2020-05-13 Nr. AB-9518-3-61-3-01048-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2890-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01048-2019-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.10; 51.9; 61

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos banko apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. R. skundą atsakovui Lietuvos bankui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. R. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos banko (toliau – ir atsakovas) valdybos 2019 m. vasario 14 d. nutarimą Nr. 03-52 „Dėl kompensacijos“ (toliau – ir Nutarimas) bei įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui 34 884,30 Eur piniginę kompensaciją, nurodytą pinigų sumą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pervedant į pareiškėjo banko sąskaitą, ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 1996 m. kovo 1 d. buvo paskirtas Lietuvos banko (duomenys neskelbtini) departamento direktoriumi, nuo 1996 m. birželio 1 d. buvo paskirtas Lietuvos banko (duomenys neskelbtini) departamento (toliau – ir Departamentas) direktoriumi.

3. Pareiškėjas teigė, kad pagal galiojančius teisės aktus pareiškėjo prašymas dėl kompensacijos išmokėjimo atitiko visas sąlygas. Teigė, kad Nutarime atsakovo nurodomi dokumentai negalėjo būti pagrindas atsisakyti išmokėti kompensaciją, kadangi šie teisės aktai nėra paskelbti teisės aktų nustatyta tvarka. Teigė, kad nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl kompensacijos išmokėjimo buvo vadovaujamasi ne galiojančiomis teisės normomis, o metodikomis bei rekomendacijomis. Lietuvos banko valdybai priimant Nutarimą, buvo šiurkščiai pažeisti teisėtumo, įstatymo viršenybės, skaidrumo, objektyvumo, nešališkumo, gero administravimo ir kiti bendrieji teisės principai. Manė, kad atsakovas nepagrįstai vadovavosi 1998 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 224 „Dėl Bazelio bankų priežiūros komiteto patvirtintų Pagrindinių efektyvios bankų priežiūros principų įgyvendinimo“, kadangi jis nenustato jokių teisių ir pareigų Lietuvos banko tarnautojams.

4. Pareiškėjas teigė, kad aplinkybė, jog pareiškėjas buvo atleistas iš Departamento direktoriaus pareigų, neturi reikšmės, taikant ir aiškinant Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo (toliau – ir Lietuvos banko įstatymas) 45 straipsnio 2 dalies imperatyvias nuostatas dėl kompensacijos išmokėjimo. Pažymėjo, kad jo atžvilgiu iškeltoje baudžiamojoje byloje pareiškėjas buvo išteisintas. Teismų priimti išteisinamieji ir įsiteisėję nuosprendžiai reiškia, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir nebuvo įrodyta, kad pareiškėjas dalyvavo padarant jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Pažymėjo, kad teismų nuosprendžiuose yra konstatuota, kad pareiškėjas savo darbines funkcijas atliko tinkamai ir sąžiningai, t. y. nepiktnaudžiavo tarnyba ir tinkamai atliko tarnybines pareigas. Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnis nenumato jokių išlygų ir / ar išimčių, kurios sudarytų Lietuvos bankui pagrindą neišmokėti kompensacijos pareiškėjui, kaip buvusiam Lietuvos banko darbuotojui.

5. Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Nurodė, kad pareiškėjas 2011 m. lapkričio 29 d. buvo atleistas iš darbo Lietuvos banke už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Pareiškėjas Lietuvos banko valdybos pirmininko 2011 m. lapkričio 29 d. įsakymą apskundė teismui. Teismai pripažino, kad pareiškėjas iš darbo atleistas teisėtai bei pagrįstai. Nurodė, kad dėl pareiškėjo veiklos dirbant Lietuvos banke, pareiškėjo atžvilgiu buvo iškelta baudžiamoji byla pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 1 dalį ir 229 straipsnį. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A12-626/2017 bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartimi pareiškėjas buvo išteisintas. Nurodė, kad, teismams priėmus pareiškėją išteisinantį nuosprendį, pareiškėjas siekė atnaujinti civilinės bylos dėl jo atleidimo nagrinėjimą, tačiau byla nebuvo atnaujinta. Pažymėjo, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais pareiškėjas buvo pripažintas nekaltu dėl nusikaltimo padarymo, bet pripažinta, kad jis padarė šiurkščius darbo pareigų pažeidimus.

7. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad teisės aktuose yra įtvirtintas bendras principas, jeigu nėra paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis pats moka už advokato teisines paslaugas ar jo sutikimu – kiti asmenys. Iš valstybės šios išlaidos gali būti priteisiamos tik tokiu atveju, jeigu įrodomi neteisėti valstybės tarnautojų (šiuo atveju ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo) veiksmai.

8. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos banko įstatymo projekto aiškinamajame rašte išlaidų kompensavimo pagrįstumas nepateikiamas, todėl nėra aišku, kodėl iš valstybės turto turėtų būti kompensuojama asmenims, kurie įtariami padarę nusikalstamas veikas ar administracinės teisės pažeidimus. Taip pat pažymėjo, kad iš Lietuvos banko įstatymo nuostatų nėra aišku, kokias konkrečiai Lietuvos banko tarnautojų išlaidas Lietuvos bankas turėtų kompensuoti. Teigė, kad Lietuvos banko įstatymo nuostatos dėl kompensacijų mokėjimo sudaro galimybę darbuotojams gauti dvigubą kompensaciją – iš Lietuvos banko ir iš bylą pralaimėjusios šalies.

9. Atsakovas rėmėsi nacionaliniais ir tarptautiniais teisės aktais, reglamentuojančiais bankų priežiūros institucijų darbuotojų pareigą veikti sąžiningai. Teigė, kad nepaisant to, kad Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnyje tiesiogiai lingvistiškai nėra įtvirtinta sąlyga dėl sąžiningo bei tinkamo Lietuvos banko tarnautojo veikimo, atliekant priežiūros funkcijas, tačiau, šią normą analizuojant lingvistiniu, sisteminiu, teleologiniu, istoriniu aiškinimo metodais, atsižvelgiant į ex injuria jus non oritur (iš neteisės teisė nekyla) principą, konstatuotina, kad kompensacija turėtų būti mokama tik tokiu atveju, kai Lietuvos banko tarnautojo veika atitinka sąžiningo bei tinkamo veikimo kriterijus.

10. Atsakovas teigė, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra konstatuota, kad pareiškėjo darbo drausmės pažeidimai Lietuvos banko buvo pagrįstai įvertinti šiurkščiais ir leido skirti pareiškėjui griežčiausią drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo. Teigė, kad pareiškėjo veiksmai, vykdant jam pavestas pareigas, negali būti laikomi kaip atitinkantys sąžiningą, tinkamą bei teisėtą veikimą. Teigė, kad dėl pareiškėjo atliktų pažeidimų faktiškai kilo didelės neigiamos pasekmės, todėl kompensacijos mokėjimas jam neatitiktų bendrųjų teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų bei Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio tikslo bei tikrosios normos prasmės.

11. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo pateikti dokumentai nėra tinkami siekiant pagrįsti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas baudžiamojoje byloje. Atsakovas taip pat prašė taikyti ieškinio senatį.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, panaikino Nutarimą ir įpareigojo atsakovą išmokėti pareiškėjui 34 884,30 Eur piniginę kompensaciją per vieną mėnesį nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 853,54 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalimi, 2018 m. lapkričio 7 d. kreipėsi į Lietuvos banką su prašymu dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo. Pareiškėjas 2018 m. lapkričio 7 d. prašyme nurodė, kad jo atžvilgiu vykusioje baudžiamojoje byloje jis buvo išteisintas, todėl prašo atsakovą išmokėti jam kompensaciją dėl jo patirtų bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas pateikė pareiškėjui 2018 m. gruodžio 4 d. raštą Nr. S 2018/(4.2-0400)-12-6307, kuriame prašė patikslinti pareiškėjo pateiktus duomenis apie jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas 2019 m. sausio 15 d. pateikė Lietuvos bankui prašymą dėl kompensacijos išmokėjimo, kuriame nurodė papildomus paaiškinimus bei papildomus dokumentus. Lietuvos banko valdyba Nutarimu nutarė nemokėti pareiškėjui 34 884,30 Eur dydžio kompensacijos už turėtas advokato teisinės pagalbos išlaidas dėl jam iškeltos baudžiamosios bylos.

14. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalimi, nurodė, kad pareiškėjas, kaip buvęs Departamento direktorius, turi teisę gauti kompensacija, jeigu jis patyrė išlaidas susijusias su baudžiamosios bylos, kuri buvo iškelta dėl jo vykdytos tarnybos Lietuvos banke, nagrinėjimu.

15. Iš teismų sistemos Liteko duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėta baudžiamoji byla, jis buvo įtariamas vykdant Departamento direktoriaus pareigas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalyje (piktnaudžiavimas tarnyba) ir 229 straipsnyje (tarnybos pareigų neatlikimas). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 5 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-111-295/2014 pripažino pareiškėją kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalį ir jam paskyrė 200 MGL (26 000 Lt) dydžio baudą. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą Nr. 1A-15-200/2015, 2015 m. kovo 13 d. nutartimi K. R. apeliacinį skundą atmetė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. sausio 15 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-64-139/2016 tenkino K. R. kasacinį skundą ir baudžiamąją bylą grąžino nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Vilniaus apygardos teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1A-12-626/2017 2017 m. gruodžio 28 d. priėmė nuosprendį, kuriuo K. R. išteisino pagal Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalį ir 229 straipsnį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. spalio 24 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 236-628/2018 atmetė Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros kasacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nuosprendį paliko nepakeistą.

16. Esant šioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad baudžiamojoje byloje, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl to, ar pareiškėjas, atlikdamas Departamento direktoriaus pareigas, piktnaudžiavo tarnyba ir neatliko tarnybos pareigų (pareiškėjas buvo kaltinamas dėl nusikalstamų veikų, numatytų Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalyje ir 229 straipsnyje), pareiškėjas buvo pripažintas nekaltu dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo.

17. Teismas pažymėjo, kad galiojantis teisinis reglamentavimas aiškiai, nedviprasmiškai ir tiksliai nustato asmens (buvusio ar esamo Lietuvos banko darbuotojo) teisę gauti kompensaciją dėl išlaidų, susijusių su baudžiamosios bylos nagrinėjimu. Atsakovas atsiliepime ir Nutarime iš esmės akcentavo aplinkybę, kad pareiškėjas Departamento direktoriaus pareigas atliko nesivadovaudamas sąžiningumo principu, rėmėsi teisės aktais, nustatančiais Lietuvos banko darbuotojų elgesio reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje nėra nustatytas reikalavimas, kad kompensacija asmeniui gali būti mokama tik tuo atveju, kai Lietuvos banko darbuotojas elgėsi sąžiningai. Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas baigtinis sąrašas sąlygų, kuriems esant išmokama kompensacija. Šios bylos dalykas nėra įvertinti pareiškėjo veiksmus, dėl kurių jis buvo atleistas iš Departamento direktoriaus pareigų. Šios aplinkybės buvo vertintos civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiama dėl pareiškėjo atleidimo iš Departamento direktoriaus pareigų. Minėtoje civilinėje byloje buvo pripažinta, kad pareiškėjas iš Departamento direktoriaus pareigų buvo atleistas teisėtai. Šios bylos dalykas taip pat nėra vertinti aplinkybes dėl to, kokiu pagrindu pareiškėjas buvo išteisintas dėl nusikalstamų veikų, numatytų Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalyje ir 229 straipsnyje, padarymo, kadangi tokio pobūdžio kriterijai nėra nustatyti Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašo kompensacijos dėl išlaidų, patirtų baudžiamojoje byloje, o ne civilinėje byloje. Aplinkybė, kad pareiškėjo ieškinys civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl jo atleidimo iš pareigų teisėtumas, nebuvo tenkintas, šiuo atveju nėra reikšminga, kadangi galiojantis teisinis reglamentavimas suteikia asmeniui teisę reikalauti kompensacijos baudžiamojoje byloje, nepriklausomai nuo civilinės bylos baigties. Šiuo atveju pareiškėjas atsakovui teiktame prašyme prašo kompensuoti tik tas išlaidas, kurios yra susijusios su baudžiamosios bylos nagrinėjimu.

18. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pateikė atsakovui prašymą Lietuvos banko valdybos 2004 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 44 patvirtintos Kompensacijos, numatytos Lietuvos banko įstatymo 461 straipsnio 2 dalyje, išmokėjimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) nustatyta tvarka, jo pateiktas prašymas atitinka Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalies nuostatas.

19. Atsižvelgus į galiojantį teisinį reglamentavimą ir baudžiamojoje byloje priimtus teismų procesinius sprendimus, teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju yra Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos, suponuojančios pareiškėjo teisę į jo baudžiamojoje byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų kompensavimą.

20. Teismas pažymėjo, kad Taisyklių nuostatos suteikia atsakovui diskrecijos teisę spręsti dėl kompensacijos išmokėjimo. Tačiau atsakovas, naudodamasis jam suteikta diskrecijos teise, negali pažeisti ar nesivadovauti imperatyviomis teisės normomis. Lietuvos banko įstatyme esant aiškiai įtvirtintoms nuostatoms dėl išlaidų, susijusių su baudžiamųjų bylų nagrinėjimu, kompensavimu, atsakovas šių Lietuvos banko įstatymo nuostatų negali aiškinti taip, kad iš esmės paneigtų asmens teisę gauti kompensaciją pagal Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalies nuostatas.

21. Atsakovas tiek Nutarime, tiek atsiliepime teismui vadovavosi įvairiais dokumentais, susijusiais su Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalimi. Teismas pažymėjo, kad viešojoje teisėje galioja plečiamojo viešosios teisės normų aiškinimo ribojimas. Šiuo atveju Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje yra pateikta imperatyvi ir aiški teisės akto nuostata, kuri suteikia buvusiems ir / ar esamiems Lietuvos banko darbuotojams teisę gauti kompensaciją už išlaidas, patirtas dėl baudžiamosios bylos nagrinėjimo. Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje nėra pateikta sąlyga, kad kompensacija mokama tik nustačius Lietuvos banko darbuotojo sąžiningumą.

22. Atsakovas atsiliepime bei atsakovo atstovai teismo posėdžio metu pažymėjo, kad pareiškėjo nurodomų išlaidų baudžiamojoje byloje dydis yra neproporcingas, pareiškėjo pateikti duomenys turi trūkumų. Teismas pažymėjo, kad tokio pobūdžio aplinkybių Lietuvos bankas Nutarime nenagrinėjo ir dėl jų nepasisakė. Atsakovas 2018 m. gruodžio 4 d. rašte Nr. S 2018/(4.2-0400)-12-6307 pareiškėjo prašė patikslinti aplinkybes bei pateikti papildomus duomenis dėl patirtų išlaidų pagrindimo. Pareiškėjas 2019 m. sausio 15 d. pateikė Lietuvos bankui prašymą dėl kompensacijos išmokėjimo, kuriame nurodė papildomus paaiškinimus dėl reikalavimo išmokėti piniginę kompensaciją, bei papildomus dokumentus. Atsakovas Nutarimą priėmė po to, kai gavo pareiškėjo 2019 m. sausio 15 d. pateiktą prašymą bei papildomus dokumentus, tačiau Nutarime nenurodė, kad pareiškėjo pateikti duomenys nėra pakankami ar patirtų išlaidų dydis yra neproporcingas. Atsižvelgęs į tai, teismas vertino, kad atsakovas, priimdamas Nutarimą, vertino visą teisinę medžiagą, įskaitant ir pareiškėjo pateiktus dokumentus dėl patirtų išlaidų.

23. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad teismas nėra įgalintas atsižvelgti į skundžiamų teisės aktų priėmimo pagrindų papildymus, teikiamus atsiliepimų ar kitokių procesinių veiksmų metu, jei tie papildymai savo esme yra visiškai nauji teisės aktų priėmimo pagrindimo pagrindai.

24. Teismas nustatė, kad byloje yra pateikti pareiškėjo patirtas išlaidas pagrindžiantys dokumentai: pinigų priėmimo kvitai, pareiškėjas taip pat pateikė jam išrašytas PVM sąskaitas faktūras už suteiktas teisines paslaugas baudžiamojoje byloje. Esant šioms aplinkybėms ir atsižvelgus į tai, kad Nutarime nėra konstatuoti pareiškėjo pateiktų dokumentų neatitikimai teisės aktų reikalavimams, teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad pareiškėjo pateikti dokumentai yra atitinkami ir / ar jie nepagrindžia jo turėtų išlaidų dydžio baudžiamojoje byloje. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad atsakovo argumentai dėl patirtų išlaidų proporcingumo ir pateiktų dokumentų netinkamumo yra nepagrįsti.

25. Dėl atsakovo prašymo taikyti ieškinio senaties terminą, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.124 straipsnio, 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalių, 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Pažymėjo, kad, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, pareiškėjas turi teisę į kompensaciją už patirtas išlaidas nagrinėjant baudžiamąją bylą tuo atveju, jeigu buvo priimtas galutinis teismo sprendimas, kuriuo jis pripažintas nekaltu. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. spalio 24 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 236-628/2018 atmetė Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros kasacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nuosprendį paliko nepakeistą. Taigi nuo 2018 m. spalio 24 d. pareiškėjas žinojo, jog turi teisę gauti kompensaciją už patirtas išlaidas nagrinėjant baudžiamąją bylą. Pareiškėjas skundą teismui pateikė 2019 m. kovo 18 d., taigi nepraleido atsakovo nurodyto trejų metų ieškinio senaties termino.

26. Teismas nustatė, kad Nutarimas neatitinka Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalies, todėl yra pagrindas panaikinti Nutarimą ir įpareigoti atsakovą išmokėti K. R. 34 884,30 Eur piniginę kompensaciją per vieną mėnesį nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos.

27. Dėl pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 ir 6 dalimis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija nuo 2015 m. kovo 19 d.) (toliau – ir Rekomendacijos). Teismas nusprendė, kad pareiškėjui maksimaliai gali būti priteisiamos 1 853,54 Eur (1 212,88 Eur + 252,54 Eur + 388,12 Eur) dydžio bylinėjimosi išlaidos.

III. 28. Atsakovas Lietuvos bankas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. Taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą išaiškinimo, ar Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2–3 dalys neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam visų asmenų lygybės prieš įstatymą principui.

29. Atsakovo nuomone, sąžiningumo kriterijaus, kaip būtinosios sąlygos siekiant gauti kompensaciją, reikalavimas nėra plečiamas teisės normų aiškinimas – priešingai, tai yra tikrosios teisės normų reikšmės nustatymas. Be to, tokia teismo išvada, kad nesąžiningas asmuo turi teisę į kompensaciją, prieštarautų principui, kad iš neteisės neatsiranda teisė.

30. Atsakovo teigimu, neužtenka lingvistiškai išanalizuoti teisės normą, būtina naudoti sisteminį, bendrųjų teisės principų, loginį, teleologinį, įstatymų leidėjo ketinimų, precedentų, istorinį, lyginamąjį metodus. Net ir lingvistiškai aiškinant teisės normas (Lietuvos banko įstatymo 45 str., Taisyklės), jose minima apsauga taikoma tik tarnautojams, vykdant tarnybos pareigas, susijusias su finansų rinkos priežiūros atlikimu, padarytas veikas. Taigi, įtariama veika turi būti padaryta sąžiningai veikiant tarnybos interesais. Todėl minėta apsauga nėra taikoma, kai tarnautojas veikia ultra vires (viršijant įgaliojimus) ar piktnaudžiauja suteiktais įgaliojimais, elgiasi biurokratiškai.

31. Atsakovas, vadovaudamasis Baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 1 dalimi, CK 6.271 straipsnio 1, 4 dalimis, 6.272 straipsniu, nurodo, kad įstatymuose įtvirtintas bendras principas, jeigu nėra paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, kad baudžiamajame procese įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis pats moka už advokato teisines paslaugas. Iš valstybės šios išlaidos gali būti priteisiamos tik tokiu atveju, jeigu įrodomi neteisėti valstybės tarnautojų veiksmai, dėl kurių asmuo patyrė advokato teisinių paslaugų išlaidas. O Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnyje bei Taisyklėse nustatyta iš esmės skirtinga taisyklė, t. y. kompensacija išmokama nepaisant to, ar baudžiamąjį procesą vykdę ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuratūra ar teismas atliko neteisėtą veiką. Tokiu būdu analogiškoje situacijoje esantys asmenys yra vertinami nevienodai.

32. Atsakovas nurodo, kad vertinant Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio bei Taisyklių turinį sisteminiu, teleologiniu, istoriniu aiškinimo metodais konstatuotina, kad aptariamos normos tikslas (siekis) yra garantuoti Lietuvos banko nepriklausomumą ir priežiūros funkcijas atliekančių tarnautojų sąžiningą bei tinkamą, teisėtą veikimą. Todėl konstatuotina, kad diferencijuota teisinė apsauga pagal Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2–3 dalių tikslą turėtų būti taikoma tik Lietuvos banko tarnautojams, sąžiningai ir tinkamai atliekantiems / atlikusiems finansų rinkos priežiūrą.

33. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2–3 dalių nuostatos yra absoliučios. Tokiu būdu visų Lietuvos banko tarnautojų, vykdančių / vykdžiusių tarnybos pareigas, susijusias su finansų rinkos priežiūra, (ir sąžiningai atlikusių pareigas, ir jas atlikusių nesąžiningai) padėtis nepagrįstai vertinama vienodai, ir kartu nepagrįstai nesąžiningai, netinkamai vykdę tarnybos pareigas Lietuvos banko tarnautojai, vertinami skirtingai nuo kitų asmenų, nesant objektyvaus kriterijaus tokiai diferenciacijai.

34. Atsakovas mano, kad yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą išaiškinimo, ar Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2–3 dalys neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam visų asmenų lygybės prieš įstatymą principui. Atsakovo nuomone, nepaisant to, kad pačioje teisės normoje tiesiogiai lingvistiškai nėra įtvirtinta sąlyga dėl sąžiningo bei tinkamo Lietuvos banko tarnautojo veikimo, atliekant priežiūros funkcijas, tačiau šią normą analizuojant lingvistiniu, sisteminiu, teleologiniu, istoriniu aiškinimo metodais, atsižvelgiant į lygiateisiškumo principą, konstatuotina, kad kompensacija pagal Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnį ir Taisykles turėtų būti mokama, tik tokiu atveju, kai Lietuvos banko tarnautojo veika atitinka sąžiningo bei tinkamo veikimo kriterijus, t. y. sąžiningai nedelsusiems veikti, sąžiningai ėmusiems pakankamai griežtų, kiek konkrečioje situacijoje būtina, sprendimų ir priemonių.

35. Atsižvelgęs į teismų sprendimus atsakovas teigia, kad pareiškėjo veiksmai, vykdant jam pavestas pareigas, susijusias su AB banku (duomenys neskelbtini), negali būti laikomi kaip atitinkantys sąžiningą, tinkamą bei teisėtą veikimą. Kadangi įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra konstatuota K. R. drausminė atsakomybė dėl šiurkščių darbo pareigų pažeidimų, pasitikėjimo praradimas bei biurokratizmas darbo teisės kontekste, kompensacijos mokėjimas K. R. neatitiktų bendrųjų teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų, bei Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio bei Taisyklių tikslo bei tikrosios normų prasmės.

36. Lietuvos bankas pripažįsta, kad pačiame Nutarime tiesiogiai nepasisakė dėl aplinkybių, kad pareiškėjo prašoma priteisti kompensacijos dėl išlaidų baudžiamojoje byloje dydis yra neproporcingas, kad pareiškėjo pateikti duomenys turi trūkumų. Tačiau atsakovas nesutinka su teismo argumentais, kad dėl šių faktų administracinėje byloje apskritai negali būti nagrinėjami atsakovo argumentai dėl išlaidų neįrodymo ir kompensacijos dydžio proporcingumo.

37. Atsakovas, vadovaudamasis Taisyklių 4 punktu, nurodo, kad kompensacija gali būti mokama (priteisiama) tik tuo atveju, jeigu Lietuvos banko buvęs ar esamas tarnautojas faktiškai patyrė išlaidų ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus.

38. Kadangi nagrinėjamoje byloje pareiškėjas teismo prašė priteisti išlaidas dėl jo atžvilgiu iškeltos baudžiamosios bylos už vykdant tarnybos pareigas, susijusias su priežiūros funkcijų atlikimu, atliktas veikas, teismas privalėjo vertinti ir analizuoti, ar pareiškėjas iš tiesų faktiškai patyrė tokių išlaidų, kokio dydžio išlaidos yra patirtos ir ar jos proporcingos / adekvačios.

39. Atsakovas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad žalą (nuostolius) privalo įrodyti pareiškėjas, todėl jis turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus. Kadangi savo esme kompensacija yra darbuotojo patirta žala (nuostoliai), todėl ir ginčo pobūdžio bylose pareiškėjas, reikšdamas teismui atskirą reikalavimą dėl konkrečios kompensacijos priteisimo (ne tik priimto Lietuvos banko nutarimo panaikinimo), privalo įrodyti konkrečių išlaidų faktą ir dydį.

40. Atsakovo teigimu, pareiškėjo pateiktos PVM sąskaitų faktūros už teisines paslaugas, pinigų priėmimo kvitai turi trūkumų. Be to, įvertinus pareiškėjui priteistą kompensaciją (34 884,30 Eur), atsakovas mano, kad ji neatitinka protingumo, sąžiningumo, adekvatumo principų ir yra neproporcingai didelė.

41. Atsakovas teigia, kad Lietuvos banko tarnautojas ar jame dirbęs tarnautojas gali kreiptis dėl kompensacijos nepriklausomai nuo bylos stadijos: tuo atveju, jeigu byla nėra pabaigta, asmuo privalomai turi pateikti įsipareigojimą grąžinti jam išmokėtą kompensacijos sumą, jeigu būtų pripažintas kaltu nusikalstamos veikos padarymu. Įvertinus pareiškėjo reikalavimo pobūdį, tai, kad jis buvo atstovaujamas profesionalių atstovų (advokatų), turinčių aukštąjį išsilavinimą, Lietuvos banke dirbo virš 15 metų, galima daryti išvadą, jog šiuo atveju pareiškėjas apie savo patirtas išlaidas dėl baudžiamosios bylos, savo nekaltumą bei Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio reguliavimą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai pareiškėjo minimos išlaidos buvo patirtos, todėl būtent nuo šio momento (pareiškėjo išlaidų faktinio patyrimo momento) turi būti skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Atsakovo teigimu, pareiškėjas į teismą dėl kompensacijos kreipėsi dėl dalies išlaidų praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą.

42. Pareiškėjas K. R. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą ir prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

43. Pareiškėjo teigimu, asmens charakteristika ir darbo santykių pasibaigimo aplinkybės negali būti nustatinėjamos taikant Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalį. Taip pat pažymi, jog šioje normoje aiškiai nurodoma, kad aptariama apsauga taikoma dirbančių ir dirbusių Lietuvos banko tarnautojų atžvilgiu. Pareiškėjo teigimu, lingvistiniu, teleologiniu, loginiu ar teisės principų aiškinimo metodais vertinant nekyla abejonių dėl subjektų, kurių atžvilgiu yra taikoma Lietuvos banko įstatyme nustatyta apsauga.

44. Pareiškėjas tvirtina, kad įvykdė visus Taisyklių 2 punkte įtvirtintus reikalavimus, siekiant, kad būtų išmokėta kompensacija.

45. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos banko valdyba, priimdama Nutarimą, pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, nes nesivadovavo imperatyviomis Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalies normomis. Lietuvos banko valdyba Nutarime nepagrįstai rėmėsi dokumentais, kurie nėra teisės aktai, arba teisės aktais, kurie sprendžiant klausimą dėl kompensacijos išmokėjimo pareiškėjui, negalėjo būti taikomi, arba vadovavosi sąlygomis bei išlygomis, kurios nėra įtvirtintos galiojančiuose teisės aktuose.

46. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad civilinėje ir baudžiamojoje bylose priimti teismų sprendimai turi reikšmės vertinant kompensacijos išmokėjimo pagrįstumą. Pareiškėjas pabrėžia, kad prašoma priteisti kompensacija susijusi tik su bylinėjimosi išlaidomis, patirtomis nagrinėjant baudžiamąją bylą. Aplinkybė, kad pareiškėjas buvo atleistas iš Departamento direktoriaus pareigų, neturi jokios reikšmės taikant ir aiškinant Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalį. Sprendžiant kompensacijos sumokėjimo klausimą pagal šią normą svarbu tik tai, ar pareiškėjas pripažintas įvykdžiusiu jam inkriminuotas veikas.

47. Pareiškėjas nesutinka, kad praleido ieškinio senaties terminą. Pareiškėjo teigimu, ieškinio senaties termino pradžia skaičiuojama nuo galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, kada teisė į kompensaciją tapo neginčijama ir reali.

48. Pareiškėjas mano, kad atsakovo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra nepagrįstas. Pareiškėjas nesutinka, kad Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio nuostatos yra diskriminuojančios kitas socialines grupes.

49. Pareiškėjas teigia, kad jis įrodė patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį, nesutinka, kad patirtos išlaidos yra neprotingai didelės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 50. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas), reglamentuojantis pagrindinius valstybės tarnybos principus, valstybės tarnautojo teises ir pareigas, atsakomybę, darbo užmokestį, socialines ir kitas garantijas, valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus, nustato, kad įstatymas be išlygų taikomas valstybės tarnautojams, išskyrus šiame straipsnyje nustatytas išimtis (Valstybės tarnybos įstatymo 1 str. ir 5 str. 1 d.). Tarnybinius ginčus, kai viena ginčo šalis yra valstybės tarnautojas ar pareigūnas, taip pat ginčus, kylančius dėl materialinės atsakomybės ir regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisės įgyvendinimo pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymą, nagrinėja administraciniai teismai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 str. 3 d., 17 str. 1 d. 5 p.).

51. Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio 6 dalies 3 punktas nustato, kad šis įstatymas netaikomas Lietuvos banko valdybos pirmininkui, jo pavaduotojams, valdybos nariams ir kitiems Lietuvos banko tarnautojams. Lietuvos banko įstatymas, reglamentuojantis Lietuvos banko veiklą, be kita ko, nustato, kad Lietuvos banko tarnautojams taikomi darbo santykius reglamentuojantys įstatymai (Lietuvos banko įstatymo 18 str. 3 d.). Pareiškėjo darbo Lietuvos banke metu galiojusios redakcijos Lietuvos banko įstatymo 461 straipsnio, reglamentuojančio Lietuvos banko ir Lietuvos banko tarnautojų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimą ir kompensaciją Lietuvos banko tarnautojams dėl išlaidų, susijusių su jiems iškeltomis bylomis ar pareikštais ieškiniais, 2 dalis nustato, kad Lietuvos bankas jame dirbantiems bei dirbusiems Lietuvos banko tarnautojams išmoka kompensaciją, lygią jų išlaidoms, turėtoms dėl iškeltų baudžiamųjų ar administracinių teisės pažeidimų bylų ar kitų su tokiomis veikomis susijusių teisėsaugos institucijų veiksmų, arba dėl jiems pareikštų civilinių ieškinių už vykdant tarnybos pareigas, susijusias su priežiūros funkcijų atlikimu, atliktas veikas. Kompensacijos išmokėjimo tvarką nustato Lietuvos banko valdyba. Nuo 2012 m. sausio 1 d. iš esmės analogiškos nuostatos nustatytos Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje.

52. Taigi ginčai, susiję su darbo santykiais Lietuvos banke, nėra tarnybiniai ginčai Valstybės tarnybos įstatymo ir Administracinių bylų teisenos įstatymo prasme, todėl tokio pobūdžio ginčai, inter alia (be kita ko) dėl garantijų, nustatytų Lietuvos banko įstatyme, esamiems ir buvusiems tarnautojams tinkamo vykdymo, turėtų būti nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme, kuriam jie teismingi (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 22 str. 1 d.).

53. Byloje nagrinėjamas ginčas kaip tik ir kilo dėl Lietuvos banko valdybos 2019 m. vasario 14 d. nutarime Nr. 03-52 „Dėl kompensacijos“ nurodyto atsisakymo kompensuoti pareiškėjui, buvusiam Lietuvos banko tarnautojui, bylinėjimosi išlaidas, patirtas baudžiamojoje byloje, kurias, pareiškėjo teigimu, Lietuvos bankas privalo kompensuoti Lietuvos banko įstatyme nustatytu pagrindu ir tvarka.

54. Byla negali būti nutraukta arba skundas (prašymas, pareiškimas) paliekamas nenagrinėtas vien dėl tos priežasties, kad ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui. Šiais atvejais byla perduodama pagal rūšinį teismingumą. Kai administraciniam teismui kyla abejonių, ar byla teisminga bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui, bylos rūšinio teismingumo klausimus rašytinio proceso tvarka išsprendžia speciali teisėjų kolegija, kurią sudaro Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojas ir po vieną šių teismų pirmininkų paskirtą teisėją. Administracinis teismas motyvuotą nutartį dėl bylos rūšinio teismingumo klausimų sprendimo paduoda per Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (ABTĮ 22 straipsnio 1, 3 ir 4 dalys).

55. Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija mano esant pagrindą kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti tam, kad būtų išspręstas bylos teismingumo klausimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi, 107 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti su prašymu išspręsti bylos pagal pareiškėjo K. R. skundą atsakovui Lietuvos bankui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus teismingumo klausimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan