2015-10-06 Nr. BB-3949-1-20-1-00259-2012-5 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-401-222/2015

Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00259-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.19.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Vladislovo Ranonio ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Stankevičiui,

nuteistajam A. R.,

nuteistojo gynėjai advokatei Vitalijai Smolenskienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. gynėjos advokatės Vitalijos Smolenskienės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 2 d. nuosprendžio.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 19 d. nuosprendžiu A. R. buvo išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį, kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 2 d. nuosprendžiu panaikinta Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 19 d. nuosprendžio dalis, kuria A. R. išteisintas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis – A. R. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 25 MGL (941 Eur) dydžio bauda.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir L. K. bei G. S., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Dalios Bajerčiūtės pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjos, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 2 d. nuosprendžiu A. R. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautoju, dirbdamas (duomenys neskelbtini) policijos komisariato (duomenys neskelbtini) specialistu, tyčia šiurkščiai pažeidė: pagrindinius vidaus tarnybos principus – pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, nešališkumo, atsakomybės ir pavyzdingumo, įtvirtintus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 2, 5, 6 ir 8 punktuose, reikalaujančiuose pareigūnus gerbti Konstituciją, valstybę, jos institucijas ir įstaigas, vienodai tarnauti visiems gyventojams, nepiktnaudžiauti suteiktomis galiomis ir valdžia, būti objektyviais priimant sprendimus, vengti asmeniškumų, bei šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4 ir 5 punktuose įtvirtintas valstybės tarnautojo pareigas laikytis Konstitucijos ir įstatymų, tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, laiku atlikti pavedamas užduotis ir nepiktnaudžiauti tarnyba, taip pat Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytą policijos uždavinį atskleisti nusikalstamas veikas ir užtikrinti kitų teisės pažeidimų tyrimą bei Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 12 straipsnio 2 dalies reikalavimą nelaužyti duotos pareigūno priesaikos.

Taip A. R. 2012 m. kovo 13 d., apie 21.32 val., (duomenys neskelbtini) policijos komisariato, esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) skyriaus budėtojų dalyje, dirbdamas (duomenys neskelbtini) specialistu, turėdamas pareigą gavus pranešimą apie nusikalstamą veiką pradėti ir pavesti atlikti ikiteisminį tyrimą, o gavus pranešimą apie padarytą administracinės teisės pažeidimą vykdyti administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemones, surašyti ir atspausdinti administracinio teisės pažeidimo protokolus apie padarytus teisės pažeidimus, pareigą tikrinti ir asmeniškai atsakyti už budėtojų padalinyje esančios dokumentacijos teisingą tvarkymą, kokybišką medžiagų surinkimą, tyčia, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, šių savo pareigų nevykdė.

Žinodamas, kad 2012 m. kovo 13 d. 19.41 val. A. S. buvo pristatytas į (duomenys neskelbtini) policijos komisariatą dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis, o T. K., P. G. ir M. R. – dėl narkotinių medžiagų vartojimo be gydytojo paskyrimo, matydamas, kad G. S., prašydamas nepradėti tyrimo, kursto (duomenys neskelbtini) vyriausiąjį postinį L. K. piktnaudžiauti tarnyba, nesiėmė priemonių tokiems veiksmams nutraukti; nesudraudė L. K., kai šis baltos spalvos korektoriumi užtepė ir taip panaikino dėl teisės pažeidimų pristatytų asmenų duomenis, klastodamas tikrą dokumentą – (duomenys neskelbtini) policijos komisariato asmenų, pristatytų į (duomenys neskelbtini) poskyrį, apskaitos žurnalą; neužtikrino budėtojų padalinyje buvusios dokumentacijos teisingo tvarkymo ir kokybiškos medžiagos dėl nustatytų teisės pažeidimų surinkimo bei išsaugojimo; dėl to L.

K. sunaikino (duomenys neskelbtini) dokumentus: (duomenys neskelbtini) patrulių R. B. ir A. V. surašytus devynis egzempliorius tarnybinių pranešimų apie nustatytus teisės pažeidimus, (duomenys neskelbtini) PK tyrėjo R. M. surašytą įvykio vietos apžiūros protokolą su schema ir paketu, kuriame buvo supakuotos narkotinės medžiagos; jis (A. R.) nepradėjo ikiteisminio tyrimo bei nesurašė administracinės teisės pažeidimų protokolų ir jų neatspausdino, nesukliudė padaryti L. K. nusikaltimų, kai tokią pareigą ir galimybę turėjo, o juos slėpė, sudarydamas sąlygas A.

S. išvengti baudžiamosios atsakomybės, o T. K., P. G. ir M. R. – administracinės atsakomybės; tokiu neveikimu jis pažeidė Kauno AVPK Viešosios tvarkos valdybos Operatyvaus valdymo skyriaus Centro grupės specialisto pareigybės aprašo nuostatų, patvirtintų Kauno AVPK viršininko 2011 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 20-V-330, V dalies 7.3, 7.4, 7.11, 7.16 ir 7.17 papunkčių reikalavimus, tyčia piktnaudžiavo tarnyba, nes nesivadovavo tarnybos interesais ir principais, iškraipė savo tarnybinės veiklos turinį ir dėl to didelės žalos patyrė valstybė, nes buvo pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai, iškraipytos valstybės institucijos – Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos – funkcijos ir veiklos principai bei diskredituotas policijos pareigūno, kaip valstybės tarnautojo, vardas, sukėlęs neigiamą atgarsį visuomenėje.

Kasaciniu skundu nuteistojo A. R. gynėja advokatė Vitalija Smolenskienė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 2 d. nuosprendį, kuriuo A. R. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 19 d. nuosprendį, kuriuo jis dėl šios nusikalstamos veikos išteisintas.

Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes iš esmės pažeistos Baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies) nuostatos, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Kasatorės manymu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai tyrė bei vertino įrodymus, apkaltinamąjį nuosprendį grindė prielaidomis ir nepašalintais prieštaravimais, jame padarytos išvados neatitinka bylos duomenų ir pirmosios instancijos teismo posėdžiuose ištirtų aplinkybių. Be to, teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos tos pačios kategorijos bylose. Pasak kasatorės, A. R. nepadarė nusikalstamos veikos.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apkaltinamajame nuosprendyje A. R. kaltė grindžiama kito nuteistojo L. K. parodymais, kurie yra nenuoseklūs, be to, ignoruota tai, kad šis asmuo dėl savo procesinio statuso neatsako už melagingų parodymų davimą (BK 235 straipsnis). Iš nuosprendyje nustatytų aplinkybių darytina išvada, kad A. R. nekontroliavo sau pavaldaus pareigūno L. K. veiksmų, nors tą privalėjo daryti pagal savo pareigybės aprašo nuostatas, tačiau, kasatorės manymu, neaišku, kuo remdamasis teismas konstatavo, kad A. R. padarė tyčinę nusikalstamą veiką.

Kasatorė, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl A. R. veikų teisinio vertinimo pripažįstant jį kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, teigia, kad nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai būtų pagrįsti ir logiški, jei jis būtų kaltinamas pagal BK 229 straipsnį už neatsargios nusikalstamos veikos padarymą, tačiau ir tokiu atveju vien galėjimas ar turėjimas numatyti padarinius nesudaro pagrindo kvalifikuoti veiką pagal BK 229 straipsnį, nes kaltininkas, be to, dar turi suvokti ir sugebėti įvertinti savo veikos padarinių dydį. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio teiginių – „nevykdė savo pareigų, nesiėmė priemonių veiksmams nutraukti, nesudraudė, nesukliudė“ – galima spręsti apie specifinę piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi formą – prisidėjimą prie nusikaltimo, pasireiškusį iš anksto nepažadėtu nusikaltimo slėpimu, nesudraudimu. Tačiau apie būtiną baudžiamajai atsakomybei kilti sąlygą – A. R. žinojimą apie nusikalstamos veikos darymą – duomenų byloje nėra.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nors ir nurodė apie būtinumą vadovautis in dubio pro reo principu, draudžiančiu apkaltinamąjį nuosprendį grįsti prielaidomis, pats padarė jam prieštaraujančias išvadas, nes konstatavo, kad pagal pareigas A. R. asmeniškai buvo atsakingas už budėtojų padalinio pamainos ir (duomenys neskelbtini) grupės pareigūnų darbo organizavimą. Skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad A. R. neigė žinojęs apie L. K. sprendimą paleisti į komisariatą pristatytus asmenis ir įrašų taisymą žurnale, tačiau padarė prielaidą, kad A.

R. teiginius paneigia nuteistojo L. K. parodymai, nes jis (L. K.) tiksliai neprisiminė, kada savo tiesioginiam viršininkui pranešė apie sprendimą paleisti sulaikytus jaunuolius, t. y. ar prieš jų paleidimą, ar po paleidimo. Kasaciniame skunde toliau cituojamos apkaltinamojo nuosprendžio išvados dėl A. R. kaltės įrodytumo, su jomis nesutinkama ir teigiama, kad jos paremtos selektyviu nuteistojo L. K. vienpusiškų parodymų vertinimu be kitų įrodymų konteksto. Pasak kasatorės, teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad šio asmens parodymai dėl A.

R. žinojimo ar nežinojimo apie daromą nusikalstamą veiką galėjo būti tikslingi, kad jis siekė sumenkinti savo kaltę ar dalį jos perkelti pamainos vyresniajam. Kasatorė atkreipia dėmesį ir į tai, kad L. K. parodymai (t. y.: „A. R. jokių nurodymų nedavė, ...neatsimenu, sakiau jam tik po to, ...su A. R. kalbėjau po visko, praėjus 30-40 minučių, iki valandos, ... budėjimo metu, po išleidimo A. R. pasakiau“), kuriais apeliacinės instancijos teismas rėmėsi kaip patikimais, prieštarauja teismo nuosprendžio išvadai, kad A.

R. žinojo apie pavaldinio daromą nusikalstamą veiką, nes jis, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, A. R. apie asmenų paleidimą informavo vėliau, tikslaus laiko nenurodė. Esant tokiai situacijai, nuteistasis A. R., nežinodamas apie pavaldaus pareigūno atliekamus neteisėtus veiksmus, objektyviai negalėjo imtis priemonių tuos veiksmus nutraukti ar juos sustabdyti. Apeliacinės instancijos teismas patikimais A. R. parodymais netikėjo, tačiau, kasatorės manymu, juos patvirtina teisme apklaustų (duomenys neskelbtini) policijos komisariato viršininko G.

D., nuteistojo G. S., (duomenys neskelbtini) pareigūnų R. B., A. V. parodymai bei vaizdo įrašas. Kasatorė teigia, kad skundžiamo nuosprendžio argumentai, jog dirbant 21 kv. m. ploto budėtojų patalpoje objektyviai neįmanoma nematyti paleidžiamų prieš tai sulaikytų asmenų ir negirdėti kitų buvusių asmenų pokalbių, negali būti pripažinti pagrįstais ir vertintini kaip spėjimai.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas prokuroro apeliacinio skundo argumentus vertino tendencingai, vienpusiškai, ignoruodamas faktinių bylos aplinkybių visumą, dėl to priėmė prieštaravimais, abejonėmis ir spėjimais pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Kasatorės manymu, dėl nepakankamo faktinių bylos aplinkybių ištyrimo, nesugebėjimo atriboti nuteistojo realiai padarytų (nepadarytų) veiksmų priežastinio ryšio su kilusiais padariniais, liko nenustatytas nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės vienas esminių elementų – priežastinis ryšys tarp A. R. veikos ir padarytos žalos valstybei, dėl jo nuosprendyje nepasisakyta. Kasatorė teigia, kad pagrindinė priežastis nurodomai žalai atsirasti buvo L. K. nusikalstama veika, kurios nesustabdė (nesiėmė priemonių, nenutraukė, nesukliudė, nesudrausmino) A. R.. Kasatorės manymu, A. R. be pagrindo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje, kad teismas pažeidė in dubio pro reo principą, o pirmosios instancijos teismas, vertindamas jo veiksmus, pagrįstai nurodė, jog netinkamas pareigų atlikimas šiuo atveju neperžengė drausminio nusižengimo ribų.

Nuteistojo A. R. gynėjos advokatės Vitalijos Smolenskienės kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstą teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Dėl A. R. nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį

A. R. nuteistas už piktnaudžiavimą tarnyba, kuris pasireiškė tuo, kad, dirbdamas (duomenys neskelbtini) policijos komisariato (duomenys neskelbtini) specialistu ir pagal pareigas bei jam nustatytas funkcijas privalėdamas gavus pranešimą apie nusikalstamą veiką pradėti ir pavesti atlikti ikiteisminį tyrimą, o gavus pranešimą apie administracinį teisės pažeidimą vykdyti administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemones – surašyti ir atspausdinti tokio teisės pažeidimo protokolus, taip pat privalėdamas tikrinti ir asmeniškai atsakyti už budėtojų padalinyje esančios dokumentacijos teisingą tvarkymą, kokybišką medžiagų surinkimą, šių pareigų nevykdė, nes po to, kai į (duomenys neskelbtini) policijos komisariatą buvo pristatyti asmenys: A. S. – dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis, T. K., P. G. ir M. R. – dėl narkotinių medžiagų vartojimo be gydytojo paskyrimo, matydamas, kad G. S. sukurstytas (duomenys neskelbtini) vyriausiasis postinis L. K. korektoriumi užtepė ir taip panaikino dėl teisės pažeidimų pristatytų asmenų duomenis, t. y. klastojo (duomenys neskelbtini) policijos komisariato asmenų, pristatytų į (duomenys neskelbtini) poskyrį, apskaitos žurnalą, šių pareigūno veiksmų nenutraukė, jo nesudraudė, taip pat neužtikrino budėtojų padalinyje buvusios dokumentacijos teisingo tvarkymo ir kokybiškos medžiagos dėl nustatytų teisės pažeidimų surinkimo bei išsaugojimo; L. K. sunaikinus (duomenys neskelbtini) dokumentus: (duomenys neskelbtini) patrulių R. B. ir A. V. surašytus devynis tarnybinių pranešimų apie nustatytus teisės pažeidimus egzempliorius, (duomenys neskelbtini) policijos komisariato tyrėjo R. M. surašytą įvykio vietos apžiūros protokolą su schema ir paketu, kuriame buvo supakuotos narkotinės medžiagos, jis (A. R.) nepradėjo ikiteisminio tyrimo, nesurašė administracinės teisės pažeidimų protokolų ir jų neatspausdino, nesukliudė padaryti L. K. nusikaltimų, kai tokią pareigą ir galimybę turėjo, o juos slėpė, sudarydamas sąlygas minėtiems asmenims (pristatytiems į policijos komisariatą) išvengti baudžiamosios ir administracinės atsakomybės. Šiuo atveju A. R. inkriminuotas piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi padarytas neveikimu, t. y. neatlikimu veiksmų, kurie, tinkamai atliekant savo pareigas bei vykdant įgaliojimus, buvo būtini.

Kasaciniame skunde teigiant, kad A. R. veikoje nėra BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos sudėties, dalis argumentų susiję su aplinkybių, parodančių kaltininko tyčią, nustatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 305 straipsnio 1 dalis). Pasak kasatorės, nėra duomenų, patvirtinančių, kad A. R. žinojo apie į policijos komisariatą pristatytų asmenų paleidimą, o apkaltinamojo nuosprendžio išvados dėl tyčios buvimo esą paremtos netinkamai ir neteisingai įvertintais nuteistojo L. K. parodymais, tuo tarpu atmesti A. R. parodymai, kurie esą patikimi ir atitinka kitus įrodymus (liudytojų G.

D., R. B., A. V., nuteistojo G. S. parodymus, vaizdo įrašo medžiagą). Šie kasacinio skundo argumentai prieštarauja bylos medžiagai ir apkaltinamojo nuosprendžio turiniui. Teismas padarė argumentuotas išvadas apie tai, kad A. R. ne tik neatliko savo pareigų, bet ir žinojo, matė, jog į policijos komisariatą buvo pristatyti su narkotinėmis medžiagomis sulaikyti keturi asmenys, kad atvykus vieno iš jų tėvui – G. S. ir paprašius L. K. (nuteistą šioje byloje už piktnaudžiavimą tarnyba) nepradėti tyrimo, pastarasis pareigūnas – grupės vyriausiasis postinis panaikino įrašą apskaitos žurnale apie dėl teisės pažeidimų pristatytus asmenis.

Šias išvadas teismas pagrindė L. K. parodymais, kuris teisiamajame posėdyje nurodė, kad to paties budėjimo (kai buvo pristatyti asmenys) metu A. R. buvo apie tai informuotas, kad jis (L. K.) pasakė jam, jog vieno iš pristatytų asmenų tėvas – pareigūnas (A. ir G. S.), o ir pats A. R. minėtus asmenis matė (nes budėtojų patalpa maža), kad A. R. apie sulaikytųjų paleidimą pasakęs praėjus 10-15 min. ar daugiau laiko, nors praėjus nuo įvykio nemažam laiko tarpui tiksliai negalintis pasakyti kada. Be to, L. K. parodė, kad rašant tarnybinį pranešimą (paaiškinimą) dėl nagrinėjamo įvykio jam buvo pasakyta rašyti tai, kaip buvo, o būtent tiek jo paties, tiek A.

R. kaltę parodančios aplinkybės ir buvo nurodytos minėtame paaiškinime. Pats nuteistasis A. R., apklausiamas teisiamajame posėdyje, patvirtino faktą, kad savo budėjimo (darbo) policijos komisariate metu matė pristatytus asmenis, nors apie jų paleidimą teigia sužinojęs ‚po visko“, o darbo metu nesigilinęs į tai, kur jie „dingo“, nesidomėjęs dėl dokumentų. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs L. K., A. R., taip pat – vaizdo įrašo, daryto įvykio vietoje 2012 m. kovo 13 d. 18.45–23 val., duomenis (užfiksuotus ir byloje esančiame vaizdo įrašo apžiūros protokole), kitus bylos įrodymus, padarė įrodymų turinį atitinkančias išvadas apie tai, kad 21 kv. m ploto patalpoje pakankamai ilgą laiką buvęs A.

R. matė pristatytus į policijos komisariato budėjimo patalpą asmenis, žinojo, kad jie buvo paleisti ir, būdamas atsakingas už budėtojų pamainą, tyčia neatliko savo tarnybos pareigų. Kasaciniame skunde pacituoti L. K. parodymų fragmentai ir subjektyvus manymas, kad A. R. parodymai atitinka tiesą ir kitų asmenų, buvusių įvykio vietoje, parodymus, nepaneigia apeliacinės instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumo. Pastebėtina, kad tiek L. K., tiek A. R. parodymų patikimumą apeliacinės instancijos teismas įvertino objektyviai, neteikdamas nė vieniems iš jų išankstinės pirmenybės, o tai, ar parodymus duodantis asmuo yra kaltinamasis, ar liudytojas (koks jo procesinis statusas), pagal baudžiamojo proceso nuostatas savaime nereiškia kitokios jų įrodomosios reikšmės. BPK 20 straipsnio 1, 4 dalyse nustatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys ir įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame kodekse numatytais proceso veiksmais.

Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad tarp A. R. veikos ir padarinių nėra priežastinio ryšio. Byloje nustatyta, kad tai, jog taip ir liko neištirti keturių į policijos komisariatą pristatytų asmenų, tikėtina, padaryti teisės pažeidimai – nusikalstamos veikos ar administraciniai teisės pažeidimai, dėl jų nepradėtas ikiteisminis tyrimas ar administracinių teisės pažeidimų teisena, sudarytos sąlygos piktnaudžiauti tarnyba L. K., suklastojusiam asmenų, pristatytų į (duomenys neskelbtini) poskyrį, apskaitos žurnalą, sunaikinusiam kitų policijos pareigūnų (patrulių R. B. ir A. V.) surašytus tarnybinius pranešimus apie teisės pažeidimus, tyrėjo R. M. surašytą įvykio vietos apžiūros protokolą su paimtomis narkotinėmis medžiagomis ir t. t. Taigi, apkaltinamajame nuosprendyje nustatyti BK 228 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai – didelė žala valstybei tiesiogiai kilo ne vien dėl L. K., bet ir dėl A. R., kaip pareigūno, veikos, kuria jis sudarė sąlygas, nesukliudė pirmajam padaryti tarnybinį nusikaltimą ir taip pat neatliko kitų pirmiau nurodytų pareigų (susijusių su dokumentacijos tvarkymu, ikiteisminio tyrimo ar administracinės teisenos pradėjimu ir pan.), kurias privalėjo atlikti pagal pareigybės aprašymą bei kitus teisės aktus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų, surašytas nuosprendis atitinka BPK 331 straipsnio 1, 2 dalių, o kartu ir 305 straipsnio 1 dalies nuostatas, reikalaujančias nuosprendyje nurodyti teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, taip pat motyvus, kurie yra pagrindas pripažinti asmenį kaltu ir jį nuteisti. Pagal byloje nustatytas ir apkaltinamajame nuosprendyje nurodytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas (BK 228 straipsnio 1 dalis) A. R. veikai taikytas tinkamai.

Pažymėtina ir tai, kad kasatorė nepagrįstai teigia, esą pirmosios instancijos teismas, vertindamas A. R. veiksmus, pagrįstai jį išteisino. Iš šio nuosprendžio turinio matyti, kad jame padarytos išvados nei dėl faktinių aplinkybių nustatymo, nei dėl jų teisinio vertinimo nėra konkrečios ir aiškios, jos taip pat neparemtos tinkamu ir motyvuotu bylos įrodymų vertinimu. Šis teismas, nuosprendyje išdėstęs (atpasakojęs) įrodymų turinį, po to nurodęs bendrąsias baudžiamojo proceso nuostatas, kaip turėtų būti vertinami įrodymai, tačiau išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjęs visų nagrinėjamos bylos aplinkybių, paviršutiniškai pasirėmęs A. R. parodymais, konstatavo, kad „dėl kontrolės stokos L. K. pažeidė įstatymus“, kad „negalima teigti, kad A. R. tinkamai atliko savo pareigas“, o „jo netinkamas pareigų atlikimas neperžengė drausminio nusižengimo ribų“. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų skundžiamas apeliacinės instancijos nuosprendis pripažintinas teisėtu ir pagrįstu, jį naikinti ar keisti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Atmesti nuteistojo A. R. gynėjos advokatės Vitalijos Smolenskienės kasacinį skundą.

Teisėjai Gintaras Goda

Vladislovas Ranonis

Dalia Bajerčiūtė