2020-03-04 Nr. AB-4912-3-61-3-01679-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-770-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01679-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. V. B. ir R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. V. B. ir R. B. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl raštų ir įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai A. V. B. ir R. B. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti: 1) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) raštus: 2018 m. balandžio 18 d. raštą Nr. A63-135/18(3.2.1-EM4), 2018 m. sausio 19 d. raštą Nr. A63-31/18(3.2.4-EM4), 2017 m. gruodžio 8 d. raštą Nr. A51-86714/17 (2.14.1.44E-FN3) ir 2017 m. spalio 5 d. raštą Nr. A51-66836/17(2.14.1.44-FN3); 2) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2017 m. rugpjūčio 23 d. įsakymo Nr. 30-2030 dalį, kuria į 2017 metų Nenaudojamų žemės sklypų, kuriems taikomas 4 procentų žemės mokesčio tarifas, sąrašą (toliau – ir Sąrašas) buvo įtrauktas jiems priklausantis žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas).

2. Pareiškėjai nurodė, kad Administracijos 2017 m. liepos 12 d. laišku buvo įspėti, jog jiems priklausantį Žemės sklypą planuojama įtraukti į Sąrašą, nes jis atitinka Nenaudojamų žemės sklypų nustatymo tvarkos aprašo, patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 1-900, (toliau – ir Aprašas) 3.1 punkte įtvirtintą kriterijų. Aprašo 3.1 punkte nustatytas kriterijus jų sklypui priskirtas nepagrįstai, todėl jie 2017 m. rugpjūčio 7 d. pateikė Administracijai paaiškinimus, tačiau teigiamo atsakymo negavo. Tokia Administracijos pozicija, kai yra bandoma vadovautis tik vienu teisės akto punktu, ignoruojant Aprašo 3.4 punktą, yra nesąžininga ir nepagrįsta jokia imperatyvia norma, kuri leistų manyti, kad viena teisės akto norma yra svarbesnė už kitą. Aprašo 3.1 punktas nagrinėjamu atveju netaikytinas, nes jame visiškai nekalbama apie situaciją, kai išduotas statybos leidimas rekonstruoti statinį ir jo galiojimo terminas nepasibaigęs.

3. Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai nutyli aplinkybes dėl ankstesnio jų susirašinėjimo su Administracija, t. y. ir savo pačių nerūpestingumą bei aplaidumą naudojantis suteiktomis teisėmis, vykdant atitinkamas pareigas bei prisiimtus įsipareigojimus. Pareiškėjų skunde dėstomi argumentai rodo ir klaidingą nagrinėjamam atvejui aktualių teisės aktų nuostatų, susijusių su žemės sklypų įtraukimu į atitinkamų metų sąrašus, interpretavimą.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 29 d. sprendimu pareiškėjų A. V. B. ir R. B. skundą atmetė.

6. Teismas, akcentuodamas Aprašo 3.1 punkte nustatytą teisinį reglamentavimą, nustatė, kad pareiškėjai kreipėsi į atsakovą su prašymais nustatyti jiems nuosavybės teise priklausančio Žemės sklypo mokesčio tarifą ir išbraukti Žemės sklypą iš Sąrašo. Administracija išnagrinėjo pareiškėjų skundus dėl pareiškėjams nuosavybės teise priklausančio Žemės sklypo mokesčio tarifo nustatymo 2017 metais ir prašymą išbraukti Žemės sklypą iš Sąrašo ir skundžiamais raštais pateikė atsakymus į pareiškėjų skundus.

7. Teismas nustatė, kad atsakovas pranešė pareiškėjams, jog pagal Aprašo 3.1 punktą Žemės sklypui, priklausančiam pareiškėjams, yra nustatytas padidintas žemės mokesčio tarifas 2017 metais, atsakovas atkreipė dėmesį, kad Administracijos 2015 m. gruodžio 17 d. leidimu Nr. LNS-01-151217-01596 „Statyti naują (-us) statinį (ius) / rekonstruoti statinį (-ius) / atnaujinti (modernizuoti) pastatą (-us)“ leidžiama ne tik rekonstruoti gyvenamosios paskirties ir negyvenamosios paskirties statinius, bet ir griauti pagalbinio ūkio (negyvenamosios paskirties pastatai) statinius ir tai atitinka Aprašo 3.1 punktą, pagal kurį žemės sklypo ar jo dalies naudotojui išduotas statybą leidžiantis dokumentas griauti ir per vienus metus nekilnojamasis turtas nustatyta tvarka neišregistruotas iš valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro tvarkomo Nekilnojamojo turto registro. Pranešta, kad iki 2018 m. sausio 16 d. numatomi griauti statiniai dar nėra išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro. Taip pat nėra pateikti dokumentai, kad būtent šie pastatai dėl trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų buvo suniokoti ir šis faktas buvo konstatuotas kompetentingos institucijos išvadose. Atsakovas skundžiamais raštais pareiškėjams pranešė, kad neturi juridinio pagrindo išbraukti Žemės sklypą iš Sąrašo, paaiškino, kad Žemės sklypas gali būti išbrauktas iš Sąrašo, jeigu sklypo savininkas, vadovaudamasis Aprašu, pateikia Administracijai dokumentus, įrodančius, kad Žemės sklypas neatitinka kriterijaus, dėl kurio buvo įtrauktas į Sąrašą, t. y. dokumentus, įrodančius, kad ūkiniai pastatai, kuriems išduotas statybos leidimas griauti, buvo išregistruoti iš VĮ Registrų centro arba kad nebuvo galimybės to padaryti dėl vienos iš Aprašo 11 punkte išdėstytų aplinkybių.

8. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjai pateikė atsakovui paaiškinimus, nurodydami, jog Žemės sklypas atitinka Aprašo 11.2 punkto kriterijus, tačiau pareiškėjai kartu su paaiškinimu nepateikė dokumentų, įrodančių, kad ūkiniai pastatai, esantys Žemės sklype, buvo suniokoti dėl trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų bei kad šis faktas buvo konstatuotas kompetentingos institucijos išvadose. Be to, savo paaiškinimuose pareiškėjai nurodė, kad statinius išregistruos ne vėliau nei iki 2017 m. rugsėjo 30 d. Atsakovas 2017 m. spalio 5 d. nustatė, kad statiniai neišregistruoti iš Nekilnojamojo turto kadastro. Teismas taip pat nustatė, kad Miesto plėtros departamentas 2017 m. liepos 5 d. pateikė Mokesčių skyriui sąrašą Vilniaus mieste esančių žemės sklypų, kurie atitiko Aprašo 3.1 punkte imperatyviai įtvirtintą situaciją. Į 2017 metų sąrašą buvo įtrauktas ir pareiškėjų Žemės sklypas. Mokesčių skyrius 2017 m. liepos 12 d. raštu Žemės sklypo savininkams pateikė informaciją apie jų Žemės sklypui planuojamą taikyti padidintą žemės mokesčio tarifą. Šiuo raštu Žemės sklypo savininkams taip pat buvo paaiškintas ir apmokestinimo pagrindas bei pateikta informacija apie sklypo savininkų turimą teisę pateikti Administracijai dokumentus, įrodančius, kad padidintu tarifu planuojamas apmokestinti Žemės sklypas į Sąrašą planuojamas traukti nepagrįstai.

9. Teismas, akcentuodamas Aprašo 3.4 punkte įtvirtintus į Sąrašą įtraukiamų žemės sklypų kriterijus, pažymėjo, kad Aprašo 3.1 ir 3.4 punktai yra Aprašo 3 punktą detalizuojančios nuostatos. Aprašo 3 punkte aiškiai ir vienareikšmiškai imperatyviai nurodyta, kad „į Nenaudojamų žemės sklypų sąrašą įtraukiami žemės sklypai, atitinkantys bent vieną iš išvardintų kriterijų“, ir šie kriterijai išvardyti 3.1–3.4 punktuose. Tokia imperatyvi teisės norma, nurodanti vadovautis vienu iš esamų punktų, nagrinėjamu atveju yra būtent Aprašo 3 punktas. Apraše įtvirtinta tvarka yra imperatyvi ir jos nustatymas, kvestionavimas ar pritaikymas kiekvienam individualiam atvejui nėra nei Mokesčių skyriaus, nei Miesto plėtros departamento kompetencija, todėl Administracija neturi galimybės ir teisinio pagrindo nesivadovauti šiuo Aprašu tik todėl, kad jame nėra aptarti atitinkami individualūs atvejai.

10. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjų Žemės sklypui išduotas statybą leidžiantis dokumentas griauti ir per vienus metus nekilnojamasis turtas nustatyta tvarka neišregistruotas iš VĮ Registrų centro tvarkomo Nekilnojamojo turto registro, sprendė, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai atsisakė išbraukti Žemės sklypą iš Sąrašo.

11. Teismas darė išvadą, kad atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, neviršijo savo kompetencijos, jo veiksmai neprieštaravo tikslams bei uždaviniams, dėl kurių jis buvo įsteigtas ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

III. 12. Pareiškėjai A. V. B. ir R. B. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

13. Pareiškėjai teigia, kad teismo pripažinimas teisingu atsakovo argumentą, jog Administracijos nurodytu leidimu leidžiama ne tik rekonstruoti statinius, bet ir griauti statinius ir tai atitinka Aprašo 3.1 punktą, neatitinka Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo. Atsakovas pareiškėjams išdavė leidimą statyti naują (-us) statinį (ius) / rekonstruoti statinį (-ius) / atnaujinti (modernizuoti) pastatą, t. y. statybas leidžiantį dokumentą pagal Statybos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus, o ne leidimą nugriauti statinį, kaip atskirą statybas leidžiantį dokumentą griauti, nustatytą Statybos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Teismas, atsakovo nurodytą argumentą pripažindamas teisingu, ignoravo teisinio reguliavimo tikrumo ir stabilumo principus.

14. Pareiškėjai nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjai, neturėdami pakankamai teisinių žinių ir patirties bendraujant su atsakovu, 2017 m. rugpjūčio 7 d. teikė lakonišką paaiškinimą, kuriame akcentavo, jog Aprašo 3.1 punktas jiems netaikytinas, ir teigė, kad Žemės sklypas turėtų būti išbrauktas iš Sąrašo ir tai atitinka Aprašo 11.2 punktą. Dėl trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų Žemės sklype esantis statinys buvo suniokotas gaisro metu. Pareiškėjų lakoniškas paaiškinimas ir aplinkybė, jog jie pasisakė apie savo planus, o ne įsipareigojimus išregistruoti ūkinius pastatus ne vėliau nei iki 2017 m. rugsėjo 30 d., tačiau šių planų nesilaikė, nepaneigia vertinimo, kad pareiškėjams išduotas statybą leidžiantis dokumentas pagal Statybos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus. Be to, jie Administracijai nurodė, kad vienas iš pastatų Žemės sklype sudegė, todėl nebuvo ką griauti.

15. Pareiškėjų vertinimu, teismas, konstatuodamas atsakovo atsisakymo išbraukti Žemės sklypą iš Sąrašo pagrįstumą, neargumentavo, kodėl neterminuotą leidimą pastato rekonstrukcijai atsakovas sutapatina su įpareigojimu nugriauti statinius. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Žemės sklypui išduotas statybą leidžiantis dokumentas yra ir neteisėtas Statybos įstatymo taikymo kontekste.

16. Pareiškėjai paaiškina, kad Žemės sklypas į Sąrašą įtrauktas vadovaujantis tuo, jog statybos leidimu, kuriuo buvo leista, o ne įpareigota, nugriauti dalį statinių, nebuvo pasinaudota ir dalis sklypo pastatų nebuvo nugriauta per vienus metus. Tai reiškia, kad pareiškėjai nerealizavo savo teisės, bet ne pareigos, nugriauti dalį Žemės sklype esančių statinių per jokiame teisės akte, išskyrus Apraše, nustatytą terminą. Papildoma finansinė našta, kuri atsiranda įtraukus Žemės sklypą į Sąrašą, pažeidžia pareiškėjų, kaip Žemės sklypo savininkų, įstatymų saugomas teises ir interesus.

17. Pareiškėjai, akcentuodami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2014 išaiškintos savininko teisės daryti fizinį poveikį turimiems nekilnojamiesiems daiktams turinį, laikosi pozicijos, kad atsakovo išduotas statybos leidimas suteikia pareiškėjams būtent teisę atlikti statybos darbus sklype, tačiau jokiu būdu nesukuria teisinės pareigos atlikti atitinkamus veiksmus. Pareiškėjų vertinimu, jie turi teisę savo pasirinkimu tiek teisę realizuoti statybos leidimo išdavimo pagrindu buvusius projektinius sprendinius, tiek teisę toliau eksploatuoti sklype esamus statinius, įskaitant teisę atstatyti sudegusius statinius.

18. Pareiškėjai pažymi, kad 2011 metų, kai pradėjo planuoti kitokį sklypo užstatymą, iki tai leidžiančio statybos leidimo išdavimo dienos (2015 m. gruodžio 17 d.) praėjo beveik penkeri metai ir per šį ilgą laikotarpį pasikeitė nemažai aplinkybių, kas turėjo įtakos pareiškėjų apsisprendimui dėl tolimesnio Žemės sklypo eksploatavimo – ar naudotis statytojo teisėmis pagal statybos leidimą, ar ir toliau eksploatuoti esamus statinius.

19. Pasak pareiškėjų, net ir pripažinus, jog Vilniaus miesto savivaldybės taryba turi teisę nustatyti terminą, per kurį savininkas privalo pasinaudoti savo teise daryti fizinį poveikį nuosavybės teise turimiems nekilnojamiesiems daiktams, Administracija netinkamai interpretavo savo pačios išduotą statybos leidimą ir nepagrįstai netaikė Aprašo 3.4.1 punkto nuostatos.

20. Pareiškėjai laikosi pozicijos, kad Administracijos išduotame statybos leidime dalies pagalbinių statinių griovimas yra siejamas su kitų Žemės sklype esančių statinių rekonstrukcija – leidimu padidinti rekonstruotinų statinių plotus kitų statinių ploto sąskaita, nepadidinant Žemės sklypo užstatymo. Žemės sklype esančių statinių dalies nugriovimas pačiame statybos leidime numatytas kaip neatsiejama Žemės sklype esančių statinių rekonstrukcijos proceso dalis, kuriam realizuoti atsakovas protingu pripažįsta ketverių metų terminą.

21. Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

22. Atsakovas nurodo, kad apeliacinis skundas grindžiamas vien tik subjektyviu vertinimu, iš esmės pakartojant argumentus, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui.

23. Atsakovas pažymi, kad teismo konstatuotas pagrindas, kuriuo Žemės sklypas buvo įtrauktas į Sąrašą, yra nekvestionuotinas, t. y. byloje esančiais rašytiniais įrodymais patvirtina faktinė aplinkybė. Pareiškėjams išduoto statybos leidimo turinys vienareikšmiškai patvirtina, kad šiuo leidimu pareiškėjams buvo suteikta teisė vienus Žemės sklype esančius statinius rekonstruoti, o kitus – griauti. Pareiškėjų vardu yra išduotas leidimas Žemės sklype griauti statinius, šie statiniai per vienų metų terminą neišregistruoti iš VĮ Registrų centro, kas atitinka Aprašo 3.11 punkte įtvirtintą atvejį. Todėl akivaizdu, kad pareiškėjų teiginys, jog statybos leidimas pareiškėjams buvo išduotas tik statiniams rekonstruoti ir modernizuoti, o ne griauti, yra nepagrįstas ir klaidingas.

24. Atsakovo teigimu, tai, kad teismas nevertino ir neatsižvelgė į pareiškėjų akcentuojamą aplinkybę, jog statybos leidimas buvo išduotas Žemės sklype esantiems pastatams atnaujinti, neturi teisinės reikšmės ir nepaneigia fakto, kad Žemės sklype esantiems statiniams išduotas ir leidimas griauti, ir tai savaime, atsižvelgiant į Aprašo 3 punktą, sudaro pagrindą šį Žemės sklypą įtraukti į Sąrašą. Be to, pareiškėjai nenurodo, kaip jų akcentuota aplinkybė, jog Žemės sklype esantiems statiniams išduotas leidimas modernizuoti statinius, pakeistų skundžiamą teismo sprendimą. Pareiškėjai klaidingai interpretuoja Aprašo nuostatas ir jiems išduoto statybos leidimo turinį.

25. Atsakovas pažymi, jog byloje nėra ginčijama, kad turėdami leidimą griauti statinį, pareiškėjai šiuo leidimu gali ir nepasinaudoti. Esminė aplinkybė yra ta, kad tokiu atveju už naudojimąsi teise nenugriauti statinio turint tam išduotą leidimą, asmenims teisės aktų nustatyta tvarka kyla atitinkama pareiga, t. y. pareiga mokėti padidinto 4 procentų tarifo žemės mokestį. Ši pareiga yra sietina su savivaldybių siekiamais tikslais, susijusiais su aplinkos tvarkymu. Atsakovo vertinimu, pareiškėjai savo pozicija demonstruoja pilietinio sąmoningumo stoką. Tariamos pareiškėjų teisės negali kilti iš netinkamo jų pačių elgesio. Nagrinėjamu atveju yra pažeidžiami ne pareiškėjų, o Vilniaus miesto savivaldybės interesai.

26. Atsakovas, atkreipdamas dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1391-756/2016, kurioje buvo tiriamas Apraše nustatytų kriterijų pagrįstumas, laikosi pozicijos, kad pareiškėjų argumentai dėl jų teisių pažeidimo yra ne teisiniai argumentai, galintys sudaryti apeliacinio skundo pagrindą, o tik nepasitenkinimas teisinėmis pasekmėmis, kurios kyla nerūpestingai vykdant savo pačių pareigas, susijusias su Žemės sklypu naudojimu ir tinkama priežiūra.

27. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjų paaiškinimai apie nepakankamas teisines žinias bendraujant su savivaldybe teisiškai nereikšmingi, nes pareiškėjų interesams Administracijoje atstovavo advokatė, kuri nenurodė jokių aplinkybių, galinčių nulemti kitokį Administracijos sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti pareiškėjų A. V. B. ir R. B. skundo reikalavimai panaikinti atsakovo Administracijos 2018 m. balandžio 18 d. raštą Nr. A63-135/18(3.2.1-EM4), 2018 m. sausio 19 d. raštą Nr. A63-31/18(3.2.4-EM4), 2017 m. gruodžio 8 d. raštą Nr. A51-86714/17 (2.14.1.44E-FN3) ir 2017 m. spalio 5 d. raštą Nr. A51-66836/17(2.14.1.44-FN3), susijusius su pareiškėjams priklausančio Žemės sklypo įtraukimu į 2017 metų Nenaudojamų sklypų sąrašą, ir 2017 m. rugpjūčio 23 d. įsakymo Nr. 30-2030 dalį, kuria į 2017 metų Nenaudojamų žemės sklypų, kuriems taikomas 4 procentų žemės mokesčio tarifas, sąrašą buvo įtrauktas Žemės sklypas, pagrįstumas ir teisėtumas.

29. Pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos sprendimu ir teigia, kad jų skundas turėjo būti tenkintas, nes atsakovas be teisėto pagrindo taikė Aprašo 3.1 punktą dėl to, jog pareiškėjams yra išduotas statybos leidimas rekonstruoti statinį, jo galiojimo laikas nepasibaigęs, nepagrįstai netaikė Aprašo 11.2 punkto (dėl trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų Žemės sklype esantys ūkiniai pastatai buvo suniokoti), statybos leidimas nenustato terminų, per kuriuos pareiškėjai turėtų pradėti rekonstrukcijos darbus, nėra pasibaigęs ketverių metų terminas, nurodytas Aprašo 3.4.1 punkte. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė Aprašo nuostatas ir teisingai nustatė, jog pagrįstai pareiškėjų Žemės sklypas įtrauktas į 2017 metų Sąrašą, nes pareiškėjams statybos leidimas buvo išduotas ir griauti statinius, o jie statinių nenugriovė ir per vienus metus nekilnojamasis turtas nebuvo išregistruotas iš VĮ Registrų centro tvarkomo Nekilnojamojo turto registro.

30. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į apeliacinį skundą, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymas (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 1 d.) bei su jo įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai.

31. Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta, kad savivaldybės taryba iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos gali nustatyti konkretų mokesčio tarifą (nuo 0,01 procento iki 4 procentų žemės mokestinės vertės), kuris galios atitinkamos savivaldybės teritorijoje kitą mokestinį laikotarpį. Savivaldybės tarybai taip pat suteikta teisė nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie gali būti diferencijuojami atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: 1) pagrindinę žemės naudojimo paskirtį; 2) žemės sklypo naudojimo būdą ir pobūdį; 3) žemės sklypo naudojimą arba nenaudojimą; 4) žemės sklypo dydį; 5) mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį); 6) žemės sklypo buvimo savivaldybės teritorijoje vietą (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus). Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad savivaldybės tarybai yra suteikta teisė priimti norminio pobūdžio teisės aktus, kuriais ji gali nustatyti konkretų žemės mokesčio tarifo dydį, bei jį diferencijuoti, priklausomai nuo žemės sklypo pagrindinės žemės naudojimo paskirties, naudojimo būdo ir pobūdžio, žemės sklypo naudojimo sąlygų (priežiūros) ir kt.

32. Aprašas buvo priimtas detalizuoti Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 3 punktą, kuriame įtvirtinta, kad savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius žemės mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami, be kita ko, atsižvelgiant į žemės sklypo nenaudojimą, taikymo tvarką (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1391-756/2016).

33. Pagal Aprašo 3.1 punktą, kurį nagrinėjamu atveju taikė atsakovas, į Sąrašą įtraukiamas žemės sklypas, kurio naudotojui išduotas statybą leidžiantis dokumentas griovimui ir per vienus metus nekilnojamasis turtas nustatyta tvarka neišregistruotas iš VĮ Registrų centro tvarkomo Nekilnojamojo turto registro (žemės sklypo ar jo dalies naudotojas privalo pateikti Savivaldybės administracijai dokumentus, įrodančius nugriauto nekilnojamojo turto išregistravimo iš VĮ Registrų centro tvarkomo Nekilnojamojo turto registro faktą).

34. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 1-481 buvo nustatyta, jog Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančiai žemei 2017 metams nustatomas 4 procentų žemės mokestinės vertės tarifas nenaudojamiems žemės sklypams; žemės sklypams, kuriuose stovi statiniai, teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti savavališka statyba (1.1 p.).

35. Pareiškėjai byloje akcentuoja, kad Administracijos 2015 m. gruodžio 17 d. leidimu Nr. LNS-01-151217-01596 „Statyti naują (-us) statinį (ius)/ rekonstruoti statinį (-ius)/ atnaujinti (modernizuoti) pastatą (-us)“ buvo leidžiama ne tik griauti pagalbinio ūkio (negyvenamosios paskirties pastatai) statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)), bet ir rekonstruoti gyvenamosios paskirties (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir negyvenamosios paskirties (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) statinius, todėl nepagrįstai buvo taikytas Aprašo 3.1 punktas. Pareiškėjų teigimu, šiame leidime pagalbinių statinių griovimas yra siejamas su kitų Žemės sklype esančių statinių rekonstrukcija – leidimu padidinti rekonstruotinų statinių plotus Žemės sklype esančių kitų statinių ploto sąskaita, siekiant nepadidinti esamo Žemės sklypo užstatymo.

36. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi 2015 m. gruodžio 17 d. leidimo Nr. LNS-01-151217-01596 turinį, leidimo išdavimo metu galiojusias Statybos įstatymo nuostatas, reglamentavusias statybą leidžiančių dokumentų išdavimą (23 str.), statinių nugriovimą (35 str.), sutinka su pareiškėjų apeliacinio skundo argumentais, kad pareiškėjams yra išduotas statybą leidžiantis dokumentas – leidimas rekonstruoti statinį. Leidime nurodyta, kad leidžiama rekonstruoti pagal parengtą statinio projektą: Vienbutis gyvenamasis namas ir ūkio pastatas, t. y. leidimas yra išduotas rekonstruoti pagrindinį daiktą – gyvenamąjį namą. Leidime taip pat nurodyta, kad leidžiama griauti pagalbinius ūkio statinius, tačiau iš leidimo turinio galima daryti išvadą ir sutikti su pareiškėjų argumentais, jog pagalbinių statinių (antraeilių daiktų) griovimas yra susijęs su gyvenamojo namo rekonstrukcijos darbais, o ne su tuo, kad šie statiniai yra netinkami ir / ar negalimi naudoti, kad būtų tinkamai naudojamas Žemės sklypas; kt.

37. Nagrinėjamu atveju atsižvelgus į šioje byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjams išduotu leidimu, nurodymas leidime apie tai, kad leidžiama griauti ir pagalbinius ūkio statinius, nesudaro pagrindo šio leidimo traktuoti kaip statybą leidžiančio dokumento griovimui Aprašo 3.1 punkto prasme, o Žemės sklypą vertinti kaip nenaudojamą, kai jame yra gyvenamasis namas, kurį leista rekonstruoti. Aprašo 3.1 punkte yra nurodytas statybą leidžiantis dokumentas griovimui, o ne leidimas rekonstruoti statinį, kuris yra išduotas pareiškėjams.

38. Atsakovas byloje nėra nurodęs jokių teisės aktais pagrįstų argumentų, dėl kurių šioje byloje turėtų būti nustatyta, kad Žemės sklypas, kuriame yra gyvenamasis namas, kurį pagal bylos duomenis pareiškėjai turi teisę naudoti (eksploatuoti), taip pat yra ir pagalbiniai statiniai, kurie turi būti nugriauti, yra nenaudojamas sklypas, kuriam pagal minėtus teisės aktus taikomas 4 procentų žemės mokesčio tarifas.

39. Apibendrinant konstatuotina, kad atsakovas be teisėto pagrindo Žemės sklypą įtraukė į 2017 metų Nenaudojamų žemės sklypų, kuriems taikomas 4 procentų žemės mokesčio tarifas, sąrašą pagal Aprašo 3.1 punktą. Atsakovas pareiškėjų ginčijamuose raštuose ir 2017 m. rugpjūčio 23 d. įsakyme Nr. 30-2030 nenurodė jokių kitų Aprašo pagrindų, dėl kurių Žemės sklypas gali būti įtrauktas į Sąrašą ir yra įtrauktas, todėl darytina išvada, kad pareiškėjų skundas dėl jame nurodytų aplinkybių turėjo būti tenkintas. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjų skundas tenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjų A. V. B. ir R. B. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjų A. V. B. ir R. B. skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2018 m. balandžio 18 d. raštą Nr. A63-135/18(3.2.1-EM4), 2018 m. sausio 19 d. raštą Nr. A63-31/18(3.2.4-EM4), 2017 m. gruodžio 8 d. raštą Nr. A51-86714/17 (2.14.1.44E-FN3) ir 2017 m. spalio 5 d. raštą Nr. A51-66836/17(2.14.1.44-FN3); 2017 m. rugpjūčio 23 d. įsakymo Nr. 30-2030 dalį, kuria į 2017 metų Nenaudojamų žemės sklypų, kuriems taikomas 4 procentų žemės mokesčio tarifas, sąrašą buvo įtrauktas pareiškėjams priklausantis žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė