2018-03-13 Nr. AB-5359-3-61-3-03141-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-740-520/2018 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03141-2016-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3; 37.4 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 13 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio

teismo 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė: I.

1. Pareiškėjas

S. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir atsakovas, Vilniaus PN) 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad įsigaliojus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), pakeitimams, nuo 2016 m. balandžio 1 d. Vilniaus PN parduotuvėje nebeparduodamas dirbtinis ir natūralus medus, karameliniai saldainiai, miltai, uogienės ir džemai, nes neva nuteistieji juos naudoja neteisėtai alkoholinių gėrimų gamybai. Pareiškėjo nuomone, toks reglamentavimas jį diskriminuoja, pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnį. Pareiškėjas teigė, jog rūpintis, kad alkoholiniai gėrimai nebūtų gaminami, turėtų Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyrius bei Kriminalinės žvalgybos skyrius, o minėti produktai turėtų būti ir toliau parduodami. Pareiškėjas paaiškino, kad jis serga skrandžio liga, todėl prašė Vilniaus PN medicinos darbuotojų išduoti leidimą nusipirkti medaus, kaip vaisto, tačiau tai padaryti buvo atsisakyta.

3. Pareiškėjas pažymėjo, jog pagal naują reglamentavimą nepagrįstai į ilgalaikius pasimatymus leidžiama eiti tik su žmona ar sugyventine. Jo nuomone, tokios sąlygos riboja jo galimybes susitikti su savo mama, kuriai atvykti į Vilniaus PN porai valandų neleidžia sveikata.

4. Pareiškėjas akcentavo, kad maistą ilgalaikiams pasimatymams galima pirkti tik Vilniaus PN parduotuvėje. Jo žmona kreipėsi į Vilniaus PN administraciją, kad ši leistų atsivežti savo maistą ir patalynę, tačiau atsakymo iki skundo padavimo teismui dienos, negavo. Pareiškėjas nurodė, kad žmona tokiomis sąlygomis atsisako eiti į ilgalaikius pasimatymus, todėl jis yra priverstas ilgalaikius pasimatymus keisti į trumpalaikius.

5. Pareiškėjo teigimu, dėl nurodytų sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą.

6. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad pagal BVK 5 straipsnyje įtvirtintą bausmių vykdymo teisėtumo principą nuteistų asmenų teisių bei laisvių suvaržymus nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai, nuteistojo elgesį gali suvaržyti tik draudimas arba pareiga, o bausmės vykdymo institucija arba pareigūnas gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis.

8. Atsakovas pažymėjo, kad pagal BVK 94 straipsnio 3 dalį nuo 2016 m. balandžio 1 d. buvo nustatytos konkrečios asmenų grupės, su kuriais nuteistiesiems leidžiami ilgalaikiai pasimatymai. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjui buvo suteikiama teisė įstatymo nustatyta tvarka periodiškai matytis su savo artimaisiais giminaičiais trumpalaikių pasimatymų metu. Vadovaujantis Taisyklių 108 punktu trumpalaikiai pasimatymai su sutuoktiniu, sugyventiniu, artimaisiais giminaičiais ir asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, vyksta su fiziniu kontaktu.

9. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių ir teisių suvaržymas yra neišvengiamas. Vilniaus PN neturi teisinio pagrindo savavališkai keisti teisės aktų bei privalo griežtai laikytis galiojančių teisės aktų.

10. Atsakovas, vadovaudamasis BVK 92 straipsniu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. kovo 29 d. įsakymo Nr. 1R-107 18 priedu (Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas), teigė, kad pareiškėjo skunde nurodyti maisto produktai nėra įtraukti į Taisyklių 18 priede nurodytų leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų sąrašą, todėl atsakovas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui galimybės įsigyti šiuos produktus. Atsakovas paaiškino, kad nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistas tiekiamas nemokamai. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjas yra visiškai išlaikomas valstybės, jam garantuojamas ir užtikrinamas minimalių ir būtiniausių poreikių patenkinimas.

11. Atsakovas pažymėjo, jog į ilgalaikius pasimatymus atvykusių asmenų apsipirkimo pataisos įstaigų parduotuvėse ir maitinimo tvarką nustato Kalėjimų departamento direktorius. Nesivadovauti nustatyta tvarka Vilniaus PN neturi teisės.

12. Atsakovo nuomone, pareiškėjas skunde nenurodė jokių Vilniaus PN administracijos neteisėtų veiksmų ar neveikimo, todėl nekonkretūs ir deklaratyvūs pareiškėjo argumentai dėl jo diskriminacijos turėtų būti atmesti.

II.

13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimu pareiškėjo S. V. skundą atmetė.

14. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui, t. y. žalos, kurią jis patyrė dėl to, kad Vilniaus PN nesuteikė galimybės įsigyti tam tikrų maisto produktų, į ilgalaikius pasimatymus atvykęs asmuo negali atsivežti savo produktų, bei dėl to, jog apribotas asmenų, kurie gali turėti ilgalaikius pasimatymus su nuteistuoju sąrašas.

15. Teismas atkreipė dėmesį, jog Taisyklių 18 priede „Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas“ pateiktas baigtinis leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų sąrašas. Jokių išimčių dėl leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų nei Taisyklės, nei kiti teisės aktai nenumato. Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo, jog į šį sąrašą nepatenka pareiškėjo nurodyti – dirbtinis ir natūralus medus, karameliniai saldainiai, miltai, uogienės ir džemai, todėl darė išvadą, kad Vilniaus PN esančioje parduotuvėje pagrįstai nebuvo parduodami minėti produktai, ir konstatavo, kad jokių neteisėtų veiksmų Vilniaus PN šiuo aspektu neatliko, o nesilaikyti teisės aktų reikalavimų Vilniaus PN neturi teisės.

16. Teismas, atsakydamas į pareiškėjo argumentą, jog medus jam reikalingas dėl to, kad jis serga skrandžio liga, pažymėjo, jog pats pareiškėjas savo skunde nurodė, kad medicinos darbuotojai atsisakė tenkinti jo prašymą leisti jam užsisakyti medaus, kaip vaisto. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, jog pareiškėjo teiginiai apie medaus būtinumą sergant skrandžio liga yra nepagrįsti. Be to, teismas pažymėjo, jog vadovaujantis BVK 173 straipsnio 4 dalimi, nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Teismas pasisakė, kad atsižvelgiant į tai, jog tam tikras teisių ir laisvių suvaržymas yra neišvengiama kalinimo pasekmė, pareiškėjo teiginį dėl jo diskriminavimo kitų Lietuvos Respublikos piliečių atžvilgiu tuo aspektu, kad jis negali įsigyti medaus, vertino kaip nepagrįstą.

17. Teismas, vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. V-262 patvirtinto Įeinančių į laisvės atėmimo vietų įstaigas (išeinančių iš jų) asmenų apžiūros ir jų daiktų patikrinimo aprašo 1 priede nurodytam draudžiamų įsinešti ir turėti į laisvės atėmimo vietų įstaigose daiktų sąrašu, konstatavo, kad jame nenumatyta galimybė į ilgalaikį pasimatymą atsinešti patalynę ar maisto produktus. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neneigė, jog Vilniaus PN vykdė minėtą teisinį reguliavimą, todėl sprendė, kad Vilniaus PN neturėjo jokios teisės elgtis priešingai teisės aktų reikalavimams ir suteikti pareiškėjui ilgalaikius pasimatymus su jo motina bei jo žmonai leisti į ilgalaikius pasimatymus atsivežti savo maisto produktų ir patalynę.

18. Teismas konstatavo, kad atsakovas neatliko jokių teisei priešingų veikų. Nenustatęs vienos iš esminių viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, teismas sprendė, jog tenkinti pareiškėjo skundą nebuvo jokio teisinio bei faktinio pagrindo.

III.

19. Pareiškėjas S.

V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinis teismo 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

20. Pareiškėjas pažymi, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. V-262 patvirtinto Įeinančių į laisvės atėmimo vietų įstaigas (išeinančių iš jų) asmenų apžiūros ir jų daiktų patikrinimo aprašo 1 priedas „Draudžiamų įsinešti ir turėti į laisvės atėmimo vietų įstaigose daiktų sąrašas“ taikytinas trumpalaikių pasimatymų atveju.

21. Pasak pareiškėjo, nuo 2016 m. balandžio 1 d. asmeniui, kuris atvykstą į ilgalaikį pasimatymą, leidžiama turėti mokėjimo kortelę, jam sudarant galimybę apsipirkti Vilniaus PN veikiančioje parduotuvėje, tačiau įsinešti kortelę į pasimatymų kambarį draudžiama. Tokį apribojimą pareiškėjas vertina kaip vartotojo teisės pažeidimą.

22. Pareiškėjo vertinimu, nuo 2016 m. balandžio 1 d. atskirų maisto produktų išėmimas iš prekybos atskleidžia nuteistųjų asmenų diskriminavimą. Tai, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta dėl to, jog Lietuvos Respublikos valstybė neįstengia visapusiškai išlaikyti nuteistų asmenų. Pasak pareiškėjo, medaus, miltų, čiulpiamų saldainių išėmimas iš prekybos sutrikdė jo sveikatą. Pareiškėjui nėra suprantamas ir popierinių klijų pardavimo uždraudimas. Be to, pareiškėjas pažymi, kad nėra aišku, kodėl Vilniaus PN, esančiame Sniego g. 2, Vilniuje, leidžiama įsigyti ledų, o Vilniaus PN, esančiame Rasų g. 8, Vilniuje, ledų įsigyti negalima, tai vertina kaip jo diskriminavimą.

23. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio

1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

24. Atsakovo teigimu, teismas laikėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) įtvirtintų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių. Atsakovo nuomone, byloje esantys dokumentai ir kiti rašytiniai įrodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje byloje, kurie pirmosios instancijos teismo įvertinti pagal ABTĮ

57 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles. Atsakovo vertinimu pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, atitinkantis faktinę situaciją, priimtas teisingai įvertinus bylai esminę reikšmę turinčias aplinkybes, byloje esančius įrodymus, vadovaujantis galiojančiu teisiniu reguliavimu bei suformuota teismų praktika, todėl nekeistinas. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nepateikė jokių įrodymų ar svarių argumentų dėl teismo sprendimo nepagrįstumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a: IV.

25. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo

S. V. skundas dėl 5 000 Eur neturtinės žalos, patirtos dėl pareiškėjo teises pažeidžiančių kalinimo sąlygų Vilniaus pataisos namuose, atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį, teisėtumas ir pagrįstumas.

26. Pareiškėjas skunde, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, buvo nurodęs, kad nuo 2016 m. balandžio 1 d. įsigaliojus Taisyklėms Vilniaus PN parduotuvėje negalima nusipirkti dirbtinio medaus, natūralaus medaus, karamelinių saldainių, miltų, uogienės ir džemo; į ilgalaikį pasimatymą neleidžiama eiti su mama; žmonai, atvykstančiai į ilgalaikį pasimatymą, neleidžiama atsivežti savo patalynės ir maisto. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad yra ribojama galimybė įsigyti ledų, pieštukinių popieriaus klijų, į pasimatymų patalpą draudžiama įsinešti mokėjimo kortelę, tačiau apeliacinės instancijos teismas aplinkybių, susijusių su šiais ribojimais, nenagrinės, nes pirmosios instancijos teismui teiktame skunde šiomis aplinkybėmis nebuvo grindžiamas skundo reikalavimas, o bylos nagrinėjimo ribos yra nustatomos, paduodant skundą pirmosios instancijos teismui.

27. Pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktų reikalavimus kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus: skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimas) ir pagrindą (aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinančius įrodymus). Pagal administracinio proceso dispozityvumo principą byla teisme pradedama pagal suinteresuoto asmens skundą, kuris pats nustato bylos nagrinėjimo ribas, suformuluoja skundo dalyką ir pagrindą. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).

28. ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio

2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

29. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai nurodyti argumentus, dėl kurių jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas. Apeliacinis skundas turi būti grindžiamas konkrečios bylos faktinėmis aplinkybėmis ir teisiškai argumentuotas.

30. Pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų patenkintas jo skundas, tačiau apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos faktais ir teisės normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės ir išvados, susijusios su ilgalaikių pasimatymų su mama nebuvimu, leidimu pareiškėjo žmonai atsivežti savo patalynę ir maistą, yra neteisingos.

31. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-9200-473/2016 netenkintas pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos, patirtos dėl Vilniaus PN neleidimo jo žmonai atsivežti savo patalynę ir maisto produktų, atlyginimo priteisimo.

32. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas dėl to, kad Vilniaus PN parduotuvėje pareiškėjas nuo 2016 m. balandžio 1 d. negali įsigyti tam tikrų maisto prekių (pagal skundą tai yra dirbtinis medus, natūralus medus, karameliniai saldainiai, miltai, uogienė ir džemas).

33. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Taisyklių (redakcija, įsigaliojusi nuo 2016 m. balandžio 1 d.) 18 priede „Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas“ pateiktas baigtinis leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų sąrašas ir jame jokių išimčių dėl leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų nei Taisyklės, nei kiti teisės aktai nenumato. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad Vilniaus PN esančioje parduotuvėje pagrįstai neparduodami pareiškėjo nurodyti produktai, nes Vilniaus PN neturi teisės nesilaikyti teisės aktų reikalavimų, t. y. Vilniaus PN neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Taip pat nustatyta, kad medicinos darbuotojai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą leisti jam užsisakyti medaus, kaip vaisto, ir dėl to atmetė pareiškėjo argumentus, kad jam reikalingas medus dėl to, jog jis serga skrandžio liga. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra nurodomi jokie įrodymai, kurie patvirtintų, kad medus pareiškėjui yra reikalingas dėl sveikatos.

34. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo pareiškėjo skundo ir neatsakė į pagrindinius skundo argumentus, susijusius su nuo 2016 m. balandžio 1 d. taikomais apribojimais pareiškėjui įsigyti jo nurodomų maisto produktų, nors pareiškėjas būtent dėl šio Taisyklių 18 priede nustatyto ribojimo ir prašo atlyginti jam padarytą neturtinę žalą.

35. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, apsiribojo vien tik tuo, kad Vilniaus PN darbuotojai privalo vykdyti Taisyklių

18 priedo reikalavimus, pareiškėjas gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas (BVK 173 str. 4 d.), o pareiškėjo teisių ir laisvių suvaržymas yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Tačiau iš pareiškėjo skundo matyti, kad pareiškėjas skunde akcentavo teisę įsigyti cukraus, medaus, karamelinių saldainių, t. y. saldžių maisto produktų, nurodydamas, kad jam reikia vitaminų, gliukozės. Pareiškėjas skundą grindė tuo, kad yra pažeidžiamas Konvencijos 3 straipsnis, nes pareiškėjas dėl maisto prekių apribojimo yra kankinamas, su juo elgiamasi nežmoniškai. Pareiškėjo teigimu, jis turi tokias pat teises ir laisves kaip ir kiti Lietuvos Respublikos piliečiai, tačiau su apribojimais, kuriuos nustato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Lietuvos valstybė turi laikytis Konvencijos nuostatų, tačiau valstybės požiūris į pareiškėją, kaip į nuteistąjį, jį diskriminuoja. Pareiškėjas kritikavo Teisingumo ministerijos paaiškinimą, kad minėti produktai yra priskirti prie draudžiamų įsigyti ir turėti produktų, nes nuteistieji iš jų neteisėtai gamina alkoholinius gėrimus. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN yra du skyriai, kurių pareigūnai privalo stebėti, kad nebūtų užsiimama draudžiama veikla.

36. BVK 92 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji turi teisę už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje – įsigyti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, o

4 dalyje nurodyta, kad maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti pataisos įstaigoje, sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Pažymėtina, kad BVK 92 straipsnio 1 dalyje nustatyta nuteistųjų teisė už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti būtiniausių maisto produktų.

37. Nuo 2016 m. balandžio 1 d. įsigaliojusiame Taisyklių

18 priede yra nurodytas nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto

produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas, kuriame nėra nurodyta: dirbtinis medus, natūralus medus, karameliniai saldainiai, miltai,

uogienė ir džemas, nors anksčiau nuteistieji asmenys galėjo įsigyti tokių produktų. Galimybė įsigyti miltų buvo nustatyta nuteistiesiems, kurie nėra laikomi kamerose. Iš šio sąrašo matyti, kad leidžiama įsigyti ir turėti chalvos, šokolado, šokoladinių saldainių, džiovintų vaisių, riešutų (1.6 p.); kruopų ir makaronų (išskyrus kamerose ir kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems) (1.12 p.). Teisingumo ministerija yra nurodžiusi, kad į sąrašą įtraukti maisto produktai, įvertinus nuteistųjų apklausos dėl jų dažniausiai vartojamų maisto produktų duomenis, ir neįtraukti maisto produktai, kuriuos nuteistieji dažnai naudoja neteisėtai alkoholinių gėrimų gamybai (pvz., cukrus, medus, uogienės, džemai, karameliniai saldainiai ir pan.) (b. l. 6).

38. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas yra pateikęs skundo papildymą (b. l. 38), kurį pirmosios instancijos teismas priėmė (b. l. 40). Šiame papildyme pareiškėjas nurodė, kad teisingumo ministro 2016 m. kovo 29 d. įsakymas Nr. 1R-107 dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 pakeitimo, kuriuo buvo nustatytas nuteistiesiems leidžiamų

įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas, yra neteisėtas, nes prieštarauja įstatymams ir riboja pareiškėjo

konstitucinę nuosavybės teisę, nesant tam įstatymuose nustatyto pagrindo ir konstituciškai pagrįstų tikslų. Pareiškėjas skundo papildymą grindė ir Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsniu. Pareiškėjas teigė, kad privalu ištirti, ar norminis administracinis teisės aktas ar jo dalis (18 priedas) atitinka įstatymą. Iš pareiškėjo skundo papildymo galima daryti išvadą, kad pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo ir su tuo, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė už asmeninėje sąskaitoje turimus pinigus įsigyti maisto produktų Vilniaus PN.

39. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad nuteistųjų kalinimas paprastai yra susijęs su tam tikrais sunkumais ir ribojimais. Tačiau kalinimo metu nuteistieji nepraranda savo teisių, įtvirtintų Konvencijoje. Priešingai, tam tikrais atvejais nuteistajam reikalinga papildoma apsauga dėl jo padėties pažeidžiamumo ir dėl

to, kad valstybė dėl šio asmens prisiima atsakomybę. Šiame kontekste Konvencijos 3 straipsnis nustato valstybės institucijoms pozityvią pareigą

užtikrinti, kad nuteistojo kalinimo sąlygos užtikrintų pagarbą žmogaus orumui, o įtvirtinti ribojimai neviršytų kančios ir sunkumų, kurie yra neišvengiami kalinimo metu, nuteistojo sveikata ir gerovė taip pat turi būti tinkamai saugomi (žr. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, Nr. 30210/96; sprendimą Norbert Sikorski prieš Lenkiją, Nr. 17599/05).

40. Įvertinus tai, kad pareiškėjas šioje byloje iš Lietuvos valstybės prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl to, jog nuo 2016 m. balandžio 1 d. buvo apribota jo galimybė už asmeninėje sąskaitoje turimus pinigus įsigyti būtinų maisto produktų, kuriuose yra cukraus, miltų, kad toks apribojimas yra neproporcingas ir neteisėtas, pažeidžiantis Konvencijos nuostatas, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išsiaiškinti ir nustatyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su nuo 2016 m. balandžio

1 d. taikomais apribojimais, t. y. ar šie apribojimai yra teisėti ir proporcingi, nepažeidžia Konvencijoje įtvirtintų pareiškėjo teisių.

41. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo pareiškėjo esminių skundo ir jo papildymo aplinkybių, kurios sudaro skundo pagrindą, nenustatė teisiškai reikšmingų aplinkybių, susijusių su taikomais apribojimais pareiškėjui įsigyti jo nurodomų maisto produktų, t. y. ar pareiškėjo nurodomi produktai yra būtini, dėl kokių priežasčių yra taikomi apribojimai įsigyti šiuos maisto produktus, ar šie ribojimai yra teisėti ir proporcingi, nepažeidžia pareiškėjo nurodomų Konvencijos nuostatų (ABTĮ 86 str.), darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, todėl panaikintinas.

42. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; kt.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą (ABTĮ

144 str. 1 d. 4 p., 146 str. 1 d., 147 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S.

V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė