A-492-2917-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-2917/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00184-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėjas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjui O. S.,

trečiojo suinteresuoto asmens atstovui Gintarui Motuzui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos).

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. pareiškėjas O. S. su skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į teismą prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 12 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Nurodė, kad nuo 2010 m. spalio 14 d. iki 2011 m. birželio 16 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas vienoje kameroje su kitais suimtaisiais, kurie nėra valstybės tarnautojai. Teigė, kad pareigūnus žodžiu informavo, jog yra buvęs valstybės tarnautojas ir kad jį laikytų su kitais buvusiais valstybės tarnautojais. Vėliau, atlikus išsamų tyrimą ir nustačius, kad jis yra buvęs valstybės tarnautojas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsniu, Lukiškių TI-K administracija nedelsiant perkėlė jį į gyvenamąją kamerą, kurioje laikomi buvę valstybės tarnautojai. Pareiškėjui neaišku, kodėl iš karto po to kai jis tik pranešė Lukiškių TI-K administracijai, jog yra buvęs valstybės tarnautojas nebuvo imtasi priemonių ir taip neužtikrintas jo saugumas. Pabrėžė, kad kalinimo metu patyrė dvasinius išgyvenimus ir emocinę depresiją, dėl to jam buvo padaryta neturtinė žala, kurią jis vertina 12 000 Lt. Mano, kad Lukiškių TI-K administracija pažeidė Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymą (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas), BVK 70 straipsnį ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 10–12) nurodė, kad į Lukiškių TI-K pareiškėjas atvyko 2010 m. spalio 14 d. ir į įstaigos administraciją dėl laikymo sąlygų gyvenamosiose kamerose nei žodžiu, nei raštu nesikreipė, todėl vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio nuostatomis gyvenamosiose kamerose jis buvo laikomas kartu su kitais suimtaisiais. Teigė, kad tai patvirtina Lukiškių TI-K 2011 m. gruodžio 2 d. pažyma, kuri buvo pateikta Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) bei iš pareiškėjo žodžių užpildyta jo asmens anketa. Nurodė, kad laukdamas apkaltinamojo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo pareiškėjas žodžiu kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ir pranešė, kad jis yra buvęs valstybės tarnautojas. Patikrinus asmens bylą, jokių dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjas yra buvęs valstybės tarnautojas nerasta, todėl buvo atliktas išsamus patikrinimas. Nurodė, kad kreipėsi į Viešojo saugumo tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir 2011 m. gegužės 23 d. gavo pažymą, kurioje buvo nurodyta, kad pareiškėjas nuo 1999 m. gegužės 5 d. iki 2000 m. vasario 24 d. Vidaus reikalų ministerijos Vidaus tarnybos 1-aje pulke atliko privalomąją pradinę karo tarnybą. Pažymėjo, kad gavusi patvirtinančią pažymą, Lukiškių TI-K administracija, vadovaudamasi BVK 70 straipsnio nuostatomis, nedelsiant perkėlė pareiškėją į gyvenamą kamerą, kurioje buvo laikomi buvę valstybės tarnautojai. Teigė, kad Lukiškių TI-K administracija, laikydama pareiškėją kartu su suimtaisiais, kurie nėra valstybės tarnautojai, galiojančių teisės aktų nepažeidė, nes asmens byloje nebuvo duomenų apie tai, kad jis yra buvęs valstybės tarnautojas, o įstaigos administracija apie tai buvo informuota tik praėjus pusmečiui nuo jo atvykimo į įstaigą. Nurodė, kad sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, jog Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Nurodė, kad civilinė atsakomybė gali būti taikoma, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas su pateiktu skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 25–27) nurodė, kad nagrinėdamas pareiškėjo skundą nustatė, jog į Lukiškių TI-K jis atvyko 2010 m. spalio 14 d. ir į įstaigos administraciją nei raštu, nei žodžiu dėl laikymo sąlygų gyvenamosiose kamerose nesikreipė. Taip pat buvo nustatyta, kad laukdamas apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ir pranešė, kad yra buvęs valstybės tarnautojas. Atlikus išsamų šio fakto patikrinimą ir pareiškėjo pateiktai informacijai pasitvirtinus, jis nedelsiant buvo perkeltas į gyvenamąją kamerą, kurioje buvo laikomi buvę valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojai, o įsiteisėjus apkaltinamajam nuosprendžiui, Lukiškių TI-K administracija, vadovaudamasi BVK 65 straipsniu ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2003 m. balandžio 18 d.

įsakymu Nr. 4/07-71 patvirtintomis Nuteistųjų, kuriems įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), laisvės atėmimo bausmę atlikti pagrįstai paskyrė į Vilniaus pataisos namų atskirąjį sektorių, esantį Sniego g. 2, kur laisvės atėmimo bausmę atlieka vyrai buvę valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojai.

Atkreipė dėmesį į tai, kad asmeniui atvykus į tardymo izoliatorių, Lukiškių TI-K administracija, siekdama užtikrinti Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio nuostatų įgyvendinimą, paprastai remiasi informacija, surinkta ir saugoma suimtojo asmens byloje. Šiuo atveju pareiškėjo asmens byloje nebuvo jokios informacijos, susijusios su jo anksčiau turėtu valstybės tarnautojo statusu ar pan., pats pareiškėjas dėl to į įstaigos administraciją nesikreipė, jos neinformavo. Tokiais atvejais, dažniausiai patys suimtieji ar jų artimieji, norėdami, kad jų atžvilgiu būtų užtikrinta teisės aktuose nustatyta izoliacija, pateikia objektyvius duomenis ar informaciją, kuri liudija apie esamą ar turėtą suimtojo atitinkamą statusą, darbinę veiklą ar pan.

Teigė, kad ginčo atveju, nėra nustatyta ir konstatuota atsakovo atstovo neteisėti aktai, neteisėtas veikimas ar neveikimas, kuris galėjo sąlygoti tariamos neturtinės žalos pareiškėjui padarymą. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrindė ir nedetalizavo jo patirtų dvasinių išgyvenimų ir emocinės depresijos, nepateikė įrodymų, kad jam padaryta žymi neturtinė žala, nes tokios žalos faktas nėra patvirtintas neginčijamais įrodymais. Taip pat pareiškėjas nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis, savo reikalavimą pagrindė tik bendro pobūdžio teiginiais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 49–53).

Teismas pažymėjo, kad nė viename Taisyklių punkte nėra nurodyta, jog asmens byloje privalomai turi būti duomenys apie suimtojo (nuteistojo) ankstesnę darbinę veiklą. Šiuos duomenis asmuo gali pateikti anketos apklausos metu ar kitu metu, jei mano, kad tai gali turėti įtakos jo laikymui ar kitoms aplinkybėms nustatyti. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2010 m. spalio 12 d. areštuoto asmens anketos pildymo metu į anketos klausimą „Darbo vieta ir užsiėmimo rūšis. Jeigu nedirbo, užpildyti iš kur atleistas ir kada. Kur yra valstybinio socialinio draudimo pažymėjimas“ atsakė, kad nedirba.

Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad atsakovo atstovo pareigūnai veikė taip, kaip nustatyta teisės aktuose, pareiškėją apklausė ir dėl jo ankstesnio darbo, tačiau gavo atsakymą, kad nedirbo. Teismas pažymėjo, kad kitokių įrodymų, jog iki 2011 m. gegužės 2 d. pareiškėjas būtų kreipęsis ir pranešęs apie savo ankstesnę veiklą – byloje nėra. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo paaiškinimus, kad jis žodžiu buvo pranešęs apie tai, jog yra valstybės tarnautojas, nes jis negalėjo atsakyti, nei kada, nei į kokį pareigūną kreipėsi.

Teismas akcentavo, kad iš 2011 m. gegužės 2 d. pareiškėjo prašymo matyti, kad jis prašė ne suėmimo laikotarpiui, o bausmės atlikimui, jį paskirti į Vilniaus 1 pataisos namus bei kaip priežastį nurodė tarnavimą Pravieniškių ir Alytaus pataisos namuose. Pareiškėjas prašyme nepažymėjo, kad yra anksčiau kreipęsis žodžiu. Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas, gavęs pareiškėjo prašymą dėl jo perkėlimo iš karto ėmėsi veiksmų ir kreipėsi į Viešojo saugumo tarnybą prie Vidaus reikalų ministerijos, o gavęs atsakymą, priėmė išvadą „Dėl nuteistojo perkėlimo bausmės atlikimui į Vilniaus pataisos namus (sektorius Sniego g. 2)“.

Objektyviai ir visapusiškai įvertinęs bylos rašytinių įrodymų visumą, vadovaudamasis teisės normų sistemine analize, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas pats nepranešė ir nepateikė jokių įrodymų, kad jis priklausė Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 5 punkte nurodytiems asmenims, kurie kaip suimtieji ar nuteistieji yra laikomi atskirai. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis žodžiu nenurodytu laiku, nenurodytam pareigūnui pranešė, kad yra buvęs valstybės tarnautojas, išnagrinėjus bylą nepasitvirtino.

Kodėl pareiškėjas šios aplinkybės nenurodė pildydamas areštuoto asmens anketą – paaiškinti negalėjo. Todėl teismas nusprendė, kad pareiškėjo nurodytų Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų nagrinėjamos bylos kontekste nenustatyta, o nenustačius valdžios institucijos neteisėtų veiksmų civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.271 straipsnį negalima. Teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K pareigūnai veikė tinkamai, vadovaudamiesi galiojančių teisės aktų nuostatomis, byloje nenustatyta jokio pareigūnų neteisėto veikimo ar neveikimo pareiškėjo atžvilgiu.

Teismas akcentavo, kad pareiškėjas su skundu nepateikė jokių neva jo patirtą neturtinę žalą pagrindžiančių įrodymų (medicininių dokumentų apie pablogėjusią sveikatą, emocinę būseną, kilusius tarp suimtųjų konfliktus, susijusius su jo buvusia tarnyba ar pan.).

III. Pareiškėjas O. S. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepasisakė dėl jo skundo argumentų – dėl Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies pažeidimo. Mano, kad Lukiškių TI-K, neturėdamas pakankamų duomenų, kad pareiškėjas buvo valstybės tarnautojas, turėjo jį laikyti atskirai nuo kitų nuteistųjų, kurie nėra buvę ar esami valstybės tarnautojai ir taip užtikrinti pareiškėjo saugumą nuo smurto ir psichologinio poveikio. Paaiškina, kad nuteistieji tyčiojasi ir žaloja nuteistus ar suimtus buvusius valstybės tarnautojus.

Atsakovas Lukiškių TI-K prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 86–88) pateikia argumentus, kuriuos buvo nurodęs atsiliepime į skundą. Papildomai akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas surinko visus įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 84–85) nurodo, kad taip pat su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka. Atsiliepime pateikia argumentus, kuriuos buvo nurodęs atsiliepime į skundą. Papildomai akcentuoja, kad pareiškėjas tik formaliai skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, jokių argumentų, pagrindžiančių teismo sprendimo neteisėtumą, nepateikia.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl to, jog Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2010 m. spalio 14 d. iki 2011 m. birželio 16 d. buvo laikomas vienoje kameroje su kitais asmenimis, kurie, kitaip nei pareiškėjas, nėra buvę / esami valstybės tarnautojai.

Nustatyta, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K pristatytas 2010 m. spalio 14 d. (b. l. 23). Pareiškėjas teigia, kad žodžiu Lukiškių TI-K pareigūnus buvo informavęs, jog yra buvęs valstybės tarnautojas, tačiau suėmimo laikotarpiu jis buvo laikomas kartu su kitais asmenimis. Taip pat nustatyta, kad 2011 m. gegužės 2 d. pareiškėjas Kalėjimų departamento direktoriui pateikė prašymą (b. l. 18), kuriame paaiškino, kad 1999–2000 metais yra tarnavęs Pravieniškių ir Alytaus pataisos namuose, todėl prašo į tai atsižvelgti ir paskirti bausmę atlikti Vilniaus 1 pataisos namuose, nes jei būtų etapuotas į Pravieniškių pataisos namus, ten gali grėsti pavojus jo sveikatai. 2011 m. gegužės 6 d. Kalėjimų departamento raštu Nr. 2S-1216 „Dėl 2011-05-02 prašymo nagrinėjimo“ (b. l.

29) pareiškėjo prašymas buvo persiųstas nagrinėti Lukiškių TI-K. 2011 m. gegužės 10 d. pareiškėjas Kalėjimų departamento direktoriui adresuotame rašte (b. l.

19) paaiškino, kad iki pašalinimo iš kariuomenės tarnavo Alytaus pataisos namų praleidimo punkte, Pravieniškių pataisos namuose budėjo bokštelyje. 2011 m. gegužės 23 d. Lukiškių TI-K buvo gauta Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. gegužės 20 d. išduota pažyma Nr. 47SD-600 „Dėl O. S. tarnybos“ (b. l. 20), kuria pranešama, kad O. S. nuo 1999 m. gegužės 5 d. iki 2000 m. vasario 24 d. Vidaus reikalų ministerijos Vidaus tarnybos 1-ajame pulke atliko privalomąją pradinę karo tarnybą. 2011 m. gegužės 25 d.

Lukiškių TI-K direktorius surašė Išvadą Nr. 24-701 „Dėl nuteistojo perkėlimo bausmės atlikimui į Vilniaus pataisos namus (sektorius Sniego g. – 2)“ (b. l. 26), kuria pasiūlė nuteistąjį O. S. tolimesniam bausmės atlikimui perkelti į Vilniaus pataisos namus, skirtus valstybės politikams, teisėsaugos, teismo, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojams, kuriems teismo nustatyta atlikti bausmę pataisos namuose. Šią išvadą patvirtino Kalėjimų departamento direktorius. 2011 m. birželio 10 d.

Lukiškių TI-K buvo gauta 2011 m. birželio 8 d. Kalėjimų departamento surašyta Nuteistųjų perkėlimo (siuntimo) į kitą pataisos įstaigą paskyra Nr. (53)-1S-2090 (b. l. 22), kurioje nurodyta, kad O. S. perkeliamas atlikti bausmę į Vilniaus pataisos namų atskirą sektorių, esantį Sniego g. 2, Vilniuje. Įrašas ant kaltinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelės patvirtina, kad į Vilniaus pataisos namus pareiškėjas buvo perkeltas 2011 m. birželio 17 d. (b. l. 24).

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas teigia, kad jo teisės buvo pažeistos suėmimo laikotarpiu (nuo 2010 m. spalio 14 d. iki 2011 m. birželio 16 d.) Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime jį laikant kartu su kitais asmenimis ir taip sukeliant jam dvasinius išgyvenimus bei emocinę depresiją. Pareiškėjas paaiškino, kad kiti nuteistieji tyčiojasi ir žaloja nuteistus ar suimtus buvusius valstybės tarnautojus.

Pagal nusistovėjusią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 straipsnyje nustatyta susitariančiųjų šalių pareiga kiekvienam jų jurisdikcijai priklausančiam asmeniui garantuoti konvencijoje numatytas teises ir laisves, taikoma kartu su Konvencijos 3 straipsniu, lemia reikalavimą, kad valstybės imtųsi priemonių užtikrinti, kad jų jurisdikcijai priklausantys asmenys nepatirtų kankinimų ar nežmoniško arba žeminančio elgesio ar baudimo, įskaitant ir tokį privačių asmenų elgesį (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. gegužės 1 d. sprendimą Ebcin v. Turkija (pareiškimas Nr. 19506/05), 2001 m. gegužės 10 d. sprendimą Z. ir kt. v. Jungtinė Karalystė (pareiškimas Nr. 29392/95) ir 1998 m. rugsėjo 23 d. sprendimą A. v. Jungtinė Karalystė (pareiškimas Nr. 25599/94)).

Suėmimo vykdymo tvarka ir sąlygos, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinė padėtis yra reglamentuota Suėmimo vykdymo įstatyme. Šio įstatymo III skyriuje yra apibrėžta suėmimo vykdymo tvarka ir asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygos. Suėmimo vykdymo režimą Suėmimo vykdymo įstatymas apibrėžia kaip asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygų ir elgesio taisyklių visumą (9 str. 1 d.). Pagrindiniai suėmimo vykdymo režimo reikalavimai yra šie: 1) asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, apsauga ir izoliavimas; 2) nuolatinė asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, priežiūra; 3) asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, laikymas atskirai šio įstatymo 10 straipsnyje nustatyta tvarka. Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnis nustato suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų atskirai, grupes. Viena tokių grupių – suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais (Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. 1 d. 5 p.). Pažymėtina, kad ši asmenų grupė, vadovaujantis BVK, reglamentuojančio bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus, 70 straipsnio 3 dalimi, esant galimybei, turi teisę būti laikoma atskirai nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose įstaigose. BVK 70 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslai yra šie: 1) atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; 2) palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; 3) padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; 4) padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų.

Taigi vienas iš atskiro suimtųjų bei nuteistųjų laikymo tikslų – apsaugoti atitinkamą asmenų grupę nuo kitų (privačių) asmenų, kurių veiksmais gali būti kėsinamasi į reikšmingiausias asmens vertybes – gyvybę bei sveikatą dėl šių asmenų priklausymo atitinkamai asmenų grupei (nagrinėjamu atveju – valstybės tarnautojams). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nuo 1999 m. gegužės 5 d. iki 2000 m. vasario 24 d. Vidaus reikalų ministerijos Vidaus tarnybos 1-ajame pulke atliko privalomąją pradinę karo tarnybą. Pareiškėjas teigia, kad tarnybą atliko tiek Alytaus, tiek ir Pravieniškių pataisos namuose. Ginčo dėl šios aplinkybės byloje nėra. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad įkalinimo įstaigose nuteistųjų tarpe galioja jų sukurtos „nerašytos taisyklės“, kaip apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas – nuteistieji tyčiojasi ir žaloja nuteistus ar suimtus buvusius valstybės tarnautojus, todėl jei aplinkybė apie pareiškėjo privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimo vietą taptų žinoma kitiems, su pareiškėju kartu suėmime laikomiems / kalinamiems asmenims, tai galėtų padaryti atitinkamai neigiamą įtaką kitų įkalintų asmenų elgesiui su pareiškėju. Teisėjų kolegija vertina, kad siekiant išvengti aptartos situacijos, įstatymų leidėjas ir nustatė tokių asmenų laikymo / kalinimo atskirai režimą.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata, kad suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų, yra imperatyvi. Iš esmės imperatyvia laikytina ir BVK 70 straipsnio 3 dalies nuostata, kad nurodyta asmenų grupė, esant galimybei, laikoma izoliuotai nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose įstaigose. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad tokia galimybė yra, nes, vadovaujantis Taisyklių 1.5 punktu, vyrai, kurie buvo arba šiuo metu yra valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojai, kuriems teismas nustatė atlikti bausmę pataisos namuose, skiriami į Vilniaus pataisos namų atskirą sektorių, esantį Sniego g. 2. Todėl už nurodyto suėmimo / kalinimo vykdymo režimo laikymąsi yra atsakinga atitinkama valstybės institucija, taigi ji turi pozityvią pareigą imtis aktyvių veiksmų, kad būtų nustatyta, ar suimtas / kalinamas asmuo nepriklauso tokiai asmenų grupei, kuri įkalinimo įstaigoje turi būti laikoma atskirai ir tokius asmenis laikyti / kalinti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais.

Nagrinėjamu atveju, vertinant, ar atsakovas tinkamai vykdė jam kylančia pareigą, nėra svarbus pareiškėjo elgesys bei jo valia. Akcentuotina, kad nei Suėmimo vykdymo įstatyme, nei BVK nėra nustatytos sąlygos dėl atitinkamai grupei priskirtino asmens valios būti kalinamam laikantis įstatymuose nustatyto režimo – šio režimo taikymui nėra būtinas nei suimtojo ar jo atstovų prašymas, nei koks kitas kreipimasis. Todėl tai, kad pareiškėjas Areštuoto asmens anketoje (b. l. 13–16) nepateikė informacijos apie ankstesnę tarnybą, neturi jokios įtakos valstybės pozityvios pareigos vykdymui. Pažymėtina ir tai, kad Areštuoto asmens anketoje nėra skilties (grafos), kurioje pareiškėjas būtų galėjęs save identifikuoti, kaip priklausantį valstybės tarnautojų grupei. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog tai, kad pareiškėjas Areštuoto asmens anketos grafoje „Darbo vieta ir užsiėmimo rūšis. Jeigu nedirbo, užpildyti iš kur atleistas ir kada. Kur yra valstybinio socialinio draudimo pažymėjimas“ nurodė, jog nedirba, sudaro pagrindą išvadai, kad atsakovo atstovo pareigūnai veikė taip, kaip nustatyta teisės aktuose. Sistemiškai aiškindama nurodytą anketos klausimą su kitais anketos klausimais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad aptariamas klausimas reikalauja atsakymo dėl areštuoto asmens darbo suėmimo metu ar duomenų apie vėliausią darbą, o ne atsakymo apie visus ankstesnius dirbtus darbus.

Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjas priskirtinas suimtųjų ir nuteistųjų, buvusių ar esančių valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, grupei, todėl jis, vadovaujantis aptartomis Suėmimo vykdymo įstatymo bei BVK nuostatomis, turėjo bei turi būti laikomas suimtas bei vėliau kalinamas atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Nustatyta, kad pareiškėjas bausmės vykdymui buvo išsiųstas į Vilniaus pataisos namus ir bausmę atlieka vadovaujantis BVK 70 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Tačiau nuo 2010 m. spalio 14 d. iki 2011 m. birželio 16 d., t. y. suėmimo laikotarpiu, pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant imperatyvius Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad valstybės institucijų neveikimas (pozityvios pareigos nevykdydamas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, todėl gali būti sprendžiamas klausimas dėl šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos atlyginimo.

Pareiškėjas teigia, kad dėl valstybei nustatytos pozityvios pareigos nevykdymo jis patyrė neturtinę žalą, kurią apibūdino kaip dvasinius išgyvenimus bei emocinę depresiją. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.).

Todėl byloje nustačius, kad pareiškėjas įkalinimo įstaigoje buvo laikomas pažeidžiant imperatyvius teisės aktų, reglamentuojančių pareiškėjo saugumo užtikrinimui skirto suėmimo vykdymo režimo reikalavimus, darytina išvada, kad dėl to pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju yra ypač svarbus pareiškėjo subjektyvus situacijos vertinimas. Tai, kad pareiškėjui esant kartu su kitais asmenimis, pareiškėjas galėjo jausti įtampą, nesaugumo jausmą dėl to, jog išaiškėjus aplinkybei dėl jo tarnybos Alytaus bei Pravieniškių pataisos namuose, su juo gali būti siekiama susidoroti, yra pakankama išvadai, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

Apskaičiuodama neturtinės žalos dydį – t. y. įvertindama pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, teisėjų kolegija atsižvelgia į pažeidimo trukmę – 8 mėnesiai, vertybes, kurioms daromas pažeisimas kėlė grėsmę (gyvybė, sveikata, saugumas ir kt.), tai, kad gavus informaciją apie ankstesnę pareiškėjo tarnybą, tolimesniam paskirtos bausmės vykdymui pareiškėjas buvo perkeltas į Vilniaus pataisos namus, skirtus valstybės politikams, teisėsaugos, teismo, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojams, kuriems teismo nustatyta atlikti bausmę pataisos namuose. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui priteistina 5 000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą netinkamai aiškino bei taikė materialines bei procesines teisės normas ir tai lėmė nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo O. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies. Priteisti pareiškėjui O. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 5 000 Lt (penkis tūkstančius litų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Dainius Raižys

Virgilijus Valančius

Virginija Volskienė