2017-06-02 Nr. AB-11392-3-61-3-04786-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3690-858/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04786-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų L. B. ir K. B. (K. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų L. B. ir K. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai L. B. ir K. B. (toliau – ir pareiškėjai, apeliantai) kreipėsi su skundu (b. l. 1–6) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas, Departamentas) 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. (15/6-10)12PR-117 „Dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“; 2) įpareigoti atsakovą išnagrinėti jų prašymą suteikti prieglobstį (papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje iš naujo.

Pareiškėjai nurodė, kad Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalis nustato, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad:

1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis tokiu būdu bus baudžiamas;

2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija;

3) yra rimta asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Paminėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojas gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

Papildoma apsauga – tai individualios apsaugos priemonė, kuri suteikiama individualiai nustačius apsaugos poreikius ir turi būti pagrįsta priežastimis, kurios laikomos patikimu ir pakankamu grėsmės, kylančios konkrečiam apsaugos prašytojui, įrodymu. Prieglobsčio prašytojo baimė – subjektyvus faktorius – turi būti grindžiama ne tik bendro pobūdžio pavojumi prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje, bet ir objektyviais faktoriais – konkrečiomis su prieglobsčio prašytoju tiesiogiai susijusiomis aplinkybėmis. Pareiškėjai turi pagrįstą baimę grįžti į kilmės valstybę, konkrečiai – (duomenys neskelbtini), iš kurio yra atvykę, kadangi (duomenys neskelbtini), kuriame vyksta karinis konfliktas, dėl kurio kyla reali grėsmė jų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

Pareiškėjai 2016 m. gruodžio 12 d. patikrino žemėlapį, adresu: (duomenys neskelbtini), ir nustatė, jog šalia (duomenys neskelbtini) 5–40 km atstumu vyksta (duomenys neskelbtini) pajėgų apšaudymai. Departamento išvada, jog pareiškėjų gyvenamojoje vietovėje nėra bendros nesaugios padėties, dėl kurios jie galėtų pagrįstai bijoti sugrįžti, yra padaryta visiškai nepagrįstai. Departamentas, darydamas tokią išvadą, neįvertino realios grėsmės ir jos kitimo kryptingumo, neatliko tinkamos analizės dėl bendros saugumo padėties pareiškėjų kilmės valstybėje.

Jeigu pareiškėjų atžvilgiu galutinis sprendimas dėl jų prieglobsčio prašymo bus neigiamas ir jie bus įpareigoti išvykti iš Lietuvos Respublikos, tai jie negalės grįžti į (duomenys neskelbtini) dėl pagrįstos baimės dėl savo sveikatos ir gyvybės, todėl turės imtis veiksmų, jog persikeltų į kitą gyvenamąją vietą kilmės valstybėje. Taigi, nors šiuo metu pareiškėjai ir nėra laikytini kaip šalies viduje persikėlę asmenys, tačiau jie tokiais gali tapti, jeigu bus priversti grįžti į kilmės valstybę. Grupė, kuri priversta persikelti šalies viduje, priskiriama pažeidžiamiems asmenims.

Departamentas neatliko tinkamos analizės dėl pareiškėjų priklausymo tam tikrai itin pažeidžiamai asmenų grupei, o tai turėjo įtakos teisingam sprendimui priimti.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 33–36) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Migracijos departamentas nurodė, kad, iš naujo nagrinėdamas pareiškėjų prašymo dalį dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje nesuteikimo, parengė pažymą, kurioje išdėstyta naujausia bei aktualiausia informacija apie padėtį pareiškėjų gyvenamojoje vietovėje – (duomenys neskelbtini). Departamento surinkta informacija nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) yra (duomenys neskelbtini) Vyriausybės kontroliuojamoje dalyje, jame kariniai veiksmai nevyksta, todėl nėra pranešimų apie pablogėjusią saugumo padėtį (duomenys neskelbtini).

Remiantis (duomenys neskelbtini) esančiu žemėlapiu realiuoju laiku (žiūrėta 2016 m. lapkričio 24 d.), matyti, kad konflikto ribos neišplito ir esama situacija neatitinka Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pateikto išaiškinimo dėl beatodairiško smurto sąvokos 2009 m. vasario 17 d. sprendime Meki Elgafaji ir Noor Elgafaji prieš Staatssecretaris van Justitie, C-465/07, t. y. (duomenys neskelbtini) nevyksta beatodairiškas smurtas, kad būtų galima pagrįstai manyti, jog asmeniui vien dėl buvimo toje teritorijoje iškiltų realus pavojus patirti grėsmę gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Pareiškėjų pateiktas žemėlapis iš (duomenys neskelbtini) nepatvirtina, kad (duomenys neskelbtini) vyksta kariniai veiksmai ar susirėmimai. Tik tam tikrus (duomenys neskelbtini) regionus kontroliuoja ne (duomenys neskelbtini) Vyriausybė, tik juose vykstantys veiksmai atitinka beatodairiško smurto lygį, kuris suteikia pagrindą gauti asmenims tarptautinę apsaugą. Duomenų, kad netoli (duomenys neskelbtini) įvykstantys susirėmimai būtų nukreipti prieš civilius gyventojus, nėra. Pavieniai susirėmimai vyksta ne pačiame (duomenys neskelbtini), bet apylinkėse esančiuose (duomenys neskelbtini), netoli fronto linijos, o prieglobsčio prašytojai gyvena (duomenys neskelbtini).

Viešai prieinama informacija patvirtino, kad (duomenys neskelbtini) konfliktas lokalizuotas, neapima (duomenys neskelbtini) teritorijos, iš (duomenys neskelbtini) asmenys nėra perkeliami dėl karo veiksmų, priešingai – šiame (duomenys neskelbtini) koncentruojasi didžiausias skaičius viduje persikėlusių asmenų. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 2.12 punktą, vidinio persikėlimo alternatyva – tai galimybė prieglobsčio prašytojui persikelti į kitą gyvenamąją vietą savo kilmės valstybės teritorijoje, kurioje jis nepatirtų visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas arba realaus Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų pavojaus arba turėtų galimybę naudotis valstybės, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kaip ji apibrėžta Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, kai valstybė ar tokia grupė ar organizacija nori ir gali suteikti tokią apsaugą, o prieglobsčio prašytojas turi galimybę ja pasinaudoti, į tą valstybės teritorijos dalį jis gali saugiai ir teisėtai atvykti, taip pat pagrįstai manoma, kad joje įsikurs.

Departamentas, nustatęs, kad pareiškėjai (duomenys neskelbtini) nepatirs realaus Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų pavojaus, neturėjo pareigos vertinti jų vidinio persikėlimo alternatyvos. Departamentas, įvertinęs naujausią informaciją, nustatė, kad pareiškėjai yra nuolatiniai (duomenys neskelbtini) gyventojai, kuriems prieinamos medicininės paslaugos ir vaistai. Pareiškėjai gyveno nuosavame bute iš gaunamos pensijos ir dukros paramos. Pareiškėjai nenurodė, kad finansiškai išgyventi jiems buvo sunku.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 15 d. sprendimu (b. l. 60–64) atmetė pareiškėjų L. B. ir K. B. skundą.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. (15/6-10)12PR-117 „Dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčijamu Departamento sprendimu nuspręsta nesuteikti (duomenys neskelbtini) piliečiams L. B. ir K. B. prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje. Departamentas ginčijamą sprendimą priėmė nustatęs, kad nėra priežasčių pareiškėjų atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 87 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Įstatymo 87 straipsnio 1 dalimi, 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 2 straipsnio f punktu, 15 straipsniu.

Teismas, remdamasis byloje surinkta medžiaga, nustatė, kad Departamentas, pakartotinai nagrinėdamas pareiškėjų prašymą suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, vertino pareiškėjų priskirtinumą pažeidžiamai grupei, taip pat saugumo situaciją (duomenys neskelbtini). Iš Migracijos departamento parengtos 2016 m. rugsėjo 21 d. pažymos Nr. UKR15/6-12 „Apie saugumo situaciją (duomenys neskelbtini), pažeidžiamus asmenis (duomenys neskelbtini), pensinio amžiaus (duomenys neskelbtini) gyventojų padėtį“ ir 2016 m. lapkričio 25 d. išvados Nr. (15/6-10) „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ matyti, kad Migracijos departamentas įvertino naujausią informaciją apie (duomenys neskelbtini) vykstantį karinį konfliktą ir nustatė, kad tik tam tikruose (duomenys neskelbtini) regionuose, kuriuos kontroliuoja ne (duomenys neskelbtini) Vyriausybė, vykstantys kariniai veiksmai atitinka beatodairiško smurto lygį, pavieniai susirėmimai vyksta ne pačiame (duomenys neskelbtini), o apylinkėse esančiuose (duomenys neskelbtini), netoli fronto, duomenų apie tai, kad netoli (duomenys neskelbtini) vykstantys susirėmimai būtų nukreipti prieš civilius gyventojus, Migracijos departamentas nenustatė.

Taip pat Departamentas, atsižvelgdamas į pareiškėjų individualias savybes, surinko naujausią informaciją apie pažeidžiamas grupes (duomenys neskelbtini) konflikto kontekste ir nustatė, kad vaistai ir medicininės paslaugos pareiškėjams prieinamos. Taigi, įvertinus byloje surinktus duomenis, matyti, kad Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-6061-171/2016 pateiktus išaiškinimus, išsamiai ir visapusiškai įvertino sprendimui dėl papildomos apsaugos pareiškėjams suteikimo priimti reikšmingas aplinkybes, išsamiai ir visapusiškai ištyrė aplinkybes dėl pareiškėjų atitikties Įstatymo 87 straipsnio reikalavimams ir priėmė sprendimą nesuteikti pareiškėjams papildomos apsaugos.

Teismas pažymėjo, kad Departamento išvadas dėl karinio konflikto (duomenys neskelbtini) patvirtina ir naujausia, viešai prieinama informacija įvairiuose interneto šaltiniuose (žr. (duomenys neskelbtini)), iš kurių matyti, kad pačiame (duomenys neskelbtini) konfliktas nevyksta. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjų 2017 m. sausio 26 d. teismui pateikti straipsniai bei vaizdo įrašai apie karinį konfliktą (duomenys neskelbtini) taip pat nepatvirtino tos aplinkybės, kad pačiame (duomenys neskelbtini) vyktų karinis konfliktas.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, konstatavo, kad Departamento 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimas Nr. (15/6-10)12PR-117 yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas laikantis jo priėmimo tvarkos, atitinka tokio pobūdžio administraciniams aktams keliamus reikalavimus, todėl nėra pagrindo jo panaikinti skunde išdėstytais argumentais (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 d.). Teismui pripažinus, kad ginčo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nebuvo pagrindo įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį (papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje iš naujo.

III. Pareiškėjai L. B. ir K. B. apeliaciniu skundu (b. l. 67–72) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas, vertindamas padėtį (duomenys neskelbtini), pažeidė įrodymų vertinimo taisykles: ginčijamas sprendimas grįstas pavieniais atsakovo pateiktais argumentais, pažeidžiant reikalavimą vertinti įrodymų visetą, ir neužtikrino visapusiško įrodymų ištyrimo. Ginčijamame sprendime apskritai nepasisakyta apie pareiškėjų nurodytas esmines aplinkybes, tai turėjo reikšmę teisingam sprendimui priimti.

2. Nesutinka su teismo padaryta išvada, vertinant jų priklausymą itin pažeidžiamai grupei. Teismas neužtikrino visos aktualios informacijos įvertinimo ir pažeidė prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo tikslą. Turėjo būti analizuojamos ir vidinio persikėlimo alternatyvos taikymo galimybės jų priskyrimo pažeidžiamoms grupėms (senyvi asmenys iš rizikos grupių – priversti persikelti šalies viduje arba gyvenantys konflikto zonoje asmenys) kontekste.

3. Atitinka tarptautinės apsaugos suteikimo kriterijus (papildomos apsaugos).

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 82–87) prašo atmesti apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Teismas įvertino tiek Departamento, tiek ir pareiškėjų argumentus bei surinktus duomenis. Ginčijamo sprendimo motyvai yra pakankami šio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui pagrįsti.

2. Pareiškėjų gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), o, pagal Departamento surinktus duomenis, šiame (duomenys neskelbtini) nėra bendros nesaugios padėties, dėl kurios pareiškėjai galėtų pagrįstai bijoti sugrįžti. (Duomenys neskelbtini) nevyksta beatodairiškas smurtas. Nėra duomenų, jog netoli (duomenys neskelbtini) įvykstantys susirėmimai būtų nukreipti prieš civilius gyventojus. (Duomenys neskelbtini) konfliktas yra lokalizuotas, neapima (duomenys neskelbtini) teritorijos, be to, iš (duomenys neskelbtini) asmenys nėra perkeliami dėl karo veiksmų, net priešingai, šiame (duomenys neskelbtini) koncentruojasi didžiausias skaičius viduje persikėlusių asmenų.

3. Vidinio persikėlimo alternatyva yra vertinama tik tuo atveju, kai nustatoma, jog asmuo atitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijus. Departamentas, nustatęs, kad pareiškėjai (duomenys neskelbtini) nepatirs realaus Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų pavojaus, neturėjo pareigos vertinti jų vidinio persikėlimo alternatyvos. Departamentas išsamiai įvertino naujausią informaciją apie medicininių paslaugų teikimą (duomenys neskelbtini) bei kitas reikšmingas aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. (15/6-10) 12PR-117 „Dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ teisėtumo ir pagrįstumo. Departamentas nusprendė nesuteikti pareiškėjams L. B. ir K. B. prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, kadangi nebuvo priežasčių jiems taikyti Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 87 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Įstatymo 87 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 1 d.), reglamentuojančio papildomos apsaugos suteikimą, 1 dalis nustato, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Toks reglamentavimas perkeltas iš 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų. Šios direktyvos 2 straipsnio f punktas nustato, kad papildomą apsaugą galintis gauti asmuo – trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį arba – asmens be pilietybės atveju – į šalį, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, jam kiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja naudotis tos šalies apsauga; 15 straipsnis numato, jog didelė žala yra: a) mirties bausmė ar egzekucija arba b) prašytojo kankinimas, nežmoniškas ar žeminamas elgesys arba baudimas kilmės šalyje, arba c) rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui, kylanti dėl nesirenkamojo smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

Išdėstytas reguliavimas apima dvejopo pobūdžio situacijas, sietinas su 1) individualia grėsme (Įstatymo 87 str. 1 d. 1, 2 p.) ir 2) beatodairišku smurtu (Įstatymo 87 str. 1 d. 3 p.). Iš pareiškėjų argumentų matyti, kad ginčo dėl individualios grėsmės nėra. Visiškai pagrįstą baimę grįžti į kilmės valstybę – (duomenys neskelbtini), iš kurio atvyko, pareiškėjai grindžia ten vykstančiu kariniu konfliktu, t. y. nagrinėjamu atveju aktuali beatodairiško smurto situacija.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) 2009 m. vasario 17 d. sprendime Meki Elgafaji ir Noor Elgafaji prieš Staatssecretaris van Justitie, C-465/07, išaiškino, kad „sprendžiant, ar papildomos apsaugos prašytojo asmeniui ar jo gyvybei iš tikrųjų kyla pavojus patirti rimtą ir asmeninę grėsmę, neturi būti reikalaujama, kad jis pateiktų įrodymus, jog pavojus jam kyla dėl konkrečiai su jo situacija susijusių priežasčių; tokia grėsmė išimtinai gali būti pripažinta įrodyta, kai, papildomos apsaugos prašymą nagrinėjančios kompetentingos nacionalinės institucijos arba valstybės narės teismų, į kuriuos kreiptasi dėl sprendimo atmesti tokį prašymą, vertinimu, vykstantį ginkluotą konfliktą apibūdinantis aklo smurto laipsnis pasiekia tokį didelį mastą, kad galima pagrįstai manyti, jog, jei civilis būtų grąžintas į atitinkamą šalį arba tam tikrais atvejais į atitinkamą regioną, vien dėl buvimo toje teritorijoje jam iškiltų realus pavojus patirti minėtą grėsmę“ (43 p.).

Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą priėmė vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-6061-171/2016, kuriame buvo konstatuota, kad pareiškėjų prieglobsčio prašymo dalis dėl papildomos apsaugos nebuvo tinkamai išnagrinėta, o daromos išvados nepagrįstos objektyviais duomenimis: nesurinkta tiksli ir naujausia informacija apie prieglobsčio prašytojų kilmės valstybę, prieštaringai nurodytas pareiškėjų priskirtinumas itin pažeidžiamai grupei, šis faktas neįvertintas tarptautinės apsaugos kontekste.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Departamentas, iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjų prašymo dalį, surinko ir tinkamai įvertino naujausią informaciją apie padėtį (duomenys neskelbtini), kuri išsamiai atskleista 2016 m. rugsėjo 21 d. pažymoje Nr. UKR15/6-12 „Apie saugumo situaciją (duomenys neskelbtini), pažeidžiamus asmenis (duomenys neskelbtini), pensinio amžiaus (duomenys neskelbtini) gyventojų padėtį“ ir 2016 m. lapkričio 25 d. išvadoje Nr. (15/6-10) „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“.

Atsakovas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) yra (duomenys neskelbtini) Vyriausybės kontroliuojamoje dalyje, jame kariniai veiksmai nevyksta, todėl nėra pranešimų apie pablogėjusią saugumo padėtį (duomenys neskelbtini). Pavieniai susirėmimai vyksta ne pačiame (duomenys neskelbtini), bet apylinkėse esančiuose (duomenys neskelbtini), netoli fronto linijos. Nėra duomenų, kad šie susirėmimai būtų nukreipti prieš civilius gyventojus, Jungtinių Tautų Pabėgėlių agentūros pateiktame tyrime nėra informacijos apie pastaruoju metu (duomenys neskelbtini) žuvusius ar sužeistus civilius (žr. 2016 m. kovo 3 d. pranešimą: (duomenys neskelbtini) [žiūrėta 2017 m. gegužės 29 d.].

Nors pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, jog buvo teikti argumentai ir įrodymai dėl (duomenys neskelbtini) ginkluotųjų pajėgų apšaudymo šalia (duomenys neskelbtini), kad šis (duomenys neskelbtini) nuo ginkluoto konflikto zonos yra vos už 5-10 km, teisėjų kolegijos vertinimu, šie pareiškėjų argumentai apie karinį konfliktą (duomenys neskelbtini), taip pat 2017 m. sausio 26 d. pateikti įrodymai nepagrindžia, kad aktualiu metu kariniai veiksmai vyksta būtent (duomenys neskelbtini). Iš byloje esančios medžiagos galima daryti išvadą, kad konflikto linija yra pakankamai stabili, kovos veiksmai šiame regione yra pavieniai ir sporadiški.

Generalinis advokatas M. P. Maduro 2008 m. rugsėjo 9 d. išvadoje Elgafaji byloje be kita ko nurodė, jog įrodinėjant Direktyvos 2011/95/ES 15 straipsnio c) p. nurodyto beatodairiško smurto buvimą turi būti nustatyta, kad jis yra tokio didelio masto, jog sukuriama stipri prezumpcija, kad aptariamam asmeniui bus pakenkta. Įvertinus byloje esančią medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad konfliktas vyksta pačiame (duomenys neskelbtini) ir jame yra pasiektas toks beatodairiško smurto, kaip jis apibūdintas pirmiau minėtame ESTT Elgafaji sprendime, lygis.

Nors nėra ginčo dėl pareiškėjų nurodytų 2014 – 2015 m. apšaudymų, šiuo metu tokio pobūdžio aplinkybių nėra nustatyta, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pastaruoju metu, t. y. po to, kai pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, viešojoje erdvėje taip pat nebuvo pateikta informacija, leidžianti teigti, jog situacija (duomenys neskelbtini) iš esmės. pasikeitė.

Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad (duomenys neskelbtini) karinis konfliktas nevyksta. Taigi nebuvo pagrindo taikyti pareiškėjams Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Departamentas taip pat nustatė, kad pareiškėjai priklauso pažeidžiamų asmenų grupei dėl chroniškų ligų, tačiau nenustatė (duomenys neskelbtini) esant aplinkybes, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjai negali sugrįžti į savo gyvenamąją vietovę (medicininės paslaugos ir vaistai jiems yra prieinami). Pareiškėjai nenori grįžti į kilmės valstybę iš esmės dėl socialinio ir ekonomio pobūdžio priežasčių. Tačiau, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, socialiniai ir ekonominiai motyvai nelaikomi pagrindu suteikti prieglobstį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1389-822-2015, 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015). Taigi šiuo aspektu pareiškėjų argumentai dėl pareiškėjų pensijos dydžio, vaistų kainų atmestini kaip teisiškai nereikšmingi, be to, patys pareiškėjai nurodė, kad juos finansiškai remia (duomenys neskelbtini) gyveninti dukra.

Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (originali redakcija) patvirtintas Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašas. Pagal Aprašo 2.12 papunktį, vidinio persikėlimo alternatyva – galimybė prieglobsčio prašytojui persikelti į kitą gyvenamąją vietą savo kilmės valstybės teritorijoje, kurioje jis nepatirtų visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas arba realaus įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų pavojaus arba turėtų galimybę naudotis valstybės, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kaip ji apibrėžta įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 2 dalyje, kai valstybė ar tokia grupė ar organizacija nori ir gali suteikti tokią apsaugą, o prieglobsčio prašytojas turi galimybę ja pasinaudoti, į tą valstybės teritorijos dalį jis gali saugiai ir teisėtai atvykti, taip pat pagrįstai manoma, kad jis joje įsikurs. Pagal Aprašo 116.5 papunktį, atlikdamas Aprašo 115 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, vadovaudamasis inter alia įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais, turi nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas, kuris atitinka įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus kriterijus, gali pasinaudoti Aprašo 116.2 papunktyje nurodytų apsaugos teikėjų veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kaip ji apibrėžta įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 2 dalyje, taip pat – ar jis gali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva. Iš šių nuostatų matyti, kad vidinio persikėlimo alternatyva turi būti vertinama tik tuo atveju, kai nustatoma, jog asmuo atitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijus. Departamentas, nustatęs, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytų kriterijų, neturėjo pareigos vertinti jų vidinio persikėlimo alternatyvos.

Taigi Departamentas atliko išsamų ir nuodugnų šiai bylai reikšmingų aplinkybių įvertinimą, padarė teisingas išvadas, kurių pareiškėjai nepaneigė. Pirmosios instancijos teismas savo ruožtu įvertino įrodymus laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio panaikinti pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų L. B. ir K. B. (K. B.) apeliacinį atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė