2025-07-02 Nr. AB-11012-3-61-3-00798-2025-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2068-629/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00798-2025-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.2; 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. liepos 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Y. B. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Y. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai ir Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas Y. B. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Kaliningrade (toliau – ir Konsulatas) 2025 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. 004 dėl atsisakymo išduoti vizą (toliau – ir 2025 m. vasario 6 d. sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. 25S46905 (toliau – ir 2025 m. vasario 15 d. sprendimas) dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėn. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, jog nei vienas iš ginčijamų sprendimų jam nebuvo įteiktas, tačiau iš įteiktų pranešimų matyti, kad jie buvo priimti dėl to, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjo atstovas kreipėsi į atsakovus su prašymais pateikti šiuos sprendimus, tačiau nustatytu terminu jie nebuvo pateikti. Pareiškėjui nesuprantama, kodėl jis yra pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui. Tikėtina, kad tokia išvada buvo padaryta remiantis Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) pateikta medžiaga.

3. Pareiškėjas jau apie 30 m. turi pirmosios grupės neįgalumą, nes yra iš dalies paralyžiuotas ir dėl to nuolat priklausomas nuo neįgaliojo vežimėlio. Dėl sveikatos būklės jam yra rekomenduojama nuolatinė priežiūra ir pagalba. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 981 straipsnis nustato, kad Europos Sąjungos valstybės narės piliečio arba jo šeimos nario keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai vertinimas kiekvienu konkrečiu atveju turi būti grindžiamas tik atitinkamo asmens elgesiu. Asmens elgesys turi kelti realią, akivaizdžią ir pakankamai rimtą grėsmę.

4. Pareiškėjo sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė, kuri dėl pareiškėjo sveikatos problemų turi būti šalia. Be to, pareiškėjo sutuoktinė prižiūri ir savo 88 m. motiną, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė ir gyvena Visagine. Taigi, skundžiami sprendimai sukuria itin sudėtingą situaciją, kurioje pareiškėjo sutuoktinė faktiškai verčiama „persiplėšti“ tarp dviejų artimiausių šeimos narių ir vienu metu būti dvejose valstybėse. Nei pareiškėjo sutuoktinė, nei jos motina neturi leidimų gyventi Rusijos Federacijoje ir esant reikalui į Rusija vyksta su išduotomis vizomis.

5. Pareiškėjo šeimyniniai, ekonominiai ir socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika vertintini kaip stiprūs, kadangi Lietuvos Respublikoje (su priverstinėmis pertraukomas) pareiškėjas gyvena nuo 2009 m., kai Lietuvos Respublikoje sudarė santuoką, ir kartu su sutuoktine turi neįgaliam asmeniui pritaikyta butą Visagine. Pareiškėjas yra tikintis asmuo, nuolat lankantis bažnyčią.

6. Pareiškėjas galėtų būti pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui nustačius dviejų aplinkybių sutaptį: a) tikimybė, kad Rusijos Federacijos žvalgybos saugumo tarnybos bandys užverbuoti pareiškėją yra didesnė už tikimybę, kad Rusijos Federacijos žvalgybos saugumo tarnybos nebandys užverbuoti pareiškėją; ir b) tikimybė, kad verbavimo atveju pareiškėjas sutiks bendradarbiauti su Rusijos Federacijos žvalgybos saugumo tarnybomis, yra didesnė už tikimybe, kad pareiškėjas atsisakys nuo bendradarbiavimo. Tačiau ginčijamuose sprendimuose minėtos aplinkybės nenustatytos, o tai reiškia, kad pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui yra tik teorinė.

7. Pareiškėjo pareigos OOO „Gazprom Geofizika“ ir AO „Duomenų saugojimo centras“ yra žemos, jis minėtose įmonėse įsidarbino tik dėl ekonominių priežasčių, minėtos įmonės vykdo tik ekonominę veiklą ir nevykdo Rusijos Federacijos vidaus bei užsienio politikos. Pareiškėjas laikosi opozicinių pažiūrų, nepalaiko, smerkia Rusijos Federacijos politiką Ukrainos atžvilgiu, nebuvo nustatyti jokie pareiškėjo veiksmai, kurie būtų nukreipti prieš Lietuvą, nebuvo nustatyti pareiškėjo nusikalstami veiksmai ar motyvai, nors pareiškėjas gyvena Lietuvoje nuo 2009 m.

8. Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – ir URM) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. Atsakovas nurodė, kad 2024 m. gruodžio 2 d. Konsulatui pateikė prašymą išduoti Šengeno vizą ir pagrindžiamuosius dokumentus. 2024 m. gruodžio 27 d. Konsulato konsulinis pareigūnas, vadovaudamasis UTPĮ 4 straipsnio 4 dalimi, kreipėsi į VSD. 2025 m. sausio 30 d. į Lietuvos nacionalinę vizų informacinę sistemą buvo patalpintas VSD Raštas (toliau – ir Raštas, Išvada), jog VSD vertinimu, pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos Respublikos vidaus saugumui. Tarnaudamas Rusijos Federacijos valstybės institucijose, dirbdamas Rusijai strateginę reikšmę turinčiose valstybės įmonėse (OOO „Gazpront Geofizika“, AO „Duomenų saugojimo centras“), pareiškėjas privalėjo ir privalo būti lojalus Rusijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui ir gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui. Tuo pagrindu konsulinis pareigūnas 2025 m. vasario 6 d. priėmė sprendimą, kuriuo atsisakė išduoti vizą pareiškėjui (2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodekso (toliau – ir Vizų kodeksas) 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunkčio pagrindu, kai viena ar kelios Šengeno erdvės šalys pareiškėją laiko keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ar vidaus saugumui).

10. Teisės aktuose, apibrėžiančiuose URM konsulinių pareigūnų kompetenciją vykdant užsieniečių prašymų išduoti Šengeno vizą nagrinėjimą, nenumatyta konsulinių pareigūnų teisė rinkti ar vertinti informaciją dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Konsuliniam pareigūnui pateikta VSD išvada dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui yra privaloma ir suponuoja tai, jog pareiškėjui negali būti leista atvykti į Lietuvą.

11. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

12. Migracijos departamentas gavo VSD Išvadą, kurioje konstatuota, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas pagal kompetenciją atliko individualų pareiškėjo vertinimą ir nustatė, kad pareiškėjui 2010–2019 m. buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, 2019 m. rugpjūčio 21 d. buvo išduota nacionalinė viza, kuri 2019 m. rugsėjo 20 d. Migracijos departamento sprendimu panaikinta, taip pat buvo išduotos Šengeno vizos, galiojusios nuo 2021 m. lapkričio 26 d. iki 2023 m. lapkričio 25 d., ir nuo 2023 m. gruodžio 4 d. iki 2024 gruodžio 3 d., buvimo laikas – 90 d. Duomenų apie pareiškėjo įdarbinimą Lietuvos Respublikoje nėra. Migracijos departamento duomenimis, pareiškėjo sutuoktinė – Lietuvos Respublikos pilietė yra deklaravusi gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Įvertinus pareiškėjo ir jo sutuoktinės Lietuvos Respublikos valstybės išorinės sienos kirtimus, užfiksuoti 33 pareiškėjo ir 41 pareiškėjo sutuoktinės sienos kirtimai. Vertinant pastarųjų dviejų metų (2023–2025 m) duomenis, nustatyta, kad pareiškėjo ir jo sutuoktinės Lietuvos Respublikos valstybės išorinės sienos kirtimai sutampa, t. y. pareiškėjas su savo sutuoktine atvyksta į Lietuvą ir išvyksta iš jos kartu per Kybartų pasienio kontrolės punktą.

13. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo atlikti veiksmai (darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiose valstybės įmonėse OOO 3 „Gazprom Geofizika“ ir AO „Duomenų saugojimo centras“) VSD surinktos kontržvalgybinės informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

14. Ginčijamas Migracijos departamento 2025 m. vasario 15 d. sprendimas taip pat atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika analogiškose bylose (2024 m. liepos 24 d. nutartis Nr. eA-1934-815/2024; 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2006-520/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2156-629/2023).

15. Pareiškėjo skundo teiginiai, kad jo sutuoktinė negali išvykti kartu su juo, prieštarauja ginčijamu 2025 m. vasario 15 d. sprendimu nustatytos faktinės aplinkybės apie pareiškėjo sutuoktinės išvykimus į Rusijos Federaciją su pareiškėju.

16. Migracijos departamentas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą 2025 m. vasario 15 d. sprendimą.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

18. Pareiškėjas, tarnaudamas Rusijos Federacijos teisėsaugos tarnyboje (specialiosios paskirties padalinyje „Vympel“), dirbdamas Rusijai strateginę reikšmę turinčiose įmonėse, privalėjo ir privalo būti lojalus Rusijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, ir gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus Šengeno C tipo vizą, jis gali būti išnaudotas Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

19. Šiuo atveju grėsmių valstybės saugumui vertinimas priklauso kiekvienos iš ES valstybių narių diskrecijai. Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos besąlygiškai leisti pareiškėjui atvykti į Lietuvą, išduoti jam vizos, leisti jam laikinai gyventi Lietuvoje ar pan., jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

20. Pareiškėjas nepateikė į bylą jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų jo akivaizdų priešiškumą Rusijos Federacijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo siekiui atvykti į Lietuvą negali būti teikiama pirmenybė prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus. Šiuo atveju, yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, o pareiškėjo tikslas atvykti į Lietuvą negali būti pateisintas vien ekonominiais ar šeimos interesais.

21. VSD pateikta medžiaga apie pareiškėjo tarnybą „Vympel“ yra aktuali, nepaisant to fakto, kad pareiškėjas jau ilgą laiką nebetarnauja Rusijos karinėse pajėgose.

II. 22. Regionų administracinis teismas 2025 m. gegužės 5 d. sprendimu pareiškėjo Y. B. skundą atmetė.

23. Teismas nustatė šias ginčui svarbias aplinkybes:

23.1. pareiškėjas 2024 m. gruodžio 2 d. Konsulatui pateikė prašymą išduoti Šengeno vizą ir pagrindžiamuosius dokumentus. Prašyme pareiškėjas nurodė kelionės tikslą – kelionės ar draugų lankymas, papildomos informacijos apie buvimo tikslą nenurodė; numatoma pirmo atvykimo į Šengeno erdvę data – 2024 m. gruodžio 16 d., išvykimo – 2025 m. sausio 15 d., prašoma leisti atvykti daug kartų. Pareiškėjas Konsulatui pateikė Rusijos Federacijos piliečio pasą, šeiminius ryšius patvirtinančius dokumentus, 2024 m. spalio 4 d. banko sąskaitos išrašą, medicinos draudimo poliso kopiją.

23.2. Konsulinis pareigūnas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą išduoti Šengeno vizą bei pateiktus pagrindžiamuosius dokumentus, vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi bei VSD 2024 m. gegužės 9 d. raštu „Dėl išankstinių konsultacijų Lietuvos nacionalinėje vizų informacinėje sistemoje ir užsieniečių kategorijų pakeitimo“, naudodamasis Lietuvos nacionaline vizų informacine sistema, 2024 m. gruodžio 27 d. kreipėsi privalomos konsultacijos į VSD.

23.3. Konsulatui vykdant konsultaciją dėl pareiškėjo, VSD 2025 m. sausio 30 d. pateikė atsakymą į prašymą, kuriame buvo nurodyta, jog pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos Respublikos vidaus saugumui.

23.4. Konsulinis pareigūnas Lietuvos nacionalinėje vizų informacinėje sistemoje priėmė 2025 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. 004 atsisakyti pareiškėjui išduoti Šengeno vizą Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunkčio pagrindu. Konsulinis pareigūnas, vadovaudamasis Vizų kodekso 32 straipsniu, surašė standartinę pranešimo apie atsisakymo išduoti Šengeno vizą, vizos panaikinimo ar atšaukimo priežastis formą, kurioje specialiu žymėjimu „kryželiu“ pažymėjo 2025 m. vasario 6 d. sprendimo dėl atsisakymo išduoti Šengeno vizą pagrindą/priežastį: „7. Viena ar kelios valstybės narės jus laiko keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ar vidaus saugumui“. Standartinio pranešimo pabaigoje nurodyta valstybė narė, prieštaraujanti vizos išdavimui: Lietuva. Šis pranešimas buvo įteiktas pareiškėjui tokiu būdu informuojant jį apie konsulinio pareigūno priimtą 2025 m. vasario 6 d. sprendimą atsisakyti pareiškėjui išduoti Šengeno vizą.

23.5. Migracijos departamentas 2025 m. vasario 15 d. priėmė sprendimą Nr. 25S46905, kuriuo uždraudė atvykti pareiškėjui į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėn.

24. Teismas nurodė, jog Konsulatas, vertindamas pareiškėjo 2024 m. gruodžio 2 d. prašymą dėl Šengeno vizos išdavimo, kreipėsi konsultacijos į VSD, kuris 2025 m. sausio 3 d. konsuliniam pareigūnui pateiktoje išvadoje nurodė, kad pareiškėjas, tarnaudamas Rusijos Federacijos valstybės institucijoje, dirbdamas Rusijai strateginę reikšmę turinčiose įmonėse OOO „Gazprom Geofizika“ ir AO „Duomenų saugojimo centras“, privalėjo ir privalo būti lojalus Rusijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui ir gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui. VSD taip pat pažymėjo, jog pareiškėjui išdavus Šengeno vizą, jis gali būti išnaudotas Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Be kita ko, VSD 2025 m. sausio 3 d. Raštu pasiūlė prašyti Migracijos departamento įrašyti šį asmenį į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą 5 m. laikotarpiui.

25. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdamas į Rusijos Federacijos keliamą grėsmę Lietuvai, be kita ko, ir dėl Rusijos Federacijos išprovokuotos agresijos prieš Ukrainą ir su tuo susijusį geopolitinį kontekstą, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, neturėjo jokių priežasčių nesutikti su VSD, Konsulato ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimu.

26. Teismo įsitikinimu, VSD surinkti duomenys leidžia teigti, kad tiek Konsulatas, priimdamas 2025 m. vasario 6 d. sprendimą, kuriuo atsisakė išduoti vizą pareiškėjui, tiek Migracijos departamentas, priimdamas 2025 m. vasario 15 d. sprendimą, kuriuo uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvą 30 mėn. iš esmės turėjo pagrindą priimti tokio pobūdžio sprendimus, nes VSD Rašte pateikta informacija (pareiškėjo tarnaudamas Rusijos Federacijos valstybės institucijose, darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiose valstybės įmonėse (OOO „Gazpront Geofizika“, AO „Duomenų saugojimo centras“) yra pakankama spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.).

27. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei prižiūri Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, vertinama potenciali grėsmė valstybės saugumui, todėl pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo atlikti veiksmai (darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiose įmonėse OOO „Gazprom Geofizika“ ir AO „Duomenų saugojimo centras“) VSD surinktos informacijos kontekste kelia grėsmę valstybės saugumui.

28. Teismas atkreipė dėmesį, jog iš VSD pateikto Rašto matyti, kad pareiškėjas nuo 2022 m. iki dabar dirba „Rostelekom“ dukterinėje įmonėje AO „Duomenų saugojimo centras“ (pareigos – personalo administracijos centro specialistas), o tai dar labiau sustiprina keliamos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui vertinimą.

29. Aplinkybė, kad pareiškėjui anksčiau buvo išduodamos vizos, neatima iš VSD teisės reikšmingas pareiškėjos biografijos aplinkybes vėliau įvertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui. Taip pat minėta aplinkybė nereiškia, kad pareiškėjas turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam nuolat bus išduodamos vizos atitinkamais pagrindais. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka, be kita ko, Įstatymo reikalavimus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, kokias aplinkybes neteisingai nustatė ar nenustatė konsulinis pareigūnas.

30. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju nepateikė faktinių duomenų, paneigiančių VSD nurodytas aplinkybes. Pareiškėjo skunde dėstomi argumentai, be kita ko, kad jis nekelia jokios grėsmės, yra subjektyvaus pobūdžio, šie argumentai, neparemti konkrečiais įrodymais, taip pat nepatvirtina pareiškėjo neigiamo požiūrio Rusijos Federacijos režimo atžvilgiu, o kartu nepaneigia grėsmės Lietuvos valstybės saugumui.

31. Vadovaujantis Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) informacinės sistemos duomenimis, užfiksuoti 33 pareiškėjo ir 41 pareiškėjo sutuoktinės sienos kirtimai. Vertinant pastarųjų dviejų metų (2023–2025 m.) duomenis, nustatyta, kad pareiškėjo ir jo sutuoktinės Lietuvos Respublikos valstybės išorinės sienos kirtimai sutampa, t. y. pareiškėjas su savo sutuoktine atvyksta į Lietuvos Respubliką ir išvyksta iš jos kartu per Kybartų pasienio kontrolės punktą. Taigi, atsižvelgiant į pareiškėjo profesinę patirtį bei jo dabartinę darbovietę, toks nuolatinis vykimas iš Lietuvos į Rusiją ir atgal, sustiprina įtarimus dėl keliamos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui.

32. Teismas pažymėjo, jog ginčijamuose atsakovų administraciniuose aktuose nebuvo vertinta, kad pareiškėjas galėtų kelti grėsmę atsižvelgiant į jo tarnybą specialiosios paskirties padalinyje „Vympel“, todėl minėta aplinkybė galėtų būti vertinama tik bendrame kontekste kaip charakterizuojanti pareiškėją, jo turimą tarnybos teisėsaugos srityje patirtį, tačiau negali būti vertinama kaip pagrindas išvadai dėl pareiškėjo keliamo grėsmės.

33. Teismas taip pat pažymėjo, kad nors iš Migracijos departamento 2025 m. vasario 15 d. sprendimo matyti, jog esminis šio sprendimo pagrindas yra VSD Rašte pateikta informacija dėl pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui, tačiau iš šio sprendimo turinio taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą, t. y. nustatė, jog asmeniui 2010–2019 m. buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, 2019 m. rugpjūčio 21 d. buvo išduota nacionalinė viza, kuri 2019 m. rugsėjo 20 d. Migracijos departamento sprendimu panaikinta, taip pat buvo išduotos Šengeno vizos, galiojusios nuo 2021 m. lapkričio 26 d. iki 2023 m. lapkričio 25 d., ir nuo 2023 m. gruodžio 4 d. iki 2024 m. gruodžio 3 d., buvimo laikas – 90 d. Atsakovas nenustatė duomenų apie pareiškėjo įdarbinimą Lietuvos Respublikoje. Buvo įvertinti ir pareiškėjo šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje, t. y. nustatyta, kad pareiškėjo sutuoktinė – Lietuvos Respublikos pilietė, yra deklaravusi gyvenamąją vietą Lietuvoje. Tačiau asmens teisė į šeimos susijungimą gali būti išsaugota asmeniui ir jo šeimos nariams (sutuoktinei) grįžus į jo kilmės valstybę, t. y. nenustatė, kad pareiškėjo sutuoktinė negali įgyvendinti teisės į šeimos susijungimą Rusijoje.

34. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, šiandieninę geopolitinę situaciją ir VSD atliktą vertinimą, teismas sprendė, kad surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

35. Pareiškėjas nurodė, jog jis yra tikintis asmuo bei šiems argumentams pagrįsti pateikė 2020 m. sausio 17 d. Stačiatikių bažnyčios Lietuvoje Visagino stačiatikių šventojo Panteleimono parapijos klebono parengtą teigiamą charakteristiką apie jį. Tačiau, teismo nuomone, vien tik religinės bendruomenės atstovo parengta charakteristika savaime nepaneigia pareiškėjo ryšių su Rusijos Federacijos institucijomis ir keliamos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui.

36. Kaip matyti, pareiškėjas byloje pateikė dokumentus apie savo sveikatos problemas, t. y. 1999 m. balandžio 19 d. pažymos Nr. 179230 kopiją apie nustatyta invalidumą (neterminuotai), išrašo iš ligos istorijos nuorašą, 2020 m. rugsėjo 4 d. Kaliningrado srities valstybinės biudžetinės įstaigos sveikatos priežiūros klinikinės ekspertų komisijos išvados kopiją, kurioje nurodyta, jog pareiškėjui rekomenduojama nuolatinė slauga, priežiūra ir pagalba, 2015 m. sausio 20 d. atliktos tomografijos aprašymo nuorašo kopiją, 2015 m. sausio 20 d. neurochirurgo konsultacijos nuorašo kopiją.

37. Teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo sutuoktinei būtų suteikta pareiškėjo rūpyba (globa). Vien tai, kad pareiškėjas nurodo tokį poreikį, t. y., kad sutuoktinė turi būti šalia jo dėl prastos sveikatos būklės, savaime nesudaro pagrindo laikyti, jog ji yra oficialiai paskirta jo rūpintoja ar globėja. Nors pagal 2020 m. rugsėjo 4 d. išvadą pareiškėjui yra rekomenduojama nuolatinė slauga, priežiūra ir pagalba, tačiau nėra duomenų, kad jis negalėtų gauti reikiamų sveikatos priežiūros paslaugų savo kilmės valstybėje – Rusijos Federacijoje. Kaip Rusijos Federacijos pilietis, jis turi teisę į valstybės teikiamą medicininę priežiūrą ir socialinę paramą. Byloje nepateikta duomenų, kad pareiškėjo sutuoktinei būtų suteikta jos motinos rūpybos (globos) teisė. Be to, nėra įrodymų, kad pareiškėjo sutuoktinės motina turėtų itin didelių sveikatos problemų. Dar daugiau, nėra pateikta įrodymų, kad sutuoktinės motina, kuri yra garbingo amžiaus, negalėtų gauti jai būtinos pagalbos iš kitų asmenų Lietuvoje. Pareiškėjas nepateikė argumentų, kodėl jo sutuoktinė negalėtų vykti į jo kilmės šalį – Rusijos Federaciją. Byloje nėra duomenų, kad jai būtų apribota galimybė gauti vizą ar kad kelionės į Rusiją būtų neįmanomos ar itin sudėtingos. Šiuo atveju nustatyta priešingai, t. y. iš VSAT informacinės sistemos duomenų matyti, kad pareiškėjo sutuoktinė nuolat vyksta į Rusijos Federaciją, kartu su pareiškėju kirsdama Lietuvos Respublikos išorinę sieną. Tiek pareiškėjo sutuoktinė, tiek jos motina yra gavusios vizas ir išvykusios į Rusiją. Taigi, nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo sutuoktinei būtų sunku palaikyti ryšį su juo reguliariai lankantis šioje šalyje. Taigi pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, o tai susiję su platesniais visuomenės interesais. Užsieniečio teisės į šeimos gyvenimą ribojimas laikytinas proporcinga priemone, siekiant apsaugoti Lietuvos valstybės saugumą.

38. Nors pareiškėjas skunde nurodė, jog nei vienas iš ginčijamų sprendimų jam nebuvo įteiktas, tačiau pareiškėjui apie priimtą Konsultato 2025 m. vasario 6 d. sprendimą pranešta įteikiant pareiškėjui Vizų kodekse nustatytos formos pranešimą (Vizų kodekso 32 str.). Apie Migracijos departamento 2025 m. vasario 15 d. sprendimą pareiškėjas buvo informuotas specialiu pranešimu. Taigi pareiškėjas buvo tinkamai informuotas apie ginčijamus sprendimus.

39. Teismas sprendė, jog konsulinis pareigūnas, vadovaudamasis Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunkčio pagrindu, pagrįstai ir teisėtai priėmė 2025 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. 004 atsisakyti pareiškėjui išduoti Šengeno vizą. Taip pat Migracijos departamentas pagrįstai ir teisėtai 2025 m. vasario 15 d, sprendime nustatė 2 metų ir 6 mėnesių draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą. Šį draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį teismas vertino kaip proporcingą.

40. Teismo vertinimu, skundžiamas Konsulato 2025 m. vasario 6 d. sprendimas Nr. 004 ir Migracijos departamento 2025 m. vasario 15 d. sprendimas Nr. 25S46905 yra tinkamai pagrįsti tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, priimti nepažeidžiant pagrindinių procedūrų bei atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, todėl nėra pagrindo ginčijamų sprendimų naikinti.

III. 41. Pareiškėjas Y. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Taip pat pareiškėjas prašo priimti naują įrodymą (medicininę pažymą apie jo sveikatos būklę) ir teikti siūlymą teismo pirmininkui sudaryti išplėstinę septynių teisėjų kolegiją šiais bylai nagrinėti.

42. Pareiškėjas teigia, jog teismas privalėjo ištirti ir įvertini aplinkybes, susijusias su pareiškėjo politinėmis pažiūromis, tačiau to nepadarė. Pareiškėjas nėra lojalus Rusijos Federacijos valdžiai, tą patvirtina jo pateikta Stačiatikių Bažnyčios Lietuvoje Visagino stačiatikių Šventojo Panteleimono parapijos klebono charakteristika apie pareiškėją. Daugiau įrodymų apie politines pažiūras pareiškėjas negalėjo pateikti.

43. Teismas, nurodydamas, kad pareiškėjas dirbo „Gazpront Geofizika“ ir AO „Duomenų saugojimo centras“, nepaaiškino, kodėl vien šio darbo fakto pakanka pagrįsti jo lojalumą Rusijos valdžiai. Teismas neatsižvelgė į tai, kad jo sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė, o jis yra pensininkas, turi pirmos grupės neįgalumą ir juda tik su vėžimėliu. Pareiškėjas „Gazpront Geofizika“ dirbo prieš 15 metų, kai karas Ukrainoje nebuvo prasidėjęs, be to jis nepriklausė administracijai. Nei „Gazpront Geofizika“, nei AO „Duomenų saugojimo centras“ atstovai niekada nesidomėjo jo politinėmis pažiūromis, nevertė dalyvauti politinėje veikloje ir jokių ataskaitų apie savo pažiūras pareiškėjas niekada niekam neteikė.

44. Pareiškėjas kelis metus Lietuvoje gyveno vizų pagrindu, todėl turėjo neviršyti leistinų dienų skaičiaus ir nuolat migruoti tarp Lietuvos ir Rusijos kartu su sutuoktine. Tokia situacija susiklostė dėl to, kad 2019 m. pareiškėjas buvo pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui ir jam buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Draudimo termino pabaiga sutapo su geopolitinės situacijos pablogėjimu, todėl bijodamas, kad dabar tuo labiau jis bus pripažintas keliančius grėsmę, pareiškėjas kreipdavosi ne dėl leidimo gyventi, o dėl vizos. Taigi pareiškėjo teisėtas elgesys, neviršijant vizų suteikimo leistinų dienų skaičiaus, negali neigiamai jo charakterizuoti.

45. Pareiškėjui dėl sveikatos būklės reikalinga nuolatinė priežiūra, o jo sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė, kurios motinai dėl amžiaus ir sveikatos būklės taip pat reikalinga nuolatinė priežiūra. Todėl neištyrus pareiškėjo ir jo šeimos narių siejamo ryšio pobūdžio priklausomumo aspektų, atsakovų sprendimai yra neteisėti. Pareiškėjo sutuoktinė nėra ir negali būti pareiškėjo rūpintoja ar globėja, nes jis yra visiškai veiksnus. Pagalba jam reikalinga ne dėl psichinių sutrikimų, o dėl fizinės būklės. Dėl traumos jį reguliariai ištinka epilepsijos priepuoliai. Pareiškėjas ir jo sutuoktinė yra šeima, juos sieja dvasinis ryšys, o artimo žmogaus buvimo šalia jokios valstybės teikiamos paslaugoms negali pakeisti. Be kita ko, pareiškėjo sutuoktinė turi rūpintis savo garbaus amžiaus motina, kuriai dėl sveikatos būklės taip pat nuolat reikalinga dukros pagalba.

46. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visą įrodomąją galią suteikė VSD Išvadai ir nevertino visų bylos faktinių aplinkybių, t. y. pareiškėjo sveikatos būklės, religinių pažiūrų, šeimyninių ir ekonominių ryšių su Lietuvą ir pan.

47. Atsižvelgiant į šioje byloje kilusį, tiek ir į kitose bylose kylančius ir nesibaigiančius ginčus, ar darbas valstybinėje institucijoje ar su valstybe susijusiame ūkio subjekte yra pakankamas grėsmės realumui konstatuoti, pareiškėjo nuomone, LVAT praktika yra pildytina ir konkretizuota, išsiaiškinant, kokie kriterijai turi būti įvykdyti, kad tokią darbinę patirtį turėjęs užsienietis galėtų būti laikomas keliančiu ne teorinę, o realią grėsmę valstybės saugumui. Taip pat LVAT nėra suformavęs išsamios praktikos dėl Įstatymo 981 straipsnio, kuris numato aukštesnį įrodinėjimo standartą, konstatuojant grėsmę valstybės saugumui, kai užsieniečio šeimos nariai yra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai – tokiu atveju vertinimas turi būti grindžiamas ne aplinkybėmis, nesusijusiomis su konkrečiu atveju, bendrąja prevencija ar nusikalstamos veikos padarymu, o tik su užsieniečio elgesiu, kuris kelia realią, akivaizdžią ir pakankamai rimtą grėsmę. Todėl šioje byloje perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas neturi būti atliekamas. Be to, Lietuvos Respublikos institucijų taikoma užsieniečių vertinimo praktika bei pareiškėjo praeityje jau įgyta teisė įvažiuoti ir būti Lietuvoje leido jam ir jo šeimai pagrįstai tikėtis, kad jis atitinka visus keliamus kriterijus, o nauji kriterijai jo atžvilgiu nebus taikomi, o esami nebus peržiūrimi. Neapibrėžtumo sąlygos neleidžia planuoti gyvenimo, kelia abejones dėl tikslingumo integruotis į vietinę visuomenę, spręsti kitus buitinius klausimus.

48. Atsakovas URM atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

49. URM nurodo, kad 2023 m. balandžio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimas priimtu Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prie Ukrainą nustatymo įstatymu (3 str. 1 d.) sustabdė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos piliečių prašymų išduoti vizą priėmimą Lietuvos Respublikos vizų tarnybose užsienyje, išskyrus atvejus, kai dėl prašymo išduoti vizą pateikimo tarpininkauja URM. 2024 m. balandžio 25 d. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies redakcija nustatė, kad sustabdomas Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos piliečių prašymų išduoti Šengeno vizą priėmimas Lietuvos Respublikos vizų tarnybose užsienyje, išskyrus atvejus, kai dėl prašymo išduoti vizą pateikimo tarpininkauja URM.

50. Teisės aktai nenumato galimybės URM ar konsuliniams pareigūnams rinkti informaciją dėl užsieniečio keliamos grėsmės Lietuvos valstybės saugumui ar gautą informaciją įvertinti. VSD, būdama specializuota už nacionalinį saugumą atsakinga institucija, pati renkanti ir vertinanti reikšmingą informaciją / faktus, yra sprendžiančioji institucija dėl užsieniečio, siekiančio gauti Šengeno vizą atvykti į Lietuvą, galimai keliamos grėsmės Lietuvos valstybės saugumui. Konsuliniam pareigūnui pateikta VSD išvada dėl pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos valstybės saugumui, suponuoja besąlygišką išvadą, jog pareiškėjui negali būti leista atvykti į Lietuvos Respubliką, taigi jam negali būti išduodama Šengeno viza. Nei URM, nei URM diplomatams – konsuliniams pareigūnams nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD sprendimo (išvados) dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, todėl VSD sprendimas (išvada) yra privalomas vykdyti URM konsuliniam pareigūnui.

51. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

52. Atsakovas nurodo, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti leidimą gyventi. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo atlikti veiksmai (pareiškėjo darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiose valstybės įmonėse OOO „Gazprom Geofizika“ ir AO „Duomenų saugojimo centras“) VSD surinktos kontržvalgybinės informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius nusikalstamus veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios LVAT praktikos, kurioje pasisakoma, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas.

53. Pareiškėjo išvykimai į Rusijos Federaciją patvirtina, kad jis su Rusijos Federacija ryšių nėra nutraukęs, Rusijos federacija nelaiko jo nelojaliu asmeniu. Pareiškėjas neneigia, kad Rusijos Federacijos opozicinėje veikloje jis nedalyvauja ir viešai prieš Rusijos Federacijos režimą nepasisako.

54. Atsižvelgiant į LVAT praktiką, VSD išvada yra tinkamas įrodymas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Migracijos departamentas įvertino pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį, šeiminius ir ekonominius ryšius. Sprendimas atitinka LVAT praktiką. Ginčijamas Sprendimas priimtas įvertinus pareiškėjo realiai atliktus veiksmus, iš atliktų veiksmų VSD surinktos informacijos kontekste galima spręsti dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui ateityje. Priimant ginčijamą Sprendimą buvo įvertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika, visos su pareiškėju susijusios aplinkybės ir, kad ginčijamas sprendimas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti valstybės saugumą. Atliktas pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui vertinimas atitinka Įstatymo 981 straipsnio nuostatas. Sprendimo rezoliucinėje dalyje yra nurodyta, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui, nes faktinės aplinkybės yra susietos su Įstatymo 133 straipsnio 5 dalies nuostatomis.

55. Pareiškėjas Migracijos departamentui nebuvo pateikęs jokių dokumentų, kurie patvirtintų jo priklausomumą nuo jo žmonos (kad jis negali savimi pasirūpinti ir, kad juo rūpinasi tik jo žmona), nei teisės aktai nei teismų praktika nenumatė Migracijos departamento pareigos apklausti pareiškėją, todėl atsižvelgiant į minėtą LVAT praktiką, Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime faktines aplinkybes vertino tinkamai. Sprendime yra įvertinta, kad pareiškėjo žmona į Rusijos Federaciją išvyksta su pareiškėju.

56. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

57. VSD nurodo, kad Nacionalinėje vizų informacinėje sistemoje VSD pateikė vertinimą, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos Respublikos vidaus saugumui, todėl rekomendavo neišduoti jam vizos.

58. Teismo sprendimas priimtas tinkamai laikantis Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme nustatyto imperatyvo visus valstybės institucijų priimamus sprendimus, taip pat ir susijusius su užsieniečių teisine padėtimi, analizuoti tuo aspektu, kaip jie prisidės prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.

59. VSD pažymi, jog LVAT 2020 m. gegužės 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3902-1062/2020 pažymėjo, kad pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje laiku galinti kilti grėsmė realiai egzistuoja, yra įrodyta ir susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu. Taigi pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui faktas jau yra konstatuotas įsiteisėjusia ir galutine LVAT nutartimi.

60. Pareiškėjas nepateikė argumentų, galinčių patvirtinti, kad VSD, teikdamas įvertinimą, būtų nukrypęs nuo nacionalinio saugumo koncepcijos ar būtų piktnaudžiavęs savo įgaliojimais (nacionalinio saugumo koncepciją panaudojęs be racionalaus pagrindo). VSD, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį vertinimą, numato, kad pareiškėjo ryšiai yra nesuderinami su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais. Teismas šiuo aspektu tinkamai įvertino, kad nagrinėjamu atveju pakanka pagrįsto manymo, jog pareiškėjo atlikti veiksmai (darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiose įmonėse OOO „Gazprom Geofizika“ ir AO „Duomenų saugojimo centras“), atsižvelgus į VSD surinktą informaciją, kelia grėsmę valstybės saugumui.

61. Nors pareiškėjo sutuoktinė ir yra Lietuvos pilietė, jie dažnai kartu vyksta į Rusiją, todėl atsakovas pagrįstai nustatė, kad teisė į šeimos susijungimą gali būti išsaugota pareiškėjui ir jo šeimos nariams (sutuoktinei) grįžus į jo kilmės valstybę. Teismas tinkamai įvertino ir tai, jog į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, kad pareiškėjo sutuoktinės motina negalėtų gauti jai būtinos pagalbos iš kitų asmenų Lietuvoje. Be to, pareiškėjas iki šiol dirba Rusijos įmonėje, duomenų apie jo įdarbinimą Lietuvos Respublikoje nenustatyta. Taigi, įvertinęs išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, teismas surinko pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 62. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Konsulato 2025 m. vasario 6 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti Šengeno vizą ir Migracijos departamento 2025 m. vasario 15 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėn., teisėtumo bei pagrįstumo.

63. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje esančią medžiagą, atmetė pareiškėjo skundą, priėjęs prie išvados, kad skundžiami sprendimai priimti atlikus individualų pareiškėjo ir surinktų įrodymų objektyvų tyrimą, įvertinus reikšmingas aplinkybes ir padarius teisingas ir pagrįstas išvadas.

64. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, laikosi pozicijos, jog teismas neteisingai interpretavo bei taikė galiojančių teisės aktų nuostatas ir pažeidė proceso teisės normas dėl įrodymų vertinimo, neobjektyviai įvertino pareiškėjo individualią situaciją, jo pateiktus įrodymus ir paaiškinimus, aplinkybes apie pareiškėjo šeiminius ryšius Lietuvoje.

65. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tikrinami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašymas pridėti prie bylos medžiagos naują įrodymą – 2025 m. balandžio mėn. Kaliningrado srityje išduotą medicininę pažymą – neužvilkins bylos nagrinėjimo, nes nėra naujas savo turiniu, tačiau yra sukurtas jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, atsitinka sąsajumo kriterijų, todėl pridėtinas prie bylos medžiagos. Pabrėžtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

66. Apeliaciniame skunde suformuluotas prašymas – šiai bylai nagrinėti apeliacine tvarka sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją, kadangi pareiškėjo situacija yra sudėtinga, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nėra suformavęs praktikos dėl Įstatymo 981 straipsnio, kuriuo įgyvendinama Europos Sąjungos teisė ir kuris numato aukštesnį grėsmės įrodinėjimo standartą, kai užsieniečio šeimos nariai yra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai bei dėl priimtų sprendimų atitikimo teisėtų lūkesčių bei proporcingumo principams. Pagal ABTĮ 43 straipsnio 2 dalį sudėtingoms byloms nagrinėti teismo pirmininko iniciatyva ar kolegijos siūlymu gali būti sudaroma išplėstinė penkių arba septynių teisėjų kolegija arba byla gali būti perduota nagrinėti teismo plenarinei sesijai. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo aptariamo prašymo argumentus, atkreipia dėmesį, kad bylos ginčo dalyko aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs gana nuoseklią praktiką. Administracinėje byloje nurodomi argumentai ir keliami klausimai nėra nauji ir / ar itin išskirtiniai, kad jiems išspręsti būtų būtina sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją. Pažymėtina, kad kiekvienoje tokio pobūdžio byloje yra vertinama individuali situacija. Įvertinus pareiškėjo apeliacinio skundo turinį matyti, jog jis iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu nustatant teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes bei nurodo keletą procesinių aspektų. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindų siūlyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją šiai bylai nagrinėti.

67. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

68. Vadovaujantis Įstatymo 121 straipsnio 1 dalimi, Šengeno vizos išdavimui taikomos procedūros ir sąlygos, nustatytos Vizų kodekse.

69. Vizų kodekso 32 straipsnyje yra numatyti įvairūs atsisakymo išduoti vizas pagrindai. Kaip matyti iš Sprendimo turinio, pareiškėjui vizą atsisakyta išduoti vadovaujantis Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a) punkto vi) papunkčiu, kuriame, be kita ko, nustatyta, kad vizą išduoti atsisakoma jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui.

70. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Įstatymo 133 straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatyta, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, o draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes. Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka), 37 punktas nustato, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

71. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD.

72. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog Lietuvos Respublikos generalinis konsulatas Kaliningrade, vertindamas pareiškėjo 2024 m. gruodžio 2 d. prašymą dėl Šengeno vizos išdavimo, kreipėsi konsultacijos į VSD. Nacionalinėje vizų informacinėje sistemoje VSD 2025 m. sausio 3 d. konsuliniam pareigūnui pateiktoje išvadoje nurodė, kad pareiškėjas tarnaudamas Rusijos Federacijos valstybės institucijoje, dirbdamas Rusijai strateginę reikšmę turinčiose įmonėse OOO „Gazprom Geofizika“ ir AO „Duomenų saugojimo centras“, privalėjo ir privalo būti lojalus Rusijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui ir gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui. VSD taip pat pažymėjo, jog pareiškėjui išdavus Šengeno C tipo vizą, jis gali būti išnaudotas Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo, todėl vadovaudamasis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (Šengeno sienų kodeksas) 6 straipsnio 1 dalies (e) punktu ir Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi rekomendavo neišduoti pareiškėjui vizos. Be kita ko, VSD 2025 m. sausio 3 d. raštu pasiūlė prašyti Migracijos departamento įrašyti šį asmenį į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą 5 metų laikotarpiui.

73. Pažymėtina, kad pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui faktas jau yra konstatuotas įsiteisėjusia ir galutine LVAT 2020 m. gegužės 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3902-1062/2020, kurioje teismas pažymėjo, kad Y. B. buvimo Lietuvos Respublikoje laiku galinti kilti grėsmė realiai egzistuoja, yra įrodyta ir susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata savybė reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią.

74. Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019; 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr., pvz., EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17)). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 1365/07)).

75. Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui tikimybė, sudaranti pagrindą atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1563-624/2023 ir kt.).

76. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Vien tai, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

77. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, darbas Rusijos Federacijos valstybės institucijoje yra pakankamas pagrindas konstatuoti pareiškėjo lojalumą Rusijos valdžios režimui, atsižvelgiant į VSD teikiamą informaciją apie turimus duomenis, žinomus Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, todėl nagrinėjamu atveju atlikus perspektyvinį vertinimą pakanka pagrįsto manymo, jog pareiškėjo atlikti veiksmai (darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiose įmonėse OOO „Gazprom Geofizika“ ir AO „Duomenų saugojimo centras“), atsižvelgus į VSD surinktą informaciją, kelia grėsmę valstybės saugumui, o pareiškėjo ryšiai yra nesuderinami su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais.

78. Tarnybos / darbo pobūdis, kai byloje nenustatyta priešingai, lemia ir teisinį vertinimą, kad asmuo gali būti vertinamas kaip Rusijos valdžiai patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis (žr. LVAT 2024 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2260-575/2024; 2024 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1682-968/2024; 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023; 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2065-552/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2023-415/2023 ir kt.). Susiformavusi vyraujanti LVAT praktika taip pat patvirtina, kad net ir prieš ilgą laiką eitos pareigos Lietuvai priešiškų valstybių (Rusijos, Baltarusijos) ginkluotosiose pajėgose, valstybinėse institucijose, įmonėse laikomos pakankamu pagrindu grėsmei valstybės saugumui konstatuoti (pvz. LVAT 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2063-629/2024; LVAT 2024 m. rugpjūčio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1754-629/2024). Taip pat akcentuotina, jog lojalumo Rusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr., pvz., LVAT 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą byloje Nr. eA-2117-1188/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2023-415/2023; 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį byloje Nr. eA-2006-520/2023; 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą byloje Nr. eA-2585-629/2023 ir kt.). LVAT taip pat laikosi pozicijos, kad visiems žinomų aplinkybių, susijusių su Rusijos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, Rusijos piliečių atžvilgiu gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, be kita ko, atsižvelgus į tai, kad jie priskiriami politiškai pažeidžiamų (galinčių pademonstruoti labilius įsitikinimus dėl Rusijos veiksmų ir politikos) asmenų grupei ir dėl to jų keliama rizika yra specifinė (žr., pvz., LVAT 2023 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023).

79. Vadovaudamasi aktualiomis išdėstytomis teisės aktų nuostatomis bei suformuota teismų praktika, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju nepateikė faktinių duomenų, paneigiančių VSD nurodytas aplinkybes. Pareiškėjo apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, kad pareiškėjas nekelia jokios grėsmės, yra subjektyvaus pobūdžio, juos paneigia anksčiau nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šie argumentai, neparemti konkrečiais įrodymais, taip pat nepatvirtina pareiškėjo neigiamo požiūrio Rusijos Federacijos režimo atžvilgiu, o kartu nepaneigia grėsmės Lietuvos valstybės saugumui. Todėl aptariami pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai vertintini kritiškai. Juo labiau, kad VSAT informacinės sistemos duomenimis (2023–2025 m.) užfiksuoti 33 pareiškėjo ir 41 pareiškėjo sutuoktinės Lietuvos Respublikos valstybės išorinės sienos kirtimai, kurių didesnė dalis sutampa, t. y. pareiškėjas su savo sutuoktine atvyksta į Lietuvos Respubliką ir išvyksta iš jos kartu per Kybartų pasienio kontrolės punktą. Taigi, atsižvelgiant į pareiškėjo profesinę patirtį bei jo dabartinę darbovietę, toks nuolatinis vykimas iš Lietuvos į Rusiją ir atgal, sustiprina įtarimus dėl keliamos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui. Tokių įtarimų nesumenkina net ir naujai pateikta 2025 m. balandžio mėnesio medicininė pažyma apie pareiškėjo sveikatos būklę, nes, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, jau nuo 1999 m. pareiškėjui nustatytas neterminuotas neįgalumas ir nuolatinės slaugos, priežiūros rekomendacijos, netrukdo pareiškėjui dirbti Rusijos Federacijoje bei nuolat kirsti Lietuvos valstybės išorinę sieną.

80. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio pagrindo teigti, kad Migracijos departamentas neatliko individualaus pareiškėjo situacijos vertinimo, nes, kaip matyti iš 2025 m. vasario 15 d. sprendimo turinio, buvo įvertinti ir pareiškėjo šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje, t. y. nustatyta, kad pareiškėjo sutuoktinė – Lietuvos Respublikos pilietė, deklaravusi gyvenamąją vietą Lietuvoje ir padaryta išvada, kad asmens teisė į šeimos susijungimą gali būti išsaugota asmeniui ir jo šeimos nariams (sutuoktinei) grįžus į jo kilmės valstybę, nenustačius, kad pareiškėjo sutuoktinė negali įgyvendinti teisės į šeimos susijungimą Rusijos Federacijoje. Tokia išvada taip pat daroma įvertinus aplinkybes, kad pareiškėjo sutuoktinė kartu su pareiškėju dažnai vyksta į Rusiją. Tinkamai įvertintos ir aplinkybės, jog į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, kad pareiškėjo sutuoktinės motina negalėtų gauti jai būtinos pagalbos iš kitų asmenų Lietuvoje. Be to, pareiškėjas iki šiol dirba Rusijos įmonėje, duomenų apie pareiškėjo įdarbinimą Lietuvos Respublikoje nėra nustatyta. Taigi, įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

81. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, kuri gali būti ribojama.

82. Byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma leidžia prieiti prie išvados, kad pareiškėjo situacija atsakovų vertinta individualizuotai, įvertinus visas bylos reikšmingas faktines aplinkybes, be kita ko, susijusias su pareiškėjo šeiminiais ryšiais Lietuvos Respublikoje, ir padaryta pagrįsta išvada, kad pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje laiku galinti kilti grėsmė valstybės saugumui yra įrodyta, kad ji realiai egzistuoja ir yra susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu. Todėl konstatuotina, kad toks užsieniečio teisės į šeimą ribojimas yra proporcingas siekiamam tikslui – apsaugoti Lietuvos valstybės interesus.

83. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs reikšmingas ginčui faktines aplinkybes, taikytinas teisės normas, aktualią teismų praktiką, šalių pateiktus argumentus, pagrįstai sprendė, kad ginčijami atsakovų 2025 m. vasario 6 d. ir 2025 m. vasario 15 d. sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, juose pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami. Teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

84. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vien tai, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ nuostatas dėl įrodymų vertinimo ir jų tyrimo, ne kartą yra nurodęs, kad paprastai vienokios ar kitokios išvados byloje apie nustatomų faktų egzistavimą yra daromos įvertinus duomenų visumą (ABTĮ 56 str.), neteikiant prioriteto jokiam atskiram įrodymui, tačiau atsižvelgiant į kiekvienos šalies pareigą įrodyti jos teiginius patvirtinančias aplinkybes, į byloje pateikiamų duomenų objektyvumą, nuoseklumą, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1127-492/2017). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 7 d.).

85. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Likę neaptarti procesiniuose dokumentuose nurodyti proceso šalių argumentai ir pirmosios instancijos teismo motyvai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui esminės reikšmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

86. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas, vadovavosi suformuota vyraujančia teismų praktika analogiško pobūdžio bylose, ir priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

87. Atmetus apeliacinį skundą, pareiškėjo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Y. B. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė