2K-443/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-443/2012

Teisminio proceso Nr. 1-68-1-00702-2010-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.5.1; 1.2.4.5; (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorui Simonui Minkevičiui,

asmeniui, kuriam byla nutraukta, V. I.,

asmens, kuriam byla nutraukta, gynėjai advokatei Teresėlei Kazlauskienei,

nukentėjusiajai J. B.,

nukentėjusiosios atstovui advokatui Vidmantui Žylei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios J. B. kasacinį skundą, asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta V. I. baudžiamojoje byloje, dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 9 d. nutarties.

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 10 d. nuosprendžiu V. I. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje.

Iš V. I. J. B. priteista 8000 Lt neturtinės ir 2000 Lt turtinės žalos atlyginimo bei 1477,54 Lt žalos atlyginimo Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, atstovaujamos Klaipėdos teritorinei ligonių kasai.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 9 d. nutartimi Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 10 d. nuosprendis panaikintas ir baudžiamoji byla V. I. nutraukta. J. B. ir Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, atstovaujamos Klaipėdos teritorinės ligonių kasos, civiliniai ieškiniai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Klimavičiaus pranešimą, prokuroro, prašiusio skundo dalį dėl savavaldžiavimo palikti nenagrinėtą, o kitą dalį argumentų atmesti, asmens, kuriam byla nutraukta, V. I. ir jo gynėjos, prašiusių kasacinį skundą atmesti, nukentėjusiosios J. B. ir jos atstovo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti,

n u s t a t ė :

Pirmosios instancijos teismo V. I. buvo nuteistas, už tai, kad 2010 m. rugsėjo 28 d., apie 17.30 val., Klaipėdos rajone, (duomenys neskelbtini), kilus konfliktui su J. B. ir V. B. dėl vandens išleidimo per bendro naudojimo gatvę, J. B. stumiant jį rankomis iš jai priklausančios neaptvertos gyvenamosios teritorijos, V. B. suduodant V. I. pagaliu, pastarasis kaire ranka paėmė J. B. kairės rankos ketvirtą ir penktą pirštus ir tyčia juos spaudė, suko, taip padarė J. B. kairės plaštakos ketvirto piršto pamatinės falangos įstrižą lūžimą, t. y. nesunkiai sutrikdė J. B. sveikatą.

Apeliacinės instancijos teismas pripažino V. I. veiksmuose esant būtinosios ginties situaciją ir dėl to baudžiamoji byla jam buvo nutraukta.

Kasaciniu skundu nukentėjusioji J. B. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį su pakeitimais dėl veikos kvalifikavimo.

Skunde teigiama, kad buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BK 28 straipsnio 2 dalis), dėl to buvo neteisėtai nutraukta baudžiamoji byla V. I.. Be to, nukentėjusioji nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nes V. I. veikoje yra ir savavaldžiavimo požymių.

Pasak nukentėjusiosios, V. I. inkriminuoto nusikaltimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį sudėties požymiai yra ne formalūs, o nustatyti ir paremti konkrečiais faktiniais bylos duomenimis, kurių subjektyvus paneigimas nėra pateisinamas apeliacinės instancijos teismo veiksmais. Apeliacinės instancijos teismo veiksmai prieš ją buvo nekorektiški, nes atnaujinus įrodymų tyrimą nuteistajam buvo leidžiama daryti viskas (gestikuliuoti ir nepadoriais žodžiais užgaulioti nukentėjusiąją, siekti paveikti ekspertą), teismas nukentėjusiąją ir jos sutuoktinį užsipuolė kaip kaltus asmenis.

Skunde teigiama, kad V. I. prieš V. B. nesigynė, bet ją puolė, o šis jo puolimas buvo paremtas ir lydimas savavališku savo tariamos ir kaimynų ginčijamos teisės vykdymu, panaudojant fizinę prievartą prieš nukentėjusiąją J. B.. Tai, nukentėjusiosios manymu, atitinka BK 294 straipsnio 2 dalyje esančios nusikalstamos veikos sudėtį, nes V. I. ne tik sužalojo kito žmogaus sveikatą, bet ir savavaldžiavo kaimynų nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype.

Skunde nurodoma, kad yra neginčijamai nustatyta, jog tikrai buvo susirėmimas tarp nukentėjusiosios ir V. I., kad jis, būdamas fiziškai stipresnis už besiginančią moterį, tyčia spaudė ir suko jos kairės rankos ketvirtą ir penktą pirštus, nors atsiradusių padarinių, konstatuotų medicinos ekspertų išvadomis, ir nenorėjo, tačiau niekas negali paneigti, kad būtent dėl V. I. veiksmų, J. B. buvo padarytas piršto falangos lūžimas.

Kasatorės manymu, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad atsižvelgiant į tai, jog V. I. neigė padarytą sužalojimą nukentėjusiajai J. B., negalima spręsti klausimo, ar buvo būtinoji gintis, ar ne. Esant tokiai kaltinamojo pozicijai BK 28 straipsnio 2 dalies taikymo galimybės, įvertinus V. I. neteisėtą veiką atsiradusių padarinių atžvilgiu, yra ribotos. Be to, nukentėjusioji pažymi, kad V. I. nebuvo nuo ko gintis, nes šalia buvo jo šeimos nariai.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo teiginių

Nukentėjusiosios kasacinio skundo argumentus galima suskirstyti į dvi grupes: viena jų yra susijusi su būtinosios ginties instituto nuostatų taikymu, o kita - nauju kaltinimu V. I. dėl nusikalstamos veikos, savavaldžiavimo, padarymo. Pastaroji grupė argumentų, kuriais nukentėjusioji iš esmės prašo inkriminuoti naują veiką, pagal kurią V. I. kaltinimas niekada nebuvo pareikštas, šios aplinkybės niekada nebuvo tirtos ikiteisminiame tyrime, šie klausimai, susiję su kaltinimo ribomis, nebuvo keliami ir svarstomi nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme, nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Atsižvelgiant į tai, kad kasacinės instancijos teismas bylas nagrinėja tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) arba dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų klausimų ir nenustato bei netiria naujų bylos aplinkybių, neatlieka įrodymų vertinimo, kasatorės teiginiai dėl savavaldžiavimo (BK 294 straipsnio 2 dalis) inkriminavimo V. I. paliekami nenagrinėti.

Dėl BK 28 straipsnio taikymo

Kasacinio skundo teiginiai, kad V. I. negalėjo būti taikomas BK 28 straipsnio nuostatos, dėl tos priežasties, kad jis neigė savo kaltę dėl sužalojimo, atmestini, kaip neturintys teisinio pagrindo ir nepagrįsti.

Pažymėtina, kad būtinoji gintis yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, kai yra nustatoma, kad asmuo formaliai padarė veiką, kuri atitinka nusikalstamos veikos sudėties požymius, tačiau šie veiksmai buvo padaryti ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šio instituto taikymas priklauso nuo bylos aplinkybių visumos, kuri leidžia daryti išvadas apie būtinosios ginties teisėtumo sąlygas, t. y. kėsinimąsi ir gynybą, o ne nuo išimtinai kaltinamojo gynybinės pozicijos baudžiamojo proceso metu.

Byloje neginčytinai nustatyta, kad tarp kaimynų buvo konfliktas dėl ant bendro naudojimo kelio leidžiamo vandens iš J. B. ir jos vyro kiemo. V. I., siekdamas apsaugoti ir jam priklausantį turtą (bendro naudojimo kelią, kuris nuo vandens srovės buvo išplaunamas), norėjo patraukti vandens srovę nuo kelio, su šiais jo teisėtais taikiais veiksmais nesutiko nukentėjusioji, tam priešindamasi pirmoji pradėjo puolimo veiksmus (metė į V. I. saują žvyrą, jį stūmė). Be to, pažymėtina, kad ir nukentėjusiosios vyras kartu su ja puolė nuteistąjį (V. B. su rankoje laikomu pagaliu sudavė V. I.). Tiek nukentėjusiosios, tiek jos vyro rankose turėti pagaliai išreiškė grėsmę, o sudavimas juo buvo realus kėsinimasis į V. I.. Atsižvelgiant į šias nustatytas aplinkybes, akivaizdu, kad V. I. turėjo realų pagrindą manyti, jog jam iškyla poreikis gintis, todėl jo veiksmai, kai jis smurtinių veiksmų prieš jį metu bandė atplėšti J. B., įsikibusią į jo drabužius, suėmė ją už rankos, kuri prieš jį jau buvo pradėjusi ir tęsė puolamuosius veiksmus, teisingai apeliacinės instancijos teismo buvo įvertinti kaip adekvati gynybos priemonė nuo dviejų į jo sveikatą besikėsinančių žmonių. Gynybą nulemia kėsinimosi pobūdis ir ji turi atitikti tam tikrus požymius: žala padaroma tik besikėsinančiajam, atremiant pavojingą kėsinimąsi, padaryta žala neperžengia būtinosios ginties ribų. Šioje byloje nustatytos aplinkybės visiškai atitinka šiuos požymius. Pažymėtina, kad kasatorės teiginys, jog V. I. nebuvo poreikio gintis, nes šalia buvo jo šeimos nariai, yra nepagrįstas. Šis faktas nepaneigia pavojingo, realaus kėsinimosi sąlygos ir dėl to teisėtai atsiradusio gynybos poreikio, nes teisę į būtinąją gintį galima įgyvendinti neatsižvelgiant į tai, ar asmuo galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis (BK 28 straipsnio 1 dalis).

Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas išsamiai atskleidė visas būtinosios ginties konstatavimui reikalingas sąlygas, įvertino svarbias aplinkybes ir padarė teisingą išvadą dėl BK 28 straipsnio nuostatų taikymo. Pirmosios instancijos teismas, nors pripažino, kad buvo būtinosios ginties sąlygos, bet šio instituto netaikė nepagrįstai argumentuodamas tuo, kad V. I. neigė savo kaltę dėl šio nusikaltimo padarymo. Apeliacinės instancijos teismas šią teisės taikymo klaidą ištaisė - nutartyje išsamiai atskleista įvykių eiga, tiek kėsinimosi, tiek gynybos momentus apibūdinančios aplinkybės, įvertintas jų santykis, nulėmęs tinkamą BK 28 straipsnio pritaikymą ir teisingą baudžiamosios bylos nutraukimą.

Kasatorė pateikė teismui advokato pinigų priėmimo kvitą 1000 Lt už teisines paslaugas, prašydama šias išlaidas priteisti iš V. I..

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Pažymėtina, kad šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-28/2011).

Kasacinės instancijos teisme byla nagrinėjama pagal nukentėjusiosios kasacinį skundą. Kasacinis skundas atmetamas, todėl nukentėjusiosios prašymas dėl advokato išlaidų priteisimo už atstovavimą kasacinės instancijos teisme yra netenkintinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nukentėjusiosios J. B. kasacinį skundą.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Rimantas Baumilas

Antanas Klimavičius