2016-09-20 Nr. AB-17805-3-62-3-00117-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-772-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00117-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas T. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4-8), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų jį laikant Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 20 d. iki 2013 m. lapkričio 5 d.

Nurodė, kad Kauno tardymo izoliatoriuje jis buvo laikomas pažeidžiant jo teises dėl netinkamo kalinimo. Teigė, kad gyvenamojo ploto vienam asmeniui teko mažiau, nei numatyta teisės aktuose. Pažymėjo, kad kamerose jausdavosi drėgmė, nebuvo šilto vandens, dėl ko, atsirado chroniška sloga, gerklės maudimas, dantų skausmas. Nurodė, kad kameros Nr. 238 langas neatsidarė, o per padarytą lango angą oro patekdavo mažai, be to, langas buvo užtamsintas. Per ventiliacinę angą visada girdėdavosi ūžimas, kas trikdė miegą. Akcentavo, kad kai kuriose kamerose buvo parazitų, ant kamerų sienų – pelėsių. Atkreipė dėmesį, kad eilės tvarka jis buvo įpareigotas tvarkyti gyvenamąją patalpą-kamerą, plauti grindis ir tualetą šaltu vandeniu ir todėl jautė pažeminimą. Mėnesiui išduodavo tik pusę ritinėlio tualetinio popieriaus, kurio neužtekdavo ir vieną muilo gabalėlį. Kamerose vietos prie stalo buvo per mažai, turėdavo laukti, kol pavalgys kiti nuteistieji, todėl valgydavo atšalusį maistą. Pareiškėjo nuomone, prižiūrėtojai elgdavosi bei bendraudavo įžūliai.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 13-16) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė ir atstovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad pareiškėjui visą kalinimo Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpį teko nuo 15,10 iki 2,5 kv. m. ploto, t. y. 50 proc. laiko jam teko daugiau ploto, nei nustatyta teisės aktuose. Pažymėjo, jog teisinis reglamentavimas nenurodo, kad skaičiuojant kalinčiam asmeniui plotą reikia atmesti tam tikrų baldų ar įrenginių (stalo, lovos, kėdės, sanitarinio mazgo ir kt.) užimamą plotą. Teigė, kad net ir esant sąrašiniam didesniam nuteistųjų kameroje skaičiui, tikrasis kameroje esančių asmenų skaičius yra mažesnis pasivaikščiojimo metu, medicininių apžiūrų metu, prausimos metu, dalis nuteistųjų būna ne gyvenamosiose patalpose. Akcentavo, jog pareiškėjas galėjo naudotis kompiuterių klase, biblioteka, turėjo teisę gauti spaudą, naudotis radijo ryšiu bei dalyvauti kituose užimtumo renginiuose, t. y. priemonėmis kompensuojančiomis arba pašalinančiomis mažo ploto įtaką. Nurodė, kad pareiškėjas nesikreipė į Kauno tardymo izoliatoriaus pareigūnus ar kitas institucijas dėl nuteistųjų gyvenimo sąlygų ištyrimo ir gerinimo. Išreiškė nuomonę, jog pareiškėjo skundas yra neatitinkantis tiesos ir taip pareiškėjas piktnaudžiaudamas savo procesinėmis teisėmis, siekia gauti piniginę kompensaciją. Kauno tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, todėl pareiškėjo prašymas priteisti neturtinės žalos atlyginimą, yra nepagrįstas ir turi būti atmestas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu (b. l. 66-71) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK), 6.246, 6.247, 6.248, 6.271 straipsnių nuostatomis, pažymėjo, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos institucijos (nagrinėjamu atveju – Kauno TI) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3 punktu nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Pareiškėjo kameros kortelė ir Kauno TI 2015 m. balandžio 15 d. pažymos Nr. 11-2273 „Apie T. M. laikymo sąlygas Kauno tardymo izoliatoriuje“ duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 21 d. iki 2013 m. lapkričio 5 d. buvo kalinamas Kauno TI kamerose Nr. 155, 243, 211, 234, 168, 215 (b. l. 61, 53-60). Iš teismui pateiktos Kauno TI 2015 m. balandžio 15 d. pažymos Nr. 11-2273 apie pareiškėjo kalinimo sąlygas matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Kauno TI iš viso buvo kalinamas 319 parų, iš kurių 163,5 parų jo kalinimo sąlygos neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo kalinimo Kauno TI metu (pažeidžiant teisės aktų nustatytas kalinimo sąlygas), kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis svyravo nuo 2,52 kv. m iki 3,30 kv. m. (teismas pažymėjo, kad iš minėtų 163,5 parų 42,5 paras pareiškėjui teko 1,08 kv. m mažiau gyvenamojo ploto, negu numatyta teisės aktuose), todėl konstatuota, kad Kauno TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į tinkamas kalinimo sąlygas. Atsakovas neginčija fakto, jog nustatyti teisės aktų reikalavimai gyvenamojo ploto normai tam tikrą laiką buvo pažeisti. Todėl konstatuota, kad Kauno TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam privalėjo būti užtikrinta ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto norma, tenkanti vienam asmeniui.

Šiame kontekste teismas pažymėjo, jog Įsakymas Nr. V-124 nenumato, kad į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Pastebėta, kad ši pozicija atsispindi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją, pareiškimo nr. 34393/03; 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, pareiškimo nr. 12008/03; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją, pareiškimo nr. 18364/06 ir kt.). Taigi, įvertinęs byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teismas sprendė, jog iš tiesų ginčo laikotarpiu suimtiesiems tenkantis plotas periodiškai buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikru laikotarpiu pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista.

Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovavosi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Padaryta išvada, jog pareiškėjui kalint Kauno TI nebuvo tam tikrą laiką tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje. Atsakovas taip pat neginčija fakto, jog nustatyti teisės aktų reikalavimai gyvenamojo ploto normai pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų apie sveikatos būklę, jos pablogėjimą, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. T. M. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., administracinę bylą Nr. A143-1966/2008; administracinę bylą Nr. A502-734/2009, administracinę bylą Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo nr. 871/02).

Dėl apšvietimo kameroje bylos duomenys patvirtina, kad Kauno visuomenės sveikatos centras 2013 m. rugpjūčio 19 d. atliko dirbtinio naktinio apšvietimo tyrimus dėl dirbtinio naktinio apšvietimo atitikties Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimams (b. l. 38-39). Patikrinimo metu buvo išmatuotas dirbtinis naktinis apšvietimas. Pagal Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Kauno skyriaus 2013 m. rugpjūčio 13 d. Dirbtinės apšvietos matavimo protokolą Nr. F-K-A-324 kameroje išmatuota dirbtinė naktinė apšvieta 12 lx (norma 10-20 lx), t. y. neatitikimo Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimams nenustatyta. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo teiginiai atmesti kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad Kauno TI kamerose buvo drėgna, o kameroje Nr. 238 langai neatsidarė, tačiau į bylą atstovo pateikti dokumentai paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes, t. y. iš atsakovo pateiktos kameros lango foto lentelės matyti, kad langas gali būti uždarytas arba atidarytas (b. l. 41). Be to, byloje esanti kameros kortelė patvirtina, kad pareiškėjas kameroje Nr. 238 laikomas nebuvo (b. l. 61). Pažymėta ir tai, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (Higienos normos HN 76:2010 24 punktas).

Skundo motyvas, kad gyvenamosiose patalpose nėra karšto vandens, taip pat laikytas nepagrįstu, kadangi minėtos Higienos normos HN 76:2010 27 punkte nėra reglamentuota, kad kamerų tipo patalpose turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema, todėl šio punkto pažeidimas nenustatytas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio aprūpinimo normų patvirtinimo, Vyrų ir moterų atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis, vienam vyrui skiriamas mėnesiui 1 rulonas tualetinio popieriaus ir 100 gramų tualetinio muilo. Teisės aktai nenumato galimybės neribotai skirti nuteistajam higienos priemonių. Nors pareiškėjas teigia, kad gaudavo tik pusę rulono tualetinio popieriaus (1 mėnesiui), tačiau šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų nepateikė. Be to, esant didesniam poreikiui už įstatymo numatytas galimybes ar siekiant naudoti aukštesnės kokybės higienos priemones, jas galima įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, kad atsakovas minėtų teisės aktų nuostatų nepažeidė.

Pagal Suimtųjų ir nuteistųjų kamerų tvarkymo, kuriose patys gyvena, tvarkos aprašo, patvirtinto Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-88 6 punktą, atsakingas už kameros tvarkymą asmuo turi palaikyti kameroje švarą ir tvarką, t. y. plauti grindis, sanitarinius įrengimus, vėdinti patalpas (b. l. 48). Įvertinus teisinį reglamentavimą, pareiškėjo teiginiai, kad patalpų tvarkymas jį žemina, atmesti kaip nepagrįsti.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Kauno TI užtikrina švarą bei higieną gyvenamosiose bei kitos paskirties patalpose. Atsakovas teismui pateikė sutartį, sudarytą tarp UAB „Kauno profilaktinės dezinfekcijos stotis“ ir Kauno TI (b. l. 45-47). Pagal sutarties sąlygas minėta bendrovė įsipareigojo profilaktiškai stebėti užkrėstumą kenkėjais bei savo medžiagomis atlikti objekte (Tardymo izoliatoriuje) jų naikinimo darbus. Minėta sutartis, teismo nuomone, patvirtina, kad atsakovas ginčo laikotarpiu ėmėsi tinkamų priemonių kenkėjų profilaktikai ir naikinimui. Teismui nepateikta duomenų apie tai, kad šalys nesilaikė sutarties sąlygų arba naudojo gautas priemones ne pagal paskirtį, todėl įvertinęs nustatytas aplinkybes, pareiškėjo šio pobūdžio argumentus atmetė kaip neįrodytus.

Taip pat teismas byloje nenustatė, kad pareigūnai su pareiškėju elgėsi netinkamai, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl pareigūnų elgesio ištyrimo, todėl šie skundo argumentai vertinti, kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai ir atmesti.

Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad maži kamerų plotai ir netinkamos kalinimo sąlygos trikdė miegą, nervų sistemą, tačiau atsakovo pateikti medicininiai dokumentai, t. y. duomenys apie pareiškėjo sveikatos būklę, patvirtina, kad pareiškėjas ne kartą yra tikrintas Sveikatos priežiūros tarnybos specialistų. Byloje nėra duomenų, kad nuteistasis būtų skundęsis nemiga, nervų sistemos sutrikimu. Objektyvus sveikatos ištyrimo išrašas patvirtina, kad pareiškėjo nervų sistema nesutrikusi ir psichikos sutrikimų nerasta (b. l. 30-31). Byloje taip pat nenustatyta, kad Kauno TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Atsižvelgęs į tai, teismas neturėjo pagrindo išvadai, jog dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų galėjo pasireikšti pareiškėjo nurodytos netinkamo kalinimo sąlygų pasekmės, taip pat negalėjo konstatuoti, jog yra neginčijamas priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtos veikos ir pasekmių.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikyti pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle prieš Suomiją, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz prieš Ispaniją ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz. 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą, teismas padarė išvadą, jog atsakovas Kauno TI atitinkamais periodais pareiškėją laikydamas kamerose, kuriose vienam asmeniui tekdavo mažiau nei 3,6 kv. m ploto, neužtikrino teisės aktuose nustatytos normos, todėl pažeidė teisės aktų nuostatas, dėl ko pareiškėjas patyrė neigiamų fizinių išgyvenimų, nepatogumų, papildomą diskomfortą. Teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tenkant per mažai ploto, ir patirtų išgyvenimų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Aplinkybė, kad Kauno TI administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje minėtus teisės aktų reikalavimus, nėra pakankamas teisinis pagrindas atleisti atsakovą nuo viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatą, numatančią, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., administracinę bylą Nr. A438-121/2009). Dėl to, kad nagrinėjamu atveju, Kauno TI administracija ir darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, pareiškėjas turi teisę į žalos atlyginimą.

Teismui pripažinus, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Kauno TI buvo pažeista (iš viso 163,5 paras buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui teko mažiau nei teisės aktuose nustatyta ploto norma, iš jų 42,5 paras ploto teko 1,08 kv. m mažiau nei nustatyta norma), atsižvelgus į pažeidimo pobūdį ir trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, nuspręsta, kad nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Šiame kontekste pabrėžta, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Be to, byloje, kaip minėta, nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Kauno TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų. Įvertinus byloje esančią pareiškėjo asmens sveikatos istoriją (b. l. 17-37), nenustatyta, kad būtent kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Todėl, įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, bei tai, kad pareiškėjo patalpinimą į bausmės atlikimo įstaigą iš dalies sąlygojo sąmoningi paties pareiškėjo veiksmai – jis padarė nusikaltimą, ir jam turėjo būti akivaizdu, kokios dėl to kils pasekmės, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintas 400 Eur suma.

III. Pareiškėjas T. M. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 76-79), kuriame prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, pareiškėjo naudai 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas ilgą laiką buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriuje pažeidžiant teisės aktų nustatytas kalinimo sąlygas.

2. Visose kamerose, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas, nuolat buvo tarakonų, vorų bei kitų kenkėjų. Per visą laiką, kai buvo kalinamas Kauno TI, UAB „Kauno profilaktinės dezinfekcijos stotis“ darbuotojų nėra matęs, o pareiškėjui žodiškai pasikreipus į Kauno TI administraciją arba korpuso auklėtoją, visuomet ateidavo Kauno TI Ūkio skyriaus darbuotoja, kuri pabraukydavo įvairiose kameros vietose su baltos spalvos pieštuku. Daugiau jokių dezinfekcijos priemonių nebūdavo imamasi, nors akivaizdžiai matėsi, kad nuo tokios „dezinfekcijos“ kenkėjų nemažėja.

3. Didžiąją kalinimo laiko dalį nebuvo suteiktas teisės aktuose numatytas privalomas kalinamajam suteikti gyvenamasis plotas. Jis periodiškai buvo itin mažas. Net 42,5 paras pareiškėjas buvo laikomas su asmeniniais daiktais 1,08 kv. m plote. Tokiame plote sunku net apsisukti, todėl tą laiką buvo priverstas gulėti lovoje. Įstatymas nenumato, jog laiką, praleistą kamerose, kuriose nebuvo pagal įstatymą numatyto kalinamajam priklausančio ploto, kompensuoja po to suteiktas didesnis plotas.

4. Kameroje Nr. 234 (kurioje kiek konkrečiai laiko buvo kalinamas, nepamena) langas neatsidaro, o ventiliacinė sistema nuolatos garsiai ūžia, bet per ją oras nesiventiliuoja. Per lango groteles oras taip pat nesiventiliuoja. Nors atsakovas ir atsiuntė kažkokias kameros nuotraukas, tačiau toje kameroje langas tikrai neatsidaro.

5. Nors atsakovas ir teigia, kad patirtus nepatogumus kompensuoja duodama spauda, galimybė naudotis radiju, kompiuterių klase, koplytėle, tačiau į minėtų užsiėmimų kambarius nueiti būdavo labai sudėtinga, nes užsiregistravus į juo ir paklausus, kada galima būtų ten patekti, administracija nuolat atsakydavo, kad užsiėmimų kambariais naudojasi kitų kamerų gyventojai. Taigi, akivaizdu, kad į užsiėmimų kambarius pareigūnai tingėdavo vesti.

6. Norint išnaudoti priklausantį skambutį taksofonu, niekada nebūdavo galima skambinti dienos metu, kadangi, pasak pareigūnų, skambinimo laikas nuo 21 iki 22 val. Kadangi tokiu metu artimieji jau ilsėdavosi, ilgą laiką pareiškėjas negalėjo susisiekti su jais.

7. Dėl sutrikusių nervų ir visapusiško dirglumo pareiškėjas kreipėsi pas psichologą. Šis specialistas užfiksuoja, kad nuteistasis lankėsi pas jį, tačiau dėl kokios priežasties, nenurodo, nieko neinformuoja.

8. Dėl to, kad į administraciją dėl kalinimo sąlygų pagerinimo nesikreipė, pažymi, jog į administraciją kreipėsi ne vieną kartą ir išsikvietę inspektoriai tik žadėdavo, jog pareiškėjas bus perkeltas į kamerą, kuriose sąlygos yra tokios, kokias numato įstatymas, bet tai buvo tik pažadai.

9. Dėl netinkamo pareigūnų elgesio taip pat buvo nuėjęs pas KŽS inspektorius ir pasakius apie blogą pareigūnų-prižiūrėtojų elgesį, gaudavo atsakymą, jog būna elgiamasi dar blogiau ir gaudavo patarimą nekreipti dėmesio ir dėl tokių „smulkmenų“ nesikreipti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija ir 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas, paduotas 2015 m. gegužės 26 d., išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu jam priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžiu bei prašo pakeisti teismo sprendimą ir priteisti 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir tai sieja su netinkamu faktinių aplinkybių vertinimu.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam ginčo santykių kvalifikavimui, šias aplinkybes bei jas pagrindžiančius įrodymus tinkamai įvertino, teisingai kvalifikavo ginčo teisinius santykius. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, iš naujo jų netiria bei nevertina.

Taip pat pažymėtina, kad apeliacinėje instancijoje negali būti keliami nauji reikalavimai, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (ABTĮ 130 str. 5 d.). Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis neturėjo galimybės išnaudoti jam priklausantį skambutį taksofonu, kadangi skambinimo laikas buvo nustatytas nuo 21 ir iki 22 val. Šių aplinkybių pareiškėjas nenurodė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas negali patikrinti jų pagrįstumo ir todėl nenagrinėja.

Dėl pareiškėjo nesutikimo su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu pažymėtina, kad teismų praktikoje, kuri pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) yra privaloma teismams nagrinėjant panašias ar analogiškas bylas, konstatuojama, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d.). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr. administracinė byla Nr. A4-1212/2006). Todėl pareiškėjo nesutikimas dėl pažeidimo aplinkybių kvalifikavimo ir dėl teismo pateikto teisės aiškinimo bei taikymo nepaneigia teismo motyvų, kurie yra pagrįsti ištirtomis faktinėmis aplinkybėmis dėl ko, nesant tai paneigiančių įrodymų, nėra pagrindo nustatytas faktines aplinkybes tirti iš naujo bei jas vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas.

Dėl priteistos neturtinės žalos dydžio pažymėtina, kad pagal subsidiarumo doktriną pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją). Šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams (žr. administracinė byla Nr. A-744-261/2016).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013). Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad neturtinės žalos atlyginimo būdas bei priteistinos sumos dydis, jei pasirenkamas atlyginimo būdas pinigais, iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugeto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo, besikreipusio teisminės gynybos asmens elgsenos siekiant išvengti neigiamų faktorių, pažeistų teisių gynimo laiko požiūriu, t. y. ar pažeistas teises stengtasi apginti jau pažeidimo darymo metu, ar betarpiškai pastarajam pasibaigus. Tačiau tai nėra baigtinis sąrašas aplinkybių, darančių įtaką sprendimui dėl pažeistų teisių apgynimo būdo bei pasirinkus neturtinės žalos atlyginimą pinigais – jos dydžio. Kiekvienas atvejis yra individualus ir turi būti vertinamas atskirai (2013 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-859/2013).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas aiškiai išdėstė sprendimo priteisti pareiškėjui 400 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą motyvus, remdamasis pažeidimo trukme, pobūdžiu ir mastu, kad tenkantis asmeniui kameros plotas svyravo nuo 2,52 kv. m iki 3,30 kv. m., kuris nėra ženkliai mažesnis už 3,6 kv. m nustatytą normą, o iš minėtų 163,5 parų 42,5 paras pareiškėjui teko 1,08 kv. m mažiau gyvenamojo ploto, negu numatyta teisės aktuose. Taip pat teismas, nustatydamas žalos atlyginimo dydį, rėmėsi ir Lietuvoje egzistuojančiomis ekonominėmis darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygomis.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismo argumentas, jog pareiškėjas, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes, negali turėti įtakos atlygintinos žalos dydžiui, kadangi asmeniui atliekančiam bausmę laisvės atėmimo vietoje, turi būti garantuotos teisės aktais nustatytos bausmės atlikimo sąlygos bei kalinamojo teisės. Pagal pareiškėjo skundą teismas privalo patikrinti, ar jos nebuvo pažeistos. Kartu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvada, jog dėl vieno netinkamo teismo sprendimo motyvo keisti pareiškėjui priteistos žalos dydžio nėra pagrindo. Todėl, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, pirmosios instancijos teismo nustatytas atlygintinos žalos dydis nėra per mažas ir jis nekeistinas.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo T. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Stasys Gagys

Virginija Volskienė