2017-07-10 Nr. AB-13701-3-63-3-00132-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1737-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00132-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų E. C., D. M., V. V., V. O., A. C., R. Š., L. L., N. N., D. K., D. G., D. S., D. K., G. B., L. L., Z. V., A. B., A. B., D. V., V. R., L. K., A. R. ir E. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. C., D. M., V. V., V. O., A. C., R. Š., L. L., N. N., D. K., D. G., D. S., D. K., G. B., L. L., Z. V., A. B., A. B., D. V., V. R., L. K., A. R. ir E. D. skundą atsakovams Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai E. C., D. M., V. V., V. O., A. C., R. Š., L. L., N. N., D. K., D. G., D. S., D. K., G. B., L. L., Z. V., A. B., A. B., D. V., V. R., L. K., A. R. ir E. D. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami priteisti iš atsakovo Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį: E. C. – 8 727,51 Eur; D. M. – 950,06 Eur; V. V. – 1 428,92 Eur; V. O. – 5 691,77 Eur; A. C. – 263,74 Eur; R. Š. – 2 707,34 Eur; L. L. – 754,26 Eur; N. N. – 977,37 Eur; D. K. – 1 949,34 Eur; D. G. – 714,73 Eur; D. S. – 286,86 Eur; D. K. – 2 744,20 Eur; G. B. – 834,07 Eur; L. L. – 253,11 Eur; Z. V. – 258,23 Eur; A. B. – 1 509,74 Eur; A. B. – 814,23 Eur; D. V. – 1 920,74 Eur; V. R. – 3 874,57 Eur; L. K. – 833,65 Eur; A. R. – 670,75 Eur; E. D. – 3 481,46 Eur.

Pareiškėjai paaiškino, kad jie ginčo laikotarpiu ėjo karjeros valstybės tarnautojų pareigas Klaipėdos AVMI. Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) 2009 metais pakeitė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 25 straipsnį ir 1 priedą bei sumažino 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientus ir priedus už kvalifikacines klases. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu konstatavo, kad pareiginės algos koeficientai ir priedai už kvalifikacines klases buvo sumažinti nepagrįstai, nes įstatymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Pareiškėjų teigimu, Seimas Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas) 2015 m. birželio 30 d. priėmė praleidęs įstatymu nustatytą terminą. Pareiškėjai pažymėjo, kad jiems pagal Grąžinimo įstatymą bus grąžinta tik maža neišmokėto darbo užmokesčio dalis, t. y. dalis praradimų nebus kompensuoti. Pareiškėjai laikėsi pozicijos, kad jiems turi būti priteistas visas ginčo laikotarpiu neišmokėtas darbo užmokestis ir patirti praradimai kompensuojami nedelsiant.

Atsakovai Klaipėdos AVMI ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos AVMI, (toliau – ir atsakovai) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti, o jeigu teismas nuspręstų tenkinti skundo reikalavimus, priteistą neišmokėto darbo užmokesčio dalį išmokėti Grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka, t. y. dalimis per 5 metus.

Atsakovai nurodė, kad Klaipėdos AVMI, ginčo laikotarpiu apskaičiuodama pareiškėjų darbo užmokestį, taikė tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatas. Atsakovų teigimu, asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, o įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, todėl Grąžinimo įstatyme yra nustatyta Klaipėdos AVMI pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Atsakovai laikėsi pozicijos, kad pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 17 d. sprendimu pareiškėjų E. C., D. M., V. V., V. O., A. C., R. Š., L. L., N. N., D. K., D. G., D. S., D. K., G. B., L. L., Z. V., A. B., A. B., D. V., V. R., L. K., A. R. ir E. D. skundą atmetė.

Teismas, nagrinėdamas ginčą, vadovavosi VTĮ 23–25 straipsniuose ir šio įstatymo 1 priede įtvirtintu teisiniu reglamentavimu (jo pakeitimais) ir konstatavo, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjams ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio, t. y. Klaipėdos AVMI, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjams mokėjo sumažintą darbo užmokestį ir dėl to susidarė darbo užmokesčio nepriemoka. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimuose ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktais išaiškinimais ir pažymėjo, kad Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Teismo vertinimu, Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nekonstatuotas darbuotojų, kuriems už darbą mokama iš valstybės ar savivaldybės biudžetų, darbo užmokesčio mažinimo negalimumas ar neteisėtumas apskritai, tačiau konstatuotas tokio mažinimo neteisėtumas tiek, kiek jis buvo neproporcingas. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjai negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių, kad jiems bus kompensuoti visi patirti praradimai, todėl pareiškėjų reikalavimai kompensuoti visus patirtus praradimus nėra pagrįsti, be to, nėra pagrindo priteisti pareiškėjams Grąžinimo įstatymu nekompensuojamo darbo užmokesčio dalį. Teismas pažymėjo, kad tokia pozicija, nors ir šiek tiek kitu aspektu, atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., 2016 m. kovo 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-111-520/2016; 2016 m. kovo 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-125-520/2016; 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016 ir kt.).

Teismas taip pat netenkino pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo atitikties Konstitucijai.

III. Pareiškėjai E. C., D. M., V. V., V. O., A. C., R. Š., L. L., N. N., D. K., D. G., D. S., D. K., G. B., L. L., Z. V., A. B., A. B., D. V., V. R., L. K., A. R. ir E. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Pareiškėjai taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Grąžinimo įstatymo nuostatos (2 straipsnio 2 dalis), kuriomis ribojami dėl ekonomikos krizės pareiškėjų patirti praradimai, neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad nuosavybė neliečiama. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai taikė teisės aktus, nevisapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes, netinkamai taikė teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

2. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Grąžinimo įstatymo aiškinamuoju raštu, kuriame nurodyta, kad valstybės tarnautojų, prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2 proc. 2009 metais ir 4,5 proc. 2010–2013 metais buvo būtinas, t. y. neprieštaravo Konstitucijai, tačiau neatkreipė dėmesio, jog dėl Grąžinimo įstatyme įtvirtintos formulės taikymo ekonomikos krizės metu sumažinti atlyginimai (dėl bazinio dydžio mažinimo nuo 475 iki 450 Lt) buvo sumažinti pakartotinai ir tik atskiroms valstybės tarnautojų, prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų grupėms, kuriems buvo nustatyti 11 ir aukštesnės kategorijos pareiginiai algų koeficientai ir priedai už kvalifikacines klases, t. y. pirmosios instancijos teismas, aiškindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, klaidingai traktuoja sąvoką proporcingumas. Konstitucinis Teismas teisėtu pripažino bazinio dydžio sumažinimą nuo 475 iki 450 Lt, tačiau papildomas atlyginimo sumažinimas atskiroms valstybės tarnautojų, prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų grupėms traktuotinas kaip neproporcingas ir buvo pripažintas neteisėtu. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad tie praradimai, kiek jie yra neproporcingi, turėtų būti grąžinti neribojant jų dydžio, todėl Grąžinimo įstatyme įtvirtinta formulė prieštarauja Konstitucinio Teismo sprendimui.

3. Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio, kad pagal Grąžinimo įstatymą pareiškėjams neišmokėtos sumos mažėja ne 2 ir ne 4,5 procento, o net kelis kartus ar iš viso nėra kompensuojamos. Tokiu būdu Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas, kuriuo valstybė įpareigojama grąžinti patirtus praradimus, netenka prasmės ir yra faktiškai nevykdomas. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad jam nekilo abejonių dėl Grąžinimo įstatymo atitikimo Konstitucijai, tačiau nurodytos aplinkybės verčia suabejoti Grąžinimo įstatymo teisingumu ir jo atitiktimi Konstitucijai bei Konstitucinio Teismo sprendimams.

4. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nors nurodytose bylose ginčas kilo dėl analogiškų santykių, tačiau keliami reikalavimai skiriasi iš esmės. Nei vienoje iš pirmosios instancijos teismo nurodytų bylų pareiškėjai neginčijo Grąžinimo įstatymo teisėtumo ir atitikimo Konstitucijai ar grąžintinų sumų dydžio, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis jose formuojama praktika, todėl priėmė formalų ir visų bylos aplinkybių neatskleidžiantį sprendimą.

5. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje pripažįstama teismo pareiga ad hoc (esant konkrečiai situacijai, tik šiuo atveju; tik šį kartą) šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas, todėl šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjams teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, teisinis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas, tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 4 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011).

Atsakovai Klaipėdos AVMI ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos AVMI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Jeigu teismas nuspręstų tenkinti skundo reikalavimus, atsakovai prašo priteistą neišmokėto darbo užmokesčio dalį išmokėti Grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka, t. y. dalimis per 5 metus.

Atsakovai pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas ir teisingas. Pareiškėjų darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo apskaičiuojamas pagal tuo metu galiojusius įstatymus, o dėl ekonomikos krizės patirti praradimai bus kompensuoti įstatymų nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime nekonstatavo darbuotojų, kuriems už darbą mokama iš valstybės ar savivaldybės biudžetų, darbo užmokesčio mažinimo negalimumo ar neteisėtumo apskritai, tačiau konstatavo tokio mažinimo neteisėtumą tiek, kiek jis buvo neproporcingas, todėl pareiškėjų lūkestis, kad bus kompensuoti visi jų patirti praradimai, negali būti laikytinas teisėtu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams E. C., D. M., V. V., V. O., A. C., R. Š., L. L., N. N., D. K., D. G., D. S., D. K., G. B., L. L., Z. V., A. B., A. B., D. V., V. R., L. K., A. R. ir E. D. (karjeros valstybės tarnautojams) 2009–2013 metais dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, pareiškėjai ginčo laikotarpiu ėjo 8–17 kategorijos karjeros valstybės tarnautojų pareigas Klaipėdos AVMI, daliai pareiškėjų buvo suteiktos kvalifikacinės klasės. Pareiškėjai skunde, prašydami priteisti jiems 2009–2013 metais susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, teigė, kad Lietuvos valstybė ginčo laikotarpiu pažeidė pareiškėjų teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, todėl privalo išmokėti dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų nuostatų taikymo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, nes pagal Grąžinimo įstatymą bus grąžinta tik maža neišmokėto darbo užmokesčio dalis arba praradimai iš viso nebus kompensuoti. Atsakovai atsiliepime į skundą nurodė, kad Klaipėdos AVMI ginčo laikotarpiu pareiškėjams mokėjo sumažintą darbo užmokestį, nes vykdė tuo metu galiojusius įstatymus. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skunde, atsakovų atsiliepime į skundą nurodytus argumentus, sprendė, kad pareiškėjų praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam Grąžinimo įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimų priteisti ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, todėl skundą atmetė.

Dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą pateikė pareiškėjai, kurie tvirtina, kad Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas. Apeliacinis skundas taip pat grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai taikė teisės aktus, nevisapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes, netinkamai taikė teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Kaip jau minėta, pareiškėjai šioje byloje savo reikalavimus priteisti teismo sprendimu darbo užmokesčio nepriemoką grindė tuo, kad Grąžinimo įstatyme yra nustatytas neteisingas kompensavimo mechanizmas, pagal kurį jiems bus grąžinta tik dalis ginčo laikotarpiu susidariusios atlyginimo nepriemokos arba praradimai iš viso nebus kompensuoti. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3913-756/2016). Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjams teko pareiga įrodyti, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą ir dėl to darbo užmokesčio nepriemoka (jos dalis) turėjo (turi) būti priteista teismo sprendimu.

Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėmis taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek proceso teisės normas. Tačiau pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė skundo reikalavimus priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, pirmiausia akcentuoja, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimuose konstatavo, kad dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas. Pareiškėjų pozicija, kad jiems turi būti grąžinta visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis ir ši suma sumokama iš karto, prieštarauja Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo išaiškinimams, t. y. pareiškėjai negalėjo įgyti teisėto lūkesčio, kad jiems bus kompensuoti visi praradimai, patirti ginčo laikotarpiu.

Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nustatė šiai bylai teisingai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjų (karjeros valstybės tarnautojų) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose, kuriose buvo prašoma priteisti teismo sprendimu per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, vadovavosi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimuose ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktais išaiškinimais. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas reikalavimus priteisti ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, padarė klaidą, t. y. kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai taikė materialiosios ar proceso teisės normas.

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas, be kita ko, pabrėžė, jog praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą, t. y. juose nėra nurodyta, kad būtent teismas turi nustatyti tą proporciją, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.

Taigi asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2015 m. birželio 30 d. Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, nagrinėjamu atveju rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose suformuota praktika, pagal kurią valstybės tarnautojų 2009–2013 metais dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai pripažintų prieštaraujančiomis Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų taikymo susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka nėra priteisiama teismo sprendimu, nurodant jog praradimų kompensavimo mechanizmas yra nustatytas Grąžinimo įstatyme.

Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjų reikalavimus priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (žr., pvz., 2016 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-90-822/2016; 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-552/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1653-575/2017 ir šiuose procesiniuose sprendimuose nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką). Pareiškėjų teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Patys pareiškėjai pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose, kuriose ginčas kilo dėl analogiškų santykių. Pareiškėjai nepagrįstai teigia, kad nurodytose bylose ir pareiškėjų skunde suformuluoti reikalavimai skiriasi iš esmės, nes visais atvejais buvo suformuluoti reikalavimai priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokestį (jo dalį). Pareiškėjų akcentuojama aplinkybė, kad nei vienoje iš pirmosios instancijos teismo nurodytų bylų pareiškėjai neginčijo Grąžinimo įstatymo teisėtumo ir atitikimo Konstitucijai ar grąžintinų sumų dydžio, nesudaro nei faktinio, nei teisinio pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjų skundą, nepagrįstai rėmėsi nurodytose bylose suformuota praktika. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjai be teisėto pagrindo tvirtina, jog nagrinėjamu atveju turėtų būti daroma išimtis ir pareiškėjams teismo sprendimu priteista visa ginčo laikotarpiu susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka.

Kaip jau minėta, pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo priteisti jiems ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, nes Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas nėra teisingas. Dėl to pareiškėjai prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Grąžinimo įstatymo nuostatos (2 straipsnio 2 dalis), kuriomis ribojami dėl ekonomikos krizės pareiškėjų patirti praradimai, neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad nuosavybė neliečiama.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai ir kt.).

Pažymėtina, kad pareiškėjai, siekdami pagrįsti savo abejonę dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai, nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, jog byla būtų teisingai išnagrinėta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjų išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, sprendžia, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjų iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams, turi būti tenkinamas pareiškėjų prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.

Šioje nutartyje jau buvo nurodyti argumentai, dėl kurių pareiškėjų pozicija dėl visos ginčo laikotarpiu neišmokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo jai yra nepagrįsta. Įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas ir kokia atlyginimo dalis dėl ekonomikos krizės buvo sumažinta neproporcingai, todėl turi būti grąžinta (kompensuota). Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime paminėjo toje konstitucinės justicijos byloje pateiktą Lietuvos Respublikos finansų ministro Rimanto Šadžiaus raštą, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad 2009 metais dėl atlyginimų mažinimo sutaupyta apie 11 mln. Lt, o kiekvienais paskesniais metais (įskaitant 2013 metus) – apie 112 mln. Lt; siekiant per metus sutaupyti 112 mln. Lt valstybės biudžeto lėšų, darbuotojų darbo metinį užmokesčio fondą būtų reikėję tolygiai mažinti: 2009 metais – apie 2 proc., kiekvienais paskesniais metais – apie 4,5 proc. Pažymėtina, kad šiuos apskaičiavimus Konstitucinis Teismas pakartojo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime. Jais yra remiamasi ir Grąžinimo įstatyme, kurio preambulėje nurodyta, kad Seimas šį įstatymą priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus.

Skaičiavimai, kokia darbo užmokesčio dalis pareiškėjams ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta ir kokia neišmokėto darbo užmokesčio dalis grąžintina pagal Grąžinimo įstatymą, bei aplinkybė, kad pagal Grąžinimo įstatymą pareiškėjams apskaičiuota grąžintina darbo užmokesčio dalis yra daug mažesnė už neišmokėtą dalį, pati savaime neleidžia abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatytų nekompensuojamų valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (atlyginimo) procentų (2 ir 4,5) atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams ir nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, jog byla būtų teisingai išnagrinėta. Kaip minėta, kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis, todėl taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama.

Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A-2188-552/2016; Nr. A-1177-575/2017; Nr. A-1629-575/2017; kt.). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjų prašymo šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjų apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų E. C., D. M., V. V., V. O., A. C., R. Š., L. L., N. N., D. K., D. G., D. S., D. K., G. B., L. L., Z. V., A. B., A. B., D. V., V. R., L. K., A. R. ir E. D. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė