2013-04-15 Nr. AB-1205-3-61-3-01737-2012-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-717/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01737-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės mero apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės merui dėl įpareigojimo pateikti informaciją.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas, Vyriausybės atstovas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės merą (toliau – ir atsakovas, Meras) pateikti visą Vyriausybės atstovo 2012 m. gegužės 30 d. rašte Nr. 3-290 (toliau – ir Raštas) prašomą informaciją, t. y. nurodyti, kur ir kada buvo paskelbtas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2011 m. balandžio 6 d. sprendimas Nr. 1-2070 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamento tvirtinimo“ (toliau – ir 2011 m. balandžio 6 d. sprendimas) bei Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimas Nr. 1-333 „Dėl asmenų gyvenamosios vietos deklaravimo Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančioje gyvenamojoje patalpoje adresu Gedimino pr. 24-40, Vilnius, tvarkos aprašo tvirtinimo“ (toliau – ir 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimas), ir pateikti tai patvirtinančius dokumentus.

Paaiškino, kad Taryba 2011 m. balandžio 6 d. sprendimo 1 punktu patvirtino Tarybos veiklos reglamentą, o Tarybos 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. 1-333 patvirtino Asmenų gyvenamosios vietos deklaravimo Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančioje gyvenamojoje patalpoje adresu Gedimino pr. 24-40, Vilnius, tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas). Šie sprendimai yra norminiai teisės aktai, todėl privalo būti paskelbti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (toliau – ir Skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymas) 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Pažymėjo, jog Vyriausybės atstovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (toliau – ir SAPĮ) 6 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Raštu kreipėsi į Merą, prašydamas nurodyti, kur ir kada buvo skelbtas Tarybos 2011 m. balandžio 6 d. sprendimas bei Tarybos 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimas, ir pateikti tai patvirtinančius dokumentus. Meras 2012 m. birželio 22 d. rašte Nr. A51-39820(3.3.2.3-EM4) nurodė, kad informacija apie nurodytus Tarybos sprendimus buvo paskelbta vietinėje spaudoje Skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo nustatyta tvarka. Pažymėjo, kad minėtame Mero rašte nebuvo nurodyta, nei kokiame vietinės spaudos leidinyje, nei kada šie sprendimai buvo paskelbti. Taip pat nepateikti ir dokumentai, patvirtinantys šių Mero teiginių pagrįstumą. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas, nepateikdamas prašomos informacijos, pažeidė ne tik gero viešojo administravimo principą, bet ir SAPĮ 6 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Atsakovui nepateikus prašomos informacijos, Vyriausybės atstovas negali įgyvendinti SAPĮ 4 straipsnio 1 dalies bei 5 straipsnio 2 dalyje nustatytų įgaliojimų, t. y. negali nustatyti, ar savivaldybės administravimo subjektas įgyvendina įstatymus, reglamentuojančius teisės aktų paskelbimą. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėmis bylomis Nr. A62-l137/2011 ir Nr. A525-1809/2012. Vyriausybės atstovas, neturėdamas duomenų apie norminio teisės akto paskelbimą, taip pat negali įgyvendinti ir SAPĮ 4 straipsnio 5 dalyje suteiktų įgaliojimų, nes vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismai tiria tik galiojančių (tinkamai paskelbtų) norminių teisės aktų teisėtumą.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės meras atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad atsakovu nepagrįstai nurodytas Vilniaus miesto savivaldybės meras. Nurodė, kad savivaldybės mero kompetencija yra nustatyta Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 20 straipsnyje ir neapima pareigos teikti informaciją savivaldybės veiklą kontroliuojančioms institucijoms, be to, Meras nėra institucija, priėmusi ginčo sprendimus ir jokie teisės aktai nenustato merui pareigos užtikrinti Tarybos priimtų sprendimų paskelbimą vietos spaudoje. Vertino, kad pareiškėjo prašymas šioje administracinėje byloje paduotas netinkamam atsakovui. Pažymėjo, kad Tarybos 2011 m. balandžio 6 d. sprendimas ir Tarybos 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimas negali būti laikomi norminiais administraciniais teisės aktais. Dėl Tarybos 2011 m. balandžio 6 d. sprendimo nurodė Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 8 dalį, Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 2 straipsnio 1 dalį ir 2 straipsnio 3 dalį. Pažymėjo, kad Tarybos 2011 m. balandžio 6 d. sprendimas buvo priimtas Vilniaus miesto savivaldybei, kaip viešojo administravimo subjektui, vykdant viešojo administravimo funkciją – vidaus administravimą, kuriuo užtikrinamas viešojo administravimo subjekto, Tarybos, savarankiškas funkcionavimas, tačiau pabrėžė, kad šis Tarybos sprendimas negali būti laikomas norminiu administraciniu aktu, kadangi jis skirtas individualiais požymiais apibūdintam subjektui – Tarybai, juo patvirtintas reglamentas apibrėžia Tarybos narių statusą, įgaliojimus, teises ir pareigas, tarybos, kaip kolegialios institucijos, kompetenciją, veiklos formas ir kt., tačiau reglamente nėra nustatomos teisės normos kaip visuotinai privalomo elgesio taisyklės, neįtvirtinamas privalomas teisės normų įgyvendinimas ar sankcijos už jų nevykdymą. Atsižvelgiant į tai, kad pagal savo taikymo apimtį Tarybos 2011 m. balandžio 6 d. sprendimas yra organizacinio-tvarkomojo pobūdžio teisės aktas, jam norminiams teisės aktams privalomi reikalavimai netaikytini.

Dėl Tarybos 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimo nurodė Vietos savivaldos įstatymo 48 straipsnio 2 dalį. Pažymėjo, jog Tarybos 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu Vilniaus miesto savivaldybė, kaip turto (gyvenamosios patalpos) Gedimino pr. 24-40, Vilniuje, savininkė, išreiškė savo valią dėl jai nuosavybės teise priklausančio turto naudojimo. Teigė, kad savivaldybė, kaip juridinis asmuo, dalyvauja dvejopuose santykiuose – ji gali būti tiek civilinių teisinių, tiek administracinių teisinių santykių dalyvė. Civiliniuose teisiniuose santykiuose savivaldybė yra šių santykių dalyvė lygiais pagrindais, kaip ir kiti civilinių teisinių santykių dalyviai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.36 str. 1 d.), todėl savivaldybė, vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 26 punktu, priimdama Tarybos 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimą, veikė kaip civilinių teisinių santykių dalyvė, todėl šis sprendimas nelaikytinas norminiu administraciniu aktu.

Pažymėjo, kad Vietos savivaldos įstatymo 12 straipsnio 1 dalis numato, kad savivaldybės taryba savo įgaliojimus įgyvendina kolegialiai savivaldybės tarybos posėdžiuose, o svarstomais klausimais priima sprendimus. Jokių kitų teisinių formų, kuriomis galėtų būti įforminamas savivaldybės, atstovaujamos tarybos, sprendimas (plačiąja prasme) Vietos savivaldos įstatymas nenumato. Nagrinėjamu atveju savivaldybės sutikimas dėl jai nuosavybės teise priklausančios gyvenamosios patalpos naudojimo buvo išreikštas Tarybos 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu, tačiau vien tik sprendimo, kaip teisinės formos, kuria įforminamas savivaldybės sprendimas plačiąja prasme, priėmimas pats savaime nereiškia, kad Taryba priima norminį administracinį teisės aktą.

Atsižvelgdamas į tai, kad Tarybos 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu patvirtintas Aprašas reglamentuoja teisę deklaruoti savo gyvenamąją vietą savivaldybei priklausančioje gyvenamojoje patalpoje, esančioje Gedimino pr. 24-40, Vilniuje, tačiau nenustato jokių elgesio taisyklių ar privalomų nurodymų neapibrėžtam subjektų ratui, darė išvadą, kad Tarybos 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimas nelaikytinas norminiu administraciniu aktu. Pažymėjo, kad minėtiems Tarybos Sprendimams norminiams teisės aktams privalomi reikalavimai, įskaitant, bet neapsiribojant Skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 12 straipsnio nuostatomis dėl norminių administracinių aktų paskelbimo, netaikytini, todėl Vyriausybės atstovo prašymas nagrinėjamoje administracinėje byloje įpareigoti atsakovą nurodyti, kur ir kada minėti Tarybos sprendimai buvo paskelbti, ir pateikti tai patvirtinančius dokumentus laikytinas nepagrįstu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 31 d. sprendimu nusprendė pareiškėjo skundą tenkinti ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės merą pateikti visą Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje 2012 m. gegužės 30 d. rašte Nr. 3-290 prašomą informaciją, t. y. nurodyti, kur ir kada buvo paskelbtas Tarybos 2011 m. balandžio 6 d. sprendimas bei Tarybos 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimas, ir pateikti tai patvirtinančius dokumentus.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovo teiginys, kad Meras nėra tinkamas subjektas prašomai informacijai pateikti, nėra pagrįstas. Teismas pažymėjo, kad iš Vietos savivaldos įstatymo normų turinio analizės matyti, kad meras atstovauja savivaldybę, todėl nėra pagrindo teigti, kad jis šioje byloje yra netinkamas atsakovas. Be to, Meras dalį pareiškėjos prašomos informacijos suteikė – pranešė, kad informacija apie pareiškėjos rašte nurodytus Tarybos sprendimus buvo paskelbta vietinėje spaudoje Skelbimo ir įsigaliojimo įstatymo nustatyta tvarka. Teismas nurodė SAPĮ 6 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Pažymėjo, kad šioje byloje pareiškėjas tik siekė iš Vilniaus miesto savivaldybės gauti informaciją, kada konkretūs Vyriausybės atstovo Rašte minimi aktai buvo paskelbti ir kur, bei prašė pateikti tai patvirtinančius dokumentus. Atsakovas patvirtinančių dokumentų nepateikė, tik apsiribojo abstrakčiu parašymu, kad informacija apie pareiškėjo rašte nurodytus sprendimus buvo paskelbta vietinėje spaudoje Skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo nustatyta tvarka. Teismas įpareigojo atsakovą pateikti visą Vyriausybės atstovo Rašte prašomą informaciją.

III. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės meras apeliaciniu skundu (b. l. 30-33) prašo pareiškimą dėl Tarybos 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimo palikti nenagrinėtu arba bylą sustabdyti, kitoje dalyje panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde nurodo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnį, 87 straipsnio 4 dalį ir pažymi, kad teismo sprendimo motyvuojamoji dalis neatitinka įstatyme numatytų reikalavimų – joje nėra pakankamų ir aiškių argumentų, dėl ko teismas padarė vienokią ar kitokią išvadą, visiškai nevertino ir atmetė atsakovo nurodytus argumentus ir motyvus. Dėl netinkamo atsakovo išdėsto, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas Merą laikyti tinkamu atsakovu nagrinėjamoje administracinėje yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nurodo SAPĮ 6 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 3 straipsnio 7 dalį. Teigia, jog meras yra viešojo juridinio asmens (SAPĮ 3 str. 1 d.), savivaldybės, kuri nelaikytina savivaldybės administravimo subjektu, vadovas, bet ne atstovaujamosios savivaldybės institucijos, savivaldybės tarybos, atstovas, bei tai, kad meras nėra subjektas, priėmęs ginčui aktualius teisės aktus, todėl Meras nėra tinkamas atsakovas šioje administracinėje byloje. Nurodo ABTĮ 88 straipsnio 2 punktą ir teigia, kad neginčytina, jog priimdamas įpareigojantį sprendimą, teismas turi įvertinti ir nustatyti, visų pirma, tai, kad teisės aktai numato atitinkamą įpareigoto subjekto pareigą, ir tai, kad subjektas tokios pareigos nevykdė. Atsižvelgiant į tai, jog nei SAPĮ, nei Vietos savivaldos įstatymas, nei jokie kiti teisės aktai nenumato savivaldybės mero pareigos teikti informaciją savivaldybės veiklą kontroliuojančioms institucijoms, darytina išvada, jog nei teismas, nei kiti tretieji asmenys neturi teisės įpareigoti savivaldybės merą vykdyti teisės aktuose nenumatytų pareigų. Atkreipia dėmesį, jog tai, kad Meras atsakė į Vyriausybės atstovo Raštą, nepreziumuoja mero pareigos teikti informaciją savivaldybės veiklą kontroliuojančioms institucijoms atsiradimo.

Dėl informacijos apie teisės akto paskelbimą pateikimo pažymi, jog Vyriausybės atstovas Raštu prašė tik pateikti informaciją apie atitinkamų Tarybos sprendimų paskelbimą. Kadangi Skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 12 straipsnio 1 dalis reglamentuoja tik norminių teisės aktų paskelbimo tvarką, laikant, jog ginčui aktualūs teisės aktai nėra norminiai, informacijos apie nenorminių teisės aktų paskelbimą teikti neįmanoma, nes jie privalomai neskelbiami. Be to, pažymi, jog priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, Vyriausybės atstovas Raštu atitinkamų Tarybos sprendimų pateikti neprašė. Taip pat teigia, kad klausimas dėl 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimo pobūdžio yra sprendžiamas Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjamoje byloje, kurią 2012 m. spalio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS858-722/2012 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas perdavė iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgiant į tai, kad siekiant priimti teisingą sprendimą šioje administracinėje byloje yra svarbu nustatyti ginčijamų teisės aktų pobūdį, faktas, jog šis klausimas yra sprendžiamas kitoje administracinėje byloje, šios bylos nagrinėjimą daro negalimu. Todėl, remdamasis ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punktu, prašo šią bylą sustabdyti, kol bus išnagrinėta administracinė byla dėl Tarybos 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimo teisėtumo. Dėl to visiškai nepagrįstu laikytinas pareiškėjo ir pirmosios instancijos teismo teiginys, jog neturėdamas prašomos informacijos Vyriausybės atstovas negali įgyvendinti SAPĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte bei 5 straipsnio 2 dalyje nustatytų įgaliojimų. Be kita ko, faktinę aplinkybę, jog nagrinėjant atitinkamas administracines bylas dėl šioje byloje aktualių teisės aktų teisėtumo ištyrimo Vyriausybės atstovas nereiškė reikalavimų, keliavimų šioje administracinėje byloje, atsakovas laikė pareiškėjo piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje reiškiamus reikalavimus Vyriausybės atstovas turėjo teisę pareikšti anksčiau iškeltose bylose dėl tų pačių Tarybos sprendimų, vadovaudamasis ABTĮ 103 straipsnio 4 punktu, prašo pareiškėjo pareiškimą palikti nenagrinėtą.

Mano, kad nesant pažeistų Vyriausybės atstovo teisių nėra aiškus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimo tikslas. Atsižvelgiant į tai, kad administracinėse bylose teismai vykdo teisingumą (ABTĮ 6 str.) bei tai, kad skundžiamame Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime nėra nurodyta, kokias pareiškėjo teises šis sprendimas gina, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimas laikytinas neteisėtu ir nepagrįstu, todėl naikintinas.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 38-41) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime remiasi Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, 4 straipsnio 5 dalimi, Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsniu ir daro išvadą, kad meras atlieka viešąjį administravimą, vadinasi yra viešojo administravimo, o konkrečiai – savivaldybės administravimo subjektas. Nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2009 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-906/2009. Konstatavus, kad meras yra savivaldybės administravimo subjektas, darytina išvada, kad jam be kitų teisės aktų, reglamentuojančių mero veiklą, yra taikomos ir SAPĮ nuostatos. Nurodo SAPĮ 6 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir teigia, jog Vyriausybės atstovui suteikta teisė kreiptis į savivaldybės administravimo subjektus dėl informacijos apie jų veiklą įgyvendinant įstatymus ir vykdant Vyriausybės sprendimus pateikimo, o savivaldybės administravimo subjektui (įskaitant ir merą) numatyta pareiga tokią informaciją pateikti. Nurodo Skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 3 straipsnio 4 dalį. Tai, kad teisės aktus skelbia juos pasirašę pareigūnai nurodyta ir to paties įstatymo 31 straipsnio 2 dalyje. Nors minėto įstatymo 12 straipsnyje nėra konkrečiai nurodyta, kas skelbia savivaldybės institucijų priimtus teisės aktus, vadovaujantis įstatymo analogijos principu (ABTĮ 4 str. 6 d.) ir sistemiškai aiškinant Skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo nuostatas, darytina išvada, kad savivaldybės institucijų priimtus teisės aktus turi skelbti juos pasirašę asmenys. Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad meras pasirašo savivaldybės tarybos sprendimus, vadinasi, jis yra atsakingas už tarybos sprendimų paskelbimą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad Vyriausybės atstovas pagrįstai kreipėsi į savivaldybės merą prašydamas pateikti informaciją, susijusią byloje nurodytais Tarybos sprendimais, o Meras šioje byloje yra tinkamas atsakovas ir turi pareigą teikti informaciją Vyriausybės atstovui.

Dėl informacijos apie teisės akto paskelbimą pateikimo pažymi, kad šioje byloje pareiškėjas neprašo teismo vertinti, kokiems teisės aktams yra priskiriami tarybos sprendimai ir kokia tvarka jie turi būti skelbiami, ar sprendimai yra galiojantys ir panašiai. Byloje ginčas yra kilęs dėl to, ar atsakovas pateikė prašomą informaciją ir ar yra pagrindas (ar nėra objektyvių kliūčių, dėl kurių prašomos informacijos neįmanoma pateikti) atsakovą įpareigoti prašomą informaciją pateikti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-2697/2012). Taigi teismas pagrįstai nevertino Tarybos sprendimų norminio pobūdžio (t. y. norminiai teisės aktai, ar ne).

Teigia, jog atsakovas nepateikė jokių argumentų, leidžiančių daryti išvadą, kad jis informacijos apie byloje nurodytų Tarybos sprendimų paskelbimą neturi. Mero 2012 m. birželio 22 d. rašte Nr. A51-39820(3.3.2.3-EM4) pateikta abstraktaus pobūdžio informacija, kad Tarybos sprendimai buvo paskelbti vietinėje spaudoje Skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo nustatyta tvarka, leidžia daryti išvadą, kad informaciją apie minėtų tarybos sprendimų paskelbimą meras turi, tačiau jos (t. y. kokiame leidinyje, kada buvo skelbta, dienraščio kopijos) Vyriausybės atstovui nepateikė, t. y. iš esmės neatsakė į Vyriausybės atstovo prašymą.

Todėl teismas pagrįstai įpareigojo Merą pateikti visą prašomą informaciją. Kadangi šioje byloje nėra aktualu, ar Tarybos sprendimai, apie kurių paskelbimą prašoma pateikti informaciją, yra norminio pobūdžio teisės aktai, ar ne, nepagrįstas ir atsakovo teiginys, kad tai, jog Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama byla dėl Tarybos 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimo teisėtumo, šios bylos nagrinėjimas yra negalimas, ir nepagrįstai prašoma šią bylą sustabdyti. Atsakovo teiginiai, jog tai, kad pareiškėjas šioje byloje reiškiamus reikalavimus turėjo teisę pareikšti anksčiau iškeltose bylose dėl tų pačių Tarybos sprendimų, todėl pareiškėjo pareiškimas turėtų būti paliktas nenagrinėtu, taip pat nepagrįsti.

Toks atsakovo aiškinimas nepagrįstai riboja asmens teisę kreiptis į teismą. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS602-558/2012 ir pažymi, jog nei vienoje iš atsakovo atsiliepime nurodytų bylų nėra (nebuvo) nagrinėjamas ginčas dėl to, ar Meras pateikė Vyriausybės atstovui Rašte prašomą informaciją, t. y. skiriasi tiek ginčo dalykas, tiek pagrindas, tiek pareikšti reikalavimai. Šioje byloje yra prašoma įpareigoti pateikti informaciją, o kitose atsakovo nurodytose bylose yra prašoma ištirti konkrečių sprendimų nuostatų teisėtumą ir jas panaikinti.

Pažymi, jog administracinėje byloje Nr. A858-1333/2012 nebuvo keliamas klausimas dėl Tarybos sprendimo paskelbimo. Be to, šis sprendimas yra įsiteisėjęs, todėl ir dėl šių priežasčių ABTĮ 103 straipsnio 4 punktas negali būti taikomas. Atsakovas savo argumentus grindžia tik prielaidomis, kokius veiksmus pareiškėjas galėjo ar gali atlikti kitose bylose, t. y. pareikšti tokį pat reikalavimą kitoje byloje, o tai dar kartą įrodo, kad šiose bylose reikalavimai nėra tapatūs. Nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinis teismo 2012 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1809/2012.

Pažymi, kad Vilniaus miesto savivaldybė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teikdama prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje nurodė, jog pagal minėtoje nutartyje suformuotą praktiką beveik visi Lietuvoje priimti savivaldybių norminiai aktai laikytini negaliojančiais, nes jie pagal nutartyje suformuotą poziciją yra netinkamai paskelbti. Vyriausybės atstovo duomenimis, kai kurie iki šios teismo nutarties priimti Vilniaus miesto savivaldybės institucijų norminiai teisės aktai buvo paskelbti pakartotinai, atsižvelgiant į minėtoje teismo nutartyje pateiktą įstatymo nuostatų aiškinimą.

Todėl Vyriausybės atstovas, siekdamas išsiaiškinti, ar šioje byloje nurodyti Tarybos sprendimai paskelbti tinkamai, kreipėsi į Merą, prašydamas pateikti informaciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, t. y. įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės merą pateikti Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje 2012-05-30 rašte Nr. 3–290 „Dėl informacijos pateikimo“ prašomą informaciją, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje 2012-05-30 raštu Nr. 3–290 „Dėl informacijos pateikimo“ kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės merą ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (toliau – ir SAPĮ) 6 straipsnio 1 dalies 3 punktu, prašė nurodyti, kur ir kada buvo skelbti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011-04-06 sprendimu Nr. 1–2070 1 punktu patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamentas ir 2011-11-23 sprendimu Nr. 1–333 patvirtintas Asmenų gyvenamosios vietos deklaravimo Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančioje gyvenamojoje patalpoje adresu Gedimino pr. 24–40, Vilnius, tvarkos aprašas. Atsakovas 2012-06-22 raštu Nr. A51–39820 (3.3.2.3–EN4) „Dėl informacijos pateikimo“ nurodė, kad informacija apie Vyriausybės atstovo rašte nurodytus Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimus buvo paskelbta vietinėje spaudoje Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo nustatyta tvarka.

Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje informaciją apie norminių administracinių aktų paskelbimą pateikti prašo vadovaudamasis Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (2004 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. IX-2264 redakcija) 6 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kuriame nustatyta, kad Vyriausybės atstovas turi teisę kreiptis į savivaldybės administravimo subjektus dėl informacijos apie jų veiklą įgyvendinant įstatymus ir vykdant Vyriausybės sprendimus pateikimo.

Kaip matyti iš anksčiau minėto Vilniaus miesto savivaldybės mero atsakymo (rašto), Vilniaus miesto savivaldybės tarybos priimti teisės aktai buvo paskelbti viešai, t. y. Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo nustatyta tvarka. Norminio administracinio akto paskelbimas – tai savarankiška teisėkūros proceso stadija, kurios tikslas yra viešai išplatinti priimto norminio teisės akto oficialų tekstą ir nustatyti jo įsigaliojimo momentą. Kaip 2007 m. birželio 27 d. nutarime pažymėjo Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, oficialaus viešo teisės akto paskelbimo paskirtis ir prasmė yra ta, kad jis tampa prieinamas teisės subjektams ir yra pašalinamos bet kokios abejonės dėl jo turinio autentiškumo.

Pagal Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, savivaldybių atstovaujamųjų ir vykdomųjų institucijų priimti norminiai teisės aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo vietinėje spaudoje arba kitą dieną po oficialaus informacinio pranešimo vietinėje spaudoje apie norminio teisės akto priėmimą ir viso norminio teisės akto paskelbimo atitinkamos savivaldybės interneto tinklalapyje, jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data. Tai reiškia, kad Vilniaus miesto savivaldybė turi pareigą viešai paskelbti savo institucijų priimtus norminius administracinius aktus ir tokiu būdu užtikrinti jų prieinamumą teisės subjektams (galėtų aiškiai suvokti savo teisių ir pareigų apimtį). Be to, savivaldybės tarybos dokumentų įforminimas ir paskelbimas taip pat yra aptartas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos darbo reglamento 41 straipsnyje. Todėl Vyriausybės atstovas turėjo visas galimybes savarankiškai nustatyti, ar informacija apie savivaldybės tarybos priimtus norminius administracinius teisės aktus buvo paskelbta Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 12 straipsnio nustatyta tvarka. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie tai, kad susiklostė tokia situacija, kai norminio administracinio akto įsigaliojimo momentas yra apibrėžtas taip, kad nėra aišku, kada atitinkamas aktas įsigaliojo ir neįmanoma nustatyti, ar jis apskritai įsigaliojo, ar kad kyla abejonių, jog paskelbtasis teisės aktas ir yra būtent tas teisės aktas, kurį priėmė kompetentinga institucija ir pan., t. y. visapusiškai tinkamai paskelbtas ir sukeltų juridines pasekmes atitinkamiems teisinių santykių dalyviams.

Pažymėtina, kad Vyriausybės atstovas Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo suteiktomis teisėmis (6 straipsnis) turi naudotis sąžiningai.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes bei interpretavo ir taikė materialinės teisės normas, todėl priimtas sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė