2021-03-31 Nr. AB-6356-3-61-3-02656-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-18-756/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02656-2018-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.8; 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. V. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1132-968/2020 pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir Komisija, atsakovas) 2018 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. KS-188 „Dėl A. V.“ (toliau – ir Komisijos sprendimas, ginčijamas sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde paaiškino:

2.1. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą, nes pareiškėjas privačių interesų deklaracijoje nenurodė duomenų apie narystę (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ūkininkų sąjunga) ir kredito unijoje (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kredito unija), apie 2016 m. ir 2017 m. vykdant individualią veiklą sudarytus sandorius, kurių vertė viršija 3 000 Eur sumą, taip pat dalyvavo ir balsavo (duomenys neskelbtini) savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) tarybos posėdžiuose, priimant sprendimus dėl ūkininkų sąjungos, kredito unijos ir AB „Swedbank“, taip sukeldamas interesų konfliktą. Pareiškėjas su ginčijamame sprendime konstatuotais pažeidimais nesutiko;

2.2. (duomenys neskelbtini) pareiškėjas buvo išrinktas 2015 m. kovo 1 d. Pradėjęs eiti šias pareigas, žodžiu informavo ūkininkų sąjungą, kad jos veikloje nedalyvaus. Jam prievolė sumokėti metinį nario mokestį už einamuosius metus atsirado 2015 m. sausio 1 d., tačiau mokestį už 2015 metus jis sumokėjo 2016 m. kovo 29 d. Už 2016–2018 metus nario mokesčio pareiškėjas nemokėjo ir buvo įsitikinęs, kad yra išbrauktas iš ūkininkų sąjungos narių sąrašo, todėl deklaracijoje savo narystės nenurodė. Komisijos tyrimo metu paaiškėjus, kad pareiškėjas formaliai yra ūkininkų sąjungos narys, jis pateikė rašytinį prašymą išbraukti jį iš jos narių, kuris 2018 m. vasario 28 d. buvo patenkintas. Taigi pareiškėjas ėmėsi pakankamai aktyvių veiksmų, kad narystė ūkininkų sąjungoje būtų nutraukta, todėl turėjo pagrindą manyti, kad jis nėra šios organizacijos narys. Atsakovas, atlikdamas šio konkretaus teisės pažeidimo tyrimą, nesurinko įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo kaltę, nevertino pareiškėjo paaiškinime nurodytų su tiriamu nusižengimu susijusių aplinkybių, todėl nepagrįstai pripažino, kad pareiškėjas, nedeklaruodamas narystės ūkininkų sąjungoje, pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatas;

2.3. Privačių interesų deklaracijoje pareiškėjas nurodė, kad yra gavęs 28 962 Eur paskolą žemės ūkio paskirties žemei įsigyti iš kredito unijos, sandorio pradžia – 2014 m. liepos 1 d., pabaiga – 2019 m. liepos 1 d., t. y. sandoris buvo galiojantis. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra deklaravęs galiojantį sandorį su kredito unija dėl paskolos suteikimo, o pagal teisės aktų nuostatas kredito unijos turi teisę teikti finansines paslaugas (paskolas) tik savo nariams (fiziniams asmenims), narystė kredito unijoje ir gauta paskola iš jos yra neatsiejamai susiję juridiniai faktai;

2.4. Komisija, nustačiusi, kad pareiškėjas 2016 m. ir 2017 m. septyniems juridiniams asmenims išrašė PVM sąskaitas faktūras, viršijančias 3 000 Eur sumą, nepagrįstai pripažino šią aplinkybę pareiškėjo vykdoma individualia žemės ūkio veikla. Komisija nepagrįstai tapatina sandorį su PVM sąskaitos faktūros išrašymu. Įstatyme įtvirtinta deklaruojančio asmens pareiga privačių interesų deklaracijoje nurodyti sudarytą ar galiojantį sandorį. PVM sąskaitos faktūros išrašymas, kurioje nurodomas PVM objektas, yra juridinis faktas, kurio pagrindu atsiranda mokestiniai teisiniai, bet ne civiliniai teisiniai santykiai. Komisija, nustatydama pareiškėjo pareigą deklaruoti sandorius, viršijančius 3 000 Eur, privalėjo identifikuoti tokius sandorius, tačiau sandorių sudarymo fakto ir kitų reikšmingų aplinkybių nenustatė. Šiuo atveju turėjo būti atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas, vykdydamas PVM apmokestinamą tiekimą, veikė kaip ūkininkas, įregistruotas ūkininkų registre. Sandoriai, kuriuos jis sudarė versdamasis žemės ūkio veikla, sukūrė civilines teises ir pareigas ne jam asmeniškai, o ūkininko ūkiui, kuriam pareiškėjas atstovavo sudarydamas šiuos sandorius. Todėl pareiškėjo atstovaujamo ūkininko ūkio vardu sudaryti sandoriai negali būti pripažinti sandoriais, kuriuos privaloma deklaruoti pagal Įstatymo nuostatas. Komisija konstatuodama, jog pareiškėjas privalėjo privačių interesų deklaracijoje nurodyti juridiniams asmenims išrašytas PVM sąskaitas faktūras, viršijančias 3 000 Eur, nesiaiškino, ar šie sandoriai galėjo turėti įtakos sprendimų, vykdant (duomenys neskelbtini) pareigas, priėmimui, ir ar jie buvo pakankama prielaida interesų konfliktui kilti;

2.5. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas yra sudaręs paskolos sutartį su AB „Swedbank“, formaliai buvo ūkininkų sąjungos ir kredito unijos nariu, nėra pakankamas pagrindas išvadai, jog jo dalyvavimas Savivaldybės tarybos posėdyje ir balsavimas už jos sprendimus savaime sukėlė viešųjų ir privačių interesų konfliktą, t. y. kad pareiškėjas privalėjo nusišalinti. Pareiškėjas banko veikloje nedalyvauja, nėra banko valdymo organų narys. Jokių išskirtinių sąlygų, lyginant su kitais klientais, bankas, sudarydamas paskolos sutartį, pareiškėjui nesuteikė. Pareiškėjas, būdamas banko skolininku, neturėjo jokių galimybių gauti naudos ar daryti įtaką banko valdymo organų priimamiems sprendimams dėl šio banko paskolos, suteiktos Savivaldybei. Savivaldybės tarybai priimant sprendimą dėl paskolos sutarties tarp banko ir Savivaldybės pratęsimo, pareiškėjas jokių interesų ne tik neturėjo, bet ir negalėjo turėti. Taip pat nebuvo pagrindo pareiškėjui nusišalinti nuo Savivaldybės tarybos sprendimų, susijusių su (duomenys neskelbtini) sąjungai panaudos teise suteiktomis patalpomis. Ūkininkų sąjungai patalpos buvo suteiktos ne išskirtinėmis sąlygomis, be to, patalpos panaudai suteiktos dar 2010 m. lapkričio 8 d. sutartimi, o 2015 m. patalpos buvo pakeistos kitomis tame pačiame pastate esančiomis patalpomis. Pareiškėjas jokiose sprendimo dėl ūkininkų sąjungai suteikiamų patalpų rengimo procesuose nedalyvavo, o apie parengtą sprendimo projektą buvo informuotas tik prieš pat darbotvarkės tvirtinimą. Taip pat nėra jokio ryšio tarp pareiškėjo turtinių įsipareigojimų kredito unijai ir Savivaldybės tarybos sprendimų dėl patalpų nuomos sutarčių, sudarytų tarp Savivaldybės ir kredito unijos. Priimtuose savivaldybės tarybos sprendimuose dėl nuomos sutarčių su kredito unija nutraukimo nėra numatyta jokių išskirtinių sąlygų, prašymų dėl nuomos sutarčių nutraukimo ir sprendimų projektus rengė Savivaldybės administracija, analogiški sprendimai yra priimami ir kitų Savivaldybės nuomininkų atžvilgiu. Komisija ginčijamame sprendime nepateikė jokių objektyvių duomenų, leidžiančių identifikuoti pareiškėjo privačius interesus priimant Savivaldybės tarybos sprendimus, susijusius su AB „Swedbank“, kredito unija ir ūkininkų sąjunga;

2.6. Ginčijamu sprendimu pareiškėjas pripažintas pažeidusiu Įstatymo nuostatas dėl veikų, kurios yra padarytos iki Komisijos 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. KS-2013 priėmimo, todėl jis negali būti pripažintas šiurkščiai pažeidusiu Įstatymo reikalavimus. Be to, Įstatymo nuostatos dėl šiurkštaus Įstatymo pažeidimo įsigaliojo tik nuo 2016 m. sausio 1 d. Dalis ginčijamame sprendime nurodytų veikų, dėl kurių pareiškėjas pripažintas šiurkščiai pažeidusiu Įstatymo reikalavimus, yra padarytos iki 2016 m. sausio 1 d. Komisija neturėjo teisinio pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas šiurkščiai pažeidė Įstatymo nuostatas.

3. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindė šiomis aplinkybėmis:

3.1. Pareiškėjas iš ūkininkų sąjungos išstojo tik 2018 m. balandžio mėn., kai jau buvo pradėtas Komisijos tyrimas. Iš tyrimo metu surinktos medžiagos matyti, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pritaikytos sąjungos įstatų nuostatos, nustatančios sąjungos nario statuso pasibaigimą, todėl pareiškėjas Komisijos tyrimo metu buvo ūkininkų sąjungos nariu;

3.2. Pareiškėjas privalėjo nurodyti informaciją apie savo narystę kredito unijoje bei iš jos gautą paskolą, nes Įstatymas nenustato jokių išimčių dėl aplinkybių, kurioms esant valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo galėtų nedeklaruoti tokios narystės, jeigu jis privačių interesų deklaracijoje yra nurodęs duomenis apie gautą paskolą (t. y. sudarytą sandorį) iš subjekto, kurio nariu yra;

3.3. Deklaruojantis asmuo, nors ir turintis ūkininko statusą ar vykdantis individualiąją (ūkininko) veiklą, privačių interesų deklaracijoje privalo nurodyti duomenis apie visus savo, sutuoktinio, sugyventinio ar partnerio sudarytus sandorius, kurių vertė didesnė negu 3 000 Eur. Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjas, vykdydamas individualią veiklą, išrašė sąskaitas faktūras, viršijančias 3 000 Eur sumą, kas patvirtina sutartinių santykių egzistavimą. Pareiškėjas vykdė realią individualią veiklą, sudarė sandorius, viršijančius 3 000 Eur, tačiau šių duomenų deklaracijoje nenurodė;

3.4. Konstatuojant Įstatymo nuostatų pažeidimą, nėra būtina nustatyti, kad Savivaldybės tarybos sprendimai, susiję su kredito unija, ūkininkų sąjunga ir AB „Swedbank“ ir dėl kurių balsavo pareiškėjas, šiems subjektams buvo palankūs, nustatantys išskirtinį reguliavimą, sukeliantys teigiamas pasekmes. Šiuo atveju pakanka nustatyti, kad pareiškėjas turėjo asmeninį ryšį su šiais subjektais, o Savivaldybės tarybos sprendimai yra tiesiogiai susiję su šiais juridiniais asmenimis;

3.5. Komisijos sprendimo priėmimo dieną, skaičiuojant nuo 2017 m. gruodžio 20 d., nebuvo praėjęs vienerių metų terminas, taip pat pareiškėjo privačių interesų deklaracijoje nebuvo nurodyti duomenys apie jo ryšį su ūkininkų sąjunga ir kredito unija. Tai reiškia, kad pareiškėjas po 2017 m. gruodžio 20 d. atliko tęstinį Įstatymo nuostatų pažeidimą, ir Komisija pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas, pakartotinai pažeidęs Įstatymo reikalavimus, padarė šiurkštų Įstatymo nuostatų pažeidimą.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nustatė, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas tuo pagrindu, jog: 1) pareiškėjas privačių interesų deklaracijoje nenurodė duomenų apie savo narystę kredito unijoje ir ūkininkų sąjungoje; 2) pareiškėjas Įstatyme nustatytais terminais nenurodė duomenų apie 2016–2017 m. vykdant individualią veiklą sudarytus sandorius, kurių vertė viršija 3 000 Eur; 3) pareiškėjas dalyvavo ir balsavo Savivaldybės tarybos posėdžiuose dėl 2016 m. gruodžio 22 d., 2017 m. lapkričio 30 d., 2015 m. birželio 25 d., 2015 m. gegužės 28 d., 2016 m. kovo 31 d., 2017 m. lapkričio 30 d. Savivaldybės tarybos sprendimų, nors šie sprendimai buvo susiję su AB „Swedbank“, kredito unija, ūkininkų sąjunga.

6. Teismas pažymėjo kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjui einant (duomenys neskelbtini) pareigas, Įstatymo nuostatos jam taikytinos visa apimtimi, todėl byloje teismas analizavo klausimą dėl pagrindo pripažinti pareiškėją pažeidusiu Įstatymo nuostatas, nurodytas ginčijamo sprendimo rezoliucinėje dalyje.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nedeklaravo savo narystės kredito unijoje ir ūkininkų sąjungoje, todėl Komisija ginčijamame sprendime šį pažeidimą pripažino šiurkščiu Įstatymo 6 straipsnio 1 punkto 4 dalies pažeidimu.

8. Teismas nurodė, kad Komisija ginčijamame sprendime nustatė, jog pareiškėjas nuo 2014 m. spalio 10 d. iki 2018 m. vasario 28 d. buvo ūkininkų sąjungos, o nuo 1999 m. yra kredito unijos nariu, tačiau nė vienos iš šių narysčių privačių interesų deklaracijoje nebuvo nurodęs. Ūkininkų sąjunga 2018 m. vasario 14 d. rašte pažymėjo, kad pareiškėjas yra asociacijos narys nuo 2014 m. spalio 10 d., tačiau niekada nebuvo išrinktas į ūkininkų sąjungos tarybą, taip pat nedalyvavo ūkininkų sąjungos valdymo organų veikloje. Teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) sąjungos įstatų (toliau – ir Ūkininkų sąjungos įstatai) 5.4 punkte numatyta, jog šios sąjungos narys bet kada gali išstoti iš jos, parašęs prašymą. Toks prašymas per 30 kalendorinių dienų apsvarstomas ūkininkų sąjungos tarybos posėdyje, tokiu atveju stojamieji nario įnašai ir nario mokesčiai ar kitaip ūkininkų sąjungos nuosavybėn perduotos lėšos ir turtas negrąžinami. Ūkininkų sąjungos įstatų 5.5 punkte įtvirtinta, kad pati ūkininkų sąjunga turi teisę pašalinti narį, jei narys nesumokėjo nario mokesčio daugiau nei dvejus metus, nevykdė sutartinių įsipareigojimų sąjungai ar jos nariams, savo veikla diskreditavo šią sąjungą ar jos narius. (duomenys neskelbtini) sąjungos stojamojo įnašo ir nario mokesčio mokėjimo tvarkos 18 punkte nurodyta, kad sąjungos narių susirinkimo nutarimu, narys gali būti pašalintas iš sąjungos, jeigu narys nesumokėjo nario mokesčio daugiau nei dvejus metus. Teismas įvertino, kad į bylą pateikti mokėjimo nurodymai patvirtina, jog pareiškėjas 2014 m. spalio 10 d. į ūkininkų sąjungos sąskaitą pervedė 500 Lt, o 2016 m. kovo 30 d. – 150 Lt. Ūkininkų sąjunga 2018 m. balandžio 23 d. rašte patvirtino, kad pareiškėjas 2016 m. žodžiu nurodė, jog išstoja iš jos, tačiau formaliai išstojo tik 2018 m., t. y. kai 2018 m. vasario 14 d. raštu kreipėsi į ją dėl išstojimo, šis prašymas buvo svarstomas ūkininkų sąjungos 2018 m. vasario 28 d. tarybos susirinkimo metu ir balsų dauguma priimtas sprendimas pareiškėją išbraukti iš ūkininkų sąjungos narių sąrašo.

9. Teismas nustatė, kad kredito unija 2018 m. vasario 8 d. rašte paaiškino, jog pareiškėjas yra jos narys, tačiau jokių pareigų joje neužima. Kredito unija 2018 m. balandžio 13 d. rašte papildomai nurodė, kad pareiškėjas 2000–2003 m. buvo kredito unijos valdybos narys, pareiškėjas naudojasi unijos teikiamomis paslaugomis, t. y. ima paskolas, turi einamąją sąskaitą; pareiškėjas jokios įtakos kredito unijos priimamiems sprendimams daryti negali, o narystė kredito unijoje gali pasibaigti pareiškėjui pateikus prašymą dėl išstojimo. Teismas iš kredito unijos (duomenys neskelbtini) įstatų (toliau – ir Kredito unijos įstatai) 2.1 punkto nustatė, kad unija turi teisę teikti finansines paslaugas, įskaitant indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimą, mokėjimo paslaugų teikimą savo nariams ir kitiems Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatyme nurodytiems asmenims. Kiekvienas unijos narys turi teisę išstoti iš unijos savo noru, pranešęs apie tai raštu unijos valdybai ne vėliau nei prieš 3 mėnesius iki numatomo išstojimo (Kredito unijos įstatų 4.13 p.). Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas dar 1999 m. balandžio 14 d. pateikė prašymą kredito unijai priimti jį į jos narius, pateikė rašytinį pasižadėjimą laikytis Kredito unijos įstatų, sumokėti pajinę įmoką 300 Lt bei stojamąjį mokestį 50 Lt. Pareiškėjas 2014 m. liepos 1 d. pasirašė paskolos sutartį, kurios pagrindu jam kredito unija suteikė 110 000 Lt paskolą, galutinis paskolos grąžinimo terminas 2019 m. liepos 1 d.

10. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas, eidamas (duomenys neskelbtini) pareigas, privačių interesų deklaracijoje nepagrįstai nenurodė nei narystės kredito unijoje, nei narystės ūkininkų sąjungoje. Pareiškėjas iš ūkininkų sąjungos narių išbrauktas tik 2018 m. vasario 28 d. šios sąjungos tarybos sprendimu. Pareiškėjo žodiniai prašymai išbraukti jį iš ūkininkų sąjungos narių neturi teisinės reikšmės, nes pagal jos įstatų nuostatas nario statusas pasibaigia tik ūkininkų sąjungos tarybai priėmus atitinkamą sprendimą. Pareiškėjas, būdamas ūkininkų sąjungos nariu, įstatų nuostatas dėl narystės pasibaigimo turėjo ir galėjo žinoti. Teismas konstatavo, kad privačių interesų deklaracijoje pareiškėjas narystės ūkininkų sąjungoje nedeklaravo, nors tokią pareigą turėjo. Pareiškėjo elgesys nedeklaruojant narystės kredito unijoje taip pat neatitiko Įstatymo nuostatų, nes paskolos turėjimas kredito unijoje neatleidžia pareiškėjo nuo pareigos deklaruoti narystę tokioje organizacijoje. Pareiškėjui, kaip (duomenys neskelbtini), keliami ypač aukšti veiklos skaidrumo reikalavimai, todėl bet kuri narystė asociacijoje ar unijoje privalo būti nurodyta laikantis Įstatymo nuostatų, taip siekiant išvengti bet kokios, net ir potencialios, interesų konflikto situacijos. Įstatymo pažeidimui konstatuoti pakanka nustatyti, jog pareiškėjas nedeklaravo narystės kredito unijoje ir ūkininkų sąjungoje, tuo tarpu pareiškėjo nurodomos subjektyvaus pobūdžio aplinkybės, dėl kurių jis tokios pareigos nevykdė, teisinės reikšmės pažeidimo konstatavimui neturi.

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas Komisijos 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimu jau buvo pripažintas pažeidęs Įstatymo nuostatas. Dar vienas Įstatymo nuostatų pažeidimas konstatuotas 2018 m. liepos 11 d. priimtu ginčijamu sprendimu, taigi nepraėjus vienerių metų terminui. Pareiškėjo argumentai, kad Įstatymo nuostatos dėl šiurkštaus pažeidimo įsigaliojo tik 2016 m. sausio 1 d., įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui nedaro, nes pareiškėjas pirmą kartą pripažintas pažeidusiu Įstatymą 2017 m. gruodžio 20 d., taigi vienerių metų terminas skaičiuotinas nuo šios datos. Komisijos išvados dėl šiurkštaus Įstatymo nuostatų pažeidimo yra pagrįstos bei teisingos.

12. Komisija ginčijamame sprendime nustatė, kad pareiškėjas nedeklaravo duomenų apie 2016–2017 m. vykdant individualią veiklą sudarytus sandorius, kurių vertė viršija 3 000 Eur, todėl pripažino Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 7 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimą. Ginčijamame sprendime detalizuota, kad pareiškėjas 2016–2017 m. septyniems juridiniams asmenims išrašė PVM sąskaitas faktūras, viršijančias 3 000 Eur. Pareiškėjas privačių interesų deklaracijoje yra nurodęs nuo 2003 m. sausio 1 d. vykdomą individualią veiklą „Žemės ūkio veikla“. Komisija su 2018 m. birželio 20 d. raštu kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI), prašydama pateikti informacijos apie pareiškėjo, kaip individualią veiklą vykdančio asmens, pateiktas sąskaitas faktūras, ataskaitas, deklaracijas ar kitus dokumentus, patvirtinančius laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 22 d. iki 2018 m. sausio 22 d. sudarytus pirkimo-pardavimo sandorius, kurių vertė viršija 3 000 Eur. VMI 2018 m. birželio 21 d. rašte nurodė, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu išrašė PVM sąskaitas faktūras, kurių vertė viršija 3 000 Eur, tam tikriems juridiniams asmenims; pareiškėjas nenurodė sandorių, kurių pagrindu išrašytos PVM sąskaitos faktūros.

13. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjo išrašytos PVM sąskaitos faktūros, kurių vertė didesnė nei 3 000 Eur, patvirtina jo sudarytus sandorius, atitinkamai viršijančius 3 000 Eur, kurių pareiškėjas nedeklaravo. Teismas pažymėjo, kad PVM sąskaitos faktūros, nors pačios nelaikytinos sandoriais, tačiau liudija apie tokių sandorių egzistavimą, todėl patvirtina, kad pareiškėjas buvo susitaręs su nurodytais asmenimis dėl prekių tiekimo, o šių susitarimų objektų vertė buvo didesnė nei 3 000 Eur. Aplinkybė, kad byloje nėra šių sandorių, nekeičia konstatuoto pažeidimo, nes sandoriai gali būti sudaromi ne tik raštu, bet ir žodžiu. Priešingas aiškinimas lemtų, kad pareiškėjo pasirinktas veikimo būdas leistų išvengti Įstatymo reikalavimų vykdymo, teisinius santykius su kitais asmenimis grindžiant ne sudarytais sandoriais, o tik PVM sąskaitomis faktūromis. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jis veikė ne savo, o ūkininko ūkio vardu, kaip teisiškai nereikšmingus, nes pareiškėjas nuo 2003 m. sausio 1 d. vykdo individualią veiklą, todėl šios veiklos vykdymo pagrindu sudaryti sandoriai (bet kokia forma), kurių objektai viršija 3 000 Eur sumą, turėjo būti deklaruoti.

14. Teismas nustatė, kad Komisija ginčijamame sprendime nurodė, jog pareiškėjas dalyvavo ir balsavo tam tikruose savivaldybės tarybos posėdžiuose, būdamas susijęs asmeniniais ir (ar) turtiniais ryšiais su AB „Swedbank“, kredito unija ir ūkininkų sąjunga, todėl pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

15. Teismas nustatė, kad Savivaldybės taryba 2015 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. T3-149 nutraukė savivaldybės turto (duomenys neskelbtini), panaudos sutartį, sudarytą 2010 m. lapkričio 8 d. su (duomenys neskelbtini) sąjunga, pagal kurią šiai asociacijai 10 metų terminui perduotos patalpos, esančios (duomenys neskelbtini). Savivaldybės tarybos 2015 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. T3-150 (duomenys neskelbtini) sąjungai 10 metų terminui pagal panaudos sutartį perduotas nekilnojamasis turtas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Savivaldybės 2015 m. liepos 9 d. posėdžio, vykusio 2015 m. birželio 25 d., protokolas patvirtina, kad priimant šiuos sprendimus pareiškėjas balsavo, jis buvo posėdžio pirmininkas, nuo sprendimų priėmimo nenusišalino. Savivaldybė 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. T3-281 pratęsė 624 050 Eur paskolos, paimtos iš AB „Swedbank“, grąžinimo terminą iki 2018 m. gruodžio 31 d., už šio sprendimo priėmimą balsavo ir pareiškėjas, nuo sprendimo priėmimo nenusišalino. Savivaldybės taryba 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. T3-285 nutraukė su kredito unija 2015 m. birželio 3 d. sudarytą savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį, savivaldybės 2017 m. gruodžio 11 d. protokolas Nr. T2-12 patvirtina, kad pareiškėjas buvo posėdžio pirmininkas, sprendimo priėmimo metu balsavo, o nuo sprendimo priėmimo nenusišalino. Savivaldybės taryba 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. T3-261 pratęsė 624 050 Eur paskolos, paimtos iš AB „Swedbank“, grąžinimo terminą iki 2017 m. gruodžio 31 d., už šio sprendimo priėmimą taip pat balsavo pareiškėjas, nuo sprendimo priėmimo nenusišalino. Savivaldybės taryba 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. T3-133 nutraukė su kredito unija sudarytas savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartis, pareiškėjas už šio sprendimo priėmimą balsavo, nenusišalino. Savivaldybės taryba 2016 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. T3-57 nutraukė nuo 2016 m. balandžio 18 d. su kredito unija sudarytą 2006 m. vasario 1 d. savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį. Savivaldybės 2016 m. balandžio 14 d. protokolas patvirtina, kad pareiškėjas vėlgi buvo posėdžio pirmininkas, nuo sprendimų priėmimo nenusišalino.

16. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjo ryšiai su ūkininkų sąjunga ir kredito unija jau buvo aptarti, todėl iš naujo jų neanalizavo. Teismas įvertino, kad pareiškėjas buvo tiesiogiai susijęs su šiais asmenimis, nes buvo šių organizacijų narys. Teismas, vertindamas pareiškėjo ryšius su AB „Swedbank“, pažymėjo, kad Komisija tyrimo metu nustatė, jog pareiškėjas 2013 m. gruodžio 9 d. su nurodytu banku pasirašė sutartį, kurios galiojimo terminas pratęstas iki 2020 m., ginčo dėl šių faktinių aplinkybių nėra. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nurodytų Savivaldybės tarybos sprendimų priėmimo metu buvo susijęs su visais šiais asmenimis, t. y. AB „Swedbank“, kredito unija ir ūkininkų sąjunga, jam teko pareiga nusišalinti nuo sprendimų, susijusių su nurodytais asmenimis, priėmimo, nes jis galėjo turėti privatų interesą nurodytų sprendimų priėmimo metu.

17. Teismas apibendrino, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju turėjo pareigą vengti net potencialios interesų konflikto situacijos. Teismas nurodė, kad šiuo atveju nenusišalinimo pasekmės nevertinamos, užtenka nustatyti, jog nurodytų sprendimų priėmimo metu pareiškėjas turėjo privatų interesą ir potencialiai galėjo būti nešališkas. Komisija pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas, nenusišalindamas nuo nurodytų sprendimų priėmimo, pažeidė Įstatymo nuostatas. Teismas priėjo prie išvados, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti šį sprendimą nėra pagrindo.

III. 18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:

18.1. Pareiškėjas, pasisakydamas dėl narystės ūkininkų sąjungoje, vadovavosi kitų asmenų atžvilgiu priimtais Komisijos 2018 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. KS-279 ir 2017 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. KS-19. Pažymėjo, kad abiejuose paminėtuose Komisijos sprendimuose nurodyti asmenys turėjo interesą, t. y. vienaip ar kitaip faktiškai dalyvavo organizacijų veikloje, tačiau abiem atvejais nebuvo paisoma formos reikalavimų. Komisija vertino, kad forma svarbiau už turinį, net kai valia (interesas) pasireiškė aktyviais veiksmais – dalyvavimu veikloje. Pareiškėjo atveju taip pat nebuvo sutvarkyti formalumai, tačiau veiksmų turinys priešingas – jis aiškiai išreiškė valią nedalyvauti veikloje (neturėti intereso), taip pat nenustatyta, kad jis šioje veikloje dalyvavo. Nustatyti faktai, kad pareiškėjas tikrai išreiškė valią išstoti iš asociacijos ir po to joje realiai nedalyvavo, sudaro pagrindą pripažinti, kad pareiškėjas neturėjo pareigos deklaruoti narystės asociacijoje;

18.2. Pareiškėjas, pasisakydamas dėl narystės kredito unijoje, nurodė, kad ir šiuo atveju iškilo turinio ir formos, pildant deklaraciją, klausimas. Deklaruojant paskolą, gautą iš kredito unijos, intereso turinys buvo atskleistas, todėl atskiroje grafoje nenurodžius narystės toje pačioje kredito unijoje, Įstatymas nebuvo pažeistas. Pareiškėjas rėmėsi kitų asmenų atžvilgiu priimtu Komisijos 2018 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu Nr. KS-226 ir pažymėjo, kad jo atveju narystė kredito unijoje yra iš paskolos išplaukianti pareiga, todėl jo atžvilgiu taip pat nėra teisinga bei proporcinga narystės nedeklaravimą vertinti kaip akivaizdų ir tiesioginį Įstatymo pažeidimą;

18.3. Pareiškėjas nesutiko, kad šiurkščiai pažeidė Įstatymo nuostatas, nes pirmasis skundas dėl jo deklaracijų Komisijai buvo pateiktas 2017 m. rugsėjo 29 d., antrasis – 2018 m. sausio 19 d., t. y. praėjus mažiau nei vienam mėnesiui po pirmojo Komisijos sprendimo paskelbimo. Abiejuose skunduose asmuo rėmėsi tomis pačiomis pareiškėjo pateiktomis deklaracijomis, t. y. antrame skunde išdėstė daugiau, jo nuomone, pastebėtų deklaravimo trūkumų. Antruoju sprendimu Komisija pripažino, kad jau vieną kartą įvertintose deklaracijose yra daugiau trūkumų. Tai reiškia, kad tuo atveju, jeigu asmuo, rašydamas pirmąjį skundą, jį būtų rašęs prieš tai detaliai susipažinęs su deklaracijomis, ir surašęs visus, jo manymu, esančius trūkumus, pareiškėjo atžvilgiu būtų priimtas vienas sprendimas ir nebūtų pagrindo pripažinti jo padarytus pažeidimus šiurkščiais. Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju būtų neteisinga pripažinti, kad jis po pirmojo sprendimo priėmimo vėl pažeidė Įstatymą. Pareiškėjas rėmėsi kitų asmenų atžvilgiu priimtu Komisijos 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Nr. KS-241, kuriame nustatyta, kad asmuo, nepraėjus vieneriems metams nuo to laiko, kai jis buvo pripažintas pažeidusiu Įstatymą (2016 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. KS-42 ir 2017 m. spalio 11 d. sprendimu Nr. KS-155), 2017 m. lapkričio 30 d. vėl dalyvavo savivaldybės tarybos posėdyje priimant sprendimą, nuo kurio priėmimo turėjo nusišalinti; Komisijos vertinimu, šis asmuo nepadarė šiurkštaus Įstatymo pažeidimo. Pareiškėjo nuomone, tokia padėtis pažeidžia jo konstitucines teises ir sudaro pagrindą pripažinti Komisijos sprendimą ir atitinkamai skundžiamo teismo sprendimo dalį dėl šiurkštaus Įstatymo pažeidimo neteisėtais;

18.4. Pareiškėjas dėl 2016–2017 m. vykdant individualią veiklą sudarytų sandorių, kurių vertė viršija 3 000 Eur, nurodė, kad Įstatymo leidėjas nesiekė, kad asmuo deklaruotų ir įmonės ūkinę komercinę veiklą. Pareiškėjas rėmėsi Komisijos 2018 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. KS-86, kuriame buvo sprendžiama, ar asmuo, deklaravęs esąs uždarosios akcinės bendrovės akcininkas ir visų akcijų savininkas, privalo deklaruoti bendrovės sudarytus sandorius, viršijančius 3 000 Eur; Komisijos sprendime konstatavo, kad Įstatymas nenustato pareigos atskleisti bendrovės, kurios akcininkas ir visų akcijų savininkas yra deklaruojantysis, sudarytų sandorių. Pareiškėjo nuomone, tiek individualią veiklą vykdantiems asmenims, tiek uždarųjų akcinių bendrovių savininkams (akcininkams) ar kita įstatymų nustatyta forma vykdantiems veiklą asmenims Įstatymas turi būti taikomas vienodai. Todėl teismo sprendimo išvada dėl pareiškėjo pareigos deklaruoti ne tik pačią individualios įmonės veiklą, bet ir tos įmonės ūkines-finansines operacijas, yra nepagrįsta ir neteisėta;

18.5. Pareiškėjas dėl dalyvavimo ir balsavimo atitinkamuose savivaldybės tarybos posėdžiuose nurodė, kad jei Komisija ir teismas būtų vadovavęsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1009/2014 pateiktomis išvadomis, nebūtų nustatę jokio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, būdamas konkretaus banko skolininku, negalėjo spręsti klausimo dėl to paties banko suteiktos paskolos savivaldybei grąžinimo termino pratęsimo, taip pat, būdamas kredito unijos skolininku ir tuo pačiu nariu, negalėjo spręsti patalpų nuomos sutarties, sudarytos tarp kredito unijos ir savivaldybės administracijos, nutraukimo kredito unijos iniciatyva klausimo, taip pat tik formaliai būdamas ūkininkų sąjungos nariu, negalėjo balsuoti dėl panaudos sutarties nutraukimo ir naujos standartinės, nesuteikiančios jokių išskirtinių sąlygų, panaudos sutarties sudarymo.

19. Komisija atsiliepime prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Komisija atsiliepimą grindė šiais argumentais:

19.1. Tyrimo metu buvo surinkti įrodymai, patvirtinantys nenutrūkusį pareiškėjo teisinį ryšį su (duomenys neskelbtini) sąjunga. Pareiškėjo pozicija leidžia teigti, kad jis pareigos deklaruoti narystės minėtoje sąjungoje neįvykdė dėl subjektyvių aplinkybių, t. y. manymo, kad jo asmeninis ryšys su sąjunga yra nutrūkęs. Pareiškėjo žodinis (o ne rašytinis, kaip imperatyviai nustatyta sąjungos įstatuose) pranešimas, kad jis nedalyvaus sąjungos veikloje, negali būti prilyginamas juridinio ryšio su sąjunga nutraukimui;

19.2. Ginčo sandorius, kurių vertė yra didesnė nei 3 000 Eur, pareiškėjas sudarė kaip fizinis asmuo (ne juridinio asmens vardu), o būtent pareigą deklaruoti tokius sandorius valstybės tarnyboje dirbančiam asmeniui ir nustato Įstatymas. Šiuo atveju nesvarbu, ar sandoris sudarytas vykdant individualią veiklą ar tiesiog kaip fiziniam asmeniui. Šios situacijos yra tapačios, kurios Įstatymo taikymo kontekste turi būti deklaruojamos;

19.3. Komisija rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A736-1601/2013, kurioje pažymėta, kad asmeninis suinteresuotumas ir iš to galbūt kylantis interesų konfliktas, visų pirma, turi būti siejamas su deklaruotinų privačių interesų duomenimis bei kai kuriais atvejais ir su paties valstybės tarnyboje dirbančio asmens subjektyvia nuomone apie duomenis ar aplinkybes, kurie jam gali kelti interesų konfliktą. Tai, Komisijos nuomone, reiškia, kad visos deklaruotinos aplinkybės, kurios yra nustatytos Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, yra keliančios valstybės tarnyboje dirbančiam asmeniui intereso konflikto situaciją, kai jam einant tarnybines pareigas tenka spręsti klausimus, tiesiogiai susijusius su šiais duomenimis. Tyrimo metu Komisija nustatė pareiškėjo faktinius-teisinius ryšius su tam tikrais juridiniais asmenimis, šių ryšių buvimas nėra grindžiamas prielaidomis ar hipotezėmis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjui analizuojamoje situacijoje kilo intereso konflikto situacija ir nuo sprendimų, susijusių su minėtais asmenimis, jis privalėjo nusišalinti.

20. Pareiškėjas papildomuose paaiškinimuose nurodė, kad nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojęs naujos redakcijos Įstatymas turėtų būti taikomas nagrinėjant šį administracinį ginčą, nes švelnina jo padėtį, taip pat pagal naujojo Įstatymo nuostatas šioje byloje nagrinėjamų interesų jis jau nebeturėtų deklaruoti.

IV. 21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. spalio 21 d. nutartimi pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimą paliko nepakeistą.

22. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui ginčijo Komisijos sprendimą tiek, kiek juo nuspręsta pripažinti, kad pareiškėjas ((duomenys neskelbtini)): privačių interesų deklaracijoje nenurodęs duomenų apie savo narystę kredito unijoje ir ūkininkų sąjungoje, šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas (Komisijos sprendimo 2 p.); Įstatymo nustatytais terminais privačių interesų deklaracijoje nenurodęs duomenų apie 2016 ir 2017 metais sudarytus sandorius, atsiradusius vykdant individualią veiklą, viršijančius 3 000 Eur, pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 7 straipsnio 1 dalies nuostatas (Komisijos sprendimo 3 p.); dalyvaudamas ir balsuodamas Savivaldybės tarybos posėdžiuose dėl 2016 m. gruodžio 22 d. ir 2017 m. lapkričio 30 d. tarybos sprendimų, susijusių su AB „Swedbank“, kurio skolininku jis yra, dėl 2015 m. birželio 25 d. ir 2015 m. birželio 25 d. tarybos sprendimų, susijusių su ūkininkų sąjunga, kurios nariu jis buvo, dėl 2015 m. gegužės 28 d., 2016 d. kovo 31 d., 2017 m. lapkričio 30 d. tarybos sprendimų, susijusių su kredito unija, kurios nariu jis yra, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas (Komisijos sprendimo 4 p.).

23. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ginčui aktualios redakcijos Įstatymo 6 straipsnio (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2020 m. sausio 1 d.) 1 dalyje buvo nustatyta, kad „deklaruojantis asmuo deklaracijoje privalo nurodyti šiuos savo ir sutuoktinio, sugyventinio, partnerio duomenis: <...> 4) narystę ir pareigas įmonėse, įstaigose, asociacijose ar fonduose, išskyrus narystę politinėse partijose ir profesinėse sąjungose; <...> 6) informaciją apie per paskutinius 12 kalendorinių mėnesių sudarytus ir kitus galiojančius sandorius, jeigu sandorio vertė didesnė negu 3 000 eurų; <...>“. Ginčui aktualios redakcijos Įstatymo 3 straipsnio (redakcija galiojusi nuo 2012 m. birželio 27 d. iki 2020 m. sausio 1 d.) 1 dalies 2 punkte buvo įtvirtinta valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų pareiga teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra, o 11 straipsnio (2012 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. XI-2063, 2015 m. gruodžio 15 d. įstatymo Nr. XII-2180 redakcijos) 1 ir 2 dalyse buvo įtvirtinta pareiga nusišalinti.

24. Bylos duomenys patvirtina ir ginčo nėra dėl esminių Komisijos sprendime ir tikrinamame pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų faktinių aplinkybių, t. y. kad: pareiškėjas, būdamas (duomenys neskelbtini), ginčui aktualiu laikotarpiu buvo kredito unijos ir ūkininkų sąjungos nariu, buvo paėmęs paskolą iš AB „Swedbank“; jis nustatyta tvarka paminėtų interesų nedeklaravo; pareiškėjas nenusišalino nuo balsavimo dėl su paminėtais asmenimis susijusių Savivaldybės tarybos sprendimų. Taip pat nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas Įstatymo nustatytais terminais privačių interesų deklaracijoje nenurodė duomenų apie 2016 ir 2017 metais sudarytus sandorius, atsiradusius vykdant individualią veiklą, viršijančius 3 000 Eur.

25. Apeliacinės instancijos teismas, nustatytas aplinkybes įvertinęs byloje surinktų įrodymų ir ginčui aktualaus teisinio reguliavimo kontekste, taip pat sutikdamas su tikrinamame sprendime išdėstytais motyvais, sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas padarė Komisijos sprendime konstatuotus Įstatymo pažeidimus. Vengiant motyvų kartojimo, jie neperrašomi.

26. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad savo nesutikimą su tikrinamu pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjas, be kita ko, grindžia ne pareiškėjo, o kitų asmenų atžvilgiu priimtuose Komisijos sprendimuose (t. y. Komisijos 2018 m. spalio 31 d. sprendime Nr. KS-279, 2017 m. lapkričio 29 d. sprendime Nr. KS-19, 2018 m. rugpjūčio 22 d. sprendime Nr. KS-226, 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendime Nr. KS-241, 2016 m. balandžio 20 d. sprendime Nr. KS-42, 2017 m. spalio 11 d. sprendime Nr. KS-155, 2018 m. gegužės 30 d. sprendime Nr. KS-86) pateikta Komisijos pozicija. Apeliaciniame skunde trumpai pristatomos su paminėtais Komisijos sprendimais susijusios aplinkybės, teigiama, kad paminėtuose sprendimuose nagrinėtos faktinės aplinkybės buvo panašios į tas, kurios buvo vertinamos ginčijamame Komisijos sprendime. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas tikrinamame sprendime nepagrįstai neatsižvelgė į jo paminėtuose Komisijos sprendimuose pateiktus Komisijos išaiškinimus.

27. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas priminė, kad bylų nagrinėjimo teisės šaltiniai yra įtvirtinti Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad: nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams (1 d.); nagrinėdami bylas, teismai taip pat vadovaujasi oficialiai paskelbtais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais (2 d.); teismai, nagrinėdami bylas, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, taip pat jų prejudiciniais sprendimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais (3 d.). Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

28. Komisijos sprendimai, priimti kitų asmenų atžvilgiu, nėra teisės šaltiniai, į kuriuos turėtų atsižvelgti teismas, nagrinėdamas individualią bylą. Todėl nėra jokio pagrindo jais vadovautis nagrinėjamoje byloje, vertinti juose nagrinėtas faktines aplinkybes ir juose pateiktų Komisijos išaiškinimų pagrįstumą. Atsižvelgiant į tai, apeliaciniame skunde nurodyti ne pareiškėjo, o kitų asmenų atžvilgiu priimti Komisijos sprendimai nėra vertinami, o apeliacinio skundo argumentai, grindžiami paminėtuose sprendimuose išdėstyta Komisijos nuomonės interpretacija, atmetami.

29. Dėl apeliacinio skundo argumento, kad ginčijamas Komisijos sprendimas ir tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėti dėl to, jog Komisija ir teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1009/2014 pateiktomis išvadomis, apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (nepatikrinus faktų iš anksto), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes, ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas). Taigi tam, kad būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, būtina, jog būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi, t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodytos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi skiriasi, todėl pagrindo remtis minėtoje byloje suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis nėra.

30. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs kitus apeliacinio skundo argumentus, pažymėjo, kad jais arba kartojami skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, dėl kurių tikrinamame teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai išsamiau nenagrinėjami.

31. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas bylai svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai jas ištyrė, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, vadovavosi ginčui aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, netenkinamas ir jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

V. 32. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme priimtas nagrinėti pareiškėjo A. V. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1132-968/2020 pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo skundą atsakovui Komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

33. Pareiškėjo teigimu, administracinėje byloje procesas turi būti atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktų pagrindais:

33.1. Teismas nepasisakė dėl Įstatymo 15 straipsnio 3 dalies 2 punkto taikymo, neatsižvelgdamas į tai, kad apeliacinio skundo argumentai dėl Įstatymo pažeidimo šiurkštumo yra konkretūs, detalūs ir išsamūs. Šiurkštumas Įstatymo 15 straipsnio nuostatų kontekste yra konkrečias teisines pasekmes asmeniui sukelianti aplinkybė, todėl teismas turėjo iš esmės pasisakyti ar pagrįstai ir teisėtai padaryti Įstatymo pažeidimai kvalifikuoti kaip šiurkštūs. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams arba kad teismas neturi pareigos pasisakyti dėl kiekvieno argumento, nėra pakankamas argumentas pripažinti, kad dėl veikos šiurkštumo teismas pasisakė iš esmės. Tokiu būdu teismas visiškai nemotyvavo savo sprendimo aptariamu aspektu, todėl egzistuoja ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtintas proceso atnaujinimo pagrindas;

33.2. Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad teismo sprendimas yra motyvuotas dalyje dėl šiurkštaus įstatymo pažeidimo, yra pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu. Įstatymo nuostatos dėl šiurkštaus šio įstatymo pažeidimo įsigaliojo tik nuo 2016 m. sausio 1 d. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo išaiškinimais dėl lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) principo taikymo, dalis ginčijamame Komisijos sprendime nurodytų veikų, dėl kurių pareiškėjas pripažintas šiurkščiai pažeidęs Įstatymo nuostatas yra padarytos iki 2016 m. sausio 1 d., todėl Įstatymo 15 straipsnio 3 dalies 2 punktas (2015 m. gruodžio 15 d. įstatymo Nr. XII-2180 redakcija) jo atžvilgiu negalėjo būti taikomas, atitinkamai, Komisija neturėjo teisinio pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas šiurkščiai pažeidė Įstatymo nuostatas;

33.3. Vertinant dėl pareiškėjo veiksmų šiurkštumo ir sprendžiant dėl taikomo įstatymo yra reikšminga tai, kad:

33.3.1. Pirmasis skundas dėl pareiškėjo deklaracijų buvo pateiktas Komisijai 2017 m. rugsėjo 29 d. Skunde buvo rašoma: „Kiek teko pastebėti, Komisijai (duomenys neskelbtini) A. V. buvo (yra) pateikęs privačių interesų deklaracijas 2014 m. gruodžio 7 d., 2016 m. spalio 4 d. ir 2017 m. rugsėjo 13 d.“ Dėl šių deklaracijų turinio 2017 m. gruodžio 20 d. buvo priimtas pirmasis Komisijos sprendimas. Priimant pirmąjį sprendimą, vertinamose deklaracijose, anot Komisijos, turėjo būti, bet nebuvo duomenų apie pareiškėjo narystę (duomenys neskelbtini) sąjungoje ir kredito unijoje (duomenys neskelbtini) (duomenys apie paskolą, gautą iš unijos, deklaracijoje buvo);

33.3.2. Antrasis skundas dėl pareiškėjo deklaracijų buvo pateiktas Komisijai 2018 m. sausio 19 d., praėjus mažiau nei vienam mėnesiui po pirmojo sprendimo paskelbimo. Jame pareiškėjas rašė: „Detaliau susipažinus su viešai paskelbtomis (duomenys neskelbtini) A. V. privačių interesų deklaracijomis, matyti, kad minėtas valstybės politikas (asmuo, dirbantis valstybės tarnyboje) yra galimai dar ne kartą pažeidęs Įstatymo nuostatų reikalavimus, dėl savo veiksmų (neveikimo) ne kartą patekęs į viešųjų ir privačiųjų interesų konfliktą“;

33.3.3. Antruoju sprendimu Komisija pripažino, kad jau vieną kartą nagrinėtose deklaracijose yra dar trūkumų. Vadinasi, kad jeigu asmuo, rašydamas pirmąjį skundą, jį būtų rašęs prieš tai detaliai susipažinęs su deklaracijomis, ir surašęs visus, jo manymu, esančius trūkumus, pareiškėjo atžvilgiu būtų priimtas vienas sprendimas. Šiuo konkrečiu atveju tų pačių pateiktų deklaracijų trūkumai buvo pastebėti per du kartus, surašant du skundus. Neteisinga šiuo atveju pripažinti, kad pareiškėjas po pirmojo sprendimo priėmimo vėl pažeidė Įstatymą. Iki antrojo sprendimo priėmimo neatsirado laike jokių naujų faktų, įpareigojančių pareiškėją tai deklaruoti. Pareiga deklaruoti buvimą sąjungoje ir unijoje, jeigu pripažinti, kad tokia pareiga buvo, atsirado iki pirmojo sprendimo priėmimo.

33.4. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kėlė klausimą dėl, jo nuomone, nevienodos (priešingos) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, aiškinant Įstatymo esmę asmeniui suvokiant interesų konflikto buvimą. Teismas, darydamas išvadas, kad pareiškėjas galėjo turėti privatų interesą, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kad valstybės tarnautojas, priimdamas sprendimus, privalo vengti net šališkumo regimybės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-3154/2011; 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-662-2728/2012 ir kt.). Anot teismo, pareiškėjas turėjo pareigą vengti net potencialios interesų konflikto situacijos. Taip pat pažymėjo, kad šiuo atveju nenusišalinimo pasekmės nevertinamos, užtenka nustatyti, kad nurodytų sprendimų priėmimo metu pareiškėjas turėjo privatų interesą ir potencialiai galėjo būti nešališkas;

33.5. Pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjas prašė teismą, sprendžiant dėl Įstatymo pažeidimų, remtis kita Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kuria remiasi ir Komisija tuo atveju, kai priimami sprendimai, kad asmuo nepažeidė viešųjų ir privačiųjų interesų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 metų balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1009/2014). Pareiškėjas susipažino su visais Komisijos sprendimais, priimtais 2018 metų II pusmetyje, ir nustatė, kad be išimties visais atvejais, kai Komisija rėmėsi nurodyta teismo nutartimi, asmenys buvo pripažinti nepažeidę viešųjų ir privačiųjų interesų. Nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo remtis minėtoje byloje suformuotomis teisės aiškinimo taisyklėmis. Visose pareiškėjo minimose bylose sprendžiamas vienas ir tas pats klausimas – tapačių ar labai panašių faktinių aplinkybių vertinimas, kuris lemia pareigos nusišalinti nuo sprendimų priėmimo atsiradimą arba neatsiradimą. Prieštaringa Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika lemia, kad vadovaujantis skirtingais teismo sprendimais, tapačios ar labai panašios faktinės aplinkybės dėl privačių interesų egzistavimo vertinamos skirtingai;

33.6. Jeigu administracinėje byloje Nr. A-261-3154/2011 teismas sprendė, kad pažeidimui konstatuoti užtenka nustatyti, jog asmuo potencialiai galėjo būti nešališkas ir turėjo pareigą vengti net šališkumo regimybės, tai administracinėje byloje Nr. A-442-1009/2014 teismas laikosi priešingos pozicijos, spręsdamas, kad aplinkybių vertinimas negali būti grindžiamas prielaidomis, nerealiomis ar mažai tikėtinomis hipotetinėmis išvadomis ar spėliojimais apie valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens galimai turėtą at ateityje galimai būsiantį suinteresuotumą. Taip pat pabrėždamas, kad kvalifikuojant nešališkumo pažeidimą kiekvienu atveju turi būti nustatytas ne menamas ar galimas, bet tiesioginis ir akivaizdus interesų konfliktas.

34. Atsakovas Komisija atsiliepime į pareiškėjo prašymą prašo prašymą atmesti šiais argumentais:

34.1. Įvertinus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, akivaizdžiai galima suprasti kokiu aspektu dėl Įstatymo 15 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyto teisinio reglamentavimo pasisakė teismas. Nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konkrečiai apie šiurkštų Įstatymo pažeidimą nutartyje nepasisakė, tačiau pritarė pirmosios instancijos teismo vertinimui, kuriame jis vertino ir pasisakė dėl Įstatymo 15 straipsnio 3 dalies 2 punkto taikymo;

34.2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje aiškiai nurodė, kad Komisijos sprendimai, priimti kitų asmenų atžvilgiu, nėra teisės šaltiniai, į kuriuos turėtų atsižvelgti teismas, nagrinėdamas individualią bylą. Todėl nėra jokio pagrindo jais vadovautis nagrinėjamoje byloje, vertinti juose nagrinėtas faktines aplinkybes ir juose pateiktų Komisijos išaiškinimų pagrįstumą;

34.3. Pareiškėjo argumentai, jog nėra teisinga pripažinti, kad pareiškėjas po pirmojo sprendimo priėmimo (t. y. 2017 m. gruodžio 20 d.) vėl pažeidė Įstatymą, nepagrįsti ir netampa teisiniu pagrindu tenkinti jo prašymą dėl proceso atnaujinimo. Komisija, vadovaudamasi Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 28 straipsnio 2 ir 5 dalimis, kiekvieną pateiktą skundą, kuriame buvo prašoma įvertinti pareiškėjo elgesio atitikį Įstatymo nuostatoms, vertino individualiai ir atsižvelgiant į tai, kad vienas jų buvo pateiktas 2017 m. rugsėjo 29 d., o antrasis 2018 m. sausio 19 d., nebuvo galimybės minėtų skundų sujungti. Komisija pagrįstai atskirai išnagrinėjo atskirus skundus bei atskiruose sprendimuose pasisakė dėl pareiškėjo elgesio (pagal skirtingas faktines aplinkybes) atitikimo Įstatymo nuostatoms;

34.4. Aktuali išnagrinėtam ginčui Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nėra prieštaringa ir jos taikymas akivaizdžiai yra susijęs su individualių aplinkybių vertinimu kiekvieną situaciją analizuojant atskirai. Komisija ginčijamame sprendime aiškiai ir konkrečiai identifikavo aplinkybes, kurių buvimas sukėlė intereso konflikto regimybę pareiškėjui savivaldybės taryboje balsuojant dėl konkrečių sprendimų, t. y. asmeninio (privataus) pobūdžio civiliniai teisiniai santykiai su AB „Swedbank“ bei pareiškėjo narystė juridiniuose asmenyse. Šios aplinkybės nebuvo grįstos mažai tikėtinomis hipotetinėmis išvadomis ar spėliojimais apie valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens galimai turėtą ar ateityje galimai būsiantį suinteresuotumą, nes buvo identifikuoti konkretūs pareiškėjo bei juridinių asmenų (dėl kurių buvo sprendžiama savivaldybės taryboje) ryšiai, kurie buvo ne tarnybinio, o privataus pobūdžio, ir šių ryšių buvimas Įstatymo kontekste yra pakankama sąlyga intereso konflikto situacijai identifikuoti;

34.5. Pareiškėjo minima teismų praktika nėra prieštaringa ir atitinka Įstatymo formaliąją prigimtį, t. y. šio teisės akto tikslai yra prevenciniai, o konstatuojant, jog asmuo pažeidė Įstatymą, pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius, t. y. privataus pobūdžio ryšius, atskleidžiančius pareiškėjo privatų interesą. Šiuos reikalavimus Komisija įgyvendino ir aiškiai identifikavo, kokie teisiniai ryšiai buvo susiformavę tarp pareiškėjo ir AB „Swedbank“, asociacijos (duomenys neskelbtini), kredito unijos (duomenys neskelbtini). Konstatuojant Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų pažeidimą nėra būtina nustatyti, kad savivaldybės tarybos sprendimai, kurie susiję su Unija, Sąjunga ir Banku ir dėl kurių balsavo pareiškėjas, šiems subjektams buvo palankūs, nustatantys išskirtinį reguliavimą, sukeliantys teigiamas pasekmes ir pan. arba pačiam pareiškėjui kilo akivaizdi, aiškiai apčiuopiama materialinė ar kito pobūdžio nauda. Šiuo atveju buvo privaloma nustatyti, kad pareiškėjas turėjo asmeninį ryšį su Unija, Sąjunga ir Banku, o tarybos sprendimai yra tiesiogiai susiję su šiais juridiniais asmenimis. Visi formalūs interesų konflikto požymiai buvo identifikuoti ir įtvirtinti ginčijamame Komisijos sprendime;

34.6. Tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra paminėjęs, jog reikia vengti net interesų konflikto regimybės, reiškia ir tai, kad valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo privalo vengti situacijų, kai jam, vykdant tarnybines pareigas, tenka spręsti klausimus, susijusius su privačiais interesais, nes net ir jokių pasekmių (naudos ir pan.) nesukeliantis sprendimo nagrinėjimas gali kelti interesų konfliktą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. 35. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (lot. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu.

36. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta trylika pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartą administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

37. Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2020 m. spalio 21 d. sprendimą, administracinė byla Nr. eA-1132-968/2020 buvo užbaigta, minėtas sprendimas įgijo res judicata (lot. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią, t. y. šalių ginčas buvo išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose nustatytais pagrindais.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu

38. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų.

39. Pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 1 dalį teismams tenkanti pareiga motyvuoti priimamą sprendimą negali būti aiškinama, kaip reikalaujanti pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną šalies argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90) 61 p., Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimo byloje García Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96) 26 p., Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimo byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99) 81 p.). Motyvų apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir gali būti nustatyta tik nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste (1994 m. gruodžio 9 d. sprendimo byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18390/91) 29 p.,).

40. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, formuojamoje atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, nuosekliai pabrėžiama, kad minėtu įstatyme numatytu pagrindu (sprendimas ar nutartis yra be motyvų) procesas gali būti atnaujinamas tik tada, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., 2015 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-87-556/2015, 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016, 2016 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-40-602/2016, 2017 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr.P-34-822/2017 ir kt.).

41. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nesilaikė reikalavimo tinkamai motyvuoti sprendimo dalies dėl Įstatymo 15 straipsnio 3 dalies 2 punkto taikymo, nors turėjo iš esmės pasisakyti ar pagrįstai ir teisėtai padaryti Įstatymo pažeidimai kvalifikuoti kaip šiurkštūs.

42. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė Įstatymo 15 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyto teisinio reglamentavimo taikymo aspektu, nurodydamas, kad pagal Įstatymo 15 straipsnio 3 dalies 2 punktą asmuo laikomas šiurkščiai pažeidusiu šio įstatymo nuostatas, jeigu šio įstatymo nuostatos pažeistos pakartotinai per vienerius metus nuo tos dienos, kurią asmuo buvo pripažintas pažeidęs šį įstatymą. Teismas pažymėjo, kad byloje esanti rašytinė medžiaga patvirtina, kad 2017 m. gruodžio 20 d. pareiškėjas Komisijos sprendimu jau buvo pripažintas pažeidęs Įstatymo nuostatas, todėl matyti, kad dar vienas nurodyto įstatymo nuostatų pažeidimas konstatuotas ginčijamu 2018 m. liepos 11 d. sprendimu, taigi nepraėjus vienerių metų terminui. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjo argumentai, jog Įstatymo nuostatos dėl šiurkštaus pažeidimo įsigaliojo tik 2016 m. sausio 1 d., įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui nedaro, nes pareiškėjas pirmą kartą pripažintas pažeidusiu įstatymą 2017 m. gruodžio 20 d., taigi vienerių metų terminas skaičiuotinas nuo šios datos. Todėl Komisijos išvados dėl šiurkštaus įstatymo nuostatų pažeidimo yra pagrįstos ir teisingos.

43. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. spalio 21 d. nutartyje vadovavosi nurodytu išaiškinimu, akcentuodamas, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais, jų nebekartojo, o tik papildė, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus.

44. Pažymėtina, kad pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo pateikiami iš esmės tapatūs argumentai dėl pareiškėjo veiksmų šiurkštumo ir taikomo įstatymo, kuriais buvo grindžiamas pareiškėjo skundas ir apeliacinis skundas, o administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas siekiant pakartotinio bylos faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, taikant tam tikras teisės aktų nuostatas, arba dėl to, kad proceso šalis nesutinka su sprendimo motyvacija, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) principui.

45. Atsižvelgiant į išdėstytą, taip pat vadovaujantis jau paminėta teismų praktika, negalima teigti, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas dėl Įstatymo 15 straipsnio 3 dalies 2 punkto nagrinėjamu atveju taikymo yra nemotyvuotas, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo argumentai dėl proceso atnaujinimo šioje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto numatytu pagrindu nėra pagrįsti.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu

46. Pareiškėjas taip pat prašo atnaujinti administracinės bylos procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu, t. y. jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

47. Pažymėtina, kad šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas ją taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos, todėl procesinės teisės normų pažeidimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas neapima (2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).

48. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-135-552/2015).

49. Siekdamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu atnaujinti administracinės bylos procesą, pareiškėjas nurodo, kad Įstatymo nuostatos dėl šiurkštaus šio įstatymo pažeidimo įsigaliojo tik nuo 2016 m. sausio 1 d., dalis ginčijamame Komisijos sprendime nurodytų veikų, dėl kurių jis pripažintas šiurkščiai pažeidęs Įstatymo nuostatas, yra padarytos iki 2016 m. sausio 1 d., todėl Įstatymo 15 straipsnio 3 dalies 2 punktas (2015 m. gruodžio 15 d. įstatymo Nr. XII-2180 redakcija) jo atžvilgiu negalėjo būti taikomas, dėl ko, atitinkamai, Komisija neturėjo teisinio pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas šiurkščiai pažeidė Įstatymo nuostatas.

50. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus aptariamu aspektu, nurodydamas, kad pareiškėjo argumentai, jog Įstatymo nuostatos dėl šiurkštaus pažeidimo įsigaliojo tik 2016 m. sausio 1 d., įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui nedaro, nes pareiškėjas pirmą kartą pripažintas pažeidusiu įstatymą 2017 m. gruodžio 20 d., taigi vienerių metų terminas skaičiuotinas nuo šios datos. Todėl Komisijos išvados dėl šiurkštaus įstatymo nuostatų pažeidimo laikytinos pagrįstos bei teisingos. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais.

51. Pagal Įstatymo 15 straipsnio 3 dalies 2 punktą asmuo laikomas šiurkščiai pažeidusiu šio įstatymo nuostatas, jeigu šio įstatymo nuostatos pažeistos pakartotinai per vienerius metus nuo tos dienos, kurią asmuo buvo pripažintas pažeidęs šį įstatymą.

52. Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo išdėstytais argumentais, kad dalis ginčijamame Komisijos sprendime nurodytų veikų, dėl kurių pareiškėjas pripažintas šiurkščiai pažeidęs Įstatymo nuostatas, yra padarytos iki 2016 m. sausio 1 d., iš esmės neneigia pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, kad Komisijos 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimu jis taip pat buvo pripažintas pažeidęs Įstatymo nuostatas. Atitinkamai, ginčijamu Komisijos 2018 m. liepos 11 d. sprendimu konstatavus Įstatymo nuostatų pažeidimą, yra pagrindas pagal Įstatymo 15 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatą vertinti pareiškėjo padarytą pažeidimą šiurkščiu.

53. Pareiškėjo prašyme nurodyti argumentai dėl proceso atnaujinimo aptariamu aspektu nepaneigia pirmosios instancijos teismo motyvų ir vertinimo bei apeliacinės instancijos teismo pozicijos, pritariant pirmosios instancijos teismo motyvams ir išvadoms.

54. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentų pagrindu nėra pagrindo manyti teismą padarius esminį materialiosios teisės normų, juo labiau – akivaizdų pažeidimą, galėjusį nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą, dėl ko prašymas atnaujinti administracinės bylos procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu netenkinamas.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu

55. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui taip pat pateikė prašymą atnaujinti procesą šioje byloje, vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu, t. y. procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

56. Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.), taigi sprendžiant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, turi būti vertinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose. Prašydamas atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P662-19/2010, Nr. P822-81/2010, Nr. P143-154/2011, Nr. P‑86‑822/2015, Nr. P-97-502/2015, Nr. P-106-525/2015, ir kt.). Atnaujinti procesą remiantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

57. Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo akcentuoja, kad apeliaciniame skunde kėlė klausimą dėl, jo nuomone, nevienodos (priešingos) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, aiškinant Įstatymo esmę asmeniui suvokiant interesų konflikto buvimą. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas, kad pareiškėjas galėjo turėti privatų interesą, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kad valstybės tarnautojas, priimdamas sprendimus, privalo vengti net šališkumo regimybės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-3154/2011; 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-662-2728/2012 ir kt.). Anot teismo, šiuo atveju nenusišalinimo pasekmės nevertinamos, užtenka nustatyti, kad nurodytų sprendimų priėmimo metu pareiškėjas turėjo privatų interesą ir potencialiai galėjo būti nešališkas. Tačiau pareiškėjas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme prašė remtis kita Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 metų balandžio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-442-1009/2014), kurioje laikomasi priešingos pozicijos ir pagal kurią aplinkybių vertinimas negali būti grindžiamas prielaidomis, nerealiomis ar mažai tikėtinomis hipotetinėmis išvadomis ar spėliojimais apie valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens galimai turėtą at ateityje galimai būsiantį suinteresuotumą, taip pat pabrėžiama, kad kvalifikuojant nešališkumo pažeidimą kiekvienu atveju turi būti nustatytas ne menamas ar galimas, bet tiesioginis ir akivaizdus interesų konfliktas.

58. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas apeliacinio skundo argumentų, kad ginčijamas Komisijos sprendimas ir tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėti dėl to, jog Komisija ir teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1009/2014 pateiktomis išvadomis, pagrįstumą, pabrėžė, kad teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (nepatikrinus faktų iš anksto), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes, ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas). Taigi tam, kad būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, būtina, jog būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi, t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodytos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi skiriasi, todėl pagrindo remtis minėtoje byloje suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis nėra.

59. Pirmosios instancijos teismo minima Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuluota 2010 m. lapkričio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-261-3154/2011, 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-662-2728/2012, ir pareiškėjo minima praktika, suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1009/2014, iš esmės nėra prieštaringa ir atitinka Įstatymo formaliąją prigimtį, t. y., kad Įstatymo tikslai yra prevenciniai, o konstatuoti, jog asmuo pažeidė šį įstatymą, pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius bei įrodyti, jog asmuo nesiėmė įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti.

60. Be to, pritartina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 21 d. nutartyje pateiktiems išaiškinimams, kad nagrinėjamos administracinės bylos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A442-1009/2014 faktinės aplinkybės skiriasi, pareiškėjai nebuvo tokioje pačioje faktinėje padėtyje, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjant administracinę bylą buvo nukrypta nuo teismų praktikos, suformuotos administracinėje byloje Nr. A442-1009/2014.

61. Atitinkamai, nėra pagrindo atnaujinti administracinę bylą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą.

62. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje Nr. eA-1132-968/2020 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. V. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1132-968/2020 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1132-968/2020 pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė