2019-09-12 Nr. AB-17246-3-61-3-01392-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-5033-525/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01392-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K.-K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K.-K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. K.-K. (toliau – ir pareiškėjas) 2019 m. balandžio 9 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2019 m. kovo 22 d. sprendimą „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ Nr. (15/6-11)12PR-35 ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį.

2. Pareiškėjas teigė savo prašymą suteikti prieglobstį grindęs tuo, jog dėl netradicinės seksualinės orientacijos (homoseksualus asmuo) jis kilmės valstybėje ((duomenys neskelbtini)) buvo du kartus sumuštas, atleistas iš darbo, milicijos pareigūnai lankėsi jo motinos namuose, jis bijojo kreiptis pagalbos į policijos pareigūnus. Manė, kad atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam atliko paviršutiniškai, t. y. faktines aplinkybes ištyrė izoliuotai, nevertindamas jų visumos ir atsiribodamas nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, todėl padarė nepagrįstas išvadas 2019 m. kovo 22 d. išvadoje Nr. (15/6-11)13PR-35RN „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Išvada).

Pareiškėjas nesutiko su atsakovo vertinimu, kad jis yra linkęs sukčiauti ir sąmoningai teikti tikrovės neatitinkančius duomenis, ir paaiškino, kad jo dokumentuose pavardė rašoma skirtingai ((duomenys neskelbtini) kalba – „K.“, (duomenys neskelbtini) kalba – „K.“, pase lotyniškomis raidėmis – „K.“), pareiškėjas savo pavardę sutapatino su motinos pavarde – K.. Pareiškėjas tvirtino, kad atsakovas jo teiginius apie seksualinę orientaciją atmetė remdamasis tik prielaidomis ir savo subjektyviu vertinimu, nes, pirma, kiekvieno asmens homoseksualumo atradimas yra individuali patirtis, kuri negali būti vertinama kaip atitinkanti numatytus vertinimo kriterijus; antra, Y.

Y., su kuria darytos nuotraukos yra paskelbtos pareiškėjo Facebook paskyroje, tėra jo artima draugė, padėjusi jam šiuo sunkiu laikotarpiu ir jį palaikiusi; trečia, Facebook paskyroje nurodytas pareiškėjo statusas, kad yra santykiuose, skirtas siekiant apsaugoti jo šeimą (tiek buvusią sutuoktinę, tiek artimuosius) nuo apkalbų ir papildomų klausimų. Teigė, kad atsakovo abejonės dėl pateiktų medicininių dokumentų autentiškumo yra visiškai nepagrįstos, nes klinika, į kurią jis kreipėsi, savo paslaugų teikimo savaitgaliais visiškai nenutraukia ir teikia būtinąją pagalbą.

Remdamasis šiais argumentais, pareiškėjas tvirtino, kad atsakovas be pagrindo atsisakė jam suteikti pabėgėlio statusą. Be to, pareiškėjo nuomone, atsakovas jam nepagrįstai nesuteikė ir papildomos apsaugos, nes pareiškėjas turi visiškai pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėje jam gresia persekiojimas ir pavojus sveikatai bei diskriminacija dėl seksualinės orientacijos. Atsakovas nesurinko pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjas išsiuntimo į kilmės valstybę atveju nebus kankinamas, su juo nebus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar nebus žeminamas jo orumas, bei paneigiančių tikimybę, jog, pareiškėją išsiuntus į kilmės valstybę, jo teisės ir pagrindinės laisvės nebus pažeistos.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo pasakojimas nepasižymi pakankamu detalumu, o teikiami paaiškinimai yra itin lakoniški, padriki ir prieštaringi. Migracijos ir prašymų suteikti prieglobstį pateikimo skirtingose Europos Sąjungos valstybėse istorija charakterizuoja pareiškėją kaip galbūt piktnaudžiaujantį prieglobsčio suteikimo procedūromis, kuriomis jis siekia savo asmeninių tikslų, o ne tarptautinės apsaugos nuo kilmės valstybėje gresiančio persekiojimo. Pareiškėjo nurodytos priežastys, sąlygojančios jo baimę grįžti į kilmės valstybę, buvo atmestos dėl patikimumo stokos bei atsižvelgus į tai, kad jokių kitų tariamų ar realių grėsmių kilmės valstybėje pareiškėjas nenurodė, todėl konstatuota, kad jo baimė patirti jo nurodytus veiksmus nėra visiškai pagrįsta. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo nuomone, jog jo pasakojimas buvo atmestas remiantis vien prielaidomis ir subjektyviu situacijos vertinimu, ir akcentavo, kad Departamentas atliko išsamų pareiškėjo atvejo tyrimą bei Išvadoje nurodė pagrindus, kuriais remiantis jo pasakojimas buvo atmestas. Atsakovas atsiliepime į skundą apžvelgė Išvadoje nustatytas aplinkybes ir išdėstytus argumentus.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 21 d. sprendimu atmetė pareiškėjo V. K.-K. skundą.

6. Teismas nustatė, kad Departamentas, įvertinęs pareiškėjo pateiktą informaciją apie jo seksualinę orientaciją ir porą kartų pasitaikiusius užpuolimus, konstatavo, kad pareiškėjo pasakojimas nėra pakankamai išsamus ir nepasižymi pakankamu detalumu, o teikiami paaiškinimai itin lakoniški bei prieštaringi. Be to, prašymų suteikti prieglobstį pateikimo skirtingose Europos Sąjungos valstybėse istorija charakterizuoja pareiškėją kaip galbūt piktnaudžiaujantį prieglobsčio suteikimo procedūromis, kuriomis jis siekia savo asmeninių tikslų, o ne tarptautinės apsaugos nuo kilmės šalyje gresiančio persekiojimo. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo nurodytos priežastys, sąlygojančios jo baimę grįžti į kilmės valstybę, buvo atmestos dėl patikimumo stokos, bei į tai, kad jokių kitų tariamų ar realių grėsmių kilmės valstybėje pareiškėjas nenurodė, atsakovas konstatavo, jog pareiškėjo baimė patirti jo nurodytus veiksmus nėra visiškai pagrįsta, t. y. „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta ir pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo kriterijų.

7. Teismas pažymėjo, kad kankinimai, nežmoniškas elgesys, mirties bausmė arba egzekucija savaime prilygsta persekiojimo veiksmams, tačiau pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų persekiojimas (bet kokie veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą), todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Remiantis Departamento turima informacija, (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Taigi, pareiškėjui pagrįstai nesuteikta papildoma apsauga.

8. Teismo vertinimu, atsakovas atliko išsamų pareiškėjo atvejo tyrimą ir konstatavo, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis buvo galbūt persekiojimas, paremti bendro pobūdžio teiginiais. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad per apklausą pateikti pareiškėjo paaiškinimai nebuvo išsamūs ir detalūs, o jo pasakojimas apsiribojo bendro pobūdžio informacija. Dauguma atsakymų pasižymėjo bendru (duomenys neskelbtini) politinės situacijos apibūdinimu bei žymiausių įvykių (duomenys neskelbtini) nupasakojimu. Paklaustas, kodėl nori išvykti iš kilmės šalies, pareiškėjas nurodė, kad jam nepatinka politika (duomenys neskelbtini). Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo atvejį visų tyrimo metu surinktų duomenų visumoje, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo pateikta informacija apie jo patirtį, susijusią su jo tapatybės pripažinimu, buvo neišsami ir abstraktaus pobūdžio. Be to, teismas atkreipė dėmesį į atsakovo pateiktą informaciją, kuri tiesiogiai nesisieja su prašymo suteikti prieglobstį materialiniais faktais, bet yra aktuali vertinant bendrąjį prieglobsčio prašytojo patikimumą, t. y. kad pareiškėjas prieglobsčio Europos Sąjungoje prašosi jau devintą kartą. Pareiškėjas, pateikęs praeitus prieglobsčio prašymus, ne visada sulaukdavo galutinio sprendimo byloje ir išvykdavo iš šalies į kitą Europos Sąjungos valstybę narę, kurioje pateikdavo naują prieglobsčio prašymą. Tarp prašymų skirtingose valstybėse pateikimo, nepaisant tariamo pavojaus kilmės valstybėje, pareiškėjas grįždavo į (duomenys neskelbtini). Teismas taip pat sutiko su atsakovo vertinimu, jog, nors tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjas patyrė fizinius kūno sužalojimus, tačiau pareiškėjo pateikta 2018 m. sausio 21 d. medicininės pažymos nuotrauka (ne originali pažyma) kelia pagrįstų abejonių dėl joje pateiktos informacijos tikrumo ir autentiškumo.

9. Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas, prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu vertindamas, ar pareiškėjui gali būti suteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga), atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius. Visos pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, todėl ginčijamu sprendimu pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjo situacija neatitinka Įstatyme numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų. Sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, jis pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Taigi, nėra pagrindo tokį Sprendimą panaikinti ir, atitinkamai, tenkinti išvestinį skundo reikalavimą – įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį.

III. 10. Pareiškėjas V. K.-K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

11. Pareiškėjas apžvelgia Išvadoje ir skundžiamame teismo sprendime konstatuotas aplinkybes, pakartoja skunde išdėstytus argumentus. Teigia, kad teismas nepagrįstai apsiribojo tik atsakovo pateiktais argumentais, nepasisakydamas dėl pareiškėjo pateiktų motyvų pagrįstumo.

12. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

13. Atsakovas pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus. Mano, kad skundžiamas teismo sprendimas priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visus byloje pateiktus duomenis ir padarius pagrįstas išvadas, o pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai yra nepagrįsti ir deklaratyvūs, apeliacinis skundas grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir skundas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2019 m. kovo 22 d. sprendimo „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ Nr. (15/6-11)12PR-35.

15. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

16. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama bylos šalių išsakytus argumentus dėl ginčo esmės, byloje surinktus įrodymus, nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija ir pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybės bei jų teisiniam įvertinimui.

18. Teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą aptartu įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai, objektyviai ir nešališkai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas ir byloje nustatytas faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, nėra pagrindas spręsti, jog teismo priimtas sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas ir nemotyvuotas.

19. UTPĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

20. UTPĮ 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

21. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

22. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

23. Remiantis Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 įsakymu Nr. IV-I31 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau - Tvarkos aprašas) 116 punktu, vertinant prieglobsčio prašytojo teiginių patikimumą, pirmiausia nustatoma, ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys, kurie yra tiesiogiai susiję su Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytais prieglobsčio suteikimo kriterijais ir yra esminiai vertinant prašymą suteikti prieglobstį, laikytini atitinkančiais tikrovę. Prieglobsčio prašytojo pateiktų duomenų, nepatvirtintų rašytiniais įrodymais, patikimumas vertinamas atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra išsamus ir pasižymi pakankamu detalumu; ar prieglobsčio prašytojo žodžiu ir raštu pateikti duomenys yra nuoseklūs ir neprieštaringi; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja jo šeimos narių arba kitų liudytojų pateiktai informacijai; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomiems faktams. Vertindamas prieglobsčio prašytojo pateiktų duomenų patikimumą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi tikimybių pusiausvyros principu, t. y. nustato, ar kiekviena prieglobsčio prašytojo nurodyta esminė aplinkybė, kuri nėra patvirtinta rašytiniais įrodymais, yra labiau tikėtina negu netikėtina. Visi prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys vertinami racionaliai, visapusiškai ir objektyviai, o jų pripažinimas nepatikimais negali būti grindžiamas subjektyviomis prielaidomis arba intuicija. Jeigu visi ar tam tikri prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys paneigiami arba pripažįstami nepatikimais, jie yra atmetami ir toliau nenagrinėjami. Prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys, kurie yra patvirtinti rašytiniais įrodymais arba pripažįstami patikimais, laikomi nustatytais faktais. Jeigu prieglobsčio prašytojo pasakojimas iš esmės yra nuoseklus ir patikimas, prieglobsčio prašytojui taikomas abejonės privilegijos principas, t. y. tam tikros abejonės dėl prieglobsčio prašytojo pateiktų duomenų, kurie nebuvo atmesti, vertinamos jo naudai ir netrukdo laikyti tokius duomenis nustatytais faktais.

24. Nagrinėjamoje byloje įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių buvo prašoma suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą, teisės aktus, reglamentuojančius pabėgėlio statuso ir papildomos garantijos suteikimą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių atsakovas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą. Pažymėtina, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą ir spręsdamas klausimą, susijusį su pareiškėjo visiškai pagrįstos baimės nustatymu, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą.

25. Pareiškėjo ginčijamame Sprendime nustatyta, kad prieglobsčio prašytojo baimė dėl persekiojimo nėra pagrįsta, pareiškėjui netaikytina abejonės privilegija, todėl nėra pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1–2 dalyje nurodyti veiksmai, prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje taip pat nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį grindžiamas bendro pobūdžio, abstrakčiais teiginiais apie padėtį (duomenys neskelbtini), mitais apie homoseksualumą, kritiškai įvertinta pareiškėjo pateikta medicininė pažyma.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus (iš jų ir pareiškėjo paaiškinimus), apeliacinio skundo argumentus, atsižvelgdama į byloje nustatytus faktus dėl pareiškėjo pavardės nevienkartinį keitimą, pareiškėjo anksčiau kitose valstybėse teiktus prašymus dėl pabėgėlio statuso suteikimo, atsakovo pateiktus paaiškinimus dėl pareiškėjo pateiktos medicininės pažymos abejotino autentiškumo, pritaria tiek atsakovo, tiek pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad pareiškėjas nepateikė patikimos informacijos, leidžiančios spręsti, jog jis atitinka pabėgėlio statusui taikytinas nuostatas. Pareiškėjas prašymo suteikti prieglobstį negrindė aplinkybėmis dėl pilietybės, tautybės ar dėl politinių įsitikinimų.

27. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo poziciją, kad pareiškėjo teiginiai apie jo netradicinę seksualinę orientaciją bei apie persekiojimo epizodus nėra patikimi, juos paneigia paties pareiškėjo internetiniuose tinklaraščiuose pateikta informacija, todėl nelaikytini nustatytais faktais. Darytina išvada, kad pareiškėjas nepagrindė savo prašymo suteikti prieglobstį, byloje nenustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmes valstybėje jam grėstų jo nurodyti veiksmai – persekiojimas dėl jo homoseksualumo, dėl ko pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio reikalavimų ir jam pabėgėlio statusas nesuteiktinas.

28. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ši nuostata aiškinama taip, kad pagal Įstatymą papildoma apsauga asmeniui gali būti suteikiama ir dėl bendros situacijos kilmės valstybėje, kuri nulemia individualios ir pakankamai rimtos grėsmės jam atsiradimą (žr., pvz., 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010). Atsižvelgiant į atsakovo surinktą informaciją apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, kurioje pareiškėjas gyveno, taip pat į tai, kad pareiškėjas pateikė tik abstrakčius, nekonkretizuotus teiginius apie galimas grėsmes grįžus į kilmės valstybę, kurios nėra susijusios su Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytomis aplinkybėmis, šiuo atveju nėra pagrindo spręsti apie individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui.

29. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, dar kartą pakartoja savo argumentus, kuriuos buvo nurodęs atsakovui ir pirmosios instancijos teismui.

30. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

31. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

32. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K.-K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius