaiko asmenines savybes matyti, kad jo kvietimas į teismo posėdį ir papildoma apklausa gali padaryti žymiai daugiau psichologinės žalos, nei siekiama nauda, gautina tokiu procesiniu veiksmu. Vertinant šį įrodymÄ , kaip vienintelį, susijusį su kaltinimo tendencija, nesant kitų tiesioginių ar netiesioginių įrodymų, laikyti jo objektyviu ir pagrindžiančiu kaltinamojo kaltę dėl inkriminuojamos veikos negalima.

Panaudota fizinė jėga Å¡iuo atveju buvo minimali. Sugriebimu už rÅ«bų patiriamÄ pojÅ«tį vaikas nors ir galėjo pavadinti skausmu, tačiau akivaizdu, kad jis nesukėlė jokių padarinių ir pagal savo intensyvumÄ negali bÅ«ti laikomas baudžiamu veiksmu. Fizinis skausmas, kaip minėta, nėra vienareikÅ¡mis pavojingumo prasme, jo kilimas yra nukentėjusiojo reakcija į jam daromÄ fizinį poveikį. Po įvykio ant vaiko kÅ«no neliko nė mažiausios žymės, kraujosrÅ«vos ar įbrėžimo, rodančio apie buvusį fizinį kontaktÄ , nukentėjusysis nesiskundė kokiomis nors neigiamomis pasekmėmis, o tai tik patvirtina, kad jokių veikos padarinių nėra.

Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kad mažametis bÅ«tų buvęs muÅ¡amas, kankinamas ar kitaip prieÅ¡ jį bÅ«tų smurtauta. Kaltinime D. M. įraÅ¡ytas žodis „pastÅ«mė“, tačiau iÅ¡ kaltinimo gramatinės konstrukcijos matyti, kad Å¡is veiksmas neįtrauktas į kaltinimÄ smurtu, bet įraÅ¡ytas bendram kaltinimo kontekstui apibÅ«dinti, todėl jo atskirai teismas neanalizuoja.Be objektyviosios nusikaltimo sudėties pusės bÅ«tina įvertinti subjektyviÄ jÄ pusę, kuriÄ sudaro kaltinamojo tyčia smurtauti, taip pat nustatytini jo elgesio tikslai.

Kaip matyti iÅ¡ kaltinamojo parodymų ir iÅ¡ įvykio bendro konteksto, kaltinamasis D. M. sulaikymo veiksmÄ atliko siekdamas ne sukelti mažamečiam J. M. fizinį skausmÄ , bet nutraukti aiÅ¡kiai neteisėtus paties vaiko veiksmus, kada dėl jo mėtomų akmenų ir obuolių kilo grėsmė bÅ«ti sužalotam kaltinamojo mažamečiam sÅ«nui D. ar turtui. Pastebėtina, kad pats nukentėjusysis nurodė, jog D. žaidimo metu jau buvo gavęs obuoliu per kojas, taigi neabejojama, kad vaikai žaidė pavojingai.

Kaltinamasis D. M., sugriebdamas nukentėjusįjį už apykaklės, turėjo tikslÄ jį tik sudrausminti ir nusivesti pokalbiui pas motinÄ , o tai, kad jis nebaigė savo ketinimo ir vaikÄ tuojau paleido, tik patvirtina, kad smurtauti prieÅ¡ jį neketino. Kitų aplinkybių, kad D. M. veikė tiesiogine tyčia, siekdamas sukelti vaikui fizinį skausmÄ , nenustatyta. Nors sulaikomo vaiko reakcija buvo audringa: jis rėkė, muistėsi, stengėsi iÅ¡siveržti, o motinos I. K. teigimu vaikas grįžo iÅ¡ lauko verkdamas ir apsiÅ¡lapinęs, tačiau sprendžiant kaltinamojo baudžiamosios atsakomybės klausimÄ nukentėjusiojo elgesys negali turėti įtakos pripažįstant jo kaltumÄ .

Å iÄ iÅ¡vadÄ patvirtina ir liudytojos I. K. parodymai, kur ji nurodo, jog labiau tikėtina, kad vaikas apsiÅ¡lapino iÅ¡ baimės, bet ne dėl skausmo. Motina vaikÄ apibÅ«dino kaip labai jautrų, Å¡iÄ aplinkybę teismo posėdžio metu pabrėžė net keletÄ kartų, nepiktai pavadindama sÅ«nų „mamyčiuku“. Tai taip pat akivaizdžiai matoma iÅ¡ byloje esančios nepilnamečio apklausos vaizdo įraÅ¡o, kur vaikas, apklausiamas specialiai tam pritaikytoje aplinkoje ir apklausiamas moters psichologės, jaučiasi itin nesaugiai: muistosi, gniaužo rankas, atsakinėdamas į klausimus painiojasi, jaudinasi ir verkia, nors tokio amžiaus (9 m.) vaikai paprastai elgiasi laisviau.

Akivaizdu, kad vaiko reakcija įvyko ne dėl patirto fizinio skausmo, nes fizinio poveikio intensyvumas Å¡iuo atveju buvo minimalus, bet dėl netikėtumo faktorius, kai netikėtai suaugusio asmens užkluptas darantis nepriimtinus dalykus, bandė sprukti, bet tai jam nepavyko, jis buvo sugautas, dėl ko stipriai iÅ¡sigando.             Be to, liudytoja I. K. teisme patvirtino, jog kreipdamasi į policijÄ ji nenorėjo baudžiamojo persekiojimo kaimynui D. M., jos tikslas buvo ne jį nubausti, bet įspėti ir sulaikyti nuo kiÅ¡imosi į jos sÅ«naus aklėjimÄ .

Tai, kad ji kreipėsi į policijÄ praneÅ¡dama apie įvykį tik kitÄ dienÄ , tik patvirtina, kad žalos vaiko sveikatai dėl D. M. veiksmų nebuvo padaryta. Taigi, sprendžiama, kad Å¡ioje situacijoje aktualus ne smurto prieÅ¡ vaikÄ klausimas, bet suaugusiųjų nesugebėjimo bendrauti ir iÅ¡spręsti tarpusavio problemas, kad ir susijusias su vaikais, nes bandant iÅ¡siaiÅ¡kinti situacijÄ , pokalbis virto konfliktu, ko pasekoje kaimynai nebendrauja iki Å¡iol.              BÅ«tina pastebėti, kad kaltinamojo D.

M. veiksmai Å¡iuo atveju ne tik neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, bet prieÅ¡ingai, laikytini visiÅ¡kai teisėtais, priimtinais ir toleruotinais auklėjimo požiÅ«riu, nes jais reaguojama į netinkamÄ vaiko poelgį ir siekiama įgyvendinti suaugusio asmens pareigÄ drausminti prasižengusį vaikÄ bei auklėti jį tinkama linkme.             Teismas konstatuoja, kad nenustatyta veikos, kuria yra kaltinamas D. M. objektyvioji ir subjektyvioji pusė, D. M. iÅ¡teisintinas. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297, 298, 301, 302 straipsniais, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu,             n u s p r e n d ž i a :

D. M. iÅ¡teisinti dėl jam pareikÅ¡to kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.D. M. skirtÄ kardomÄ jÄ priemonę raÅ¡ytinį pasižadėjimÄ neiÅ¡vykti nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti. Kompaktinį diskÄ su vaizdo įraÅ¡u palikti saugoti su baudžiamÄ ja byla.Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali bÅ«ti skundžiamas Kauno apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundÄ per nuosprendį priėmusį teismÄ .

Teisėja                                                                                                                     Snaigė Juknevičienė